KOMISIJOS ATASKAITA EUROPOS PARLAMENTUI, TARYBAI IR EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI

dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 861/2007, nustatančio Europos ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo procedūrą, taikymo

1.           Įžanga

Reglamentas (EB) Nr. 861/2007, nustatantis Europos ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo procedūrą, (toliau – Reglamentas) nuo 2009 m. sausio mėn. taikomas visose valstybėse narėse, išskyrus Daniją. Pagrindiniai procedūros bruožai: rašytinis pobūdis, griežti procesiniai terminai, neprivalomas teisinis atstovavimas, elektroninių ryšio priemonių naudojimas, standartinių formų naudojimas procesiniams veiksmams ir tarpinės procedūros, kuria teismo sprendimas paskelbiamas vykdytinu, (egzekvatūros) panaikinimas.

28 straipsnyje reikalaujama, kad Komisija iki 2014 m. sausio 1 d. pateiktų ataskaitą, kurioje apžvelgiamas Reglamento veikimas. Ši ataskaita grindžiama išorės tyrimu[1], viešomis konsultacijomis internetu, atsakymais į valstybėms narėms skirtą klausimyną, 2011 ir 2013 m. vykusiomis diskusijomis Europos teisminiame tinkle civilinėse ir komercinėse bylose (toliau – ETT) ir vartotojų[2] bei visuomenės[3] nuomone.

2.           Reglamento taikymas apskritai

Apskritai laikoma, kad procedūra palengvino tarpvalstybinį ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimą ES. Ją taikant tarpvalstybinio bylinėjimosi dėl nedidelių sumų išlaidos sumažėjo iki 40 proc., o bylinėjimo trukmė – nuo iki 2 metų ir 5 mėnesių iki vidutiniškai 5 mėnesių.

Palyginti su nacionalinėmis supaprastintomis procedūromis, Europos procedūra laikoma pigesne, nes ji paprastesnė už nacionalines procedūras. Pagal daugumą nacionalinių procedūrų teisinis atstovavimas nėra privalomas tik nagrinėjant ginčus dėl nedidelių sumų žemesnės instancijos teismuose.

Tačiau Europos ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo procedūra taikoma vis dar labai retai, palyginti su galimų bylų skaičiumi. Šiuo atžvilgiu ieškinių skaičius valstybėse narėse labai skiriasi: 2012 m. Bulgarijoje pareikšti tik 3 ieškiniai, o Ispanijoje – 1 047[4]. Be tokių veiksnių kaip, pavyzdžiui, gyventojų apsipirkimo įpročiai ar alternatyvių nacionalinių procedūrų prieinamumas ar išlaidos, toks skirtingas Europos procedūros taikymas yra visų pirma susijęs su žinojimu apie jos egzistavimą ir veikimą[5]. Šią išvadą patvirtina tai, kad ieškinių pagal Reglamentą skaičius nuo jo įsigaliojimo 2009 m. nuolat didėjo[6].

„Eurobarometro“ apklausa Nr. 395 rodo, kad du trečdaliai pasinaudojusiųjų procedūra yra apskritai ja patenkinti. 13 proc. apklaustųjų buvo nepatenkinti, 17 proc. atsakė, kad teismas neišmanė procedūros, 16 proc. patyrė sunkumų pildydami formas, o 10 proc. prašė padėti užpildyti ieškinio formą, tačiau pagalbos nesulaukė.

Pranešta ir apie kitus trūkumus, kurie aprašyti toliau.

3.           Reglamento taikymo sritis

3.1.        2 000 EUR riba

Reglamentas taikomas tais atvejais, kai ieškinio suma neviršija 2 000 EUR.

Daugelyje valstybių narių jau taikomos nacionalinės supaprastintos procedūros[7]. Šių procedūrų ieškinio sumos ribos labai skiriasi – nuo 600 EUR Vokietijoje iki 25 000 EUR Nyderlanduose. Priėmus Reglamentą išryškėjo tendencija padidinti maksimalią ieškinio sumą nacionalinėse supaprastintose teismo procedūrose[8]. Kai kuriose valstybėse narėse ši riba buvo labai padidinta[9].

