Pasiūlymas TARYBOS DIREKTYVA kuria dėl standartinės PVM deklaracijos iš dalies keičiama Direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos /* COM/2013/0721 final - 2013/0343 (CNS) */
AIŠKINAMASIS MEMORANDUMAS 1. PASIŪLYMO APLINKYBĖS Pagal PVM sistemą reikalaujama, kad įmonės
pildytų periodines PVM deklaracijas, kuriose būtų pateikta PVM sumokėjimui ir
kontrolei reikalinga informacija; tai gali būti ypač sudėtinga, kai PVM
deklaracijos teikiamos skirtingose valstybėse narėse. Sudėtingumą lemia šie
veiksniai: teikiama skirtinga informacija, informacija be suderintų apibrėžčių,
nėra gerų bendrų gairių, nustatytos skirtingos teikimo ir taisymo taisyklės bei
tvarka ir reikalaujama naudoti nacionalinę kalbą. Visa tai didina įmonių naštą,
mažina PVM deklaracijų tikslumą, trumpina pateikimo laiką ir riboja
tarpvalstybinę prekybą. Siekdama spręsti šias problemas Komisija siekė
sužinoti suinteresuotųjų šalių nuomonę dėl standartinės PVM deklaracijos ir
šiuo tikslu vykdė konsultacijas dėl žaliosios knygos dėl PVM ateities[1]. Atsižvelgdama į palankius
suinteresuotųjų šalių atsakymus Komisija Komunikate dėl PVM ateities[2] įsipareigojo pateikti pasiūlymą
dėl standartinės PVM deklaracijos iki 2013 m. pabaigos. Šiuo pasiūlymu grindžiamos kitos Komisijos
iniciatyvos. Įgyvendinti administracinės naštos mažinimo ES veiksmų programą
padeda iki 2014 m. spalio mėn. veiksianti aukšto lygio grupė, teikianti
Komisijai patarimus dėl su ES teisės aktais susijusio administracinės naštos
mažinimo. Joje daugiausiai dėmesio skiriama MVĮ ir labai mažoms įmonėms, taip
pat kaip padidinti valstybių narių viešųjų administracijų veiksmingumą ir
gebėjimą atsižvelgti į suinteresuotųjų šalių poreikius įgyvendinant ES teisės
aktus. Standartinė PVM deklaracija puikiai dera su šiais naštos mažinimo
tikslais. Remdamasi Smulkiojo verslo akte nustatytu
principu „visų pirma galvokime apie mažuosius“ Komisija siekia visų pirma
mažinti biurokratines kliūtis MVĮ. Neseniai paskelbtame Komunikate „Pažangus
reglamentavimas – atsižvelgti į mažųjų ir vidutinių įmonių poreikius“ pabrėžta,
kad, remiantis internetine MVĮ apklausa, PVM direktyva[3] įvardyta kaip labiausiai
sunkinanti ES teisės sritis. Su PVM deklaracijomis susiję skirtumai įvardyti kaip
ypač keliantys kliūčių ES prekybai. Šiuo pasiūlymu, kuris pabrėžtas Komunikate
dėl pažangaus reglamentavimo[4],
siekiama sumažinti visų įmonių, visų pirma MVĮ, naštą. Įmonės vis labiau skundžiasi, kad užsiimant
verslu ES vis sunkiau laikytis PVM teisės aktų reikalavimų. Tai ypač pasakytina
apie elektroninę prekybą ir prekių tiekimą vidaus rinkoje, kai pirkėjas yra
privatus asmuo, o tiekėjas turi registruoti, deklaruoti ir sumokėti PVM pirkėjo
valstybėje narėje. Šios prievolės gali kelti kliūčių tarpvalstybinei prekybai,
o standartinė PVM deklaracija šias kliūtis gali sumažinti. Todėl II bendrosios
rinkos[5]
aktu raginama nustatyti standartinę PVM deklaraciją. Be to, augimui palankus fiskalinis
konsolidavimas yra vienas iš penkių 2012 m. metinės augimo apžvalgos
prioritetų. Kadangi PVM sudaro apie 21 proc. nacionalinių mokestinių pajamų, o
12 proc. PVM įplaukų nesurenkama, reikalinga veiksmingesnė nuo sukčiavimo
apsaugota PVM sistema. Mažinant sukčiavimą ir gerinant reikalavimų laikymąsi
itin svarbu, kad valstybės narės laiku keistųsi informacija, todėl šiuo
atžvilgiu gali būti naudinga standartinė PVM deklaracija. 2. KONSULTACIJŲ SU SUINTERESUOTOSIOMIS
ŠALIMIS REZULTATAI IR POVEIKIO VERTINIMAI Konsultacijos
su suinteresuotosiomis šalimis Dėl standartinės PVM deklaracijos vykdyta
keletas konsultacijų. Konsultacijos buvo įtrauktos į žaliąją knygą dėl PVM
ateities, kurios rezultatai pateikiami šiuo adresu: http://ec.europa.eu/taxation_customs/common/consultations/tax/2010_11_future_vat_en.htm. Su įmonėmis ir valstybėmis narėmis
konsultuotasi PwC vykdyto tyrimo metu, kuris apėmė 2012 m. spalio mėn.
organizuotą „Fiscalis“ seminarą. Su įmonėmis taip pat buvo konsultuotasi PVM
ekspertų grupės susitikimuose 2012 m. sausio mėn. ir 2013 m.
balandžio mėn. surengtame susitikime su MVĮ suinteresuotosiomis šalimis dėl
Smulkiojo verslo akto tolesnio įgyvendinimo, o su valstybėmis narėmis – 2013 m.
