23.7.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 209/1

1.

Remdamasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 107 straipsnio 3 dalies a ir c punktais, valstybės pagalbą, skirtą tam tikrų Europos Sąjungos palankių sąlygų neturinčių vietovių ekonominei plėtrai skatinti, Komisija gali laikyti suderinama su vidaus rinka (1). Tokia valstybės pagalba vadinama regionine pagalba.

2.

Šiose gairėse Komisija nustato sąlygas, kuriomis regioninę pagalbą galima laikyti suderinama su vidaus rinka, ir kriterijus, pagal kuriuos nustatomos Sutarties 107 straipsnio 3 dalies a ir c punktų sąlygas tenkinančios vietovės.

3.

Regioninės valstybės pagalbos kontrolės veiksmais visų pirma siekiama leisti teikti pagalbą regioninei plėtrai užtikrinant, kad visoms valstybėms narėms būtų sudarytos vienodos sąlygos, visų pirma užkertant kelią varžymuisi dėl subsidijų, stengiantis pritraukti ar išlaikyti įmones palankių sąlygų neturinčiose Sąjungos vietovėse, ir kuo labiau apriboti regioninės pagalbos poveikį prekybai ir konkurencijai.

4.

Regioninę pagalbą nuo kitokios pagalbos, pvz., skirtos moksliniams tyrimams, technologinei plėtrai ir inovacijoms, užimtumui, mokymui, energetikai ar aplinkos apsaugai, kuria siekiama kitų bendros svarbos tikslų, kaip nustatyta Sutarties 107 straipsnio 3 dalyje, skiria geografinės plėtros tikslas. Tam tikromis aplinkybėmis gali būti leidžiama tų kitų rūšių pagalbai taikyti aukštesnį pagalbos intensyvumą, jei ji teikiama įmonėms, įsisteigusioms palankių sąlygų neturinčiose vietovėse, taip pripažįstant, kad tokiose vietovėse jos patiria ypatingų sunkumų (2).

5.

Regioninė pagalba gali būti veiksminga tik jei ji naudojama taupiai bei proporcingai ir skiriama nepalankiausias sąlygas turintiems Europos Sąjungos regionams (3). Visų pirma leistina viršutinė pagalbos riba turi atitikti santykinį problemų, turinčių įtakos atitinkamų regionų plėtrai, dydį. Be to, teigiamas pagalbos poveikis mažiau palankias sąlygas turinčio regiono plėtrai turi būti didesnis nei jos nulemti konkurencijos iškraipymai (4). Teigiamas pagalbos poveikis gali būti vertinamas įvairiai, priklausomai nuo taikomos Sutarties 107 straipsnio 3 dalies nukrypti leidžiančios nuostatos, kad nepalankiausias sąlygas turinčiuose regionuose, kuriems taikomas 107 straipsnio 3 dalies a punktas, būtų leidžiami didesni konkurencijos iškraipymai nei regionuose, kuriems taikomas 107 straipsnio 3 dalies c punktas (5).

6.

Regionine pagalba galima veiksmingai skatinti palankių sąlygų neturinčių vietovių ekonominę plėtrą tik tuo atveju, jei ji skiriama papildomoms investicijoms ar ekonominei veiklai tose vietovėse skatinti. Tam tikrais labai retais ir aiškiai apibrėžtais atvejais kliūtys, kurių šios konkrečios vietovės gali patirti siekdamos pritraukti ekonominę veiklą ar ją išlaikyti, gali būti labai didelės ar nuolatinės, ir tos vietovės plėtrai vien investicinės pagalbos gali nepakakti. Tik tokiais atvejais regioninę investicinę pagalbą galima papildyti su investicijomis nesusieta regionine veiklos pagalba.

7.

2012 m. gegužės 8 d. Komunikate dėl valstybės pagalbos modernizavimo (6) Komisija nurodė tris valstybės pagalbos kontrolės modernizavimo tikslus:

8.

Visų pirma komunikate siūloma vadovaujantis bendru požiūriu persvarstyti įvairias gaires ir sistemas, siekiant stiprinti vidaus rinką, skatinti veiksmingiau naudoti viešąsias lėšas (valstybės pagalba tinkamiau prisidedant prie bendros svarbos tikslų, daugiau dėmesio skiriant skatinamajam poveikiui ir pagalbos sumažinimui iki minimumo) ir išvengti galimo neigiamo pagalbos poveikio konkurencijai ir prekybai. Šiose gairėse nustatytos suderinamumo sąlygos yra grindžiamos tais bendrais vertinimo principais ir yra taikytinos pagalbos schemoms ir individualiai pagalbai, apie kurias pranešama.

9.

Regioninė pagalba plieno (7) ir sintetinių pluoštų (8) sektoriams bus laikoma nesuderinama su vidaus rinka.

10.

Komisija taikys šiose gairėse nustatytus principus regioninei pagalbai, teikiamai visuose ekonominės veiklos sektoriuose (9), išskyrus žuvininkystės ir akvakultūros (10), žemės ūkio (11) ir transporto (12) sektorius, kuriems taikomos specialios taisyklės, nustatytos konkrečiuose teisiniuose dokumentuose, kurių nuostatomis gali būti iš dalies arba visiškai nukrypstama nuo šių gairių. Komisija šias gaires taikys žemės ūkio produktų perdirbimui ir prekybai jais ne žemės ūkio produktams gaminti. Šios gairės yra taikomos pagalbos priemonėms, kuriomis remiama veikla, kuriai netaikomas Sutarties 42 straipsnis, tačiau taikomas Kaimo plėtros reglamentas, ir kurios yra bendrai finansuojamos iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai arba teikiamos kaip papildomas nacionalinis finansavimas tokioms bendrai finansuojamoms priemonėms, išskyrus atvejus, kai sektorių taisyklėse nustatyta kitaip.

11.

Šios gairės nebus taikomos valstybės pagalbai oro uostams (13) arba energetikos sektoriuje (14).

12.

Regioninė investicinė pagalba plačiajuosčio ryšio tinklams gali būti laikoma suderinama su vidaus rinka, jei, be bendrųjų šiose gairėse nustatytų sąlygų, ji tenkina šias konkrečias sąlygas: (i) pagalba teikiama tik toms vietovėms, kuriose nėra tokios pačios rūšies tinklo (arba bazinio plačiajuosčio ryšio tinklo, arba NKP) ir kuriose toks tinklas artimiausiu metu greičiausiai nebus įdiegtas; (ii) subsidijuojamas tinklo operatorius siūlo aktyviąją ir pasyviąją didmeninę prieigą sąžiningomis ir nediskriminacinėmis sąlygomis su veiksmingo ir visiško atsiejimo galimybe; (iii) pagalba turėtų būti skiriama remiantis konkurencine atranka pagal Plačiajuosčio ryšio gairių 78 punkto c ir d papunkčius (15).

13.

Regioninė investicinė pagalba mokslinių tyrimų infrastruktūrai (16) gali būti laikoma suderinama su vidaus rinka, jei, be bendrųjų šiose gairėse nustatytų sąlygų, ji teikiama su sąlyga, kad prieiga prie tokios infrastruktūros bus suteikta skaidriai ir be diskriminacijos.

14.

Paprastai kliūtys, trukdančios investuoti ar palaikyti ekonominę veiklą mažiau išsivysčiusiose vietovėse, labiau veikia ne dideles įmones, o mažąsias ir vidutines įmones (MVĮ). Pirma, didelės bendrovės gali lengviau gauti kapitalo ir kreditų pasaulinėse rinkose ir jas mažiau varžo labiau ribota finansinių paslaugų pasiūla konkrečiame palankių sąlygų neturinčiame regione. Antra, didelių bendrovių investicijomis galima pasiekti masto ekonomijos ir sumažinti su konkrečia vietove susijusias pradines išlaidas, nes šios bendrovės daugeliu atžvilgių nėra priklausomos nuo to regiono, kuriame investuojama. Trečia, didelės investuojančios bendrovės derybose su institucijomis paprastai turi didelę derybinę galią, todėl pagalba joms gali būti skiriama be reikalo arba nepagrįstai. Galiausiai, didelės bendrovės paprastai turi didesnę įtaką atitinkamoje rinkoje, todėl investicijomis, kurioms skiriama pagalba, gali būti iškraipoma konkurencija ir prekyba vidaus rinkoje.

15.

Kadangi regioninė pagalba didelių įmonių investicijoms greičiausiai neturės skatinamojo poveikio, tokia pagalba negali būti laikoma suderinama su vidaus rinka pagal Sutarties 107 straipsnio 3 dalies c punktą, išskyrus atvejus, kai pagalba teikiama pradinėms investicijoms, kuriomis sukuriama nauja ekonominė veikla šiose vietovėse (17), arba esamos įmonės veiklai įvairinti, siekiant gaminti naujus produktus ar diegti gamybos proceso inovacijas.

16.

Regioninė pagalba, kuria siekiama sumažinti įmonės einamąsias išlaidas, yra veiklos pagalba ir bus laikoma nesuderinama su vidaus rinka, išskyrus atvejus, kai tokia pagalba yra skiriama konkrečioms arba nuolatinėms kliūtims, kurias įmonės patiria palankių sąlygų neturinčiuose regionuose, pašalinti. Veiklos pagalba gali būti laikoma suderinama, jei ja siekiama sumažinti tam tikrus konkrečius sunkumus, kuriuos patiria MVĮ labai nepalankias sąlygas turinčiuose regionuose, kuriems taikomas Sutarties 107 straipsnio 3 dalies a punktas, arba kompensuoti papildomas išlaidas, susijusias su ekonominės veiklos vykdymu atokiausiuose regionuose, arba sustabdyti ar sušvelninti gyventojų skaičiaus mažėjimą labai retai apgyvendintose vietovėse.

17.

Nesuderinama su vidaus rinka bus laikoma veiklos pagalba, skiriama įmonėms, kurių pagrindinė veikla priskiriama prie NACE 2 red. statistinio ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriaus (18) K sekcijos „Finansinė ir draudimo veikla“, arba įmonėms, vykdančioms grupių vidaus veiklą, kurių pagrindinė veikla priskiriama prie NACE 2 red. 70.10 klasės „Pagrindinių buveinių veikla“ arba 70.22 klasės „Konsultacinė verslo ir kito valdymo veikla“.

18.

Regioninė pagalba taip pat negali būti skiriama sunkumų patiriančioms įmonėms, kaip apibrėžta iš dalies arba visiškai pakeistose Bendrijos gairėse dėl valstybės pagalbos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti (19).

19.

Vertindama regioninę pagalbą, skiriamą įmonei, kuriai išduotas vykdomasis raštas sumoms išieškoti pagal ankstesnį Komisijos sprendimą, kuriuo skelbiama, kad pagalba yra neteisėta ir nesuderinama su vidaus rinka, Komisija atsižvelgs į pagalbos sumą, kuri dar negrąžinta (20).

20.