„Eurobarometro“ apklausa Nr. 347[10] rodo, kad 2 000 EUR riba smarkiai apriboja procedūros taikymą, visų pirma MVĮ, kurių tarpvalstybinių teisinių ginčų su kitomis įmonėmis sumos vidutiniškai siekia 39 700 EUR. Dėl šių ieškinių įmonės turi pasikliauti nacionalinėmis ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo procedūromis, jei tokių esama, arba įprastu civiliniu procesu. Dėl to gali susidaryti neproporcingai didelės bylinėjimosi išlaidos, o teismo procesas užsitęsti. 45 proc. bendrovių, įsivėlusių į tarpvalstybinį ginčą, nesikreipia į teismą dėl to, kad proceso išlaidos yra neproporcingos ieškinio sumai, o 27 proc. – dėl to, kad teismo procesas užtruktų per ilgai.

3.2.        Teritorinė taikymo sritis

Reglamentas šiuo metu taikomas ginčams, kai bent vienos iš šalių nuolatinė ar įprastinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje kreipiamasi į teismą. Dėl šio apribojimo šalys, kurios pasinaudoja teise pasirinkti jų bendros nuolatinės gyvenamosios vietos teismą pagal Reglamentą (EB) Nr. 44/2001 (Reglamentas „Briuselis I“)[11], o ne kitą kompetentingą teismą, negali pasinaudoti Europos procedūra. Pavyzdžiui:

– jei sutartis vykdoma kitoje valstybėje narėje, pavyzdžiui, jei ji susijusi su vasarnamio kitoje valstybėje narėje nuoma;

– jei įvykis, dėl kurio pareikštas ieškinys dėl deliktinės atsakomybės, įvyko kitoje valstybėje narėje, pavyzdžiui, pasienio regione įvykusi avarija;

– jei teismo sprendimas turi būti vykdomas kitoje valstybėje narėje, pavyzdžiui, jei atsakovo banko sąskaita yra kitoje valstybėje narėje.

Be to, dėl šio apribojimo procedūra negali būti taikoma tais atvejais, kai ieškinius pagal Reglamentą ES valstybių narių teismuose pareiškia trečiųjų šalių piliečiai arba jie yra atsakovai, pavyzdžiui, ES vartotojų skundų dėl įmonių trečiojoje šalyje atveju.

Be to, dėl šio apribojimo kyla teisinis netikrumas. Piliečiai gali tikėtis, kad Reglamentas bus taikomas didesniam skaičiui jų tarpvalstybinių ieškinių, taip pat dirbtinai sukurti tarpvalstybines aplinkybes, kaip numatyta Reglamente, kad galėtų pasinaudoti jo privalumais, pavyzdžiui, perleisti reikalavimo teisę užsienio įmonei[12].

4.           Reglamentu nustatyta procedūra

4.1.        Jurisdikcija

Teismų jurisdikcija taikant Europos ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo procedūrą nustatoma pagal Reglamentą „Briuselis I“.

Kai kurios valstybės narės įsteigė vieną ar kelis specializuotus teismus, taikančius Europos ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo procedūrą (pvz., Suomija, Malta ir Heseno federalinė žemė Vokietijoje). Tokia specializacija turi tam tikrų pranašumų, pavyzdžiui, sutelkiamos specializuotos teisėjų žinios, kalbiniai įgūdžiai ir turimos nuotolinio ryšio priemonės, o tai sutaupo išlaidų. Galimus trūkumus ieškovams, kurie pageidautų pareikšti tarpvalstybinį ieškinį dėl nedidelės sumos jų vietos teisme gali kompensuoti tai, kad vis dažniau bylos tvarkomos elektroniniu būdu ir naudojant nuotolinio ryšio priemones.

4.2.        Rašytinė procedūra ir nuotolinio ryšio priemonių naudojimas

Europos procedūra iš esmės yra rašytinė procedūra. Dėl to šalims nereikia keliauti ir sutaupoma išlaidų ir laiko. Tačiau teismas gali surengti žodinį nagrinėjimą, jei mano, kad to reikia, arba jei to prašo kuri nors šalis. Teismai raginami rengti žodinį nagrinėjimą naudojant vaizdo konferenciją arba kitas ryšių technologijas, jei turima techninių priemonių.

