ES strategijos, skirtos uždaviniams Gvinėjos įlankos regione spręsti, elementai

SANTRAUKA

Gvinėjos įlankos regiono šalims kyla uždavinių, kurių dauguma panašūs į viso Afrikos žemyno šalims kylančius uždavinius. Tačiau pastaruoju metu regiono šalys turi spręsti sudėtingas problemas, susijusias su didesnėmis grėsmėmis dėl pakrančių vandenų kontrolės trūkumo, dėl silpnos prieigos kontrolės ir prastos saugumo padėties[1]. Tokiomis aplinkybėmis plinta nusikalstama veika ir terorizmas, kurie taip pat kelia vis didesnę grėsmę ES. Todėl šiame bendrame komunikate apžvelgiamas bendras grėsmės mastas, jūrinėms valstybėms ir ES kylantys pavojai ir veiksmai, kurių ES ir tarptautinė bendruomenė galėtų imtis siekdamos padėti šioms valstybėms išspręsti šią problemą.

Grėsmės

Dėl įvairaus pobūdžio, dažnai tarpusavyje susijusių tarpvalstybinio masto grėsmių gali išplisti nusikalstama veika ir iškilti pavojus šių valstybių stabilumui ar efektyvumui ir tinkamo ekonomikos vystymosi ar skurdo mažinimo tikslo, kurio siekia ir ES, įgyvendinimui. Grėsmės gali būti trijų skirtingų rūšių:

(a) kylančios vien jūroje, įskaitant neteisėtą žvejybą, neteisėtą atliekų išvertimą, piratavimą ir ginkluotą plėšimą jūroje[2];

(b) kylančios jūroje, bet perkeliamos į sausumą, visų pirma narkotikų, ginklų, padirbtų prekių kontrabanda, ir prekyba žmonėmis, vykdoma priešinga kryptimi;

(c) sausumoje kylančios grėsmės jūroje vykdomai ekonominei veiklai, visų pirma naftos ir dujų gavybos veiklai jūroje, įskaitant įkaitų ėmimą, vagystes (degalų vagystes) ir nusikaltimus uostuose.

Neužtikrinus tokių grėsmių kontrolės jos gali tapti nevaldomos ir pakenkti vietos ir tarptautiniams interesams.

Bendri Afrikos ir Europos interesai

ES ir regiono šalys turi svarbių bendrų interesų. Regionas turi ilgą pakrantę ir daug išteklių, kurie svarbūs tiek vietos užimtumui ir vartojimui, tiek prekybai su Europa. Vietos bendruomenėms ir Europos vartotojams didžiausią susirūpinimą kelia visų jūros išteklių, įskaitant žuvų išteklius, tvarumas. Saugūs tarptautiniai jūrų keliai būtini prekybai ir netrukdomai žvejybai vykdyti. Nemenka dalis ES energijos išteklių tiekiami iš šio regiono, todėl investuotojai ir darbuotojai turėtų būti apsaugoti nuo fizinių išpuolių. Dėl pakrantės teritorija ir per sausumos sienas vykdomos narkotikų ir kitų neteisėtų prekių kontrabandos vietos bendruomenės patiria vis didelę žalą ir dėl to kyla problemų Europoje.

Todėl pagrindinis ES tikslas – padėti regiono valstybėms, kurių dauguma yra labai nestabilios, siekti taikos, saugumo ir klestėjimo skatinant tinkamą ir teisėtą jų ekonomikos ir institucijų vystymą laikantis Afrikos taikos ir saugumo struktūros ir bendros ES politikos, taip pat skatinti siekti politinio konsensuso, sudaryti galimybes įgyvendinti Afrikos savarankiškumo principą ir jo laikytis, visoms įgyvendinamoms programoms taikyti visapusišką požiūrį į regiono vystymąsi ir saugumą. Kituose Afrikos regionuose, visų pirma Somalio pusiasalyje, Sahelyje ir Didžiųjų ežerų regione, įgyta patirtis rodo, kad ankstyvi prevenciniai veiksmai, glaudžiai koordinuojami su regiono šalimis ir Afrikos regioninėmis organizacijomis, ekonomiškai daug efektyvesni, palyginti su veiksmais vėlesniu etapu. Tokia patirtis taip pat rodo, kad siekiant didesnio bendro poveikio būtina integruoti visus aspektus, susijusius su politika, geru valdymu ir (arba) kova su korupcija, saugumu, institucijomis, ekonomika ir vystymusi.

Atsakomieji veiksmai

Nustatytus pavojus ES gali sumažinti padėdama valstybėms stiprinti teisinę valstybę ir veiksmingą valdymą visame regione, taip pat padėdama tobulinti jūrų administracijas, policijos, karinių jūrų pajėgų ir ginkluotųjų pajėgų, pakrantės apsaugos, muitinės ir imigracijos tarnybų atliekamą teisės aktų vykdymo užtikrinimo veiklą.

Kadangi jūrų sienos iki šiol nėra iki galo nustatytos, yra pralaidžios ir jas sunku kontroliuoti, svarbu imtis tokių pradinių veiksmų kaip jūrinių valstybių tarpusavio bendradarbiavimo stiprinimas ir regioninio koordinavimo mechanizmų nustatymas. ES taip pat gali padėti regiono šalims laikytis joms kaip vėliavos ir jūrinėms valstybėms nustatytų tarptautinių įsipareigojimų.