Šiose gairėse vartojamų terminų apibrėžtys:

a)   a punkto vietovės– vietovės, taikant Sutarties 107 straipsnio 3 dalies a punkto nuostatas, nurodytos regioninės pagalbos žemėlapyje; c punkto vietovės – vietovės, taikant Sutarties 107 straipsnio 3 dalies c punkto nuostatas, nurodytos regioninės pagalbos žemėlapyje;

b)   ad hoc pagalba– pagalba, skiriama ne pagal pagalbos schemą;

c)   pakoreguota pagalbos suma– didžiausia leistina pagalbos suma dideliam investiciniam projektui, apskaičiuojama pagal šią formulę:

didžiausia pagalbos suma = R × (50 + 0,50 × B + 0,34 × C)

kai: R – atitinkamoje vietovėje taikytinas didžiausias pagalbos intensyvumas, neįskaitant padidinto pagalbos intensyvumo MVĮ. B – tinkamų finansuoti išlaidų dalis nuo 50 iki 100 mln. EUR. C – tinkamų finansuoti išlaidų dalis, viršijanti 100 mln. EUR.

d)   pagalbos skyrimo data– data, kai valstybė narė prisiėmė teisiškai privalomą įsipareigojimą skirti pagalbą, kuriuo galima remtis nacionaliniuose teismuose;

e)   tinkamos finansuoti išlaidos– investicinės pagalbos atveju materialusis ir nematerialusis turtas, susijęs su pradine investicija, arba darbo užmokesčio sąnaudos;

f)   bendrasis subsidijos ekvivalentas (BSE)– diskontuota pagalbos vertė, išreikšta tinkamų finansuoti išlaidų diskontuotos vertės procentine dalimi, apskaičiuojama pagalbos skyrimo metu remiantis tą dieną taikytina orientacine norma;

g)   individuali pagalba– pagalba, teikiama pagal schemą arba ad hoc pagrindu;

h)   pradinė investicija–

i)   pradinė naujos veiklos investicija–

j)   nematerialusis turtas– turtas, įgytas perduodant technologijas, pvz., patento teisės, licencijos, praktinė patirtis arba nepatentuotos techninės žinios;

k)   darbo vietų kūrimas– grynasis atitinkamos įmonės darbuotojų skaičiaus padidėjimas, palyginti su vidurkiu per ankstesnių 12 mėnesių laikotarpį, iš tariamojo sukurtų darbo vietų skaičiaus atėmus visas per tą laikotarpį prarastas darbo vietas;

l)   didelis investicinis projektas– pradinė investicija, kurios tinkamos finansuoti išlaidos, apskaičiuotos pagalbos skyrimo dienos kainomis ir pagal tos dienos valiutų keitimo kursus, yra didesnės nei 50 mln. EUR;

m)   didžiausias pagalbos intensyvumas– BSE pagalbos intensyvumas didelėms įmonėms, kaip nustatyta šių gairių 5.4 poskirsnyje ir nurodyta atitinkamame regioninės pagalbos žemėlapyje;

o)   darbuotojų skaičius– metinių darbo vienetų (MDV) skaičius, t. y. visą darbo dieną dirbančių asmenų skaičius per metus; ne visą darbo dieną dirbantys asmenys ir sezoninį darbą dirbantys asmenys apskaičiuojami MDV dalimis;

p)   atokiausi regionai– Sutarties 349 straipsnyje minėti regionai (21).

q)   veiklos pagalba– pagalba, kuria siekiama sumažinti įmonės einamąsias išlaidas, nesusijusias su pradine investicija. Joms priskiriamos išlaidos personalui, medžiagoms, rangovų paslaugoms, ryšiams, energijai, techninei priežiūrai, nuomai, administravimui ir pan., tačiau nepriskiriamos nusidėvėjimo išlaidos ir finansavimo išlaidos, jei jos buvo įtrauktos į tinkamas finansuoti išlaidas teikiant regioninę investicinę pagalbą;

r)   regioninės pagalbos žemėlapis– valstybės narės nurodytų vietovių sąrašas, tenkinantis šiose gairėse nustatytas sąlygas ir patvirtintas Komisijos;

s)   tapati ar panaši veikla– veikla, priskiriama prie tos pačios NACE 2 red. statistinio ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriaus klasės (skaitmeninis keturženklis kodas);

t)   vienas bendras investicinis projektas– pradinė investicija, kurią tas pats pagalbos gavėjas (grupių lygmeniu) pradeda per trejus metus nuo darbų, susijusių su kita investicija, kuriai skirta pagalba, pradžios tame pačiame NUTS 3 lygio regione;

u)   MVĮ– įmonės, tenkinančios sąlygas, nustatytas 2003 m. gegužės 6 d. Komisijos rekomendacijoje dėl labai mažų, mažųjų ir vidutinio dydžio įmonių apibrėžties (22);

v)   darbų pradžia– su investicija susijusių statybos darbų pradžia arba pirmasis įmonės įsipareigojimas užsakyti įrangą ar kitas įsipareigojimas, dėl kurio investicija tampa neatšaukiama, atsižvelgiant į tai, kuris įvykis pirmesnis. Žemės įsigijimas ir parengiamieji darbai, pvz., leidimų gavimas ir preliminarios galimybių studijos, darbų pradžia nelaikomi. Perėmimo atveju darbų pradžia laikomas momentas, kai įsigyjamas su įsigyta įmone tiesiogiai susijęs turtas;

w)   retai apgyvendintos vietovės– atitinkamos valstybės narės pagal šių gairių 161 punktą nurodytos vietovės;

x)   materialusis turtas– toks turtas kaip žemė, pastatai, gamyklos, mašinos ir įranga;

y)   labai retai apgyvendintos vietovės– NUTS 2 lygio regionai, kurių 1 km2 tenka mažiau nei 8 gyventojai (remiantis 2010 m. Eurostato gyventojų tankio duomenimis), arba tokių NUTS 2 lygio regionų dalys, kurias atitinkama valstybės narė nurodė pagal šių gairių 162 punktą;

z)   darbo užmokesčio sąnaudos– visa suma, kurią faktiškai sumoka pagalbos gavėjas atitinkamų darbo vietų atžvilgiu ir kurią sudaro bendrasis darbo užmokestis iki mokesčių ir privalomosios įmokos, kaip antai socialinio draudimo, vaiko priežiūros ir tėvų priežiūros išlaidos, per nustatytą laikotarpį;

21.

Apskritai valstybės narės turi pranešti apie regioninę pagalbą pagal Sutarties 108 straipsnio 3 dalį (23), išskyrus priemones, kurios tenkina bendrosios išimties reglamente, Komisijos priimtame pagal 1998 m. gegužės 7 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 994/98 dėl Europos bendrijos steigimo sutarties 92 ir 93 straipsnių taikymo kai kurioms horizontalios valstybės pagalbos rūšims (Įgaliojimus suteikiantis reglamentas) 1 straipsnį, nustatytas sąlygas (24).

22.

Komisija taikys šias gaires regioninės pagalbos schemoms ir individualiai pagalbai, apie kurias pranešta.

23.

Individualiai pagalbai, teikiamai pagal schemą, apie kurią pranešta, tebetaikomas įpareigojimas pranešti pagal Sutarties 108 straipsnio 3 dalį, jei pagalba iš visų šaltinių viršija pranešimo ribą (25) arba jei ji teikiama pagalbos gavėjui, kuris nutraukė tapačią ar panašią veiklą EEE per dvejų metų laikotarpį iki pagalbos paraiškos pateikimo dienos arba pagalbos paraiškos pateikimo momentu ketina nutraukti tokią veiklą per dvejus metus nuo prašomo subsidijuoti investicinio projekto pabaigos.

24.

Investicinei pagalbai, teikiamai didelėms įmonėms esamos įmonės veiklai įvairinti c punkto vietovėje, siekiant gaminti naujus produktus, tebetaikomas įpareigojimas pranešti pagal Sutarties 108 straipsnio 3 dalį.

25.

Vertindama, ar pagalbos priemonė, apie kurią pranešta, gali būti laikoma suderinama su vidaus rinka, Komisija paprastai nagrinėja, ar pagalbos priemonės paskirtimi užtikrinama, kad teigiamas pagalbos poveikis siekiant bendros svarbos tikslo viršytų galimą neigiamą poveikį prekybai ir konkurencijai.

26.

2012 m. gegužės 8 d. Komunikate dėl valstybės pagalbos modernizavimo siūloma nustatyti ir apibrėžti bendruosius principus, kuriais remdamasi Komisija vertins visų pagalbos priemonių suderinamumą. Todėl pagalbos priemonę suderinama su Sutartimi Komisija laikys tik jei ji atitiks visus šiuos kriterijus:

27.

Bendram tam tikrų kategorijų schemų poveikiui gali būti taikomas ir ex post vertinimo reikalavimas, kaip aprašyta šių gairių 4 skirsnyje. Tokiais atvejais Komisija gali apriboti tų schemų taikymo trukmę (paprastai iki ketverių metų ar mažiau), suteikdama galimybę vėliau pranešti apie jų pratęsimą.

28.

Jei valstybės pagalbos priemone ar su ja susijusiomis sąlygomis (įskaitant jos finansavimo metodą, jei jis sudaro neatskiriamą valstybės pagalbos priemonės dalį) neišvengiamai pažeidžiama ES teisė, pagalba negali būti laikoma suderinama su vidaus rinka (26).

29.

Vertindama individualios pagalbos suderinamumą su vidaus rinka, Komisija atsižvelgs į visas nagrinėjamas Sutarties 101 ar 102 straipsnio pažeidimo bylas, kurios gali būti susijusios su pagalbos gavėju ir kurios gali būti svarbios atliekant vertinimą pagal Sutarties 107 straipsnio 3 dalį (27).

30.

Svarbiausias regioninės pagalbos tikslas – sumažinti Europos Sąjungos regionų plėtros skirtumus. Regionine pagalba, kuria siekiama teisingumo arba sanglaudos tikslo, galima prisidėti prie strategijos „Europa 2020“ įgyvendinimo užtikrinant integracinį ir tvarų augimą.

31.

Regioninės pagalbos schemos turėtų būti neatskiriama regioninės plėtros strategijos, kurioje nustatyti aiškūs tikslai, dalis, atitikti šiuos tikslus ir padėti jų siekti.

32.

Visų pirma tai taikoma priemonėms, įgyvendinamoms pagal regioninės plėtros strategijas, nustatytas atsižvelgiant į Europos regioninės plėtros fondo (ERPF), Europos socialinio fondo, Sanglaudos fondo, Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai ar Europos jūrų reikalų ir žuvininkystės fondo pagalbą, siekiant prisidėti prie strategijos „Europa 2020“ tikslų.

33.

Pagalbos schemų, nesusijusių su iš sanglaudos politikos fondų finansuojamomis veiksmų programomis, atveju valstybės narės turėtų įrodyti, kad priemonė yra suderinama su atitinkamos vietovės plėtros strategija ir prie jos prisideda. Tam valstybės narės gali naudoti ankstesnių valstybės pagalbos schemų vertinimus, pagalbą teikiančių institucijų poveikio vertinimus ar ekspertų nuomones. Norint užtikrinti, kad pagalbos schema būtų prisidedama prie šios plėtros strategijos, joje turi būti numatyta sistema, kuria naudodamosi pagalbą teikiančios institucijos galės nustatyti prioritetus ir atrinkti investicinius projektus pagal tos schemos tikslus (pvz., pagal oficialų vertinimo balų metodą) (28).

34.

