TURINYS

1........... Įvadas............................................................................................................................ 2

2........... Pasiekti Barselonos tikslus yra būtina............................................................................... 3

3........... Padėties apžvalga........................................................................................................... 4

4........... Kokybė Europoje vis dar nevienoda............................................................................. 11

5........... Pasiekti Barselonos tikslus – strategijoje „Europa 2020“ atnaujintas įsipareigojimas........ 14

1.           Įvadas

Užtikrinti galimybes naudotis įperkamomis ir kokybiškomis mažų vaikų (t. y. vaikų nuo gimimo iki privalomojo mokyklinio amžiaus) priežiūros paslaugomis yra Europos Sąjungos prioritetas[1]. Šias paslaugas teikia bendrieji lopšeliai arba kiti dienos priežiūros centrai, įskaitant šeimos darželius, patvirtintosios profesionalios auklės, taip pat prie jų priskiriamos ikimokyklinio ar lygiaverčio ugdymo, privalomojo mokyklinio ugdymo ir popamokinės paslaugos.

Europos Vadovų Taryba 2002 m. susitikime Barselonoje nustatė šios srities tikslus: „<...> valstybės narės turėtų pašalinti kliūtis moterims dalyvauti darbo rinkoje ir, atsižvelgdamos į vaikų priežiūros paslaugų poreikį ir nacionalines tokių paslaugų teikimo sistemas, stengtis iki 2010 m. suteikti priežiūrą ne mažiau kaip 90 proc. vaikų nuo trejų metų iki privalomojo mokyklinio amžiaus ir ne mažiau kaip 33 proc. vaikų iki trejų metų amžiaus.“[2]

Nuo to laiko siekti Barselonos tikslų laikyta Europos prioritetu – iš pradžių Lisabonos strategijoje, o vėliau strategijoje „Europa 2020“[3]. Iš tiesų valstybių narių galimybės ilgam laikui labai pakelti užimtumo lygį priklauso, be kita ko, ir nuo moterų bei vyrų galimybės derinti darbą ir privatų gyvenimą. Šiuo požiūriu galimybės naudotis kokybiškomis mažų vaikų priežiūros paslaugomis yra labai svarbios. Šios paslaugos drauge su laksčia darbo tvarka bei tinkama atostogų dėl šeiminių priežasčių sistema sudaro Europos lygmeniu skatinamo darbo ir privataus gyvenimo derinimo priemonių paketą. Be to, galimybės naudotis vaikų priežiūros paslaugomis taip pat yra labai svarbios investicijos į vaikų raidą ir kovą su mokyklos nebaigimo problema bei nelygybės sklaida[4].

Nors nuo 2002 m. pasiekta tam tikros pažangos ir valstybės narės dviem vienas po kito sudarytais Europos lyčių lygybės paktais[5] prisiėmė tam tikrus įsipareigojimus, 2010 m. vaikų priežiūros pasiūla ES lygmeniu vis dar neatitiko šių tikslų. Be to, atrodo, kad kai kuriose valstybėse narėse padėtis 2011 m. pablogėjo.

Būtina iš naujo pradėti diskusijas dėl šio trūkumo ir jo priežasčių, taip pat pasiūlyti politines gaires ir sprendimus, kaip pasiekti minėtus tikslus. Trečiasis Europos semestras – tai politinė galimybė dar kartą patvirtinti vaikų priežiūros paslaugų svarbą ir jų indėlį siekiant Europos Sąjungos tikslų.

Tokiomis aplinkybėmis ir kaip nurodyta 2010–2015 m. moterų ir vyrų lygybės strategijoje[6], šioje ataskaitoje apžvelgiamas Barselonos tikslų įgyvendinimas valstybėse narėse. Joje nustatomos kliūtys ir sunkumai, kuriuos valstybės narės turi įveikti plėtodamos mažų vaikų priežiūros paslaugas. Ataskaitoje pabrėžiama, kad būtina dar kartą patvirtinti šiuos tikslus ir primenami Europos Komisijos įsipareigojimai remti valstybes nares. Šia ataskaita, taip pat visomis naujausiomis papildomomis Komisijos iniciatyvomis, pavyzdžiui, direktyvos dėl lyčių pusiausvyros valdybose pasiūlymu[7], Komisija faktiškai padeda siekti strategijos „Europa 2020“ tikslų ir skatinti lyčių lygybę.

