KOMISIJOS ATASKAITA EUROPOS PARLAMENTUI IR TARYBAI apie tai, kaip valstybės narės įgyvendina pamatinius sprendimus 2008/909/TVR, 2008/947/TVR ir 2009/829/TVR dėl teismo sprendimų dėl laisvės atėmimo bausmių ar su laisvės atėmimu susijusių priemonių, dėl sprendimų dėl lygtinio nuteisimo ir alternatyvių sankcijų ir dėl kardomųjų priemonių kaip alternatyvos kardomajam kalinimui tarpusavio pripažinimo /* COM/2014/057 final */
TURINYS 1........... Įžanga........................................................................................................................... 3 2........... Pamatinių sprendimų
kontekstas: nuoseklus ir papildomasis teisės aktų rinkinys........ 4 3........... Įgyvendinimo būklė
ir neperkėlimo į nacionalinę teisę pasekmės................................. 5 4........... Preliminarus gautų
perkėlimo į nacionalinę teisę įstatymų vertinimas.......................... 6 4.1........ Susijusio asmens vaidmuo
perkėlimo procese............................................................... 6 4.2........ Tarpusavio pasitikėjimo
principas: iš principo nuosprendis nepritaikomas................... 7 4.3........ Tolesni sprendimai: bausmės
vykdymo skirtumai......................................................... 7 4.4........ Pareiga priimti perkėlimą,
išskyrus jei esama atsisakymo pagrindų.............................. 8 4.5........ Terminai........................................................................................................................ 9 4.6........ Pamatinių sprendimų ir
Europos arešto orderio ryšys................................................... 9 4.7........ Deklaracijos dėl pereinamojo
laikotarpio nuostatos.................................................... 10 5........... Nauja teisinė aplinka siekiant
užtikrinti praktinį trečiojo ramsčio teisės aktų
taikymą 10 6........... Išvada......................................................................................................................... 11 KOMISIJOS ATASKAITA EUROPOS PARLAMENTUI
IR TARYBAI apie tai, kaip valstybės narės
įgyvendina pamatinius sprendimus 2008/909/TVR, 2008/947/TVR ir
2009/829/TVR dėl teismo sprendimų dėl laisvės atėmimo
bausmių ar su laisvės atėmimu susijusių priemonių,
dėl sprendimų dėl lygtinio nuteisimo ir alternatyvių
sankcijų ir dėl kardomųjų priemonių kaip alternatyvos
kardomajam kalinimui tarpusavio pripažinimo 1. Įžanga Bendroje Europos teisingumo erdvėje,
grindžiamoje tarpusavio pasitikėjimu, ES ėmėsi veiksmų, kad
užtikrintų, jog baudžiamajame procese su nerezidentais nebūtų
elgiamasi skirtingai nei su rezidentais. Tai ypač svarbu atsižvelgiant
į nemažą ES piliečių, įkalintų kitose
valstybėse narėse, skaičių. Būtent šiuo tikslu ES 2008 ir 2009 m.
priėmė tris papildančiuosius pamatinius sprendimus, kurių
perkėlimo į nacionalinę teisę terminai yra suėję: –
Tarybos pamatinis sprendimas 2008/909/TVR[1] dėl
nuosprendžių tarpusavio pripažinimo principo taikymo skiriant laisvės
atėmimo bausmes ar su laisvės atėmimu susijusias priemones (Kalinių
perdavimas) turėjo būti įgyvendintas iki 2011 m. gruodžio 5
d. Viena vertus, juo valstybei narei leidžiama vykdyti kitoje valstybėje
paskirtą laisvės atėmimo bausmę asmeniui, kuris tebėra
pirmojoje valstybėje narėje. Kita vertus, juo sukuriama nuteistų
kalinių perdavimo atgal į valstybę narę, kurios
piliečiai jie yra arba kurioje yra jų nuolatinė gyvenamoji vieta
(arba į kitą valstybę narę, su kuria jie glaudžiai
susiję), atlikti laisvės atėmimo bausmę sistema; –
Tarybos pamatinis sprendimas 2008/947/TVR[2] dėl sprendimų
dėl lygtinio nuteisimo ir alternatyvių sankcijų tarpusavio
pripažinimo principo taikymo (Lygtinis nuteisimas ir alternatyvios sankcijos)
turėjo būti įgyvendintas iki 2011 m. gruodžio 6 d. Jis taikomas
daugeliui įkalinimo alternatyvų ir priemonėms, sudarančioms
sąlygas paleidimui anksčiau termino (pvz., įpareigojimui
nesilankyti tam tikrose vietose, atlikti viešuosius darbus arba nurodymams,
susijusiems su gyvenamąja vieta, mokymusi arba profesine veikla).
