1. Įžanga

Ištikus nelaimei pagalbą reikia suteikti skubiai. Laiku suteikta tarptautinės bendruomenės pagalba gali lemti, ar žmonės mirs, ar išgyvens. Europos Sąjunga (ES) drauge su savo valstybėmis narėmis skiria daugiau kaip pusę lėšų[1], reikalingų skubiai pagalbai žmogaus sukeltų ir gaivalinių nelaimių aukoms visame pasaulyje teikti ir aktyviai skatina laikytis tarptautinės humanitarinės teisės.

Šioje metinėje ataskaitoje apžvelgiami pagrindiniai Europos Komisijos laimėjimai ir veikla humanitarinės pagalbos politikos srityje, visų pirma Humanitarinės pagalbos ir civilinės saugos generalinio direktorato (ECHO GD) 2012 m. vykdyta veikla. Nors visi nudirbti darbai ir atlikti veiksmai išsamiai neaptariami, ataskaitoje pristatoma svarbiausia veikla ir pažanga įgyvendinant visuotinės svarbos veiklą.

Nuo 2010 m. ECHO GD įgaliojimai apima tiek humanitarinę pagalbą, tiek civilinę saugą. Europos Sąjunga, teikdama skubią ir veiksmingą pagalbą tiesiogiai nuo nelaimių nukentėjusiems žmonėms, naudojasi dviem pagrindiniais mechanizmais.

ES humanitarinė pagalba teikiama nuo nelaimių nukentėjusiems ES nepriklausančių šalių gyventojams. Neretai tai tarsi gelbėjimosi ratas tiems, kurie tiesiogiai patiria nelaimių padarinius. ES Humanitarinės pagalbos reglamentu[2] suteikti įgaliojimai gelbėti ir išsaugoti žmonių gyvybes. Juo taip pat siekiama užkirsti kelią kančioms ar jas sumažinti, ginti pavienių asmenų garbę ir orumą teikiant jiems pagalbą ir apsaugą, kai ištinka humanitarinės krizės. Komisija taip pat padeda koordinuoti humanitarinę veiklą ir politiką ES valstybėse narėse ir tarp jų.

Bendras prioritetas – užtikrinti veiksmingiausią įmanomą pagalbos valdymą, kad nukentėjusiems žmonėms ES teikiama pagalba darytų kuo didesnį poveikį ir kad būtų laikomasi tarptautinės teisės normų. ES visada laikosi humanitarinių žmogiškumo, neutralumo, nešališkumo ir nepriklausomumo principų.

Kita svarbi ES pagalbos teikimo priemonė yra civilinė sauga. Komisija ir ECHO GD siekia paskatinti ir palengvinti 32 šalių, kurios yra civilinės saugos mechanizmo[3] dalyvės, bendradarbiavimą, kad būtų pagerinta prevencija ir apsauga Europoje ir už jos ribų ištikus gaivalinėms, technologinėms arba žmogaus sukeltoms nelaimėms.

Naudodamasi šiomis priemonėmis 2012 m. ES suteikė nemažą reikmėmis grindžiamą pagalbą ir iš viso šiuo tikslu skyrė 1 344 mln. EUR[4], įskaitant:

· humanitarinės pagalbos veiksmams, kuriais padėta maždaug 122 mln. aukų[5], išgyvenusių gaivalines ir žmogaus sukeltas nelaimes ar patiriančių užsitęsusią krizę; pagalba suteikta daugiau kaip 90 ES nepriklausančių šalių.

· Civilinės saugos mechanizmu[6] 2012 m. pasinaudota 38 kartus (į šį skaičių įskaičiuoti pagalbos prašymai, išankstiniai perspėjimai ir stebėsena).

2. Padėtis pasaulyje

2012 m. įvyko labai daug humanitarinių krizių ir nelaimių; šie metai pasižymėjo dideliu pažeidžiamumu. Reikmės jau pradeda viršyti turimus išteklius. Teikti humanitarinę pagalbą ir užtikrinti civilinę saugą darosi vis sudėtingiau. Dėl dažnų ir skaudžių gaivalinių nelaimių, paliekančių reikšmingų padarinių, humanitarinės krizės ištinka kur kas staigiau.

Remiantis Gaivalinių nelaimių epidemiologijos tyrimų centro[7] ir JT nelaimių rizikos mažinimo biuro[8] paskelbta statistika, 2012 m. įvyko 310 įvairaus masto gaivalinių nelaimių. Jos nusinešė beveik 10 000 žmonių gyvybę, o jų poveikį patyrė 106 mln. viso pasaulio gyventojų. Vertinant pagal žemynus, daugiausia gaivalinių nelaimių įvyko Azijoje. Tai pasakytina tiek apie pačių nelaimių skaičių (42 proc. visų pasaulio nelaimių), tiek apie jų aukų skaičių (64 proc.). Mažiau išsivysčiusioms šalims nelaimės – pavyzdžiui, taifūnas „Bofa“ Filipinuose ar potvyniai Pakistane – daro didžiausią poveikį. Afriką smarkiai veikė tiek sausros, tiek potvyniai. Didelių nelaimių padariniai yra pražūtingi ir įvairūs: žūsta žmonės, sunaikinami būstai, pasėliai ir pragyvenimo šaltiniai.

Gaivalinės nelaimės pasaulyje

Vidiniai ginkluoti konfliktai ir toliau lieka svarbia žmogaus sukeltų humanitarinių nelaimių priežastimi, o civiliai gyventojai vis dažniau susiduria su smurtu ir kančiomis. Tokio pobūdžio konfliktams paprastai būdinga tai, kad nusikaltimų vykdytojai nepaiso tarptautinės humanitarinės teisės ir jos principų. Todėl mažėja humanitarinė erdvė, t. y. sritys, kuriose neutraliai, nešališkai ir netrukdomai galima teikti humanitarinę pagalbą. Esant tokioms aplinkybėms užtikrinti galimybę pasinaudoti humanitarine pagalba ir piliečių, kuriems reikalinga pagalba, bei humanitarinių darbuotojų saugumą ir apsaugą darosi vis sudėtingiau. Bendra padėtis ir darbo aplinka pablogėjo daugeliu atžvilgių, ypač Sirijoje, Nigeryje, Malyje ir Centrinės Afrikos Respublikoje. Kitose šalyse, visų pirma Somalyje, Demokratinėje Kongo Respublikoje ir Afganistane, nuo praėjusių metų nepastebėta, kad saugumo padėtis būtų pagerėjusi.