2.           Pasiekti Barselonos tikslus yra būtina...

…norint įgyvendinti strategijos „Europa 2020“ tikslus

Be moterų indėlio tikslas iki 2020 m. pasiekti 75 proc. užimtumo lygį nebus pasiektas[8]. Siekiant skatinti moterų užimtumą, labai svarbi yra profesinės veiklos ir šeiminio gyvenimo derinimo politika.

Svarbiausias veiksnys, turintis įtakos moterų dalyvavimui darbo rinkoje, yra galimybės naudotis mažų vaikų priežiūros paslaugomis, nes didinant šioms paslaugoms skirtas viešąsias išlaidas daugėja visą darbo dieną dirbančių moterų[9].

Gerinti moterų galimybes patekti į darbo rinką – reiškia didinti ir įvairinti gebėjimų pasiūlą ir taip sudaryti sąlygas įmonėms apsirūpinti geriausiais ištekliais ir būti konkurencingesnėms, kartu užtikrinant valstybių investicijų į švietimą grąžą.

Apskritai dėl darbo ir privataus gyvenimo derinimo politikos, ypač dėl priežiūros paslaugų pasiūlos, tiek moterys, tiek vyrai gali tapti ekonomiškai nepriklausomi ir prisidėti prie kito labai svarbaus strategijos „Europa 2020“ tikslo – apsaugoti bent 20 mln. asmenų nuo skurdo ir socialinės atskirties rizikos. Tėvams, ypač motinoms, aktyviau dalyvaujant darbo rinkoje mažėja visais gyvenimo etapais patiriama skurdo rizika, galima užtikrinti visų šeimos narių socialinę įtrauktį ir pagerinti vaikų ateities galimybes[10]. Tai ypač svarbu pažeidžiamoms grupėms (šeimoms, kurias sudaro tik vienas iš tėvų ir jo vaikai, romams, migrantams).

Investicijos į kokybiškas mažų vaikų priežiūros paslaugas – tai taip pat investicijos į ateities žmogiškojo kapitalo kūrimą, kuriomis kiekvienam vaikui užtikrinama geresnė gyvenimo pradžia ir padedamas sėkmingų jo ugdymo, socialinės integracijos, asmeninės raidos ir vėlesnio gebėjimo dirbti pagrindas[11]. Taigi tai yra daug galimybių teikiančios socialinės investicijos.

Kokybiškų paslaugų teikimas ir visuotinės galimybės gauti kokybiško ikimokyklinio ugdymo paslaugas – tai veiksniai, nurodyti kaip mokyklos nebaigimo prevencijos politikos dalis[12] ir taip pat patvirtinti Europos Sąjungos Tarybos[13].

…norint pasiekti lyčių lygybės tikslą

Moterų dalyvavimas apmokamo darbo rinkoje yra susijęs su šeiminių pareigų pasiskirstymu tarp vyrų ir moterų. Tuo atveju, kai šeimoje yra vaikų, būtent moterys keičia savo darbotvarkę: ima atostogų, dirba ne visą darbo dieną arba pasitraukia iš darbo rinkos. Tai daro poveikį jų darbo užmokesčiui ir pensijos išmokai. Moterų ir vyrų darbo užmokesčio skirtumas Europos Sąjungoje vis dar nederamai didelis (vidutiniškai 16,2 proc. už valandą[14]). Didžiausi skirtumai nustatyti šalyse, kuriose mažų vaikų priežiūros paslaugų pasiūla menka[15]. Apskritai tai, kad nepakankamai skatinama profesinės veiklos ir šeiminio gyvenimo derinimo politika, ir ypač tai, kad trūksta vaikų priežiūros paslaugų, yra pagrindinė kliūtis, dėl kurios moterys negali būti ekonomiškai nepriklausomos ir siekti vadovaujamųjų pareigų[16].

…norint išspręsti būsimas demografijos problemas

Galiausiai, turint omenyje dabartinį demografinį nuosmukį Europoje, galimybės naudotis priežiūros paslaugomis padeda lengviau apsispręsti planuojant šeimą. Iš tiesų akivaizdu, kad gimstamumo rodikliai šiuo metu didžiausi yra tose valstybėse narėse, kuriose tėvai gali lengvai derinti darbą ir privatų gyvenimą ir kuriose moterų užimtumo lygis yra aukštas.

