15.4.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 114/37


Regionų komiteto nuomonė. Tvarios ES akvakultūros plėtros strateginės gairės

2014/C 114/08

I.   POLITINĖS REKOMENDACIJOS

REGIONŲ KOMITETAS

1.

teigiamai vertina Europos Komisijos komunikatą „Tvarios ES akvakultūros plėtros strateginės gairės“ ir pabrėžia, kad akvakultūros produktų gamyba turėtų būti laikoma strategine (kaip ir kitų pirminio sektoriaus produktų gamyba) siekiant spręsti būsimus su aprūpinimu maistu, gamtos ištekliais ir regionų vystymusi susijusius uždavinius;

2.

pabrėžia Mėlynojo augimo svarbą ir kad Europos tvarios akvakultūros plėtros strategija neabejotinai būtina norint pasiekti užimtumo ir gamybos didinimo akvakultūros sektoriuje tikslus kaip numatyta ES ekonomikos atgaivinimo strategijoje „Europa 2020“;

3.

pageidauja, kad gairėmis pirmiausia būtų siekiama sumažinti neteisėtą, nedeklaruojamą ir nereglamentuojamą žvejybą taikant daugiapakopį valdymą;

4.

primena, kad ankstesnėse savo nuomonėse išreiškė paramą akvakultūros sektoriui ir prašė jį pripažinti viena iš politikos sričių, atitinkamai jį finansuoti ir skatinti, kad ši ūkinė veikla taptų rimta alternatyva tradicinei žuvininkystei. Todėl Komitetas turėtų būti pripažintas vienu svarbiausiu partneriu skatinant akvakultūros politiką;

5.

atkreipia dėmesį į Maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) pateiktus duomenis, pagal kuriuos šiuo metu 47 proc. visų žmonių vartojimui skirtų žuvų tiekia akvakultūros sektorius ir apgailestauja, kad pasauliniu mastu ES akvakultūros produktų gamyba sudaro tik 2,3 proc. visos gamybos apimties ir 4 proc. visos vertės (1);

6.

reiškia gilų susirūpinimą, kad Europa pirmavusi žuvininkystės ūkiuose veisiamų žuvų sektoriuje, šiuo metu turi importuoti daugiau kaip 60 proc. visų akvakultūros produktų, nors yra pajėgi šios rūšies maisto produktus gaminti Sąjungos teritorijoje, taigi ir sukurti darbo vietų savo piliečiams ir laikytis aukštesnių standartų;

7.

pripažįsta būtinybę vystyti akvakultūros potencialą, kad šis sąstingį išgyvenantis ekonomikos sektorius taptų klestinčiu;

8.

džiaugiasi, kad pritarta būtinybei mažinti ES rinkoje suvartojamų jūros produktų kiekio ir sužvejojamo kiekio skirtumus, bei vaidmeniu, kurį siekiant šio tikslo turi atlikti akvakultūros sektorius;

9.

pabrėžia, kad tvarus vystymasis Europoje tapo būtina visų socialinio ir ekonominio augimo programų sąlyga, todėl visuose sektoriuose tvarumui užtikrinti būtini ir politiniai įsipareigojimai, ir ištekliai;

10.

mano, kad tvari akvakultūros plėtra yra strategiškai svarbi, kadangi tai tiesiogiai susiję su visų regionų ir vietos bendruomenių (įskaitant ir ne jūrines) interesais, o aplinkos politika, vandens (jūrų ir vidaus) kokybė ir sektoriaus ekonominė pažanga yra tarpusavyje susijusios;

11.

primena, kad Europos akvakultūros sektoriui būdinga įvairovė, nes jame taikomi skirtingi auginimo būdai: uždaro ciklo ir atviro ciklo sistemos, ekstensyvus ir intensyvus auginimo metodas, auginimas sausumoje, ežeruose, tvenkiniuose, upių slėniuose ar baseinuose, pakrantėse ar atviroje jūroje, akvakultūra apima gėlavandenių ir jūrinių žuvų, vėžiagyvių auginimą, ji plėtojama tiek šaltuose Skandinavijos, tiek šiltesniuose Pietų Europos jūrų vandenyse. Tačiau nepaisant šių skirtumų, Europos akvakultūros sektoriui būtina parama, kad jis taptų konkurencingu ir naudingu, darbo vietas kuriančiu, praktine patirtimi turtingu ir vietos žmonių pasididžiavimą skatinančiu ekonomikos sektoriumi;