Regioninės pagalbos schemos gali būti diegiamos a punkto vietovėse pradinėms MVĮ ar didelių įmonių investicijoms remti. C punkto vietovėse schemos gali būti diegiamos siekiant remti pradines MVĮ investicijas ir didelių įmonių naujos veiklos investicijas.

35.

Skirdama pagalbą individualiems investiciniams projektams pagal schemą, pagalbą teikianti institucija turi patvirtinti, kad pasirinktu projektu bus prisidedama prie schemos tikslo ir kartu prie atitinkamos vietovės plėtros strategijos. Tam valstybė narė gali remtis informacija, kurią pagalbos paraišką pateikęs asmuo nurodė prie šių gairių pridėtoje formoje, kurioje turi būti apibūdintas teigiamas investicijos poveikis (29).

36.

Norint užtikrinti, kad investicija būtų faktiškai ir tvariai prisidedama prie atitinkamos vietovės plėtros, ji turi būti išlaikoma toje vietovėje bent penkerius metus (trejus metus MVĮ atveju) po investicinio projekto pabaigos (30).

37.

Kai pagalba apskaičiuojama remiantis darbo užmokesčio sąnaudomis, tos darbo vietos turi būti užpildytos per trejus metus nuo darbų pabaigos. Kiekviena investicija sukurta darbo vieta turi būti išlaikoma atitinkamoje vietovėje penkerius metus nuo tos dienos, kai ta darbo vieta užpildoma pirmą kartą. Kai investicijas vykdo visos MVĮ, valstybės narės gali sutrumpinti šį penkerių metų investicijos arba darbo vietų išlaikymo laikotarpį iki trejų metų.

38.

Kad investicija būtų perspektyvi, valstybė narė privalo užtikrinti, kad pagalbos gavėjo finansinis įnašas iš nuosavų išteklių ar iš išorės gautų lėšų būtų bent 25 proc. (31) tinkamų finansuoti išlaidų ir jam nebūtų taikoma jokia viešoji finansinė parama (32).

39.

Kad valstybės pagalbos priemonėmis nebūtų padaryta žalos aplinkai, valstybės narės taip pat turi užtikrinti Sąjungos aplinkos apsaugos teisės aktų laikymąsi, visų pirma būtinybę atlikti poveikio aplinkai vertinimą, kai to reikalaujama teisės aktais, taip pat užtikrinti visus atitinkamus leidimus.

40.

Norėdamos įrodyti, kad individualia investicine pagalba, apie kurią pranešama Komisijai, prisidedama prie regiono plėtros, valstybės narės gali naudoti, pvz., toliau nurodytus rodiklius – tiek tiesioginius (pvz., sukurtų tiesioginių darbo vietų skaičius), tiek netiesioginius (pvz., vietos inovacijos):

41.

Valstybės narės taip pat gali atsižvelgti į pagalbos gavėjo verslo planą, kuriame galėtų būti pateikiama informacija apie sukurtų darbo vietų skaičių, mokėtinus atlyginimus (namų ūkio pajamų padidėjimas, kaip šalutinis poveikis), vietos gamintojų gaminių įsigijimo apimtį, investicija sukurtą apyvartą ir susijusią galimą naudą vietovei iš papildomų mokestinių pajamų.

42.

Ad hoc pagalbos atveju (33) valstybė narė, be 35–39 punktuose nustatytų reikalavimų, turi įrodyti, kad projektas yra suderinamas su atitinkamos vietovės plėtros strategija ir prie jos prisideda.

43.

Veiklos pagalbos schemomis skatinama palankių sąlygų neturinčių vietovių plėtra tik jei tų vietovių sunkumai yra aiškiai iš anksto nustatyti. Kliūtys, dėl kurių vietovė negali pritraukti ekonominės veiklos ar jos išlaikyti, gali būti labai didelės ar nuolatinės, ir tų vietovių plėtrai gali nepakakti vien investicinės pagalbos.

44.

Jei pagalba skiriama tam tikriems konkretiems sunkumams, kuriuos MVĮ patiria a punkto vietovėse, mažinti, atitinkamos valstybės narės turi įrodyti, kad tie konkretūs sunkumai egzistuoja ir kad jie yra reikšmingi, taip pat kad veiklos pagalbos schema yra būtina, nes tų konkrečių sunkumų neįmanoma įveikti teikiant investicinę pagalbą.

45.

Jei veiklos pagalba skiriama tam tikroms papildomoms išlaidoms atokiausiuose regionuose kompensuoti, nuolatinės kliūtys, dėl kurių atokiausių regionų plėtra yra gerokai apsunkinama, yra nustatytos Sutarties 349 straipsnyje, t. y. atokumas, izoliuotumas, mažumas, sunkios topografinės ir klimato sąlygos, ekonominis priklausomumas nuo keleto produktų. Tačiau atitinkama valstybė narė turi nustatyti konkrečias su šiomis nuolatinėmis kliūtimis susijusias papildomas išlaidas, kurias veiklos pagalbos schema ketinama kompensuoti.

46.

Jei veiklos pagalba skiriama gyventojų skaičiaus mažėjimui labai retai apgyvendintose vietovėse sustabdyti arba sušvelninti, atitinkama valstybė narė turi įrodyti atitinkamos vietovės gyventojų skaičiaus mažėjimo riziką, jei veiklos pagalba nebūtų skirta.

47.

Norint įvertinti, ar valstybės pagalba yra būtina bendros svarbos tikslui pasiekti, visų pirma reikia nustatyti spręstiną problemą. Valstybės pagalba turėtų būti skiriama tais atvejais, kai ja galima iš esmės pagerinti padėtį taip, kaip to negali padaryti pati rinka. Tai ypač svarbu esant ribotiems viešiesiems ištekliams.

48.

Tam tikromis aplinkybėmis valstybės pagalbos priemonėmis galima ištaisyti rinkos nepakankamumą ir taip gerinti veiksmingą rinkų veikimą ir didinti konkurencingumą. Be to, kai rinka duoda veiksmingų rezultatų, tačiau teisingumo ar sanglaudos požiūriu jie laikomi nepakankamais, valstybės pagalba gali būti naudojama pageidaujamiems, pagrįstiems rinkos rezultatams gauti.

49.

Kalbant apie pagalbą į regioninės pagalbos žemėlapį įtrauktoms vietovėms plėtoti pagal šių gairių 5 skirsnyje nustatytas taisykles, Komisija mano, kad be valstybės intervencijos rinka nepasiekia Sutartyje nustatytų sanglaudos tikslų. Todėl pagalba tose vietovėse turėtų būti laikoma suderinama su vidaus rinka pagal Sutarties 107 straipsnio 3 dalies a ir c punktus.

50.

Pagalbos priemonė, apie kurią pranešama, turi būti tinkama politikos priemonė siekiant atitinkamo politikos tikslo. Pagalbos priemonė nebus laikoma suderinama, jei tą patį teigiamą poveikį regioninei plėtrai galima pasiekti kitomis mažesnį iškraipomąjį poveikį turinčiomis politikos ar pagalbos priemonėmis.

51.

Regioninė investicinė pagalba nėra vienintelė politikos priemonė, kuria valstybės narės gali remti investicijas ir darbo vietų kūrimą palankių sąlygų neturinčiuose regionuose. Valstybės narės gali taikyti ir kitas priemones, pvz., infrastruktūros plėtros, švietimo ir mokymo kokybės gerinimo priemones, arba gerinti verslo aplinką.

52.

Valstybės narės, teikdamos schemą, nesusijusią su iš sanglaudos politikos fondų finansuojama veiksmų programa, turi nurodyti, kodėl bendram teisingumo ar sanglaudos tikslui siekti tinka regioninė pagalba.

53.

Jei valstybė narė nusprendžia taikyti konkrečiam sektoriui skirtą pagalbos schemą, nesusijusią su iš 32 punkte minėtų Sąjungos fondų finansuojama veiksmų programa, ji turi įrodyti tokios priemonės pranašumus, palyginti su daugiasektore schema ar kitomis politikos priemonėmis.

54.

Komisija ypač atsižvelgs į visus valstybės narės pateiktus pasiūlytos pagalbos schemos poveikio vertinimus. Vertinant siūlomos schemos tinkamumą taip pat gali būti atsižvelgiama į 4 skirsnyje apibūdintų ex post vertinimų rezultatus.

55.

Norėdama skirti ad hoc pagalbą, valstybė narė turi įrodyti, kaip šia pagalba atitinkamos vietovės plėtra užtikrinama geriau, nei būtų užtikrinta pagal schemą ar kitomis priemonėmis teikiama pagalba.

56.

Valstybė narė turi įrodyti, kad pagalba yra tinkama schemos tikslui pasiekti bei atitinkamoms problemoms spręsti. Norėdama įrodyti, kad pagalba yra tinkama, valstybė narė gali iš anksto apskaičiuoti nustatyto dydžio pagalbos sumą, į kurią taip pat įtraukiamos numatomos papildomos išlaidos per atitinkamą laikotarpį, ir taip paskatinti įmones riboti išlaidas ir vis veiksmingiau organizuoti savo veiklą (34).

57.

Regioninę pagalbą galima skirti įvairiai. Vis dėlto valstybės narės turėtų užtikrinti, kad pagalba būtų skiriama taip, kad būtų kuo mažesnė prekybos ir konkurencijos iškraipymo tikimybė. Pavyzdžiui, jei pagalba skiriama suteikiant tiesioginį turtinį pranašumą (pvz., tiesioginės dotacijos, atleidimas nuo mokesčių, socialinio draudimo ar kitų privalomųjų įmokų, arba jų sumažinimas, palankiomis kainomis suteikiama žemė, prekės ar paslaugos ir pan.), valstybė narė turi įrodyti, kodėl netikslinga teikti pagalbą kitais, galbūt mažiau konkurenciją ar prekybą iškraipančiais būdais, pvz., grąžintinais avansais arba panaudojant skolos ar nuosavo kapitalo priemones (pvz., lengvatines paskolas ar mažesnes palūkanas, valstybės garantijas, akcijų dalies įsigijimą ar kitus būdus suteikti kapitalo palankiomis sąlygomis).

58.

Pagalbos schemų, kuriomis įgyvendinami veiksmų programų tikslai ir prioritetai, tinkamomis laikomos pasirinktos tų programų finansavimo priemonės.

59.

Vertinant siūlomos pagalbos priemonės tinkamumą gali būti atsižvelgiama į 4 skirsnyje apibūdintų ex post vertinimų rezultatus.

60.

Regioninė pagalba gali būti laikoma suderinama su vidaus rinka tik tuo atveju, jei ji turi skatinamąjį poveikį. Skatinamasis poveikis egzistuoja, jei pagalba daromas toks poveikis įmonės elgesiui, kad ji pradeda vykdyti papildomą veiklą, kuria prisideda prie vietovės plėtros, ir be pagalbos ji šios veiklos nevykdytų arba vykdytų ją ribotai, kitaip ar kitoje vietoje. Pagalba negali būti subsidijuojamos veiklos išlaidos, kurias įmonė būtų patyrusi bet kuriuo atveju, ir negali būti kompensuojama įprasta ekonominės veiklos verslo rizika.

61.

Kad pagalba turi skatinamąjį poveikį, galima įrodyti dviem galimais būdais:

62.