3.           Padėties apžvalga

Pirmojoje padėties apžvalgoje[17] 2008 m. buvo nurodyta, kad oficialių vaikų (ypač vaikų iki trejų metų) priežiūros įstaigų paklausa toli gražu nėra patenkinta. Joje atkreiptas dėmesys į dideles tėvų patiriamas išlaidas ir pernelyg trumpą priežiūros įstaigų darbo laiką, dėl kurio tėvai negali dirbti visą darbo dieną. Nors tam tikros pažangos pasiekta, praėjus penkeriems metams problemos lieka tokios pačios.

Dar reikia daug nuveikti užtikrinant, kad būtų galima naudotis vaikų iki trejų metų priežiūros paslaugomis

ES duomenimis[18], Barselonos tikslą, susijusį su vaikų iki trejų metų priežiūra, 2010 m. pasiekė tik dešimt valstybių narių (Danija, Švedija, Nyderlandai, Prancūzija, Ispanija, Portugalija, Slovėnija, Belgija, Liuksemburgas ir Jungtinė Karalystė). Penkiolikoje valstybių narių tokių vaikų oficialiose įstaigose buvo prižiūrima mažiau negu 25 proc. (2 grafikas). Galimybės naudotis oficialių įstaigų paslaugomis visų pirma labai menkos Lenkijoje, Čekijoje ir Slovakijoje: vaikų priežiūros lygis mažesnis negu 5 proc. Be to, daugumoje šalių (be kita ko, Vokietijoje ir Italijoje) padėtis miestuose, kaimo vietovėse ir (arba) regionuose akivaizdžiai skiriasi.

Vaikų iki trejų metų priežiūros lygis 2006–2010 m. šiek tiek pakilo

Europos Sąjungoje jis vidutiniškai padidėjo nuo 26 proc. iki 29 proc.[19]. Tačiau kai kuriose valstybėse narėse galima pastebėti didelių pokyčių – visų pirma tai pasakytina apie Prancūziją, kurioje priežiūros lygis nuo 31 proc. 2006 m. pakilo iki 43 proc. 2010 m. Šis lygis ir toliau turėtų augti, nes įgyvendinamas svarbus pasiūlos plėtojimo planas, pagal kurį siekiama 2009–2012 m. sukurti 200 000 naujų priežiūros vietų. Taip pat dideli pokyčiai nustatyti Slovėnijoje (8 procentinių punktų prieaugis) – tai tikriausiai susiję su 2008 m. padarytu vaikų darželių įstatymo pakeitimu, kuriuo įtraukta nuostata, kad valstybė padengia antro ir paskesnių vaikų priežiūros išlaidas.

Įvairiapusė ir decentralizuota Prancūzijos sistema apima asmeninės ir bendrosios 0–3 m. vaikų priežiūros praktiką. Kvalifikuotų auklių teikiamos priežiūros paslaugos sudaro didžiąją dalį paslaugų. Auklės, kurių paslaugos įdiegtos 1991 m., prižiūri apie trečdalį vaikų iki trejų metų, kurių abu tėvai dirba. Šios rūšies priežiūrą pasirinkę tėvai gauna mėnesinę išmoką, priklausančią nuo auklės statuso ir darbo užmokesčio, vaiko amžiaus ir namų ūkio pajamų. Ilgainiui auklės profesija labai keitėsi. Teisės aktuose numatytas mokymo valandų skaičius padvigubėjo, be to, privaloma sudaryti darbo sutartį su tėvais. Nuolat atliekamos sanitarinės ir saugos patikros. Tačiau vis dar yra spręstinų problemų: profesija tebėra mažai vertinama ir kartais nedideles pajamas turinčios šeimos nesiryžta naudotis auklių teikiamomis priežiūros paslaugomis. Be to, artimiausiais metais daug auklių išeis į pensiją. || Jau keletą metų Prancūzijos valdžios institucijos skatina privačiąsias įmones finansuoti įmonių darbuotojų vaikams skirtus lopšelius. Šiuos lopšelius, taip pat vadinamus įmonių lopšeliais, privačiosios ir viešosios įmonės arba ligoninės steigia savo darbuotojų vaikams prižiūrėti.