Nors čia paminėtos tik kelios nelaimės, jų pasekmės tapo didžiuliu tarptautinės humanitarinės pagalbos teikėjų bendruomenės gebėjimų išbandymu. 2012 m. Jungtinės Tautos pateikė konsoliduotą prašymą skirti 8,9 mlrd. USD ir gavo 5,6 mlrd. USD 21 šalies humanitarinėms reikmėms tenkinti. Vis labiau didėja augančių pasaulinių humanitarinių reikmių ir mažėjančių finansinių išteklių, skirtų šioms reikmėms tenkinti, atotrūkis. Atotrūkis didėja visų pirma dėl ekonomikos ir finansų krizės daugelyje Vakarų šalių, kurios yra pagrindinės pagalbos teikėjos. Pasaulinė ekonomikos krizė dar labiau didina nuolatinį daugelio pasaulio šalių pažeidžiamumą.

Tai taip pat reiškia, kad pagalbos teikėjai turi didinti pastangas veiksmingiau reaguoti į nelaimes ir dar geriau panaudoti savo ribotus išteklius. Taigi dirbama su savo partneriais Komisija turi siekti nustatyti veiksmingiausios veiklos pavyzdžius. Šiuo tikslu ECHO GD pradėjo vidinę proceso peržiūros iniciatyvą, kuria siekiama pertvarkyti veiklos procesus ir rėmimo sistemas, kad būtų ne tik padidintas veiksmingumas, bet ir pagerintas kokybės ir veiksmingumo santykis. Reikėtų siekti tikslo padėti šioms bendruomenėms geriau įveikti nelaimes ir taip mažinti pražūtingą poveikį nukentėjusiems gyventojams ir jų pragyvenimo šaltiniams. ES kaip bendros tarptautinės humanitarinės pagalbos teikėjų bendruomenės narė atlieka pagrindinį vaidmenį skatindama kitas šalis ir regionus aktyviau rengtis gauti humanitarinę pagalbą ir reaguoti į nelaimes, kad besiformuojančios rinkos ekonomikos šalių didėjantys ištekliai būtų veiksmingiau sutelkti humanitariniams veiksmams ir reagavimui į nelaimes. Kartu siekiama didesnės humanitarinės pagalbos ir civilinės saugos sąveikos. 2012 m. toliau rengtasi 2013 m. steigti Reagavimo į nelaimes centrą, kurio tikslas – padidinti Komisijos kaip civilinės saugos centro pajėgumus ir geriau koordinuoti civilinės saugos ir humanitarinės pagalbos veiksmus reaguojant į nelaimes.

Pažeidžiamų bendruomenių pasirengimo ir atsparumo nelaimėms didinimo svarbą rodo ilgalaikis didelių krizių, ištikusių, pavyzdžiui, po 2010 m. žemės drebėjimo Haityje ar po nuolat besikartojančių sausrų Somalio pusiasalyje ir Sachelio regione, poveikis žmonių gyvenimui ir pragyvenimo šaltiniams. Šios nelaimės atskleidžia, kokios lemiamos reikšmės gali turėti tinkamas ilgalaikių atstatymo ir vystymosi reikmių tenkinimas pačiais ankstyviausiais humanitarinės pagalbos teikimo etapais. Tik tuomet, jei humanitarinės pagalbos teikėjai ir vystymosi srities dalyviai veiks kartu, bus galima sumažinti pražūtingą nuolat besikartojančių gaivalinių nelaimių poveikį ir iš tiesų padidinti darnaus vystymosi galimybes. Todėl Komisija rengia atsparumo didinimo ir pagalbos, atkūrimo ir vystymosi susiejimo veiksmų planą ir gaires. Ji aktyviai siekia, kad pagalba, atkūrimas ir vystymasis būtų kuo tinkamiau susieti ir kad kitos Komisijos tarnybos ir kiti pagalbos teikėjai glaudžiau bendradarbiautų.

Nagrinėjamaisiais metais humanitarinėms organizacijoms darėsi vis sunkiau pasiekti gyventojus, kuriems reikia pagalbos. Vyriausybė, milicija ar ginkluotos grupuotės dažnai mažina humanitarinę erdvę ir kartais nepaiso net pačios elementariausios tarptautinės humanitarinės teisės garantuojamos apsaugos. Didžiausių su prieiga susijusių sunkumų humanitarinės organizacijos patyrė konfliktų zonose ir (arba) regionuose, kuriuose dėl politinių kliūčių nesilaikoma jokių teisinės valstybės principų (pavyzdžiui, Sirijoje, Malyje, Somalyje, Sudane, Pietų Sudane). Daugelyje konfliktinių zonų (pavyzdžiui, Kongo Demokratinėje Respublikoje, Somalyje, Sudane) humanitarinės pagalbos darbuotojai tampa ypatingai žiaurių kovos metodų liudininkais. Tokių metodų pavyzdžiai – prieš civilius gyventojus nukreipti išpuoliai ir seksualinė prievarta.

2012 m. daugėjo išpuolių prieš humanitarinės pagalbos darbuotojus, įskaitant jų grobimą, išsiuntimą ir nužudymą. Pagalbos teikėjams teko valdyti ir mažinti humanitarinės pagalbos darbuotojų saugumui bei jų teikiamam finansavimui ir infrastruktūrai kylantį pavojų. Kai kurios vyriausybės konfiskuodavo arba „pasiskolindavo“ pagalbos teikėjų lėšas bei turtą ir apiplėštas humanitarinės pagalbos organizacijas išsiųsdavo iš šalies. Tokios tendencijos kelia nerimą.

2.1. Humanitarinės pagalbos teikimas

2012 m. gaivalinės nelaimės ir vėl sukėlė daug žmonių kančių ir padarė didelės žalos visame pasaulyje. Kad įveiktų tokio pobūdžio nelaimes, Komisija laikėsi dvilypės strategijos:

· greitas reagavimas teikiant humanitarinę pagalbą ir sudarant palankesnes civilinės saugos pagalbos sąlygas bei ją koordinuojant. Civilinės saugos pagalbą ES valstybės narės kitoms šalims (tiek ES, tiek trečiosioms), kurios yra Civilinės saugos mechanizmo dalyvės, teikia savanoriškai;

· pasirengimas nelaimėms, nustatant geografines sritis ir gyventojų grupes, galinčias labiausiai nukentėti nuo gaivalinių nelaimių, ir sukuriant konkrečias pasirengimo nelaimėms programas. 2012 m. ES toliau rėmė DIPECHO[9] programas Pietų Afrikoje, Kaukaze, Centrinėje Azijoje, Pietryčių Azijoje ir Centrinėje Amerikoje.