Todėl Europos Sąjungai, įskaitant jos institucijas, delegacijas ir valstybes nares, siūloma bendradarbiaujant su kitomis tarptautinėmis organizacijomis ir vietos partneriais priimti visapusišką strategiją, kuria būtų siekiama keturių konkrečių tikslų:

1. siekti bendro supratimo apie grėsmės Gvinėjos įlankoje mastą ir būtinybę regiono šalimis ir tarptautinei bendruomenei spręsti šią problemą;

2. padėti regiono šalių vyriausybėms kurti tvirtas institucijas, jūrų administracijas ir pajėgumus, kad regiono šalyse būtų užtikrintas informuotumas jūrų klausimais, saugumas ir teisinė valstybė;

3. remti regiono šalių ekonomikos klestėjimą atsižvelgiant į nacionalines ir regionines vystymosi strategijas, kurti darbo vietas ir padėti didinti pažeidžiamų bendruomenių atsparumą ir skatinti jas nedaryti nusikaltimų ar nesmurtauti;

4. stiprinti regiono šalių ir regioninių organizacijų bendradarbiavimo struktūras, kad būtų imamasi grėsmių jūroje ir sausumoje mažinimo veiksmų.

GRĖSMIŲ POBŪDIS IR POKYČIAI

Šis bendras komunikatas aprėpia didelę geografinę teritoriją: 6 000 km besidriekiančią pakrantę nuo Senegalo iki Angolos, įskaitant Žaliojo Kyšulio, San Tomės ir Prinsipės salas, ir du geografinius, politinius ir ekonominius regionus – Vakarų Afrikos valstybių ekonominę bendriją (VAVEB) ir Centrinės Afrikos valstybių ekonominę bendriją (CAVEB), kurios abi prisijungusios prie Gvinėjos įlankos komisijos ir Afrikos Sąjungos (AS).

Per pastarąjį dešimtmetį Vakarų ir Centrinės Afrikos valstybėse ekonomikos augimo tempas buvo nevienodas ir vienose valstybėse valdymas stiprėjo, kitose – silpnėjo. Kai kurioms šalims netrukus bus suteiktas vidutines pajamas gaunančių šalių statusas, tačiau yra ir tokių šalių, kurioms dar nepavyko pasiekti vieno iš Tūkstantmečio vystymosi tikslų (TVT) – sumažinti skurdo. Tačiau visoms regiono šalims grėsmę kelia didėjantis nestabilumas ir nusikalstama veika Gvinėjos įlankos regione. Nestabilumas ar ekonominės veiklos sutrikimas regione tiesiogiai paveiks ir ES.

Organizuoti nusikaltimai, pvz., narkotikų kontrabanda, prekyba žmonėmis, ginklais, neapdorotais deimantais, suklastotais vaistais, neteisėtomis atliekomis[3], elektroniniai nusikaltimai ir susijęs pinigų plovimas dažnai daromi Gvinėjos įlankos regione, kur kertasi pralaidžios sausumos ir jūrų sienos. Kontrabandos maršrutai dažnai driekiasi per nestabilias ir krizių paveiktas vietoves, taip pat nuo terorizmo kenčiančias vietoves Sahelyje ir šiaurės Nigerijoje. Dėl narkotikų, visų pirma kokaino, ir ginklų[4] kontrabandos keliose Vakarų Afrikos šalyse, ypač Bisau Gvinėjoje, labai susilpnėjo valdymo institucijos. Tam tikrais atvejais iš tokios veiklos papildomų pajamų gauna Sahelyje veikiančios teroristų grupuotės. Jungtinių Tautų narkotikų kontrolės ir nusikalstamumo prevencijos biuro (UNODC) vertinimu, vien 2011 m. iš Vakarų Afrikos į Europą įvežto kokaino vertė buvo 1,25 mlrd. USD; didžiosios dalies neteisėtų migrantų, kurie neteisėtai vežami arba keliauja patys, kelionės tikslas – Europa. Taip pat vykdoma neteisėta prekyba kakava, medvilne, mediena, anakardžiais, auksu ir deimantais[5].

Piratavimas ir ginkluotas plėšimas jūroje yra antra didėjanti grėsmė. Jūrų prekybą iš Gvinėjos įlankos regiono ir į jį daugiausia vykdo ES. Šis regionas yra vienas strateginių ES jūrinių interesų. Bet kuriuo metu Gvinėjos įlankoje yra vidutiniškai 30 su ES vėliava plaukiojančių arba ES priklausančių laivų. Per pastarąjį dešimtmetį iš 551 deklaruoto užpuolimo arba mėginimo užpulti dauguma įvykdyti teritorijose, kurios patenka į nacionalinę jurisdikciją, o mažiau kaip 20 proc. užpuolimų vykdyti tarptautiniuose vandenyse; daugiausia tokių užpuolimų užregistruota 2012 m. prie Nigerijos ir Togo krantų. Tokie užpuolimai dažniausiai rengiami laivams švartuojantis, plaukiant prie pakrančių vandenyse esančių naftos platformų arba tanklaivių arba plaukiant nuo jų. Tačiau naujausi vertinimai rodo, kad užpuolimo pavojus gali kilti atokiau nuo pakrantės esančiose teritorijose: taip veikia Somalio piratai, kurie užpuolimus tarptautiniuose vandenyse vykdo naudodamiesi plaukiojančiomis bazėmis. Baiminamasi, kad piratai, tikėdamiesi didesnės naudos, Somalio pusiasalyje gali pradėti imti įkaitais jūrininkus. Susirūpinimą kelia nenuspėjamas smurtavimas prieš įgulos narius, taip pat naudojant ginklus.