Sprendimas dėl lygtinio nuteisimo arba kita alternatyvi sankcija gali
būti vykdomi kitoje valstybėje narėje, jei tik asmuo sutinka; –
Tarybos pamatinis sprendimas 2009/829/TVR[3] dėl tarpusavio
pripažinimo principo taikymo sprendimams dėl kardomųjų
priemonių kaip alternatyvos kardomajam kalinimui (Europos
teisminės priežiūros orderis) turėjo būti
įgyvendintas iki 2012 m. gruodžio 1 d. Jis susijęs su laikinuoju
paleidimu ikiteisminėje stadijoje. Juo bus sudaryta galimybė su
laisvės atėmimu nesusijusią priežiūrą (pvz.,
įpareigojimą būti tam tikroje vietoje arba
įpareigojimą konkrečiu laiku atvykti į tam tikrą
įstaigą) perkelti iš valstybės narės, kurioje nerezidentas
įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, į valstybę
narę, kurioje jis nuolat gyvena. Tai leis įtariamajam taikyti
kardomąją priemonę jo valstybėje narėje, kol
įvyks teismas kitoje valstybėje narėje, užuot jį sulaikant
iki teismo. Daugybės atsakymų į Komisijos 2011
m. birželio mėn. Žaliąją knygą dėl ES baudžiamojo
teisingumo teisės aktų taikymo laisvės atėmimo srityje[4] analizė
parodė, kad visiška pirmenybė turėtų būti skiriama
tinkamam pamatinių sprendimų įgyvendinimui laiku. Todėl šios ataskaitos tikslas dvejopas:
pirma, įvertinti pamatinių sprendimų įgyvendinimo
padėtį, atsižvelgiant į Komisijos įgaliojimus nuo 2014 m.
gruodžio 1 d.[5]
pradėti pažeidimo tyrimo procedūrą; antra, pateikti
preliminarų nacionalinių perkėlimo į nacionalinę
teisę įstatymų, kuriuos Komisija jau gavo, įvertinimą. 2. Pamatinių
sprendimų kontekstas: nuoseklus ir papildomasis teisės aktų
rinkinys Kasmet dešimtys tūkstančių ES
piliečių patraukiami baudžiamojon atsakomybėn už įtariamus
nusikaltimus arba nuteisiami kitoje Europos Sąjungos valstybėje
narėje. Labai dažnai teismai nurodo nerezidentus sulaikyti, nes baiminamasi,
kad jie nepasirodys teisme. Panašioje situacijoje įtariamas šalies
rezidentas dažnai galėtų naudotis tuo, kad jam taikomos
švelnesnės kardomosios priemonės, tokios kaip registravimasis
policijoje arba draudimas išvykti. Šiuos pamatinius sprendimus reikėtų
vertinti kaip nuoseklių ir papildomųjų teisės aktų
rinkinį, kuriuo sprendžiamas ES piliečių sulaikymo kitose
valstybėse narėse klausimas ir kuris potencialiai gali
tarpvalstybiniu mastu lemti ikiteisminių sulaikymų
sumažėjimą arba palengvinti kalinių socialinę
reabilitaciją. Faktiškai esama praktinių sąsajų tarp
šių trijų pamatinių sprendimų, taip pat tarp šių
pamatinių sprendimų ir Pagrindų sprendimo dėl Europos
arešto orderio[6]. Tinkamas Europos teisminės priežiūros
orderio įgyvendinimas visose valstybėse narėse leis
įtariamiesiems, kurių atžvilgiu išduotas Europos arešto orderis,
greitai sugrįžti į savo gyvenamąją šalį belaukiant
teismo kitoje valstybėje narėje. Taip bus išvengta ilgo ikiteisminio
sulaikymo užsienio šalyje nuo Europos arešto orderio įvykdymo iki
faktiškai įvyks teismas. Be to, tinkamas Lygtinio nuteisimo ir
alternatyvių sankcijų įgyvendinimas paskatins teisėjus,
kurie galės būti tikri, kad asmuo kitoje valstybėje narėje
bus tinkamai prižiūrimas, vietoje laisvės atėmimo bausmės skirti
alternatyvią sankciją, vykdytiną užsienyje. Taip pat esama ryšio tarp Europos
teisminės priežiūros orderio ir Lygtinio nuteisimo ir
alternatyvių sankcijų. Iš tiesų, kai kaltinamasis
ikiteisminėje stadijoje pagal Europos teisminės priežiūros
orderį bus išsiunčiamas atgal ir įrodys, kad laikosi jam
ikiteisminėje stadijoje nustatytų sąlygų, teisėjas
savaime suprantama bus labiau linkęs poteisminėje stadijoje taikyti
alternatyvią sankciją (vietoje įkalinimo), kuri gali būti
vykdoma užsienyje. Taip pat Kalinių perdavimo 25
straipsnyje numatytas ryšys su Europos arešto orderiu. Šia nuostata,
kartu su Europos arešto orderio 4 straipsnio 6 dalimi ir 5 straipsnio 3