Tyrimas rodo, kad septyniose valstybėse narėse ir (arba) jurisdikcijose[13] galimybės teisme naudoti IRT yra ribotos (mažiau kaip 10 proc. teismų) arba jų nėra, o dešimt valstybių narių ir (arba) jurisdikcijų[14] suteikia galimybę IRT naudotis visuose teismuose. Net tose valstybėse narėse, kuriose atitinkama įranga yra, negalima garantuoti, kad ji faktiškai naudojama žodiniam nagrinėjimui taikant Europos ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo procedūrą, nes dėl jos naudojimo sprendžia teisėjas. Šiuo metu šalys patiria nepagrįstai didelių išlaidų tada, kai jų prašoma asmeniškai dalyvauti kitoje valstybėje narėje vykstančiame žodiniame bylos nagrinėjime.

Specialioje „Eurobarometro“ apklausoje Nr. 395 trečdalis apklaustųjų nurodė, kad jie būtų labiau linkę pareikšti ieškinį, jeigu procedūros galėtų būti vykdomos tik raštu, ir nereikėtų asmeniškai atvykti į teismą. Šiuolaikinės technologijos leidžia nuotolinio ryšio priemones įrengti gana nebrangiai („Skype“ tipo arba telekonferencijų įrangą).

4.3.        Ieškinio pareiškimas, dokumentų įteikimo būdai ir elektroninės procedūros naudojimas

Ieškovas gali pareikšti ieškinį teismui tiesiogiai, paštu arba kitomis ryšio priemonėmis (pavyzdžiui, faksu arba elektroniniu paštu), kurios yra priimtinos valstybei narei, į kurios teismą buvo kreiptasi.

10 valstybių narių[15] ir 5 Vokietijos federalinėse žemėse[16] tarpvalstybinio pobūdžio bylose ieškinius leidžiama pareikšti elektroniniu būdu (internetu arba e. paštu). Ši tendencija ateityje turėtų stiprėti[17], ir į tai atsižvelgiama bandomajame Europos e. teisingumo projekte e-Codex[18], kuriuo įvertinamos galimybės sukurti centralizuotą elektroninių prašymų sistemą, kuri būtų taikoma vykdant Europos ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo procedūrą.

Kalbant apie dokumentų įteikimą, pagrindinis dokumentų įteikimo būdas yra siuntimas paštu, gaunant patvirtinimą apie jų gavimą. Taigi elektroninės dokumentų įteikimo priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei dokumentų įteikti paštu neįmanoma. Tuo metu, kai buvo priimtas Reglamentas, ši nuostata buvo labai novatoriška, nes ja buvo pašalinti su dokumentų įteikimu susiję formalumai. Tuo tarpu kai kurios valstybės narės įdiegė elektronines ryšių priemones vidaus procedūroms. Europos ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo procedūros šalys šiomis naujovėmis negali pasinaudoti dėl taisyklės, pagal kurią pirmenybė teikiama dokumentų įteikimui paštu, o tik tada visomis kitomis ryšio priemonėmis. Be to, galima tikėtis, kad per ateinančius kelerius metus IRT teismų sistemose bus naudojamos dažniau.

Toks nepakankamas IRT naudojimas mažina Reglamento patrauklumą: penktadalis apklaustųjų, dalyvavusių Specialioje „Eurobarometro“ apklausoje Nr. 395 dėl Europos procedūros, nurodė, kad jie būtų labiau linkę pasinaudoti šia procedūra, jei visi procesiniai veiksmai galėtų būti atlikti internetu.

4.4.        Bylinėjimosi trukmė

Reglamente nustatyti terminai, kad ieškiniai dėl nedidelių sumų būtų nagrinėjami sparčiau. Nors už šių terminų nesilaikymą sankcijos nenumatytos, duomenys rodo, kad tarpvalstybinių ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo trukmė nuo to laiko, kai buvo priimtas Reglamentas, nepaprastai sutrumpėjo. Europos procedūros taikymo trukmė atrinktose valstybėse narėse[19] rodo, kad ieškinių nagrinėjimas trunka apie 3–8 mėnesius, vidutiniškai maždaug 5 mėnesius, o prieš priimant Reglamentą jis užtrukdavo iki 2 metų 5 mėnesių.