sausio mėn. surengtame grupės dėl PVM ateities susitikime. PVM ekspertų grupės susikimo rezultatai: http://ec.europa.eu/taxation_customs/taxation/vat/key_documents/expert_group/index_en.htm Grupės dėl PVM ateities susitikimo rezultatai: http://ec.europa.eu/taxation_customs/taxation/vat/key_documents/discussions_member_states/index_en.htm. Poveikio
vertinimas Kartu su pasiūlymu pateikiamas ir poveikio
vertinimas. Iš visų išsamiai įvertintų galimybių pirmenybė
teikiama valstybėms narėms ir įmonėms privalomai standartinei PVM deklaracijai,
kurioje pateikiamas standartinės informacijos sąrašas, iš kurio tik nedidelė
informacijos dalis reikalinga visais atvejais. Taip daugiausiai sumažinama
įmonių našta ir ribojamos valstybių narių išlaidos. Numatoma, kad pasirinkus variantą, kuriam
teikiama pirmenybė, administracinė našta sumažėtų iki 15 mlrd. EUR per metus. 3. TEISINIAI PASIŪLYMO ASPEKTAI Pasiūlymas paremtas Sutarties dėl Europos
Sąjungos veikimo (SESV) 113 straipsniu tiek, kiek derinimas reikalingas,
siekiant užtikrinti vidaus rinkos veikimą ir išvengti konkurencijos iškraipymo. Subsidiarumo
principas Valstybės narės negali deramai pasiekti
pasiūlyme numatytų tikslų. PVM deklaracijų teikimo prievolės standartizavimas
įmanomas tik ES teisėkūros procesu iš dalies pakeičiant PVM direktyvą, kurioje
nustatomos atitinkamos PVM deklaracijų taisyklės. Pasiūlymo taikymo sritis ribojama tuo, kas
gali būti pasiekta ES teisės aktu, todėl pasiūlymas atitinka subsidiarumo
principą. Proporcingumo
principas Siekiant standartizuoti PVM deklaracijas ir
apriboti informaciją, kurią reikalaujama pateikti, tik ta informacija, kuri yra
reikalinga PVM kontrolei ir surinkimui, kad būtų sumažinta įmonių našta ir
pašalintos kliūtys tinkamam vidaus rinkos veikimui, reikia iš dalies pakeisti
PVM direktyvos nuostatas. Be to, konkurencijos iškraipymų geriau galima
išvengti padidinant standartinės deklaracijos valstybėms narėms teikiamas
kontrolės galimybes. Todėl pasiūlymas atitinka proporcingumo
principą. Pasirinkta
priemonė Siūloma priemonė – direktyva. Kadangi iš
dalies keičiamas teisės aktas taip pat yra direktyva, joks kitas teisės aktas
tam netiktų. Aiškinamieji
dokumentai Valstybės narės turi pateikti Komisijai
nacionalinių nuostatų, kuriomis perkeliama direktyva, tekstą ir aiškinamąjį
dokumentą, kuriame būtų paaiškintas šios direktyvos elementų ir nacionalinių
perkėlimo dokumentų atitinkamų dalių ryšys. Šis reikalavimas yra pagrįstas ir
proporcingas. 4. POVEIKIS BIUDŽETUI Šis pasiūlymas neigiamo poveikio ES biudžetui
neturi. 5. IŠSAMUS PASIŪLYMO AIŠKINIMAS Standartinės PVM deklaracijos sumanymo esmė –
sudaryti sąlygas visoms įmonėms kiekvienoje valstybėje narėje teikti
standartinę informaciją, pageidautina elektroniniu formatu. Taip PVM
deklaraciją vienoje valstybėje narėje teikianti įmonė lengvai gali užpildyti ir
pateikti PVM deklaraciją kitoje valstybėje narėje, nes informacija ir jos
teikimo būdas yra standartizuoti. Galimybė naudoti standartinę PVM deklaraciją
turėtų būti suteikta visoms įmonėms, nes jeigu ši galimybė būtų apribota tik
tam tikrų kategorijų įmonėms, būtų sumažinta jos taikymo sritis, padidintas
sudėtingumas, taigi sumažėtų naštos mažinimo pastangų veiksmingumas. Taip pat,
siekiant ES lygmeniu sumažinti išlaidas ir sudėtingumą valstybėms narėms,
turėtų būti naudojama tik viena PVM deklaracija – standartinė PVM deklaracija. Šiuo pasiūlymu sprendžiami su standartinės PVM
deklaracijos turiniu, teikimu (kada ji turi būti teikiama ir kaip) ir taisymu
susiję klausimai. Esminiai su turiniu susiję įmonių naštos mažinimo elementai –
informacijos kiekis ir standartinės informacijos naudojimas. Pasiūlyme
pateikiamas didžiausias dvidešimt šešių informacijos langelių, kuriuos turi
užpildyti įmonės, sąrašas, iš kurių valstybės narės gali pasirinkti atleisti
įmones nuo visų, išskyrus penkis, langelių pildymo. Teikiama informacija turėtų
būti nuosekli visose valstybėse narėse, tad vienoje valstybėje narėje
deklaruojama informacija būtų nustatoma lygiai tokiu pačiu būdu, kaip ir visose
kitose valstybėse narėse. Be to, valstybės narės gali reikalauti
papildomos informacijos, reikalingos kontroliuoti ir administruoti PVM
konkrečiuose regionuose, teritorijose arba taikant specialią PVM teisės aktuose
išimtinai leidžiamą tvarką. Tik šiais tinkamai pagrįstais atvejais valstybės
narės gali reikalauti, kad įmonės pateiktų daugiau nei dvidešimt šešiuose
standartiniuose langeliuose teiktiną informaciją. Pasiūlymu numatomas minimalus deklaracijų
teikimo standartas. Visoms įmonėms turėtų būti sudarytos sąlygos teikti
mėnesines PVM ataskaitas, mokėtiną PVM sumokant iki mėnesio, einančio po PVM
deklaracijos teikimo laikotarpio, pabaigos. Be to, valstybės narės gali
nustatyti kitų naštos mažinimo priemonių leisdamos taikyti ilgesnius (iki vienų
metų) PVM deklaracijų teikimo laikotarpius ir pratęsti pateikimo ir mokėjimo
datą dar vienu mėnesiu. Taip turėtų būti užtikrinta, kad iš jokios įmonės
nebūtų reikalaujama PVM deklaracijas teikti dažniau, taip pat teikti
deklaracijas arba sumokėti PVM per trumpesnį laikotarpį. Pasiūlymu taip pat skatinamas deklaracijų
teikimas elektroniniu būdu. Įmonėms turėtų būti suteikta teisė visose
valstybėse narėse standartinę PVM deklaraciją teikti elektroniniu būdu,
įskaitant elektroninį rinkmenų perdavimą, naudojant saugius elektroninius
parašus visoje ES arba kitas technologijas, kuriomis teikiamas toks pat saugumo
lygis. Siekiant užtikrinti, kad tam tikri PVM
deklaracijų techniniai aspektai būtų standartizuoti, ko negalima pasiekti
direktyva, pasiūlyme numatoma galimybė taikyti komiteto procedūrą. Prireikus ją
numatoma taikyti deklaracijos techniniams duomenims, bendroms apibrėžtims ir
procedūroms, išsamiam taisymų atlikimui ir bendriems su deklaracijų teikimu
elektroniniu būdu susijusiems aspektams. 178, 185,
211, 271 ir 318 straipsniai Siekiant išvengti painiavos PVM direktyvoje
vartojama sąvoka „PVM deklaracija“ pakeista terminu „standartinė PVM
deklaracija“, nes XI antraštinės dalies 5 skyrius buvo padalintas į du
skirsnius – „Standartinė PVM deklaracija“ ir „Kitos deklaracijos ir
informacija“. Šiuo pakeitimu daromas poveikis 178, 185, 211, 271 ir 318
straipsniams. 357 straipsnio 5 punkte ir 358 straipsnio 4
punkte pateikiama PVM deklaracijos apibrėžtis nuo 2015 m. sausio 1 d.