Naftos vagystės ir degalų piratavimas apima degalų vagystes ir tanklaivių užgrobimą degalų vagystės tikslais. Neseniai įvertinta, kad Nigerijoje kasdien pavagiama apie 100 000 barelių degalų, kurie vėliau perparduodami juodojoje rinkoje. Piratai ir ginkluoti užpuolikai taip pat užpuola į naftos platformas darbuotojus plukdančius vilkikus. Dėl tokių veiksmų vyriausybės praranda pajamas, didėja su komerciniu saugumu susijusios išlaidos ir atgrasoma nuo tolesnių investicijų. Svarbu užtikrinti naftos ir naftos chemijos pramonės saugumą ne tik Nigerijoje, kurioje padėtis sudėtingiausia, bet ir atokesnėse teritorijose, esančiose prie Pusiaujo Gvinėjos, Ganos, Kamerūno, Kongo Respublikos, Gabono, Čado, Liberijos ir Angolos krantų[6]. Su naftos vagystėmis susiję naftos išsiliejimo atvejai dažnai daro dar didesnę žalą pakrantės teritorijoms ir sykiu su žvejyba ir žemės ūkiu susijusiems pragyvenimo šaltiniams.

Neteisėta žvejyba. Pasaulio Banko ir Maisto ir žemės ūkio organizacijos duomenimis, žvejyba tebėra svarbus daugumos Gvinėjos įlankos regiono šalių sektorius: Mauritanijoje iš jo gaunama 25–30 proc. pajamų, jam tenka 25–30 proc. Senegalo eksporto ir 25–40 proc. Bisau Gvinėjos vyriausybės pajamų. Dėl neteisėtos, nedeklaruojamos ir nereglamentuojamos žvejybos Gvinėjos įlankoje jūrinės valstybės kasmet patiria apie 350 mln. USD nuostolių; šis reiškinys kelia didelį pavojų aplinkai bei žuvų ištekliams ir gali visiškai sužlugdyti žvejybos sektorių. Manoma, kad Gvinėjos įlankos regione bendras apskaičiuotas laimikis yra 40 proc. didesnis, palyginti su deklaruotu laimikiu. Todėl prarandama daug išteklių, pajamų, maisto ir pragyvenimo šaltinių. 

Gvinėjos įlankos regiono šalyse nedarbo lygis yra apie 40 proc., jaunimo nedarbo – per 60 proc. Oficialia, teisėta ekonomika jaunimui neužtikrinamos pakankamos ekonominės galimybės. Be to, maisto stygius kaimo vietovėse paskatino migraciją į miestus, todėl sparčiai padaugėjo miestų gyventojų, prastos būklės socialinei ir ekonominei infrastruktūrai daromas didelis spaudimas ir tarp miestų gyventojų atsiranda įtampa. Didelis nedarbas skatina jaunimą imtis neteisėtos veiklos, kad galėtų pragyventi, todėl jaunuoliai tampa piratų ir nusikaltėlių grupuočių samdiniais arba neteisėtais migrantais, keliaujančiais labai pavojingomis sąlygomis.

ES INTERESAI

ES turi svarbių su ekonomika, vystymusi, prekyba ir saugumu susijusių interesų Gvinėjos įlankos regione. Jos įsipareigojimas mažinti skurdą ir remti ekonomikos vystymąsi įtvirtintas Kotonu susitarime. ES taip pat įsipareigojusi teikti paramą, kad regiono gamtiniai ištekliai, įskaitant angliavandenilius ir žuvų išteklius, būtų tvariai eksploatuojami. Apie pusė Europos energetinių išteklių importuojami; iš jų beveik 10 proc. naftos ir 4 proc. gamtinių dujų importuojami iš Gvinėjos įlankos regiono. Nigerija, Angola, Pusiaujo Gvinėja ir Gabonas yra svarbūs naftos, Nigerija – gamtinių dujų tiekėja. Dėl geografinio artumo Europai ir patogių jūrų kelių šis regionas, palyginti su Artimųjų Rytų regionu, turi lyginamąjį pranašumą patenkinti mūsų naftos poreikius, ir Europa tebėra pagrindinė rinka, į kurią iš šio regiono eksportuojami kiti produktai, įskaitant medieną, žemės ūkio produktus ir mineralinius išteklius[7].

Regionas pritraukia vis daugiau Europos investicijų ne tik gamtinių išteklių sektoriuose, bet ir vartojimo prekių ir paslaugų sektoriuose, įskaitant mobiliojo ryšio paslaugas. Didėjant regiono ekonomikos augimo tempui, jis tampa vis svarbesne eksporto rinka. Todėl atsiranda daugiau abipusių interesų palaikyti partnerystės ryšius, kad užtikrinant saugumą ir stabilumą būtų skatinamas augimas ir kuriamos darbo vietos.

ES taip pat suinteresuota skatinti stabilumą Gvinėjos įlankos regione, kad ES piliečiai būtų apsaugoti nuo grėsmių, kurias kelia narkotikų prekyba, terorizmas, piratavimas, ginkluoti plėšimai ir kiti regione daromi nusikaltimai.