4.5.        Prievolės būti atstovaujamam advokato panaikinimas

„Eurobarometro“ apklausa Nr. 395 nustatė, kad trečdalis apklaustųjų, pasinaudojusių Europos ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo procedūra, buvo atstovaujami teisininko, o šiek tiek daugiau apklaustųjų procedūra pasinaudojo be teisinės pagalbos. Kai kuriais atvejais piliečiai kreipėsi į advokatą, nes negalėjo gauti nemokamos pagalbos arba dėl to, kad žyminius mokesčius galima sumokėti tik per advokatą (žr. toliau 6 ir 8.2 skirsnius). Todėl net jeigu teisė į teisinį atstovavimą yra pagrindinė visų piliečių teisė, piliečiai neturėtų būti verčiami kreiptis į advokatą tik dėl to, kad kitaip būtų pažeidžiamos Reglamento taisyklės, arba vien dėl praktinių kliūčių.

4.6.        Daugiakalbės standartinės formos

Reglamente numatytos keturios daugiakalbės standartinės formos. Nuo 2008 m. šias formas kartu su vertimo į visas oficialias kalbas priemone galima rasti Europos teisminiame atlase , o nuo 2011 m. – ir Europos e. teisingumo portale kaip dinamines formas su jas užpildyti padedančiu vedliu[20].

Paprastai piliečiai mano, kad ieškinio formą užpildyti lengva (62 proc.), nors kai kurie nurodo patyrę sunkumų (16 proc.). Kai kurie vartotojai manė, kad tam tikri standartinių formų aspektai yra per daug sudėtingi, pavyzdžiui, jurisdikcija, tarpvalstybinio ieškinio apibrėžtis, palūkanų skaičiavimas ir dokumentai, kuriuos reikia pridėti[21].

4.7.        Minimalūs reikalavimai sprendimo peržiūrai

18 straipsnyje nustatyta išimtine teisių gynimo priemone siekiama ištaisyti padėtį, kai atsakovas nežinojo apie teismo procesą kilmės valstybėje narėje ir neturėjo galimybės tinkamai gintis. Nors Reglamente nustatytos teisės kreiptis dėl peržiūros atsiradimo sąlygos, pačią procedūrą reglamentuoja nacionalinė teisė.

Peržiūros procedūros, panašios į nustatytąją Reglamento 18 straipsnyje, numatytos ir kitose civilinės teisenos priemonėse, visų pirma Europos mokėjimo įsakymo[22], Europos vykdomojo rašto[23] ir Išlaikymo reglamento[24] procedūrose. Dėl peržiūros procedūros pagal Europos priemones įgyvendinimo iškilo klausimų ir neaiškumų. Siekiant spręsti šiuos klausimus ir neaiškumus, reikėtų paaiškinti 18 straipsnio nuostatą, pasiremiant vėlesne Išlaikymo reglamento nuostata.

5.           Pripažinimas ir vykdymas kitoje valstybėje narėje

Nepranešta apie jokias problemas, susijusias su egzekvatūros panaikinimu Reglamente. Tačiau Europos vartotojų centrams pranešta apie tam tikras faktinio vykdymo problemas, pavyzdžiui, dėl vertimo poreikio ir informacijos apie vykdymo užtikrinimo procedūras arba įvairių šalių vykdymo užtikrinimo pareigūnų  kontaktinių duomenų trūkumo[25]. Tik kelios valstybės narės priima Reglamento D formą anglų kalba ir keliomis kitomis kalbomis[26]. Dėl to vykdymo siekianti šalis patiria papildomų išlaidų. Vertimo išlaidos paprastai skaičiuojamos už puslapį, nepaisant to, kad didžioji dalis informacijos jau išversta į visas oficialias kalbas ir reikia versti tik 4.3 skirsnį, kuriame išdėstyta sprendimo esmė.

6.           Pagalba šalims

Valstybėse narėse įgyvendinta nedaug konkrečių priemonių, siekiant užtikrinti, kad šalys turėtų galimybę gauti praktinę pagalbą formoms užpildyti. Remiantis ECC-Net ataskaita, 41 proc. valstybių narių nurodė, kad tokia pagalba piliečiams neteikiama, o „Eurobarometro“ apklausa Nr. 395 rodo, kad 10 proc. apklaustųjų prašė pagalbos, tačiau jos negavo.

Apibendrinant, valstybės narės nemokamos pagalbos nuolat neteikia. Tai gali turėti poveikio ribotam Europos procedūros naudojimui.