bus konkrečiai susijusi su specialiomis schemomis neįsisteigusiems
apmokestinamiems asmenims, teikiantiems telekomunikacijų, transliavimo ir
elektronines paslaugas neapmokestinamiems asmenims, ir gali likti nepakeista. 206 ir 252
straipsniai Esamu 206 straipsniu sudaromos sąlygos
valstybėms narėms nustatyti kitą sumokėjimo datą, nei tada, kai teikiama PVM
deklaraciją, ir reikalauti tarpinių mokėjimų. Nuostata, kuria būtų sudarytos
sąlygos nustatyti skirtingas sumokėjimo datas, iš dalies sumažintų siūlomos
standartinės PVM deklaracijos naudą. Todėl bendroji taisyklė, kad PVM sumokamas
pateikiant standartinę PVM deklaraciją, 206 straipsnyje išlaikoma, tačiau pašalinama
galimybė valstybėms narėms pasirinkti bet kurią kitą mokėjimo datą. Pagal 252 straipsnį standartinė PVM
deklaracija pateikiama iki mėnesio, einančio po standartinės PVM deklaracijos
pateikimo laikotarpio, pabaigos. Siekiant išvengti, kad kai kuriais atvejais
mokėjimo terminas įmonėms būtų sutrumpintas, valstybėms narėms leidžiama
pratęsti standartinės PVM deklaracijos pateikimo terminą dar vienu mėnesiu.
Taigi, PVM deklaracijos pateikimo ir sumokėjimo terminas yra ne trumpesnis kaip
vienas mėnuo ir ne ilgesnis kaip du mėnesiai nuo PVM deklaracijų pateikimo
laikotarpio pabaigos. 252 straipsnyje nustatytas vieno mėnesio
standartinės PVM deklaracijos pateikimo laikotarpis. Vis dėlto, siekiant
išvengti, kad įmonės turėtų dažniau teikti standartines PVM deklaracijas, nei
tai turi daryti dabar, valstybės narės gali leisti įmonėms pateikti
standartines PVM deklaracijas už laikotarpį iki vienų metų. Remiantis bendra Sąjungos politika dėl labai
mažų, mažųjų ir vidutinio dydžio įmonių apibrėžties[6], labai mažos įmonės, kurių
metinė apyvarta yra mažesnė nei 2 000 000 EUR, gali teikti PVM
deklaracijas kas ketvirtį, išskyrus atvejus, kai kyla rizika PVM kontrolei ir
surinkimui. 250
straipsnis Visose standartinėse PVM deklaracijose turi
būti pateikta penkių rūšių informacija, t. y. informacija apie pardavimo ir
pirkimo mokestį, susiję grynieji duomenys ir grynoji mokėtina suma arba grynoji
grąžintina suma. Šiuo metu visos valstybės narės reikalauja pateikti šią
informaciją ir tai yra reglamentuojama 250 straipsnio 1 dalimi. Siekiant užtikrinti norimą standartizacijos
lygį reikalingos bendros PVM deklaracijų taisymo taisyklės. Tačiau valstybėms
narėms turėtų būti leidžiama nustatyti savo taisymo laikotarpį, nes šie
laikotarpiai yra glaudžiai susiję su nacionalinėmis audito procedūromis. Todėl
antrojoje dalyje nustatomas principas, pagal kurį apmokestinamiesiems asmenims
leidžiama taisyti PVM deklaracijas per valstybių narių nustatytą laikotarpį.
Bendra Bendrijos viduje tiekiamų prekių ir Bendrijos viduje įsigyjamų prekių
vertė gali būti nustatyta iš ES pardavimo sąrašų, todėl ji neturėtų būti
įtraukta į standartinę PVM deklaraciją. Vis dėlto reikia nustatyti pereinamąjį
laikotarpį, per kurį reikia pritaikyti nacionalines statistikos sistemas,
kurios, kiek tai susiję su prekybos prekėmis Bendrijos viduje statistinių
duomenų rinkimu[7],
didele dalimi remiasi PVM deklaracijose pateikiama informacija. 251
straipsnis Be privalomos informacijos valstybės narės
gali reikalauti standartinėje PVM deklaracijoje pateikti kitos informacijos
rizikos analizės arba kontrolės tikslu. Siekiant sumažinti įmonėms tenkančią
naštą ir neįtraukti informacijos, reikalingos statistikos rinkimo, o ne PVM
tikslu, reikalavimai dėl papildomos informacijos turėtų būti standartizuoti ir
minimalūs. Dalis papildomos informacijos yra konkrečiai
susijusi su tam tikrais PVM direktyvoje numatytais sandoriais ir ji yra
standartinė. Pagal 251 straipsnio 1 dalį leidžiama reikalauti pateikti aštuonių
rūšių papildomą standartinę informaciją apie pardavimus ir mokėtiną PVM. Pagal
251 straipsnio 2 dalį leidžiama reikalauti pateikti trylikos rūšių standartinę
informaciją, susijusią su pirkimais ir atskaitomu PVM. Vis dėlto kai valstybės narės tam tikruose
regionuose arba teritorijose taiko specialias taisykles arba tam tikriems
apmokestinamiesiems asmenims arba sandoriams taiko specialias schemas, reikia
pateikti kitą papildomą informaciją. Tai nustatyta 251 straipsnio 3 dalyje. Dėl
jos specialaus pobūdžio 251 straipsnio 3 dalyje nurodytos papildomos
informacijos turinys bus standartizuotas taikant komiteto procedūrą. Siekiant užtikrinti skaidrumą ir palengvinti
valstybėms narėms laikytis reikalavimų, kai valstybės narės reikalauja pateikti
papildomos informacijos, apie tai jos turi pranešti atitinkamam komitetui. Naujas 252a
straipsnis Turėtų būti dar labiau skatinama deklaracijas
teikti elektroniniu būdu, ir nors valstybės narės turi leisti ir gali
reikalauti deklaracijas teikti elektroninėmis priemonėmis, tą daryti turėtų
būti dar labiau skatinama sudarant sąlygas perduoti bylas, kaip yra sumuojančių
ataskaitų atveju, ir nustatyti bendrus saugius perdavimo metodus, be kita ko
naudojant saugius elektroninius parašus. Šiame straipsnyje vartojamos
apibrėžtys atitinka Direktyvos 1999/93/EB[8]
dėl elektroninių parašų apibrėžtis. Vis dėlto šias apibrėžtis gali reikėti
pritaikyti atsižvelgiant į priimtą Europos Parlamento ir Tarybos reglamento
