Rekomendacija

TARYBOS REKOMENDACIJA

dėl valstybių narių, kurių valiuta euro, bendrųjų ekonominės politikos gairių įgyvendinimo

EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA,

atsižvelgdama į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo, ypač į jos 136 straipsnį kartu su 121 straipsnio 2 dalimi, atsižvelgdama į 1997 m. liepos 7 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1466/97 dėl biudžeto būklės priežiūros stiprinimo ir ekonominės politikos priežiūros bei koordinavimo[1], ypač į jo 5 straipsnio 2 dalį,

atsižvelgdama į 2011 m. lapkričio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1176/2011 dėl makroekonominių disbalansų prevencijos ir naikinimo[2], ypač į jo 6 straipsnio 1 dalį,

atsižvelgdama į Europos Komisijos rekomendaciją[3],

atsižvelgdama į Europos Parlamento rezoliucijas[4],

atsižvelgdama į Europos Vadovų Tarybos išvadas,

pasikonsultavusi su Ekonomikos ir finansų komitetu,

kadangi:

(1)       Euro grupei tenka ypatinga euro zonos ekonomikos valdymo atsakomybė. Ekonomikos krizė aiškiai parodė glaudžias euro zonos šalių tarpusavio sąsajas, todėl reikia nuoseklių suvestinių politikos krypčių, atitinkančių šalių, kurių valiuta yra euro, vienos kitai daromą didelį šalutinį poveikį, siekiant efektyvių politikos koordinavimo susitarimų, kad būtų galima greitai reaguoti į ekonominės aplinkos pokyčius;

(2)       valstybės narės, kurių valiuta yra euro, 2012 m. kovo 2 d. pasirašiusios Sutartį dėl stabilumo, koordinavimo ir valdymo ekonominėje ir pinigų sąjungoje, įsipareigojo vykdyti papildomas plataus užmojo politikos reformas ir koordinuoti politiką. 2013 m. įsigaliojus dviejų dokumentų rinkinio reglamentams[5] dar labiau sustiprės biudžeto ir ekonominės politikos koordinavimas euro zonoje;

(3)       šiuo metu dedamos pastangos toliau stiprinant ekonominę ir pinigų sąjungą. 2012 m. lapkričio 28 d. Komisija pateikė komunikatą dėl stiprios ir veiksmingos ekonominės ir pinigų sąjungos projekto[6]. Projekte nurodytas veiksmingos ekonominės ir pinigų sąjungos loginis pagrindimas ir tikslai, taip pat priemonės ir veiksmai, kuriais būtų įmanoma juos įgyvendinti. Projektu siekta pradėti Europos masto diskusijas. 2012 m. rugsėjo 12 d. Komisija pateikė Bankų sąjungos kūrimo gaires[7]. Prie šio pasiūlymo pridėti dviejų reglamentų, reikalingų bendram priežiūros mechanizmui sukurti, pasiūlymai[8]. 2012 m. gruodžio 5 d. Europos Vadovų Tarybos Pirmininkas paskelbė glaudžiai bendradarbiaujant su Komisijos Pirmininku, Euro grupės Pirmininku ir ECB Pirmininku parengtą pranešimą, kuriame pateiktas konkretus veiksmų planas su įgyvendinimo terminais tikrai ekonominei ir pinigų sąjungai sukurti. Plane aptariama integruota finansinės, fiskalinės ir ekonominės politikos sistema ir demokratinis teisėtumas bei atskaitomybė. 2012 m. gruodžio 14 d. valstybių arba vyriausybių vadovai nusprendė tęsti darbą dėl ekonominės ir pinigų sąjungos sukūrimo veiksmų plano, pripažindami euro zonos valstybių narių ūkių tarpusavio priklausomybę ir euro zonos stabilumo naudą jos nariams bei visai Sąjungai;

(4)       Europos Parlamentas deramai dalyvauja Europos semestro procese ir savo nuomonę dėl ekonominės ir pinigų sąjungos stiprinimo išreiškė 2012 m. lapkričio 20 d. rezoliucijoje „Siekis sukurti tikrą ekonominę ir pinigų sąjungą“[9];

