Pasiūlymas EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS DIREKTYVA dėl tam tikrų taisyklių, kuriomis reglamentuojami pagal nacionalinę teisę nagrinėjami ieškiniai dėl žalos, patirtos dėl valstybių narių ir Europos Sąjungos konkurencijos teisės aktų nuostatų pažeidimo, atlyginimo /* COM/2013/0404 final - 2013/0185 (COD) */
AIŠKINAMASIS MEMORANDUMAS 1. PASIŪLYMO
APLINKYBĖS 1.1. Bendrosios aplinkybės Reglamentu Nr. 1/2003[1] įgyvendinamos ES
taisyklės, kuriomis draudžiami antikonkurenciniai susitarimai
(įskaitant kartelius) ir piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi
(toliau – ES konkurencijos taisyklės), kaip nustatyta Sutarties dėl
Europos Sąjungos veikimo (toliau – Sutartis) 101 ir 102 straipsniuose,
nustatant sąlygas, pagal kurias Komisija, nacionalinės konkurencijos
institucijos (toliau – NKI) ir nacionaliniai teismai atskirais atvejais taiko
šias nuostatas. Reglamentu Nr. 1/2003 Komisijai ir NKI
suteikiami įgaliojimai taikyti Sutarties 101 ir 102 straipsnius[2]. Komisija gali skirti baudas
įmonėms, kurios pažeidė šias nuostatas[3]. NKI įgaliojimai yra
nustatyti Reglamento Nr. 1/2003 5 straipsniu. Komisijos ir NKI ES konkurencijos
taisyklių taikymas paprastai vadinamas viešuoju ES konkurencijos
teisės aktų vykdymo užtikrinimu. Be viešojo vykdymo
užtikrinimo tiesioginis Sutarties 101 ir 102 straipsnių taikymas reiškia,
kad šiomis nuostatomis nustatomos asmenų teisės ir pareigos,
kurių vykdymą užtikrina valstybių narių nacionaliniai
teismai[4]. Tokio vykdymo užtikrinimas vadinamas privačiuoju ES
konkurencijos taisyklių vykdymo užtikrinimu. Reikalavimai atlyginti žalą, patirtą
dėl Sutarties 101 ir 102 straipsnių pažeidimo, sudaro svarbią
privačiojo ES konkurencijos teisės aktų vykdymo užtikrinimo
dalį. Tiesioginis Sutarties 101 ir 102 straipsniuose nustatytų
draudimų taikymas reiškia, kad bet kuris asmuo gali reikalauti
kompensacijos už patirtą žalą, jei yra šios žalos ir ES konkurencijos
taisyklių pažeidimo priežastinis ryšys[5].
Nukentėjusiosioms šalims turi būti suteikta teisė reikalauti
kompensacijos ne tik už faktiškai patirtus nuostolius (damnum emergens),
bet ir prarastas pajamas (prarastas pelnas arba lucrum cessans) bei
palūkanas[6].
Kompensacijos už žalą, patirtą dėl ES konkurencijos
taisyklių pažeidimo, negalima reikalauti kreipiantis į viešojo
vykdymo užtikrinimo institucijas. Kompensacijos skyrimas priskiriamas ne
Komisijos ir NKI, o nacionalinių teismų kompetencijai ir yra
civilinės teisės bei proceso objektas. Taigi Komisijai ir NKI užtikrinant
griežtą viešąjį ES konkurencijos taisyklių vykdymą
kartu su privatųjį vykdymą užtikrinančiais nacionaliniais
teismais, užtikrinama, kad šių taisyklių būtų laikomasi. 1.2. Pasiūlymo pagrindas ir
tikslai Šiuo pasiūlymu siekiama užtikrinti
veiksmingą ES konkurencijos taisyklių vykdymą i) užtikrinant geriausią viešojo
ir privačiojo konkurencijos teisės aktų vykdymo
sąveiką, taip pat ii) užtikrinant, kad
nukentėjusieji dėl ES konkurencijos taisyklių pažeidimo
gautų visą kompensaciją už patirtą žalą. Geriausia viešojo ir privačiojo
konkurencijos teisės aktų vykdymo sąveika Geriausiai užtikrinti bendrą ES
konkurencijos taisyklių vykdymą galima užtikrinant viešojo ir
privačiojo vykdymo tarpusavio papildomumą. Tačiau
galiojančioje teisinėje sistemoje šių dviejų ES
konkurencijos teisės aktų vykdymo užtikrinimo sričių
sąveika nėra tinkamai reglamentuota. Įmonė,
ketinanti bendradarbiauti su konkurencijos institucija pagal baudų
neskyrimo programą (taip prisipažindama, kad dalyvavo kartelyje, ir
siekdama, kad jai nebūtų skirtos baudos arba šios baudos
būtų sumažintos), bendradarbiavimo metu negali žinoti, ar nukentėjusieji
dėl konkurencijos teisės aktų pažeidimo galės naudotis
informacija, kurią ši įmonė savanoriškai pateikė
konkurencijos institucijai. Visų pirma, 2011 m. Europos Teisingumo
Teismas (toliau – Teismas) sprendime Pfleiderer byloje[7] nustatė, kad jei nėra ES
teisės aktų, pagal nacionalinius teisės aktus kiekvienu
konkrečiu atveju spręsti, ar leisti atskleisti dokumentus,
įskaitant pagal baudų neskyrimo programą pateiktus dokumentus,
gali nacionalinis teismas. Priimdamas tokį sprendimą, nacionalinis
teismas turėtų suderinti du interesus – apsaugoti veiksmingą ES
konkurencijos taisyklių vykdymo užtikrinimą ir užtikrinti teisę
gauti visą kompensaciją. Dėl to skirtingose valstybėse
narėse ir netgi vienoje valstybėje narėje konkurencijos institucijų
bylose esantys įrodymai gali būti atskleidžiami skirtingai. Be to,
netikrumas dėl su baudų neskyrimo programa susijusios informacijos
atskleidimo gali daryti įtaką įmonės sprendimui, ar
bendradarbiauti su konkurencijos institucijomis pagal baudų neskyrimo
programą. Jei ES lygmeniu nebus imtasi teisiškai privalomų
priemonių, baudų neskyrimo programų (kurios yra labai svarbi
viešojo ES konkurencijos taisyklių vykdymo užtikrinimo priemonė)
veiksmingumas galėtų smarkiai sumažėti dėl tam tikrų
dokumentų atskleidimo rizikos nacionaliniams teismams nagrinėjant
ieškinius dėl žalos atlyginimo. Poreikį reglamentuoti privačiojo ir
viešojo sektorių vykdymo užtikrinimo sąveiką patvirtino
suinteresuotosios šalys per 2008 m. viešąsias konsultacijas dėl
Baltosios knygos dėl ieškinių atlyginti žalą, patirtą
dėl EB antimonopolinių taisyklių pažeidimo (toliau – baltoji
knyga)[8]
ir per 2011 m. konsultacijas dėl vieningos Europos kolektyvinių
ieškinių koncepcijos[9].
2012 m. gegužės mėn. Europos konkurencijos institucijų
vadovų rezoliucijoje taip pat buvo pabrėžta su baudų neskyrimu
susijusių duomenų apsaugos svarba nagrinėjant civilinius
ieškinius dėl žalos atlyginimo[10].
Europos Parlamentas ne kartą pabrėžė, kad viešasis vykdymo
užtikrinimas konkurencijos srityje yra labai svarbus, ir ragino Komisiją
užtikrinti, kad užtikrinant privatųjį vykdymą nekiltų
pavojus baudų neskyrimo programų arba susitarimų
procedūrų veiksmingumui[11]. Taigi pirmasis pagrindinis šio pasiūlymo
tikslas – užtikrinti geriausią viešojo ir privačiojo ES konkurencijos
taisyklių vykdymo sąveiką, užtikrinant, kad Komisija ir NKI
galėtų ir toliau vykdyti griežto viešojo vykdymo užtikrinimo
politiką, o nukentėjusiesiems dėl konkurencijos teisės
aktų pažeidimo būtų kompensuota už patirtą žalą. Galimybės nukentėjusiesiems
veiksmingai naudotis teise gauti visą kompensaciją užtikrinimas Antrasis pagrindinis tikslas – užtikrinti, kad
nukentėjusieji dėl ES konkurencijos taisyklių pažeidimo
galėtų veiksmingai gauti kompensaciją už patirtą žalą. Nors teisė gauti visą
kompensaciją įtvirtinta pačioje Sutartyje ir yra acquis communautaire
dalis, dėl taikomų taisyklių ir procedūrų užtikrinti
šią teisę praktikoje dažnai yra sudėtinga arba beveik
neįmanoma. Nors pastaruoju metu keliose valstybėse narėse
pastebėta tam tikrų teigiamų pokyčių,
nukentėjusieji dėl ES konkurencijos taisyklių pažeidimų iki
šiol retai gauna kompensaciją už patirtą žalą. Tik 2005 m. žaliojoje knygoje „Ieškiniai
dėl žalos, patirtos pažeidus EB antimonopolines taisykles“[12] (toliau – žalioji knyga)
Komisija nurodė veiksmingesnės ieškinių dėl žalos, patirtos
dėl antimonopolinių taisyklių pažeidimo, atlyginimo sistemos
kliūtis. Šiandien tos pačios kliūtys ir toliau egzistuoja
daugelyje valstybių narių. Jos susijusios su: i) įrodymų, reikalingų
bylai įrodyti, surinkimu, ii) veiksmingų kolektyvinio
teisės gynimo mechanizmų trūkumu, ypač vartotojų ir
MVĮ atveju, iii) aiškių taisyklių,
reglamentuojančių išlaidų perkėlimo argumentą kaip
gynybos priemonę, nebuvimu, iv) aiškios NKI sprendimų
įrodomosios galios nebuvimu, v) galimybe teikti ieškinį
dėl žalos atlyginimo po to, kai konkurencijos institucija nustatė
pažeidimą, taip pat vi) žalos, patirtos dėl
antimonopolinių taisyklių pažeidimo, dydžio nustatymu. Be šių konkrečių
materialinių veiksmingo kompensavimo kliūčių, labai
skiriasi nacionalinės teisės normos, kuriomis reglamentuojami
ieškiniai dėl žalos, patirtos dėl monopolinių taisyklių
pažeidimo, atlyginimo, o pastaruoju metu šių skirtumų iš
tikrųjų dar padaugėjo. Tokia įvairovė gali sukelti
teisinį netikrumą visoms ieškinio dėl žalos, patirtos dėl
antimonopolinių taisyklių pažeidimo, atlyginimo šalims, todėl
privatusis konkurencijos taisyklių vykdymo užtikrinimas, ypač
tarpvalstybinių bylų atveju, būtų neveiksmingas. Kad tokia padėtis būtų
ištaisyta, antrasis pagrindinis šio pasiūlymo tikslas – užtikrinti, kad
visoje Europoje nukentėjusieji dėl ES konkurencijos taisyklių
pažeidimų galėtų naudotis veiksmingais mechanizmais, kad
gautų visą kompensaciją už patirtą žalą. Taip vidaus
rinkoje veikiančioms įmonėms bus sudarytos vienodesnės
sąlygos. Be to, jei padidės tikimybė, kad Sutarties 101 arba 102
straipsnių pažeidėjai turės padengti padarytų
pažeidimų išlaidas, nukentėjusieji nuo neteisėto elgesio ne tik
išvengs išlaidų, bet taip pat bus skatinama sąžiningiau laikytis ES
konkurencijos taisyklių. Šiems tikslams pasiekti Komisija pateikė
konkrečių šios politikos krypties pasiūlymų 2008 m.
baltojoje knygoje. Per vėliau vykusias viešąsias konsultacijas šioms
politikos priemonėms tvirtai pritarė pilietinės visuomenės
suinteresuotosios šalys ir suinteresuotos institucijos, kaip antai Europos
Parlamentas[13]
ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas[14], ir paragino priimti
konkrečius ES teisės aktus, reglamentuojančius ieškinius
dėl žalos, patirtos dėl antimonopolinių taisyklių
pažeidimo, atlyginimo[15]. 1.3. Pasiūlymo srityje
galiojančios nuostatos –
Tarybos reglamentas Nr. 1/2003 dėl
konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties [101] ir
[102] straipsniuose, įgyvendinimo ·
Remiantis 2 straipsniu, pareiga įrodyti
Sutarties 101 straipsnio 1 dalies ar 102 straipsnio pažeidimą
tenka šaliai, pareiškusiai, kad būta tokio pažeidimo. Atsakovui,
norinčiam pasinaudoti Sutarties 101 straipsnio 3 dalies nuostatomis,
tenka pareiga įrodyti, kad šios straipsnio dalies sąlygos
įvykdytos. Šios taisyklės taikomos užtikrinant viešąjį
vykdymą ir nagrinėjant ieškinius gauti kompensaciją už
žalą, patirtą dėl Sutarties 101 ar 102 straipsnių
pažeidimo. ·
15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nacionaliniai
teismai, nagrinėdami bylas dėl Sutarties 101 ar 102 straipsnio
taikymo, gali prašyti Komisijos perduoti jiems turimą informaciją.
Komisijos pranešime dėl Komisijos ir ES valstybių narių
teismų bendradarbiavimo taikant Sutarties 101 ir 102 straipsnius[16] išsamiai išdėstyta, kaip
reikėtų suprasti ir praktiškai taikyti šią nuostatą. ·
16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jei
nacionaliniai teismai priima sprendimus dėl susitarimų,
sprendimų ar veiklos pagal Sutarties 101 ar 102 straipsnius, jau
esančių Komisijos sprendimo objektu, tokie sprendimai negali
prieštarauti Komisijos priimtam sprendimui. Nacionaliniai teismai taip pat
privalo vengti sprendimų, kurie neatitiktų Komisijos svarstomo
sprendimo jai pradėjus nagrinėti bylą. Šiuo tikslu nacionalinis
teismas gali spręsti, ar būtina sustabdyti jam pateikto ieškinio
nagrinėjimą. –
Tarybos reglamentu Nr. 44/2001 nustatytos
taisyklės dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų
civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo[17]. Šiame reglamente nustatytomis
sąlygomis valstybių narių teismai turi jurisdikciją
nagrinėti ieškinius dėl žalos, patirtos dėl antimonopolinių
taisyklių pažeidimo, atlyginimo, o sprendimai tokiuose ieškiniuose yra
kitų valstybių narių pripažįstami ir vykdomi. –
Tarybos Reglamentu Nr. 1206/2001
reglamentuojamas skirtingų valstybių narių teismų
tarpusavio bendradarbiavimas renkant įrodymus civilinėse ar
komercinėse bylose, įskaitant ieškinius dėl žalos, patirtos
dėl antimonopolinių taisyklių pažeidimo, atlyginimo[18]. –
Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu Nr.
864/2007 nustatytos taisyklės dėl teisės, taikytinos ieškiniams
dėl žalos, patirtos dėl antimonopolinių taisyklių
pažeidimo, atlyginimo.[19]
–
Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu Nr.
861/2007[20]
nustatyta Europos ieškinių dėl nedidelių sumų
nagrinėjimo procedūra, kuria siekiama supaprastinti ir pagreitinti
teismo procesus dėl nedidelių sumų tarpvalstybinėse bylose
ir sumažinti išlaidas. –
Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/52/EB
reikalaujama, kad valstybės narės numatytų tarpininkavimo
galimybę civilinėse ir komercinėse bylose, įskaitant
ieškinius dėl žalos, patirtos dėl antimonopolinių taisyklių
pažeidimo, atlyginimo[21]. –
Komisijos reglamento Nr. 773/2004[22] 15 straipsnio 4 dalyje
nustatyta, kad dokumentai, gauti pasinaudojus galimybe susipažinti su Komisijos
byla, naudojami tik nagrinėjant bylas dėl Sutarties 101 ir 102
straipsnių taikymo teismine arba administracine tvarka. Komisijos
pranešime dėl teisės susipažinti su dokumentais[23] nustatytos išsamios
taisyklės dėl teisės susipažinti su Komisijos dokumentais ir
šiuos dokumentus naudoti. –
Komisijos pranešime dėl baudų neskyrimo
arba sumažinimo kartelių bylose (toliau – Pranešimas dėl baudos
neskyrimo arba sumažinimo)[24]
išdėstytos taisyklės dėl sąlygų, pagal kurias
įmonės gali bendradarbiauti su Komisija pagal baudų neskyrimo
programą, kad nagrinėjant kartelio bylas baudos joms būtų
neskirtos arba sumažintos. 33 punkte nustatyta, kad galimybė susipažinti
su įmonės pareiškimais suteikiama tik prieštaravimo pareiškimų
adresatams, jei jie ir jų vardu teisę susipažinti gavę advokatai
įsipareigoja nedaryti jokių įmonės pareiškime esančios
informacijos kopijų mechaniniu arba elektroniniu būdu ir užtikrinti,
kad iš įmonės pareiškimų gauta informacija būtų
naudojama tik Pranešime dėl baudos neskyrimo arba sumažinimo nurodytais
tikslais. Kitoms šalims, pavyzdžiui, skundo pareiškėjams, teisė
susipažinti su įmonės pareiškimais nesuteikiama. Ši ypatinga
įmonės pareiškimo apsauga yra nebepateisinama, kai pareiškėjas
atskleidžia jo turinį trečiajai šaliai. Be to, Komisijos pranešime
dėl susitarimo procedūros tvarkos siekiant priimti sprendimus pagal
Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 7 ir 23 straipsnius kartelių bylose
(toliau – Susitarimo pranešimas)[25]
nustatyta sistema, pagal kurią atlyginama už bendradarbiavimą su
Komisija vykstant procedūrai, pradėtai siekiant taikyti Sutarties 101
straipsnį kartelių bylose (toliau – susitarimo procedūra). Šio
pranešimo 39 dalyje nustatytos taisyklės dėl susitarimo
pareiškimų perdavimo nacionaliniams teismams. 2. KONSULTACIJŲ SU
SUINTERESUOTOSIOMIS ŠALIMIS REZULTATAI IR POVEIKIO VERTINIMAS 2.1. Konsultacijos su
suinteresuotosiomis šalimis Tiek 2005 m. žalioji knyga, tiek
2008 m. baltoji knyga paskatino plataus masto suinteresuotųjų
šalių diskusijas ir buvo pateikta daug pastabų[26]. Po viešųjų
konsultacijų paaiškėjo, kad Komisijos bendrasis požiūris į
ieškinių dėl žalos, patirtos dėl antimonopolinių
taisyklių pažeidimo, atlyginimo įteisinimą sulaukė plataus
masto pritarimo. Respondentai pritarė pagrindiniam kompensacijos principui
ir susijusiam sprendimui nesiūlyti tokių priemonių kaip JAV
vyraujantys kolektyviniai ieškiniai, bylos šalių išsamus susipažinimas su
priešingos šalies teikiama medžiaga iki teisiamojo posėdžio arba
daugkartinės žalos atlyginimas, nes šių priemonių tikslas yra
pirmiausia atgrasomasis. Plačiai pripažinta, kad yra kliūčių,
trukdančių veiksmingai atlyginti žalą nukentėjusiesiems
dėl konkurencijos taisyklių pažeidimų. Tačiau dėl
materialinės teisės priemonių problemoms spręsti
pasiūlytų priemonių buvo pateikta skirtingų nuomonių. 2011 m. Komisija surengė
viešąsias konsultacijas dėl nuoseklaus Europos požiūrio į
kolektyvinį teisės gynimą[27].
Suinteresuotosioms šalims pateikus atsakymus ir Europos Parlamentui pateikus
poziciją[28],
Komisija šiam klausimui spręsti pasirinko horizontalųjį
metodą, o ne įtraukti su konkurencija susijusias nuostatas dėl
kolektyvinio teisės gynimo į šį pasiūlymą. Pritaikius
horizontalųjį metodą galima nustatyti bendras taisykles dėl
kolektyvinio teisės gynimo visose politikos srityse, kuriose dažnai gali
pasitaikyti žalos atvejų ir kuriose vartotojams ir MVĮ yra sunku
gauti atlyginimą už žalą. Pirmasis Komisijos veiksmas taikant
horizontalųjį metodą dėl kolektyvinio teisės gynimo –
komunikatas „Europos horizontaliosios kolektyvinio teisių gynimo sistemos
kūrimas“[29]
ir Komisijos rekomendacija dėl Sąjungos
teisės aktuose įtvirtintų teisių pažeidimo atvejais
taikytinų valstybių narių įpareigojamųjų ir
kompensacinių kolektyvinio teisių gynimo mechanizmų
bendrųjų principų[30]. 2011 m. Komisija taip pat surengė
viešąsias konsultacijas dėl gairių projekto dėl žalos,
patirtos dėl antimonopolinių taisyklių pažeidimo, dydžio
nustatymo[31].