12.

pripažįsta, kad būtina organizuoti komunikacijos kampanijas, kuriose būtų pabrėžiama šio sektoriaus produktų gausa ir įvairovė, taip pat skatinamas didesnis produktų ženklinimo skaidrumas, padedantis atskirti intensyvaus auginimo produktus ir produktus, auginamus natūraliomis gamtinėmis (pvz., jūros baseinų) sąlygomis;

13.

mano, kad ES turi imtis iniciatyvaus vaidmens plėtojant ekologiškus ir tvarius žuvų auginimo metodus ir taikant ES sukurtas naujas žuvų auginimo, maitinimo, veisimo ir sugavimo technologijas ir novatoriškas sistemas ir taip pradėti „mėlynąją revoliuciją“;

14.

pritaria nuogąstavimams dėl ES akvakultūros produktų gamybos sąstingio ir dėl neišnaudotų konkurencinių galimybių, kurias šiam sektoriui suteikia aukšta europinių maisto produktų kokybė ir griežti maisto higienos standartai;

15.

rekomenduoja ES toliau kuo griežčiau kontroliuoti importuojamus akvakultūros produktus, kuriuos Europos įmonės dažnai naudoja kaip žaliavą kitų produktų gamybai ir užtikrinti standartizuotas bendras sveikatos, higienos, darbo ir aplinkosaugos sąlygas tiek importuojamiems, tiek „ES pagamintiems“ produktams;

16.

atkreipia dėmesį į teigiamas ilgalaikio akvakultūros sektoriaus (ir kitų susijusių gamybos šakų) augimo ekonomines ir socialines pasekmes, kadangi tai leistų patenkinti nuolat didėjančią vidaus paklausą, kuri šiuo metu tenkinama importuojamais produktais, ir paskatinti Europos Sąjungoje užimtumo augimą;

17.

pritaria Komisijos pastangoms skatinti savanorišką valstybių narių bendradarbiavimą rengiant daugiamečius nacionalinius strateginius planus, tačiau atkreipia dėmesį, kad sukūrus pažangos vertinimo rodiklius neturėtų padidėti biurokratinė našta įmonėms ir vietos valdžios institucijoms;

18.

apgailestauja, kad nėra atkreipiamas dėmesys į vaidmenį, kurį gali atlikti vietos ir regionų valdžios institucijos skatinant tvarią akvakultūros plėtrą, pavyzdžiui, jos galėtų vykdyti su akvakultūros produktais supažindinančias informavimo programas mokyklose ir skatinti vartoti vietos ir sezoninius produktus (trumpoji gamybos grandinė);

19.

siūlo siūlomai sukurti Akvakultūros patariamajai tarybai pasinaudoti kai kurių valstybių narių regionų, turinčių patirties ekonomikos vystymosi srityje, indėliu;

20.

pritaria, kad tvariai akvakultūros plėtrai gali didėles svarbos gali turėti privalomi ES aplinkos apsaugą, visuomenės sveikatą, vartotojų apsaugą ir aplinkos tvarumą reglamentuojantys teisės aktai, kuriais remiantis turi būti nustatomi bendri daugiamečių nacionalinių strateginių planų tikslai;

21.

taip pat pritaria ketinimui įgyvendinti ES aplinkos teisės aktus išvengiant nereikalingos naštos akvakultūros sektoriaus gamintojams; šiuo požiūriu gamintojų ir vietos ir regionų valdžios institucijų praktinė patirtis gali būti naudinga Akvakultūros patariamosios tarybos darbui;

22.

pabrėžia, kad surengtos konsultacijos su suinteresuotaisiais subjektais buvo labai svarbios ir tikisi, kad bus pasiūlyta dar kartą surengti tokias konsultacijas iki 2017 m. pabaigos rengiantis daugiamečių nacionalinių planų laikotarpio vidurio įvertinimui;

23.

pritaria Komisijos nustatytoms prioritetinėms sritims ir gairėms, kuriomis siekiama: a) sumažinti administracinę naštą; b) sudaryti palankesnes prieigos prie teritorijų ir vandens plotų sąlygas; c) padidinti akvakultūros sektoriaus konkurencingumą; ir d) padėti užtikrinti vienodas veiklos sąlygas išnaudojant konkurencinius ES akvakultūros sektoriaus pranašumus;