dalimi valstybei narei leidžiama atsisakyti išduoti savo piliečius,
rezidentus ar toje valstybėje narėje esančius asmenis, jeigu ta
valstybė narė įsipareigoja įvykdyti laisvės
atėmimo bausmę kaip numatoma Kalinių perdavime. Tam, kad būtų išnaudotas visas šio
teisės aktų rinkinio potencialas, būtina tinkamai perkelti
pamatinius sprendimus į nacionalinius teisės aktus. 3. Įgyvendinimo
būklė ir neperkėlimo į nacionalinę teisę
pasekmės Šio dokumento rengimo metu atitinkamai 10, 14 ir 16
valstybių narių daugiau nei 2 metus ir 1 metus po įgyvendinimo
dienos dar nebuvo perkėlusios pamatinių sprendimų į nacionalinę
teisę. Komisija pranešimus apie nacionalinius perkėlimo į
nacionalinę teisę įstatymus gavo tik iš šių valstybių
narių: –
Kalinių perdavimas:
iš DK, FI, IT, LU ir UK iki įgyvendinimo dienos ir iš AT, BE, CZ,
FR, HR, HU, LV, MT, NL, PL, RO, SI ir SK po įgyvendinimo dienos; –
Lygtinis nuteisimas ir alternatyvios sankcijos: iš DK ir FI iki įgyvendinimo dienos ir iš AT, BE, BG, CZ,
HR, HU, LV, NL, PL, RO, SI ir SK po įgyvendinimo dienos; –
Europos teisminės priežiūros orderis: iš DK, FI, LV ir PL iki įgyvendinimo dienos ir iš AT,
CZ, HR, HU, NL, RO, SI ir SK po įgyvendinimo dienos. Pranešimų
negauta iš šių valstybių narių[7]: –
Kalinių perdavimas:
BG, CY, DE, EE, EL, ES, IE, LT, PT ir SE; –
Lygtinis nuteisimas ir alternatyvios sankcijos: CY, DE, EE, EL, ES, FR, IE, IT, LT, LU, MT, PT, SE ir UK; –
Europos teisminės priežiūros orderis: BE, BG, CY, DE, EE, EL, ES, FR, IE, IT, LT, LU, MT, PT, SE ir UK. Lentelė, iš kurios matosi pamatinių
sprendimų įgyvendinimo būklė, pateikiama pridedamame
Komisijos tarnybų darbiniame dokumente kartu su lentele su valstybių
narių šiuo klausimu padarytais pareiškimais. Valstybės narės pamatinius sprendimus
turi įgyvendinti kaip ir bet kurią kitą ES acquis dalį.
Pagal savo pobūdį pamatiniai sprendimai valstybėms narėms
yra privalomi rezultatų, kuriuos reikia pasiekti, atžvilgiu, bet palieka
nacionalinėms valdžios institucijoms galimybę pasirinkti jų
įgyvendinimo formą ir būdą. Pamatiniai sprendimai neturi
tiesioginio veikimo. Vis dėlto atitinkamo aiškinimo principas yra
privalomas pamatinių sprendimų, priimtų vadovaujantis buvusios
Europos Sąjungos sutarties VI antraštinės dalies nuostatomis,
atžvilgiu[8]. Tai, kad kai kurios valstybės narės
neįgyvendino pamatinių sprendimų, yra didelė problema, nes
tos valstybės narės, kurios tinkamai įgyvendino pamatinius
sprendimus, negali naudotis jų nuostatų dėl bendradarbiavimo
teikiama nauda santykiuose su valstybėmis narėmis, kurios jų
laikų neįgyvendino. Iš tiesų tarpusavio pripažinimo principas,
kuris yra teisingumo teisminės erdvės kertinis akmuo, reikalauja
abipusio perkėlimo į nacionalinę teisę; jis negali veikti,
jei priemonės nėra tinkamai įgyvendintos abiejose susijusiose
valstybėse narėse. Dėl to, bendradarbiaudamos su valstybe nare,
kuri laiku neįgyvendino pamatinių sprendimų, net ir tai
padariusios valstybės narės turės ir toliau taikyti atitinkamas
Europos Tarybos konvencijas, perduodamos ES kalinius ar perkeldamos bausmes
į kitas valstybes nares. 4. Preliminarus
gautų perkėlimo į nacionalinę teisę įstatymų
vertinimas Ekspertų posėdžių su valstybėmis
narėmis metu tapo aišku, kad kai kuriems klausimams ir teisinėms
nuostatoms reikia skirti daugiau dėmesio. Tai patvirtino ir preliminari
valstybių narių įgyvendinimo teisės aktų, kuriuos
Komisija jau gavo, analizė. Todėl šia ataskaita pagrindinis dėmesys
skiriamas atrinktiems straipsniams, kurie atsižvelgiant į jų tikslus
sudaro pamatinių sprendimų branduolį. Kadangi ši ataskaita apima
visus tris pamatinius sprendimus, straipsniai sugrupuoti pagal dalyką. Kadangi šis įvertinimas yra preliminarus, dar