Jei pagalba nedaromas toks poveikis jos gavėjo elgesiui, kad paskatintų (papildomas) investicijas atitinkamoje vietovėje, galima laikyti, kad tokia pati investicija būtų įgyvendinta tame regione ir neskyrus pagalbos. Tokia pagalba neturi skatinamojo poveikio regioniniam tikslui pasiekti ir nelaikoma suderinama su vidaus rinka.

63.

Tačiau tuo atveju, kai regioninė pagalba skiriama iš sanglaudos politikos fondų a punkto regionuose vykdomoms investicijoms, būtinoms Sąjungos teise nustatytiems standartams pasiekti, gali būti laikoma, kad ji turi skatinamąjį poveikį, jei tos pagalbos neskyrus pagalbos gavėjui nebūtų pakankamai pelninga investuoti atitinkamoje vietovėje ir dėl to toje vietovėje esanti įmonė nutrauktų veiklą.

64.

Individualios investicijos darbai gali prasidėti tik pateikus pagalbos paraiškos formą.

65.

Jei darbai pradedami prieš pateikiant pagalbos paraiškos formą, pagalba, skirta tai individualiai investicijai, nebus laikoma suderinama su vidaus rinka.

66.

Valstybės narės turi pradėti naudoti prie šių gairių pridėtą standartinę pagalbos paraiškos formą (36). Paraiškos formoje MVĮ ir didelės bendrovės turi paaiškinti, kas įvyktų priešingu atveju, t. y. jei jie negautų pagalbos, nurodydami, kuris iš 61 punkte apibūdintų scenarijų taikomas.

67.

Be to, didelės bendrovės turi pateikti dokumentus, kuriais įrodomas paraiškos formoje apibūdintas priešingos padėties scenarijus. MVĮ to daryti neprivalo.

68.

Pagalbą teikianti institucija turėtų patikrinti, ar priešingos padėties scenarijus yra įtikinamas, ir patvirtinti, kad regioninė pagalba turi skatinamąjį poveikį, atitinkantį vieną iš 61 punkte apibūdintų scenarijų. Priešingos padėties scenarijus laikomas įtikinamu, jei jis tikroviškas ir susijęs su sprendimo priėmimo veiksniais, vyraujančiais tuo metu, kai pagalbos gavėjas priima sprendimą dėl investicijos.

69.

Be 64–67 punktuose nustatytų reikalavimų, taikomų individualiai pagalbai, apie kurią pranešama (37), valstybė narė turi pateikti aiškių įrodymų, kad pagalba turi poveikį renkantis investiciją arba vietą (38). Ji taip pat turi nurodyti, kuris iš 61 punkte apibūdintų scenarijų taikomas. Kad būtų galima atlikti nuodugnų vertinimą, valstybė narė turi ne tik pateikti informaciją apie projektą, kuriam skiriama pagalba, bet ir išsamiai apibūdinti priešingos padėties scenarijų, t. y. įvykių scenarijų, jeigu jokia EEE valdžios institucija pagalbos gavėjui pagalbos neskirtų.

70.

Pagal 1 scenarijų valstybė narė galėtų įrodyti, kad pagalba turi skatinamąjį poveikį, pateikdama bendrovės dokumentus, iš kurių matyti, kad be pagalbos investicija nebūtų pakankamai pelninga.

71.

Pagal 2 scenarijų valstybė narė galėtų įrodyti, kad pagalba turi skatinamąjį poveikį, pateikdama bendrovės dokumentus, kuriais palyginamos sąnaudos ir nauda pasirenkant atitinkamą vietovę ir kitą (-as) vietovę (-es). Komisija įvertina, ar tokio palyginimo pagrindas realistiškas.

72.

Valstybės narės visų pirma raginamos pasikliauti oficialiais valdybos dokumentais, rizikos vertinimu (įskaitant su vietos pasirinkimu susijusios rizikos vertinimą), finansinėmis ataskaitomis, vidaus verslo planais, ekspertų nuomonėmis ir kitais su vertinamu investiciniu projektu susijusiais tyrimais. Valstybėms narėms įrodyti skatinamąjį poveikį padėtų dokumentai, kuriuose pateikiama informacija apie paklausos prognozes, išlaidų prognozes, finansines prognozes, investicijų komitetui pateikti dokumentai, kuriuose išsamiai nagrinėjami skirtingi investavimo scenarijai, arba finansų įstaigoms pateikti dokumentai.

73.

Atsižvelgiant į minėtus dalykus, ypač pagal 1 scenarijų, pelningumo lygį galima įvertinti taikant metodus, kurie paprastai naudojami konkrečioje pramonės šakoje, pvz., projekto grynosios dabartinės vertės (GDV) (39), vidinės grąžos normos (VGN) (40) arba vidutinės panaudoto kapitalo grąžos (PKG) vertinimo metodus. Projekto pelningumas turi būti lyginamas su įprastomis grąžos normomis, kurias bendrovė taiko kitiems panašaus pobūdžio investiciniams projektams. Jei šių normų nėra, projekto pelningumas turi būti lyginamas su visos bendrovės kapitalo kaina ar atitinkamame pramonės sektoriuje įprastai taikomomis grąžos normomis.

74.

Jeigu pagalba nedaromas poveikis gavėjo elgesiui, paskatinant jį (papildomai) investuoti atitinkamoje vietovėje, vadinasi, pagalba neturi teigiamo poveikio regionui. Todėl pagalba nebus laikoma suderinama su vidaus rinka tais atvejais, kai nustatoma, kad tokia pati investicija būtų įgyvendinta tame regione ir neskyrus pagalbos.

75.

Veiklos pagalbos schemų atveju bus laikoma, kad pagalbos skatinamasis poveikis egzistuoja, jei tikėtina, kad, jei pagalba nebūtų skirta, ekonominės veiklos mastas atitinkamoje vietovėje ar regione būtų kur kas mažesnis dėl problemų, kurioms spręsti skiriama pagalba.

76.

Todėl Komisija laikys, kad pagalba skatina papildomą ekonominę veiklą atitinkamose vietovėse ar regionuose, jei valstybė narė įrodė, kad toje vietovėje tos problemos egzistuoja ir kad jos yra esminės (žr. 44–46 punktus).

77.

Apskritai regioninės pagalbos suma turi būti sumažinta iki minimumo, būtino papildomoms investicijoms arba veiklai atitinkamoje vietovėje paskatinti.

78.

Paprastai individuali pagalba, apie kurią pranešta, laikoma sumažinta iki minimumo, jei jos suma atitinka grynąsias papildomas išlaidas, patiriamas įgyvendinant investiciją atitinkamoje vietovėje, palyginti su priešingos padėties scenarijumi, jei pagalba nebūtų skirta. Norėdamos teikti investicinę pagalbą didelėms įmonėms pagal schemą, apie kurią pranešta, valstybės narės turi užtikrinti, kad pagalbos suma būtų sumažinta iki minimumo, remiantis grynųjų papildomų išlaidų metodu.

79.

Todėl 1 scenarijaus atvejais (sprendimai dėl investicijos) pagalbos suma neturėtų viršyti minimumo, būtino užtikrinti pakankamam projekto pelningumui, pvz., VGN neturėtų būti didesnė už įprastas grąžos normas, kurias atitinkama įmonė taiko kituose panašaus pobūdžio investiciniuose projektuose, arba, kai tinkama, VGN neturėtų būti didesnė už visos bendrovės kapitalo kainą ar už grąžos normas, įprastai taikomas atitinkamame pramonės sektoriuje.

80.

2 scenarijaus atvejais (su vieta susijusios paskatos) pagalbos suma neturėtų viršyti investicijos grynosios dabartinės vertės tikslinėje vietovėje ir grynosios dabartinės vertės kitoje vietoje skirtumo. Būtina atsižvelgti į visas atitinkamas sąnaudas ir naudą, įskaitant, pvz., administracines išlaidas, transporto išlaidas, mokymo išlaidas, kurioms neskiriama mokymo pagalba, ir darbo užmokesčio skirtumus. Tačiau tais atvejais, kai kita vieta yra EEE, neturi būti atsižvelgiama į subsidijas, suteiktas toje vietoje.

81.

Norėdama užtikrinti nuspėjamumą ir vienodas sąlygas, Komisija investicinei pagalbai toliau taiko didžiausią pagalbos intensyvumą (41). Didžiausias pagalbos intensyvumas turi dvejopą paskirtį.

82.

Pirma, schemų, apie kurias pranešama, atveju didžiausias pagalbos intensyvumas yra saugumo garantas MVĮ: jei pagalbos intensyvumas nesiekia didžiausios leistinos ribos, kriterijus dėl iki minimumo sumažintos pagalbos laikomas įvykdytu.

83.

Antra, visais kitais atvejais didžiausias pagalbos intensyvumas yra viršutinė riba taikant grynųjų papildomų išlaidų metodą, apibūdintą 79–80 punktuose.

84.

Didžiausias pagalbos intensyvumas nustatomas pagal šiuos tris kriterijus:

85.

Taigi, kuo mažiau išsivystęs tikslinis regionas (ir jei pagalbos gavėjas yra MVĮ), tuo didesnis pagalbos intensyvumas (ir, galbūt, labiau iškraipoma prekyba ir konkurencija).

86.

Dėl tikėtino didesnio konkurencijos ir prekybos iškraipymo didžiausias pagalbos intensyvumas dideliems investiciniams projektams turi būti sumažintas naudojant 20 punkto c papunktyje nustatytą mechanizmą.

87.

Pagalbos MVĮ atveju gali būti naudojamas 5.4 skirsnyje apibūdintas padidintas didžiausias pagalbos intensyvumas. Tačiau MVĮ negali pasinaudoti šiuo padidintu pagalbos intensyvumu, jei investicija susijusi su dideliu investiciniu projektu.

88.

Pagalbos didelėms įmonėms atveju valstybė narė turi užtikrinti, kad pagalbos suma atitiktų grynąsias papildamas išlaidas, patiriamas įgyvendinant investiciją atitinkamoje vietovėje, palyginti su priešingos padėties scenarijumi, jei pagalba nebūtų skirta. Turi būti naudojamas 79–80 punktuose apibūdintas metodas, kaip viršutinę ribą taikant didžiausią pagalbos intensyvumą.

89.

Pagalbos dideliems investiciniams projektams atveju būtina užtikrinti, kad pagalba neviršytų sumažinto intensyvumo. Jei pagalba skiriama pagalbos gavėjo investicijai, kuri laikoma vieno bendro investicinio projekto dalimi, tinkamoms finansuoti išlaidoms, viršijančioms 50 mln. EUR, pagalba turi būti sumažinta (42).

90.

Kiekvieno projekto didžiausią pagalbos intensyvumą ir pagalbos sumą pagalbą teikianti institucija turi apskaičiuoti ją skirdama. Pagalbos intensyvumas turi būti apskaičiuojamas remiantis bendruoju subsidijos ekvivalentu, susietu su visomis tinkamomis finansuoti investicijos išlaidomis arba su darbo užmokesčio sąnaudomis, kurias pagalbos gavėjas deklaravo teikdamas pagalbos paraišką.

91.