(5)       euro zonoje krizė valdoma labai ryžtingai. Visos valstybės narės ir ES institucijos neabejotinai įsipareigojo išsaugoti euro zonos vientisumą. Tačiau reikia dar pagerinti euro zonos valdymo ir Euro grupės vykdomų krizės valdymo veiksmų veiksmingumą siekiant visiškai užtikrinti veiksmingą euro zonos masto veiksmų koordinavimą. Aktyvesnis koordinavimas taip pat reikalingas, kad būtų užtikrintos nuoseklios suvestinės politikos kryptys euro zonoje ir įgyvendintos būtinos politikos priemonės. Pasiekus šiuos tikslus sustiprės piliečių ir rinkų pasitikėjimas – tai prisidės prie euro zonos ekonomikos atsigavimo ir finansinio stabilumo;

(6)       įgyvendinus minėtą dviejų dokumentų rinkinį bus papildomai sugriežtinta biudžeto priežiūra euro zonoje. Dviejų dokumentų rinkinio teisės aktuose Euro grupė įpareigojama aptarti atskirų valstybių narių biudžeto planus ir visos euro zonos biudžetines perspektyvas, siekiant užtikrinti tinkamas bendras biudžeto kryptis. Jų aptarimas grindžiamas Komisijos nuomonėmis dėl preliminarių euro zonos valstybių narių biudžeto planų ir bendru Komisijos atliktu preliminarių euro zonos biudžeto planų ir jų sąveikos vertinimu. Vykdant fiskalinį konsolidavimą visoje euro zonoje pagrindinis uždavinys – užtikrinti, kad ilgainiui imtų stabiliai mažėti skolos santykis su BVP. Tai galima padaryti vykdant diferencijuotą, ekonomikos augimą skatinančią fiskalinio konsolidavimo politiką ir kartu skatinant augimo potencialą euro zonoje. Pagal Stabilumo ir augimo pakto korekcinę dalį numatomas biudžeto koregavimas, kuris apibrėžtas struktūriniu požiūriu, atsižvelgiant į atskirų šalių skirtumus pagal tvarumui kylančią riziką trumpuoju ir vidutinės trukmės laikotarpiu, ir, šalia koregavimo plano, leidžiama veikti automatiniams stabilizatoriams. Pagal Stabilumo ir augimo pakto prevencinę dalį numatomas laipsniškas koregavimas siekiant vidutinės trukmės laikotarpio tikslų, kad metinis struktūrinis pagerėjimas būtų mažiausiai 0,5 %. Tai galima moduliuoti kiekvienai šaliai atskirai, atsižvelgiant į ciklo sąlygas ir skolos tvarumo riziką. Fiskalinės politikos patikimumas vidutinės trukmės laikotarpiu padidėtų užtikrinus, kad valdžios sektoriaus išlaidų ir pajamų struktūra geriau atspindėtų įvairių išlaidų punktų ir pajamų šaltinių poveikį augimui. Be to, ekonomikos augimo potencialą būtų galima padidinti ėmusis papildomų struktūrinių reformų ir panaudojant visas turimas biudžeto galimybes viešosioms investicijoms euro zonoje skatinti, naudojantis Stabilumo ir augimo pakte numatyta laisve;

(8)       dauguma rizikos rodiklių, susijusių su ES finansų rinkomis ir rinkos nuotaikomis, pagerėjo, palyginti su 2012 m., nes susilpnėjo nevaldomų ir pavojingų pasitikėjimo spiralių intensyvumas. Tačiau didelis rinkos susiskaidymas neišnyko. Pačių bankų finansavimo sąlygos pagerėjo, bet realiosios ekonomikos kreditavimas dėl to dar neįsibėgėjo, o atskirose valstybėse narėse bankų skolinimo aktyvumas ir finansavimo kainos privačiajam sektoriui vis dar labai skiriasi. Dabartinėmis aplinkybėmis esminis uždavinys – palengvinti tvarkingo finansinio įsiskolinimo mažinimo tiek bankų sektoriuje, tiek ne finansų privačiajame sektoriuje sąlygas, kartu palaikant naujų kreditų srautą našioms realiosios ekonomikos ir ypač MVĮ reikmėms;

(9)       vėl atverti kreditų kanalą padėtų tolesnis bankų balansų koregavimas ir nuosavo turto rezervų stiprinimas. Šiuo atžvilgiu bendro priežiūros mechanizmo ir Europos bankininkystės institucijos atlikti turto kokybės vertinimai ir testavimai nepalankiausiomis sąlygomis suteiks daugiau skaidrumo bankų balansų klausimu, padės nustatyti likusias pažeidžiamas sritis ir taip sustiprinti pasitikėjimą visu sektoriumi. Tolesnio finansų rinkos susiskaidymo ir finansinių neramumų rizika rodo, kad euro zonai labai svarbu sparčiai kurti bankų sąjungą ir kartu vengti ad hoc bankų pertvarkymo metodų;