7.           Valstybių narių pareiga informuoti

Pagal 24 ir 25 straipsnius valstybės narės privalo pateikti tam tikrą procedūros veikimui būtiną informaciją. Tačiau šiuo metu nepateikta informacijos keliais klausimais, kurių reguliavimas valstybėse narėse labai skiriasi – tai informacija apie žyminius mokesčius ir jų mokėjimo būdus, apie nacionalines peržiūros pagal 18 straipsnį procedūras ir apie nemokamos pagalbos piliečiams teikimą.

Dėl skaidrumo stokos vartotojai ir įmonės gaišta laiką ieškodami informacijos apie išlaidas ir negali priimti išsamia informacija pagrįsto sprendimo, ar pasinaudoti procedūra.

8.           Kitos Reglamento taikymo kliūtys

8.1.        Ieškinio sumai neproporcingi žyminiai mokesčiai

Iš vertinimo matyti, kad neproporcingi žyminiai mokesčiai yra didelė kliūtis procedūros taikymui kai kuriose valstybėse narėse. Žyminius mokesčius kartais reikalaujama sumokėti iš anksto, o tai gali turėti neigiamo poveikio ieškovams, ketinantiems kreiptis į teismą[27]. „Eurobarometro“ apklausa Nr. 347 rodo, kad 45 proc. įmonių nesikreipia į teismą, nes bylos nagrinėjimo išlaidos būtų neproporcingos ieškinio sumai[28]. Europos vartotojų organizacijų asociacijos (BEUC) pozicijos dokumentas[29] patvirtina, kad neproporcingi žyminiai mokesčiai yra veiksnys, atgrasantis vartotojus nuo naudojimosi procedūra.

Žyminiai mokesčiai valstybėse narėse skiriasi priklausomai nuo taikomų nustatymo metodų (nustatyto dydžio mokesčiai arba tam tikrą ieškinio sumos procentinę dalį sudarantys mokesčiai, arba mišrus metodas). Daugiau kaip 10 proc. ieškinio sumos sudarantys žyminiai mokesčiai gali būti laikomi neproporcingais. Tai ypač aktualu tarpvalstybinėms byloms, kuriose tikėtinos papildomos išlaidos, pavyzdžiui, vertimo. Ieškinių dėl didesnių nei 2 000 EUR sumų žyminiai mokesčiai buvo vertinami kaip iš esmės proporcingi ieškinio sumai.

Daugelyje valstybių narių nustatytas minimalus žyminis mokestis siekiant išvengti piktnaudžiaujamo arba nepagrįsto bylinėjimosi, t. y. ieškinių, kurie nėra tinkamai paremti įrodymais arba pagrįsti, arba ieškinių dėl juokingai mažų sumų, pvz., 10 EUR, pareiškimo.

8.2.        Praktinės žyminių mokesčių mokėjimo kliūtys

Komisijai pranešta apie kelis praktinius trūkumus dėl žyminių mokesčių mokėjimo kitose valstybėse narėse.

Mokėjimo metodai įvairiose valstybėse narėse labai skiriasi. Daugumoje valstybių narių sudaryta galimybė mokėti bent vienu elektroninio mokėjimo būdu (debeto ir (arba) kredito kortele internetu arba banko pavedimu). Kai kuriose valstybėse narėse leidžiama atlikti elektroninius pavedimus. Tačiau keliose valstybėse narėse žyminius mokesčius reikalaujama sumokėti asmeniškai teismo patalpose, per advokatą arba čekiais, kurie daugelyje valstybių narių paprastai nenaudojami. Kad sumokėtų žyminius mokesčius tose valstybėse narėse, šalys turi patirti kelionės išlaidų arba samdytis advokatą toje valstybėje narėje.

9.           Nepakankamos žinios apie procedūrą ir jos veikimą

Siekiant sėkmingai taikyti Europos ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo procedūrą, būtina, kad suinteresuoti subjektai – piliečiai, teismai ir kitos pagalbą ir konsultacijas teikiančios organizacijos – žinotų apie ją ir jos veikimą. Tačiau duomenys rodo, kad nei piliečiai, nei teismai dar nėra gerai informuoti:

„Eurobarometro“ apklausa Nr. 395 rodo, kad 86 proc. piliečių apie procedūrą nėra girdėję. Todėl potencialūs ieškovai, visų pirma vartotojai, ieškinių nepareiškia arba juos pareiškia pagal nacionalines procedūras.