Šiose gairėse pateikta paaiškinimų apie metodus žalos dydžiui
nustatyti nagrinėjant ieškinius dėl žalos atlyginimo ir nurodyti
šių metodų privalumai ir trūkumai. Suinteresuotosios
institucijos ir kitos suinteresuotosios šalys bendrai pritarė sumanymui
pateikti neprivalomas gaires dėl žalos, patirtos dėl
antimonopolinių taisyklių pažeidimo, dydžio nustatymo[32]. 2.2. Išorės
tiriamųjų duomenų rinkimas ir naudojimas Komisija užsakė
atlikti išorės tyrimą 2005 m. žaliajai knygai[33], 2008 m. baltajai knygai[34] ir
2011 m. žalos, patirtos dėl antimonopolinių taisyklių
pažeidimo, dydžio nustatymo gairių projektui parengti[35]. 2.3. Poveikio vertinimas Prieš teikiant pasiūlymą dėl
direktyvos buvo parengtas poveikio vertinimas, kuris iš esmės pagrįstas
baltosios knygos poveikio vertinimo išvadomis. Priemonės, kurios nebuvo
įtrauktos į baltąją knygą dėl tikėtino
neveiksmingumo arba pernelyg didelių išlaidų, nebuvo iš naujo
svarstytos. Poveikio vertinimo ataskaitoje[36] daugiausia dėmesio buvo
skirta keturioms alternatyvoms, įtrauktoms į vėlesnę
iniciatyvą, kurios tikslas – užtikrinti geriausią viešojo ir
privačiojo ES konkurencijos taisyklių vykdymo sąveiką ir
veiksmingesnę teisinę ieškinių dėl žalos, patirtos dėl
antimonopolinių taisyklių pažeidimo, atlyginimo sistemą
Europoje. Šios alternatyvos buvo pakankamai skirtingos: vienoje buvo
siūloma nesiimti veiksmų ES lygmeniu, kitoje – taikyti privalomos
galios neturinčios teisės metodą, likusiose – imtis teisiškai
privalomų ES priemonių. Pirmenybė suteikta alternatyvai, kuri yra
šio pasiūlymo dėl direktyvos pagrindas ir kurios tikslus pasiekti
galima mažiausiomis sąnaudomis. Joje tinkamai atsižvelgta į
pagrindines per viešąsias konsultacijas gautas pastabas per pastaruosius
aštuonerius metus ir į vėliausius ES ir nacionalinio lygmens
teisėkūros ir teismų pokyčius. 3. TEISINIAI PASIŪLYMO
ASPEKTAI 3.1. Pasiūlymo teisinis
pagrindas Teisinio pagrindo Europos priemonei parinkimas
turi būti pagrįstas objektyviais veiksniais, kuriems gali būti
taikoma teisminė priežiūra. Šie veiksniai apima priemonės
tikslą ir turinį. Šis pasiūlymas grindžiamas Sutarties 103 ir
114 straipsniais, nes juo siekiama dviejų vienodai svarbių
neatskiriamų tikslų, t. y.: a) įgyvendinti Sutarties 101 ir
102 straipsniuose nustatytus principus, b) užtikrinti vienodesnes sąlygas
vidaus rinkoje veikiančioms įmonėms ir palengvinti
piliečiams ir verslui galimybes naudotis vidaus rinkoje numatytomis
teisėmis. Kalbant apie pirmąjį tikslą,
Teismas išaiškino, kad visapusiškam ES konkurencijos taisyklių veiksmingumui,
visų pirma praktiniam jomis nustatytų draudimų
įgyvendinimui, kiltų grėsmė, jei asmenys negalėtų
reikalauti atlyginti žalos, kurią jie patyrė dėl sutarties arba
elgesio, kuriais galėjo būti ribojama arba iškraipoma konkurencija.
Teismo nuomone, ieškiniais dėl žalos atlyginimo stiprinamas ES
konkurencijos taisyklių veikimas, todėl jų reikšmė
išlaikant veiksmingą konkurenciją ES yra labai svarbi[37]. Siekiant pagerinti
sąlygas, pagal kurias nukentėjusiosios šalys gali reikalauti
atlyginti žalą ir siekiant užtikrinti geriausią viešojo ir
privačiojo SESV 101 ir 102 straipsnių vykdymo sąveiką, šiuo
pasiūlymu šios nuostatos neabejotinai įgyvendinamos. Todėl
siūloma direktyva turi būti pagrįsta Sutarties 103 straipsniu. Tačiau vien tik tokio teisinio pagrindo
nepakanka, nes tiek siūlomos direktyvos tikslas, tiek turinys viršija šio
teisinio pagrindo ribas. Iš tiesų, siūlomos direktyvos tikslas yra
platesnis negu SESV 101 ir 102 straipsnių įgyvendinimas. Kadangi
skiriasi galiojančios nacionalinės taisyklės, kuriomis
reglamentuojami ieškiniai dėl žalos, patirtos dėl ES konkurencijos
taisyklių pažeidimo, atlyginimo, įskaitant tokių ieškinių
sąveiką su viešuoju šių taisyklių vykdymo užtikrinimu,
vidaus rinkoje susidarė labai skirtingos veikimo sąlygos. Šie pastebimi
skirtumai buvo išdėstyti jau 2004 m. lyginamajame tyrime[38], taip pat 2008 m.
baltojoje knygoje ir prie jos pridėtame poveikio vertinime. Nuo to laiko
dėl skirtingų teisėkūros ir teisminių
pokyčių šie skirtumai padidėjo tik keliose valstybėse
narėse. Vienas iš tokių skirtumų
pavyzdžių – skirtingos nacionalinės taisyklės, taikomos
galimybei susipažinti su įrodymais. Išskyrus kelias valstybes nares,
dėl tinkamų taisyklių, kuriomis reglamentuojamas dokumentų
atskleidimas nacionaliniams teismams nagrinėjant bylas, trūkumo
nukentėjusieji dėl konkurencijos teisės aktų pažeidimo,
siekiantys gauti kompensaciją už patirtą žalą, neturi realios
galimybės susipažinti su įrodymais. Kiti pavyzdžiai susiję su
nacionalinėmis taisyklėmis dėl išlaidų perkėlimo (kai
egzistuojantys skirtumai daro didelį poveikį tiesioginių
ir (arba) netiesioginių pirkėjų galimybei veiksmingai
reikalauti atlyginti žalą ir, savo ruožtu, atsakovo galimybei išvengti
kompensacijos už padarytą žalą mokėjimo), NKI sprendimų
įrodomąja galia vėlesniuose ieškiniuose dėl žalos
atlyginimo ir nacionalinėmis taisyklėmis, kurios yra svarbios
nustatant žalos, patirtos dėl antimonopolinių taisyklių
pažeidimo, dydį (pavyzdžiui, darant prielaidą, kad padaryta žala). Dėl šių pastebimų
nacionalinių teisės aktų skirtumų, kai kurių
valstybių narių taikomas taisykles ieškovai laiko tinkamesnėmis
ieškiniui dėl žalos, patirtos dėl antimonopolinių taisyklių
pažeidimo, atlyginimo teikti toje, o ne kitoje, valstybėje narėje.
Dėl šių skirtumų atsirado nevienodumo ir netikrumo,
susijusių su sąlygomis, kuriomis nukentėjusiosios šalys –
piliečiai ir įmonės – gali pasinaudoti Sutartyje numatyta teise
gauti kompensaciją, taip pat jie daro poveikį tokios teisės
veiksmingumui. Iš tiesų, jei pagal jurisdikcijos taisykles ieškovas gali
teikti ieškinį šiose palankesnėse valstybėse narėse ir jei
tas ieškovas turi reikalingų išteklių ir paskatų tą
padaryti, tikėtina, kad jis veiksmingiau pasinaudos savo ES teise gauti
kompensaciją, negu tuo atveju, kai jis to padaryti negali. Kadangi
nukentėjusiosios šalys, kurių reikalaujama kompensacija yra
mažesnė ir (arba) kurios turi mažiau išteklių, reikalaudamos
atlyginti žalą renkasi įsisteigimo valstybės narės
teismą (viena iš priežasčių – visų pirma vartotojams ir
mažesnėms įmonėms rinktis palankesnę jurisdikciją yra
pernelyg brangu), dėl nacionalinių taisyklių skirtumų
sudaromos nevienodos sąlygos ieškiniams dėl žalos atlyginimo,
todėl gali būti daromas poveikis konkurencijai tose rinkose, kuriose
šios nukentėjusiosios šalys veikia. Taip pat dėl šių pastebimų
skirtumų skirtingose valstybėse narėse įsisteigusių ir
veikiančių įmonių atsakomybė už konkurencijos
teisės aktų pažeidimą taip pat gali labai skirtis. Todėl
nevienodai užtikrinant ES teisę gauti kompensaciją įmonės,
pažeidusios Sutarties 101 ir 102 straipsnius, bet neturinčios savo
būstinės arba neveikiančios palankesnėje valstybėje
narėje, gali įgyti konkurencinį pranašumą. Ir priešingai,
nevienodai užtikrinant vykdymą neskatinama naudotis įsisteigimo ir
prekių tiekimo ir paslaugų teikimo teisėmis tose valstybėse
narėse, kuriose teisė gauti kompensaciją yra užtikrinama
veiksmingiau. Taigi jei skiriasi atsakomybės tvarka, taip pat gali
būti daromas neigiamas poveikis konkurencijai ir kilti pavojus, kad
tinkamas vidaus rinkos veikimas bus pastebimai iškraipomas. Kad būtų užtikrintos
vienodesnės vidaus rinkoje veikiančių įmonių
sąlygos ir pagerintos nukentėjusiųjų šalių
sąlygos naudotis vidaus rinkoje numatytomis teisėmis, tikslinga
padidinti teisinį tikrumą ir sumažinti valstybių narių nacionalinių
taisyklių, kuriomis reglamentuojami ieškiniai dėl žalos, patirtos
dėl antimonopolinių taisyklių pažeidimo, atlyginimo, skirtumus. Nacionalinių taisyklių vienodinimas
neapribojamas ieškiniais dėl žalos, patirtos dėl ES konkurencijos
taisyklių pažeidimo, atlyginimo, bet taip pat derinamos ir
nacionalinės konkurencijos taisyklės, jei jos taikomos
lygiagrečiai. Visų pirma, jei darant pažeidimą, kuris turi
poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai, taip pat
pažeidžiami nacionaliniai konkurencijos teisės aktai, dėl tokio
pažeidimo pateikti ieškiniai dėl žalos atlyginimo turi atitikti tuos
pačius standartus, kurie taikomi ES konkurencijos teisės aktų
pažeidimams. Nacionalinių materialinių ir
procesinių taisyklių vienodinimas siekiant neiškraipytos konkurencijos
vidaus rinkoje ir galimybės suteikimas piliečiams ir
įmonėms visapusiškai naudotis šioje rinkoje numatytomis teisėmis
ir laisvėmis, nėra vien tik pagalbinė tikslo užtikrinti
veiksmingą ES konkurencijos taisyklių vykdymą priemonė.
Tokia išvada daroma ne vien tik atsižvelgiant į siūlomos direktyvos
tikslus, bet ir į jos konkrečias nuostatas. Siūlomos direktyvos
turinio vien tik Sutarties 103 straipsnis neaprėpia, nes juo
keičiamos taikomos nacionalinės taisyklės dėl reikalavimo
atlyginti žalą, patirtą dėl nacionalinių konkurencijos
teisės aktų pažeidimo, netgi tuomet, kai tai susiję su
antikonkurenciniu elgesiu, kuris turi poveikį valstybių narių
tarpusavio prekybai, taigi jam taikomi ES konkurencijos teisės aktai[39]. Todėl siūlomos
direktyvos taikymo sritis, nustatyta ne tik pagal tikslus, bet taip pat pagal
priemonės turinį, yra platesnė, negu reikia Sutarties 101 ir 102
straipsniams įgyvendinti, taigi ji taip pat turi būti pagrįsta
SESV 114 straipsniu. Šie susiję ir kartu skirtingi
siūlomos direktyvos tikslai negali būti įgyvendinti atskirai
priimant dvi skirtingas priemones. Pavyzdžiui, netikslinga suskaidyti
siūlomą direktyvą į vieną priemonę,
pagrįstą SESV 103 straipsniu, kuria būtų suvienodintos
nacionalinės taisyklės dėl ieškinių dėl žalos, patirtos
dėl Sutarties 101 ir 102 straipsnių pažeidimo, atlyginimo, ir į
kitą, pagrįstą SESV 114 straipsniu, kuria reikalaujama, kad
valstybės narės taikytų tas pačias materialinės ir
procesinės teisės taisykles ieškiniams dėl žalos, patirtos
dėl nacionalinių konkurencijos teisės aktų pažeidimo,
atlyginimo. Toks pasirinkimas negalimas dėl su materialine ir procesine
teise susijusių priežasčių. Materialinės teisės požiūriu
neatsiejamas dviejų skirtingų tikslų ryšys suteikia
pagrindą konkrečioms priemonėms šiems tikslams įgyvendinti.
Pavyzdžiui, įrodymų atskleidimo ir atsakomybės apribojimo
išimtimis visapusiškai įgyvendinami 101 ir 102 straipsniai, netgi pateikus
reikalavimus, pagrįstus nacionalinių konkurencijos teisės
aktų pažeidimu, kai tai taikoma lygiagrečiai Sutarties nuostatoms. Be
to, siekiant teisinio tikrumo ir vienodų sąlygų vidaus rinkoje,
tos pačios taisyklės turi būti taikomos ir ES konkurencijos
taisyklių, ir nacionalinių teisės aktų (jei šie taikomi
lygiagrečiai ES taisyklėms) pažeidimams. Procesinės teisės
požiūriu ir siekiant nepažeisti institucinės ES teisės aktų
leidybos pusiausvyros vienintelis būdas nustatyti vienodas abiejų
atvejų taisykles – priimti vieną teisės priemonę pagal tą
pačią procedūrą. Dėl šios priežasties šios iniciatyvos
turinys nedalijamas į dvi atskiras priemones, bet siūlomoje
direktyvoje nagrinėjamas kartu, taigi ši direktyva turėtų
būti pagrįsta tiek 103, tiek 114 Sutarties straipsniais. 3.2. Subsidiarumo principas
(Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnio 3 dalis) Siūloma direktyva atitinka subsidiarumo
principą, nes pačios valstybės narės negali deramai
pasiekti jos tikslų, todėl akivaizdu, kad reikalingi vertingi ES
veiksmai. ES lygmens teisiškai privalomu aktu bus geriau užtikrintas visapusiškas
Sutarties 101 ir 102 straipsnių įgyvendinimas taikant bendrus
standartus, pagal kuriuos nagrinėjami ieškiniai dėl žalos atlyginimo
visoje ES bus veiksmingi ir kuriais bus nustatytos vienodesnės
sąlygos vidaus rinkoje. Konkrečiau, gali būti laikoma, kad
siūloma direktyva atitinka subsidiarumo principą dėl šių
priežasčių: ·
Kyla pavojus, kad vykdymas, už kurį atsakingos
Komisija ir NKI, gali būti neužtikrintas, jei ES lygmeniu
nereglamentuojama viešojo ir privačiojo vykdymo užtikrinimo sąveika,
visų pirma bendra Europos taisyklė dėl galimybės naudotis
konkurencijos institucijos bylos informacija ieškinių dėl žalos
atlyginimo tikslais. Šį teiginį galima geriausiai paaiškinti kaip
pavyzdį nurodant informaciją, kurią įmonės
savanoriškai suteikė konkurencijos institucijoms pagal baudų neskyrimo
programą. Nenuspėjamumo, kuris atsiranda dėl to, kad kiekvienas
nacionalinis teismas turi nuspręsti ad hoc pagrindu ir pagal
taikomas nacionalines taisykles, ar suteikti galimybę naudotis su
baudų neskyrimo programa susijusia informacija, problemai tinkamai
išspręsti negali būti taikomi nacionaliniai teisės aktai, kurie
gali skirtis. Iš tiesų, kadangi Komisija ir NKI gali keistis informacija
naudodamosi Europos konkurencijos tinklu (toliau – EKT), potencialūs
baudų neskyrimo programos dalyviai greičiausiai atsižvelgs į
nacionalinius teisės aktus, pagal kuriuos užtikrinama mažiausia apsauga
(bijodami, kad galiausiai sprendimą jų byloje priims NKI). Taigi
dėl suvokiamos su baudų neskyrimo programa susijusios informacijos apsaugos
bus sprendžiama pagal tai, kuriais nacionaliniais teisės aktais
užtikrinama mažiausia apsauga, kitose valstybėse narėse taikomų
taisyklių nenaudai. Todėl būtina nustatyti visoms valstybės
narėms bendrą viešojo ir privačiojo vykdymo užtikrinimo
sąveikos standartą. Jį nustatyti galima tik ES lygmeniu. ·
Iš patirties galima spręsti, kad kai nėra
ES teisės aktų, daugelyje valstybių narių jų
pačių iniciatyva nėra nustatyta veiksminga kompensavimo
nukentėjusiesiems dėl Sutarties 101 ir 102 straipsnių pažeidimo
sistema, kaip pakartotinai reikalavo Teismas. Po to, kai Komisija paskelbė
žaliąją ir baltąją knygas, tik keliose valstybėse
narėse įsigaliojo ieškiniams dėl žalos, patirtos dėl
antimonopolinių taisyklių pažeidimo, skirti teisės aktai,
tačiau net ir šie teisės aktai dažnai skirti tik konkretiems
klausimams spręsti ir neaprėpia įvairių šiame
pasiūlyme numatytų priemonių. Nepaisant to, kad kai kurios
valstybės narės ėmėsi kai kurių priemonių,
veiksmingų kompensavimo nukentėjusiesiems dėl ES
antimonopolinių taisyklių pažeidimo priemonių ir toliau
nepakanka. Tik tolesnėmis Europos lygmens paskatomis galima sukurti
teisinę sistemą, pagal kurią būtų numatytos
veiksmingos teisės gynimo priemonės ir užtikrinta teisė į
veiksmingą teisminę apsaugą, kaip nustatyta Europos
Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsniu. ·
Šiuo metu valstybėse narėse labai
skiriasi šios Sutarties nuostatomis įtvirtintos individualios teisės
teisminės apsaugos lygmuo; dėl to gali būti iškraipoma
konkurencija ir pakenkta tinkamam vidaus rinkos veikimui. Todėl yra
akivaizdūs netgi ES teisės aktais užtikrintos teisės į
žalos atlyginimą turinio skirtumai. Konkrečiau, pagal vienos
valstybės narės teisės aktus išnagrinėjus ieškinį
būtų atlyginama visa ieškovo patirta žala, o ieškinį dėl
tapataus pažeidimo išnagrinėjus kitoje valstybėje narėje
galbūt būtų atlyginta daug mažesnė žalos dalis arba žala iš
viso nebūtų atlyginta. Skirtumas dar padidėja, jei – kaip šiuo
metu – tik kai kurios valstybės narės pagerina sąlygas, pagal
kurias nukentėjusieji dėl konkurencijos teisės aktų
pažeidimo gali reikalauti kompensacijos už patirtą žalą. ES lygmens
priemonių pagrindas – tarpvalstybinis Sutarties 101 ir 102 straipsnių
mastas ir jų esminis ryšys su vidaus rinkos veikimu. 3.3. Proporcingumo principas
(Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnio 4 dalis) Pagal proporcingumo principą siūloma direktyva neviršijama
to, kas būtina nurodytiems tikslams veiksmingai pasiekti,
t. y. užtikrinti veiksmingą viešojo konkurencijos teisės
aktų vykdymą visoje ES, taip pat užtikrinti galimybę
nukentėjusiesiems dėl konkurencijos teisės aktų pažeidimo
naudotis iš tiesų veiksmingais mechanizmais, kad gautų visą
kompensaciją už patirtą žalą, apsaugant teisėtus
atsakovų ir trečiųjų šalių interesus. Taip pat pagal siūlomą
direktyvą šie tikslai pasiekiami mažiausiomis galimomis sąnaudomis.