per anksti daryti bendras išvadas dėl įgyvendinimo kokybės. Taip
pat daug valstybių narių dar neįvykdė savo pareigos
perkelti pamatinius sprendimus į nacionalinę teisę. Be to, valstybės narės kol kas turi
menką praktinę pamatinių sprendimų taikymo patirtį. Rengiant
šį dokumentą Komisija buvo gavusi ribotos preliminarios informacijos
apie praktinį pamatinių sprendimų taikymą iš trijų
valstybių narių (BE, FI ir NL). Turimi neišsamūs skaičiai
rodo, kad Kalinių perdavimu jau naudojamasi, o pagal Lygtinio
nuteisimo ir alternatyvių sankcijų ir Europos teisminės
priežiūros orderio mechanizmus perdavimų dar neatlikta. Valstybių narių, įgyvendinusių
pamatinius sprendimus laiku, pastangos turėtų būti
pabrėžtos, o su šiomis valstybėmis narėmis susiję
komentarai turėtų būti suprantami Komisijos siekio teikti
pagalbą įgyvendinimo procese kontekste. 4.1. Susijusio
asmens vaidmuo perkėlimo procese (Kalinių perdavimo 6 straipsnis, Lygtinio
nuteisimo ir alternatyvių sankcijų 5 straipsnis ir Europos
teisminės priežiūros orderio 9 straipsnis) Dėl socialinės reabilitacijos kaip vieno
iš svarbiausių pamatinių sprendimų principų reikšmės
valstybių narių įgyvendinimo teisės aktais turi būti
užtikrinta, kad priimant sprendimą dėl perdavimo būtų
tinkamai pasitarta su atitinkamu asmeniu. Tačiau Kalinių perdavimo 6
straipsniu numatyta galimybė tam tikromis aplinkybėmis
nuteistąjį perduoti be jo sutikimo. Kadangi lyginant su 1983 m.
Europos Tarybos konvencija[9]
tai naujas aspektas, svarbu, kad valstybės narės tinkamai
perkeltų šią nuostatą į nacionalinę teisę.
Įgyvendinimo teisės aktais turėtų būti numatyta
galimybė perduoti nuteistąjį be jo sutikimo tik trimis ribotais
atvejais, nurodytais šiame straipsnyje. Mažų mažiausiai turi būti
priimtos nuostatos dėl atsižvelgimo į nuteistojo nuomonę (jam
tebesant sprendimą priimančioje valstybėje); dėl
informacijos suteikimo nuteistajam; dėl kompetentingų
institucijų konsultacijų; ir dėl vykdančiosios
valstybės institucijų galimybės pareikšti pagrįstą
nuomonę. Iš preliminarios valstybių narių
įgyvendinimo teisės aktų analizės atrodo, kad ne visada
aiškiai numatoma, kad asmuo turi būti informuotas ir jam turi būti
suteikiama galimybė pareikšti nuomonę, į kurią turi
būti atsižvelgta. Pagal Lygtinį nuteisimą ir
alternatyvias sankcijas nuteistojo sutikimas reikalingas visada – nebent
tas asmuo yra grįžęs į vykdančiąją valstybę,
kai jo sutikimas numanomas. Tai svarbu, nes šis pamatinis sprendimas negali
būti naudojamas prieš atitinkamo asmens valią. Taip yra todėl,
kad šis pamatinis sprendimas pasitelkiamas, tik jei asmuo jau yra paleistas
sprendimą priimančioje valstybėje ir nori grįžti į
savo šalį kaip „laisvas žmogus“ bei yra pasirengęs bendradarbiauti su
prižiūrinčiomis institucijomis. Tas pat taikoma Europos
teisminės priežiūros orderiui, kuris susijęs su ikiteismine
stadija, kai vis dar preziumuojama, kad asmuo nekaltas. Komisija įvertins, ar valstybės
narės savo įgyvendinimo teisės aktuose tinkamai įtvirtina
veiksmingą procedūrą, kuria nuteistajam suteikiamas vaidmuo
perdavimo procese. 4.2. Tarpusavio
pasitikėjimo principas: iš principo nuosprendis nepritaikomas (Kalinių perdavimo 8 straipsnis, Lygtinio
nuteisimo ir alternatyvių sankcijų 9 straipsnis ir Europos
teisminės priežiūros orderio 13 straipsnis) Svarbu surasti tinkamą pusiausvyrą tarp
paskirtosios bausmės ir valstybių narių teisinių
tradicijų, kad nekiltų konfliktų, galinčių neigiamai
paveikti pamatinių sprendimų veikimą. Kadangi pamatiniai
sprendimai grindžiami tarpusavio pasitikėjimu kitų valstybių
narių teisinėmis sistemomis, sprendimą priimančios
valstybės teisėjo sprendimas turi būti gerbiamas ir iš principo
jis neturėtų būti niekaip peržiūrimas ar pritaikomas.