2012 m. ES suteikė humanitarinę pagalbą, kad būtų įveiktos toliau nurodytų nelaimių pasekmės:

· žemės drebėjimai Kosta Rikoje, Gvatemaloje ir Filipinuose;

· sausros Vakarų Afrikoje (Burkina Fase, Mauritanijoje, Malyje, Nigeryje, Čade), Somalio pusiasalyje (Džibutyje, Etiopijoje, Kenijoje, Somalyje) ir Afganistane;

· potvyniai Pakistane, Bangladeše, Indijoje, Šri Lankoje, Filipinuose, Mianmare, Fidžyje, Peru, Ekvadore, Paragvajuje, Bolivijoje, Kosta Rikoje, Panamoje, Nigerijoje, Nigeryje, Senegale, Benine, Gambijoje ir Pietų Afrikoje;

· ciklonai, uraganai, tropinės audros Indijoje, Pietryčių Azijoje (Kambodžoje, Laose, Filipinuose, Tailande, Vietname), Karibų jūros regione (Haityje, Kuboje, Dominikos Respublikoje) ir Indijos vandenyno regione (Madagaskare, Mozambike);

· epidemijos, daugiausia Vakarų Afrikoje, Kongo Demokratinėje Respublikoje, Sudane, Pietų Sudane, Dramblio Kaulo Krante, Haityje, Salvadore, Laose ir Pakistane.

Kalbant apie žmogaus sukeltas krizes, labai svarbaus humanitarinio ES atsako pareikalavo didelio masto konfliktas ir pilietinis karas Sirijoje, lėmęs didelius Sirijos pabėgėlių srautus į kaimynines šalis, įskaitant Turkiją, Jordaniją ir Libaną. Iki 2012 m. pabaigos ES suteikė Sirijai 149,3 mln. EUR vertės humanitarinės pagalbos; šiomis lėšomis padėta išsaugoti tiek Sirijos gyventojų, tiek nuo smurto šalyje pabėgusių piliečių gyvybes. Humanitarinę pagalbą sudarė:

· Sirijoje — šalies viduje perkeltiesiems Sirijos piliečiams ir priimančiosioms bendruomenėms: inter alia, skubi medicininė pagalba, apsauga, maistas ir maistingosios medžiagos, vanduo, sanitarinės priemonės, pastogė, pasirengimo žiemai priemonės bei psichologinė ir socialinė parama. Šiomis lėšomis taip pat tenkintos pačių pažeidžiamiausių Palestinos pabėgėlių reikmės;

· už Sirijos ribų – žmonėms, palikusiems namus ir ieškantiems saugumo kaimyninėse šalyse ir priimančiosiose bendruomenėse: inter alia, pastogė, pasirengimo žiemai priemonės, maistas, vanduo ir sanitarinės priemonės, skubi medicininė pagalba sužeistiesiems, kad būtų užkirstas kelias tolesnei negaliai, ir teisinė pagalba.

Kad būtų išvengta veiklos dubliavimo ir dvigubo finansavimo ir siekiant užtikrinti, kad veiksmai papildytų vieni kitus, surengta daug įvairių Komisijos tarnybų[10] koordinavimo posėdžių.

Dar vienas žmogaus sukeltos krizės pavyzdys – Kolumbija. Nors šioje šalyje jau vyksta lemiamos svarbos taikos procesas, humanitariniai padariniai tebėra akivaizdūs: tai žmogaus teisių pažeidimai, nebaudžiamumas, civilių gyventojų perkėlimas ir žudymas, konflikto zonoje „įkalinti“ piliečiai. Kolumbijos šalies viduje perkeltųjų piliečių skaičius yra antras pagal dydį pasaulyje (po Sirijos) – jų skaičius kasmet didėja ir šiuo metu yra 200 000–300 000. NVO teigimu, bendras perkeltųjų asmenų skaičius yra 5 mln., o Kolumbijos Vyriausybės teigimu – 3,5 mln.

ES kreipėsi į kitus pagalbos teikėjus prašydama skirti daugiau lėšų ir siekė užtikrinti, kad naudojantis šia papildoma pagalba būtų tenkinamos perkeltųjų asmenų reikmės visoje Sirijoje, o ne tik karštuosiuose taškuose. ES taip pat darė spaudimą, kad padidintų humanitarinių organizacijų, įgaliotų teikti pagalbą Sirijoje ir tenkinti didėjančias reikmes, skaičių ir pareikalavo, kad civiliai asmenys (įskaitant humanitarinių organizacijų darbuotojus ir medicinos personalą) bei įranga būtų tinkamai apsaugoti ir kad jie galėtų be jokių suvaržymų patekti į konfliktų zonas visoje šalyje.

Dramblio Kaulo Kranto porinkiminė krizė tęsėsi ir darė poveikį kaimyninėms šalims, visų pirma Liberijai ir Ganai, į kurias traukė dideli pabėgėlių srautai. Karas, taip pat maisto ir maistingųjų medžiagų trūkumas, dar labiau didino Malio gyventojų pažeidžiamumą. Abiejose šiose šalyse ECHO GD aktyviai rėmė pabėgėlius, užtikrindamas galimybę naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis, skirdamas daug dėmesio mitybai ir pagalbai maistu bei padėdamas užtikrinti apsaugą.

Tarpbendruomeninio smurto proveržis Asame (Indija) lėmė reikmę perketi šimtus tūkstančių žmonių. Panašių smurto protrūkių būta ir Mianmaro Rakhino valstijoje. ES suteikė svarbiausias paslaugas, pavyzdžiui, užtikrino geriamo vandens tiekimą, rūpinosi sanitarinėmis priemonėmis, pastoge, ne maisto produktais, apsauga, mityba ir medicinos priežiūra. Mianmare buvo perkelti 126 000 žmonių, o dėl priešiško požiūrio į JT ir (arba) NVO ne viena pagalbos agentūra nutraukė savo veiklą šalyje ir evakavo savo darbuotojus. Pasitaikė humanitarinės pagalbos darbuotojų arešto atvejų. Kačinų valstijoje besitęsiantys vidaus konfliktai darė didžiulį humanitarinį poveikį civiliams gyventojams (perkelta 75 000 žmonių). Šalies viduje perkeltiesiems asmenims teikta pagalba maistu, užtikrintas vandens tiekimas, sanitarinės ir higienos priemonės, pastogė, ne maisto produktai, sveikatos priežiūra ir apsauga. Kadangi prieiga buvo smarkiai apribota, pagalbos agentūros negalėjo pasiekti beveik 40 000 perkeltųjų asmenų.