Jei investicinė pagalba, apskaičiuota remiantis investicinėmis sąnaudomis, derinama su regionine investicine pagalba, apskaičiuota remiantis darbo užmokesčio sąnaudomis, visa pagalbos suma neturi viršyti didžiausios pagalbos sumos, gaunamos bet kuriuo iš šių būdų apskaičiuojant didžiausią leistiną pagalbos intensyvumą atitinkamoje vietovėje.

92.

Investicinę pagalbą galima skirti vienu metu pagal kelias regioninės pagalbos schemas arba sumuoti su ad hoc pagalba, jei bendra pagalbos iš visų šaltinių suma neviršija didžiausio leistino pagalbos intensyvumo vienam projektui, kurį turi iš anksto apskaičiuoti pirmoji pagalbą teikianti institucija.

93.

Jeigu pradinė investicija yra susijusi su Europos teritorinio bendradarbiavimo (ETB) projektu, tenkinančiu Reglamento dėl konkrečių Europos regioninės plėtros fondo paramos Europos teritorinio bendradarbiavimo tikslui nuostatų (43) kriterijus, vietovei, kurioje vykdoma pradinė investicija, taikomas pagalbos intensyvumas bus taikomas visiems projekte dalyvaujantiems pagalbos gavėjams. Jei pradinė investicija vykdoma dviejose ar keliose remiamose vietovėse, pradinei investicijai bus taikomas tas didžiausias pagalbos intensyvumas, kuris taikytinas remiamoje vietovėje, kurioje patiriama daugiausia tinkamų finansuoti išlaidų. Pradinėms investicijoms, kurias vykdo didelės įmonės c punkto vietovėse, regioninė pagalba gali būti skiriama tik jei jos susijusios su ETB projektais ir skirtos naujai veiklai pradėti ar naujiems produktams teikti.

94.

Įsigyjamas turtas turėtų būti naujas, išskyrus atvejus, kad turtą įsigyja MVĮ ar kai įsigyjama įmonė (44).

95.

MVĮ atveju iki 50 proc. su investicija susijusių parengiamųjų studijų ir konsultacijų išlaidų taip pat gali būti laikomos tinkamomis finansuoti išlaidomis.

96.

Jei pagalba skiriama gamybos procesui iš esmės pakeisti, tinkamos finansuoti išlaidos turi viršyti turto, susijusio su modernizuojama veikla, nusidėvėjimą per trejus ankstesnius finansinius metus.

97.

Jei pagalba skiriama esamos įmonės veiklai įvairinti, tinkamos finansuoti išlaidos turi viršyti bent 200 proc. pakartotinai naudojamo turto balansinę vertę, registruotą finansiniais metais prieš darbų pradžią.

98.

Į su materialiojo turto nuoma susijusias išlaidas galima atsižvelgti šiomis sąlygomis:

99.

Įmonės įsigijimo atveju turėtų būti atsižvelgiama tik į turto įsigijimo iš trečiųjų šalių, nesusijusių su pirkėju, sąnaudas. Sandoris turi vykti rinkos sąlygomis. Jei pagalba turtui įsigyti suteikiama prieš pirkimą, to turto sąnaudos turėtų būti išskaičiuotos iš tinkamų finansuoti išlaidų, susijusių su įmonės įsigijimu. Jei įmonės įsigijimas vykdomas kartu su pagalbos skyrimo reikalavimus atitinkančia papildoma investicija, tos investicijos tinkamos finansuoti išlaidos turėtų būti pridedamos prie įmonės turto įsigijimo sąnaudų.

100.

Didelių įmonių nematerialiojo turto išlaidos tinkamos finansuoti tik iki 50 proc. visų projekto tinkamų finansuoti investicinių sąnaudų ribos. MVĮ atveju gali būti atsižvelgiama į visas išlaidas, susijusias su nematerialiuoju turtu.

101.

Nematerialusis turtas, į kurį gali būti atsižvelgta skaičiuojant investicines sąnaudas, turi likti susietas su atitinkama remiama vietove ir negali būti perkeltas į kitus regionus. Todėl nematerialusis turtas turi tenkinti šias sąlygas:

102.

Nematerialusis turtas turi būti įtrauktas į pagalbą gaunančios įmonės turtą ir likti susietas su projektu, kuriam skirta pagalba, bent penkerius metus (MVĮ atveju – trejus metus).

103.

Regioninė pagalba taip pat gali būti apskaičiuojama remiantis numatomomis darbo užmokesčio sąnaudomis, susijusiomis su pradine investicija sukurtomis darbo vietomis. Pagalba galima kompensuoti tik įdarbinto personalo darbo užmokesčio sąnaudas, apskaičiuotas per dvejus metus, o gaunamas intensyvumas negali viršyti atitinkamoje vietovėje taikytino pagalbos intensyvumo.

104.

1 scenarijaus atvejais (sprendimas dėl investicijos) Komisija patikrins, ar pagalbos suma neviršija minimumo, būtino pakankamam projekto pelningumui užtikrinti, taikydama 79 punkte nustatytą metodą.

105.

2 scenarijaus atvejais (sprendimas dėl vietos) Komisija, vertindama su vieta susijusią paskatą, palygins grynąją dabartinę investicijos vertę tikslinėje vietovėje ir investicijos grynąją dabartinę vertę kitoje vietoje, taikydama 80 punkte nustatytą metodą.

106.

Skaičiavimus, naudojamus skatinamajam poveikiui nustatyti, taip pat galima taikyti pagalbos proporcingumui įvertinti. Valstybė narė turi įrodyti pagalbos proporcingumą remdamasi 72 punkte nurodytais dokumentais.

107.

Pagalbos intensyvumas negali viršyti leistino pakoreguoto pagalbos intensyvumo.

108.

Valstybė narė turi įrodyti, kad pagalbos lygis proporcingas problemoms, kurias siekiama ta pagalba išspręsti.

109.

Visų pirma turi būti tenkinamos šios sąlygos:

110.

Pagalbos tam tikroms papildomoms išlaidoms atokiausiuose regionuose kompensuoti atveju tinkamos finansuoti išlaidos turi būti visiškai susietos su viena ar keliomis iš nuolatinių kliūčių, nurodytų SESV 349 straipsnyje. Į šias papildomas išlaidas negalima įskaičiuoti transporto išlaidų ir bet kokių kitų papildomų išlaidų, kurios gali būti susietos su kitais veiksniais, be to, jų suma turi būti nustatoma pagal išlaidų, kurias patiria panašios įmonės, įsteigtos kituose atitinkamos valstybės narės regionuose, lygį.

111.

Jei pagalba skiriama tam tikriems konkretiems sunkumams, kuriuos MVĮ patiria a punkto vietovėse, mažinti, pagalbos lygis schemos taikymo laikotarpiu turi būti laipsniškai mažinamas (45).

112.

Kad pagalba būtų suderinama, neigiamas pagalbos priemonės poveikis (konkurencijos iškraipymas ir poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai) turi būti ribotas ir mažesnis už teigiamą poveikį prisidedant prie bendros svarbos tikslo. Galima nustatyti tam tikrus atvejus, kai neigiamas poveikis akivaizdžiai nusveria teigiamą poveikį, t. y. kai pagalba negali būti laikoma suderinama su vidaus rinka.

113.

Regioninė pagalba gali sukelti dviejų pagrindinių rūšių konkurencijos ir prekybos iškraipymus – produkto rinkos iškraipymus ir vietos poveikį. Dėl abiejų rūšių iškraipymų gali būti neveiksmingai paskirstomi ištekliai (todėl suprastėja ekonominiai vidaus rinkos rezultatai) ir kilti kitų paskirstymo problemų (ekonominės veiklos paskirstymas įvairiuose regionuose).

114.

Valstybės pagalbos poveikis gali būti žalingas tada, kai valstybės pagalba trukdoma rinkos mechanizmui duoti veiksmingų rezultatų, t. y. atlyginti veiksmingiausiems gamintojams, o neveiksmingiausius gamintojus versti tobulėti, restruktūrizuotis ar trauktis iš rinkos. Dėl valstybės pagalbos smarkiai padidėjus pajėgumui nepakankamai gerai veikiančioje rinkoje, gali būti itin nederamai iškraipoma konkurencija, kadangi dėl sukurto ar išlaikyto perteklinio pajėgumo gali sumažėti pelno maržos ir konkurentų investicijos arba jie gali būti priversti trauktis iš rinkos. Todėl gali būti taip, kad konkurentai, kurie įprastomis sąlygomis sugebėtų išsilaikyti rinkoje, būtų priversti iš jos pasitraukti. Be to, dėl pagalbos įmonėms gali būti sunku patekti į rinką ar joje plėstis, taip pat gali sumažėti paskatos konkurentams diegti naujoves. Todėl atsiranda neveiksmingų rinkos struktūrų, kurios ilgainiui tampa žalingos ir vartotojams. Be to, turėdami galimybę gauti pagalbą, galimi pagalbos gavėjai gali tapti mažiau iniciatyvūs ar, atvirkščiai, linkę pernelyg rizikuoti. Ilgainiui poveikis bendriems sektoriaus veiklos rezultatams gali būti neigiamas.

115.

Pagalba taip pat gali turėti kito pobūdžio iškraipomąjį poveikį – padidinti didelę pagalbos gavėjo įtaką rinkoje arba padėti ją išlaikyti. Net jei pagalba tiesiogiai nesustiprinama didelė įtaka rinkoje, tai gali būti daroma netiesiogiai – skatinant esamus konkurentus atsisakyti plėtros ar pasitraukti iš rinkos arba atgrasant naujus konkurentus nuo patekimo į rinką.

116.

Regionine pagalba ne tik iškraipomos produkto rinkos, bet ir daromas poveikis ekonominės veiklos vietai. Jei viena vietovė pritraukia investiciją, nes gauna pagalbą, vadinasi, kita vietovė šios galimybės netenka. Šis neigiamas pagalbos poveikis vietovėse gali pasireikšti prarasta ekonomine veikla ir darbo vietomis, be kita ko, subrangovų lygmeniu. Vietovė gali nepatirti teigiamo šalutinio poveikio (pvz., koncentracijos poveikio, žinių sklaidos, poveikio švietimui ir mokymui ir pan.).

117.

Regioninės pagalbos geografinis apibrėžtumas skiria ją nuo kitų formų horizontaliosios pagalbos. Regioninei pagalbai ypač būdinga tai, kad ja siekiama daryti įtaką investuotojų sprendimams dėl investicinių projektų įgyvendinimo vietos. Kai regionine pagalba kompensuojamos dėl regioninių sunkumų patiriamos papildomos išlaidos ir skatinamos papildomos investicijos remiamose vietovėse, neperkeliant jų iš kitų remiamų vietovių, prisidedama ne tik prie regiono plėtros, bet ir prie sanglaudos, todėl tokia pagalba naudinga visai Sąjungai. Galimas neigiamas regioninės pagalbos vietos poveikis yra tam tikru mastu apribojamas regioninės pagalbos žemėlapiais, kuriuose išsamiai nurodytos vietovės, kuriose gali būti teikiama regioninė pagalba, atsižvelgiant į teisingumo principą ir sanglaudos politikos tikslus, taip pat didžiausias leistinas pagalbos intensyvumas. Vis dėlto norint įvertinti faktinį pagalbos poveikį siekiant sanglaudos tikslo, svarbu suprasti, kas būtų atsitikę, jei pagalba nebūtų skirta.