Bausmę galima pritaikyti, tik kai jos trukmė arba pobūdis
nesuderinami su vykdančiosios valstybės nacionaline teise (pavyzdžiui,
įstatymų nustatyta maksimalia bausme). Tačiau pritaikytoji
bausmė turi būti kuo artimesnė pradinei bausmei. Pritaikymas
negali pasunkinti nei sprendimą priėmusioje valstybėje skirtos
bausmės pobūdžio, nei trukmės. Kai kurios valstybės narės
išplėtė pritaikymo galimybes, pridėdamos papildomų
sąlygų (PL, LV). Tai atveria galimybę vykdančiajai
valstybei įvertinti, ar sprendimą priimančioje valstybėje
skirta bausmė atitinka bausmę, kuri įprastai būtų
skirta už tokią nusikalstamą veiką vykdančiojoje
valstybėje. Tai priešinga pamatinių sprendimų tikslams ir
dvasiai. Kalbant apie su laisvės atėmimu
nesusijusias bausmes, Lygtiniu nuteisimu ir alternatyviomis sankcijomis
užtikrinama, kad alternatyvi sankcija gali būti perkelta, net jei tokios
rūšies sankcijos vykdančiojoje valstybėje narėje nėra
arba ji nebūtų taikoma už panašią nusikalstamą veiką.
Be to, kadangi valstybės narės turi numatyti bent jau lygtinio nuteisimo
priemones ir alternatyvias sankcijas, išdėstytas šio pamatinio sprendimo 4
straipsnio 1 dalyje, teigiamas šalutinis poveikis bus alternatyvų
kalinimui skatinimas ir suderinimas skirtingose valstybėse narėse.
Preliminarus šių teisės aktų vertinimas rodo, kad kai kurios
valstybės narės neįgyvendino visų privalomų priemonių
(BG, PL). Tas pat taikoma ir Europos teisminės
priežiūros orderiui, kuriuo numatoma, kad valstybės narės
turi numatyti bent tas šešias privalomas priemones, kurios paminėtos 8
straipsnio 1 dalyje. HU leidžia perkelti tik tris kardomąsias priemones. 4.3. Tolesni
sprendimai: bausmės vykdymo skirtumai (Kalinių perdavimo 17 straipsnis, Lygtinio
nuteisimo ir alternatyvių sankcijų 14 straipsnis ir Europos
teisminės priežiūros orderio 18 straipsnis) Kiek laiko nuteistasis faktiškai praleis
įkalinimo įstaigoje didžiąja dalimi priklauso nuo
vykdančiojoje valstybėje galiojančių nuostatų dėl
paleidimo nesuėjus terminui ir lygtinai. Šiuo atžvilgiu skirtumai tarp
valstybių narių yra dideli: kai kuriose valstybėse narėse
nuteistasis paleidžiamas atlikęs du trečdalius bausmės, kitose –
vieną trečdalį. Kalinių perdavimo
17 straipsniu nustatoma, kad bausmės vykdymą, įskaitant
paleidimo nesuėjus terminui ir lygtinai pagrindus, reglamentuoja
vykdančiosios valstybės teisės aktai. Tačiau ši
valstybė narė pradinę bausmę skyrusios valstybės
narės prašymu privalo ją informuoti apie vykdančiosios
valstybės paleidimo nesuėjus terminui ir lygtinai taisykles. Jeigu
sprendimą priėmusi valstybė baiminasi, kad perdavimas lems, jos
manymu, ankstyvą paleidimą, ji gali nuspręsti neperduoti
atitinkamo asmens ir panaikinti pažymėjimo galiojimą. Todėl
svarbu, kad valstybės narės tinkamai įgyvendintų šią
pareigą paprašius pateikti šią informaciją iki bausmės
perkėlimo ir vykdymo, o kai kurių valstybių narių
įgyvendinimo teisės aktuose taip ne visada yra. Komisija skatins keitimąsi informacija apie
paleidimą nesuėjus terminui ir lygtinai duomenų bazių
pagalba, bendradarbiaudama su valstybėmis narėmis ir
suinteresuotaisiais subjektais. 4.4. Pareiga
priimti perkėlimą, išskyrus jei esama atsisakymo pagrindų (Kalinių perdavimo 9 straipsnis, Lygtinio
nuteisimo ir alternatyvių sankcijų 11 straipsnis ir Europos
priežiūros orderio 15 straipsnis) Vienas iš naujų pamatinių sprendimų
aspektų yra tai, kad jais įvedama principinė pareiga priimti
perkėlimo prašymus. Tai kyla iš tarpusavio pripažinimo principo, kuriuo
grindžiami pamatiniai sprendimai, ir atsispindi bendroje pamatinių
sprendimų nuostatoje, kad vykdančioji valstybė privalo pripažinti
teismo sprendimą, perduotą jį priėmusios valstybės.