PADARYTA PAŽANGA

Siekiant šalinti šias grėsmės per pastaruosius 5 metus tarptautiniu, regioniniu ir nacionaliniu lygmenimis vykdytos įvairios iniciatyvos.

- Priimtos dvi JT Saugumo Tarybos rezoliucijos dėl piratavimo ir ginkluotų plėšimų Gvinėjos įlankoje[8], kuriose nurodyta, kad regiono šalių iniciatyva turi būti priimta „visapusiška strategija siekiant šalinti piratavimo ir ginkluotų plėšimų jūroje Gvinėjos įlankos regione keliamas grėsmes ir pagrindines jų priežastis“ ir kad siekiant „skatinti saugią laivybą ir laivybos saugumą Gvinėjos įlankos regione būtina remtis jau vykdomomis nacionalinėmis, regioninėmis ir neregioninėmis iniciatyvomis“. Abiejose rezoliucijose apskritai daugiausia dėmesio skiriama taikos ir stabilumo išlaikymui Gvinėjos įlankos regione.

- Talkinant Didžiojo aštuoneto šalimis (G8), pradėta Gvinėjos įlankos grupės draugų iniciatyva, kurios tikslas – spręsti su laivybos saugumu Gvinėjos įlankos regione susijusius klausimus; prie iniciatyvos prisijungė ir ES. Daugiausia dėmesio skiriama Afrikos savarankiškumo principui; ekonomikos vystymosi ir saugumo tarpusavio ryšiui; koordinavimo ir keitimo informacija svarbai ir poreikiui imtis visapusiškų veiksmų, įskaitant su valdymu ir teisingumu susijusius klausimus.

- ES neteisėtos, nedeklaruojamos ir nereglamentuojamos žvejybos problemą sprendžia įgyvendindama tam skirtą reglamentą ir su daugeliu Vakarų ir Centrinės Afrikos jūrinių šalių sudarytus ES žuvininkystės sektoriaus partnerystės susitarimus, kuriais skatinama reglamentuoti žvejybą, įskaitant ES laivų žvejybą, ir remti vystymąsi, tobulinti valdymą ir kontrolės priemones žvejybos sektoriuje.

- Dėl didėjančio tarptautinės bendruomenės spaudimo ir tarptautinio masto paramos regioninės organizacijos – VAVEB ir CAVEB – nustatė politikos priemonės ir pradėjo įgyvendinti konkrečius veiksmus, o 2008 m. VAVEB priėmė išsamią krizių prevencijos programą, kuria, be kita ko, sprendžiami tarpvalstybinio ir laivybos saugumo klausimai, Prajos planą, kuriuo sprendžiama didėjanti narkotikų problema, ir Kovos su terorizmu strategiją ir įgyvendinimo planą. Nuo 2008 m. įgyvendinama CAVEB Integruota laivybos saugumo strategija ir įkurtas Centrinės Afrikos regioninis laivybos saugumo centras. 2012 m. Afrikos Sąjunga priėmė Integruotą Afrikos laivybos saugumo strategiją („Integruota Afrikos strategija 2050“).

- Kai kurios Gvinėjos įlankos regiono šalys skiria daugiau išteklių ir palaikydamos partnerystės ryšius rengia strategijas organizuoto nusikalstamumo jūroje ir sausumoje problemai spręsti, pvz., veiklą pradėjo Nigerijos Federacinės Respublikos ir Benino Respublikos jungtiniai patruliai (operacija „Prosperity“).

- Didesnę paramą politikos formavimui, koordinavimui ir institucijų pajėgumų stiprinimui pagal dvišales programas teikia ES valstybės ir kiti tarptautiniai partneriai, pvz., JAV, Brazilija, Kinija, Indija, Pietų Afrikos Respublika ir kt. ES valstybės narės jau teikia didelę paramą, visų pirma pagrindinių institucijų pajėgumų stiprinimui ir teikiamų paslaugų gerinimui.

- 2013 m. birželio 24–25 d. Jaundėje vykusio Gvinėjos įlankos regiono valstybių vadovų aukščiausio lygio susitikimo rezultatai:

a) priimtas Elgesio kodeksas dėl piratavimo, ginkluoto laivų plėšimo, neteisėtos veiklos jūroje Vakarų ir Centrinėje Afrikoje prevencijos ir sustabdymo, kuris bus peržiūrėtas po 3 metų[9];

b) priimtas susitarimo memorandumas dėl saugios laivybos ir laivybos saugumo Vakarų ir Centrinėje Afrikoje, kurį pasirašė CAVEB, VAVEB ir Gvinėjos įlankos komisijos vadovai ir kuriuo numatyta sukurti ekspertų grupę, kuri parengtų Elgesio kodekso įgyvendinimo tolesnių veiksmų planą;

c) priimtas sprendimas susitarimo memorandume nurodytą Regioninį koordinavimo centrą kurti Jaundėje. Šiam centrui patikėta kodekso įgyvendinimo stebėjimo užduotis prižiūrint AS.

Nustatant strateginius reikalavimus ir būtinas politines priemones padaryta nemenka pažanga. Tačiau įgyvendinimas stringa dėl ribotų išteklių ir trūkstamų investicijų, kurios būtinos siekiant sustabdyti plintantį organizuotą nusikalstamumą.