Galimos piliečių ir įmonių sąnaudos yra proporcingos
nustatytiems tikslams. Pirmasis žingsnis šia kryptimi žengtas paskelbiant
baltąją knygą ir atmetant radikalesnių priemonių
galimybę (pavyzdžiui, daugkartinės žalos atlyginimą,
galimybę nesirinkti grupinių ieškinių ir teisę prieš bylos
nagrinėjimą susipažinti su visais dokumentais). Pastangoms išlaikyti
tokią pusiausvyrą buvo plačiai pritarta per viešąsias
konsultacijas. Į siūlomą direktyvą įtrauktos apsaugos
priemonės dar labiau sutvirtina šią pusiausvyrą, nes
sumažėja galimos išlaidos (ypač bylinėjimosi) nekeliant
grėsmės teisei į kompensaciją. Be to, šio pasiūlymo
tikslams pasiekti tam tikrų baltojoje knygoje nurodytų
priemonių, kaip antai kolektyvinio teisės gynimo priemonės ir
reikalavimo įrodyti kaltę taisyklių, buvo atsisakyta. Galiausiai
pasirenkant direktyvą kaip tinkamą priemonę laikomasi principo,
kad intervencija būtų kuo mažesnė, jei pasiekiami tikslai. 3.4. Direktyva – tinkamiausia
teisiškai privaloma priemonė Šio pasiūlymo tikslų geriausia
siekti direktyva. Tai tinkamiausia teisinė priemonė užtikrinti, kad
priemonės būtų veiksmingos ir kad jas būtų lengviau
sklandžiai pritaikyti prie valstybių narių teisinių
sistemų. –
Direktyva reikalaujama, kad valstybės
narės siektų tikslų ir, įtraukusios priemones į
nacionalines materialinės ir procesinės teisės sistemas, jas
įgyvendintų. Šiuo pasiūlymu, palyginti su kitomis
priemonėmis, pvz., reglamentu, valstybėms narėms suteikiama
daugiau laisvės, nes jos gali pasirinkti tinkamiausią būdą
šioje direktyvoje nustatytoms priemonėms įgyvendinti. Todėl
valstybės narės gali užtikrinti, kad naujosios taisyklės
derėtų su jų dabartine materialinės ir procesinės teisės
sistema. –
Be to, direktyva yra lanksti priemonė,
kurią galima panaudoti bendroms taisyklėms, gyvybiškai svarbioms
vidaus rinkos veikimui ir ieškinių dėl žalos atlyginimo
veiksmingumui, nacionalinėje teisės srityje nustatyti ir kuria galima
užtikrinti tinkamas garantijas visoje ES paliekant veikimo laisvę
atskiroms valstybėms narėms, jei jos norėtų, imtis
tolesnių priemonių. –
Galiausiai direktyva užtikrinama, kad nebus imamasi
nereikalingų veiksmų tais atvejais, kai valstybėse narėse
galiojančios nuostatos jau atitinka siūlomas priemones. 4. Išsamus
pasiūlymo paaiškinimas 4.1. Taikymo sritis ir
apibrėžtys (I skyrius, 1–4 straipsniai) Siūloma direktyva siekiama pagerinti
sąlygas, kuriomis galima gauti kompensaciją už patirtą žalą
a) dėl ES konkurencijos taisyklių pažeidimo ir b) dėl
nacionalinių konkurencijos teisės aktų nuostatų pažeidimo,
jei šias nuostatas taiko nacionalinė konkurencijos institucija arba
nacionalinis teismas tuo pačiu atveju ir lygiagrečiai ES
konkurencijos taisyklėms. Toks lygiagretus taikymo pagrindas – kaip
Reglamentu Nr. 1/2003 reglamentuojamas Sutarties 101 ir 102 straipsnių ir
nacionalinių konkurencijos teisės aktų santykis. Reglamentu Nr.
1/2003 nustatyta, kad kai valstybių narių konkurencijos institucijos
ar nacionaliniai teismai taiko nacionalinius konkurencijos teisės aktus
susitarimams, kaip apibrėžta Sutarties 101 straipsnyje, ir jei tai gali
paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą, jie taip pat turi
taikyti 101 straipsnį. Taip pat kai jie taiko nacionalinius konkurencijos
teisės aktus bet kuriam Sutarties 102 straipsniu draudžiamam piktnaudžiavimui,
jie turi taikyti ir Sutarties 102 straipsnio nuostatas[40]. Tais atvejais, kai
kompensacijos siekiama dėl ES ir dėl nacionalinių konkurencijos
teisės aktų pažeidimo, tikslinga tas pačias materialinės ir
procesinės teisės taisykles taikyti šiems ieškiniams dėl žalos
atlyginimo. Jei konkrečiu antikonkurencinio elgesio atveju būtų
taikomos skirtingos civilinės atsakomybės taisyklės,
teisėjai negalėtų tinkamai nagrinėti ieškinio, be to, tai
galėtų sukelti visų susijusių šalių teisinį
netikrumą ir turėti prieštaringų pasekmių, priklausomai nuo
to, ar nacionalinis teismas laiko tą atvejį ES, ar nacionalinių
konkurencijos teisės aktų pažeidimu, taigi būtų trukdoma
veiksmingai taikyti tokias taisykles. Todėl siūlomoje direktyvoje
nurodoma, kad ieškiniai dėl žalos atlyginimo yra susiję su
„nacionalinių arba ES konkurencijos teisės aktų pažeidimais“
arba abiem pažeidimais kartu, t. y. su „konkurencijos teisės
aktų pažeidimais“, o „nacionaliniai konkurencijos teisės aktai“ apibrėžiami
siaurai, kad būtų įtraukti tie atvejai, kai jie taikomi tik
lygiagrečiai ES konkurencijos teisės aktams. Siūloma direktyva nustatomos
taisyklės, i) kuriomis užtikrinama, kad bet kuris fizinis arba juridinis
asmuo, patyręs žalą dėl konkurencijos taisyklių
pažeidimų, būtų vienodai apsaugotas visoje Sąjungoje ir kad
galėtų veiksmingai naudotis savo ES teise gauti visą
kompensaciją, teikdamas ieškinį dėl žalos atlyginimo
nacionaliniam teismui; taip pat ii) kuriomis užtikrinama geriausia tokių
ieškinių dėl žalos atlyginimo ir viešojo konkurencijos taisyklių
vykdymo sąveika. 2 straipsnyje primenamos acquis
communautaire nuostatos dėl ES teisės gauti visą
kompensaciją. Taigi siūlomoje direktyvoje laikomasi žalos atlyginimo
požiūrio: siekiama, kad nukentėjusieji dėl konkurencijos
taisyklių pažeidimo gautų kompensaciją už patirtą žalą
iš pažeidimą padariusios (-ių) įmonės (-ių). 2 straipsnyje taip pat primenamos acquis
communautaire nuostatos dėl žalos padėties ir pateikiama
kompensuotinos žalos apibrėžtis. Sąvoka „faktiniai nuostoliai“,
į kurią daroma nuoroda šioje nuostatoje, yra perimta iš Teisingumo
Teismo praktikos ir apima visų rūšių žalą (materialinę
ar nematerialinę), kuri galėtų būti padaryta dėl
konkurencijos taisyklių pažeidimo. 3 straipsnyje primenama apie veiksmingumo ir
lygiavertiškumo principus, kuriuos turi atitikti nacionalinės
taisyklės ir procedūros, susijusios su ieškiniais dėl žalos
atlyginimo. 4.2. Įrodymų
atskleidimas (II skyrius, 5–8 straipsniai) Konkurencijos taisyklių pažeidimui,
žalos, patirtos dėl antimonopolinių taisyklių pažeidimo, dydžiui
ir pažeidimo ir patirtos žalos priežastiniam ryšiui nustatyti paprastai reikia
atlikti sudėtingą faktinę ir ekonominę analizę.
Dauguma svarbių įrodymų, kurių reikės ieškovui bylos
faktams įrodyti, yra atsakovo arba trečiosios šalies žinioje ir
ieškovui yra nepakankamai žinomi ar prieinami (informacijos asimetrija).
Pripažįstama, kad sunkumai, kuriuos ieškovas patiria norėdamas gauti
visus būtinus įrodymus, daugelyje valstybių narių yra viena
iš pagrindinių kliūčių teikti ieškinius dėl žalos
atlyginimo konkurencijos bylose. Kai prievolė įrodyti tenka
(tariamai) pažeidimą padariusiai įmonei[41], jai taip pat gali prireikti
susipažinti su įrodymais, kuriuos turi ieškovas ir (arba)
trečioji šalis. Todėl galimybė prašyti teisėjo, kad šis
nurodytų atskleisti informaciją, suteikiama abiems proceso šalims. Siūlomoje direktyvoje atskleidimo tvarka
grindžiama Direktyvoje 2004/48/EB dėl intelektinės nuosavybės
teisių gynimo[42]
patvirtintu metodu. Taikant šią tvarką siekiama užtikrinti, kad
visose valstybėse narėse būtų bent minimalios realios
galimybės susipažinti su įrodymais, reikalingais ieškovui
ir (arba) atsakovui įrodyti dėl antimonopolinių
taisyklių pažeidimo patirtą žalą ir (arba) apsiginti nuo
susijusio kaltinimo, lygis. Taip pat siūlomoje direktyvoje vengiama
nustatyti pernelyg plačius ir daug išlaidų reikalaujančius
įpareigojimus atskleisti įrodymus, dėl kurių susijusioms
šalims tektų pernelyg didelė našta ir kiltų piktnaudžiavimo
pavojus. Komisija taip pat stengėsi užtikrinti, kad pasiūlymas derėtų
su skirtinga valstybių narių teisine tvarka. Todėl
pasiūlyme atsižvelgiama į didžiajai daugumai valstybių
narių būdingas tradicijas ir į pagrindinę teismo,
nagrinėjančio ieškinį dėl žalos atlyginimo, funkciją:
tik teisėjai gali nurodyti atskleisti priešingos ginčo šalies arba
trečiosios šalies žinioje esančius įrodymus, kuriems taikoma
griežta ir aktyvi būtinumo, masto ir proporcingumo teisminė
kontrolė. Nacionaliniams teismams turėtų
būti suteikta galimybė pasinaudoti veiksmingomis priemonėmis bet
kokioms verslo paslaptims arba kitai per bylos nagrinėjimą
atskleidžiamai konfidencialiai informacijai apsaugoti. Be to,
neturėtų būti leidžiama atskleisti informacijos, jei tai
prieštarautų tam tikroms teisėms ir pareigoms, kaip antai
įpareigojimui išlaikyti profesinę paslaptį. Siekiant, kad
būtų išvengta reikiamų įrodymų sunaikinimo arba
atsisakyta vykdyti nurodymą atskleisti informaciją, teismai turi
turėti galimybę skirti pakankamas atgrasomąsias sankcijas. Siekiant, kad įrodymų atskleidimas
nekeltų pavojaus konkurencijos institucijos viešajam konkurencijos
taisyklių vykdymo užtikrinimui, siūlomoje direktyvoje taip pat
nustatyti bendri visai ES įrodymų, esančių konkurencijos
institucijos byloje, atskleidimo apribojimai: (a)
pirmiausia, joje numatyta visapusiška dviejų
rūšių dokumentų apsauga: šie dokumentai laikomi ypač
svarbiais siekiant veiksmingai taikyti viešojo vykdymo užtikrinimo priemones.
Šie dokumentai – įmonės pareiškimai pagal baudų neskyrimo
programą ir susitarimo pareiškimai. Atskleidus šiuos dokumentus, gali
stipriai sumažėti baudų neskyrimo programos ir susitarimo
procedūrų veiksmingumas. Pagal siūlomą direktyvą
nacionalinis teismas, nagrinėjantis ieškinį dėl žalos
atlyginimo, jokiomis aplinkybėmis negali nurodyti atskleisti tokių
dokumentų. (b)
antra, joje numatyta laikina apsauga tokių
dokumentų, kuriuos šalys parengė konkrečiai bylos
nagrinėjimui pagal viešojo vykdymo užtikrinimo procedūrą (pvz.,
šalies atsakymai į institucijos prašymą pateikti informaciją)
arba kuriuos konkurencijos institucija parengė bylos nagrinėjimo metu
(pvz., prieštaravimo pareiškimai). Šiuos dokumentus atskleisti nagrinėjant
ieškinį dėl žalos, patirtos dėl antimonopolinių
taisyklių pažeidimo, atlyginimo galima tik konkurencijos institucijai
baigus nagrinėti bylą. (c)
be to, kad apribojamos nacionalinio teismo
galimybės nurodyti atskleisti įrodymus, nurodytos priemonės taip
pat turėtų būti taikomos, jei ir kai saugomi dokumentai buvo
gauti nagrinėjant bylą pagal viešojo vykdymo užtikrinimo procedūrą
(pvz., vienai iš šalių naudojantis teise į gynybą). Todėl
jei viena iš ieškinio dėl žalos atlyginimo šalių gavo šiuos
dokumentus iš konkurencijos institucijos bylos, tokių dokumentų
neleidžiama naudoti kaip įrodymų nagrinėjant ieškinius dėl
žalos atlyginimo (taikoma a punkte nurodytiems dokumentams) arba juos leidžiama
naudoti tik konkurencijos institucijai baigus nagrinėti bylą (taikoma
b punkte nurodytiems dokumentams). (d)
į minėtas kategorijas neįtraukti
dokumentai teismo nurodymu gali būti atskleisti bet kuriuo metu.
Tačiau duodamas tokį nurodymą nacionalinis teismas
neturėtų nurodyti atskleisti įrodymus, darydamas nuorodą
į informaciją, pateiktą konkurencijos institucijai per bylos
nagrinėjamą[43].
Tuo metu, kai vyksta tyrimas, atskleidus tokią informaciją galima
pakenkti bylos nagrinėjimui pagal viešojo vykdymo užtikrinimo
procedūrą, nes būtų atskleista, kokia informacija yra
konkurencijos institucijos byloje, taigi gali būti atskleista institucijos
tyrimo strategija. Tačiau išankstinių dokumentų, kurie
pateikiami konkurencijos institucijos bylos nagrinėjimo tikslais, atranka
savaime yra labai svarbi, nes įmonių prašoma teikti tikslinius
įrodymus siekiant su jomis bendradarbiauti. Įmonių
geranoriškumui teikti visus arba atrinktus įrodymus bendradarbiaujant su
konkurencijos institucija gali būti pakenkta prašymais atskleisti
dokumentus, kuriuose nurodomos dokumentų kategorijos pagal jų
buvimą konkurencijos institucijos byloje, o ne pagal jų
rūšį, pobūdį arba tikslą (pvz., prašymais pateikti visus
konkurencijos institucijos byloje esančius dokumentus arba visus jai
šalies pateiktus dokumentus). Todėl paprastai teismai turėtų
laikytis nuomonės, kad tokie visa apimantys prašymai atskleisti dokumentus
yra neproporcingi ir nesuderinami su prašančiosios šalies prievole kuo
konkrečiau ir siauriau nurodyti įrodymų kategorijas. (e)
galiausiai, kad dokumentų gavimas pasinaudojus
galimybe susipažinti su konkurencijos institucijos byla netaptų mainų
objektu, ieškiniuose dėl žalos atlyginimo naudoti šiuos dokumentus kaip
įrodymus turėtų galėti tik tas asmuo, kuriam buvo suteikta
galimybė susipažinti su byla (arba to asmens teisių, susijusių
su ieškiniu dėl žalos atlyginimo, perėmėjas). Kad būtų pasiekta nuoseklumo taikant
įrodymų atskleidimo taisykles ir naudojant tam tikrus konkurencijos
institucijos bylos dokumentus, būtina taip pat iš dalies pakeisti
dabartines taisykles dėl bylų nagrinėjimo Komisijoje tvarkos ,
nustatytas Komisijos reglamentu Nr. 773/2004[44],visų pirma susijusias su
galimybe susipažinti su Komisijos byla ir dokumentų iš tos bylos
naudojimu, taip pat Komisijos paskelbtais aiškinamaisiais pranešimais[45]. Komisija ketina atlikti šiuos
pakeitimus po to, kai siūlomą direktyvą priims Europos
Parlamentas ir Taryba. 4.3. Nacionalinių
sprendimų, senaties termino ir solidariosios atsakomybės taikymas
(III skyrius, 9–11 straipsniai) 4.3.1. Nacionalinių teismų
sprendimų įrodomasis poveikis Pagal Reglamento Nr. 1/2003 16 straipsnio 1
dalį Komisijos sprendimas, susijęs su bylos nagrinėjimu pagal
Sutarties 101 arba 102 straipsnius, turi įrodomąjį poveikį
vėlesniuose ieškiniuose dėl žalos atlyginimo, kadangi nacionalinis
teismas negali priimti sprendimo, prieštaraujančio tokiam Komisijos
sprendimui[46].
Tikslinga nacionalinių konkurencijos institucijų (arba nacionalinio
apeliacinio teismo) priimtiems galutiniams sprendimams dėl pažeidimo
suteikti panašų poveikį. Jeigu sprendimas dėl pažeidimo jau
priimtas ir laikomas galutiniu, iš naujo nagrinėti, ar padarytas
pažeidimas, paskesniuose ieškiniuose dėl žalos atlyginimo būtų
neveiksminga, nes tai sukeltų teisinį netikrumą ir visos
susijusios šalys ir teisminės institucijos patirtų bereikalingų
išlaidų. Siūlomu nacionalinių konkurencijos
institucijų galutinių sprendimų dėl pažeidimo
įrodomuoju poveikiu nebus sumažinta susijusių įmonių
teisminė apsauga, nes nacionalinių konkurencijos institucijų
sprendimus dėl pažeidimo teismas gali peržiūrėti. Be to, visoje
ES įmonės naudojasi palyginama teisių į gynybą
apsauga, kaip įtvirtinta ES pagrindinių teisių chartijos 48
straipsnio 2 dalyje. Galiausiai šia taisykle nedaromas poveikis
nacionalinių teismų pagal Sutarties 267 straipsnį
suteiktoms teisėms ir pareigoms. 4.3.2. Senaties terminai Siekdama nukentėjusiesiems dėl
konkurencijos teisės pažeidimo nukentėjusiesiems suteikti deramą
galimybę teikti ieškinį dėl žalos atlyginimo, kartu užtikrindama
tinkamą teisinį tikrumą visoms susijusioms šalims, Komisija
siūlo, kad ieškinių dėl žalos atlyginimo senaties terminus
reglamentuojančiomis taisyklėmis būtų: –
užtikrinamas pakankamas laikotarpis (bent penkeri
metai) ieškiniui dėl žalos atlyginimo teikti po to, kai
nukentėjusieji pastebėjo pažeidimą, dėl jo patirtą
žalą ir žalą padariusio asmens tapatybę; –
neleidžiama taikyti senaties termino iki tos
dienos, kai tęstinis ar pakartotinis pažeidimas nutraukiamas, taip pat –
jei konkurencijos institucija pradeda
nagrinėti bylą dėl įtariamo pažeidimo, senaties terminas
ieškiniams dėl žalos, susijusios su tokiu pažeidimu, atlyginimo teikti
sustabdomas bent vieneriems metams po to, kai priimamas galutinis sprendimas
arba byla yra kitaip užbaigiama. 4.3.3. Solidarioji atsakomybė Kai
konkurencijos taisykles kartu pažeidžia kelios įmonės (paprastai
kartelių atvejais), tikslinga nustatyti, kad šie pažeidėjai
būtų solidariai atsakingi už visą dėl pažeidimo
padarytą žalą. Nors siūloma direktyva grindžiama šia bendra
taisykle, ja nustatomi tam tikri pakeitimai, susiję su įmonių,
kurioms neskiriamos baudos, atsakomybės tvarka. Šiais pakeitimais
siekiama, kad Komisijos ir NKI baudų neskyrimo programos išliktų
patrauklios, nes šios programos yra pagrindinės kartelių aptikimo
priemonės, taigi ypač svarbios veiksmingam viešajam konkurencijos
taisyklių vykdymui užtikrinti. Iš tiesų, kadangi mažiau tikėtina, kad įmonės,
kurioms neskiriamos baudos, teiks apeliaciją dėl su pažeidimu
susijusio sprendimo, toks sprendimas joms dažniausiai tampa galutiniu
anksčiau negu kitiems to paties kartelio nariams. Dėl to
įmonėms, kurioms neskiriamos baudos, ieškiniai dėl žalos
atlyginimo gali grėsti pirmiausia. Kad būtų apribotos tokios
nepalankios pasekmės, tačiau nepagrįstai neapribotos
nekentėjusiųjų šalių galimybės gauti visą
kompensaciją už patirtus nuostolius, siūloma apriboti
įmonių, kurioms neskiriamos baudos, atsakomybę bei
įnašą, kurią tokia įmonė turi sumokėti bendriems
pažeidėjams pagal solidariąją atsakomybę, žala, kurią
jos padarė savo tiesioginiams arba netiesioginiams pirkėjams arba,
pirkėjų kartelio atveju, tiesioginiams ir netiesioginiams
tiekėjams. Jei dėl kartelio žalą patyrė tik kiti subjektai,
kurie nėra pažeidimą padariusių įmonių klientai
ir (arba) tiekėjai, įmonė, kuriai neskiriamos baudos,
būtų atsakinga tik už savo dėl kartelio padarytos žalos
dalį. Nustatyti šios dalies dydį (t. y. apyvartą, rinkos
dalį, vaidmenį kartelyje ir kt.) palikta valstybei narei, tačiau
turi būti laikomasi veiksmingumo ir lygiavertiškumo principų. Tačiau
įmonių, kurioms neskiriamos baudos, apsauga negali trukdyti
nukentėjusiesiems naudotis ES teise gauti visą kompensaciją.