(10)     visoje euro zonoje reikia imtis struktūrinių reformų, kad pagerėtų produktų ir darbo rinkų veikimas siekiant skatinti konkurencingumą ir kad būtų paremtas vykstantis koregavimas ir užtikrintas tvarus išteklių perskirstymas. Be to, struktūrinės reformos ypač svarbios sudarant palankias perbalansavimo ir finansinio įsiskolinimo mažinimo sąlygas. Deficito šalyse padidėjus konkurencingumui padidės grynasis eksportas ir tai padės augimo modelį labiau grįsti našesniais, darbui mažiau imliais, užsienio prekybai atvirais sektoriais, o kartu bus remiamas ekonomikos atsigavimas ir mažinamas skolos santykis. Be to, reformos, skirtos konkurencijai einamosios sąskaitos pertekliaus šalyse gerinti, galėtų padėti perskirstyti išteklius ir paskatinti investicijas užsienio prekybai uždaruose sektoriuose. Taip sustiprėtų vidaus paklausos vaidmuo augimo struktūroje ir koregavimas euro zonoje taptų simetriškesnis. Kartu krizės poveikis euro zonos valstybių narių užimtumui iš esmės buvo asimetriškas – labiausiai nukentėjo tos šalys, kurių vidaus paklausa kardinaliai pasikeitus einamosios sąskaitos padėčiai susitraukė labiausiai. Kadangi ciklinis nedarbas nėra veiksmingai ir greitai absorbuojamas, gali įvykti histerezės reiškinys, kai nedarbas įsigali ir mažiau reaguoja į darbo užmokesčio dinamiką. Todėl struktūrinės reformos darbo rinkoje tebėra ypač svarbios siekiant sumažinti socialinei sanglaudai ir būsimo augimo potencialui euro zonoje kylančią riziką. 2012 m. kovo 2 d. pasirašiusios Sutartį dėl stabilumo, koordinavimo ir valdymo ekonominėje ir pinigų sąjungoje euro zonos valstybės narės įsipareigojo iš anksto koordinuoti nacionalinius pagrindinių ekonomikos reformų planus. Euro grupė turėtų stebėti jau patvirtintų priemonių poveikį siekdama prireikus skatinti imtis papildomų veiksmų ir su didesniu užmoju įgyvendinti reformas pagal konkrečioms šalims skirtas rekomendacijas,

REKOMENDUOJA euro zonos valstybėms narėms, nedarant poveikio Tarybos kompetencijai valstybių narių ekonominės politikos koordinavimo srityje, atskirai ir kartu, o, svarbiausia, koordinuojant ekonominę politiką Euro grupėje, 2013–2014 m. imtis šių veiksmų:

1.           Imtis bendrų veiksmų Euro grupėje, kad būtų užtikrintos nuoseklios politikos kryptys visoje euro zonoje ir priimti būtini politikos sprendimai, reikalingi siekiant užtikrinti tinkamą euro zonos veikimą. Sudaryti sąlygas Euro grupei atlikti pagrindinį vaidmenį taikant patobulintą priežiūros sistemą euro zonos valstybėms narėms, kad būtų koordinuojamos ir stebimos nacionalinės ir euro zonos lygmens reformos, būtinos euro zonos stabilumui bei atsparumui užtikrinti, ir užtikrintas politikos nuoseklumas.

2.           Užtikrinti, kad Euro grupė stebėtų ir koordinuotų euro zonos valstybių narių fiskalinę politiką ir numanomas suvestines visos euro zonos biudžeto kryptis siekiant užtikrinti ekonomikos augimą skatinančią ir diferencijuotą fiskalinę politiką. Tuo tikslu Euro grupė turėtų aptarti Komisijos nuomones dėl preliminarių visų euro zonos valstybių narių biudžeto planų ir bendrą visos euro zonos biudžetų būklę ir perspektyvas remdamasi bendru Komisijos atliktu preliminarių biudžeto planų ir jų sąveikos vertinimu. Koordinavimas padeda užtikrinti, kad fiskalinio konsolidavimo tempas būtų diferencijuotas pagal fiskalinę ir ekonominę euro zonos valstybių narių būklę, biudžeto koregavimą apibrėžus struktūriniu požiūriu ir, šalia koregavimo plano, leidžiant veikti automatiniams stabilizatoriams, ir kad, siekiant padidinti fiskalinės politikos patikimumą vidutinės trukmės laikotarpiu, fiskalinis konsolidavimas būtų remiamas taikant bendrą veiksmingą, augimą skatinantį išlaidų ir pajamų struktūros kompleksą ir vykdant tinkamas struktūrines reformas, kuriomis didinamas ekonomikos augimo potencialas.