Komisija pasiūlė pagalbą ištikus kelioms ilgalaikėms sudėtingoms nelaimėms, pavyzdžiui:

· Sudane ir Pietų Sudane. 2011 m. liepos mėn. Sudanui skilus į dvi valstybes, pasienio regiono Pietų Kordofano ir Mėlynojo Nilo valstijose nerimsta konfliktai. To rezultatas – 173 000 pabėgėlių Pietų Sudane ir 35 000 Etiopijoje. Sąlygos pasienio pabėgėlių stovyklose 2012 m. buvo labai sudėtingos. Metų pabaigoje 1,7 mln. perkeltųjų asmenų Darfūre (Sudanas) tebereikėjo nemenkos pagalbos. Dėl nuolatinių etninių grupių konfliktų Pietų Sudane namus teko palikti 183 000 žmonių. Komisija ėmėsi veiksmų teikdama maistą, geriamąjį vandenį, sanitarines priemones, maitinimo ir sveikatos priežiūros paslaugas. Taip pat vykdyta prevencijos ir (arba) pasirengimo veikla bei skiepijimo kampanija.

· Palestinos gyventojai ir toliau patyrė sunkių išmėginimų ir socialinių sunkumų. Dėl užsitęsusios socialinės ir ekonomikos krizės, kuriai būdingas griežtas judėjimo ribojimas ir nuolatinis ilgalaikio turto naikinimas, labai padidėjo ilgalaikis skurdas ir nedarbas. Vakarų Krante didėjantis Izraelio gyvenviečių skaičius, naujakurių smurtas prieš palestiniečius, pastatų griovimas, iškeldinimas, žemės ir turto konfiskavimas, dėl kurių gyventojai priverčiami persikelti, suintensyvėjo ir toliau darė poveikį kasdieniam gyvenimui. Toliau buvo griežtai kontroliuojamos palestiniečių galimybės patekti į Izraelį ir Rytų Jeruzalę, o ūkininkai patyrė vis didesnių sunkumų naudodamiesi netoli saugumo sienos ir gyvenviečių esančia savo žeme. Be to, lapkričio mėn. įvykęs aštuonių dienų konfliktas Gazoje dar labiau padidino Gazos gyventojų pažeidžiamumą. Komisija toliau teikia tiesioginę pagalbą vandens ir sanitarinių priemonių, pagalbos maistu ir sveikatos priežiūros sektoriuose. Ji taip pat tęsia strateginį perėjimą nuo klasikinės humanitarinės programos prie apsaugos ir palaikymo priemonių.

· Humanitarinė padėtis Kongo Demokratinėje Respublikoje, kurioje iš maždaug 60 mln. gyventojų 2,5 mln. buvo perkeltieji asmenys, ir toliau buvo kritinė. Visų pirma tai pasakytina apie rytinę šalies dalį, kur ginkluotos grupuotės ir Kongo kariuomenė kariauja dėl teritorijos kontrolės ir šio turtingo regiono išteklių. Kongo kariuomenės batalionų perdislokavimas į Šiaurės Kivu provinciją kovai su M23 sukilėliais lėmė saugumo spragas Šiaurės ir Pietų Kivu provincijose. Dėl nepakankamo saugumo 2012 m. dešimtys tūkstančių Kongo gyventojų prieglobsčio ieškojo Ugandoje, Ruandoje ir Burundyje. Komisija toliau tiesiogiai rėmė šalies viduje perkeltuosius asmenis ir pabėgėlius ir drauge skatino tinkamesnį pasirengimą ir geresnes galimybes pasiekti pažeidžiamų gyventojų grupes.

· Centrinės Afrikos Respublikoje krizės protrūkis įvyko metų pabaigoje, kai sukilėlių sudaryta Selekos koalicija pradėjo žygį sostinės Bangui link, pakeliui nepatirdama beveik jokio pasipriešinimo ir užimdama vieną miestą po kito. Namus teko palikti šimtams tūkstančių žmonių. Humanitarinės pagalbos organizacijų darbuotojai buvo evakuoti, o dalis humanitarinių bazių buvo išplėštos, kol šiaip ne taip buvo pasiektos paliaubos ir derybomis sugrįžta prie normalios padėties. Tai vadinamoji užmiršta krizė, kurioje ES dalyvavo kaip viena iš nedaugelio humanitarinės pagalbos teikėjų. Komisija teikė pagalbą keliose srityse, įskaitant apsaugą ir sveikatos priežiūros paslaugas, svarbiausių namų ūkio reikmenų tiekimą, švarų geriamąjį vandenį, sanitarines priemones, mitybą ir pagalbą maistu.

Apskritai galima teigti, kad ES išsamus atsakas į krizes buvo įvairiapusis, daugiasektoris ir grindžiamas reikmėmis,. ES pagalbą sudarė tokios sudedamosios dalys kaip sveikatos paslaugos (įskaitant psichologinę pagalbą, klinikų finansavimą), apsauga (įskaitant kovą su seksualine prievarta), maisto ir ne maisto produktai, pastogė, vandens ir sanitarinių priemonių tiekimas, atstatymas ir atkūrimas. Toliau pateiktoje lentelėje pagal sektorius suskirstyta 2012 m. teikta pagalba[11].

2.2. Civilinės saugos operacijos

Civilinės saugos mechanizmu 2012 m. pasinaudota 38 kartus. 31 atvejis buvo susijęs su gaivalinėmis nelaimėmis (pūgomis, šalčiais, potvyniais, žemės drebėjimais, cunamiais, lavinomis, audromis, miškų gaisrais), o septyni atvejai – su žmogaus sukeltomis nelaimėmis (sprogimais, pabėgėlių stovyklų kūrimu, jūrų tarša). ES civilinės saugos mechanizmo dalyvės mechanizmu pasinaudojo 16 kartų, o šalys, kurios nėra šio mechanizmo dalyvės, – 22 kartus. Kalbant apie gaivalines nelaimes, mechanizmas aktyvuotas Ispanijoje, Portugalijoje, Graikijoje, Italijoje, Slovėnijoje, Kroatijoje, Bulgarijoje, Rumunijoje ir Vakarų Balkanų šalyse kilus miškų gaisrams, Bulgarijoje, Komorų salose, Čade ir Nigerijoje kilus potvyniams, Vidurio ir Rytų Europoje susidarius sudėtingoms meteorologinėms sąlygoms. ES civilinės saugos mechanizmu taip pat naudotasi Prancūzijoje (Naujojoje Kaledonijoje), JAV, Filipinuose, Fidžyje ir Haityje kilus tropiniam ciklonui, o Italijoje, Meksikoje, Gvatemaloje ir Indonezijoje – žemės drebėjimui.