118.

Komisija nustatė keletą atvejų, kai neigiamas pagalbos poveikis akivaizdžiai nusveria teigiamą poveikį, todėl pagalba negali būti laikoma suderinama su vidaus rinka.

119.

Komisija nustato didžiausią pagalbos intensyvumą. Didžiausias pagalbos intensyvumas yra pagrindinis suderinamumo reikalavimas, kuriuo siekiama neleisti valstybės pagalbos naudoti projektams, kurių pagalbos sumos ir tinkamų finansuoti išlaidų santykis yra labai didelis ir greičiausiai turės iškraipomąjį poveikį. Apskirtai, kuo didesnis tikėtinas teigiamas remiamo projekto poveikis ir didesnis tikėtinas pagalbos poreikis, tuo aukštesnė viršutinė pagalbos intensyvumo riba.

120.

1 scenarijaus atvejai (sprendimai dėl investicijos): jeigu įgyvendinant projektą sukuriamas pajėgumas rinkoje, kuri patiria visišką struktūrinį nuosmukį, Komisija tai laikys neigiamu poveikiu, kurio greičiausiai neatsvers joks teigiamas poveikis.

121.

2 scenarijaus atvejais (sprendimai dėl vietos): jeigu neskyrus pagalbos investicinis projektas būtų vykdomas regione, kuriame taikomas didesnis ar toks pats regioninės pagalbos intensyvumas nei tiksliniame regione – tai bus laikoma neigiamu poveikiu, kurio greičiausiai neatsvers joks teigiamas poveikis, nes jis prieštarauja regioninės pagalbos esmei (46).

122.

Jei pagalbos gavėjas nutraukia tapačią ar panašią veiklą kitoje EEE vietovėje ir ją perkelia į tikslinę vietovę, ir šį perkėlimą bei pagalbą sieja priežastinis ryšys, tai bus laikoma neigiamu poveikiu, kurio greičiausiai neatsvers jokie teigiami elementai.

123.

Vertindama priemones, apie kurias pranešta, Komisija prašys pateikti visą informaciją, būtiną įvertinti, ar dėl valstybės pagalbos smarkiai nesumažėtų darbo vietų kitose EEE vietose.

124.

Investicinės pagalbos schemomis negali būti stipriai iškraipoma konkurencija ir prekyba. Visų pirma, net jei atskiri iškraipymai gali būti nedideli (su sąlyga, kad visos investicinės pagalbos sąlygos tenkinamos), bendras schemų iškraipomasis poveikis gali būti labai didelis. Gali būti iškraipomos produkcijos rinkos – sukuriami ar padidinami pertekliniai pajėgumai arba kai kurie pagalbos gavėjai įgyja didelę įtaką rinkoje, ją padidina ar išlaiko, darydami neigiamą poveikį dinaminėms paskatoms. Be to, dėl pagalbos, teikiamos pagal schemas, kitos EEE vietovės gali prarasti didelę dalį ekonominės veiklos. Schemų, skirtų tam tikriems sektoriams, atveju šių iškraipymų rizika dar didesnė.

125.

Todėl valstybė narė turi įrodyti, kad šis neigiamas poveikis bus kuo mažesnis, atsižvelgdama į, pvz., susijusių projektų dydį, atskiras ir bendras pagalbos sumas, numatomus pagalbos gavėjus ir tikslinių sektorių ypatybes. Kad Komisija galėtų įvertinti galimą neigiamą poveikį, valstybė narė galėtų pateikti turimus poveikio vertinimus ir ankstesnių panašių schemų ex post vertinimus.

126.

Skirdama pagalbą individualiems projektams pagal schemą, pagalbą teikianti institucija turi patikrinti ir patvirtinti, kad pagalba nesukels 121 punkte apibūdinto akivaizdaus neigiamo poveikio. Toks patikrinimas gali būti atliekamas remiantis informacija, kurią pagalbos gavėjas pateikia teikdamas pagalbos paraišką, ir deklaracija, pateikta standartinėje pagalbos paraiškos formoje, kurioje turėtų būti nurodyta kita vieta, jei pagalba nebūtų skirta.

127.

Vertindama pagalbos, apie kurią pranešta, neigiamą poveikį Komisija atskiria du 104 ir 105 punktuose apibūdintus priešingos padėties scenarijus.

128.

1 scenarijaus atvejais Komisija ypatingą dėmesį skiria neigiamam poveikiui, susijusiam su perteklinio pajėgumo susidarymu nuosmukį patiriančiuose pramonės sektoriuose, trukdymu trauktis iš rinkos ir didele įtaka rinkoje. Šis neigiamas poveikis apibūdintas 129–138 punktuose ir jį turi atsverti teigiamas pagalbos poveikis. Tačiau tuo atveju, kai nustatoma, kad pagalba sukeltų 120 punkte apibūdintą akivaizdų neigiamą poveikį, ta pagalba negali būti laikoma suderinama su vidaus rinka, nes jokie teigiami elementai greičiausiai jo neatsvertų.

129.

Kad būtų galima nustatyti ir įvertinti galimus konkurencijos ir prekybos iškraipymus, valstybės narės turėtų pateikti įrodymų, pagal kuriuos Komisija galėtų nustatyti atitinkamas produkto rinkas (t. y. produktus, kuriems turės įtakos pasikeitęs pagalbos gavėjo elgesys) ir susijusius konkurentus ir klientus (vartotojus).

130.

Komisija šiuos galimus iškraipymus įvertins atsižvelgdama į įvairius kriterijus, pvz., atitinkamo produkto rinkos struktūrą, rinkos veiklos rezultatus (nuosmukį patirianti rinka arba auganti rinka), pagalbos gavėjo atrankos procesą, patekimo į rinką ir pasitraukimo iš rinkos kliūtis, produktų diferencijavimą.

131.

Jei įmonė nuolat naudojasi valstybės pagalba, galima daryti prielaidą, kad ji negali pati atlaikyti konkurencijos arba jai netinkamai suteikiamas pranašumas konkurentų atžvilgiu.

132.

Komisija išskiria du pagrindinius neigiamo poveikio produkto rinkoms šaltinius:

133.

Norėdama įvertinti, ar pagalba gali prisidėti kuriant arba išlaikant neveiksmingas rinkos struktūras, Komisija atsižvelgs į papildomą gamybos pajėgumą, kuris sukuriamas įgyvendinant projektą, ir į tai, ar rinka veikia nepakankamai gerai.

134.

Jei nagrinėjama rinka auga, paprastai mažiau tikėtina, kad pagalba neigiamai paveiks dinamines paskatas ar netinkamai trukdys trauktis iš rinkos ar į ją patekti.

135.

Didesnį susirūpinimą kelia nuosmukį patiriančios rinkos. Šiuo atveju Komisija atskiria atvejus, kai atitinkama rinka patiria ilgalaikį struktūrinį nuosmukį (t. y. kurių augimo tempas neigiamas), ir atvejus, kai atitinkama rinka patiria santykinį nuosmukį (t. y. augimo tempas teigiamas, tačiau nesiekiantis lyginamojo augimo tempo).

136.

Nepakankamas rinkos veiksmingumas paprastai vertinamas lyginant su praėjusių trejų metų EEE BVP prieš pradedant įgyvendinti projektą (lyginamasis standartas); jį taip pat galima nustatyti remiantis prognozuojamu augimo tempu per kitą 3–5 metų laikotarpį. Galimi rodikliai: numatomas būsimas atitinkamos rinkos augimas ir su juo susijusios tikėtinos pajėgumo panaudojimo normos, taip pat tikėtinas pajėgumo padidėjimo poveikis konkurentams, nes padidėjimas paveiks kainas ir pelno maržas.

137.

Tam tikrais atvejais produkto rinkos augimas EEE gali būti netinkamas rodiklis pagalbos poveikiui visiškai įvertinti, ypač jeigu geografinė rinka yra pasaulinė. Tokiais atvejais Komisija vertins pagalbos poveikį atitinkamoms rinkos struktūroms, visų pirma galimybę, kad dėl jos bus išstumti EEE gamintojai.

138.

Norėdama įvertinti, ar pagalbos gavėjas turi didelę įtaką rinkoje, Komisija atsižvelgs į pagalbos gavėjo padėtį iki pagalbos gavimo ir numatomą padėtį rinkoje užbaigus investicinį projektą. Komisija atsižvelgs į pagalbos gavėjo rinkos dalis ir jo konkurentų rinkos dalis bei kitus susijusius veiksnius, įskaitant, pvz., rinkos struktūrą, įvertindama koncentraciją rinkoje, galimas patekimo kliūtis (47), pirkėjų galią (48) ir kliūtis plėstis ar pasitraukti.

139.

Jei priešingos padėties analizė leidžia daryti prielaidą, kad tuo atveju, jei pagalba nebūtų skirta, investicija būtų vykdoma kitoje vietoje (2 scenarijus), priklausančioje tai pačiai geografinei atitinkamo produkto rinkai, ir jei pagalba yra proporcinga, galimi rezultatai, susiję su pertekliniu pajėgumu ar didele įtaka rinkoje, iš esmės būtų tokie patys, nepriklausomai nuo pagalbos. Tokiais atvejais teigiamas pagalbos poveikis tikriausiai nusvers ribotą neigiamą poveikį konkurencijai. Tačiau tuo atveju, kai kita vieta yra EEE, Komisija visų pirma nagrinės su ta kita vieta susijusį neigiamą poveikį, todėl jei paaiškėtų, kad pagalba sukels 121 ir 122 punktuose apibūdintą akivaizdų neigiamą poveikį, pagalba negalėtų būti laikoma suderinama su vidaus rinka, nes jokie teigiami elementai greičiausiai jo neatsvertų.

140.

Jei pagalba būtina ir proporcinga siekiant 3.2.3 poskirsnyje apibūdinto bendro tikslo, neigiamą tokios pagalbos poveikį greičiausiai atsvers teigiamas poveikis. Vis dėlto tam tikrais atvejais dėl pagalbos gali pasikeisti rinkos struktūra arba sektoriaus ar pramonės ypatybės, ir todėl galėtų būti labai iškraipoma konkurencija – atsirastų kliūčių patekti į rinką arba iš jos pasitraukti, būtų sukeltas pakeičiamumo poveikis ar perkelti prekybos srautai. Tokiais atvejais nustatyto neigiamo poveikio greičiausiai neatsvertų joks teigiamas poveikis.

141.

Valstybės narės centrinėje interneto svetainėje arba bendroje interneto svetainėje, per kurią gaunama informacija iš kelių interneto svetainių (pvz., regioninės interneto svetainės, privalo skelbti bent šią informaciją apie valstybės pagalbos priemones, apie kurias pranešta: visą patvirtintos pagalbos schemos ir jos įgyvendinimo nuostatų tekstą, informaciją apie pagalbą teikiančią instituciją, atskirų pagalbos gavėjų pavadinimus, pagalbos sumą kiekvienam gavėjui ir pagalbos intensyvumą. Šie reikalavimai taikomi individualiai pagalbai, teikiamai pagal schemas, apie kurias pranešta, ir ad hoc pagalbai Ši informacija turi būti skelbiama po to, kai priimamas sprendimas suteikti pagalbą, ir saugoma bent 10 metų, ji taip pat turi būti neribotai prieinama plačiajai visuomenei (49).