pasiūlymą dėl elektroninės atpažinties ir elektroninių operacijų patikimumo
užtikrinimo paslaugų vidaus rinkoje[9]. Šiuo straipsniu dar labiau standartizuojamos
esamo 250 straipsnio 2 dalies nuostatos. 253
straipsnis Šis straipsnis išbraukiamas, nes tai yra
speciali tik Švedijai taikoma priemonė, kuri neatitiktų standartine PVM
deklaracija siekiamų tikslų. 254
straipsnis Šio straipsnio turinys perkeliamas į naujo 2
skirsnio „Kitos deklaracijos ir informacija“ naują 275a straipsnį. Taip daroma
dėl to, kad pagal dabartinį 254 straipsnį iš naujų transporto priemonių
pardavėjo reikalaujama specifinė informacija neturėtų būti įtraukta į standartinę
PVM deklaraciją, tačiau pateikti informaciją vis tiek reikia. 255
straipsnis Šis straipsnis pakeičia 255, 256 ir 257
straipsnius ir juos sujungia į vieną straipsnį. Jų turinys išlieka tas pats. 256 ir 257
straipsniai Šių straipsnių turinys perkeliamas į 255
straipsnį. 258 ir 259
straipsniai 258 straipsnis dėl informacijos apie naujų
transporto priemonių ir produktų, kuriems taikomas akcizo mokestis, įsigijimą
Bendrijos viduje teikimo, ir 259 straipsnis dėl informacijos, reikalingos
siekiant patikrinti, ar teisingai taikomos taisyklės, susijusios su naujų
transporto priemonių įsigijimu, vis dar yra reikalingi, tačiau iš dalies
pakeičiami atsižvelgti į tai, kad ši informacija gali būti reikalinga kitose
deklaracijose. 260
straipsnis Informacija apie prekių importą dabar įtraukta
į 251 straipsnio 1 dalies g punktą ir 251 straipsnio 2 dalies g punktą, todėl
šis straipsnis turėtų būti išbrauktas. 261
straipsnis Valstybės narės daugiau negali reikalauti, kad
apmokestinamieji asmenys pateiktų metinės PVM deklaracijos santrauką, kurioje
nurodytų visus praėjusiais metais periodinėse PVM deklaracijose deklaruotus
sandorius ir kurioje būtų pateikta visa informacija, reikalinga bet kokiam
tikslinimui atlikti. Pakeitimai į standartinę PVM deklaraciją įtraukti 251
straipsnio 2 dalies h punktu, todėl 261 straipsnis turėtų būti išbrauktas. Nauji 255a
ir 255b straipsniai Kaip ir PVM deklaracijų specialių
neįsisteigusiems apmokestinamiesiems asmenims, tiekiantiems telekomunikacijų, transliavimo
ir elektronines paslaugas neapmokestinamiesiems asmenims, taikomų schemų
atveju, PVM direktyvoje turėtų būti nustatyti informacijos reikalavimai, o
Komisijos įgyvendinimo reglamente turėtų būti pateikti techninio pobūdžio
informacija. Ši procedūra atkartojama šiais straipsniais nustatant, kad dėl 250
ir 251 straipsniuose nurodytos techninio pobūdžio informacijos, bendrų
apibrėžčių ir informacijos pateikimo tvarkos, bendros taisymų atlikimo tvarkos
ir bendrų elektroninių metodų, išskyrus saugių elektroninių parašų naudojimą,
gali būti sutarta Komisijos įgyvendinimo reglamentu naudojant komiteto
procedūrą. Naujas 257a straipsnis 254 straipsnis perkeliamas į naują 2 skirsnį
„Kitos deklaracijos ir informacija“, nes informacija apie naujų transporto
priemonių pardavimą į standartinę PVM deklaraciją neįtraukiama. 272
straipsnis Siekiant užtikrinti nuoseklų standartinės PVM
deklaracijos naudojimą valstybėms narėms turėtų būti leidžiama nuo reikalavimo
teikti PVM deklaracijas apmokestinamuosius asmenis atleisti tik tam tikrais
ribotais atvejais. Šie atvejai: kai apmokestinamajam asmeniui nereikia mokėti
PVM už jo Bendrijos viduje įsigytas prekes, kai jam taikomas mažųjų įmonių
atleidimas nuo PVM arba ūkininkams skirta bendra vienodo tarifo schema. 273
straipsnis Siekiant užtikrinti, kad standartinė PVM
deklaracija iš tiesų būtų standartizuota, valstybės narės negali įmonėms
nustatyti papildomų prievolių, susijusių su standartinėmis PVM deklaracijomis,
nei minėtosios, todėl galimybė taip daryti pagal 273 straipsnį standartinių PVM
deklaracijų atveju panaikinama. 2013/0343 (CNS) Pasiūlymas TARYBOS DIREKTYVA kuria dėl standartinės PVM deklaracijos iš
dalies keičiama Direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros
sistemos EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA, atsižvelgdama į Sutartį dėl Europos Sąjungos
veikimo, ypač į jos 113 straipsnį, atsižvelgdama į Europos Komisijos pasiūlymą, teisėkūros procedūra priimto teisės akto
projektą perdavus nacionaliniams parlamentams, atsižvelgdama į Europos Parlamento nuomonę[10], atsižvelgdama į Europos ekonomikos ir socialinių
reikalų komiteto nuomonę[11], laikydamasi specialios teisėkūros procedūros, kadangi: (1) Tarybos direktyva 2006/112/EB[12] reikalaujama, kad
apmokestinamieji asmenys pateiktų PVM deklaracijas, tačiau valstybėms narėms
suteikiama lankstumo nustatyti, kokią informaciją reikia pateikti. Tai lemia
skirtingų taisyklių ir tvarkos, reglamentuojančių PVM deklaracijų teikimą
Sąjungoje, atsiradimą, taip didinamas sudėtingumas įmonėms ir PVM prievolėmis
sukuriama kliūčių Sąjungos prekybai; (2) siekiant sumažinti įmonių
naštą ir pagerinti vidaus rinkos veikimą reikėtų nustatyti standartinę PVM
deklaraciją visoms veiklą Sąjungoje vykdančioms įmonėms. Standartinių
deklaracijų naudojimas turėtų padėti valstybėms narėms kontroliuoti PVM
deklaracijas; (3) administracinę naštą reikia
sumažinti iki minimumo. Todėl standartinėje PVM deklaracijoje reikalaujama
informacija turėtų būti apribota tik privalomos pateikti informacijos rūšimis.