TOLESNI VEIKSMAI

Jaundėje vykusiame aukščiausio lygio susitikime atskiros valstybės, regioninės organizacijos ir Gvinėjos įlankos komisija tvirtai įsipareigojo bendradarbiauti tarpusavyje ir su tarptautiniais partneriais, kad regione būtų skatinama saugi laivyba plačiausia prasme[10]. Todėl nustatant ES strategiją naudinga atsižvelgti į tolesnius veiksmus po šio aukščiausio lygio susitikimo.

 ES strategija turėtų būti pagrįsta trimis principais:

- partnerystė su Gvinėjos įlankos regiono šalimis, jų regioninėmis organizacijomis ir kitomis regione veikiančiomis tarptautinėmis organizacijomis (VAVEB, CAVEB, Gvinėjos įlankos komisija, Vakarų ir Centrinės Afrikos jūrų organizacija (VCAJO)), taip pat su JT biurais Centrinėje ir Vakarų Afrikoje (UNOCA ir UNOWA), tarptautinėmis organizacijomis, įskaitant AS, JT agentūras, pvz., Tarptautinę jūrų organizaciją (TJO), Interpolu, Pasaulio muitinių organizacija (PMO) ir kitomis;

- visapusiškas požiūris į problemas, užtikrinant, kad su saugumu, vystymusi ir valdymu susiję klausimai būtų įtraukti į bendrą strateginę programą;

- kituose Afrikos regionuose įgyvendinant strategijas įgytos patirties pritaikymas.

ES siūlo priimti integruotą strategiją, kuria būtų atsižvelgiama į valdymo klausimus, šalinami visi su saugumu susiję pavojai ir sprendžiami uždaviniai sausumoje ir jūroje, visos tarpvalstybinių nusikaltimų, susijusių su jūrų sritimi, problemos, kaip nustatyta Jaundėje pasirašytame Elgesio kodekse, šalinamos pagrindinės jų priežastys ir regione skatinama taika, saugumas, stabilumas, geras valdymas ir vystymasis.  Svarbiausi ilgalaikių veiksmų, kurių bus imamasi ateityje, elementai – parama sienų valdymui ir teisinei valstybei, teisinės ir saugumo sistemų pertvarkymas, teisės kreiptis į teismą ir žmogaus teisių užtikrinimas, kova su korupcija ir organizuotu nusikalstamumu, įskaitant neteisėtą migraciją. Taip pat svarbu tinkamas ekonomikos valdymas, pvz., tinkamesnis gamtinių išteklių, įskaitant naftą, žuvų ir kitus išteklius, eksploatavimo valdymas ir visuomenės dalyvavimo šiuose procesuose užtikrinimas. Kiti svarbūs elementai turėtų būti pasinaudojimas sėkmingai įgyvendintų ES veiksmų ir Sahelio regionui ir Somalio pusiasaliui skirtų strategijų patirtimi; bendradarbiavimas nacionaliniu, regioniniu ir tarptautiniu lygmenimis su atskiromis valstybėmis, turinčiomis politinės valios veikti, arba jų grupėmis, ir skatinimas kitas valstybes prisijungti.

 Atsižvelgiant į tai, ES strategija daugiausia dėmesio bus skiriama keturiems tikslams: 

1 tikslas. Siekti bendro supratimo apie grėsmės Gvinėjos įlankoje mastą ir būtinybę regiono šalimis ir tarptautinei bendruomenei spręsti šią problemą.

Siekiama nustatyti tvirtą, faktais pagrįstą politikos formavimo ir veiksmų pagrindą, skatinti Afrikos šalių savarankiškumą ir politinę valią spręsti problemas. Tai taip pat leistų ES geriau įvertinti siūlomų veiksmų išlaidas ir naudą.

Bendradarbiavimas su šalių pagrindiniais suinteresuotaisiais subjektais ir regioninėmis organizacijomis, įskaitant pilietinės visuomenės organizacijas, nevyriausybines organizacijas (NVO), regionines žuvininkystės valdymo organizacijas, ir privačiuoju sektoriumi padės visapusiškai įvertinti grėsmės mastą, nustatyti galimus veiksmus ir susitarti dėl prioritetų

Galimi veiksmai:

- rinkti daugiau duomenų (šiuo metu pranešama tik apie 30–50 proc. incidentų jūroje) ir aktyviau dalytis informacija;

- nustatyti geografines teritorijas ir temines prioritetines sritis, kuriose būtų sutelkti ES veiksmai, taip pat palaikant bendradarbiavimą su kitais tarptautiniais veikėjais;

- atsižvelgiant į pavojaus lygmenį šalinti kitus nestabilumą lemiančius veiksnius naudojantis tokiomis priemonėmis kaip išankstinio perspėjimo apie konfliktą sistema ir konfliktų pavojaus vertinimai, taip pat ES žmogaus teisių strategijomis;

- užtikrinti teminių (susijusių su saugumu, kova su narkotikų kontrabanda ir terorizmu) ir geografinių politikos priemonių ir (arba) strategijų derėjimą;

- palaikyti glaudžius ryšius su privačiuoju sektoriumi, visų pirma pramonės, smulkios žvejybos ir kalnakasybos sektoriais, ir laivybos įmonėmis, siekiant užtikrinti, kad vyriausybės atsižvelgtų į jų interesus;

- remti dialogą su pilietine visuomene, pramonės sektoriumi ir šalių vyriausybėmis.