24.

primena, kad daugiau nei 90 proc. su akvakultūra susijusios veiklos vykdo MVĮ, kurių pelningumas ir darnus vystymasis priklauso nuo skaidrumo, administracinių procedūrų veiksmingumo ir suprantamumo. Neturėdami aiškaus pagrindo ekonominės veiklos vykdytojai negalės priimti informacija grindžiamų sprendimų dėl investicijų ir savo veiklos plėtros, kurti darbo vietų ir didinti gamybą;

Administracinių procedūrų supaprastinimas

25.

apgailestauja, kad kliūtys kurti naujus akvakultūros ūkius, kurios jau buvo nurodytos 2002 m. komunikate ir dėl jo parengtoje RK nuomonėje, ne tik išlieka, bet ir dar labiau trukdo pradėti šią komercinę veiklą. 2–3 metus trunkanti paraiškų dėl licencijų išdavimo naujiems akvakultūros ūkiams kurti procedūra (kai tuo tarpu šiame sektoriuje pirmaujančioje Norvegijoje tam skiriama tik 6 mėn.) atgraso daugelį potencialių verslininkų ir yra labai nepalanki ES pasaulinės konkurencijos požiūriu. Todėl kaip niekada reikalingas teisės aktas, kuriuo būtų sutrumpinti vidutiniai terminai ir sumažinti skirtumai valstybėse narėse;

26.

ragina Komisiją savo strateginėse gairėse atsižvelgti į didžiausią galimą tausios žvejybos laimikį;

27.

pritaria pasiūlymui, kad Komisija bendradarbiaudama su atitinkamomis institucijomis, pagal valstybių narių surinktus duomenimis, nustatytų gerosios patirties pavyzdžius ir sritis, kuriose reikėtų siekti didesnio administracinio veiksmingumo. Be to, tokį metodą reikėtų taikyti ir procedūroms, susijusioms su ES dotacijų skyrimu akvakultūros įmonėms;

28.

primena, kad Europoje licencijų išdavimas žuvininkystės ūkiams ir parama vietos lygmeniu veikiančioms akvakultūros MVĮ dažnai priklauso vietos ir regionų valdžios institucijų kompetencijai. Vietos ir regionų valdžios institucijos turi laikytis griežtų aplinkos apsaugos įstatymų ir susiduria su NVO ir turizmo pramonės spaudimu, be to tradicinės žvejybos sektorius išgyvena ekonominį nuosmukį ir didėja nedarbas, todėl aiškios tvarios ES akvakultūros plėtros gairės neabejotinai būtų naudingos šioms institucijoms;

29.

pabrėžia, kad vietos ir regionų valdžios institucijos gali svariai prisidėti skleidžiant gerąją administracinę patirtį, t. y. pasidalyti informacija, kurią valstybės narės privalo pateikti iki 2013 m. pabaigos;

Tvarios akvakultūros plėtros ir ekonominio augimo užtikrinimas taikant koordinuotą teritorinį planavimą

30.

pabrėžia, kad akvakultūra apskritai yra jautresnė taršos padariniams nei žuvininkystė, todėl svarbu raginti valstybes nares sudaryti vidaus teritorijų, teritorinių vandenų ir pakrančių ruožų rizikos ir poveikio kartogramas ir jas pateikti Europos jūrų saugumo agentūrai. Šiose kartogramose turėtų būti pateikta informacija apie infrastruktūrą ir veiksmus, galinčius daryti poveikį vandens kokybei taikomas priemones problemoms spręsti, stebėsenos veiklą, naujus svarbius projektus ir t. t.;

31.

pripažįsta, kad koordinuotas teritorinis planavimas būtų naudingas akvakultūros sektoriui ir kad koordinuotas planavimas taip pat būtinas ir jūrininkystės sektoriuje kaip priemonė sumažinti konfliktus dėl veiksmų dubliavimosi, stiprinti sektoriaus tvarumą, mažinti netikrumą, didinti investicines galimybes ir paspartinti akvakultūros ūkių vystymąsi;

32.