Taigi siūlomi įmonių, kurioms neskiriamos baudos,
atsakomybės apribojimai negali būti absoliutūs: įmonė,
kuriai neskiriamos baudos, yra visapusiškai atsakinga kaip paskutinis
skolininkas, jei nukentėjusiosios šalys negali gauti visos kompensacijos
iš kitų pažeidėjų. Kad užtikrintų šios išimties
naudingą poveikį, valstybės narės turi užtikrinti, kad
nukentėjusiosios šalys vis dėlto galėtų reikalauti
kompensacijos iš įmonės, kuriai neskiriamos baudos, tuomet, kai
sužino, kad visos kompensacijos iš kitų kartelio dalyvių negaus. 4.4. Antkainių
perkėlimas (IV skyrius, 12–15 straipsniai) Asmenys,
patyrę žalą dėl konkurencijos taisyklių pažeidimo, turi
teisę gauti kompensaciją, nepaisant to, ar jie yra tiesioginiai, ar
netiesioginiai pirkėjai. Nukentėjusiosios šalys turi teisę gauti
kompensaciją už faktinius nuostolius (antkainio žala) ir prarastą
pelną. Taigi kai nukentėjusioji šalis faktinius nuostolius sumažina
juos visus arba jų dalį perkeldama pirkėjams, perkelti
nuostoliai nebėra žala, už kurią juos perkėlusiai šaliai turi
būti kompensuota. Tačiau jei nuostoliai perkeliami, tikėtina,
kad dėl tiesioginio pirkėjo padidintos kainos sumažės pardavimo
apimtys. Toks prarastas pelnas, taip pat faktiniai nuostoliai, kurie nebuvo
perkelti (dalinio perkėlimo atveju), laikomi žala, patirta dėl
antimonopolinių taisyklių pažeidimo, už kurią nukentėjusioji
šalis gali reikalauti kompensacijos. Jei žala patiriama
dėl pažeidimo, susijusio su tiekimu pažeidimą padariusiai
įmonei, perkėlimas taip pat gali vykti tiekėjų grandyje.
Tokio perkėlimo pavyzdys galėtų būti atvejis, kai dėl
pirkėjų kartelio, kartelio tiekėjai nustato mažesnes kainas,
tuomet tiekėjai savo ruožtu reikalauja mažesnių kainų iš savo
tiekėjų. Siekiant nustatyti, kad tik tiesioginiai ir
netiesioginiai pirkėjai, kurie iš tiesų patyrė antkainio
žalą, galėtų veiksmingai reikalauti kompensacijos,
siūlomoje direktyvoje aiškiai pripažįstama pažeidimą padariusios
įmonės galimybė naudoti išlaidų perkėlimo
argumentą kaip gynybos priemonę. Tačiau jei
antkainis buvo perkeltas kito tiekimo grandinės lygmens fiziniam arba
juridiniam asmeniui ir tokiam asmeniui reikalauti kompensacijos teisiškai
neįmanoma, išlaidų perkėlimo argumento kaip gynybos
priemonės naudoti negalima. Netiesioginiai pirkėjai gali
neturėti teisinės galimybės reikalauti kompensacijos dėl
priežastinį ryšį reglamentuojančių nacionalinių
taisyklių (įskaitant nuspėjamumo ir netiesioginio priežastinio
ryšio taisykles). Būtų nepagrįsta leisti naudoti išlaidų
perkėlimo argumentą kaip gynybos priemonę, kai šaliai, kuriai
tariamai perkeltas antkainis, teisiškai neįmanoma reikalauti kompensacijos,
nes tai reikštų, kad pažeidimą padariusi įmonė
nepagrįstai atleidžiama nuo atsakomybės už žalą, kurią ji
padarė. Prievolė įrodyti, kad išlaidos buvo perkeltos, visada
tenka pažeidimą padariusiai įmonei. Netiesioginių pirkėjų
pateiktų ieškinių dėl žalos atlyginimo atveju, tai reiškia, kad
taikoma nuginčijamoji prezumpcija, pagal kurią laikoma, kad esant tam
tikroms sąlygoms išlaidos tokiam netiesioginiam pirkėjui buvo
perkeltos. Įvertindami išlaidų perkėlimo dydį,
ginčą nagrinėjantys nacionaliniai teismai turėtų
turėti įgaliojimus įvertinti, kokia išlaidų dalis buvo
perkelta netiesioginių pirkėjų lygmeniui. Jei skirtingų
tiekimo grandinių nukentėjusiosios šalys pateikia atskirus ieškinius
dėl žalos, susijusios su tuo pačiu konkurencijos teisės
aktų pažeidimu, atlyginimo, nacionaliniai teismai turėtų
tinkamai atsižvelgti pagal taikomus nacionalinius ir ES teisės aktus
į lygiagrečius arba ankstesnius ieškinius (arba sprendimus tokiuose
ieškiniuose), kad būtų išvengta dėl pažeidimo patirtos žalos
pernelyg mažo arba pernelyg didelio kompensavimo ir kad būtų
skatinamas sprendimų tokiose susijusiose bylose nuoseklumas.
Skirtingų valstybių narių teismuose nagrinėjami ieškiniai
gali būti laikomi susijusiais pagal Reglamento Nr. 1215/2012[47] 30 straipsnį, nes jie yra
taip glaudžiai susiję, kad tikslinga juos nagrinėti ir dėl
jų priimti sprendimus kartu, siekiant išvengti nesuderinamų
sprendimų atskirose bylose. Todėl bet koks teismas, išskyrus
pirmąjį, gali imtis nagrinėti bylą arba atsisakyti jurisdikcijos,
jei susiję ieškiniai yra pirmojo bylą nagrinėjusio teismo
jurisdikcijoje ir teisės aktais leidžiama ieškinius sujungti. Taigi tiek
Reglamentu Nr. 1215/2012, tiek siūloma direktyva siekiama skatinti
sprendimų susijusiuose ieškiniuose nuoseklumą. Siekiant tokio
nuoseklumo siūlomos direktyvos taikymo sritis labiau išplėsta negu
Reglamento Nr. 1205/2012, nes direktyvą taip pat taikoma vėlesniems
ieškiniams dėl žalos, patirtos dėl to paties konkurencijos
teisės aktų pažeidimo, atlyginimo, kuriuos teikia skirtingų
tiekimo grandinės lygmenų nukentėjusiosios šalys. Tokie
ieškiniai gali būti teikiami tam pačiam teismui, tos pačios
valstybės narės skirtingiems teismams arba skirtingų
valstybių narių skirtingiems teismams. Visais atvejais siūloma
direktyva skatinamas susijusių bylų nagrinėjimo ir
sprendimų jose nuoseklumas. 4.5. Žalos dydžio nustatymas (V
skyrius, 16 straipsnis) Žalos dėl
monopolinių taisyklių pažeidimo įrodymas ir dydžio nustatymas
paprastai yra labai daug faktinių duomenų ir išlaidų
reikalaujantis procesas, nes gali prireikti taikyti sudėtingus ekonominius
modelius. Manoma, kad siekiant padėti nukentėjusiesiems nuo kartelio
nustatyti žalos, patirtos dėl konkurencijos teisės aktų
pažeidimo, dydį, siūlomoje direktyvoje nustatyta nuginčijamoji
prezumpcija, susijusi su dėl kartelio egzistuojančia žala. Remiantis
išvada, kad 9 iš 10 kartelių atveju neteisėtas antkainis iš
tiesų egzistavo[48],
sumažėja nukentėjusiosios šalies sunkumai ir išlaidos, susiję su
įrodymu, kad dėl kartelio padidėjo nustatytos kainos, palyginti
su kainomis, kurios būtų nustatytos, jei kartelio nebūtų
buvę. Pažeidimą
padariusi įmonė galėtų nuginčyti šią
prezumpciją ir pateikti turimus įrodymus, kad antkainis atsirado ne
dėl kartelio. Taigi prievolė įrodyti perkeliama tai šaliai, kuri
jau turi būtinus įrodymus, kad įvykdytų šią prievolę.
Todėl nukentėjusiosios šalys išvengia informacijos atskleidimo
išlaidų, kurios greičiausiai būtų būtinos
įrodyti, kad padaryta žala. Be minėtos
prezumpcijos, žalos dėl antimonopolinių taisyklių pažeidimo
dydis nustatomas pagal nacionalines taisykles ir procedūras. Tačiau
jos turi atitikti lygiavertiškumo ir veiksmingumo principus. Visų pirma
pagal pastarąjį principą dėl tokios prievolės
įrodyti ir tokio įrodymo lygio nukentėjusiajai šaliai negali
būti neįmanoma arba pernelyg sunku pasinaudoti savo teise gauti
atlyginimą už patirtą žalą. Nustatydami žalos, patirtos dėl
monopolinių taisyklių pažeidimo, dydį, kai reikia palyginti
realią padėtį su hipotetine, teisėjai turi turėti
galimybę apskaičiuoti žalos sumą. Todėl didėja
tikimybė, kad nukentėjusieji iš tiesų gaus atitinkamos sumos
kompensaciją už žalą, kurią jie patyrė. Kad nacionaliniams
teismams būtų lengviau nustatyti žalos dydį, Komisija komunikate
dėl žalos ieškiniuose dėl žalos atlyginimo, susijusiuose su Sutarties
dėl Europos Sąjungos veikimo 101 arba 102 straipsnių
pažeidimais, dydžio nustatymo taip pat pateikia neprivalomas žalos dydžio
nustatymo gaires[49].
Prie komunikato pridedamas Komisijos tarnybų darbinis dokumentas praktinio
vadovo forma dėl žalos ieškiniuose dėl žalos atlyginimo, susijusiuose
su Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 arba 102
straipsnių pažeidimais, dydžio nustatymo. Šiame praktiniame vadove
aiškinami įvairių žalos, patirtos dėl antimonopolinių
taisyklių pažeidimo, dydžiui nustatyti taikomų metodų ir
priemonių privalumai ir trūkumai. Jame taip pat pateikiami ir
aptariami įvairūs praktiniai pavyzdžiai, iš kurių galima matyti
tipinį ES konkurencijos taisyklių pažeidimų poveikį ir kaip
turimus metodus ir priemones galima taikyti praktiškai. 4.6. Ginčų sprendimas
tarpusavio susitarimu (VI skyrius, 17–18 straipsniai) Vienas iš pagrindinių siūlomos
direktyvos tikslų – sudaryti galimybes nukentėjusiesiems dėl
konkurencijos teisės aktų pažeidimo gauti visą kompensaciją
už padarytą žalą. Šį tikslą galima pasiekti arba teikiant
ieškinį dėl žalos atlyginimo teismui arba sprendžiant ginčą
ne teisme šalių tarpusavio susitarimu. Kad šalys būtų skatinamos
spręsti ginčus tarpusavio susitarimu, siūlomoje direktyvoje
siekiama užtikrinti geriausią neteisminių ginčų
sprendimų ir ieškinių dėl žalos atlyginimo sąveiką. Todėl joje teikiamos šios nuostatos: i) senaties terminų teikti
ieškinius dėl žalos atlyginimo sustabdymas tokiam laikotarpiui, per
kurį pažeidimą padariusi įmonė ir nukentėjusioji šalis
ginčą sprendžia tarpusavio susitarimu; ii) teismui pateiktų
ieškinių nagrinėjimo sustabdymas tokiam laikotarpiui, per kurį
ginčas sprendžiamas tarpusavio susitarimu; iii) susitariančiosios
nukentėjusiosios šalies reikalaujamos sumos sumažinimas
susitariančiosios pažeidimą padariusios šalies padarytos žalos dydžio
dalimi. Sumokėti likusią reikalaujamos sumos dalį iš
susitariančiosios pažeidimą padariusios šalies galėtų
būti reikalaujama tuomet, jei tokiame susitarime nedalyvaujančios
bendro pažeidimo šalys negali sumokėti visos kompensacijos nukentėjusiajai
šaliai; taip pat iv) į žala, atlygintą
išsprendus ginčą tarpusavio susitarimu, turi būti atsižvelgta
nustatant įnašą, kurią susitariančioji pažeidimą
padariusi šalis turi sumokėti, gavusi vėlesnį nurodymą atlyginti
žalą. Šiomis aplinkybėmis „įnašas“ siejamas su padėtimi,
kai susitariančioji pažeidimą padariusi šalis nėra atsakovas
ieškinyje dėl žalos atlyginimo, bet kai jos prašo bendri pažeidėjai
atlyginti žalą, kad sumokėtų savo dalį pagal solidariosios
atsakomybės taisykles. 5. POVEIKIS BIUDŽETUI Siūloma direktyva neturi jokio poveikio
biudžetui. 6. PAPILDOMA INFORMACIJA 6.1. Galiojančių
teisės aktų panaikinimas Šiuo pasiūlymu joks ankstesnis
teisės aktas nėra panaikinamas. 6.2. Peržiūra Siūlomos direktyvos 21 straipsnyje
reikalaujama, kad Komisija praneštų Europos Parlamentui ir Tarybai apie
šios direktyvos poveikį per penkerius metus po galutinio perkėlimo
į nacionalinę teisę termino. Kai siūloma direktyva bus priimta,
Komisija ir toliau stebės valstybių narių teisinę
ieškinių dėl žalos, patirtos dėl antimonopolinių
taisyklių pažeidimo, atlyginimo sistemą, daugiausia stengdamasi
išsiaiškinti, ar pasiekti du pagrindiniai siūlomos direktyvos tikslai,
t. y. i) ar užtikrinta geriausia viešojo ir
privačiojo konkurencijos teisės aktų vykdymo sąveika, taip
pat ii) ar užtikrinta, kad nukentėjusieji
dėl ES konkurencijos taisyklių pažeidimo gautų visą
kompensaciją už patirtą žalą. Komisija vertins, ar direktyva sėkmingai
šalinami veiksmingumo trūkumai ir kliūtys, trukdančios
nukentėjusiesiems dėl antimonopolinių taisyklių pažeidimo
gauti visą kompensaciją, taip pat ar sklandžiai veikia viešojo ir
privačiojo konkurencijos teisės aktų vykdymo užtikrinimo
sąveika, kad būtų užtikrintas optimalus visų ES
konkurencijos teisės aktų vykdymas. Vykdydama stebėseną,
Komisija ir toliau keisis nuomonėmis su visomis svarbiomis
suinteresuotosiomis šalimis. Galiausiai valstybėms narėms
visapusiškai įgyvendinus direktyvoje nustatytas priemones, t. y. per
penkerius metus po galutinio direktyvos perkėlimo termino, bus atliekamas
tolesnių pakeitimų poreikio ex post vertinimas. 6.3. Aiškinamieji dokumentai Siūlomoje direktyvoje nustatomos
konkrečios priemonės, kuriomis vienodinamos nacionalinės
materialinės ir procesinės teisės taisyklės, kuriomis
reglamentuojami ieškiniai dėl žalos, patirtos dėl valstybių
narių ir Europos Sąjungos konkurencijos teisės aktų
nuostatų pažeidimo, atlyginimo. Kelios teisinės prievolės
grindžiamos siūlomos direktyvos nuostatomis. Todėl siekiant ją
veiksmingai perkelti į nacionalinius teisės aktus, reikia atlikti
konkrečių tikslinių atitinkamų nacionalinių
taisyklių pakeitimų. Taigi kad Komisija galėtų
stebėti, ar direktyva įgyvendinama teisingai, valstybėms
narėms nepakanka perkelti įgyvendinimo nuostatų tekstus, nes
gali prireikti bendrai įvertinti naują tvarką pagal
nacionalinius teisės aktus. Dėl šios priežasties valstybės
narės turėtų taip pat siųsti Komisijai aiškinamuosius
dokumentus, kuriuose būtų paaiškinta, kuriomis egzistuojančiomis
arba naujomis nuostatomis pagal nacionalinius teisės aktus siekiama
įgyvendinti atskiras siūlomoje direktyvoje nustatytas priemones. 6.4. Europos ekonominė
erdvė Siūlomas direktyva susijusi su veiksmingu
Sutarties 101 ir 102 straipsnių vykdymo užtikrinimu užtikrinant
geriausią viešojo ir privačiojo šių nuostatų vykdymo
sąveiką ir gerinant sąlygas, kuriomis nukentėjusieji
dėl konkurencijos teisės aktų pažeidimo gali reikalauti
atlyginti žalą. Siūloma direktyva prisidedama prie tinkamo vidaus
rinkos veikimo, nes sukuriamos vienodesnės sąlygos įmonėms,
pažeidžiančioms konkurencijos taisykles, ir nukentėjusiesiems nuo
tokio neteisėto elgesio. Dėl tokių konkurencijos ir vidaus
rinkos sričių tikslų, kurie sudaro dalį EEE teisinių
normų, pasiūlymas svarbus EEE. 2013/0185 (COD) Pasiūlymas EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS DIREKTYVA dėl tam tikrų taisyklių,
kuriomis reglamentuojami pagal nacionalinę teisę nagrinėjami
ieškiniai dėl žalos, patirtos dėl valstybių narių ir
Europos Sąjungos konkurencijos teisės aktų nuostatų
pažeidimo, atlyginimo (Tekstas svarbus EEE) EUROPOS PARLAMENTAS IR EUROPOS
SĄJUNGOS TARYBA, atsižvelgdami į Sutartį dėl
Europos Sąjungos veikimo, ypač į jos 103 ir 114 straipsnius, atsižvelgdami į Europos Komisijos
pasiūlymą[50], teisėkūros procedūra priimamo
akto projektą perdavus nacionaliniams parlamentams, atsižvelgdami į Europos ekonomikos ir
socialinių reikalų komiteto nuomonę[51], laikydamiesi įprastos
teisėkūros procedūros, kadangi: (1) Sutarties dėl Europos
Sąjungos veikimo (toliau – Sutarties) 101 ir 102 straipsniai yra viešosios
politikos dalykas ir turi būti veiksmingai taikomi visoje Sąjungoje
siekiant užtikrinti, kad konkurencija vidaus rinkoje nebūtų
iškraipyta; (2) šių Sutarties
nuostatų viešąjį vykdymą užtikrina Komisija ir
nacionalinės konkurencijos institucijos, pasinaudodamos joms 2002 m.
gruodžio 16 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos
taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose,
įgyvendinimo[52]
(toliau – Reglamentas Nr. 1/2003) suteiktais įgaliojimais.
Viešąjį vykdymo užtikrinimą taip pat vykdo nacionalinės
konkurencijos institucijos, kurios gali priimti Reglamento Nr. 1/2003 5
straipsnyje išvardytus sprendimus; (3) Sutarties 101 ir 102
straipsniai turi tiesioginį poveikį asmenų tarpusavio santykiams
ir susijusiems asmenims sukuria teises ir pareigas, kurių vykdymą turi
užtikrinti nacionaliniai teismai. Todėl nacionalinių teismų
vaidmuo taikant konkurencijos taisykles (privatusis vykdymo užtikrinimas) taip
pat yra labai svarbus. Spręsdami privačių asmenų
ginčus, jie gina Sąjungos teisėje apibrėžtas
subjektyviąsias teises, pavyzdžiui, priteisdami atlyginti žalą
nukentėjusiesiems dėl pažeidimų. Siekiant veiksmingai taikyti
Sutarties 101 ir 102 straipsnių nuostatas, visų pirma praktiškai
įgyvendinti juose nustatytus draudimus, būtina užtikrinti, kad
kiekvienas – nesvarbu, ar tai asmuo (įskaitant vartotojus ir įmones),
ar tai valdžios institucija – turėtų galimybę nacionaliniams
teismams teikti ieškinį dėl žalos, patirtos dėl šių
nuostatų pažeidimo, atlyginimo. Ši Sąjungos teisė gauti
kompensaciją taip pat taikoma, jei 101 ir 102 straipsnius pažeidžia
valstybinės įmonės arba įmonės, kurioms valstybės
narės suteikė specialias arba išimtines teises, kaip apibrėžta
Sutarties 106 straipsnyje; (4) pagal Sąjungos
teisę gauti kompensaciją už žalą, patirtą dėl
monopolinių taisyklių pažeidimo, reikalaujama, kad kiekviena
valstybė narė turėtų procesinių taisyklių,
kuriomis užtikrintų veiksmingą galimybę pasinaudoti šia teise.