2 tikslas. Padėti regiono šalių vyriausybėms kurti institucijas ir pajėgumus, kad būtų užtikrintas saugumas ir teisinė valstybė.

Siekiant veiksmingai kovoti su organizuotų nusikaltėlių tinklais būtinos tvirtos nacionalinės (ir regioninės) institucijos, pajėgios ilgainiui pašalinti grėsmes.  Tokioms institucijoms turi būti suteikti atitinkami įgaliojimai, jos turi turėti ryžto ir išteklių kovoti su nusikalstamumu, taip pat techninių pajėgumų, įskaitant specializuotas sritis. ES sukaupta patirtis ir turimi ištekliai gali padėti stiprinti vietos lygmens pajėgumus; palaikydama politinį dialogą ji turėtų teikti būtiną politinę paramą.

Minėtos institucijos yra:

- politinės institucijos (pvz., parlamentai, rinkimų administravimo įstaigos, politinės partijos), kurios gali suteikti kitoms institucijoms įgaliojimų veikti ir sukurti tam tinkamą teisinę sistemą;

- saugumą užtikrinančios institucijos (pvz., vidaus saugumo pajėgos, pakrančių apsaugos tarnybos, uostų direkcijos ir karinės pajėgos – sausumos, jūrų ir oro ginkluotosios pajėgos, kurioms suteiktos susijusios žvalgybinės informacijos rinkimo funkcijos), galinčios atlikti stebėjimo operacijas ir prireikus imtis veiksmų, kad būtų apsaugoti prekybos keliai ir naftos gavybos įrenginiai ir būtų sustabdyta tokia neteisėta veikla kaip narkotikų kontrabanda ir prekyba žmonėmis. Kad būtų nustatyta aiški atsakomybė už sunkius nusikaltimus sausumoje arba jūroje, turi būti sukurta tinkama teisinė sistema ir užtikrinama politinė atskaitomybė. Būtina stiprinti pajėgumus tose srityse, kuriose jie yra silpniausi (pvz., kovos su piratavimu jūroje arba narkotikų aptikimo srityse);

- su teisine valstybe susijusios institucijos (pvz., policija, teismai ir įkalinimo įstaigos, įskaitant specializuotus teismus, pvz., susijusius su muitais arba žvejyba), kurios a) galėtų užtikrinti, kad būtų atliekami tyrimai, įtariamieji būtų teisiami ir tinkamai nubaudžiami pagal teisės nuostatas ir laikantis žmogaus teisių standartų; b) sudaryti kuo palankesnes sąlygas naudotis teise kreiptis į teismą ir užtikrinti žmogaus teises (taip pat prekybos žmonėmis aukų); skatinti teisminių institucijų ir vidus reikalų sistemos reformas. Svarbiausi šios srities elementai yra teisėjų ir tyrimą atliekančių pareigūnų nepriklausomumas ir apsauga, kriminalistiniai gebėjimai teikti įrodymus teismuose ir neteisėtų tardymo metodų naudojimo problemos sprendimas;

- ekonomikos ir aplinkos valdymo institucijos: nacionalinės valdžios institucijos turi mažinti korupciją, pasitelkdamos nacionalines finansines įstaigas užkirsti kelią pinigų plovimui, kovoti su korumpuotu ar nekompetentingu gamtinių išteklių eksploatavimo sutarčių valdymu, vykdant komercinę veiklą užtikrinti tinkamą aplinkos apsaugos valdymą; 

- priežiūros institucijos ir pilietinė visuomenė (pvz., vyriausiasis kontrolierius, ombudsmenas, kovos su korupcija institucijos, žiniasklaida, NVO, ekspertų grupės, bendruomenių grupės), kurios gali skatinti tinkamą valdymą ir teisinę valstybę, kad būtų šalinamos organizuotų nusikaltėlių veiklai palankios sąlygos.

ES turėtų siekti bendradarbiauti su vietos bendruomenėmis, pilietine visuomene ir žiniasklaida, kad būtų užtikrinta tokių institucijų atskaitomybė piliečiams.

Galimi veiksmai:

a) užtikrinti griežtesnį teisinės valstybės principų taikymą stiprinant nacionalines teisėsaugos institucijas ir teismines institucijas; stiprinti jūros ir sausumos stebėjimo pajėgumus; skatinti glaudesnį agentūrų tarpusavio ir regioninį veiksmų koordinavimą kovojant su prekyba narkotikais ir organizuotu nusikalstamumu, įskaitant bendradarbiavimą saugumo srityje, teisinį bendradarbiavimą, dalijimąsi duomenimis ir jungtinius tarpvalstybinius kovos su kontrabanda veiksmus; teikti paramą rengiant „Integruotą Afrikos strategiją 2050“, tobulinti laivybos stebėjimo pajėgumus ir laivybos saugumo pažeidimų deklaravimą, įskaitant duomenų rinkimą baudžiamojo persekiojimo tikslais;

b) gerinti ekonomikos ir aplinkos valdymą tobulinant žvejybos ir mineralinių išteklių gavybos jūroje teisines sistemas, įskaitant žvejybos leidimų sistemas, ir užtikrinti jų vykdymą; bendradarbiauti su tarptautinėmis organizacijomis, regioninėmis žuvininkystės valdymo organizacijomis ir kitomis svarbiausiomis organizacijomis, kad būtų laikomasi tarptautinės teisės ir regioninių standartų; bendradarbiauti su privačiuoju sektoriumi, įskaitant naftos ir jūrų pramonės sektorius, kad būtų skatinama įmonių atsakomybė, ir konsultuotis su pilietine visuomene ir vietos bendruomenėmis.

