1. įžanga

Ištikus krizei paaiškėjo, kad investuotojai daugiausia siekia trumpalaikės ekonominės naudos, nepaisydami svarbiausio kapitalo rinkų tikslo: finansuoti realiosios ekonomikos augimą.

Reikia skatinti investuotojus prisiimti ilgalaikius turto įsipareigojimus, kaip antai infrastruktūros projektus, skiriant ilgalaikį kapitalą, o ne siekiant trumpalaikės naudos. Tokios ilgalaikės investicijos galbūt neatsipirks daugelį metų, bet gali atnešti stabilios ir prognozuojamos grąžos. Tai taip pat naudinga realiajai ekonomikai, nes suteikiama lėšų įmonėms ir kuriamos darbo vietos.

Ilgalaikių įsipareigojimų turintiems investuotojams, tokiems kaip pensijų fondai ir draudikai, ilgalaikės investicijos gali būti patrauklios. Bet nėra sukurta kaupimo mechanizmų, tokių kaip fondai, kuriais būtų atsižvelgiama į tokioms ilgalaikėms investicijoms reikalingo įsipareigojimo dydį, mastą ir trukmę. Tai taip pat kliūtis smulkiems investuotojams, kaip antai MVĮ ir daug grynųjų lėšų turintiems asmenims bei mažmeniniams investuotojams.

Šiame poveikio vertinime nagrinėjama, ar tarpvalstybinė ilgalaikių investicijų produktų sistema, vadinamasis ilgalaikių investicijų fondas (IIF), galėtų paskatinti įstaigų ir (ar) mažmeninių investuotojų susidomėjimą tokiu turtu. Šiuo poveikio vertinimu papildoma Komisijos Žalioji knyga dėl ilgalaikio Europos ekonomikos finansavimo.

2. Problemos apibūdinimas

Problemą lemiantys veiksniai

Ilgalaikes investicijas į infrastruktūros projektus, MVĮ finansavimą ir kitą panašią veiklą galima vykdyti pasitelkiant įvairias finansines priemones, pavyzdžiui, investicijas į nuosavą kapitalą ir paskolas. Visos šios priemonės dažnai pasižymi tuo, kad yra neperleidžiamos ir nelikvidžios, jos turi mažą antrinę rinką ar visai jos neturi. Investicijoms į tokį turtą gali reikėti didelių išankstinių įsipareigojimų, o tai, atsižvelgiant į reikiamą pinigų sumą, nuo savarankiškos veiklos gali atgrasyti net stambius institucinius investuotojus. Priešingai nei likvidaus, perleidžiamo turto, tokio kaip vertybiniai popieriai, rinkos atveju, tokioms investicijoms nesukurta standartinė struktūra. Kai kuriose valstybėse narėse kaip pripažintos investavimo priemonės įdiegti nacionaliniai mechanizmai, kitose jų nėra. Toks susiskaldymas kliudo kurti bendrąją rinką investuotojams, norintiems įsigyti ilgalaikio turto, kuris, būdamas iš esmės nelikvidus, dažnai atneša prognozuojamos grąžos.

Investicijos į ilgalaikį turtą per finansines priemones ar nekilnojamąjį turtą susijusios su didele rizika, kai neužtikrinamas tinkamas tokių investicijų valdymas. Pirmoji rizika yra ta, kad investuotojai yra suklaidinami dėl turto, į kurį jie investuoja, pobūdžio ir rizikos, dėl nepakankamai suderinto požiūrio į tokį turtą. Yra neaiškumų dėl ilgalaikio turto rūšių, su jomis susijusios rizikos ir grąžos bei rekomenduojamų laikymo laikotarpių. Antroji rizika yra susijusi su turto savybėmis, būtent su tuo, kad jis iš esmės nelikvidus. Trečioji rizika yra susijusi su tuo, kad tokio turto siūlantys fondai gali neturėti pakankamos patirties atrenkant ir stebint turtą bei derinant fondo grąžos apibūdinimą su galimų klientų poreikiais. Dėl šių priežasčių ilgalaikių investicijų fondai ne visada pasiekia numatytų rezultatų, o investuotojai kartais klaidinami dėl jiems žadėtos grąžos. 

Problemos

Todėl nėra bendro palygintino tarpvalstybinio standarto, kas yra ilgalaikis turtas ar investicijos, kam jie gali tikti ir kaip su jais elgtis. Priešinga padėtis yra tarpvalstybinėje likvidaus turto rinkoje, kurioje produktų taisyklės standartizuotos pagal direktyvą dėl kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektų (KIPVPS). ES KIPVPS fondų rinkoje valdomas 6 350 milijardų eurų vertės turtas.