Perkėlimų gali būti atsisakyta tik ribotais atvejais,
konkrečiai, jei taikomas kuriame nors pamatiniame sprendime paminėtas
atsisakymo pagrindas. Priešingai, sprendimą priėmusiai valstybei
nėra pareigos perduoti teismo sprendimą (žr. Kalinių
perdavimo 4 straipsnio 5 dalį). Preliminari valstybių narių
įgyvendinimo teisės aktų analizė rodo, kad atsisakymo
pagrindai į nacionalinę teisę jose perkelti labai skirtingai.
Kai kurios valstybės narės neįgyvendino visų atsisakymo
pagrindų, nurodytų pamatiniuose sprendimuose (HU, LU, NL, DK, LV),
kitos pridėjo papildomų pagrindų (AT, BE, DK). Kai kurios
valstybės narės tinkamai įgyvendino atsisakymo pagrindus kaip
laisvai pasirenkamus kompetentingos institucijos (FI, LV, BG), kitos juos
įgyvendino kaip privalomus (AT, IT, MT, SK), o trečiojoje
grupėje galutinis rezultatas susideda iš laisvai pasirenkamų ir
privalomų pagrindų derinio (BE, DK, HU, LU, NL, PL). Papildomų atsisakymo pagrindų
įvedimas ir padarymas jų privalomais iš pirmo žvilgsnio atrodo
priešingas pamatinių sprendimų raidei ir dvasiai. Dėl to, ar atsisakymo pagrindų taikymas
kompetentingoms institucijoms, priimsiančioms sprendimą dėl
pripažinimo ir vykdymo, turėtų būti laisvai pasirenkamas,
pamatinių sprendimų tekste aiškiai pasakyta, kad kompetentinga
institucija „gali“ atsisakyti pripažinti sprendimą ir vykdyti bausmę,
jei taikomi atsisakymo pagrindai. Ši formuluotė rodo, kad kompetentinga
institucija turėtų turėti galimybę savo nuožiūra
kiekvienu atveju individualiai spręsti, taikyti ar netaikyti atsisakymo
pagrindą, atsižvelgiant į socialinės reabilitacijos
aspektą, kuriuo grindžiami visi trys pamatiniai sprendimai. Todėl
atsisakymo pagrindai turėtų būti įgyvendinti kaip laisvai
pasirenkami kompetentingos institucijos. Šis požiūris atitinka pamatinių
sprendimų dvasią: jais reikalaujama, kad perdavimu būtų
pagerintos socialinės reabilitacijos perspektyvos ir jis gali būti
vykdomas aiškiu kaltinamojo ar nuteistojo prašymu. Tokiu atveju
įpareigojimas atsisakyti tokio perdavimo dėl to, kad taikomas vienas
iš atsisakymo pagrindų, paprastai neatitiktų paties nuteistojo
interesų. 4.5. Terminai (Kalinių perdavimo 12 straipsnis, Lygtinio
nuteisimo ir alternatyvių sankcijų 12 straipsnis ir Europos
teisminės priežiūros orderio 12 straipsnis) Pamatiniais sprendimais nustatoma nauja
supaprastinta ir veiksmingesnė bausmių perkėlimo sistema
teisminiam bendradarbiavimui palengvinti ir pagreitinti. Todėl juose
numatomi fiksuoti terminai, per kuriuos turi būti atliktas
perkėlimas. Šiuos terminus valstybės narės
turėtų įgyvendinti taip, kad, kaip bendra taisyklė, per
juos būtų priimtas galutinis sprendimas, įskaitant apskundimo
procedūrą. Šį laikotarpį galima viršyti tik
išskirtinėmis aplinkybėmis. Nors tai, kad visos valstybės narės
užtikrintų nuteistiesiems prieigą prie teisių ir teisių
gynimo priemonių pagal jų nacionalinę teisę, yra bendras
visų interesas, AT, HU ir LV savo įgyvendinimo teisės aktuose
nenumatė maksimalaus termino teismo sprendimams priimti perdavimo
apskundimo procese. Valstybės narės turėtų
užtikrinti, kad įtraukiant į jų sistemas teisių gynimo
priemones, būtų išlaikyta pusiausvyra tarp šių priemonių ir
pamatiniuose sprendimuose nustatytų terminų laikymosi svarbos[10]. 4.6. Pamatinių
sprendimų ir Europos arešto orderio ryšys (Kalinių perdavimo 25 straipsnis ir Europos
teisminės priežiūros orderio 21 straipsnis) Kalinių perdavimo
25 straipsniu kartu su Europos arešto orderio 4 straipsnio 6 dalimi ir 5
straipsnio 3 dalimi valstybei narei leidžiama atsisakyti perduoti asmenį
pagal Europos arešto orderį (arba leisti perduoti su sąlyga, kad
asmuo turi būti sugrąžintas į tą valstybę narę),
kai prašomas perduoti asmuo yra tos valstybės narės pilietis,
rezidentas arba yra joje, jei ta valstybė narė įsipareigoja įvykdyti
laisvės atėmimo bausmę pagal Kalinių perdavimą. Kai kurios valstybės narės savo
įgyvendinimo teisės aktuose nenurodė, kad jų vidaus
nuostatos, kuriomis į nacionalinę teisę perkeliamas Kalinių
perdavimas, turėtų būti taikomos pirmiau nurodytomis
aplinkybėmis (DK, HU, LU, LV, MT ir SK). AT tokią galimybę
numato tik kai perdavimo prašymas susijęs su jos pačios
piliečiais. Užuot laikydamasi įpareigojimo vykdyti tokią
bausmę, kokia ji buvo skirta sprendimą priėmusioje
valstybėje, NL pasiliko sau teisę įvertinti, ar skirta
laisvės atėmimo bausmė atitinka bausmę, kuri už tokią
nusikalstamą veiką būtų buvusi skirta Nyderlanduose.