Kuo vaikai vyresni, tuo daugiau naudojamasi priežiūros paslaugomis

2010 m. vienuolika valstybių narių (Belgija, Ispanija, Prancūzija, Švedija, Vokietija, Estija, Nyderlandai, Slovėnija, Airija, Danija ir Jungtinė Karalystė) pasiekė tikslą, kad būtų prižiūrima 90 proc. vaikų nuo trejų metų iki privalomojo mokyklinio amžiaus[20], neatsižvelgiant į tai, kiek valandų buvo praleidžiama priežiūros įstaigose. 2011 m. tikslą pasiekė ir Italija, tačiau priežiūros lygis Nyderlanduose, Ispanijoje ir Airijoje labai sumažėjo ir yra mažesnis nei 90 proc. Trylikoje valstybių narių priežiūros paslaugų lygis buvo mažesnis nei 80 proc., tad jos turėtų siekti didesnės pažangos. Lenkijoje ir Kroatijoje priežiūros lygis buvo mažesnis nei 50 proc. (3 grafikas).

.

Vaikų nuo trejų metų iki privalomojo mokyklinio amžiaus priežiūros lygis beveik nepakito

Europos Sąjungoje nuo 84 proc. 2006 m. šis lygis pakilo iki 86 proc. 2010 m.[21]. Šis labai nedidelis vidutinis padidėjimas neatspindi to, kad šalyse, kuriose buvo įgyvendinamos įvairios priemonės, pokyčiai yra didesni. Liuksemburge, kur priežiūros lygis išaugo 22 procentiniais punktais, 2005 m. buvo įsteigti laikinosios priežiūros namai (vadinamieji maisons-relais), 2009 m. pertvarkyta mokyklų sistema (į pirmąjį neprivalomą pradinės mokyklos ciklą įtraukti metai, kuriais vaikui sukanka treji) ir 2009 m. įvesti vaikų priežiūros paslaugų čekiai. Austrijoje (joje priežiūros lygis padidėjo 13 procentinių punktų) siekiant didinti vietų skaičių lopšeliuose buvo teikiama federalinė pagalba (taigi 2008–2010 m. sukurta 24 500 naujų vietų 0–6 metų vaikams). Be to, teigiamos įtakos priežiūros lygiui turėjo tai, kad 2009 m. buvo įgyvendinta nuostata, jog padengiamos 20 valandų per savaitę priežiūros išlaidos. 2010–2011 m. priežiūros lygis labai sumažėjo keliose šalyse, ypač Rumunijoje (25 procentiniais punktais), Ispanijoje (9 procentiniais punktais), Kipre (8 procentiniais punktais) ir Airijoje (8 procentiniais punktais).

Liuksemburgo Šeimos ir integracijos ministerija (pranc. Ministère de la Famille et de l'Intégration), bendradarbiaudama su komunomis, 2009 m. kovo 1 d. įdiegė priežiūros paslaugų čekių sistemą. Pagal šią sistemą suteikiama teisė į tris nemokamas ugdomosios priežiūros valandas per savaitę. Už kitas 21 ugdomosios priežiūros valandą tėvai moka labai sumažintą tarifą (ne daugiau kaip 3 EUR už valandą). Šis tarifas apskaičiuojamas atsižvelgiant į namų ūkio pajamas ir į tai, kiek šeimoje yra vaikų. Sistema įdiegta siekiant užtikrinti kuo didesnę naudą vaikams, patiriantiems skurdo ar atskirties riziką. Pagal sistemą mokslo metais ir per mokyklines atostogas šiems vaikams pagalba teikiama daugiau valandų per savaitę.

2011 m. sausio mėn. į šią sistemą buvo įtraukta 69,27 proc. 0–12 metų vaikų[22]. Vykdant šią politiką nuolat didinamas vaikų priežiūros vietų skaičius, kartu ir mokyklinio amžiaus vaikų iki 12 metų priežiūros įstaigose.

2011 m. valstybių narių padėties siekiant Barselonos tikslų apžvalga

· Abu tikslus pasiekė šešios valstybės narės: Švedija, Belgija, Prancūzija, Slovėnija, Danija ir Jungtinė Karalystė.