Be to, valstybėms narėms turėtų būti neleidžiama standartinėje PVM
deklaracijoje ir kitose deklaracijose reikalauti kitos informacijos, nei
nustatytos direktyvos XI antraštinės dalies 5 skyriuje; (4) valstybėms narėms turėtų būti
leidžiama reikalauti papildomos informacijos iš apmokestinamųjų asmenų ir šiuo
tikslu tikslinga nustatyti standartinį papildomos informacijos, kurios galima
reikalauti, sąrašą. Tai naudinga rizikos analizės ir kontrolės tikslu. Siekiant
užtikrinti skaidrumą ir standartizavimą tokią papildomą informaciją teikti
reikalaujančios valstybės narės apie tai turėtų pranešti Administracinio
bendradarbiavimo nuolatiniam komitetui; (5) siekiant sudaryti sąlygas
valstybėms narėms savo statistikos sistemas pritaikyti statistinės informacijos
apie prekių Sąjungoje tiekimą ir įsigijimą rinkimui, informacija apie bendrą
Sąjungoje tiekiamų prekių ir Sąjungoje įsigyjamų prekių vertę turėtų būti dalis
privalomos informacijos, nustatytos standartinėje PVM deklaracijoje iki 2019 m.
gruodžio 31 d.; (6) mokestinis laikotarpis turėtų
būti vienas mėnuo visoms įmonėms, išskyrus labai mažas įmones, kurios
standartines PVM deklaracijas turėtų teikti kas ketvirtį. Vis dėlto, siekiant
sumažinti administracinę naštą, šį laikotarpį valstybės narės turėtų galėti
pratęsti iki vienų metų; (7) turėtų būti nustatyta, kad
bendras trumpiausias terminas standartinei PVM deklaracijai pateikti – mėnesio,
einančio po mokestinio laikotarpio, pabaiga, tačiau valstybėms narėms
suteikiama lankstumo galimybę pratęsti šį laikotarpį dar vienu mėnesiu,
siekiant išvengti įmonių naštos padidėjimo; (8) siekiant sumažinti
administracinę naštą sumokėjimo terminai turėtų būti suderinti, o grynoji PVM
suma turėtų būti sumokėta iki standartinės PVM deklaracijos teikimo arba bet
kuriuo atveju iki termino, iki kurio standartinė PVM deklaracija turi būti
pateikta, pabaigos; (9) siekiant skatinti
elektroninių deklaracijų naudojimą turėtų būti leidžiama standartines PVM
deklaracijas teikti elektroninėmis priemonėmis; (10) atsižvelgiant į tai, kad
standartinė PVM deklaracija apima visą informaciją, reikalingą bet kokiems
tikslinimams atlikti, tikslinga panaikinti specialius prekių importui ir
metinėms apibendrinančioms PVM deklaracijoms taikomus reikalavimus; (11) standartinę PVM deklaraciją
turėtų naudoti visos įmonės, tiekiančios tam tikras panašias prekes, todėl
galimybė valstybėms narėms atleisti tam tikras įmones nuo prievolės teikti
standartinę PVM deklaraciją turėtų būti apribota, kad reikalavimas teikti
tokias deklaracijas būtų nuosekliai taikomas visoje Sąjungoje; (12) informacija apie naujas
transporto priemones ir produktus, kuriems taikomas akcizo mokestis, savo
pobūdžiu yra specifinė ir ribotos apimties. Netikslinga standartinėje PVM
deklaracijoje nustatyti tokios informacijos standartą. Siekiant sumažinti
didžiosios dalies įmonių naštą geriau tokią informaciją rinkti kitomis
deklaracijomis; (13) Siekiant užtikrinti vienodas
Direktyvos 2006/112/EB įgyvendinimo sąlygas Komisijai turėtų būti suteikti
įgyvendinimo įgaliojimai, susiję su techninio pobūdžio informacijos, įskaitant
bendrą elektroninį perdavimo pranešimą, bendras apibrėžtis ir informacijos
pateikimo tvarką, bendrą taisymų atlikimo tvarką ir bendrus elektroninius
metodus, kuriais užtikrinamas pakankamas standartinės PVM deklaracijos teikimo
saugumo lygis, teikimu. Tais įgaliojimais turėtų būti naudojamasi pagal 2011 m.
vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 182/2011,
kuriuo nustatomos valstybių narių vykdomos Komisijos naudojimosi įgyvendinimo
įgaliojimais kontrolės mechanizmų taisyklės ir bendrieji principai[13]; (14) pagal 2011 m. rugsėjo 28 d.
bendrą valstybių narių ir Komisijos politinį pareiškimą dėl aiškinamųjų
dokumentų[14]
valstybės narės pagrįstais atvejais įsipareigojo prie pranešimų apie perkėlimo
priemones pridėti vieną ar daugiau dokumentų, kuriuose paaiškinamos direktyvos
sudėtinių dalių ir nacionalinių perkėlimo priemonių atitinkamų dalių sąsajos.