Kalbant apie teismus ir teisėjus, ECC-Net visose valstybėse narėse atliktas tyrimas parodė, kad beveik pusė teismų apie procedūrą nebuvo girdėję, o kita pusė gerai nežinojo, kaip ji taikoma. Todėl daug teismų negali užtikrinti veiksmingos pagalbos piliečiams, kaip reikalaujama Reglamento 11 straipsnyje.

Tačiau duomenys rodo, kad, nepaisant valstybių narių pastangų gilinti teismų žinias, informacijos sklaida nebuvo veiksminga. Šalyse, kuriose mokymas buvo rengiamas ne tik teismams, bet ir antstoliams ir vykdymo užtikrinimo pareigūnams, procedūra naudojama dažniau. Be to, tam tikrose valstybėse narėse menko teisininkų informuotumo problemą spręsti gali padėti specialių teismų įsteigimas. Taigi procedūra būtų sėkmingiau taikoma, jei valstybės narės skirtų daugiau išteklių informavimo priemonėms pagerinti.

Komisija savo ruožtu nepakankamo informuotumo klausimą siekė spręsti imdamasi įvairių veiksmų, pavyzdžiui, keliose ES svetainėse (ETT svetainėje, Europos teisminiame atlase ir e. teisingumo portale) paskelbė informaciją kartu su interaktyviomis formomis; parengė specialius teisėjų ir praktikuojančių teisininkų mokymo modulius ir surengė dėstytojams praktinius seminarus pagal Civilinės teisenos programą; kartu su Europos teisminiu tinklu (ETT) civilinėse ir komercinėse bylose parengė Praktines gaires praktikuojantiems teisininkams ir Vartotojo vadovą piliečiams, kurie bus paskelbti 2013 m.

Komisija taip pat parėmė procedūros taikymą finansinėmis priemonėmis pagal Civilinės teisenos programą. Be to, tam tikrą pagalbą vartotojams, besinaudojantiems Europos ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo procedūra, teikia Europos vartotojų centrai.

Susijusiems subjektams taip pat sunku atskirti įvairias priemones ieškiniams pareikšti ir jų vykdymui užsienyje užtikrinti. Visų pirma, jie nėra tikri, kada naudotis Ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo, o kada Europos mokėjimo įsakymo procedūra, ir kokiais atvejais būtų naudinga naudoti Europos vykdomąjį raštą. Piliečiams ir praktikuojantiems teisininkams praverstų horizontalus praktinis vadovas, kaip atskirti ir kada naudoti vieną ar kitą priemonę.

10.         Išvada

Iš šios ataskaitos matyti, kad Reglamento taikymas iš esmės pagerino, supaprastino ir paspartino tarpvalstybinio pobūdžio ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimą. Vis dėlto yra tam tikrų trūkumų.

Būtina didinti informuotumą apie Reglamentą. Šį klausimą Komisija sprendžia įvairiomis pirmiau aprašytomis priemonėmis.

Kai kuriais atvejais Reglamentas nebuvo tinkamai įgyvendintas. Šią problemą galima ištaisyti paaiškinant kai kurias jo nuostatas, dėl kurių iškilo sunkumų. Pavyzdžiui, trūksta skaidrumo dėl tam tikros informacijos apie žyminius mokesčius, jų mokėjimo būdus ir galimybę gauti pagalbą formoms užpildyti.

Likusios problemos kyla daugiausia dėl dabartinio Reglamento trūkumų, pavyzdžiui, ribotos taikymo srities – nustatytos maksimalios ieškinio sumos ir ribotos tarpvalstybinių bylų apibrėžties; procesinių trūkumų dėl dokumentų įteikimui paštu teikiamos pirmenybės, nepakankamo nuotolinio vaizdo ryšio priemonių naudojimo, žyminių mokesčių neproporcingumo kai kuriais atvejais, mokėjimo internetu galimybių trūkumo kai kuriose valstybėse narėse ir nepagrįstų vertimo išlaidų vykdymo užtikrinimo etapu.