Šalys, kurios yra šio mechanizmo dalyvės, pasiūlė pagalbą Turkijai ir Jordanijai, kad paremtų jų valdžios institucijų pastangas įrengti stovyklas pabėgėliams iš Sirijos. Humanitarinės ir civilinės saugos pagalbos tarpusavio papildomumas užtikrintas, pavyzdžiui, teikiant papildomą pagalbą ne maisto produktais pabėgėliams Zaatari stovykloje (Jordanija). Mechanizmas aktyvuotas įvykus sprogimams Bulgarijoje bei Kongo Respublikoje bei įvykus jūros taršą nulėmusiai nelaimei Italijoje. Visas nelaimes stebi ECHO GD Stebėsenos ir informacijos centras. Jis teikia informaciją, priima prašymus suteikti pagalbą ir koordinuoja ES civilinės saugos mechanizmo dalyvių teikiamą pagalbą. 2012 m. tęsti darbai, susiję su šio centro atnaujinimu ir pertvarkymu į Reagavimo į nelaimes centrą, kuris turėtų daugiau pajėgumų koordinuoti civilinę saugą nelaimių atveju ir galėtų koordinuoti visą ECHO GD teikiamą civilinės saugos ir humanitarinę pagalbą. Reagavimo į nelaimes centras nuo 2013 m. atliks svarbų vaidmenį didindamas informuotumą apie padėtį, kai iš tiesų reikia Komisijos, kitų institucijų ir valstybių narių pagalbos, turės pakankamai pajėgumų teikti pagalbą kelių tuo pačiu metu skirtingose laiko zonose įvykusių nelaimių atveju, realiuoju laiku kaupti ir analizuoti informaciją apie nelaimes, stebėti rizikos zonas, rengti ekspertų, komandų ir įrangos sutelkimo planus bei bendradarbiauti su valstybėmis narėmis, kad galėtų sukaupti informaciją apie turimus išteklius ir koordinuoti ES reagavimo į nelaimes pastangas derinant siūlomą pagalbą ir nelaimės ištiktos šalies reikmes.

Komisija, vykdydama civilinės saugos politiką ir bendradarbiaudama su valstybėmis narėmis, taip pat remia pasirengimo nelaimėms ir prevencijos veiklą ES viduje. Tokią veiklą, be kita ko, sudaro civilinės saugos srities darbuotojų mokymas ir didelio masto imitavimo pratybos, ekspertų mainai, prevencijos ir pasirengimo srities bendradarbiavimo projektai, į kuriuos būtų įtraukti dalyviai iš dviejų ar daugiau valstybių narių.

2012 m. Komisija, remdama veiklą vietoje, suteikė ES valstybėms narėms ir kitiems susijusiems naudotojams galimybę naudotis palydovinio vaizdo paslauga, teikiamą pagal GMES pradinės praktinės veiklos ir ekstremaliųjų situacijų valdymo planą (GIO EMS). Paslauga pradėta teikti 2012 m. balandžio 1 d., o stebėsenos ir informavimo centras bei ECHO GD veiks kaip vienas aktyvavimo centras. Iki 2012 m. pabaigos šia paslauga pasinaudota 23 kartus, o įvairių nelaimių ar krizių atveju parengta daugiau kaip 170 palydovinių žemėlapių.

2.3. Finansiniai ir žmogiškieji ištekliai

Pradinis ES humanitarinės pagalbos biudžetas – 874 mln. EUR – buvo ne kartą didinamas, kad būtų galima reaguoti į naujas tų metų krizes ir gaivalines nelaimes. Tai, pavyzdžiui, konfliktai Sirijoje ir Malyje, nesibaigianti sausra Sachelio regione, dažnėjantys konfliktai ir didėjantys pabėgėlių srautai Sudane ir Pietų Sudane, dažnėjantys konfliktai Demokratinės Kongo Respublikos rytinėje dalyje, tarpbendruomeninio smurto proveržis Mianmare ir uraganas Sandy.

Papildomų lėšų gauta perkėlus lėšas iš Neatidėliotinos pagalbos rezervo bei papildomai perkėlus lėšas iš 10-ojo Europos plėtros fondo, kurių dalis buvo panaudota humanitarinei pagalbai Afrikos, Karibų ir Ramiojo vandenyno šalyse teikti. Dalis lėšų gauta iš ELPA įnašų ir perkeliant lėšas iš kitų ES biudžeto išorės pagalbos išlaidų kategorijos biudžeto eilučių (4 išlaidų kategorija) – taigi, galutinis 2012 m. biudžetas buvo 1 344 mln. EUR įsipareigojimų asignavimų[12], t. y. didesnis nei bet kada iki šiol ES humanitarinei pagalbai ir civilinei saugai skirtas metinis biudžetas.

Toliau pateiktoje lentelėje parodyta, kiek lėšų skirta konkretiems regionams (sumos suapvalintos ir nurodytos mln. EUR įsipareigojimų asignavimų)[13].