Teisės aktų leidėjas mano, kad šios direktyvos atveju tokių dokumentų
pateikimas yra pagrįstas; (15) todėl Direktyva 2006/112/EB
turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeista, PRIĖMĖ ŠIĄ DIREKTYVĄ: 1 straipsnis Direktyva 2006/112/EB iš dalies keičiama taip: (1) 178 straipsnio c punktas pakeičiamas taip: „c) atskaitos tikslais pagal 168 straipsnio
c punktą už prekių įsigijimą Bendrijos viduje jis privalo į
250 straipsnyje numatytą standartinę PVM deklaraciją įtraukti už jo
Bendrijos viduje įsigytas prekes mokėtiną PVM sumą, ir privalo turėti pagal XI antraštinės
dalies 3 skyriaus 3, 4 ir 5 skirsnius išrašytą sąskaitą faktūrą;“ (2) 185 straipsnio 1 dalis
pakeičiama taip: „1. Visų pirma atskaita tikslinama, kai
pateikus standartinę PVM deklaraciją pasikeičia veiksniai, kuriais remiantis
buvo apskaičiuota atskaitytina PVM suma, pavyzdžiui, nutraukiami pirkimo
sandoriai ar suteikiamos kainų nuolaidos.“ (3) 206 straipsnis pakeičiamas taip: „206 straipsnis Bet kuris apmokestinamasis asmuo, kuriam tenka
prievolė sumokėti PVM, privalo sumokėti grynąją PVM sumą, teikdamas 250 straipsnyje
numatytą standartinę PVM deklaraciją, arba bet kuriuo atveju iki termino, iki
kurio standartinė PVM deklaracija turi būti pateikta, pabaigos.“ (4)
211 straipsnio 2 pastraipa pakeičiama taip: „Visų pirma valstybės narės gali numatyti, kad
apmokestinamiesiems asmenims ar tam tikrų kategorijų apmokestinamiesiems
asmenims arba asmenims, kuriems tenka prievolė sumokėti PVM, ar tam tikroms
kategorijoms priklausantiems tokiems asmenims, importuojant prekes mokėtinas
PVM neturi būti mokamas importo momentu, jei jis, kaip toks, nurodomas
standartinėje PVM deklaracijoje, kuri turi būti pateikta pagal
250 straipsnį.“ (5) Prieš 250 straipsnį įterpiamas šis
skirsnio pavadinimas: „1
skirsnis Standartinė
PVM deklaracija“ (6) 250, 251 ir 252 straipsniai pakeičiami
taip: „250 straipsnis [250 straipsnio 1 dalis] 1. Kiekvienas apmokestinamasis asmuo pateikia
standartinę PVM deklaraciją, kurioje pateikiamas PVM mokėtojo kodas arba
mokesčių mokėtojo registracijos kodas bei susijęs mokestinis laikotarpis,
nurodydamas: a) mokėtino mokesčio dydį; b) mokesčio su atlikta atskaita dydį; c) grynąją mokėtiną PVM sumą arba grąžintiną
sumą; d) sandorių, dėl kurių atsirado prievolė mokėti
PVM, bendrą vertę be PVM, įskaitant bet kokių neapmokestinamų sandorių vertę; e) sandorių, kuriems pritaikyta atskaita, bendrą
vertę be PVM; f) bendrą mokestiniais laikotarpiais iki 2019 m.
gruodžio 31 d. 138 straipsnyje nurodytų tiekiamų prekių vertę; g) prekių įsigijimo Bendrijos viduje arba tokiu
įsigijimu laikomų sandorių mokestiniais laikotarpiais iki 2019 m. gruodžio
31 d. bendrą vertę be PVM. 2. Valstybės narės leidžia atlikti
standartinės PVM deklaracijos taisymus ir nustato laikotarpį, per kurį tokie
taisymai gali būti atlikti. 251 straipsnis [251 straipsnis] 1. Sandorių, už kuriuos mokestiniu laikotarpiu
atsirado prievolė sumokėti PVM, atveju valstybės narės gali, be 250 straipsnio
1 dalyje nurodytos informacijos, reikalauti standartinėje PVM deklaracijoje už
atitinkamą mokestinį laikotarpį pateikti kuriame nors (arba visuose) iš toliau
nurodytų punktų nurodytą informaciją: a) mokestį pagal kiekvieną tarifą už tiekiamas
prekes ir teikiamas paslaugas ir jų bendrą vertę be PVM; b) 138 straipsnyje nurodyto prekių tiekimo bendrą
vertę mokestiniais laikotarpiais po 2019 m. gruodžio 31 d.; c) kitų nei nuo PVM atleistos paslaugos
valstybėje narėje, kurioje sandoris yra apmokestinamas, teikiamų paslaugų, už
kurias gavėjas turi sumokėti mokestį pagal 196 straipsnį, bendrą vertę be PVM; d) tiekiamų prekių arba teikiamų paslaugų,
kurioms netaikoma c punktas, už kurias gavėjas turi sumokėti mokestį, bendrą
vertę be PVM; e) 146 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose
nurodytų tiekiamų prekių bendrą vertę; f) bet kokių kitų nuo mokesčių atleistų sandorių,
kuriems netaikomi b–e punktai, bendrą vertę; g) mokestį už: i) Bendrijos viduje įsigytas prekes arba pagal 21
ar 22 straipsnius tokiu įsigijimu laikomus sandorius, ii) gautas prekes arba paslaugas, kurių gavėjas
turi sumokėti PVM; iii) importuotas prekes, kai valstybė narė
naudojasi 211 straipsnio antroje pastraipoje numatyta galimybe. 2. Sandorių, už kuriuos mokestiniu
laikotarpiu atlikta PVM atskaita, atveju valstybės narės gali, be 250
straipsnio 1 dalyje nurodytos informacijos, reikalauti standartinėje PVM
deklaracijoje už atitinkamą mokestinį laikotarpį pateikti kuriame nors (arba
visuose) iš toliau nurodytų punktų nurodytą informaciją: a) mokestį už tiekiamas prekes ir gautas
paslaugas, išskyrus tas, kurios nurodytos b–g punktuose, ir jų bendrą vertę be
PVM; b) prekių įsigijimo Bendrijos viduje arba tokiu
įsigijimu laikomų sandorių mokestiniais laikotarpiais po 2019 m. gruodžio
31 d. bendrą vertę be PVM; c) mokestį už Bendrijos viduje įsigijimas prekes
arba tokiu įsigijimu laikomus sandorius; d) mokestį už tiekiamas prekes arba gautas
paslaugas, už kurias gavėjas turi sumokėti mokestį pagal 199 arba 199a
straipsnius arba pagal 199b arba 395 straipsnius leidžiamą nacionalinę
priemonę, ir jų bendrą vertę be PVM; e) mokestį už kitas nei nuo PVM atleistos