Todėl prie šios ataskaitos pridedamas dabartinio reglamento peržiūros pasiūlymas ir poveikio vertinimas, kuriame nagrinėjamos pirmiau nustatytos problemos.

[1]               Deloitte, Assessment of the socio-economic impacts of the policy options for the future of the European Small Claims Regulation („Europos ieškinių dėl nedidelių sumų reglamento būsimų politikos galimybių socialinio ir ekonominio poveikio įvertinimas“), 2013 m. liepos mėn. (toliau – „Deloitte“ tyrimas); galima rasti adresu: http://ec.europa.eu/justice/civil/document/index_en.htm.

[2]               Remiantis pavieniais skundais ir šiomis ataskaitomis: Centre européen de la Consommation/Europäischen Verbraucherschutz e.V, Procédure de règlement des petits litiges et injunction de payer européenne: des procedures simplifiées pas si simple dans la pratique, 2011 m. liepos mėn., kurią galima rasti adresu: http://www.europe-consommateurs.eu/uploads/media/4.4.3_procedure_de_reglement_des_petits_litiges.pdf (toliau – CEC, Procédure de règlement des petits litiges); Europos vartotojų centrų tinklas (ECC-Net), European Small Claims Procedure Report (Europos ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo procedūros ataskaita), 2012 m. rugsėjo mėn., kurią galima rasti adresu: http://ec.europa.eu/consumers/ecc/docs/small_claims_210992012_en.pdf (toliau – ECC-Net ataskaita). Be to, atsižvelgta į B. Fauvarque-Cosson ir M. Behar-Touchais 2011 m. Europos Parlamentui atliktą tyrimą “Implementation of optional instruments within European civil law” („Neprivalomų priemonių įgyvendinimas Europos civilinėje teisėje“); jį galima rasti adresu: http://www.europarl.europa.eu/committees/en/studiesdownload.html?languageDocument=EN&file=72928.

[3]               Speciali „Eurobarometro“ apklausa Nr. 395, Europos ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo procedūra, 2013 m. balandžio mėn. (toliau – „Eurobarometro“ apklausa Nr. 395), kurią galima rasti adresu: http://ec.europa.eu/public_opinion/archives/ebs/ebs_395_en.pdf.

[4]               Nėra duomenų apie bylų pobūdį ir ypatybes, tačiau dėl 2 000 EUR ribos galima daryti prielaidą, kad Reglamentu daugiausia naudojosi vartotojai. Be to, „Eurobarometro“ apklausa Nr. 395 siekta įvertinti, ką apie Reglamentą žino ES piliečiai.

[5]               Remiantis Ispanijos atsakymu į klausimyną, mokymo kursai buvo surengti ne tik teismams ir teisėjams (kaip daugelyje kitų valstybių narių, kuriose jie buvo rengiami), bet ir antstoliams ir vykdymo užtikrinimo pareigūnams. Taip pat žr. „Deloitte“ tyrimą, I dalį, 3.3.2.1 skirsnį, 73–74 p.

[6]               Žr. „Deloitte“ tyrimą, I dalį, 3.3.2.1 skirsnį, 66–67 p. (19 lentelė), kuriame apžvelgiami valstybių narių atsakymai dėl ieškinių pagal procedūrą ir priimtų teismo sprendimų skaičiaus.

[7]               Tokios procedūros nėra tik Austrijoje, Bulgarijoje, Čekijoje, Kipre ir Suomijoje. Žr. „Deloitte“ tyrimą, I dalį, 3.3.1.1 skirsnį, 53 p.

[8]               Pavyzdžiui, Airijoje, Estijoje, Ispanijoje, Italijoje, Jungtinėje Karalystėje, Lietuvoje, Nyderlanduose, Prancūzijoje, Slovėnijoje ir Vengrijoje.

[9]               Jungtinėje Karalystėje nuo 5 000 GBP iki 10 000 GBP, Nyderlanduose nuo 5 000 EUR iki 25 000 EUR; žr. „Deloitte“ tyrimą, I dalį, 3.3.1.1 skirsnį, 52–53 p.

[10]             Greitoji „Eurobarometro“ apklausa Nr. 347, Businesses-to-Businesses, Alternative Dispute resolution in the EU (Verslas verslui, alternatyvūs ginčų sprendimo būdai Europos Sąjungoje) (toliau – „Eurobarometro“ apklausa Nr. 347), 40–42 p., kurią galima rasti adresu: http://ec.europa.eu/public_opinion/flash/fl_347_en.pdf.