Regionas ir (arba) šalis || || Suma || || Proc. dalis

|| || || ||

Afrika || || 681 || || 51 %

|| || || ||

Sudanas ir Čadas || || 207 || ||

|| || || ||

Centrinė Afrika || || 92 || ||

|| || || ||

Somalio pusiasalis || || 162 || ||

|| || || ||

Pietų Afrika, Indijos vandenynas || || 32 || ||

|| || || ||

Vakarų Afrika || || 188 || ||

|| || || ||

Artimieji Rytai, Viduržemio jūros regionas || || 265 || || 20 %

|| || || ||

Artimieji Rytai || || 255 || ||

|| || || ||

Viduržemio jūros regionas || || 10 || ||

|| || || ||

Azija, Ramiojo vandenyno regionas || || 198 || || 15 %

|| || || ||

Vidurio ir Pietvakarių Azija || || 110 || ||

|| || || ||

Vidurio Pietų Azija || || 32 || ||

|| || || ||

Pietryčių Azija ir Ramiojo vandenyno regionas || || 56 || ||

|| || || ||

Lotynų Amerika, Karibų jūros regionas || || 68 || || 5 %

|| || || ||

Lotynų Amerika || || 30 || ||

|| || || ||

Karibų jūros regionas || || 38 || ||

|| || || ||

Viso pasaulio nelaimės || || 19 || || 1 %

|| || || ||

Civilinė sauga || || 27 || || 2 %

|| || || ||

ES šalyse || || 21 || ||

|| || || ||

Ne ES šalyse || || 6 || ||

|| || || ||

Parama ir pagalba viso pasaulio šalims || || 86 || || 6 %

|| || || ||

IŠ VISO || || 1 344 || || 100 %

Nemenka dalis (51 proc.) ES finansinės pagalbos 2012 m., kaip ir ankstesniais metais, buvo skirta Afrikai. Nemažai skirta ir Artimųjų Rytų šalims (Sirijai ir kaimyninėms šalims), krizės ištiktam Mianmarui (Birmai), gaivalinių nelaimių ištiktoms Pietryčių Azijos ir Karibų jūros regiono šalims.

2012 m. ECHO GD būstinėje Briuselyje dirbo 302 etatiniai Komisijos darbuotojai. Kad galėtų reaguoti į nelaimes ES nepriklausančiose šalyse, Komisija turi subūrusi unikalų tinklą, kuriam priklauso ECHO GD vietos ekspertai įvairiose pasaulio šalyse – jį sudaro 145 vietos ekspertai ir 293 vietos darbuotojai. 2012 m. gruodžio 31 d. Komisijos ECHO GD vietos padaliniuose iš viso dirbo 438 žmonės. Vietos padaliniai veikė 38 šalyse. Atsitikus nelaimei humanitarinės pagalbos ekspertai iš karto nuvyksta į nelaimės vietą ir joje įvertina poreikius ir prisiima atsakomybę stebėti, kaip įgyvendinami ES finansuojami humanitariniai projektai.

Pati Komisija pagalbos programų neįgyvendina[14]. Kaip humanitarinės pagalbos teikėja Komisija vykdo savo misiją finansuodama ES humanitarinius veiksmus per organizacijas partneres, pasirašiusias ECHO GD partnerystės pagrindų susitarimą. Tarp Komisijos partnerių daug įvairių specializuotų organizacijų – tai, be kita ko, Europos NVO ir tarptautinės organizacijos, pavyzdžiui, Raudonasis Kryžius, įvairios Jungtinių Tautų agentūros, su kuriomis Komisija yra pasirašiusi Finansinį ir administracinį pagrindų susitarimą. Partnerėmis taip pat laikomos specializuotos valstybių narių agentūros.

Tokia veiklą įgyvendinančių partnerių įvairovė padeda ES patenkinti didėjančius poreikius skirtingose pasaulio vietovėse, kur padėtis darosi vis sudėtingesnė. Savo administruojamas dotacijas ir įnašus Komisija skiria atrinkdama geriausius iš gautų pasiūlymų. 2012 m. pasirašytus humanitarinės pagalbos susitarimus galima suskirstyti taip: 47 proc. veiksmų įgyvendino NVO (118 partnerių), 44 proc. – JT agentūros (15 partnerių) ir 9 proc. tarptautinės organizacijos (3 partneriai).

Kalbant apie saugumą, Komisija ėmėsi tolesnių veiksmų, kad sustiprintų savo pačios saugumo valdymo sistemą. To siekta tiek centrinėje būstinėje, tiek vietos biuruose geriau koordinuojant veiklą ir bendradarbiaujant su humanitarinės pagalbos partneriais, stebint, kaip įgyvendinami projektai ir lankantis jų įgyvendinimo vietose, vykdant ex ante kontrolę, atliekant auditą ir vertinant veiklą.

3. Humanitarinės ir civilinės saugos pagalbos politika

Politiniu lygmeniu Komisija skyrė daug laiko ir dėjo daug pastangų įgyvendindama kelias strateginės svarbos iniciatyvas:

· Komisija tęsė derybas su Taryba ir Europos Parlamentu dėl naujų ES civilinės saugos mechanizmo teisės aktų[15], kuriais siekiama remti, koordinuoti ir papildyti valstybių narių veiksmus civilinės saugos srityje ir pagerinti prevencijos, pasirengimo ir atsako į gaivalines ir žmogaus sukeltas nelaimes sistemų veiksmingumą. Šiuo tikslu Komisija pasiūlė ne vieną novatorišką iniciatyvą, iš kurių svarbiausiomis galima laikyti šias iniciatyvas:

o sukurti iš anksto nustatytų valstybių narių savanoriškai teikiamų reagavimo pajėgumų (pavyzdžiui, paieškos ir gelbėjimo komandų, lauko ligoninių ir pagalbos priemonių) duomenų bazę. Šiuos išteklius atitinkamos valstybės narės galėtų skirti ES civilinės saugos misijoms; būtų nustatyti kokybės kriterijai ir sertifikavimo sistema;

o vykdyti spragų nustatymo procesą su galimybe skirti finansavimą konkretiems reagavimo pajėgumams ES lygmeniu;

o sukurti mokymo tinklą;

o taikyti naują paramos valstybėms narėms nelaimių rizikos valdymo srityje požiūrį.

· atliko parengiamuosius savanoriškos humanitarinės pagalbos korpuso[16] kūrimo darbus. 2012 m. gerokai pasistūmėta rengiant Europos savanoriškos humanitarinės pagalbos korpuso teisėkūros iniciatyvą, o pasiūlymas parengti programą priimtas rugsėjo mėn. Pasiūlyme numatyta finansinė pagalba savanoriams mokyti ir įdarbinti taip papildant humanitarinės pagalbos veiklą ES nepriklausančiose šalyse ir padidinti savanorystės galimybes ES nepriklausančiose šalyse. Drauge Komisija tęsė 2011–2012 m. pradėtus parengiamuosius darbus. Buvo susitarta dėl finansinės paramos (daugiausia skirtos atsparumo ir civilinės saugos pajėgumų didinimui) papildomiems penkiems bandomiesiems projektams, kuriuose turėtų dalyvauti maždaug 150 savanorių.