Veiksmingų procesinių teisės gynimo priemonių poreikis taip
pat atsiranda dėl teisės į veiksmingą teisminę apsaugą,
nustatytą Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos[53] 47 straipsnio pirmoje
pastraipoje ir Europos Sąjungos sutarties 19 straipsnio 1 dalies antroje
pastraipoje; (5) kad būtų
užtikrintas veiksmingas viešasis ir privatusis konkurencijos taisyklių vykdymas,
būtina sureguliuoti abiejų formų vykdymo užtikrinimo
koordinavimą, pavyzdžiui, teisės susipažinti su konkurencijos
institucijų turimais dokumentus tvarką. Užtikrinus tokį
Sąjungos lygmens koordinavimą taip pat bus išvengta skirtingo
taisyklių taikymo, nes tai keltų pavojų pačios vidaus
rinkos veikimo principams; (6) pagal Sutarties 26 straipsnio
2 dalį vidaus rinka apima vidaus sienų neturinčią
erdvę, kurioje užtikrinamas laisvas prekių, asmenų,
paslaugų ir kapitalo judėjimas. Valstybių narių taisyklės,
kuriomis reglamentuojami ieškiniai dėl žalos, patirtos dėl
nacionalinių arba Sąjungos teisės aktų pažeidimo,
atlyginimo, labai skiriasi. Dėl šių skirtumų atsirado
netikrumas, susijęs su sąlygomis, kuriomis nukentėjusiosios
šalys gali pasinaudoti Sutartyje numatyta teise gauti kompensaciją, taip
pat šie skirtumai turi poveikį tikrajam tokios teisės veiksmingumui.
Kadangi nukentėjusiosios šalys dažnai renkasi reikalauti atlyginti
žalą savo įsisteigimo valstybėje narėje, dėl
nacionalinių taisyklių neatitikimo ieškinių dėl žalos
atlyginimo sąlygos yra nevienodos, todėl gali būti daromas
poveikis konkurencijai tose rinkose, kuriose veikia tiek šios
nukentėjusiosios, tiek pažeidimą padariusios šalys; (7) skirtingose valstybėse
narėse įsteigtoms ir veikiančioms įmonėms taikomos
procesinės taisyklės, nuo kurių labai priklauso kokio masto
atsakomybė už konkurencijos teisės aktų pažeidimus šioms įmonėms
gali grėsti. Dėl tokio nevienodo Sąjungos teisės gauti
kompensaciją vykdymo užtikrinimo kai kurios Sutarties 101 arba 102
straipsnį pažeidusios įmonės gali turėti konkurencinį
pranašumą, taip pat gali sumažėti paskata naudotis įsisteigimo
ir prekių tiekimo ar paslaugų teikimo teisėmis tose
valstybėse narėse, kuriose teisės gauti kompensaciją
vykdymas užtikrinamas veiksmingiau. Tokie valstybių narių taikomos
atsakomybės tvarkos skirtumai gali turėti neigiamą poveikį
konkurencijai ir tinkamam vidaus rinkos veikimui; (8) todėl būtina
užtikrinti vienodesnes sąlygas vidaus rinkoje veikiančioms
įmonėms ir pagerinti sąlygas vartotojams naudotis vidaus rinkoje
numatytomis teisėmis. Taip pat tikslinga padidinti teisinį
tikrumą ir sumažinti valstybių narių nacionalinių
taisyklių, taikomų ieškiniams dėl žalos, patirtos dėl
Europos ir (jei lygiagrečiai taikoma su pastaraisiais) nacionalinių
konkurencijos teisės aktų pažeidimo, atlyginimo, skirtumus.
Suvienodinus šias taisykles taip pat būtų galima užkirsti kelią
dar didesniems valstybių narių taisyklių, kuriomis
reglamentuojami ieškiniai dėl žalos atlyginimo konkurencijos bylose,
skirtumams; (9) Reglamento (EB) Nr. 1/2003 3
straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „valstybių narių konkurencijos
institucijos ar nacionaliniai teismai, taikydami nacionalinius konkurencijos
įstatymus susitarimams, įmonių asociacijų sprendimams ar
suderintiems veiksmams tokia prasme, kaip apibrėžta Sutarties [101]
straipsnio 1 dalyje, jei jie gali paveikti prekybą tarp valstybių
narių tokia prasme, kaip apibrėžta minėtoje straipsnio dalyje,
tokiems susitarimams, sprendimams ar suderintiems veiksmams taiko ir Sutarties
[101] straipsnio nuostatas. Valstybių narių konkurencijos
institucijos ar nacionaliniai teismai, taikydami nacionalinius konkurencijos
įstatymus bet kuriam Sutarties [102] straipsniu draudžiamam
piktnaudžiavimui, taiko ir Sutarties [102] straipsnio nuostatas.“ Kad vidaus
rinka veiktų tinkamai ir kad būtų pasiekta daugiau teisinio
tikrumo ir įmonėms ir vartotojams sudarytos vienodesnės
sąlygos, tikslinga į direktyvos taikymo sritį įtraukti
ieškinius dėl žalos atlyginimo, pagrįstus nacionalinių
konkurencijos teisės aktų, kai jie taikomi remiantis Reglamento (EB)
Nr. 1/2003 3 straipsnio 1 dalimi, pažeidimu. Taikant skirtingas taisykles
dėl civilinės atsakomybės už Sutarties 101 ir 102
straipsnių ir nacionalinių konkurencijos teisės aktų, kurie
turi būti taikomi tais pačiais atvejais ir lygiagrečiai su
Sąjungos konkurencijos teisės aktais, pažeidimus, būtų
daromas neigiamas poveikis ieškovų padėčiai tokiose pačiose
bylose ir jų ieškinių apimčiai, todėl tinkamam vidaus
rinkos veikimui kiltų kliūčių; (10) jei nėra Sąjungos
teisės aktų, ieškiniams dėl žalos atlyginimo taikomos
valstybės narės nustatytos nacionalinės taisyklės ir
procedūros. Visos nacionalinės taisyklės, kuriomis
reglamentuojama teisė gauti kompensaciją už žalą, patirtą
dėl Sutarties 101 ir 102 straipsnių pažeidimo, įskaitant
taisykles, susijusias su aspektais, neįtrauktais į šią direktyvą,
kaip antai pažeidimo ir žalos priežastinio ryšio sąvoka, turi atitikti
veiksmingumo ir lygiavertiškumo principus. Tai reiškia, kad taisyklės
negali būti suformuluotos arba taikomos taip, kad būtų pernelyg
suku arba neįmanoma užtikrinti Sutartyje įtvirtintos teisės
gauti kompensaciją, ir jų formuluotė arba taikymas negali
būti nepalankesni negu panašiems ieškiniams valstybėse narėse
taikytinos taisyklės; (11) šioje direktyvoje dar
kartą įtvirtinamos acquis communautaire nuostatos dėl
Sąjungos teisės gauti kompensaciją už žalą, patirtą
dėl Sąjungos konkurencijos teisės aktų pažeidimo, visų
pirma nuostatos, susijusios su žalos padėtimi ir apibrėžtimi, kaip
nurodyta Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje; taip pat šia
direktyva neužkertamas kelias tolesnei jos raidai. Bet kuris asmuo,
patyręs žalą dėl pažeidimo, gali reikalauti kompensacijos už
faktinius nuostolius (damnum emergens), už prarastas pajamas
(prarastą pelną arba lucrum cessans) bei gauti palūkanas,
susikaupusias nuo tada, kai padaryta žala, iki kol sumokama kompensacija. Šia
teise vienodai naudojasi fiziniai arba juridiniai asmenys (vartotojai,
įmonės ir valdžios institucijos), nepriklausomai nuo to, ar yra
tiesioginių sutartinių santykių su pažeidimą padariusia
įmone ir ar konkurencijos institucija yra nustačiusi pažeidimą.
Šia direktyva neturėtų būti reikalaujama, kad valstybės
narės pradėtų taikyti kolektyvinio teisės gynimo
mechanizmus, siekdamos užtikrinti Sutarties 101 ir 102 straipsnių
vykdymą; (12) nagrinėjant ieškinius
dėl žalos, patirtos dėl nacionalinių arba Sąjungos
konkurencijos teisės aktų pažeidimo, atlyginimo paprastai reikia
atlikti sudėtingą faktinę ir ekonominę analizę. Dažnai
svarbiausius įrodymus, reikalingus reikalavimui atlyginti žalą
įrodyti, turi vien tik priešinga ginčo šalis arba trečiosios
šalys, o ieškovui jie nėra pakankamai žinomi ir prieinami. Tokiomis
aplinkybėmis griežti teisiniai reikalavimai ieškovams pateikti išsamius
jų bylos faktus ieškinio nagrinėjimo pradžioje ir nurodyti tiksliai
nustatytus patvirtinamuosius įrodymus gali nepagrįstai trukdyti
veiksmingai pasinaudoti Sutartyje įtvirtinta teise gauti
kompensaciją; (13) teikiant ieškinius dėl
žalos, patirtos dėl nacionalinių arba Sąjungos konkurencijos
teisės aktų pažeidimo, atlyginimo, įrodymai yra svarbūs.
Tačiau antimonopolinių taisyklių pažeidimų byloms būdinga
informacijos asimetrija, todėl tikslinga užtikrinti, kad
nukentėjusiosioms šalims būtų suteikta teisė siekti, kad
būtų atskleisti reikalavimui pagrįsti reikalingi įrodymai,
nereikalaujant iš jų nurodyti atskirų įrodymų
elementų. Siekiant užtikrinti, kad bylinėjimosi priemonės
būtų vienodos, galimybę naudotis šiomis priemonėmis
ieškiniuose dėl žalos atlyginimo taip pat turi turėti atsakovai, kad
galėtų prašyti nukentėjusiųjų šalių atskleisti
įrodymus. Nacionaliniai teismai taip pat gali nurodyti atskleisti
informaciją trečiosioms šalims. Jei nacionaliniai teismai pageidauja
nurodyti Komisijai atskleisti informaciją, prašant informacijos taikomas
Europos Sąjungos ir valstybių narių lojalaus bendradarbiavimo
principas (Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 3 dalis) ir Reglamento
Nr. 1/2003 15 straipsnio 1 dalis; (14) svarbūs įrodymai
turėtų būti atskleidžiami teismo sprendimu ir taikant
griežtą kontrolę, ypač dėl atskleidimo priemonės
būtinumo ir proporcingumo. Remiantis proporcingumo principu, prašymai atskleisti
įrodymus gali būti teikiami tik tuomet, kai nukentėjusioji
šalis, remdamasi pagrįstai gautais faktais, įtikina, kad patyrė
žalą, kurią padarė atsakovas. Prašymuose atskleisti
informaciją remiantis pagrįstai gautais faktais turėtų
būti kuo tiksliau ir siauriau nurodyta įrodymų kategorija; (15) taip pat turėtų
būti atidžiai įvertintas proporcingumo reikalavimas, kai dėl
įrodymų atskleidimo gali būti atskleista konkurencijos
institucijos tyrimo strategija, nes atskleidžiama, kokie dokumentai yra byloje
arba daromas neigiamas poveikis įmonių ir konkurencijos institucijos
bendradarbiavimui. Todėl laikoma, kad prašymas atskleisti įrodymus
yra neproporcingas, kai jame prašoma bendrai atskleisti konkurencijos
institucijos byloje esančius dokumentus, susijusius su tam tikra byla,
arba dokumentus, kuriuos pateikė šalis tam tikros bylos atveju. Tokie visa
apimantys prašymai atskleisti įrodymus taip pat būtų
nesuderinami su prašančiosios šalies pareiga kuo tiksliau ir siauriau
nurodyti įrodymų kategorijas; (16) kai teismas kitos valstybės
narės kompetentingo teismo prašo surinkti įrodymus arba tiesiogiai
surinkti įrodymus kitoje valstybėje narėje, taikomos
2001 m. gegužės 28 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1206/2001
dėl valstybių narių teismų tarpusavio bendradarbiavimo
renkant įrodymus civilinėse ar komercinėse bylose[54] nuostatos; (17) nors svarbius įrodymus,
apimančius verslo paslaptis arba kitą konfidencialią
informaciją, iš esmės turėtų būti galima naudoti
nagrinėjant ieškinius dėl žalos atlyginimo, tokią konfidencialią
informaciją reikia tinkamai apsaugoti. Todėl nacionaliniai teismai
turėtų disponuoti įvairiomis priemonėmis tokiai
konfidencialiai informacijai apsaugoti, kad nagrinėjant bylą ji
nebūtų atskleista. Šios priemonės gali apimti galimybę
rengti uždarus posėdžius, riboti asmenų, turinčių
teisę susipažinti su įrodymais, skaičių, ir nurodymus
ekspertams rengti bendro pobūdžio informacijos santraukas arba kitokias
nekonfidencialias versijas. Priemonės verslo paslaptims ir kitai konfidencialiai informacijai
apsaugoti neturėtų praktiškai trukdyti pasinaudoti teise gauti
kompensaciją; (18) kad
Komisija ir nacionalinės konkurencijos institucijos veiksmingai ir
nuosekliai taikytų Sutarties 101 ir 102 straipsnius, būtina visoje
Sąjungoje užtikrinti bendrą požiūrį derinant
įrodymų atskleidimo taisykles ir būdus, kuriais konkurencijos
institucija užtikrina šių straipsnių nuostatų vykdymą.
Atskleidžiant įrodymus neturėtų būti nederamai trukdoma
konkurencijos institucijai veiksmingai užtikrinti konkurencijos teisės aktų
vykdymą. Įrodymų atskleidimo apribojimais neturėtų
būti trukdoma konkurencijos institucijoms skelbti sprendimus pagal
taikomas Sąjungos arba nacionalines taisykles; (19) baudų neskyrimo ir
ginčų sprendimo procedūros – svarbios Sąjungos
konkurencijos teisės aktų vykdymo užtikrinimo priemonės, nes jas
taikant aptinkami sunkiausi konkurencijos teisės aktų pažeidimai,
pažeidėjams veiksmingai keliamos bylos ir skiriamos baudos. Šiomis
aplinkybėmis įmonės gali nuspręsti nebendradarbiauti, jei
jų vien tik bendradarbiavimo tikslu teikiami dokumentai bus atskleidžiami
ir joms grės civilinė atsakomybė blogesnėmis negu bendriems
pažeidėjams, kurie nebendradarbiauja su konkurencijos institucijomis,
sąlygomis. Siekiant užtikrinti, kad įmonės būtų
linkusios savanoriškai teikti pareiškimus, kuriuose pagal baudų neskyrimo
programą arba pagal susitarimo procedūrą konkurencijos
institucijai prisipažintų dalyvavusios pažeidžiant Sąjungos arba
nacionalinius konkurencijos teisės aktus, tokie pareiškimai negali
būti įtraukiami į atskleidžiamus įrodymus; (20) be to, įrodymų
atskleidimo išimtis turėtų būti taikoma bet kokiai atskleidimo
priemonei, kuria būtų nepagrįstai kišamasi į konkurencijos
institucijos vykdomą tyrimą dėl nacionalinių arba Sąjungos
konkurencijos teisės aktų pažeidimo. Todėl informacija,
kurią parengė Konkurencijos institucija nagrinėdama bylą,
kuria siekiama užtikrinti nacionalinių arba Sąjungos konkurencijos
aktų vykdymą (kaip antai prieštaravimo pareiškimas) arba kurią
parengė tokios bylos šalys (kaip antai atsakymai į konkurencijos
institucijos prašymus pateikti informacijos), turėtų būti
atskleidžiama nagrinėjant ieškinius dėl žalos atlyginimo tik po to,
kai konkurencijos institucija nustato nacionalinių arba Sąjungos
teisės aktų pažeidimą arba kitaip baigia nagrinėti
bylą; (21) išskyrus 19 ir 20
konstatuojamosiose dalyse nurodytus įrodymus, nagrinėdami ieškinius
dėl žalos atlyginimo nacionaliniai teismai turėtų galėti
nurodyti atskleisti įrodymus, kurie egzistuoja nepriklausomai nuo
konkurencijos institucijos nagrinėjamos bylos (išankstinė
informacija); (22) bet kuris fizinis ar juridinis
asmuo, surinkęs įrodymus pasinaudodamas galimybe susipažinti su
konkurencijos institucijos byla ir pasinaudojęs teise į gynybą,
susijusią su konkurencijos institucijos vykdomais tyrimais, gali panaudoti
tuos įrodymus nagrinėjant ieškinį dėl žalos atlyginimo,
kurio šalimi jis yra. Naudoti tokius įrodymus taip pat turėtų
būti leidžiama fiziniam arba juridiniam asmeniui, kuris perėmė
teises ir pareigas, įskaitant reikalavimo perėmimą. Jei
įrodymus surinko juridinis asmuo, kuris priklauso įmonių grupei,
sudarančiai vieną įmonę, kuriai taikomi Sutarties 101 ir
102 straipsniai, tokius įrodymus taip pat gali naudoti kiti tai pačiai
įmonei priklausantys juridiniai subjektai; (23) tačiau naudojantis
pirmesnėje konstatuojamojoje dalyje minimais įrodymais negali
būti nepagrįstai trukdoma konkurencijos institucijai užtikrinti
konkurencijos teisės aktų vykdymo. Taigi 19 ir 20 konstatuojamosiose
dalyse minimi įrodymų atskleidimo apribojimai turėtų
būti vienodai taikomi naudojant įrodymus, surinktus vien tik
pasinaudojus galimybe susipažinti su konkurencijos institucijos byla. Be to, iš
konkurencijos institucijos gauti įrodymai pasinaudojus teise į gynybą
neturėtų tapti mainų objektu. Todėl fizinių ir
juridinių asmenų, kurie naudojasi teise į gynybą, bei
jų teisių perėmėjams, kaip nurodyta pirmesnėje
konstatuojamojoje dalyje, galimybės naudoti įrodymus, surinktus vien
tik pasinaudojus galimybe susipažinti su konkurencijos institucijos byla,
turėtų būti apribotos. Tačiau šiais apribojimais netrukdoma
nacionaliniams teismams nurodyti atskleisti įrodymus, laikantis šioje
direktyvoje nustatytų sąlygų. (24) teikiant ieškinį dėl
žalos atlyginimo arba konkurencijos institucijai pradedant tyrimą gali
kilti pavojus, kad susijusios įmonės gali sunaikinti arba slėpti
įrodymus, kurie nukentėjusiosioms šalims svarbūs ieškiniui
dėl žalos atlyginimo pagrįsti. Siekiant užkirsti kelią
svarbių įrodymų sunaikinimui ir užtikrinti, kad būtų
laikomasi teismo nurodymų atskleisti įrodymus, teismai turi
turėti galimybę taikyti pakankamas atgrasomąsias sankcijas.
Teismo proceso šalimis sankcija priimti nepalankias išvadas bylose dėl
žalos atlyginimo gali būti itin veiksminga ir padėti išvengti
vilkinimo. Taip pat turėtų būti numatytos sankcijos, kai
nesilaikoma reikalavimo saugoti konfidencialią informaciją ir
piktnaudžiaujama informacija, gauta pasinaudojus prievole atskleisti
įrodymus. Taip pat sankcijas turėtų būti galima taikyti,
jei informacija, gauta pasinaudojus galimybe susipažinti su konkurencijos
institucijos byla pasinaudojus teise į gynybą dėl tos
konkurencijos institucijos vykdomo tyrimo, ieškiniuose dėl žalos
atlyginimo naudojama piktnaudžiaujant ; (25) Reglamento
(EB) Nr. 1/2003 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jei nacionaliniai teismai
priima sprendimus dėl susitarimų, sprendimų ar veiklos pagal
Sutarties 101 ar 102 straipsnį, jau esančių Komisijos sprendimo
objektu, tokie sprendimai negali prieštarauti Komisijos priimtam sprendimui.