142.

Siekdama užtikrinti, kad konkurencijos ir prekybos iškraipymai būtų kuo mažesni, Komisija gali reikalauti, kad būtų apribotas tam tikrų schemų taikymo laikotarpis (paprastai 4 metai ar mažiau) ir atliekamas 27 punkte nurodytas vertinimas.

143.

Vertinamos bus tos schemos, kurių iškraipomasis poveikis gali būti itin didelis, t. y. kuriomis gali būti labai iškraipyta konkurencija, jei jų įgyvendinimas nebus laiku peržiūrėtas.

144.

Atsižvelgiant į vertinimo tikslus ir siekiant išvengti neproporcingos naštos valstybėms narėms mažesnių pagalbos sumų atžvilgiu, šis įpareigojimas gali būti taikomas tik toms pagalbos schemoms, kurių pagalbos biudžetai dideli, kurios turi naujoviškų bruožų ar kuriomis numatomi dideli rinkų, technologijų ar reglamentavimo pokyčiai. Vertinimą turi atlikti nuo valstybės pagalbą teikiančios institucijos nepriklausantis ekspertas, remdamasis bendra metodika (50); vertinimas turi būti viešinamas. Vertinimas pateikiamas Komisijai taip, kad ji turėtų pakankamai laiko įvertinti galimą pagalbos schemos galiojimo pratęsimą, ir bet kuriuo atveju – pasibaigus schemos galiojimui. Tiksli vertinimo aprėptis ir metodika bus nustatytos sprendime dėl pagalbos schemos patvirtinimo. Rengiant vėlesnes pagalbos priemones, kurių tikslas panašus, turi būti atsižvelgiama į vertinimo rezultatus.

145.

Šiame skirsnyje Komisija išdėsto kriterijus, pagal kuriuos nustatomos Sutarties 107 straipsnio 3 dalies a ir c punktų sąlygas tenkinančios vietovės. Šias sąlygas tenkinančios vietovės, kurias valstybė narė pageidauja nurodyti kaip a arba c punkto vietoves, turi būti nurodytos regioninės pagalbos žemėlapyje, apie kurį turi būti pranešama Komisijai ir kurį Komisija turi patvirtinti; tik po šio patvirtinimo regioninę pagalbą galima skirti nurodytose vietovėse esančioms įmonėms. Be to, žemėlapiuose turi būti nurodytas toms vietovėms taikytinas didžiausias pagalbos intensyvumas.

146.

Kadangi skiriant regioninę valstybės pagalbą iš esmės nukrypstama nuo bendrojo valstybės pagalbos uždraudimo, nustatyto Sutarties 107 straipsnio 1 dalyje, Komisija mano, kad bendra a ir c punktų vietovių Sąjungoje gyventojų aprėptis turi būti mažesnė nei nenurodytų vietovių. Todėl šių nurodytų vietovių bendra aprėptis turėtų būti mažesnė nei 50 proc. viso Sąjungos gyventojų skaičiaus.

147.

2007–2013 m. nacionalinės regioninės pagalbos teikimo gairėse (51) nurodyta, kad bendra a ir c punktų vietovių aprėptis turi sudaryti 42 proc. ES-25 (45,5 proc. ES-27) gyventojų skaičiaus. Komisija mano, kad šis pradinis bendros gyventojų aprėpties lygis turėtų būti pakoreguotas atsižvelgiant į sunkią daugelio valstybių narių ekonominę padėtį.

148.

Taigi, bendros a ir c vietovių aprėpties viršutinė riba turėtų būti 46,53 proc. ES-27 gyventojų skaičiaus 2014–2020 m. laikotarpiu (52).

149.

Sutarties 107 straipsnio 3 dalies a punkte nustatyta, kad „pagalba, skirta regionų, kuriuose yra neįprastai žemas gyvenimo lygis arba didelis nedarbas, taip pat ir 349 straipsnyje nurodytų regionų, atsižvelgiant į jų struktūrinę, ekonominę ir socialinę padėtį, ekonominei plėtrai skatinti“ gali būti laikoma suderinama su vidaus rinka. Pasak Teisingumo Teismo, „[107] straipsnio 3 dalies a punkto leidžiančioje nukrypti nuostatoje vartojami žodžiai „neįprastai“ ir „didelis“ rodo, kad ji taikoma tik toms sritims, kurių ekonominė padėtis yra ypač nepalanki, palyginti su [Sąjunga] apskritai“ (53).

150.

Komisija mano, kad Sutarties 107 straipsnio 3 dalies a punkte nustatytas sąlygas tenkina NUTS 2 lygio regionai (54), kurių bendrasis vidaus produktas (BVP) vienam gyventojui nesiekia 75 proc. arba yra lygus 75 proc. Sąjungos vidurkio (55).

151.

Atitinkamai valstybė narė gali nurodyti šias vietoves kaip a punkto vietoves:

152.

Kiekvienos valstybės narės finansuoti tinkamos a punkto vietovės išvardytos I priede.

153.

Remiantis Sutarties 107 straipsnio 3 dalies c punktu, su vidaus rinka suderinama gali būti laikoma „pagalba, skirta tam tikros ekonominės veiklos rūšių arba tam tikrų ekonomikos sričių plėtrai skatinti, jei ji netrikdo prekybos sąlygų taip, kad prieštarautų bendram interesui“. Teisingumo Teismas teigia, kad „[107 straipsnio 3 dalies c punkto] leidžianti nukrypti nuostata […] suteikia galimybę plėtoti tam tikras sritis, neapsiribojant [107 straipsnio 3 dalies a punkte] nustatytomis ekonominėmis sąlygomis, jei tokia pagalba „netrikdo prekybos sąlygų taip, kad prieštarautų bendram interesui“. Ši nuostata suteikia Komisijai teisę patvirtinti pagalbą, skirtą remti valstybės narės vietovių, kurios turi nepalankias sąlygas, palyginti su nacionaliniu vidurkiu, ekonominę plėtrą“ (58).

154.

Bendros c punkto vietovių Sąjungoje aprėpties viršutinė riba (c punkto vietovių aprėptis) gaunama atėmus finansuoti tinkamų Sąjungos a vietovių gyventojų skaičių iš 148 punkte nustatytos bendros aprėpties viršutinės ribos.

155.

C punkto vietovės skirstomos į dvi kategorijas:

156.

Komisija mano, kad kiekviena atitinkama valstybė narė turi turėti pakankamą c punkto vietovių aprėptį, kad galėtų kaip c punkto vietoves nurodyti regionus, kurie buvo priskirti a punkto vietovėms 2011–2013 m. regioninės pagalbos žemėlapyje (59).

157.

Komisija taip pat mano, kad kiekviena atitinkama valstybė narė turi turėti pakankamą c punkto vietovių aprėptį, kad galėtų kaip c punkto vietoves nurodyti mažo gyventojų tankio regionus.

158.

Todėl toliau išvardytos vietovės bus laikomos iš anksto nustatytomis c punkto vietovėmis:

159.

Kiekvienos valstybės narės konkretus iš anksto nustatytų c punkto vietovių aprėpties paskirstymas pateiktas I priede. Ši konkreti skirta gyventojų aprėptis gali būti naudojama tik iš anksto nustatytoms c punkto vietovėms nurodyti.

160.

Valstybė narė kaip c punkto vietoves gali nurodyti iš anksto nustatytas c punkto vietoves, nurodytas 158 punkte.

161.

Retai apgyvendintų vietovių atveju valstybė narė iš esmės turėtų nurodyti NUTS 2 lygio regionus, kurių gyventojų tankis mažesnis nei 8 gyv./km2, arba NUTS 3 lygio regionus, kurių gyventojų tankis mažesnis nei 12,5 gyv./km2. Tačiau valstybė narė gali nurodyti NUTS 3 lygio regionų dalis, kurių 1 km2 gyvena mažiau nei 12,5 gyv., arba kitas su šiais NUTS 3 lygio regionais besiribojančias vietoves, jei jų 1 km2 gyvena mažiau nei 12,5 gyv., ir dėl to nepadidėja konkreti skirta c punkto vietovių aprėptis, nurodyta 160 punkte.

162.

Sąjungos iš anksto nenustatytų c punkto vietovių bendros aprėpties viršutinė riba gaunama atėmus finansuoti tinkamų a punkto vietovių ir iš anksto nustatytų c punkto vietovių gyventojų skaičių iš 148 punkte nustatytos bendros aprėpties viršutinės ribos. Iš anksto nenustatytų c punkto vietovių aprėptis paskirstoma tarp valstybių narių taikant II priede nustatytą metodą.

163.

Atsižvelgdama į ekonomikos krizės paveiktų valstybių narių patiriamus sunkumus, Komisija mano, kad valstybių narių, gaunančių finansinę pagalbą pagal priemonę, kuria teikiama vidutinės trukmės finansinė pagalba euro zonai nepriklausančioms valstybėms narėms (kaip nustatyta Tarybos reglamente (EB) Nr. 332/2002 (61)), Europos finansinio stabilumo fondo (EFSF) taisykles (62), Europos finansinės padėties stabilizavimo priemonę (EFSM) (63) arba Europos stabilumo mechanizmą (ESM) (64), bendra aprėptis neturėtų būti sumažinta, palyginti su 2007–2013 m. laikotarpiu.

164.

Kad būtų užtikrintas regioninių pagalbos žemėlapių tęstinumas ir tam tikras veiklos mastas visose valstybėse narėse, Komisija mano, kad valstybės narės neturėtų prarasti daugiau kaip pusės savo bendros aprėpties, palyginti su 2007–2013 m. laikotarpiu, ir turėtų turėti minimalią gyventojų aprėptį.

165.

Todėl nukrypstant nuo bendros aprėpties viršutinės ribos, nustatytos 148 punkte, c punkto vietovių aprėptis kiekvienai atitinkamai valstybei narei yra padidinama tiek, kiek būtina, kad:

166.

Kiekvienos valstybės narės iš anksto nenustatytų c punkto vietovių aprėptis, įskaitant apsauginę sąlygą ir minimalią gyventojų aprėptį, nustatyta I priede.

167.

Komisija mano, kad kriterijai, pagal kuriuos valstybės narės nurodo c punkto vietoves, turėtų atitikti situacijų, kai regioninės pagalbos skyrimas gali būti pagrįstas, įvairovę. Todėl kriterijai turėtų būti susiję su tam tikromis socialinėmis, ekonominėmis, geografinėmis ar struktūrinėmis problemomis, kurių gali būti patiriama c punkto vietovėse, ir jais turėtų būti užtikrinama pakankama apsauga nuo neigiamo, bendram interesui prieštaraujančio regioninės pagalbos poveikio prekybos sąlygoms.

168.

Atitinkamai valstybė narė gali kaip c punkto vietoves nurodyti iš anksto nenustatytas c punkto vietoves, remdamasi šiais kriterijais:

169.

Taikant 168 punkte nurodytus kriterijus, besiribojančios vietovės – tai besiribojančios vietos administracinio vieneto 2 lygio (LAU 2) vietovės (73) arba grupė besiribojančių LAU 2 lygio vietovių (74). LAU 2 lygio vietovių grupė bus laikoma besiribojančia vietove, jei kiekviena iš grupės vietovių turi administracinę sieną su kita tos grupės vietove (75).