Komisija toliau skyrė daug dėmesio įsipareigojimams, susijusiems su Europos konsensusu dėl humanitarinės pagalbos, ir atrinko kelis horizontaliosios politikos prioritetus. Įgyvendinant Europos konsensusą dėl humanitarinės pagalbos 2012 m. padaryta tam tikra pažanga. ES valstybės narės ir Komisija, naudodamosi tiek vidaus, tiek išorės iniciatyvomis, toliau dėjo pastangas, kad nustatytų svarbiausius Europos konsensuso dėl humanitarinės pagalbos veiksmų plano elementus. Atsižvelgdama į Tarybos išvadas, Komisija parengė pirmąją metinę ataskaitą, kurioje aptarė Konsensuso įgyvendinimą ankstesniais metais ir apžvelgė ES veiklą, be kita ko, koordinuotų ir bendrų ES valstybių narių ir Komisijos veiksmų įgyvendinimą.

Vienas svarbiausių veiksnių didinant bendrą ES teikiamos pagalbos veiksmingumą – didesnis ES ir jos valstybių narių reagavimo į nelaimes ar užsitęsusias krizes nuoseklumas ir geresnis veiklos koordinavimas. Nuo 2009 m. už veiklos koordinavimą su valstybėmis narėmis daugiausia buvo atsakinga Tarybos Humanitarinės pagalbos ir pagalbos maistu darbo grupė (COHAFA).

Strateginiu lygmeniu COHAFA padėjo ES padidinti Komisijos ir valstybių narių humanitarinės pagalbos veiklos nuoseklumą ir papildomumą: kasmet keičiamasi informacija apie politikos priemones ir strategijas, valstybės narės gali naudotis Komisijos sukaupta informacija ir parengta analize, geriau koordinuojama pavienių ES pagalbos teikėjų veikla konkrečiais krizės atvejais. Be to, Komisija dėjo daugiau pastangų stebėdama EP komitetų darbą ir prisidėdama prie jo. Europos Parlamentas buvo informuojamas apie politikos iniciatyvas ir prioritetus bei apie Komisijos atsaką į konkrečias krizes.

Nukentėjusių gyventojų atsparumo būsimoms krizėms didinimas ir toliau buvo laikomas vienu pagrindinių prioritetų. Komisijos komunikatu siekta paspartinti atsparumo didinimo veiklą ES išorės veiksmų srityje. Į patirtį, įgytą per maisto krizes Somalio pusiasalyje ir Sachelio regione, atsižvelgta planuojant tolesnes politikos priemones. Komunikate pabrėžtas ES įsipareigojimas glaudžiau susieti humanitarinius ir vystymosi aspektus, kad būtų galima spręsti tiek su krizių simptomais, tiek su pagrindinėmis priežastimis susijusias problemas. Iniciatyva pradėta parengiant bendrą veiksmų planą.

Komisija paskelbė viešas konsultacijas, kad susipažintų su suinteresuotųjų šalių patiriamais sunkumais, tikslais ir galimybėmis toliau didinti ES humanitarinės pagalbos veiksmingumą ir poveikį. Taip pat atsižvelgta į kintančias XXI a. pasaulio aplinkybes. Konsultacijų rezultatai paskelbti dokumente „Ar Europos Sąjungos humanitarinės pagalbos sistema atitinka paskirtį?“; į juos Komisija atsižvelgs planuodama 2013–2014 m. iniciatyvas, kuriomis bus toliau didinamas ES humanitarinės pagalbos poveikis.

Visus metus Komisija nuolat palaikė ryšį su atitinkamomis tarptautinėmis organizacijomis, visų pirma JT ir Raudonuoju Kryžiumi, vystymosi politikos ir operatyvinės veiklos klausimais. Su svarbiausiais partneriais reguliariai rengti posėdžiai. Itin daug dėmesio skirta glaudžiam bendradarbiavimui su JT humanitarinės pagalbos koordinatoriumi, visų pirma kalbant apie pastangas parengti integracinę humanitarinės pagalbos sistemą plėtojant naujų partnerių įtraukimo veiklą, bei Pokyčius lemiančiai darbotvarkei, dėl kurios IASC[17] susitarė 2011 m. Pokyčius lemiančia darbotvarke siekiama sustiprinti tarptautinę humanitarinę sistemą tokiose srityse kaip lyderystė (visų pirma humanitarinės pagalbos koordinatorių vaidmenį), koordinavimas (didinti grupių veiklos veiksmingumą) ir atskaitomybė (įskaitant geriau koordinuojamus reikmių vertinimus).

Komisija ES vardu toliau aktyviai dalyvavo derybose dėl 2012 m. lapkričio mėn. ratifikuotos naujosios Pagalbos maisto srityje konvencijos. Pagalbos maisto srityje konvencija – tarptautinė priemonė, kuria patvirtinamas pagalbos teikėjų įsipareigojimas tenkinti pažeidžiamiausių visuomenės grupių maisto ir maistingųjų medžiagų reikmes.  

Toliau siekta plėtoti humanitarinę pagalbą maistu. Drauge su Vystymosi ir bendradarbiavimo generaliniu direktoratu – EuropeAid parengtas komunikatas dėl motinų ir vaikų mitybos gerinimo. Taip pat pradėti darbai, susiję su prie komunikato pridedamu tarnybų darbiniu dokumentu „Addressing Under-nutrition in Emergencies“ ir parengta veiklos rekomendacijų.

Komisija parengė tarnybų darbinį dokumentą dėl vandens, sanitarinių sąlygų ir higienos, kuriame sukaupta šio svarbaus humanitarinės pagalbos sektoriaus gerosios patirties pavyzdžių ir pateikiama veiklos rekomendacijų.

Komisija toliau įgyvendino savo įsipareigojimus remti bendro visuotinio humanitarinio pasirengimo ir reagavimo pajėgumų plėtotę ir stiprinimą. 2012 m. humanitarinio reagavimo pajėgumų didinimo programoms skirta 23 mln. EUR. Jas įgyvendinti ėmėsi JT agentūros, NVO, Tarptautinė Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio draugijų federacija. Šiose programose daugiausia dėmesio skiriama tokiai veiklai:

· tarptautinių humanitarinių organizacijų ir nevyriausybinių organizacijų veiksmingumo didinimui ir pajėgumų stiprinimui. Tai, be kita ko, gebėjimai koordinuotai ir integruotai vertinti, analizuoti, rengtis tenkinti humanitarines reikmes ir jas faktiškai tenkinti vykstant žmogaus sukeltoms ir (arba) gaivalinėms nelaimėms ar iškart po jų; taip pat

· tarptautinių humanitarinių organizacijų ir nevyriausybinių organizacijų pajėgumams užtikrinti įvairesnių ir tinkamesnių formų pagalbą maistu vykstant žmogaus sukeltoms ir (arba) gaivalinėms nelaimėms ar iškart po jų.