rekomenduoja pasinaudoti visomis galimybėmis, kurias gali suteikti pakrančių veiklos grupių dalyvavimas teritorinio planavimo procesuose. Šios veiklos grupės, atstovaudamos gausiems vietos lygmens suinteresuotiesiems subjektams, gali padėti įtraukti regionus į programavimą ir išteklių valdymą;

33.

pabrėžia koordinuoto teritorinio planavimo svarbą siekiant sumažinti galimus akvakultūros ir žuvininkystės sektorių konfliktus. Suderinta šių sektorių veikla naudinga ir įmonėms, pakrančių, ir salų bendruomenėms, pavyzdžiui, žuvininkystės sektoriui nebereikalingi perdirbimo pajėgumai galėtų būti perkelti į augantį akvakultūros sektorių; be to, akvakultūros, perdirbimo ir komercinės veiklos vykdytojų bendradarbiavimas, jei tik plėtojamas sinergiškai, gali padidinti akvakultūros produktų pridėtinę vertę;

34.

ragina Komisiją prašyti valstybių narių rengiant daugiamečius nacionalinius strateginius planus išsamiau išanalizuoti poveikį, kurį patyrė pakrančių ruožuose veiklą vykdantys akvakultūros ūkiai, šio poveikio švelninimo kriterijus ir galimas kompensacines priemones šiems ūkiams;

35.

pritaria, kad svarbu nustatyti akvakultūrai tinkamiausius gėlojo vandens plotus ir tikisi, kad kai kurie nacionalinių gerosios patirties pavydžiai, kuriuos turi atrinkti valstybės narės, bus susiję su gėlojo vandens akvakultūra;

36.

pritaria, kad jei ūkio veiklos poveikio aplinkai aspektai būtų įvertinami atliekant teritorinį planavimą, sumažėtų administracinė našta privatiems dalyviams;

37.

prašo strateginėse gairėse atkreipti dėmesį, kad atliekant koordinuotą teritorinį pakrančių ruožų planavimą, svarbus vaidmuo gali tekti sūraus vandens plotų (slėniai ir lagūnos) panaudojimui, kadangi tai gali būti labai naudinga socialinei ir ekonominei struktūrai krizės laikotarpiu ir siekiant padidinti ES akvakultūros produktų gamybą;

ES akvakultūros sektoriaus konkurencingumo padidinimas

38.

pritaria Komisijai, kad akvakultūros įmonėms bus naudingas geresnis rinkos organizavimas ir geriau struktūruotos akvakultūros gamintojų organizacijos;

39.

prašo Komisijos tęsti tiesiogines konsultacijas su akvakultūros sektoriaus gamintojų organizacijomis siekiant nustatyti pagrindines plėtros kliūtis, su kuriomis susiduriama šiame sektoriuje, ir sukurti mechanizmus joms pašalinti;

40.

pripažįsta, kad gamintojų organizacijų sukurti gamybos ir prekybos planai (kartu su susitarimais gamybos grandinės lygmeniu, tarpšakiniais susitarimais ir prekės ženklų politika) yra tinkamos priemonės akvakultūros įmonių konkurencingumui padidinti ir veiksmingas būdas patenkinti didėjančius vartotojų maisto produktų kokybės ir įvairovės reikalavimus;

41.

pabrėžia vietos ir regionų valdžios institucijų ir jų agentūrų (vykdančių mokslinių tyrimų ir bandymų veiklą) galimą vaidmenį skatinant į rinką, inovacijas ir žinių perdavimą orientuotus mokslinius tyrimus, taip pat padedant valstybėms narėms skatinti ir užtikrinti įvairių nacionalinių mokslinių tyrimų programų sinergiją;

42.

ragina Komisiją ir toliau didelį dėmesį skirti ekstensyviajai akvakultūrai ir biologinei įvairovei ypač svarbiai problemai, kurią kelia žuvimi mintantys paukščiai ir kiti žuvimi mintantys gyvūnai (pavyzdžiui, europinė ūdra), ir įvertinti nukrypti nuo Laukinių paukščių apsaugos ir Buveinių direktyvų leidžiančių nuostatų, kurias galėjo taikyti kai kurios valstybės narės, veiksmingumą; be to, reikėtų nedelsiant išsiaiškinti, ar žuvimi mintančių „probleminių gyvūnų rūšių“ griežta apsauga tam tikruose regionuose apskritai atitinka ES teisę, kad, remiantis pakeistomis klasifikacijomis, būtų galima lengvai pagrįsti būtinas valstybėms narėms taikomas išimtis;