170.

Atitiktis kiekvienai valstybei narei nustatytai gyventojų aprėpčiai bus vertinama remiantis naujausiais atitinkamų vietovių viso gyventojų skaičiaus duomenimis, paskelbtais nacionalinės statistikos tarnybos.

171.

Komisija mano, kad nustatant didžiausią pagalbos intensyvumą, taikytiną regioninei investicinei pagalbai, turi būti atsižvelgiama į skirtingų Sąjungos regionų išsivystymo lygio skirtumų pobūdį ir mastą. Todėl pagalbos intensyvumas a punkto vietovėse turėtų būti didesnis nei c punkto vietovėse.

172.

A punkto vietovių pagalbos intensyvumas neturi viršyti:

173.

172 punkte nustatytą didžiausią pagalbos intensyvumą galima padidinti ne daugiau kaip 20 procentinių punktų atokiausiuose regionuose, kurių BVP vienam gyventojui nesiekia 75 proc. arba yra lygus 75 proc. ES-27 vidurkio, arba ne daugiau kaip 10 procentinių punktų kituose atokiausiuose regionuose.

174.

Pagalbos intensyvumas neturi viršyti:

175.

Ankstesnėse a punkto vietovėse 10 proc. BSE pagalbos intensyvumas gali būti padidintas ne daugiau kaip 5 procentiniais punktais nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d.

176.

Jei c punkto vietovė gretima a punkto vietovei, didžiausias pagalbos intensyvumas NUTS 3 lygio regionuose arba NUTS 3 lygio regionų dalyse toje c punkto vietovėje, kuri yra gretima a punkto vietovei, gali būti padidintas tiek, kiek būtina, kad abiejų vietovių pagalbos intensyvumo skirtumas neviršytų 15 procentinių punktų.

177.

5.4.1 ir 5.4.2 poskirsniuose nustatytą didžiausią pagalbos intensyvumą galima padidinti ne daugiau kaip 20 procentinių punktų mažosioms įmonėms arba ne daugiau kaip 10 procentinių punktų vidutinėms įmonėms (76).

178.

Paskelbus šias gaires Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, kiekviena valstybė narė turėtų pateikti Komisijai regioninės pagalbos žemėlapį, taikytiną nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. Kiekviename pranešime turėtų būti pateikta III priede nurodyta informacija.

179.

Komisija išnagrinės kiekvieną regioninės pagalbos žemėlapį, apie kurį pranešta, remdamasi šiomis gairėmis, ir priims sprendimą dėl atitinkamos valstybės narės regioninės pagalbos žemėlapio patvirtinimo. Visi regioninės pagalbos žemėlapiai bus skelbiami Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje ir sudarys neatskiriamą šių gairių dalį.

180.

Savo iniciatyva valstybė narė gali nuspręsti nustatyti šalies gyventojų aprėpties rezervą, sudarytą iš skirtumo tarp tos valstybės narės gyventojų aprėpties viršutinės ribos, kurią priskyrė Komisija (77), ir jos regioninės pagalbos žemėlapyje nurodytų a ir c punktų vietovių aprėpties.

181.

Jei valstybė narė nusprendžia nustatyti tokį rezervą, ji gali bet kuriuo metu juo pasinaudoti ir papildyti savo žemėlapį naujomis c punkto vietovėmis, kol nepasiekiama nacionalinės aprėpties viršutinė riba. Tam valstybė narė gali naudoti naujausius socialinius ir ekonominius duomenis, gautus iš Eurostato arba jos nacionalinės statistikos tarnybos, arba kitų pripažintų šaltinių. Atitinkamų c punkto vietovių gyventojų skaičius turėtų būti nustatomas pagal gyventojų skaičiaus duomenis, naudotus rengiant pradinį žemėlapį.

182.

Jei valstybė narė ketina naudoti gyventojų aprėpties rezervą, siekdama įtraukti naujų c punkto vietovių, prieš įgyvendindama tokius pakeitimus, ji turi pranešti apie tai Komisijai.

183.

2016 m. birželio mėn. Komisija nustatys (78), ar kurio nors NUTS 2 lygio regiono (79), kuris neįtrauktas į šių gairių I priedo sąrašą kaip a punkto vietovė, BVP vienam gyventojui yra mažesnis nei 75 proc. ES-28 vidurkio, ir paskelbs komunikatą apie šios analizės rezultatus. Tada Komisija nustatys, ar tos nustatytos vietovės gali atitikti regioninės pagalbos skyrimo reikalavimus pagal Sutarties 107 straipsnio 3 dalies a punktą, ir BVP vienam gyventojui atitinkantį pagalbos intensyvumo lygį. Jei nacionaliniame regioninės pagalbos žemėlapyje, kurį Komisija patvirtino pagal šias gaires, šios nustatytos vietovės nurodytos kaip iš anksto nustatytos c punkto vietovės arba iš anksto nenustatytos c punkto vietovės, I priede nurodyta konkrečios c punkto vietovėms skirtos gyventojų aprėpties procentinė dalis bus atitinkamai pakoreguota. Komisija paskelbs I priedo pakeitimus. Valstybė narė gali, neviršydama pakoreguotos konkrečios c punkto vietovėms skirtos aprėpties (80), iš dalies pakeisti regioninės pagalbos žemėlapyje nurodytų c punkto vietovių sąrašą nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. Šie pakeitimai negali viršyti 50 proc. valstybės narės pakoreguotos c punkto vietovių aprėpties.

184.

Norėdama iš dalies pakeisti c vietovių sąrašą, valstybė narė gali naudoti BVP vienam gyventojui ir nedarbo lygio duomenis, gautus iš Eurostato arba jos nacionalinės statistikos tarnybos, arba kitų pripažintų šaltinių, būtent pastarųjų trejų metų, kurių duomenys žinomi (tuo metu, kai pateikiamas iš dalies pakeistas žemėlapis), vidurkį. Atitinkamų c punkto vietovių gyventojų skaičius turėtų būti nustatomas pagal gyventojų skaičiaus duomenis, naudotus rengiant pradinį žemėlapį.

185.

Valstybė narė privalo pranešti Komisijai apie žemėlapio pakeitimus, susijusius su papildomų a punkto vietovių įtraukimu ir c punkto vietovių mainais, prieš juos įgyvendindama ir vėliausiai iki 2016 m. rugsėjo 1 d.

186.

Komisija pratęsia 2007–2013 m. nacionalinės regioninės pagalbos teikimo gairių (81) ir Komunikato dėl regioninės pagalbos dideliems investicijų projektams nuodugnaus vertinimo kriterijų (82) galiojimą iki 2014 m. birželio 30 d.

187.

Regioninės pagalbos žemėlapiai, patvirtinti remiantis 2007–2013 m. nacionalinės regioninės pagalbos teikimo gairėmis, nustoja galioti 2013 m. gruodžio 31 d. Todėl šešių mėnesių pereinamasis laikotarpis, nustatytas Bendrojo bendrosios išimties reglamento (BBIR) (83) 44 straipsnio 3 dalyje, netaikomas pagal BBIR taikomoms regioninės pagalbos schemoms. Norėdamos teikti regioninę pagalbą po 2013 m. gruodžio 31 d. remiantis esamomis schemomis, kurioms taikoma bendroji išimtis, valstybės narės turėtų laiku pranešti apie regioninės pagalbos žemėlapių galiojimo pratęsimą, kad Komisija galėtų patvirtinti tų žemėlapių galiojimo pratęsimą iki 2013 m. gruodžio 31 d. Apskirtai, schemos, patvirtintos remiantis 2007–2013 m. nacionalinės regioninės pagalbos teikimo gairėmis, nustoja galioti 2013 m. pabaigoje, kaip nustatyta atitinkamame Komisijos sprendime. Apie tokių schemų galiojimo pratęsimą Komisijai turi būti pranešta laiku.

188.

Komisija šiose gairėse nustatytus principus taikys vertindama visos regioninės pagalbos, kurią ketinama skirti po 2014 m. birželio 30 d., suderinamumą. Neteisėtai skirta regioninė pagalba arba regioninė pagalba, kurią ketinama skirti nuo 2013 m. gruodžio 31 d. iki 2014 m. liepos 1 d., bus vertinama pagal 2007–2013 m. nacionalinės regioninės pagalbos teikimo gaires.

189.

Kadangi pranešimai apie regioninės pagalbos schemas arba apie pagalbos priemones, kurias ketinama skirti po 2014 m. birželio 30 d., turi būti suderinti su regioninės pagalbos žemėlapiu, paprastai jie negali būti laikomi išsamiais, kol Komisija 5.5 poskirsnyje nurodyta tvarka nepriėmė sprendimo dėl atitinkamos valstybės narės regioninės pagalbos žemėlapio patvirtinimo. Todėl Komisija iš esmės nenagrinės pranešimų apie regioninės pagalbos schemas, kurias ketinama taikyti po 2014 m. birželio 30 d., arba pranešimų apie individualią pagalbą, kurią ketinama skirti po šios datos, kol nebus priimtas sprendimas dėl atitinkamos valstybės narės regioninės pagalbos žemėlapio patvirtinimo.

190.

Komisija mano, kad įgyvendinus šias gaires regioninei pagalbai taikytinos taisyklės Sąjungoje iš esmės pasikeis. Be to, atsižvelgiant į pasikeitusias Sąjungos ekonomines ir socialines sąlygas, reikia peržiūrėti visų regioninės pagalbos schemų, įskaitant investicinės pagalbos ir veiklos pagalbos schemas, tolesnį pagrįstumą ir veiksmingumą.

191.

Todėl Komisija siūlo valstybėms narėms šias tinkamas priemones pagal Sutarties 108 straipsnio 1 dalį:

192.

Pagal 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 659/1999, nustatantį išsamias EB Sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles, ir 2004 m. balandžio 21 d. Komisijos reglamentą (EB) Nr. 794/2004, įgyvendinantį Tarybos reglamentą (EB) Nr. 659/1999, valstybės narės turi teikti Komisijai metines ataskaitas.

193.

Valstybės narės perduoda Komisijai informaciją VI priede nustatytu formatu apie kiekvieną pagal schemą suteiktą 3 mln. EUR viršijančią individualią pagalbą per 20 darbo dienų nuo tos pagalbos suteikimo dienos.

194.

Valstybės narės turi tvarkyti išsamią visų pagalbos priemonių apskaitą. Apskaitos dokumentuose turi būti nurodyta visa informacija, būtina nustatyti, kad tinkamų finansuoti išlaidų ir didžiausio pagalbos intensyvumo sąlygos yra tenkinamos. Šie apskaitos dokumentai turi būti saugomi 10 metų nuo pagalbos skyrimo datos ir teikiami Komisijai, jei ji to paprašo.

195.

Komisija gali nuspręsti bet kuriuo metu iš dalies pakeisti šias gaires, jei tai būtų reikalinga dėl priežasčių, susijusių su konkurencijos politika, arba siekiant atsižvelgti į kitas Sąjungos politikos sritis ir tarptautinius įsipareigojimus, arba dėl kitų pagrįstų priežasčių.