Dėl šių veiksnių ES ilgalaikių investavimo priemonių rinka yra susiskaldžiusi. Dėl to investuotojai nėra linkę tirti šią rinką, nes priešingai nei KIPVPS atveju joje nėra bendros, pripažintos ir reglamentuotos produktų struktūros, kuria jie galėtų pasitikėti. Pagal direktyvą dėl alternatyvaus investavimo fondų valdytojų (AIFV) netrukus bus sukurtas ES prekybos pasas valdytojams, norintiems siūlyti ne KIPVPS fondus tarpvalstybiniu lygmeniu. Tačiau direktyva dėl AIFV taikoma valdytojams, o ne jų siūlomiems fondams, todėl joje nėra produktų taisyklių ar įvairių turto klasių apibrėžčių.  Todėl negalima tikėtis, kad ja bus išspręsta minėta problema. Smulkesni investuotojai susiduria su dar didesnėmis kliūtimis, nes direktyvoje dėl AIFV nesukuriamas prekybos pasas valdytojams, kad jie siūlytų tarpvalstybinius mažmeninio investavimo fondus, ir todėl tebebus taikomi skirtingi nacionaliniai metodai.

Dėl to kilo įvairių negeidaujamų pasekmių. Valdytojų patiriamos sąnaudos tebėra didesnės nei būtų kitu atveju, nes investuojant tarpvalstybiniu lygmeniu įvairiose valstybėse narėse jiems tenka spręsti daugelį teisinių ir su produktais susijusių problemų. Fondai yra mažesni nei būtų kitu atveju, ir todėl sąnaudų poveikis investicijų grąžai ar pajamoms yra proporcingai didesnis. Mažmeniniai investuotojai negali pasinaudoti jiems žinomais fondais, kuriais jie pasitiki, kitose valstybėse narėse. Išlaidos tebėra didelės, o fondų pasirinkimas – ribotas. Todėl kiti smulkesni ir mažmeniniai investuotojai negali naudotis diversifikavimo pranašumais, susijusiais su ilgalaikėmis investicijomis.

Daromas poveikis ir realiajai ekonomikai, nes alternatyvių ilgalaikio augimo finansavimo būdų yra nedaug, todėl įmonės tebesirenka, visų pirma, finansavimą iš bankų, kuris dažniausiai susijęs su trumpalaikiais įsipareigojimais. Tai riboja ir institucinių, ir mažmeninių investuotojų kapitalo, kuriuo gali naudotis įmonės, dydį bei jų gebėjimą investuoti ilgam laikui ir taip skatinti ekonomikos augimą ir užimtumą.

3. Subsidiarumo analizė

Fondų valdytojai, investicijų objektai ir investuotojai yra išsidėstę visoje Sąjungoje. Kadangi turto valdymo sektorius yra iš esmės tarpvalstybinio pobūdžio, dėl esamo ilgalaikių investicijų rinkos susiskaldymo šio sektoriaus veikla nėra veiksminga. Tačiau visos pastangos spręsti šią problemą reglamentuojant nacionaliniu lygmeniu yra susijusios tik su tam tikra valstybe nare. Reglamentuojant ilgalaikių fondų produktus nacionaliniu lygmeniu buvo sukurta daug skirtingų fondų režimų. Dėl nacionalinių veiksmų nesusiformavo visos Sąjungos vidaus rinka tiems, kurie siūlo ilgalaikių investicijų fondus investuotojams.

Pageidautina sukurti stabilų tarpvalstybinį mechanizmą, kuris paskatintų ilgalaikes investicijas. Tai galėtų paskatinti ir ekonomikos atsigavimą. Remiantis didele KIPVPS patirtimi, darytina išvada, kad visos ES produktų taisyklės ir reikalavimai gali būti labai sėkminga priemonė investicijoms į tam tikras turto rūšis skatinti.

Todėl reikia imtis veiksmų Europos lygmeniu, kad būtų sukurta ilgalaikių investicijų fondų bendroji rinka.

4. Tikslai

Bendrieji tikslai: 1) sukurti daugiau ilgalaikio finansavimo priemonių visuose ūkio sektoriuose ir 2) geriau suderinti bendrąją rinką. Tam reikia įgyvendinti tris konkrečius tikslus: 1) didinti masto ekonomiją ilgalaikių investicijų fondų valdytojams, 2) gerinti pasirinkimą ir tokiais fondais besidominčių investuotojų apsaugą ir 3) didinti investicijų srautus į ilgalaikių perspektyvų turintį turtą.