Siekiant didinti teisinį tikrumą, vengti nenuoseklumo taikant
Sutarties nuostatas ir didinti ieškinių dėl žalos atlyginimo
efektyvumą ir procesinį veiksmingumą bei gerinti
įmonių ir vartotojų vidaus rinkos veikimą, nagrinėjant
ieškinius dėl žalos, patirtos dėl to paties pažeidimo, atlyginimo
neturėtų būti abejojama konkurencijos institucijų arba
apeliacinio teismo priimtu galutiniu sprendimu, kuriuo nustatomas Sutarties 101
arba 102 straipsnio pažeidimas, neatsižvelgiant į tai, ar ieškinys pateiktas
toje valstybėje narėje, kurioje yra konkurencijos institucija arba
apeliacinis teismas, ar kitoje. Tas pats principas turėtų būti
taikomas sprendimui, kuriuo daroma išvada, kad pažeistos nacionalinių
konkurencijos teisės aktų nuostatos tais atvejais, kai tiems atvejams
arba lygiagrečiai taikomi nacionaliniai ir Sąjungos konkurencijos
teisės aktai. Tokie nacionalinių konkurencijos institucijų ir
apeliacinių teismų, nustatančių konkurencijos
taisyklių pažeidimą, sprendimai turėtų turėti
poveikį revoliucinei sprendimo daliai ir ją grindžiančioms
konstatuojamosioms dalims. Šiuo įpareigojimu nepažeidžiamos
nacionalinių teismų teisės ir pareigos, numatytos Sutarties 267
straipsnyje; (26) nacionalinėmis
taisyklėmis, reglamentuojančiomis senaties termino pradžią,
trukmę, sustabdymą arba nutraukimą, neturėtų būti
netinkamai kliudoma teikti ieškinius dėl žalos atlyginimo. Tai ypač
svarbu, kai teiktini ieškiniai yra grindžiami konkurencijos institucijos arba
apeliacinio teismo išvada, kad padarytas pažeidimas. Šiuo tikslu
nukentėjusiosios šalys turėtų turėti galimybę teikti
ieškinį dėl žalos atlyginimo konkurencijos institucijai baigus
nagrinėti bylą, kuria siekiama užtikrinti nacionalinių ir
Sąjungos konkurencijos teisės aktų vykdymą; (27) kai konkurencijos taisykles
kartu pažeidžia kelios įmonės (kartelių atvejais), tikslinga
nustatyti, kad šie pažeidėjai būtų solidariai atsakingi už
visą dėl pažeidimo padarytą žalą. Tarpusavyje šie bendri
pažeidėjai turėtų turėti teisę susigrąžinti savo
įnašą, jei viena iš pažeidimą padariusių įmonių
sumokėjo daugiau negu turėtų pagal savo dalį. Ši dalis,
t. y. konkretaus pažeidėjo atitinkamos atsakomybės ir
susijusių kriterijų, kaip antai apyvartos, rinkos dalies arba
vaidmens kartelyje, nustatoma pagal taikomus nacionalinius teisės aktus,
tačiau turi būti laikomasi veiksmingumo ir lygiavertiškumo
principų; (28) įmonės,
bendradarbiaujančios su konkurencijos institucijomis pagal baudų
neskyrimo programą, vaidina svarbų vaidmenį nustatant slaptus
kartelinius pažeidimus ir juos nutraukiant, dėl to žala, kuri būtų
padaryta, jei pažeidimas nebūtų nutrauktas, dažnai sumažėja.
Todėl tikslinga nustatyti, kad įmonėms, kurioms konkurencijos
institucija pagal baudų neskyrimo programą neskyrė baudų,
būtų apsaugotos nuo netinkamų reikalavimų atlyginti
žalą, turint omenyje, kad pažeidimą nustačiusios konkurencijos
institucijos sprendimas įmonėms, kurioms neskiriamos baudos, gali
tapti galutiniu anksčiau, negu toks sprendimas taps galutiniu
įmonėms, kurioms baudos gali būti skirtos. Todėl tikslinga,
kad įmonė, kuriai neskiriamos baudos, iš esmės būtų
atleista nuo solidariosios atsakomybės už visą žalą ir kad jos
įnašas neviršytų jos tiesioginiams ir netiesioginiams pirkėjams
arba, pirkėjų kartelio atveju, tiesioginiams ir netiesioginiams
tiekėjams padarytos žalos. Jei dėl kartelio žalą patyrė tik
kiti subjektai, kurie nėra pažeidimą padariusių įmonių
klientai ir (arba) tiekėjai, įmonės, kuriai neskiriamos
baudos, įnašas neturėtų viršyti jos dėl kartelio padarytos
žalos atitinkamos atsakomybės dalies. Ši dalis turėtų būti
nustatyta pagal tas pačias taisykles, kurios yra naudojamos pažeidimą
padariusių įmonių įnašams nustatyti (žr. 27
konstatuojamąją dalį). Įmonė, kuriai neskiriamos
baudos, turėtų būti visapusiškai atsakinga kitoms negu
tiesioginiai arba netiesioginiai pirkėjai arba tiekėjai
nukentėjusiosioms šalims, jei šios šalys negali gauti visos kompensacijos
iš kitų pažeidimą padariusių įmonių; (29) vartotojai ir
įmonės, patyrusios žalą dėl nacionalinių arba
Sąjungos konkurencijos teisės aktų pažeidimo, turi teisę
gauti kompensaciją už faktinius nuostolius ir už prarastą pelną.
Faktiniai nuostoliai – tai to, kas buvo faktiškai sumokėta, ir to kas
būtų sumokėta, jei pažeidimo nebūtų, skirtumas. Taigi
kai nukentėjusioji šalis faktinius nuostolius sumažina juos visus arba
jų dalį perkeldama pirkėjams, perkelti nuostoliai nebėra
žala, už kurią juos perkėlusiai šaliai turi būti kompensuota.
Todėl iš esmės tikslinga pažeidimą padariusiai įmonei, kaip
gynybos priemone ieškinyje dėl žalos atlyginimo, leisti remtis argumentu,
kad faktiniai nuostoliai perkelti. Tikslinga nustatyti, kad pažeidimą
padariusi įmonė, kaip gynybos priemonę naudojanti išlaidų
perkėlimo argumentą, turi įrodyti, kad antkainis egzistavo ir
kokiu mastu jis buvo perkeltas; (30) tačiau kai antkainis buvo
perkeltas asmenims, kurie teisiškai negali reikalauti kompensacijos,
netikslinga leisti pažeidimą padariusiai įmonei naudoti išlaidų
perkėlimo argumentą kaip gynybos priemonę, nes taip ji
išvengtų atsakomybės už padarytą žalą. Todėl kai
konkrečioje byloje išlaidų perkėlimo argumentas naudojamas kaip
gynybos priemonė, ieškinį nagrinėjantis teismas turėtų
įvertinti, ar asmuo, kuriam antkainis buvo tariamai perkeltas teisiškai
gali reikalauti kompensacijos. Nors netiesioginiai pirkėjai turi
teisę reikalauti kompensacijos, nacionalinėmis priežastinio ryšio
taisyklėmis (įskaitant nuspėjamumo ir netiesioginio priežastinio
ryšio taisykles), taikomas pagal Sąjungos teisės principus, gali
būti nustatyta, kad tam tikri asmenys (pavyzdžiui, su pažeidimu
neturinčioje tiesioginio ryšio tiekimo grandinėje) konkrečiu
atveju teisiškai negali reikalauti kompensacijos. Tik tuomet, kai nusprendžia,
kad asmuo, kuriam tariamai buvo perkeltas antkainis, teisiškai gali reikalauti
kompensacijos, teismas įvertina išlaidų perkėlimo argumento kaip
gynybos priemonės pagrįstumą; (31) vartotojai arba
įmonės, kurioms faktiniai nuostoliai buvo perkelti, patyrė
žalą, padarytą dėl nacionalinių arba Sąjungos
konkurencijos teisės aktų pažeidimo. Nors tokią žalą
turėtų kompensuoti pažeidimą padariusi įmonė, iš
tokios įmonės tiesiogiai nepirkusiems vartotojams ar
įmonėms gali būti labai sunku įrodyti tokios žalos
mastą. Todėl tikslinga nustatyti, kad kai reikalavimo atlyginti
žalą arba sumos, kurią reikia sumokėti, egzistavimas priklauso
nuo to, ar ir kokiu mastu pažeidimą padariusios įmonės
tiesioginio pirkėjo sumokėtas antkainis buvo perkeltas netiesioginiam
pirkėjui, laikoma, kad pastarasis pateikė įrodymą, kad
tiesioginio pirkėjo sumokėtas antkainis buvo perkeltas jo lygmeniui,
jei jis gali įrodyti prima facie, kad toks perkėlimas
įvyko. Be to, tikslinga apibrėžti, kokiomis sąlygomis laikoma,
kad netiesioginis pirkėjas pateikė tokį prima facie
įrodymą. Įvertindami išlaidų perkėlimo dydį,
ginčą nagrinėjantys nacionaliniai teismai turėtų
turėti įgaliojimus įvertinti, kokia išlaidų dalis buvo
perkelta netiesioginių pirkėjų lygmeniui. Pažeidimą
padariusiai įmonei turėtų būti leidžiama pateikti
įrodymą, kad faktiniai nuostoliai nebuvo perkelti arba kad buvo
perkelta tik jų dalis; (32) konkurencijos teisės
aktų pažeidimai dažnai yra susiję su prekių ar paslaugų
pardavimo sąlygomis ir kaina, todėl atsiranda antkainis arba kita
žala, kurią patiria pažeidimą padariusių įmonių
klientai. Pažeidimas taip pat gali būti susijęs su tiekimu
pažeidimą padariusiai įmonei (pavyzdžiui, pirkėjų kartelio
atveju). Todėl atitinkamai turėtų būti taikomos šios
direktyvos taisyklės, visų pirma susijusios su išlaidų
perkėlimu; (33) ieškinius dėl žalos
atlyginimo gali teikti tiek nukentėjusiosios šalys, pirkusios prekių
ar paslaugų iš pažeidimą padariusios įmonės, tiek kiti
toliau tiekimo grandinėje esantys pirkėjai. Kad sprendimai tokiose
susijusiose bylose būtų nuoseklūs ir dėl to būtų
išvengta atvejų, kai žala dėl nacionalinių arba Sąjungos
konkurencijos teisės aktų pažeidimo yra nevisiškai kompensuota, arba
kad nebūtų reikalaujama iš pažeidimą padariusios
įmonės sumokėti kompensaciją už žalą, nors žala nebuvo
patirta, nacionaliniai teismai, jei tai leidžia Sąjungos arba
nacionaliniai teisės aktai, turėtų tinkamai atsižvelgti į
susijusius ieškinius ir po nagrinėjimo priimtus sprendimus, ypač tais
atvejais, kai nustatoma, jog išlaidų perkėlimas buvo įrodytas.
Tai neturėtų pažeisti tų šalių, kurios nedalyvavo teismo
procese, pagrindinių teisių į gynybą, į veiksmingas
teisių gynimo priemones ir teisingą bylos nagrinėjimą.
Tokie ieškiniai, pateikti skirtingų valstybių narių teismams,
gali būti laikomi susijusiais, kaip apibrėžta Reglamento
Nr. 1215/2012 30 straipsnyje. Pagal šią nuostatą
nacionaliniai teismai, išskyrus teismą, kuriame buvo iškelta pirmoji byla,
gali sustabdyti bylos nagrinėjimą arba, esant tam tikroms
aplinkybėms, atsisakyti jurisdikcijos; (34) nukentėjusioji šalis,
įrodžiusi, kad patyrė žalą dėl konkurencijos teisės
aktų pažeidimo, dar turi įrodyti žalos apimtį, kad gautų atlyginimą
už žalą. Žalos dėl monopolinių taisyklių pažeidimo dydžio
nustatymas yra labai daug faktinių duomenų reikalaujantis procesas,
taip pat gali prireikti taikyti sudėtingus ekonominius modelius. Dažnai
tai kainuoja labai brangiai, be to, nukentėjusiosioms šalims sunku gauti
reikalingus duomenis ieškiniams pagrįsti. Pats žalos dėl
antimonopolinių taisyklių pažeidimo dydžio nustatymas gali būti
esminė kliūtis nukentėjusiosioms šalims gauti kompensaciją
už patirtą žalą; (35) kad būtų ištaisyta
informacijos asimetrijos padėtis ir išvengta kai kurių sunkumų,
susijusių su žalos dėl antimonopolinių taisyklių pažeidimo
dydžio nustatymu, ir kad būtų užtikrintas ieškinių dėl
žalos atlyginimo veiksmingumas, tikslinga daryti prielaidą, kad kartelinio
pažeidimo atveju, dėl pažeidimo padaroma žala, ypač dėl poveikio
kainoms. Priklausomai nuo konkrečių faktų, tai reiškia, kad
dėl sudaryto kartelio padidėjo kainos arba buvo užkirstas kelias
kainų sumažėjimui, kuris dėl pažeidimo neįvyko.
Pažeidimą padariusi įmonė turėtų turėti
galimybę nuginčyti šią prielaidą. Tikslinga šią
nuginčijamąją prezumpciją taikyti tik karteliams,
atsižvelgiant į kartelio slaptumą, dėl kurio didėja
minėta informacijos asimetrija ir nukentėjusiajai šaliai sunkiau
gauti reikalingų įrodymų siekiant įrodyti, kad žala buvo
padaryta; (36) jei nėra Sąjungos
taisyklių, pagal kurias būtų nustatytas dėl konkurencijos
teisės aktų pažeidimo padarytos žalos dydis, kiekviena valstybės
narė ir nacionaliniai teismai, remdamiesi savo teisine sistema, turi nustatyti,
kokius reikalavimus turi įvykdyti nukentėjusioji šalis, kad
įrodytų patirtos žalos dydį, kaip tiksliai ji turėtų
įrodyti šį dydį, metodus, kurie gali būti naudojami
nustatant šį dydį ir pasekmes, nesugebėjus visapusiškai
įvykdyti visų reikalavimų. Tačiau šie valstybės
narės reikalavimai neturėtų būti mažiau palankūs už
pačioje valstybėje narėje panašiems ieškiniams taikomus
reikalavimus (lygiavertiškumo principas), taip pat juos taikant neturėtų
būti beveik visiškai neįmanoma arba pernelyg sunku pasinaudoti
Sąjungos teise į atlyginimą už patirtą žalą
(veiksmingumo principas). Todėl reikėtų atsižvelgti į bet
kokią šalių informacijos asimetriją ir į tai, kad nustatant
žalos dydį reikia nustatyti, kaip atitinkama rinka būtų kitusi,
jei nebūtų padarytas pažeidimas. Atliekant tokį vertinimą,
reikia atlikti palyginimą su padėtimi, kuri iš esmės yra
hipotetinė, todėl toks palyginimas niekada negali būti labai
tikslus. Todėl apskaičiuoti žalos, patirtos dėl konkurencijos
teisės aktų pažeidimo, dydį tikslinga įgalioti
nacionalinius teismus; (37) nukentėjusiosios šalys ir
pažeidimą padariusios įmonės turėtų būti
skatinamos susitarti dėl žalos, padarytos dėl konkurencijos
teisės aktų pažeidimo, kompensavimo pagal ginčų sprendimo
tarpusavio susitarimu mechanizmus, kaip antai neteisminius susitarimus,
arbitražą ir tarpininkavimą. Jeigu įmanoma, į tokius
ginčų sprendimo tarpusavio susitarimus turėtų būti
įtraukta kuo daugiau nukentėjusiųjų šalių ir
pažeidimą padariusių įmonių. Todėl šios direktyvos
nuostatomis dėl ginčų sprendimo tarpusavio susitarimu siekiama
palengvinti tokių mechanizmų naudojimą ir veiksmingumą; (38) ieškinių dėl žalos
atlyginimo teikimo senaties terminas turėtų būti toks, kad
nukentėjusiosios šalys ir pažeidimą padariusios įmonės
neturėtų pakankamai laiko susitarti dėl mokėtinos
kompensacijos. Kad abiems šalims būtų suteikta reali galimybė
išspręsti ginčus tarpusavio susitarimu prieš kreipiantis į
nacionalinį teismą, senaties terminą reikia sustabdyti, kol vyks
ginčų sprendimo tarpusavio susitarimu procesas; (39) be to, kai šalys nusprendžia
spręsti ginčus tarpusavio susitarimu po to, kai pagal tą
patį reikalavimą ieškinys dėl žalos atlyginimo pateiktas
nacionaliniam teismui, pastarasis gali sustabdyti bylos nagrinėjimą,
kol vyks ginčų sprendimo tarpusavio susitarimu procesas.
Spręsdamas, ar sustabdyti bylos nagrinėjimą, nacionalinis
teismas turėtų atsižvelgti į skubos tvarkos naudą; (40) kad būtų skatinami
tarpusavio sutarimo susitarimai, pažeidimą padariusi įmonė, kuri
sumoka už žalą pagal ginčų sprendimą tarpusavio susitarimu,
neturėtų patekti į blogesnę padėtį negu kiti
bendri pažeidėjai, palyginti su padėtimi, jei nebūtų
sudarytas tarpusavio sutarimo susitarimas. Taip gali atsitikti, kai susitarimą
sudaręs pažeidėjas, netgi po bendro sutarimo susitarimo, tebebuvo
solidariai atsakingas už dėl pažeidimo padarytą žalą. Todėl
iš esmės susitarimą sudaręs pažeidėjas neturėtų
sumokėti savo dalies susitarime nedalyvaujantiems bendriems pažeidėjams,
pastariesiems atlyginus žalą nukentėjusiajai šaliai, kuriai pirmasis
pažeidėjas žalą jau yra atlyginęs. Ši dalies nemokėjimo
taisyklė gali būti siejama su tuo faktu, kad iš nukentėjusiosios
šalies reikalaujamos sumos yra išskaičiuojama susitarimą sudariusio
pažeidėjo padarytos žalos dalis. Ši dalis turėtų būti nustatyta
pagal tas pačias taisykles, kurios yra taikomos pažeidimą
padariusių įmonių įnašams nustatyti (žr. 27
konstatuojamąją dalį). Jei tokia dalis nebūtų
išskaičiuojama, dėl susitarimo neteisingai nukentėtų
tokiame susitarime nedalyvaujantys pažeidėjai. Susitarimą
sudaręs bendras pažeidėjas vis dėlto turės atlyginti
žalą, jei tai vienintelė nukentėjusiosios šalies galimybė
gauti visą kompensaciją; (41) kai reikalaujama, kad bendri
pažeidėjai sumokėtų dalį žalos, kurią vėliau
sumoka susitarime nedalyvaujantys bendri pažeidėjai, nacionalinis teismas
turėtų atsižvelgti į žalos dalį, sumokėtą pagal
tarpusavio sutarimo susitarimą, turėdamas omenyje, kad ne visi bendri
pažeidėjai yra vienodai susiję su visa pažeidimo apimtimi
materialiniu, laiko ir geografiniu atžvilgiu; (42) šioje direktyvoje laikomasi
pagrindinių teisių ir principų, pripažintų Europos
Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje; (43) kadangi atsižvelgiant į
nacionalinio lygmens politinių sprendimų ir teisinių
taisyklių, susijusių su ES teise gauti kompensaciją teikiant
ieškinius dėl žalos, patirtos pažeidus ES konkurencijos teisės aktus,
atlyginimo, skirtumą, būtų neįmanoma užtikrinti visapusiško
Sutarties 101 ir 102 straipsnių įgyvendinimo ir tinkamo įmonių
ir vartotojų vidaus rinkos veikimo, valstybės narės negali
deramai pasiekti šių tikslų, todėl pagal būtino
veiksmingumo ir nuoseklumo taikant Sutarties 101 ir 102 straipsnius
principą, šiuos tikslus lengviau pasiekti Sąjungos lygmeniu;
todėl Europos Parlamentas ir Taryba, laikydamiesi Europos Sąjungos
sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo, priima šią
direktyvą. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo
principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytiems
tikslams pasiekti; (44) pagal 2011 m.
rugsėjo 28 d. bendrą valstybių narių ir Komisijos
politinį pareiškimą dėl aiškinamųjų dokumentų[55] valstybės narės
pagrįstais atvejais įsipareigojo prie pranešimų apie
perkėlimo priemones pridėti vieną ar daugiau dokumentų,
kuriuose paaiškinamos direktyvos sudėtinių dalių ir nacionalinių
perkėlimo priemonių atitinkamų dalių sąsajos. Pagal
šią direktyvą teisės aktų leidėjas laikosi
nuomonės, kad tokių dokumentų perdavimas yra pagrįstas, PRIĖMĖ ŠIĄ
DIREKTYVĄ: I SKYRIUS TAIKYMO SRITIS IR APIBRĖŽTYS 1 straipsnis Direktyvos taikymo sritis 1. Šioje direktyvoje nustatomos
tam tikros taisyklės, būtinos užtikrinti, kad bet kuris asmuo,
patyręs žalą dėl Sutarties 101 ar 102 straipsnio arba
dėl nacionalinių konkurencijos tesės aktų pažeidimo, galėtų
veiksmingai pasinaudoti teise gauti visą kompensaciją už patirtą
žalą. Direktyva taip pat nustatomos taisyklės, kuriomis skatinama
neiškraipyta konkurencija vidaus rinkoje ir šalinamos sklandaus jos veikimo
kliūtys užtikrinant vienodą apsaugą visoje Sąjungoje
visiems tokią žalą patyrusiems asmenims. 2. Direktyva taip pat nustatomos
taisyklės, kuriomis koordinuojamas konkurencijos institucijų vykdomas
konkurencijos taisyklių vykdymo užtikrinimas ir šių taisyklių
vykdymo užtikrinimas nacionaliniams teismams nagrinėjant ieškinius
dėl žalos atlyginimo. 2 straipsnis Teisė gauti visą
kompensaciją 1. Bet kuris asmuo, patyręs
žalą dėl Sąjungos arba nacionalinių konkurencijos
teisės aktų pažeidimo, gali reikalauti visos kompensacijos už
patirtą žalą. 2. Visa kompensacija
užtikrinama, kad žalą patyrusio asmens padėtis atitiktų
padėtį, kurioje jis būtų, jei pažeidimas nebūtų
buvęs padarytas. Todėl kompensacija apima kompensaciją už
faktinius nuostolius, prarastą pelną ir palūkanas, apskaičiuotas
laikotarpiui nuo padarytos žalos iki faktinio kompensacijos už patirtą
žalą sumokėjimo. 3. Valstybės narės
užtikrina, kad visos nukentėjusios šalys galėtų veiksmingai
naudotis teise reikalauti žalos atlyginimo. 3 straipsnis Veiksmingumo ir lygiavertiškumo
principai Valstybės narės užtikrina, kad visos
su ieškiniais dėl žalos atlyginimo susijusios nacionalinės
taisyklės ir procedūros būtų parengtos ir taikomos taip,
kad būtų užtikrinama, kad nukentėjusioji šalis galėtų
veiksmingai naudotis Sąjungos teise gauti visą kompensaciją už
žalą, patirtą dėl konkurencijos teisės aktų pažeidimo.