Atrodo, kad tai priešinga pamatinių sprendimų raidei ir dvasiai. Europos teisminės priežiūros orderio 21 straipsnyje numatyta galimybė išduoti Europos arešto
orderį susigrąžinti asmeniui, kai jis privalo atvykti į savo
teismą, arba jei jis privalo grįžti dėl to, kad nevykdo Europos
teisminės priežiūros orderiu nustatytų sąlygų. Ne
visos valstybės narės įgyvendino 21 straipsnį (HU, LV ir
PL). Dėl to tenka apgailestauti, atsižvelgiant
į tai, kad dėl savo pobūdžio Europos teisminės
priežiūros orderis būtų labai naudingas, leidžiant teismo už
palyginti nesunkius nusižengimus laukiantiems asmenims grįžti namo.
Pripažįstant tokias realijas, Europos teisminės priežiūros
orderio 21 straipsnyje aiškiai atsisakoma įprasto Europos arešto
orderio reikalavimo, kad nusikalstama veika, dėl kurios išduodamas Europos
arešto orderis, turi užtraukti laisvės atėmimą maksimaliam bent 12
mėnesių laikotarpiui[11]. 4.7. Deklaracijos
dėl pereinamojo laikotarpio nuostatos (Kalinių perdavimo 28 straipsnis) Kalinių perdavimo
28 straipsniu priimant pamatinį sprendimą valstybėms narėms
leidžiama pateikti deklaraciją, kurioje nurodoma, kad galutinių
teismo sprendimų, priimtų iki nurodytos konkrečios datos (kuri
negali būti vėlesnė nei 2011 m. gruodžio 5 d.) atžvilgiu jos ir
toliau nuteistųjų perdavimui taikys esamas teisines priemones. Šio
pamatinio sprendimo priėmimo diena – 2008 m. lapkričio 27 d. Iš Komisijai atsiųstos informacijos atrodo,
kad tokią deklaraciją pateikė keturios valstybės narės
(IE, MT, NL ir PL). Tačiau vadovaujantis paskutine Komisijos gauta
informacija, IE, MT ir PL tai padarė po šio pamatinio sprendimo
priėmimo dienos, t. y. 2008 m. lapkričio 27 d. Komisijos nuomone,
šios deklaracijos negalioja ir valstybės narės turėtų
nedelsdamos pašalinti šį terminą iš esamų ir siūlomų
įgyvendinimo teisės aktų. 5. Nauja
teisinė aplinka siekiant užtikrinti praktinį trečiojo
ramsčio teisės aktų taikymą Dėl pamatinių sprendimų,
priimtų pagal vadinamąjį trečiąjį ramstį,
vienbalsiai susitarė visos valstybės narės, kurios
įsipareigojo juos įgyvendinti iki perkėlimo į
nacionalinę teisę termino. Tokiu būdu valstybės narės
sukūrė teisinę sistemą, kuri jas saisto kaip ir kitose ES
teisės srityse, nors iki Lisabonos sutarties 36 protokole numatyto
pereinamojo laikotarpio pabaigos ir nėra jokio vykdymo užtikrinimo
mechanizmo. Visų bendras interesas yra tai, kad ES
teisės aktų, įskaitant pagal trečiąjį ramstį
priimtas priemones, vykdomoji galia valstybėse narėse nesiskirtų
priklausomai nuo įgyvendinimo nacionalinėse teisės sistemose
laipsnio ir kad nebūtų keliama grėsmė veiksmingo teisminio
bendradarbiavimo siekiui. Nuo 2014 m. gruodžio 1 d. ES Teisingumo Teismas
turės visišką jurisdikciją, įskaitant prejudicinius
sprendimus dėl teisės aktų aiškinimo, policijos bendradarbiavimo
ir teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose srityje. Komisija, kaip ir
valstybės narės, turės teisę pradėti pažeidimo tyrimo
procedūrą valstybių narių, kurios neįgyvendino arba
neteisingai įgyvendino ES teisės aktus, atžvilgiu. Šios naujos galimybės bus ypač aktualios
svarbiausiems teisės aktams, priimtiems iki Lisabonos sutarties
baudžiamosios teisenos srityje, kuriai, Komisijos nuomone, priklauso ir šie
trys pamatiniai sprendimai. 6. Išvada Pripažįstant kai kurių valstybių
narių ligšiol įdėtas pastangas, šių trijų svarbių
teisės aktų įgyvendinimo laipsnis yra toli gražu nepatenkinamas. Tikslas sukurti laisvės, saugumo ir