· Kitai grupei priklauso septynios valstybės narės, pasiekusios vieną iš dviejų tikslų. Tai Portugalija, Ispanija, Nyderlandai bei Liuksemburgas (tikslas pasiektas pirmojoje amžiaus grupėje) ir Vokietija, Italija bei Estija (tikslas pasiektas vyresnių vaikų grupėje).

· Trims valstybėms narėms nedaug trūksta, kad pasiektų vieną iš tikslų: Suomija nurodė, kad pirmajai amžiaus grupei priklausančių vaikų priežiūros lygis yra didesnis negu 25 proc., o Airijoje ir Austrijoje vaikų, priskiriamų antrajai amžiaus grupei, priežiūros lygis didesnis negu 80 proc.

· Vienuolika valstybių narių, ypač Lenkija, Bulgarija, Graikija, Rumunija, Slovakija, Čekija ir Kroatija, turi dėti gerokai daugiau pastangų.

Paslaugas teikiančios įstaigos beveik visada lankomos ne visą darbo dieną

Tokia padėtis yra kai kuriose tikslą pasiekusiose šalyse. Priežiūros paslaugas teikiančių įstaigų lankymo valandos įvairiose šalyse labai skiriasi. Daugelyje šalių šiomis paslaugomis naudojamasi ne visą dieną ir ne visą darbo savaitę. Jungtinėje Karalystėje, Nyderlanduose ir Airijoje, kad ir kokia būtų amžiaus grupė, paslaugomis daugiausia naudojamasi ne visą dieną. Pažymėtina, kad tam tikrais atvejais įstaigos lankomos daug trumpiau negu 30 valandų per savaitę. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje daug vietų skirta mažiausiems vaikams, kurie prižiūrimi trumpiau negu 20 valandų. Svarbu žinoti, ar naudotis paslaugomis ne visą dieną pasirenkama savo noru, ar priverstinai. Jeigu pasirenkama priverstinai, visą dieną teikiamų paslaugų trūkumas galėtų trukdyti tėvams, ypač vienišoms motinoms, dirbti visą darbo dieną.

Gali būti parengta alternatyvių…

…mažų vaikų priežiūros strategijų. Palyginti žemas priežiūros lygis tam tikrose šalyse nebūtinai yra susijęs su priežiūros paslaugų trūkumu. Pavyzdžiui, teisė į atostogas dėl šeiminių priežasčių gali daryti įtaką mažiausių vaikų priežiūros paklausai. Šiaurės šalyse ir Slovėnijoje tėvai vaiką dažnai prižiūri pirmuosius metus, po kurių suteikiama teisė naudotis bendrosios priežiūros paslaugomis. Kitose šalyse suteikiamos vaiko priežiūros atostogos yra daug ilgesnės ir, trūkstant priežiūros paslaugų, gali būti kliūtis moterims dalyvauti darbo rinkoje. Taigi labai svarbu ne tik teikti priežiūros paslaugas pasibaigus vaiko priežiūros atostogoms, bet ir suteikti galimybę tėvams imti atostogas dėl šeiminių priežasčių.

Abiem amžiaus grupėms priskiriami vaikai dažnai prižiūrimi neoficialiai[23] (daugiausia vaikus prižiūri seneliai), tačiau daugeliu atvejų jie neoficialiai prižiūrimi ne visą dieną, ir tokia priežiūra negali būti tinkamas sprendimas siekiant sudaryti sąlygas tėvams dirbti visą darbo dieną. Be to, dėl tendencijos ilgiau likti darbo rinkoje seneliams prižiūrėti anūkus bus vis sunkiau.