2012 m. ES finansavo projektą, kuriuo siekta nustatyti, kaip humanitarinės pagalbos principai taikomi praktikoje, ir sustiprinti jų įgyvendinimą, bei suteikė papildomos pagalbos, pagal kurią ginkluoti nevalstybiniai subjektai mokyti tarptautinės humanitarinės teisės ir atitinkamų humanitarinių normų. Be to, suteikta pagalbos, kuria didintas Europos humanitarinių organizacijų ir veiklą įgyvendinančių partnerių, dirbančių šalyse, kuriose dažnai kyla konfliktai arba kuriose konfliktas ką tik pasibaigęs, informuotumas tarptautinės humanitarinės teisės klausimais.

4. Išvada

2012 m. Komisija veiksmingai sprendė klausimus, susijusius su vis didėjančiomis reagavimo į nelaimes ir pagalbos nukentėjusiesiems visame pasaulyje reikmėmis. 2012 m. suteikta daugiau pagalbos nei ankstesniais metais, tačiau dėl didžiulio visame pasaulyje įvykusių nelaimių skaičiaus ES nepajėgė patenkinti visų nelaimių aukų reikmių. Pasaulio klimato atšilimas – jau realybė, tad tokios tendencijos veikiausiai tęsis. Atsižvelgiant į finansų krizę dėta dar daugiau pastangų siekiant užtikrinti, kad kiekvienas euras būtų tinkamai panaudotas. Tai reiškia ne tik siekį užtikrinti, kad tinkama pagalba būtų laiku suteikta tiems, kuriems jos labiausiai reikia, bet ir siekį rasti būdų geriau panaudoti turimas lėšas. 2012 m. nemažai dėmesio skirta spartumo ir veiksmingumo didinimui, taip pat procesų ir veiksmų dubliavimo šalinimui. Be to, padaryta pažanga įgyvendinant svarbias naujas iniciatyvas, be kita ko, toliau vykdyti Reagavimo į nelaimes centro steigimo darbai. Ši veikla labai prisidės prie mūsų pajėgumų vykdyti Komisijos suplanuotą veiklą 2013 m. ir vėliau.

Finansinės informacijos apie Komisijos 2012 m. veiklą humanitarinės pagalbos ir civilinės saugos srityje pateikta adresu

http://ec.europa.eu/echo/funding/key_figures/echo_en.htm.

Informacijos apie vykdytą veiklą pateikta adresu

http://ec.europa.eu/echo/about/annual_reports_en.htm.

[1] Turimais naujausiais duomenimis (2012 m.) (Global Humanitarian Assistance: http://www.globalhumanitarianassistance.org).

[2] 1996 m. birželio 20 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1257/96 dėl humanitarinės pagalbos.

[3] ES civilinės saugos mechanizmas – priemonė, kuria naudojasi 32 šalys (28 ES valstybės narės, buvusioji Jugoslavijos Respublika Makedonija, Islandija, Lichtenšteinas ir Norvegija), bendradarbiaujančios civilinės apsaugos srityje. Pagalba gali būti teikiama natūra, tai gali būti įranga ar gelbėjimo komandų veikla; be to, į įvykio vietą gali būti siunčiami ekspertai vertinimui atlikti. Ši veikla finansuojama valstybės ištekliais, o jei pagalba teikiama trečiosioms šalims, mechanizmu naudojamasi drauge teikiant humanitarinę pagalbą arba jo naudojimą perima humanitarinės pagalbos teikėjai. Mechanizmo veiklos organizatorius – visa parą be poilsio dienų veikiantis Europos reagavimo į nelaimes centras (anksčiau – Stebėsenos ir informacijos centras). Pagalbos į šį centrą gali kreiptis bet kuri ES ar kita pasaulio šalis, patyrusi didelio masto nelaimę.

[4] 1 317 mln. EUR humanitarinei pagalbai ir 27 mln. EUR civilinei saugai.

[5] Iš kurių 108 mln. gavo humanitarinę pagalbą ir pagalbą maistu, o 14 mln. galėjo dalyvauti pasirengimo nelaimėms veikloje.

[6] Kaip išsamiai aptarta 2.2 dalyje, ES civilinės saugos mechanimo dalyvės mechanizmu pasinaudojo 16 kartų, o šalys, kurios nėra šio mechanizmo dalyvės, – 22 kartus.

[7] www.cred.be.

[8] www.unisdr.org.

[9] DIPECHO (Disaster Preparedness ECHO) – specialiai pasirengimui nelaimėms skirta programa. Jos tikslas – padėti pažeidžiamiausioms bendruomenėms tuose pasaulio regionuose, kuriuose yra didelė nelaimių tikimybė.

[10] Humanitarinės pagalbos ir civilinės saugos generalinis direktoratas (ECHO), Vystymosi ir bendradarbiavimo generalinis direktoratas – EuropeAid (DEVCO), Užsienio politikos priemonių tarnyba (FPI), Europos išorės veiksmų tarnyba (EIVT), Vidaus reikalų generalinis direktoratas (HOME), Plėtros generalinis direktoratas (ELARG), Ekonomikos ir finansų reikalų generalinis direktoratas (ECFIN), Biudžeto generalinis direktoratas (BUDG).

[11] Paskirstymas kiek supaprastintas – projektai priskirti vienam konkrečiam sektoriui. Praktiškai vienas projektas būna susijęs bent su keliais sektoriais. Pavyzdžiui, pasirengimo nelaimėms veikla (5,49 proc.) yra susijusi su tais ES finansuojamais projektais, kuriais visų pirma siekiama padėti pasirengti nelaimėms. Tačiau jei atsižvelgtume į visas sutartis, pagal kurias vienaip ar kitaip padedama pasirengti nelaimėms, nors tai ir nėra pagrindinis jų intervencijos sektorius, procentinė dalis būtų 15 proc.

[12] 1 109 mln. EUR mokėjimų asignavimų (82 proc. įsipareigojimų asignavimų).

[13] Civilinei saugai skirtos sumos neišskirstytos pagal šalis ir (arba) regionus.

[14] Tiesiogiai įgyvendinama tik viena programa – Demokratinei Kongo Respublikai ir Kenijai skirta ECHO skrydžių programa, pagal kurią regione, kuriame kyla su prieiga susijusių problemų, teikiama logistinė pagalba.

[15] COM(2011) 934 galutinis.

[16] Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 214 straipsnio 5 dalis.

[17] IASC – Nuolatinis agentūrų bendradarbiavimo komitetas.