3 tikslas. Remti jūrinių valstybių ekonomikos klestėjimą, kad jos galėtų piliečiams teikti pagrindines paslaugas, užtikrinti galimybes įsidarbinti ir mažintų skurdą.

Daugelis Gvinėjos įlankos regiono šalių yra nestabilios mažiausiai išsivysčiusios šalys, kurių pagrindiniai vystymosi rodikliai, pvz., gyvenimo trukmė, sveikata ir raštingumas, yra žemi. Dominuojantis skurdas, prastas valdymas ir žemas išsivystymo lygis gali skatinti nusikalstamą veiką. Sukūrus teisėtų ir ilgalaikių darbo vietų jaunimui būtų galima šalinti tam tikras pagrindines priežastis, skatinančias nesaugumą daugelyje Gvinėjos įlankos regiono šalių.

Pagal ES vystymosi politiką, įskaitant ES pokyčių darbotvarkę, pirmenybė teikiama pagalbai, skiriamai skurdžiausioms šalims, visų pirma nestabilioms valstybėms. Pokyčių darbotvarke siekiama spręsti tokius pagrindinius klausimus kaip geras valdymas, įtraukus ir ilgalaikis augimas, žemės ūkis, aprūpinimo maistu saugumas, švari energija ir atsparumo klimato kaitos padariniams didinimas. Kalbant apie mitybą, prekybą, ekonomikos augimą ir užimtumą, akivaizdu, kad regionui labai svarbu tobulinti žuvininkystės sektoriaus, visų pirma smulkios žvejybos pakrančių vandenyse, valdymą[11].

Galimi veiksmai:

- tęsti pradėtus darbus ir plėsti jų aprėptį, kad Gvinėjos įlankos regiono šalyse būtų tobulinamas svarbiausių pramonės sektorių, įskaitant žvejybą ir mineralinių išteklių gavybą, reglamentavimas ir valdymas;

- skatinti aktyvesnį bendruomenės dalyvavimą plėtojant vietos ekonomiką ir remti bendruomenes joms suteikiant galimybes naudotis energija ir pagrindinėmis paslaugomis;  

- bendradarbiauti su Gvinėjos įlankos regiono šalimis, regioninėmis žuvininkystės valdymo organizacijomis, tarptautinėmis organizacijomis ir kitais svarbiausiais suinteresuotaisiais subjektais, kad būtų tobulinamas žuvininkystės ir išteklių gavybos sektorių reglamentavimas ir valdymas.

4 tikslas. Kurti regiono šalių tarpusavio bendradarbiavimo struktūras, kad būtų imamasi veiksmingų tarpvalstybinių veiksmų jūroje ir sausumoje.

Svarbu dalijimasis informacija ir tiek viešojo, tiek privačiojo sektoriaus įvairių agentūrų ir veikėjų tarpusavio bendradarbiavimas, todėl būtinas tinkamas planavimas ir veiksmų koordinavimas, visų pirma su svarbiausiomis regioninėmis organizacijomis – VAVEB, CAVEB ir Gvinėjos įlankos komisija. Afrikos Sąjungai suteikta platesnio masto koordinavimo funkcija davė naudos Somalio pusiasalyje ir ją palankiai vertina regioninės organizacijos Gvinėjos įlankos regione.  Palaikydama bendradarbiavimą ES turi skatinti integruoti šią funkciją ir koordinuoti veiksmus. 

Galimi veiksmai:

- tobulinti regiono partnerių veiksmų planavimą, koordinavimą ir komunikavimą; padėti regioninėms organizacijoms glaudžiau bendradarbiauti įgyvendinant Jaundės aukščiausio lygio susitikimo tolesnius veiksmus;

- nustatyti sritis, kuriose palaikant politinį dialogą su aktyviais partneriais, pvz., JAV, Kanada, Japonija, Kinija, taip pat JT, Pasaulio Banku ir kitomis daugiašalėmis organizacijomis ir (arba) institucijomis būtų galima daryti teigiamą poveikį, įskaitant Gvinėjos įlankos regionui;

- palaikant ES ir regiono valstybių, regioninių organizacijų ir kitų regioninių institucijų politinius dialogus turėtų būti reguliariai vertinama saugumo jūroje ir sausumoje padėtis, taip pat su vystymusi susijusi padėtis, tendencijos ir poreikiai;

- remti VEVAB, CEVAB, Gvinėjos įlankos komisijos ir Afrikos Sąjungos pastangas tarpusavyje ir su valstybėmis narėmis bei išorės partneriais koordinuoti veiksmus.