teisingumo erdvę visiems ES piliečiams, išdėstytas Europos
Sąjungos sutarties 3 straipsnyje, negali būti pasiektas, jei
valstybės narės tinkamai neįgyvendins priemonių, dėl
kurių jos visos susitarė. Dalinis ir nevisiškas pamatinių
sprendimų perkėlimas į nacionalinę teisę trukdo
taikyti tarpusavio pripažinimo principą baudžiamosios teisenos srityje. Be
to, tai pažeidžia teisėtus ES piliečių lūkesčius, nes
jie praranda vertingą priemonę sumažinti neigiamą poveikį
jų gyvenimui juos įtarus ar apkaltinus kitoje valstybėje
narėje – visų pirma tų piliečių, kuriems
ikiteisminėje stadijoje taikomas Europos arešto orderis. Taip pat negali
būti pasiektas pamatinių sprendimų tikslas užtikrinti teisingumo
įvykdymą, tuo pačiu prisidedant prie įtariamojo arba
kaltinamojo socialinės reabilitacijos. Galiausiai tenka apgailestauti dėl
vėlyvo įgyvendinimo, nes pamatiniai sprendimai potencialiai gali
lemti teisėjų nerezidentams skiriamų laisvės atėmimo
bausmių skaičiaus sumažėjimą. Tai ne tik galėtų
sumažinti įkalinimo įstaigų perpildymą ir taip pagerinti
kalinimo sąlygas, bet ir – dėl to – leistų valstybėms
narėms sutaupyti nemažas įkalinimo įstaigoms skiriamų
lėšų sumas. Atsižvelgiant į Komisijos įgaliojimus
nuo 2014 m. gruodžio 1 d. pradėti pažeidimo tyrimo procedūrą,
nepaprastai svarbu, kad visos valstybės narės atsižvelgtų į
šią ataskaitą ir pateiktų Komisijai visą papildomą
svarbią informaciją, kad įvykdytų savo įsipareigojimus
pagal Sutartį. Komisija taip pat ragina tas valstybes nares, kurios
nurodė rengiančios atitinkamus teisės aktus, kuo greičiau
pradėti juos taikyti ir pranešti apie šias nacionalines priemones.
Komisija ragina tas valstybes nares, kurios dar to nepadarė, imtis
skubių priemonių iki galo įgyvendinti šiuos pamatinius
sprendimus. Be to, ji ragina visas valstybes nares, kas perkėlė
teisės aktus į nacionalinę teisę netinkamai,
peržiūrėti ir suderinti savo nacionalinius įgyvendinimo
teisės aktus su pamatinių sprendimų nuostatomis. [1] Tarybos pamatinis sprendimas 2008/909/TVR, priimtas 2008
m. lapkričio 27 d. (OL L 327, 2008 12 5, p. 27). [2] Tarybos pamatinis sprendimas 2008/947/TVR, priimtas 2008
m. lapkričio 27 d. (OL L 337, 2008 12 16, p. 102). [3] Tarybos pamatinis sprendimas 2009/829/TVR, priimtas 2009
m. spalio 23 d. (OL L 294, 2009 11 11, p. 20). [4] COM(2011) 327 galutinis: http://ec.europa.eu/justice/newsroom/criminal/opinion/110614_en.htm. [5] Lisabonos sutarties 36 protokole numatyto pereinamojo
laikotarpio pabaiga (žr. 5 skirsnį). [6] 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimas 2002/584/TVR
dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių
tvarkos (Europos arešto orderis), OL L 190, 2002 7 18, p. 1. [7] Kai kurios valstybės narės informavo
Komisiją apie atitinkamų teisės aktų rengimo nacionaliniu
lygmeniu procesą. Tačiau nė viena iš šių valstybių narių
iki 2013 m. gruodžio mėn. teisės aktų nepriėmė
arba apie juos nepranešė Komisijai. [8] Žr. 2005 m. birželio 16 d. ES Teisingumo Teismo
sprendimą Pupino, C-105/03. [9] 1997 m. papildomu protokolu prie šios konvencijos
jau buvo numatytas kalinių perdavimas be jų sutikimo ribotomis
aplinkybėmis. Tačiau šį protokolą ratifikavo ne visos
valstybės narės. [10] Žr. 2013 m. gegužės 30 d. ES Teisingumo Teismo
sprendimą, Jeremy F. prieš Ministrą pirmininką, C-168/13
PPU. [11] Žr. Europos arešto orderio 2 straipsnio 1 dalį.