Visos nacionalinės taisyklės ir procedūros, susijusios su
ieškiniais dėl žalos, patirtos dėl Sutarties 101 arba 102 straipsnio
pažeidimų, atlyginimo, nukentėjusioms šalims negali būti mažiau
palankios negu panašiems ieškiniams valstybėse narėse taikomos
taisyklės ir procedūros. 4 straipsnis Apibrėžtys Šioje direktyvoje vartojamų terminų
apibrėžtys: 1. konkurencijos teisės
aktų pažeidimas – Sutarties 101 arba 102 straipsnio arba nacionalinių
konkurencijos teisės aktų, kaip apibrėžta 2 dalyje, pažeidimas; 2. nacionaliniai konkurencijos
teisės aktai – nacionalinių teisės aktų nuostatos,
kurių tikslas iš esmės sutampa su Sutarties 101 ir 102
straipsnių tikslu ir kurios yra taikomos tais pačiais atvejais kaip
ir Sąjungos konkurencijos teisės aktai ir lygiagrečiai su jais
pagal Reglamento (EB) Nr. 1/2003 3 straipsnio 1 dalį; 3. ieškinys dėl žalos
atlyginimo – pagal nacionalinę teisę nacionaliniam teismui teikiamas
ieškinys, kuriuo nukentėjusioji šalis reikalauja atlyginti žalą; taip
pat tai gali būti ieškiniai, kuriais vienos arba kelių
nukentėjusių šalių atstovas nacionaliniame teisme reikalauja
atlyginti žalą, jei tokia galimybė numatyta nacionaliniuose
teisės aktuose; 4. reikalavimas atlyginti
žalą – reikalavimas atlyginti žalą, patirtą dėl konkurencijos
teisės aktų pažeidimo; 5. nukentėjusioji šalis –
šalis, reikalaujanti atlyginti žalą; 6. nacionalinė
konkurencijos institucija – valstybės narės pagal
Reglamento (EB) Nr. 1/2003 35 straipsnį paskirta
institucija, atsakinga už Sutarties 101 ir 102 straipsnio taikymą; 7. konkurencijos institucija –
Komisija arba nacionalinė konkurencijos institucija; 8. nacionalinis teismas arba
teismas – valstybės narės teismas, kaip apibrėžta Sutarties
267 straipsnyje; 9. apeliacinis teismas –
nacionalinis teismas, kuris yra įgaliotas peržiūrėti
nacionalinės konkurencijos institucijos sprendimus, ir kuris šiomis
aplinkybėmis taip pat gali būti įgaliotas nustatyti Sutarties
101 arba 102 straipsnio pažeidimą; 10. sprendimas dėl pažeidimo
– konkurencijos teisės aktų pažeidimą nustačiusios
konkurencijos institucijos arba apeliacinio teismo sprendimas; 11. galutinis sprendimas dėl
pažeidimo – konkurencijos institucijos arba apeliacinio teismo sprendimas
dėl pažeidimo, kuris nebegali būti peržiūrėtas; 12. kartelis – dviejų arba
daugiau konkurentų sudarytas susitarimas ir (arba) suderinti
veiksmai, kuriais siekiama koordinuoti jų konkurencinį elgesį
rinkoje ir (arba) daryti įtaką svarbiems konkurencijos veiksniams
taikant tokią praktiką, kaip antai pirkimo ar pardavimo kainų arba
kitų prekybos sąlygų nustatymas, gamybos arba pardavimo
kvotų paskirstymas, rinkų ir klientų pasidalijimas,
įskaitant antikonkurencinį veiksmų derinimą konkursuose,
importo arba eksporto apribojimus ir (arba) antikonkurencinius veiksmus
konkurentų atžvilgiu; 13. baudų neskyrimo programa
– programa, pagal kurią viena slapto kartelio šalis nepriklausomai nuo
kitų su karteliu susijusių įmonių bendradarbiauja su
konkurencijos institucija šiai atliekant tyrimą ir savanoriškai teikia
turimą informaciją apie kartelį ir savo vaidmenį jame; už
tai šiai šaliai neskiriama bauda, kuri turėtų būti skirta už
kartelio sudarymą, arba bauda sumažinama; 14. įmonės pareiškimas
pagal baudų neskyrimo programą – savanoriškas įmonės arba
jos vardu konkurencijos institucijai žodžiu arba raštu teikiamas pareiškimas,
kuriame pateikiama įmonės turima informacija apie slaptą
kartelį ir jos vaidmenį jame ir kuris parengtas specialiai pateikti
šiai institucijai, kad pagal baudų neskyrimo programą, susijusią
su Sutarties 101 straipsnio ir atitinkamų nacionalinių
teisės aktų nuostatų taikymu, bauda nebūtų skirta arba
būtų sumažinta; šis pareiškimas neapima dokumentų arba
informacijos, kurie egzistuoja nepriklausomai nuo konkurencijos institucijos
vykdomo nagrinėjimo (išankstinė informacija); 15. susitarimo pareiškimas –
savanoriškas įmonės arba jos vardu konkurencijos institucijai
teikiamas pareiškimas, kuriame įmonė prisipažįsta pažeidusi
Sutarties 101 straipsnį arba atitinkamas nacionalinės
teisės aktų nuostatas ir už tai prisiima atsakomybę ir kuris
parengtas specialiai pateikti šiai institucijai kaip oficialaus prašymo šiai
institucijai taikyti pagreitintą procedūrą dalis; 16. antkainis – bet koks teigiamas
faktinės kainos ir kainos, kuri būtų, jei nebūtų
konkurencijos teisės aktų pažeidimo, skirtumas; 17. tarpusavio sutarimo
susitarimas – susitarimas dėl žalos atlyginimo, išsprendus ginčą
šalių tarpusavio sutarimu. II SKYRIUS ĮRODYMŲ ATSKLEIDIMAS 5 straipsnis Įrodymų atskleidimas 1. Valstybės narės
užtikrina, kad jeigu ieškovas pateikė pagrįstai gautus faktus ir
įrodymus, kuriais remiantis galima pagrįstai įtarti, kad jis
arba jo atstovaujamos šalys patyrė žalą atsakovui pažeidus
konkurencijos teisės aktus, nacionaliniai teismai galėtų
nurodyti atsakovui arba trečiajai šaliai atskleisti įrodymus,
nepriklausomai nuo to, ar šie įrodymai įtraukti į konkurencijos
institucijos bylą, laikantis šiame skyriuje nustatytų
sąlygų. 2. Valstybės narės
užtikrina, kad teismai taip pat galėtų nurodyti ieškovui arba
trečiajai šaliai atsakovo paprašymu atskleisti įrodymus. Šia nuostata nedaromas poveikis nacionalinių
teismų teisėms ir pareigoms, nustatytoms Tarybos reglamente (EB)
Nr. 1206/2001. 3. Valstybės narės
užtikrina, kad nacionaliniai teismai nurodytų atskleisti 1 dalyje minimus
įrodymus, jei atskleisti įrodymus reikalaujanti šalis: (a)
įrodė, kad kitos arba trečiosios
šalies kontroliuojami įrodymai yra svarbūs jos reikalavimui arba
gynybai pagrįsti; taip pat (b)
konkrečiai nurodė įrodymų
elementus arba kuo tikslesnes ir siauresnes jų kategorijas remdamasi
pagrįstai gautais faktais; 4. Valstybės narės
užtikrina, kad nacionaliniai teismai apribotų įrodymų
atskleidimą, kad jis būtų proporcingas. Spręsdami, ar
šalies prašymas atskleisti įrodymus yra proporcingas, nacionaliniai
teismai įvertina visų šalių ir susijusių
trečiųjų šalių teisėtus interesus. Jie visų pirma
atsižvelgia į: (a)
tikimybę, kad įtariamas konkurencijos
teisės aktų pažeidimas buvo padarytas; (b)
įrodymų atskleidimo mastą ir
išlaidas, ypač tenkančias susijusioms trečiosioms šalims; (c)
ar į įrodymus, kurie bus atskleisti,
įtraukta konfidenciali informacija (ypač susijusi su
trečiosiomis šalimis), ir į tvarką, nustatytą tokiai
konfidencialiai informacijai apsaugoti; taip pat (d)
tais atvejais, kai pažeidimą tiria arba
tyrė konkurencijos institucija, ar prašymas suformuluotas specialiai
atsižvelgiant į tokių dokumentų pobūdį, tikslą ir
turinį, o ne pateikiant nespecifinį prašymą gauti susijusius
konkurencijos institucijai pateiktus dokumentus arba dokumentus, kurie yra
tokios konkurencijos institucijos byloje. 5. Valstybės narės
užtikrina, kad nacionaliniai teismai turėtų veiksmingų
priemonių konfidencialiai informacijai kuo geriau apsaugoti nuo netinkamo
naudojimo, taip pat užtikrindamos, kad svarbūs įrodymai, apimantys tokią
informaciją, būtų prieinami nagrinėjant ieškinius dėl
žalos atlyginimo. 6. Valstybės narės
imasi būtinų priemonių, kad teisinės privilegijos ir kitos
teisės būtų užtikrintos ir nebūtų priversta atskleisti
įrodymų. 7. Valstybės narės
užtikrina, kad teismams neviršijus turimų įgaliojimų nurodyti
atskleisti įrodymus neišklausius asmens, iš kurio siekiama gauti šiuos
įrodymus, už tokio nurodymo nevykdymą baudos nebūtų
skiriamos, kol tokio nurodymo adresatas neišklausomas teisme. 8. Įrodymai apima visų
rūšių įrodymus, kuriuos galima teikti paskirtam nacionaliniam
teismui, visų pirma dokumentus ir visas kitas bet kokio formato laikmenas,
kuriose įrašyta informacija. 9. Nedarant poveikio 4 dalyje
nustatytam įpareigojimui ir 6 straipsnyje nustatytiems apribojimams, šio
straipsnio nuostatomis valstybėms narėms netrukdoma toliau taikyti ar
nustatyti naujas taisykles, pagal kurias būtų atskleidžiama daugiau
įrodymų. 6 straipsnis Įrodymų,
įtrauktų į konkurencijos institucijos bylą, atskleidimo
apribojimai 1. Valstybės narės
užtikrina, kad nagrinėdami ieškinius dėl žalos atlyginimo
nacionaliniai teismai negalėtų bet kuriuo metu nurodyti vienai iš
šalių arba trečiajai šaliai atskleisti šių kategorijų
įrodymus: (a)
įmonės pareiškimų pagal baudų
neskyrimo programą, taip pat (b)
susitarimo pareiškimų. 2. Valstybės narės
užtikrina, kad nagrinėdami ieškinius dėl žalos atlyginimo
nacionaliniai teismai galėtų nurodyti atskleisti toliau nurodytų
kategorijų įrodymus tik konkurencijos institucijai užbaigus
nagrinėti bylą arba priėmus Reglamento Nr. 1/2003 5 straipsnyje
arba Reglamento Nr. 1/2003 III skyriuje nurodytą sprendimą: (a)
informaciją, kurią parengė fizinis
arba juridinis asmuo specialiai konkurencijos institucijos nagrinėjamai
bylai; (b)
informaciją, kurią nagrinėdama
bylą parengė konkurencijos institucija. 3. Įrodymus, kurie yra
konkurencijos institucijos byloje ir kurie nepriklauso nė vienai iš šio
straipsnio 1 arba 2 dalyje išvardytų kategorijų, gali būti
nurodyta atskleisti nagrinėjant ieškinį dėl žalos atlyginimo bet
kuriuo metu. 7 straipsnis Įrodymų, gautų vien
tik pasinaudojus galimybe susipažinti su konkurencijos institucijos byla,
apribojimai 1. Valstybės narės
užtikrina, kad jei fizinis arba juridinis asmuo, pasinaudodamas savo
teisėmis į gynybą pagal Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnį
arba atitinkamas nacionalinių teisės aktų nuostatas, gavo 6
straipsnio 1 dalyje išvardytų kategorijų įrodymų vien tik
pasinaudojęs galimybe susipažinti su konkurencijos institucijos byla,
tokie įrodymai nebūtų naudojami nagrinėjant ieškinius
dėl žalos atlyginimo. 2. Valstybės narės
užtikrina, kad jei fizinis arba juridinis asmuo, pasinaudodamas savo
teisėmis į gynybą pagal Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnį
arba atitinkamas nacionalinių teisės aktų nuostatas, gavo 6
straipsnio 1 dalyje išvardytų kategorijų įrodymų vien tik
pasinaudojęs galimybe susipažinti su konkurencijos institucijos byla,
tokie įrodymai nebūtų naudojami nagrinėjant ieškinius
dėl žalos atlyginimo, kol konkurencijos institucija nebaigė savo
bylos arba kol ji nepriėmė Reglamento Nr. 1/2003 5 straipsnyje arba
Reglamento Nr. 1/2003 III skyriuje nurodyto sprendimo. 3. Valstybės narės
užtikrina, kad jei fizinis arba juridinis asmuo, pasinaudodamas savo
teisėmis į gynybą pagal Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnį
arba atitinkamas nacionalinių teisės aktų nuostatas, gavo 6
straipsnio 1 dalyje išvardytų kategorijų įrodymų vien tik
pasinaudojęs galimybe susipažinti su konkurencijos institucijos byla, ir
jei pagal šio straipsnio 1 arba 2 dalį jų negalima naudoti, šiuos
įrodymus nagrinėjant ieškinį dėl žalos atlyginimo
galėtų naudoti tik tas asmuo arba fizinis arba juridinis asmuo, kuris
perėmė teises ir pareigas, įskaitant reikalavimo
perėmimą. 8 straipsnis Sankcijos 1. Valstybės narės
užtikrina, kad nacionaliniai teismai galėtų taikyti sankcijas šalims,
trečiosioms šalims ir jų teisiniams atstovams, jeigu: (a)
nevykdomas teismo reikalavimas atskleisti
įrodymus arba atsisakoma jį vykdyti; (b)
sunaikinami reikšmingi įrodymai, jei
sunaikinimo metu: i) įrodymus sunaikinusi šalis buvo
konkurencijos institucijos nagrinėjamos bylos, susijusios su veiksmais,
dėl kurių pateiktas ieškinys dėl žalos atlyginimo, šalis; arba ii) įrodymus sunaikinusi šalis žinojo
arba pagrįstai turėjo žinoti, kad nacionaliniam teismui paduotas
ieškinys dėl žalos atlyginimo ir kad įrodymai buvo reikalingi
reikalavimui atlyginti žalą arba gynybai atsakant į ieškinį
pagrįsti; arba iii) įrodymus sunaikinusi šalis žinojo,
kad įrodymai reikšmingi nagrinėjamam arba būsimam ieškiniui
dėl žalos atlyginimo, kurį ji pateikė arba kuris jai pateiktas,
nagrinėti; (c)
nevykdomi teismo nutartimi nurodyti
įpareigojimai saugoti konfidencialią informaciją arba atsisakoma
juos vykdyti; arba (d)
piktnaudžiaujama teisėmis, susijusiomis su
šiame skyriuje nurodytų įrodymų atskleidimu ir pagal šio
skyriaus nuostatas gautais įrodymais ir informacija. 2. Valstybės narės
užtikrina, kad nacionalinių teismų taikytinos sankcijos
būtų veiksmingos, proporcingos ir atgrasomos. Sankcijos, kurias gali
taikyti nacionaliniai teismai, apima, kiek tai susiję su ieškinių
dėl žalos atlyginimo šalių elgesiu, galimybę padaryti
nepalankias išvadas, pvz., priimti išankstinę nuomonę, kad svarbus
aspektas turi būti įrodytas, arba atmesti visus arba dalį
reikalavimų ir gynybos priemonių, ir galimybę nurodyti padengti
išlaidas. III SKYRIUS NACIONALINIŲ TEISMŲ
SPRENDIMŲ POVEIKIS, SENATIES TERMINAI IR SOLIDARIOJI ATSAKOMYBĖ 9 straipsnis Nacionalinių teismų
sprendimų poveikis Valstybės
narės užtikrina, kad nacionaliniams teismams nagrinėjant ieškinius
dėl žalos atlyginimo pagal Sutarties 101 ar 102 straipsnį arba
pagal nacionalinius konkurencijos teisės aktus ir priimant sprendimus
dėl susitarimų, sprendimų ar veiklos, jau esančių
nacionalinės konkurencijos institucijos arba apeliacinio teismo galutinio
sprendimo dėl pažeidimo objektu, šie teismai negalėtų priimti
sprendimų, kuriais prieštaraujama tokiam pažeidimo nustatymui. Šiuo
įpareigojimu nedaromas poveikis teisėms ir pareigoms, numatytoms
Sutarties 267 straipsnyje. 10 straipsnis Senaties terminai 1. Valstybės narės
nustato taisykles, taikomas ieškinių dėl žalos atlyginimo pateikimo
senaties terminams, pagal šį straipsnį. Šiomis taisyklėmis
nustatoma senaties termino pradžia, tokio termino trukmė ir sąlygos,
pagal kurias šis terminas nutraukiamas arba sustabdomas. 2. Valstybės narės
užtikrina, kad senaties terminas neprasidėtų iki tos dienos, kai
nukentėjusioji šalis sužino arba pagrįstai galima manyti, kad sužino
apie: i) elgesį, kuriuo padaromas
pažeidimas, ii) tokio elgesio kvalifikavimą kaip
Sąjungos arba nacionalinių konkurencijos teisės aktų
pažeidimą, iii) faktą, kad dėl šio pažeidimo
ji patyrė žalą, taip pat iv) pažeidėjo, dėl kurio ji
patyrė žalą, tapatybę. 3. Valstybės narės
užtikrina, kad senaties terminas nebūtų pradėtas taikyti iki tos
dienos, kai tęstinis ar kartotinis pažeidimas sustabdomas. 4. Valstybės narės užtikrina,
kad senaties terminas ieškiniui dėl žalos atlyginimo teikti būtų
bent penkeri metai. 5. Valstybės narės
užtikrina, kad senaties terminas būtų sustabdomas, jei konkurencijos
institucija imasi veiksmų, kad pradėtų tyrimą arba bylos
nagrinėjimą dėl pažeidimo, su kuriuo susijęs ieškinys
dėl žalos atlyginimo. Sustabdymas nutraukiamas per vienerius metus po to,
kai priimtas galutinis sprendimas dėl pažeidimo arba bylos
nagrinėjimas nutrauktas kitaip. 11 straipsnis Solidarioji atsakomybė 1. Valstybės narės
užtikrina, kad bendrais veiksmais konkurencijos teisės aktus pažeidusios
įmonės būtų solidariai atsakingos už dėl pažeidimu
padarytą žalą: kiekviena pažeidimą padariusi įmonė yra
įpareigota visiškai kompensuoti žalą, o nukentėjusioji šalis
gali reikalauti visos kompensacijos iš bet kurios iš įmonių, kol jam
bus sumokėta visa kompensacija. 2. Valstybės narės
užtikrina, kad įmonė, kuriai konkurencijos institucija pagal
baudų neskyrimo programą neskyrė baudų, būtų
atsakinga kitoms negu tiesioginiai arba netiesioginiai pirkėjai arba
tiekėjai nukentėjusiosioms šalims tik tuomet, jei tokios
nukentėjusiosios šalys įrodo, kad negali gauti visos kompensacijos iš
kitų įmonių, padariusių tą patį konkurencijos teisės
aktų pažeidimą. 3. Valstybės narės
užtikrina, kad pažeidimą padariusi įmonė galėtų iš
kitos pažeidimą padariusios įmonės atgauti įnašą,
kuris nustatoma pagal jų santykinę atsakomybę už pažeidimu
padarytą žalą. Įmonės, kuriai konkurencijos institucija
pagal baudų neskyrimo programą neskyrė baudos, įnašas negali
viršyti jos padarytos tiesioginiams arba netiesioginiams pirkėjams arba
tiekėjams žalos dydžio. 4. Valstybės narės
užtikrina, kad pagal pažeidimu padarytą žalą kitoms negu
pažeidimą padariusios įmonės tiesioginiai arba netiesioginiai
pirkėjai arba tiekėjai nukentėjusiosioms šalims,
įmonės, kuriai neskiriamos baudos, įnašas nustatomas
atsižvelgiant į jos santykinę atsakomybę už tą žalą. IV SKYRIUS Antkainio perkėlimas 12 straipsnis Išlaidų perkėlimo
argumentas kaip gynybos priemonė 1. Valstybės narės
užtikrina, kad ieškinio dėl žalos atlyginimo atsakovas kaip gynybos
priemone ieškinyje galėtų pasinaudoti argumentu, kad ieškovas
perkėlė visą arba dalį dėl pažeidimo susidariusio
antkainio. Prievolė įrodyti, kad antkainis buvo perkeltas, tenka
atsakovui. 2. Tiek, kiek antkainis
perduotas kito tiekimo grandinės lygmens asmenims, kuriems teisiniu
požiūriu neįmanoma reikalauti kompensacijos už patirtą
žalą, atsakovas negali naudotis ankstesnėje dalyje nurodytomis
gynybos priemonėmis. 13 straipsnis Netiesioginiai pirkėjai 1. Valstybės narės
užtikrina, kad kai nagrinėjant ieškinį dėl žalos atlyginimo
reikalavimo atlyginti žalą arba mokėtinos kompensacijos egzistavimas
priklauso nuo to, ar antkainis buvo perkeltas ieškovui arba koks tokio perkėlimo
mastas, prievolė įrodyti, kad toks perkėlimas egzistavo ir kokia
to perkėlimo apimtis tenka ieškovui. 2. Šio straipsnio 1 dalyje
nurodytos padėties atveju, laikoma, kad netiesioginis pirkėjas
įrodė, kad išlaidos buvo jam perkeltos, jei jis įrodė, kad: (a)
atsakovas pažeidė konkurencijos teisės
aktus; (b)
dėl pažeidimo atsakovo tiesioginiam
pirkėjui taikytas antkainis; taip pat (c)
įsigijo prekių arba paslaugų,
susijusių su pažeidimu, arba įsigijo prekių arba paslaugų,
kilusių iš prekių arba susijusių su prekėmis arba
paslaugomis, kurios buvo susijusios su pažeidimu. Valstybės narės užtikrina, kad teismas
turėtų įgaliojimus įvertinti, kokia antkainio dalis buvo
perkelta. Šia dalimi nedaromas poveikis pažeidėjo
teisei įrodyti, kad antkainis nebuvo arba iš dalies nebuvo perkeltas netiesioginiam
pirkėjui. 14 straipsnis Prarastas pelnas ir pažeidimai
tiekimo lygmeniu 1. Šiame skyriuje nustatytomis
taisyklėmis nedaromas poveikis nukentėjusiosios šalies teisei
reikalauti kompensuoti prarastą pelną. 2. Valstybės narės
užtikrina, kad šiame skyriuje nustatytos taisyklės būtų
atitinkamai taikomos tais atvejais, kai konkurencijos teisės aktų
pažeidimas yra susijęs su tiekimu pažeidimą padariusiai įmonei. 15 straipsnis Skirtingo tiekimo grandinės
lygmens ieškovų ieškiniai dėl žalos atlyginimo 1. Valstybės narės
užtikrina, kad vertindami, ar taikant 13 straipsnį atsiradusi
prievolė įrodyti yra vykdoma, nacionaliniai teismai, paskirti
nagrinėti ieškinį dėl žalos atlyginimo, tinkamai
atsižvelgtų į: (a)
ieškinius dėl žalos atlyginimo, kurie yra
susijęs su tuo pačiu konkurencijos teisės aktų pažeidimu,
tačiau kuriuos teikia skirtingų tiekimo grandinės lygmenų
ieškovai; arba (b)
sprendimus, priimtus tokiuose ieškiniuose. 2. Šio straipsnio nuostatomis
nedaromas poveikis nacionalinių teismų teisėms ir pareigoms,
nustatytoms Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012
30 straipsnyje. V SKYRIUS ŽALOS DYDŽIO NUSTATYTMAS 16 straipsnis Žalos dydžio nustatymas 1. Valstybės narės
užtikrina, kad kartelinio pažeidimo atveju būtų daroma prielaida, kad
dėl pažeidimo padaryta žala. Pažeidėjas turi teisę
nuginčyti šią prezumpciją. 2. Valstybės narės
užtikrina, kad dėl nustatant žalos dydį reikalingų
įrodymų naštos ir faktų išdėstymo netaptų
neįmanoma arba pernelyg sunku nukentėjusiajai šaliai pasinaudoti savo
teise gauti atlyginimą už patirtą žalą. Valstybės
narės nustato, kad teismas būtų įgaliotas apskaičiuoti
žalos sumą. VI SKYRIUS GINČŲ SPRENDIMAS TARPUSAVIO
SUSITARIMU 17 straipsnis Ginčų sprendimo
tarpusavio susitarimu stabdomasis poveikis 1. Valstybės narės
užtikrina, kad ieškinio dėl žalos atlyginimo teikimo senaties terminas
būtų sustabdomas tol, kol trunka ginčų sprendimo tarpusavio
susitarimu procesas. Senaties termino sustabdymas taikomas tik toms šalims,
kurios yra arba buvo susijusios su ginčų sprendimu tarpusavio susitarimu.