paslaugos valstybėje narėje, kurioje sandoris yra apmokestinamas, gautas
paslaugas, už kurias gavėjas turi sumokėti mokestį pagal 196 straipsnį, ir jų
bendrą vertę be PVM; f) mokestį už tiekiamas prekes arba teikiamas
paslaugas, kurioms netaikomi c ir d punktai, už kurias gavėjas turi sumokėti
mokestį, ir jų bendrą vertę be PVM; g) mokestį už prekių importą ir jo bendrą vertę
be PVM; h) bet kokį 184 straipsniu reglamentuojamą
atskaitos tikslinimą. 3. Konkrečiame regione arba
teritorijoje, kuriems taikomos specialios taisyklės arba kuriems taikoma
speciali nuo įprastinės PVM tvarkos nukrypstanti schema, atliktų sandorių arba
šiam regionui arba teritorijai skirtų sandorių, už kuriuos mokestiniu
laikotarpiu atsirado prievolė apskaičiuoti PVM, atveju, be 250 straipsnio 1
dalyje nurodytos informacijos valstybės narės gali reikalauti standartinėje PVM
deklaracijoje už atitinkamą mokestinį laikotarpį pateikti viename (arba
abiejuose) iš pateiktų punktų nurodytą informaciją: a) informaciją, reikalingą apskaičiuoti mokėtino
mokesčio dydį; b) informaciją, reikalingą apskaičiuoti
atskaitytiną PVM. 4. Valstybės narės informuoja Tarybos
reglamento (ES) Nr. 904/2010[15]
58 straipsniu įsteigtą komitetą apie nacionalinės teisės priemones,
patvirtintas pagal šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalis. 252 straipsnis [252 straipsnis] 1. Standartinė PVM deklaracija pateikiama iki
valstybių narių nustatomo termino. Šis terminas negali būti trumpesnis nei
vienas mėnuo ir ilgesnis nei du mėnesiai nuo kiekvieno mokestinio laikotarpio
pabaigos. 2. Nustatomas vieno kalendorinio mėnesio
mokestinis laikotarpis. Tačiau valstybės narės leidžia taikyti trijų
kalendorinių mėnesių mokestinį laikotarpį apmokestinamiesiems asmenims, kurių
metinė apyvarta neviršija 2 000 000 EUR arba lygiavertės sumos
nacionaline valiuta, apskaičiuotos pagal 288 straipsnį, išskyrus atvejus, kai
vieno mėnesio laikotarpis reikalingas siekiant konkrečiais atvejais išvengti
mokesčių slėpimo arba mokestinio sukčiavimo. Valstybės narės gali leisti nustatyti ir
kitokius mokestinius laikotarpius, jei jie nėra ilgesni nei vieni metai“. (7) Įterpiamas šis 252a straipsnis: „252a straipsnis [250 straipsnio 2 dalis ir
naujos nuostatos] Valstybės narės leidžia ir gali reikalauti,
kad standartinė PVM deklaracija būtų teikiama elektroninėmis priemonėmis. Jos
apima elektroninio rinkmenų perdavimo priemonių naudojimo galimybę. Elektroninėmis priemonėmis pateiktas
standartines PVM deklaracijas valstybės narės priima, kai jų kilmės
autentiškumas ir turinio vientisumas užtikrinami naudojant saugų elektroninį
parašą, kaip apibrėžta 1999 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir
Tarybos direktyvos 1999/93/EB[16]
2 straipsnio 2 dalyje, paremtą kvalifikuotu sertifikatu ir sukurtą saugia
parašo formavimo įranga, kaip apibrėžta Direktyvos 1999/93/EB 2 straipsnio 6 ir
10 punktuose, arba kitais metodais, kuriais užtikrinamas toks pat saugumo
lygis“. (8) 253 ir 254 straipsniai išbraukiami. (9) 255 straipsnis pakeičiamas taip: „255 straipsnis [255, 256, 257 straipsniai] Valstybės narės imasi būtinų priemonių
užtikrinti, kad šie asmenys įvykdytų šiame skirsnyje nurodytas prievoles,
susijusias su standartinės PVM deklaracijos teikimu: a) investicinį auksą įsigyjantis asmuo kaip
asmuo, kuriam pagal 198 straipsnio 1 dalį tenka sumokėti PVM, arba aukso
žaliavą, pusfabrikačius arba 344 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą investicinį
auksą įsigyjantis asmuo, jeigu valstybės narės naudojasi 198 straipsnio 2
dalyje numatyta galimybe nustatyti jį kaip asmenį, kuriam tenka prievolė
sumokėti PVM; b) asmenys, kuriems pagal 194–197 straipsnius ir
204 straipsnį tenka prievolė sumokėti PVM vietoj apmokestinamojo asmens, kuris
nėra įsisteigęs jų teritorijoje; c) neapmokestinamieji juridiniai asmenys, kuriems
tenka prievolė sumokėti PVM, mokėtiną už prekių įsigijimus Bendrijos viduje
pagal 2 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktį“. (10) Įterpiami šie 255a ir 255b straipsniai: „255a straipsnis [naujas] Toliau išvardyti dalykai nustatomi 255b
straipsnyje nustatyta tvarka: a) techninio pobūdžio informacija, įskaitant
bendrą elektroninį pranešimą, 250 ir 251 straipsniuose nurodytai informacijai
perduoti; b) 250 ir 251 straipsniuose nurodytai
informacijai pateikti reikalingos bendros apibrėžtys ir tvarka; c) bendra tvarka, pagal kurią galima atlikti
standartinės PVM deklaracijos taisymus; d) bendrus elektroninius metodus, kuriais
užtikrinamas pakankamas saugumo lygis teikiant standartinę PVM deklaraciją. „255b straipsnis [naujas] 1. Komisijai padeda Tarybos reglamento (ES)
Nr. 904/2010(*) 58 straipsniu įsteigtas komitetas. Šis komitetas –
tai komitetas, kaip apibrėžta Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES)
Nr. 182/2011(**). 2. Kai daroma nuoroda į šią dalį, taikomas
Reglamento (ES) Nr. 182/2011 5 straipsnis. __________________________ (*) OL L 268, 2010 10 12, p. 1. (**) OL L 55, 2011 2 28, p. 13.“ 11) 256 ir 257 straipsniai išbraukiami. 12) Po 255b straipsnio įterpiama ši skirsnio
antraštė: „2 skirsnis Kitos
deklaracijos ir informacija“ (13) Įterpiamas šis 257a straipsnis: „257a