Šiems tikslams įgyvendinti atitinkamai reikia imtis dviejų praktinių veiksmų: 1) panaikinti kliūtis ilgalaikio turto fondų bendrajai rinkai kurti, taip užtikrinant, kad padaugės investuotojų, ir 2) sumažinti ilgalaikių investicinių priemonių netinkamo pardavimo galimybes.

5. Politikos priemonių variantai

Kad būtų įgyvendinti šie du praktiniai tikslai, poveikio vertinime pateiktos septynios su produktų taisyklėmis ir įvairiais investuotojų tipais susijusios politikos priemonės. Šios priemonės apima įvairias galimybes, pradedant siūlymu nesiimti jokių veiksmų ir baigiant produktų taisyklių rengimu tarpvalstybinių ilgalaikių investicijų fondų srityje, kurie būtų skirti instituciniams ir mažmeniniams investuotojams. Kiekvienas variantas aprėpia abu praktinius tikslus.

1 variantas || Nesiimti veiksmų.

2 variantas || Sukurti „neįpareigojančią“ tvarką, o ne prekybos pasą.

3 variantas || KIPVPS, kuriems jau sukurtas prekybos pasas, srityje užtikrinti tam tikrą galimybę investuoti ir į ilgalaikį turtą.

4 variantas || Sukurti naują ilgalaikių investicijų fondą, nustatant aiškų portfelio taisyklių rinkinį, apibrėžiantį investicijoms tinkamo ilgalaikio turto klases. Šis naujas ilgalaikių investicijų fondas būtų prieinamas tik instituciniams investuotojams.

5 variantas || Toks pat, kaip 4 variantas, bet fondas būtų prieinamas ir daug grynųjų lėšų turintiems asmenims.

6 variantas || Ilgalaikių investicijų fondas būtų prieinamas visiems investuotojams, įskaitant mažmeninius investuotojus. Tam reikėtų griežtesnių investuotojų apsaugos reikalavimų. Dėl ilgalaikio turto pobūdžio nebūtų išpirkimo teisių.

7 variantas || Toks pat, kaip 6 variantas, bet su išpirkimo teisėmis, kurios įsigaliotų po pirminio blokavimo laikotarpio, pavyzdžiui, praėjus trejiems metams.

6. Pasirinktų variantų poveikio vertinimas

1 variantas, pagal kurį siūloma nesiimti jokių veiksmų, nepriimtinas, nes nieko nedaroma minėtoms problemoms išspręsti.

Pagal 2 variantą reikėtų taikyti su teisėkūros veikla nesusijusias priemones, kad būtų skatinama ilgalaikėms investicijoms skirtų fondų ar ilgalaikių investicijų fondais prisistatančių fondų konvergencija. Tam tikriausiai reikėtų sukurti savanorišką produkto ženklą ir kodą. Nors tai būtų nebrangus variantas valdytojams, bet jis būtų sėkmingas tik tuo atveju, jei valstybės narės sutiktų pakeisti savo nacionalines taisykles taip parodydamos, kad tokiam variantui pritaria, todėl taikant šį variantą tikriausiai nebūtų išspręsta susiskaldymo problema.

Pagal 3 variantą į KIPVPS būtų galima įtraukti ribotą nelikvidaus ir neperleidžiamo turto kiekį. Tai suteiktų mažmeniniams investuotojams prieigą prie ilgalaikio turto, o fondams, kuriuose bent iš dalies investuojama į ilgalaikį turtą, būtų sukurtas prekybos pasas. Tačiau tai prieštarautų pagrindiniam KIPVPS principui, kad investuotojai gali bet kada susigrąžinti savo investicijas. Būtent dėl jo investuotojai pasitiki KIPVPS. Pakeitus šį principą, gali kilti grėsmė priemonės sėkmei, atsirasti neaiškumų dėl turto rūšių, į kurias gali investuoti KIPVPS, ir su jomis susijusios rizikos.  Kai kurie turto valdytojai taip pat išsakė prieštaravimų dėl tokių pokyčių, nes jiems kyla didelis nerimas, kad tai galėtų pakenkti KIPVPS sėkmei.

Pagal 4 variantą būtų sukurtas pripažįstamas ilgalaikių investicijų produktas, kurį galima parduoti visos ES instituciniams investuotojams naudojant prekybos pasą. Taisyklės būtų parengtos vadovaujantis KIPVPS taisyklėmis, susijusiomis, pavyzdžiui, su turto tinkamumu, bet būtų taikomos nelikvidžiam ir iš esmės ilgalaikiam turtui. Tuo nebūtų išspręsta problema, kad smulkesni ir mažmeniniai investuotojai ir toliau negalėtų daryti tokių investicijų ir diversifikuoti savo portfelių ar prisidėti prie kaupiamo kapitalo.