2. Valstybės narės
užtikrina, kad nacionaliniai teismai, paskirti nagrinėti ieškinį
dėl žalos atlyginimo, galėtų sustabdyti bylos
nagrinėjimą, jei bylos šalys sprendžia ginčą dėl
reikalavimo, įtraukto į ieškinį dėl žalos atlyginimo,
tarpusavio susitarimu. 18 straipsnis Tarpusavio sutarimo susitarimo
poveikis vėlesniems ieškiniams dėl žalos atlyginimo 1. Valstybės narės
užtikrina, kad sudarius tarpusavio sutarimo susitarimą, susitarimo
nukentėjusiosios šalies reikalavimas būtų sumažintas tokia susitarimo
bendro pažeidėjo padarytos žalos dalimi, kurią dėl pažeidimo
patyrė nukentėjusioji šalis. Susitarime nedalyvaujantys bendri
pažeidėjai iš susitarimą sudariusio bendro pažeidėjo negali
atgauti savo įnašo iš likusios reikalavimo sumos. Tik kai susitarime
nedalyvaujantys bendri pažeidėjai negali sumokėti už žalą, kuri
atitinka likusią reikalavimo dalį, susitarimą sudaręs
bendras pažeidėjas turi sumokėti už susitarimą sudariusios
nukentėjusiosios šalies patirtą žalą. 2. Nustatant kiekvieno bendro
pažeidėjo įnašą, nacionaliniai teismai tinkamai atsižvelgia
į ankstesnius tarpusavio sutarimo susitarimus, su kuriais yra susijęs
atitinkamas bendras pažeidėjas. VII SKYRIUS BAIGIAMOSIOS
NUOSTATOS 19 straipsnis Peržiūra Komisija peržiūri šią direktyvą
ir teikia ataskaitą Europos Parlamentui ir Tarybai ne vėliau kaip
[data] [penkeri metai nuo galutinio termino šios direktyvos nuostatoms
perkelti]. 20 straipsnis Perkėlimas 1. Valstybės narės
priima įstatymus ir kitus teisės aktus, kuriais ne vėliau kaip
iki [dveji metai nuo galutinio termino šios direktyvos nuostatoms perkelti]
įgyvendinama ši direktyva. Jos nedelsdamos pateikia Komisijai tų
nuostatų tekstą. Valstybės narės, priimdamos šias
nuostatas, jose daro nuorodą į šią direktyvą arba tokia
nuoroda daroma jas oficialiai skelbiant. Nuorodos darymo tvarką nustato
valstybės narės. 2. Valstybės narės
pateikia Komisijai šios direktyvos taikymo srityje priimtų
nacionalinės teisės aktų pagrindinių nuostatų tekstus. 21 straipsnis Įsigaliojimas Ši direktyva įsigalioja dvidešimtą
dieną po jos paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje. 22 straipsnis Adresatai Ši direktyva
skirta valstybėms narėms. Priimta Strasbūre Europos Parlamento vardu Tarybos
vardu FINANSINĖ TEISĖS AKTO
PASIŪLYMO PAŽYMA Šis
pasiūlymas neturi poveikio ES biudžetui. [1] 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB)
Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties
81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo, OL L 1,
2003 1 4, p. 1. Nuo 2009 m. gruodžio 1 d. EB
sutarties 81 ir 82 straipsniai tapo SESV 101 ir 102 straipsniais. Jų
esmė nepasikeitė. [2] Reglamento Nr. 1/2003 4 ir 5 straipsniai atitinkamai. [3] Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnis. [4] Reglamento Nr. 1/2003 6 straipsnis; žr. taip pat
1974 m. sausio 30 d. Sprendimo BRT prieš SABAM, 127/73, Rink.
p. 51, 16 punktą; 1997 m. kovo 18 d. Sprendimo Guérin
Automobiles prieš Komisiją,C-282/95 P , Rink. p. I-1503, 39
punktą. [5] Žr. 2001 m. rugsėjo 20 d. Sprendimą Courage
ir Crehan, C-453/99, Rink. I-6297; 2006 m. liepos 13 d.
Sprendimą Manfredi, sujungtos bylos C-295/04–C-298/04,
Rink. I-6619; 2011 m. birželio 14 d. Sprendimą Pfleiderer
AG prieš Bundeskartellamt, C-360/09, Rink. I-5161 ir 2012 m.
lapkričio 6 d. Sprendimą Europos bendrija prieš Otis NV ir kt.,
C-199/11, Rink. I-0000. [6] Sprendimas Manfredi, žr. 95 punkto 5 išnašą. [7] 2011 m. birželio 14 d. Sprendimą Pfleiderer
AG prieš Bundeskartellamt, C-360/09, Rink. I-5161 [8] COM(2008) 165 galutinis; taip pat žr. prie
baltosios knygos pridedamą Komisijos tarnybų darbinį
dokumentą SEC(2008) 404. [9] Viešoji
konsultacija „Vieninga Europos kolektyvinių ieškinių koncepcija“, žr.
http:/ec.europa.eu/competition/consultations/2011_collective_redress/lt.pdf [10] 2012 m. gegužės 23 d. Europos konkurencijos
institucijų vadovų rezoliuciją „Protection of leniency
material in the context of civil damages actions“ (Su baudų neskyrimu
susijusios informacijos apsauga nagrinėjant civilinius ieškinius dėl
žalos atlyginimo) galima rasti: http://ec.europa.eu/competition/ecn/leniency_material_protection_en.pdf. [11] Žr. 2012 m. vasario 2 d. Europos Parlamento
rezoliuciją dėl „Vieningos Europos kolektyvinių ieškinių
koncepcijos“ (2011/2089(INI)): http://www.europarl.europa.eu/sides/getDoc.do?type=TA&language=EN&reference=P7-TA-2012-21
rezoliuciją dėl metinės ES konkurencijos politikos ataskaitos
(2011/2094(INI))
http://www.europarl.europa.eu/sides/getDoc.do?type=TA&language=EN&reference=P7-TA-2012-31. [12] COM(2005) 672 galutinis; taip pat žr. prie
žaliosios knygos pridedamą Komisijos tarnybų darbinį
dokumentą SEC(2005) 1732. [13] 2009 m. kovo 26 d. Europos Parlamento
rezoliucija dėl Baltosios knygos dėl ieškinių atlyginti
žalą, patirtą dėl EB antimonopolinių taisyklių
pažeidimo (2008/2154(INI)). [14] 2009 m. kovo 25 d. Europos ekonomikos ir
socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Baltosios knygos
dėl ieškinių atlyginti žalą, patirtą dėl EB
antimonopolinių taisyklių pažeidimo, OL C 228,
2009 9 22, p. 40. [15] Žr. 2012 m. vasario 2 d. Europos Parlamento
rezoliuciją dėl metinės ES konkurencijos politikos ataskaitos
(2011/2094(INI)) [16] OL C 101, 2004 4 27, p. 54. [17] 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB)
Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų
civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo,
OL L 12, 2001 1 16, p. 1. Šis reglamentas pakeistas
2012 m. gruodžio 12 d. Reglamentu (ES) Nr. 1215/2012 dėl
jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse
bylose pripažinimo ir vykdymo, OL L 351, 2012 12 20,
p. 1, kurio didžioji dalis įsigalios 2015 m. sausio 10 d. [18] 2001 m. gegužės 28 d. Tarybos reglamentas
(EB) Nr. 1206/2001 dėl valstybių narių teismų
tarpusavio bendradarbiavimo renkant įrodymus civilinėse ar
komercinėse bylose, OL L 174, 2001 6 27, p. 1. [19] 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir
Tarybos reglamentas (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms
prievolėms taikytinos teisės („Roma II“), OL L 199,
2007 7 31, p. 40. [20] 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir
Tarybos reglamentas (EB) Nr. 861/2007, nustatantis Europos ieškinių
dėl nedidelių sumų nagrinėjimo procedūrą,
OL L 199, 2007 7 31, p. 1. [21] 2008 m. gegužės 21 d. Europos Parlamento ir
Tarybos direktyva 2008/52/EB dėl tam tikrų mediacijos civilinėse
ir komercinėse bylose aspektų, OL L 136,
2008 5 24, p. 3. [22] 2004 m. balandžio 7 d. Komisijos reglamentas
(EB) Nr. 773/2004 dėl bylų nagrinėjimo Komisijoje pagal
Sutarties 81 ir 82 straipsnius tvarkos, OL L 123/18,
2004 4 27, p. 18. [23] Komisijos pranešimas dėl teisės susipažinti su
Komisijos dokumentais bylose pagal EB sutarties 81 ir 82 straipsnius, EEE
sutarties 53, 54 ir 57 straipsnius bei Tarybos reglamentą (EB) Nr.
139/2004 taisyklių, OL C 325/07, 2005 12 22,
p. 7. [24] Komisijos pranešimas dėl atleidimo nuo baudų ir
baudų sumažinimo kartelių bylose, OL C 298,
2006 12 8, p. 17. [25] OL 2008/C 167/1. [26] Per
viešąsias konsultacijas Komisijos gautas rašytines pastabas galima rasti
šiuo adresu: http://ec.europa.eu/competition/antitrust/actionsdamages/green_paper_comments.html
(konsultacijos dėl žaliosios knygos), taip pat šiuo adresu: http://ec.europa.eu/competition/antitrust/actionsdamages/white_paper_comments.html
(konsultacijos dėl baltosios knygos). [27] Žr.
9 išnašą. [28] 2012 m. vasario 2 d. Europos Parlamento
rezoliuciją dėl „Vieningos Europos kolektyvinių ieškinių
koncepcijos“ (2011/2089(INI)): http://www.europarl.europa.eu/sides/getDoc.do?pubRef=-//EP//TEXT+TA+P7-TA-2012-0021+0+DOC+XML+V0//LT. [29] Komisijos komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai,
Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų
komitetui „Europos horizontaliosios kolektyvinio teisių gynimo sistemos kūrimas“,
COM(2013)401 final. [30] Rekomendacija dėl Sąjungos teisės aktuose
įtvirtintų teisių pažeidimo atvejais taikytinų
valstybių narių įpareigojamųjų ir kompensacinių
kolektyvinio teisių gynimo mechanizmų bendrųjų
principų, COM(2013)3539 final . [31] Informaciją
apie viešąsias konsultacijas dėl gairių projekto „Žalos
ieškiniuose dėl žalos atlyginimo, susijusiuose su Sutarties dėl
Europos Sąjungos veikimo 101 arba 102 straipsnių pažeidimais, dydžio
nustatymas“ galima rasti: http://ec.europa.eu/competition/consultations/2011_actions_damages/draft_guidance_paper_lt.pdf. [32] Pastabas, gautus per viešąsias konsultacijas, galima
rasti: http://ec.europa.eu/competition/consultations/2011_actions_damages/draft_guidance_paper_lt.pdf. [33] Study on the conditions of claims for damages in case
of infringement of EC competition rules („Ieškinių dėl žalos,
patirtos dėl EB konkurencijos taisyklių pažeidimo, sąlygų
tyrimas“ ), kurį galima rasti adresu: http://ec.europa.eu/competition/antitrust/actionsdamages/study.html. [34] Making antitrust damages
actions more effective in the EU: welfare impact and potential scenarios
(„Veiksmingesnis ieškinių dėl žalos, patirtos dėl
antimonopolinių taisyklių pažeidimo, atlyginimas: poveikis gerovei ir
galimi scenarijai“), kurį galima rasti adresu: http://ec.europa.eu/competition/antitrust/actionsdamages/files_white_paper/impact_study.pdf. [35] Quantifying antitrust
damages — Towards non-binding guidance for courts („Žalos, patirtos
dėl antimonopolinių taisyklių pažeidimo, dydžio nustatymas.
Teisiškai neprivalomos gairės teismams“), šį dokumentą galima
rasti: http://ec.europa.eu/competition/antitrust/actionsdamages/quantification_study.pdf. [36] Komisijos tarnybų darbinis dokumentas, Poveikio
vertinimo ataskaita „Ieškiniai dėl žalos, patirtos dėl ES antimonopolinių
taisyklių pažeidimo, atlyginimo“, Strasbūras, 2013 6 11,
SWD(2013)203 final [37] Žr. 5 išnašą. [38] Žr. 33 išnašą. [39] Žr. 4.1 skirsnį. [40] Reglamento Nr. 1/2003 3 straipsnio 1 dalis. [41] pvz., išlaidų perkėlimo argumento kaip gynybos
priemonės atveju, žr. 4.4 skirsnį. [42] 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir
Tarybos direktyva 2004/48/EB dėl intelektinės nuosavybės
teisių gynimo, OL L 157, 2004 4 30, p. 45. [43] Akivaizdu, kad tokie patys apribojimai taikomi, kai
nacionaliniai teismai nurodo atskleisti b kategorijos dokumentus, konkurencijos
institucijai baigus nagrinėti bylą. [44] 2004 m. balandžio 7 d. Komisijos reglamentas
(EB) Nr. 773/2004 dėl bylų nagrinėjimo Komisijoje pagal
Sutarties 81 ir 82 straipsnius tvarkos, OL L 123,
2004 4 27, p. 18. [45] Commission Notice on the co-operation between the
Commission and the courts of the EU Member States in the application of
Articles 81 and (82Komisijos pranešimas dėl Komisijos ir ES
valstybių narių teismų bendradarbiavimo taikant EB sutarties 81
ir 82 straipsnius ), OL C 101, 2004 4 27, p. 54;
Komisijos pranešimas dėl teisės susipažinti su Komisijos dokumentais
bylose pagal EB sutarties 81 ir 82 straipsnius, EEE sutarties 53, 54 ir 57
straipsnius bei Tarybos reglamentą (EB) Nr. 139/2004 taisyklių,
OL C 325, 2005 12 22, p. 7; taip pat Komisijos
pranešimas dėl susitarimo procedūros tvarkos siekiant priimti
sprendimus pagal Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 7 ir 23 straipsnius
kartelių bylose, OL C 167, 2008 7 2, p. 1. [46] 2012 m. lapkričio 6 d. Sprendimas Europos
bendrija prieš Otis NV ir kt., C-199/11 , Rink. I-0000. [47] 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir
Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo
sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir
vykdymo, OL L 351, 2012 12 20, p. 1. [48] Quantifying antitrust damages — Towards non-binding
guidance for courts („Žalos, patirtos dėl antimonopolinių
taisyklių pažeidimo, dydžio nustatymas. Teisiškai neprivalomos gairės
teismams“), šį dokumentą galima rasti: http://ec.europa.eu/competition/antitrust/actionsdamages/quantification_study.pdf,
p. 91. [49] Komisijos komunikatas dėl žalos ieškiniuose dėl
žalos atlyginimo, susijusiuose su Sutarties dėl Europos Sąjungos
veikimo 101 arba 102 straipsnių pažeidimais, dydžio nustatymo,
C(2013) 3440. [50] OL C , , p. . [51] OL C , , p. . [52] OL L 1, 2003 1 4, p. 1. Nuo
2009 m. gruodžio 1 d. EB sutarties 81 ir 82 straipsniai tapo SESV 101
ir 102 straipsniais. Šie du nuostatų rinkiniai iš esmės yra
tapatūs. [53] OL C 364, 2000 12 08, p. 1. [54] OL L 174, 2001 6 27, p. 1. [55] OL C 369, 2004 4 27, p. 14.