[11]             Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo, OL L 12, 2001 1 16, p. 1.

[12]             Apie tokius atvejus pranešta per Europos teisminio tinklo (ETT) diskusijas.

[13]             Belgija, Bulgarija, Graikija, Jungtinė Karalystė (Šiaurės Airija), Latvija, Slovakija ir Vengrija.

[14]             Austrija, Estija, Jungtinė Karalystė (Škotija), Kipras, Liuksemburgas, Malta, Nyderlandai, Portugalija, Suomija ir Švedija.

[15]             Žr. „Deloitte“ tyrimą, I dalį, 3.3.2.2 skirsnį, 76–77 p.: Austrijoje, Estijoje, Kipre, Čekijoje (nors prašymą pateikus elektroniniu paštu arba faksu vėliau turi būti pateiktas originalas), Suomijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose (nors praktiškai nenaudojama), Portugalijoje, Slovėnijoje ir Jungtinėje Karalystėje (Anglijoje ir Velse).

[16]             Berlyno, Brandenburgo, Brėmeno, Saksonijos ir Heseno.

[17]             Pavyzdžiui, Vokietijoje numatyta, kad elektroniniu būdu ieškinį bus galima pareikšti visuose teismuose 2018 m.

[18]             http://www.e-codex.eu/index.php/legal-community-benefits; see also for the European Small Claims Procedure: http://www.e-codex.eu/pilots/small-claims.html.

[19]             Į šį klausimą atsakė 10 valstybių narių; Bulgarija: 6 mėnesiai; Estija: 4 mėnesiai; Suomija: 3 mėnesiai; Prancūzija: 4,6 mėnesio; Malta: 6 mėnesiai; Lenkija: 6,3 mėnesio; Slovakija: 3 mėnesiai; Slovėnija: 4,3 mėnesio; Ispanija: 8,2 mėnesio; Vokietija: 3,4–5,3 mėnesio.

[20]             Žr. https://e-justice.europa.eu/dynform_intro_form_action.do?refresh=1.&idTaxonomy=177&plang=lt&init=true&refresh=1

[21]             Žr. CEC, Procédure de règlement des petits litiges; ECC-Net ataskaitą.

[22]             2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1896/2006, nustatantis Europos mokėjimo įsakymo procedūrą, OL L 399, 2006 12 30, 1 ir tolesni p.

[23]             2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 805/2004, sukuriantis neginčytinų reikalavimų Europos vykdomąjį raštą, OL L 143, 2004 4 30, 15 ir tolesni p.

[24]             Tarybos reglamentas (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje, OL L 7, 2009 1 10, 1 ir tolesni p.

[25]             ECC-Net, Europos ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo procedūros ataskaita, 2012 m. rugsėjo mėn., 28 p., kurią galima rasti adresu: http://ec.europa.eu/consumers/ecc/docs/small_claims_210992012_en.pdf.

[26]             Estija (anglų k.), Kipras (anglų k.), Malta (anglų k.), Suomija (švedų ir anglų k.), Švedija (anglų k.), Prancūzija (anglų, vokiečių, italų ir ispanų k.). Šaltinis – X.E. Kramer, Small claim, simple recovery? The European small claims procedure and its implementation in the member states, ERA Forum, (2011) 12, 130 p.

[27]             Tai, kad žyminiams mokesčiams taikomas principas „moka pralaimėjusi šalis“, ieškovo neįtikina, nes bylos baigtis yra neaiški ir ieškovas pirmiausia turėtų „įšaldyti“ savo pinigus iki faktinio vykdymo užtikrinimo.

[28]             Greitoji „Eurobarometro“ apklausa Nr. 347, 31 p. Nors šis tyrimas nagrinėja visų rūšių įmonių tarpusavio bylinėjimąsi apskritai, jame pabrėžiama, kad išlaidų – taigi ir žyminių mokesčių – proporcingumas yra pagrindinis kriterijus įmonėms apsisprendžiant dėl bylinėjimosi.

[29]             Ref.-Nr. X/2013/040; skelbiamas adresu http://www.beuc.org/Content/Default.asp?PageID=606.