IŠVADOS

Nors nacionaliniu, regioniniu ir tarptautiniu lygmeniu imtasi tam tikrų daug žadančių veiksmų, dėl nusikalstamos veikos masto, įvairovės ir kintančio pobūdžio ir itin sudėtingų tokią veiką skatinančių pagrindinių priežasčių būtina daugiau dėmesio skirti nacionalinio, regioninio ir tarptautinio lygmens veiksmams. Tokia strategija visiškai atitinka nacionalines skurdo mažinimo strategijas bei regionines iniciatyvas ir jas papildo, ja taip pat užtikrinama sinergija su veiksmais, kurie įgyvendinami pagal žuvininkystės sektoriaus partnerystės susitarimus ir reglamentą dėl neteisėtos, nedeklaruojamos ir nereglamentuojamos žvejybos. Akivaizdu, kad veiksmai siekiant skirtingų šioje strategijoje nustatytų tikslų gali papildyti ir sustiprinti vieni kitus.

Tačiau bus svarbu koordinuoti visas skirtingas iniciatyvas regiono lygmeniu ir tarp ES institucijų Briuselyje, taip pat jas derinti su valstybių narių programomis ir tarptautine bendruomene. Šiuo etapu tikslinga imtis plataus masto veiksmų, kuriais būtų sprendžiami įvairūs su ekonomika, socialiniais reikalais, valdymu, saugumu ir vystymusi susiję uždaviniai.

Daugiausia dėmesio turėtų būti skiriama toms sritimis, kuriose ES veiksmai gali turėti didžiausią poveikį. Jaundėje surengtas aukščiausio lygio susitikimas atvėrė galimybių pritraukti lėšų, kad būtų finansuojamos Afrikos šalių iniciatyva kuriamos regioninės koordinavimo platformos.

Galiausiai ši strategija padės tinkamiau vertinti ir su partneriais Gvinėjos įlankos regione nuosekliau planuoti ES veiksmus. Daugiau dėmesio skirdama tinkamesniam koordinavimui, ES galės užtikrinti didesnį teigiamą poveikį tokiose srityse kaip saugumas, investuotojų pasitikėjimas, klestėjimas, pragyvenimo šaltiniai, aplinka ir energijos išteklių tiekimas.

[1] Įskaitant daugelį kaimyninių žemyninių šalių, tiekimas į kurias priklauso nuo ekonominės veiklos pakrantės teritorijoje.

[2] Tarptautinėje teisėje piratavimas – tarptautiniuose vandenyse vykstantys incidentai, o ginkluotas plėšimas jūroje – teritoriniuose vandenyse vykstantys incidentai.

[3] Neteisėtos atliekos apima herbicidus ir pesticidus, naftos produktų atliekas, neapdorotas pramonines atliekas, įskaitant branduolinius ir aerozolinius teršalus.

[4] UNODC vertinimu, Gvinėjos įlankos regione yra apie 5–7 mln. šaulių ir lengvųjų ginklų.

[5] Dėl deimantų regione paaštrėjo konfliktai, todėl sukurta Kimberlio proceso deimantų sertifikavimo programa, kad konfliktinių zonų deimantai nepatektų į tarptautines rinkas.

[6] 2011 m. rugpjūčio mėn. Europos Parlamento ataskaitoje Nr. 433.768 „Dėl naftos bendrovių veiklos poveikio aplinkai, sveikatai ir vystymuisi Užsachario Afrikoje“ daugiausia dėmesio skiriama Angoloje ir Nigerijoje įgytai patirčiai.

[7] Mineralinių išteklių pavyzdžiai: geležies rūda (Nigerija, Gabonas ir Kamerūnas), deimantai (Gvinėja, Liberija, Siera Leonė), manganas (Gabonas), boksitas (Gvinėja), kobaltas ir mediena (Kamerūnas) ir kakava (Gana, Dramblio Kaulo Krantas).

[8] JTST rezoliucijos (2011) 2018 ir (2012) 2039.

[9] Šis kodeksas parengtas atsižvelgiant į Tarptautinės jūrų organizacijos Džibučio elgesio kodeksą, skirtą laivybai Vakarų  Indijos vandenyne. Pagrindiniai kodekso elementai – ypatingas dėmesys dalijimuisi informacija ir koordinavimui – funkcijoms, kurias atlikti padeda kiekvienoje valstybėje paskirtas nacionalinis ryšių centras ir regioniniai tarpvalstybiniai ir tarpregioniniai laivybos saugumo koordinavimo centrai; tvirtas valstybių įsipareigojimas paskelbti išskirtines ekonomines zonas ir užtikrinti nacionalinių įstatymų, įskaitant dėl žvejybos, kovos su piratavimu ir ginkluotu plėšimu jūroje, aplinkos apsaugos, atliekų išmetimo ir mineralinių išteklių bei naftos, vykdymą. Skatinant didesnį Afrikos savarankiškumą, užduotis įgyvendinti kodeksą patikėta ne Tarptautinei jūrų organizacijai, o Afrikos Sąjungai. Kodeksas kol kas neprivalomas.

[10] Reglamento Nr. 725/2004 2 straipsnio 5 dalyje laivybos saugumas apibrėžiamas kaip prevencinių priemonių, kuriomis norima apsaugoti laivus ir uostų įrenginius nuo tyčinių neteisėtų veiksmų grėsmės, visuma.

[11] Sustiprinus vietos pajėgumus išsaugoti ir valdyti žuvų išteklius, ES taip pat galėtų gauti didelės naudos – galėtų būti užtikrintos geresnės ES žvejybos laivyno perspektyvos, o tinkamesniu vietos lygmens stebėjimu – didesnis jūrų kelių saugumas.