straipsnis [254 straipsnis] Kai naujas transporto priemones
138 straipsnio 2 dalies a punkte nurodytomis sąlygomis tiekia
PVM mokėtoju įregistruotas apmokestinamasis asmuo PVM mokėtoju neįregistruotam
prekes įsigyjančiam asmeniui arba 9 straipsnio 2 dalyje apibrėžtas
apmokestinamasis asmuo, valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad
pardavėjas perduotų visą informaciją, reikalingą taikant PVM ir mokesčių
institucijoms tikrinant, kaip taikomas PVM. (14) 258 ir 259 straipsniai pakeičiami taip: „258
straipsnis Valstybės narės nustato išsamias taisykles,
kaip pateikti deklaracijas už naujų transporto priemonių įsigijimą Bendrijos
viduje, kaip nurodyta 2 straipsnio 1 dalies b punkto ii
papunktyje, ir už akcizais apmokestinamų produktų įsigijimą Bendrijos viduje,
kaip nurodyta 2 straipsnio 1 dalies b punkto iii papunktyje. 259
straipsnis Valstybės narės gali reikalauti, kad asmenys,
įsigyjantys naujas transporto priemones Bendrijos viduje, kaip nurodyta
2 straipsnio 1 dalies b punkto ii papunktyje, su deklaracija
pateiktų visą informaciją, reikalingą taikant PVM ir mokesčių institucijoms
tikrinant, kaip taikomas PVM.“ (15) 260 ir 261 straipsniai išbraukiami. (16) 271 straipsnio įžanginė frazė
pakeičiama taip: „Remdamosi 269 straipsnyje nurodytu
leidimu, valstybės narės, kurios nustato ilgesnį nei trys mėnesiai mokestinį
laikotarpį, už kurį apmokestinamieji asmenys privalo pateikti
250 straipsnyje numatytą standartinę PVM deklaraciją, gali leisti tokiems
asmenims pateikti to paties laikotarpio sumuojančias ataskaitas, kai tie
apmokestinamieji asmenys atitinka šias tris sąlygas:“ (17) 272 straipsnis iš dalies keičiamas taip: a) 1 dalies antra pastraipa išbraukiama. b) Įterpiama ši 1a dalis: „1a. Valstybės narės negali šių
apmokestinamųjų asmenų atleisti nuo šių prievolių: a) 1 pastraipos b punkte nurodytų apmokestinamųjų
asmenų nuo 3 skyriaus 3–6 skirsniuose ir 4 skyriaus 3 skirsnyje su sąskaitų
faktūrų išrašymu susijusių prievolių, b) 1 pastraipos b ir c punktuose nurodytų
apmokestinamųjų asmenų nuo 5 skyriaus 1 skirsnyje su standartinėmis PVM
deklaracijomis susijusių prievolių“. (18) 273 straipsnio antra pastraipa pakeičiama
taip: „Pirmoje pastraipoje nustatyta galimybė negali
būti naudojama nustatant papildomas su sąskaitų faktūrų išrašymu ir
standartinėmis PVM deklaracijomis susijusias prievoles be tų, kurios nustatytos
3 skyriuje ir 5 skyriaus 1 skirsnyje“. (19) 318 straipsnio 1 dalies pirma
pastraipa pakeičiama taip: „Siekdamos supaprastinti mokesčio rinkimo
procedūrą ir pasikonsultavusios su PVM komitetu, valstybės narės gali numatyti,
kad tam tikriems sandoriams arba tam tikrų kategorijų apmokestinamiesiems prekybininkams
tenkanti prekių tiekimo, kuriam taikoma maržos apmokestinimo schema,
apmokestinamoji vertė turi būti nustatoma kiekvienam mokestiniam laikotarpiui,
per kurį apmokestinamasis prekybininkas privalo pateikti 250 straipsnyje
numatytą standartinę PVM deklaraciją.“ 2 straipsnis 1. Valstybės narės priima
įstatymus ir kitus teisės aktus, būtinus, kad būtų laikomasi šios direktyvos,
ne vėliau kaip iki 2016 m. gruodžio 31 d. Jos nedelsdamos pateikia
Komisijai tų nuostatų tekstą. Valstybės narės, priimdamos tas nuostatas, daro
jose nuorodą į šią direktyvą arba tokia nuoroda daroma jas oficialiai
skelbiant. Nuorodos darymo tvarką nustato valstybės narės. 2. Valstybės narės pateikia
Komisijai šios direktyvos taikymo srityje priimtų nacionalinės teisės aktų pagrindinių
nuostatų tekstus. 3 straipsnis Ši direktyva įsigalioja dvidešimtą dieną po
jos paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje. 4 straipsnis Ši
direktyva skirta valstybėms narėms. Priimta Briuselyje Tarybos
vardu Pirmininkas [1] COM(2010) 695 galutinis. [2] COM(2011) 851 galutinis. [3] 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva
2006/112/EB dėl bendros pridėtinės vertės mokesčio sistemos (OL L 347, 2006 12
11, p. 1). [4] COM(2013) 122 final. [5] COM(2012) 573 final. [6] 2003 m. gegužės 6 d. Komisijos rekomendacija
dėl labai mažų, mažųjų ir vidutinio dydžio įmonių apibrėžties
(OL L 124, 2003 05 20, p. 36). [7] 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir
Tarybos reglamentas (EB) Nr. 638/2004 dėl prekybos prekėmis tarp valstybių
narių Bendrijos statistinių duomenų, panaikinantis Tarybos reglamentą (EEB) Nr.
3330/91 (OL L 102, 2004 4 7, p. 1). [8] 1999 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir
Tarybos direktyva 1999/93/EB dėl Bendrijos elektroninių parašų reguliavimo
sistemos (OL L 13, 2000 1 19, p. 12). [9] COM(2012) 0238 final – 2012/0146 (COD). [10] OL C , , p. . [11] OL C , , p. . [12] 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva
2006/112/EB dėl bendros pridėtinės vertės mokesčio sistemos (OL L 347, 2006 12
11, p. 1). [13] OL L 55, 2011 2 28, p. 13. [14] OL C 369, 2011 12 17, p. 14. [15] 2010 m. spalio 7 d. Tarybos reglamentas (ES) Nr.
904/2010 dėl administracinio bendradarbiavimo ir kovos su sukčiavimu pridėtinės
vertės mokesčio srityje (OL L 268, 2010 10 12, p. 1). [16] 1999 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir
Tarybos direktyva 1999/93/EB dėl Bendrijos elektroninių parašų reguliavimo
sistemos (OL L 13, 2000 1 19, p. 12).