Pagal 5 variantą tokiais fondais būtų leista naudotis vadinamiesiems daug grynųjų lėšų turintiems asmenims, kurie gali prisiimti didesnę investicinę riziką. Kitais atžvilgiais šis variantas yra toks pat kaip 4 variantas. Nors taip būtų padidintas esamas sukauptas kapitalas ir sukurta daugiau galimybių, kad kuo daugiau investuotojų galėtų diversifikuoti savo investicijas, mažmeniniai investuotojai vis tiek negalėtų naudotis galimais investavimo į tokius fondus pranašumais.

Pagal 6 variantą fonduose, kaip apibrėžta 4 variante, kuriuose nenumatytos išpirkimo teisės, būtų leista dalyvauti mažmeniniams investuotojams visoje ES naudojant prekybos pasą. Tai leistų užtikrinti, kad prie tokių fondų turėtų prieigą kuo daugiau investuotojų, ir būtų sukauptas didžiausias tokioms investicijoms daryti skirtas potencialus kapitalas. Siekiant parengti tinkamus mažmeninių investuotojų apsaugos standartus, fondui bus taikomos produktų taisyklės, pagal kurias bus užtikrintas pakankamas diversifikavimas, išspręsti interesų konfliktai, padidintas su sąnaudomis susijęs skaidrumas ir apribotas sverto naudojimas. Tai neišvengiamai susiję su papildomomis išlaidomis. Gerokai patobulinus ir suderinus produktų taisykles galima sumažinti netinkamo pardavimo riziką. Tai padės instituciniams ir mažmeniniams investuotojams įgyti pasitikėjimą ilgalaikiu turtu. Uždaras fondo pobūdis leidžia investuoti į visas ilgalaikio turto rūšis, nes tokia struktūra geriau atitinka šio turto nelikvidumo savybes. Dėl investavimui į tokį turtą būtino ilgalaikio įsipareigojimo toks sprendimas yra skaidrus.

7 variantas yra toks pat, kaip 6 variantas, išskyrus tai, kad numatomos išpirkimo teisės. Išpirkimo teisėmis būtų galima naudotis praėjus tam tikram laikui, pavyzdžiui, trejiems metams, kuriems pasibaigus investuotojai galėtų reguliariai susigrąžinti savo pinigus. Nors tai sumažintų pavojų, kad mažmeniniai investuotojai, kai tai prieštarauja jų interesams, įstrigs fonde, atsižvelgiant į ilgalaikio turto nelikvidumą, toks pavojus visiškai neišnyksta. Tai taip pat reikštų, kad fondams reikėtų išlaikyti likvidumo atsargas siekiant užtikrinti, kad visuomet būtų galimybė patenkinti išpirkimo reikalavimus. Tai sumažintų fonduose esančio nelikvidaus ilgalaikio turto dalį, o fondai suteiktų investuotojams mažiau portfelio diversifikavimo pranašumų, taip pat būtų sukaupiama mažiau pinigų investicijoms į ilgalaikį turtą.

Pasirinktas variantas

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau dėl 1–7 variantų, atrodo, kad 6 variantas yra veiksmingiausias ir efektyviausias siekiant sukurti bendrą apibrėžtį ir sumažinti kliūtis klestinčiai ilgalaikių investicijų fondų bendrajai rinkai sukurti. Įtraukus mažmeninius investuotojus, atsivers neišnaudotų kapitalo išteklių ir bus daugiau galimybių išspręsti nacionalinių rinkų susiskaldymo problemą. Be to, leidus valdytojams vadovauti ilgalaikių investicijų fondams be išpirkimo teisių, šis variantas dėl jo lankstumo būtų įgyvendintas greičiau ir, galbūt, išsamiau nei 7 variantas. Šis variantas parodo dabartinius modelius taikomus tose šalyse, kuriose mažmeniniams investuotojams leidžiama investuoti.

7. Stebėsena ir vertinimas

Visų teisėkūros iniciatyvų vertinimas yra Komisijos prioritetas. Šio siūlomo reglamento atveju stebėsena būtų susijusi su augimu ar priešinga tendencija būdinga visos ES ilgalaikių investicijų fondų rinkai. Jei tokios rinkos praėjus tam tikram laikui nepavyktų sėkmingai sukurti, reikėtų atlikti papildomą vertinimą ir nustatyti, ar reikia keisti pačius reglamentus.