43.

labai teigiamai vertina valstybėms narėms ir vietos bei regionų valdžios institucijoms numatytą tikslą remti ir plėtoti akvakultūros rinkos poreikiams pritaikytas švietimo ir profesinio mokymo programas ir teikti informaciją apie esamą pasiūlą, ir įgyvendinamą ekonomikos augimo politiką;

44.

mano, kad Komisija galėtų užtikrinti žinių, gerosios patirties ir inovacijų perdavimą įsteigdama numatytą ES rinkos observatoriją arba ragindama valstybes nares savo būsimose veiklos programose numatyti didesnę paramą akvakultūros įmonėms (visų pirma bendrovėms), kurios vykdo žinių ir inovacijų perdavimo programas;

Vienodų veiklos sąlygų kūrimas ES veiklos vykdytojams, išnaudojant jų konkurencinį pranašumą

45.

pripažįsta, kad būtina visada informuoti vartotojus apie ES pagamintų ir importuotų akvakultūros produktų kokybę, kadangi teisinga informacija gali tik padidinti sektoriaus konkurencingumą;

46.

mano, kad, kalbant apie ženklinimą ir savanorišką sertifikavimo sistemą, daugiamečiuose nacionaliniuose strateginiuose planuose reikėtų pateikti atnaujintą informaciją ir išsamią padėties analizę, taip pat skatinti vienovę ES lygmeniu;

47.

norėtų, kad tvarios ES akvakultūros plėtros strateginėse gairėse būtų pabrėžtas gamintojų organizacijų ir pakrančių veiklos grupių vaidmuo, kurį jos bendromis pastangomis galėtų atlikti populiarindamos akvakultūros produktus ir teritorijas, kuriose galima plėtoti šių produktų gamybą; regionai gali konkrečiais veiksmais prisidėti prie šių tikslų įgyvendinimo;

48.

mano, kad valstybės narės ir regionai turėtų nustatyti teigiamą žemės ūkio sektoriuje įgytą su produktų atsekamumu ir trumposiomis gamybos grandinėmis susijusią patirtį ir skatinti ją taikyti akvakultūros įmonėse, kad padidėtų jų konkurencingumas;

49.

laikosi nuomonės, kad vietos žuvininkystės valdymo planus reikėtų susieti ir su akvakultūros sektoriumi, kadangi jie apima tokius klausimus kaip augyklos, gamybos sezoniškumas, rinkos aprūpinimas, mažėjantis darbo vienetų skaičius žuvininkystės sektoriuje ir pan.;

50.

pabrėžia, kad labai svarbu skirti kuo didesnį dėmesį galimam nuolat didėjančios ekologiškų produktų paklausos indėliui į akvakultūros sektoriaus augimą;

51.

pritaria, kad siūlomų tikslų paskirstymui (valstybėms narėms, Komisijai ir Akvakultūros patariamajai tarybai). Mano, kad į valstybių narių tikslus reikėtų įtraukti vietos lygmens viešojo ir privataus sektoriaus partnerystes, kurių pagrindu sudarytos pakrančių veiklos grupės, galinčios prisidėti prie tvarios akvakultūros sektoriaus plėtros;

Nauja ES akvakultūros paramos politika

52.

džiaugiasi, kad Komisija atsižvelgė į RK rekomendaciją (pateiktą nuomonėje CdR20/2003) įsteigti akvakultūros patariamąją tarybą, kuri teiks rekomendacijas sprendimus priimantiems politikams. Tačiau primena, kad Komitetas „galėtų tapti forumu ir užtikrinti, kad visuomenė aktyviai dalyvautų ir būtų informuota apie klausimus, susijusius su akvakultūra, ir taip [...] prisidėtų prie akvakultūros sektoriaus valdymo gerinimo (2).

2013 m. lapkričio 29 d., Briuselis

Regionų komiteto Pirmininkas

Ramón Luis VALCÁRCEL SISO


(1)  Europos Komisija, Bendros žuvininkystės politikos faktai ir skaičiai, 2012 m.

(2)  OL C 141, 2010 5 29, p. 37–44.