3.           Euro grupėje įvertinti atskirų euro zonos valstybių narių skolinimo (visų pirma MVĮ) normų skirtumų priežastis; išnagrinėti euro zonos finansų rinkų susiskaidymo pasekmes ir rekomenduoti, kaip išspręsti šią problemą.

4.           Remiantis pastarųjų metų rekapitalizavimu ir restruktūrizavimu skatinti tolesnį bankų balansų koregavimą, kaip vieną iš būdų susiskaidymui bendrojoje rinkoje mažinti ir kreditų srautui gerinti realiosios ekonomikos ir ypač MVĮ reikmėms. Tuo tikslu: a) užtikrinti, kad balansų vertinimai ir testavimai nepalankiausiomis sąlygomis, kuriuos turi atlikti bendras priežiūros mechanizmas bendradarbiaudamas su Europos bankininkystės institucija, būtų užbaigti pagal sutartą tvarkaraštį; b) užtikrinti vienodas sąlygas, kai rekapitalizuojant bankus taikomi naštos pasidalijimo reikalavimai; c) prieš balansų vertinimus ir testavimus nepalankiausiomis sąlygomis įdiegti patikimas fiskalinio stabilumo stiprinimo priemones, skirtas galimam bankų rekapitalizavimui; d) panaikinti priežiūrines paskatas bankams siekti, kad turtas atitiktų įsipareigojimus kiekvienoje valstybėje atskirai; e) sparčiau imtis būtinų veiksmų kuriant bankų sąjungą, kurią sudarytų bendras priežiūros mechanizmas, bendras bankų pertvarkymo mechanizmas, gelbėjimo privačiomis lėšomis pajėgumai, bendras bankų pertvarkymo fondas ir bendra fiskalinio stabilumo stiprinimo priemonė, įskaitant galimybę tiesiogiai rekapitalizuoti finansų įstaigas.

5.           Iš anksto koordinuoti valstybių narių, kurių valiuta yra euro, pagrindinių ekonominių reformų planus. Stebėti struktūrinių reformų, visų pirma darbo ir produktų rinkose, įgyvendinimą ir vertinti jų poveikį euro zonai, atsižvelgiant į Tarybos rekomendacijas atskiroms euro zonos valstybėms narėms. Skatinti tolesnį koregavimą euro zonoje užtikrinant, kad jis vyktų subalansuotai ir struktūriškai, ir tam nuodugniai vykdyti reformas, kuriomis sprendžiamos su taupymu ir investavimu susijusio iškreipto elgesio problemos ir valstybėse narėse, kurioms būdingas einamosios sąskaitos deficitas, ir tose, kurioms būdingas jo perteklius. Imtis veiksmų, būtinų siekiant veiksmingai įgyvendinti makroekonominio disbalanso procedūrą, ir visų pirma įvertinti pažangą, susijusią su valstybių narių, kuriose susidaręs perviršinis disbalansas, įsipareigojimais vykdyti reformas ir su valstybių narių, kuriose dėl susidariusio disbalanso reikia imtis ryžtingų veiksmų, kad būtų apribotas neigiamas šalutinis poveikis visoms kitoms euro zonos šalims, įgyvendinamomis reformomis.

Priimta Briuselyje

                                                                       Tarybos vardu

                                                                       Pirmininkas

[1]               OL L 209, 1997 8 2, p. 1.

[2]               OL L 306, 2011 11 23, p. 25.

[3]               COM(2013) 379 final.

[4]               P7_TA(2013)0052 ir P7_TA(2013)0053.

[5]               COM(2011) 821 final ir COM(2011) 819 final.

[6]               COM(2012) 777 final.

[7]               COM(2012) 510 final.

[8]               COM(2012) 511 final ir COM(2012) 512 final.

[9]               2012 m. lapkričio 20 d. rezoliucija „Siekis sukurti tikrą ekonominę ir pinigų sąjungą“, žr. P7_TA(2012)0430.