Daugelyje šalių požiūris priklauso nuo vaiko amžiaus

Lopšeliai ir kitos oficialios paslaugos paprastai vertinamos teigiamai kalbant apie kiek vyresnius vaikus, tačiau suvokiama, kad teigiamas jų poveikis labai mažiems vaikams yra menkesnis, nors kokybiškų priežiūros paslaugų nauda vaikų (ypač nepalankioje aplinkoje augančių vaikų) raidai yra akivaizdi[24]. Iš 6 grafiko matyti, kad požiūris į mažų vaikų turinčių moterų darbą visą darbo dieną yra tam tikru mastu susijęs su vaikų iki trejų metų priežiūros lygiu priežiūros paslaugas teikiančiose įstaigose ir motinų užimtumo lygiu. Danijoje, Suomijoje, Švedijoje ir Slovėnijoje labai pritariama motinų darbui visą darbo dieną ir kartu yra aukštas vaikų priežiūros bei moterų užimtumo lygis. 6 grafikas taip pat rodo, kad Nyderlanduose, Austrijoje ir Estijoje motinų darbui visą darbo dieną nepritaria daugiau negu 50 proc. respondentų. Galiausiai tokiose šalyse kaip Lenkija ir Kipras, kur jaunų motinų darbui visą darbo dieną iš esmės pritariama, galimybės naudotis priežiūros paslaugomis dar turi būti plėtojamos, kad motinoms būtų sudarytos sąlygos išnaudoti visą savo potencialą darbo rinkoje.

Priežiūros kaina – kliūtis daugeliui tėvų

Patekti į darbo rinką ir (arba) joje išsilaikyti tėvai gali tik jeigu oficialios mažų vaikų priežiūros paslaugos yra įperkamos. Tačiau paslaugų kainą kaip kliūtį nurodė 53 proc. apklaustų motinų, teigusių, kad dėl su oficialiomis priežiūros paslaugomis susijusių priežasčių nedirba arba dirba ne visą darbo dieną[25]. Airijoje, Nyderlanduose, Rumunijoje ir Jungtinėje Karalystėje šis skaičius didesnis negu 70 proc.

Daugumos valstybių narių vyriausybės oficialias priežiūros paslaugas subsidijuoja – mokamos tiesioginės subsidijos ir pajamomis pagrįstos tėvystės išmokos, mažinami mokesčiai, teikiami paslaugų čekiai. Iš 7 grafiko matyti, kad išlaidos, kurias turi padengti šeimos, vis dar yra didelės, ypač Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje, kur jos sudaro iki 41 proc. grynųjų namų ūkio, kurio abu tėvai dirba, pajamų. Be to, su šiomis paslaugomis susijusios išlaidos turi būti vertinamos atsižvelgiant į kitas socialinės ir mokesčių politikos sritis, kurios taip pat daro įtaką šeimos pajamoms, nes net labai subsidijuojant priežiūros paslaugas tėvams, ypač mažiau uždirbančiajam, gali būti ne itin naudinga dirbti, jeigu darbas labai apmokestinamas.

Su priežiūros paslaugomis susijusios išlaidos daro nevienodą poveikį dideles ir mažas pajamas gaunančioms šeimoms

Skirtumai čia išties dideli. Pavyzdžiui, Prancūzijoje priežiūros paslaugomis naudojasi 64 proc. namų ūkių, priskiriamų didžiausių pajamų kvintiliui, ir tik 15 proc. – mažiausių pajamų kvintiliui priskiriamų namų ūkių. Padėtis panaši kitose šalyse, kuriose priežiūros lygis didelis, pavyzdžiui, Belgijoje, Suomijoje, Airijoje, taip pat šalyse, kuriose šis lygis mažesnis. Tačiau Danijoje šeimų, kurios priskiriamos mažiausių pajamų kvintiliui, vaikų priežiūros lygis labai didelis, o Švedijoje, Slovėnijoje ir Vokietijoje priežiūros paslaugomis vienodai naudojasi visos šeimos[26]. Barselonos tikslų nebus galima pasiekti, jeigu nebus suteikta galimybių, įskaitant finansines, priežiūros paslaugomis naudotis visoms socialinėms grupėms.

Kriterijų prioritetizavimas taip pat gali būti kliūtis

Taip nepakankamos pasiūlos atveju gali nutikti neaktyviems ar bedarbiams tėvams, nes pirmenybė gauti paslaugas teikiama dirbantiems tėvams, ypač namų ūkiams, kuriuose abu tėvai gauna pajamų, taigi antrajam pajamų gavėjui trukdoma vėl pradėti dirbti.

Belgijoje (Flandrijoje) vietų paklausa priežiūros paslaugas teikiančiose įstaigose yra didesnė už pasiūlą. Flandrijos bendruomenėje buvo įdiegtos struktūrinės priemonės, kad šiomis paslaugomis galėtų naudotis daugiau asmenų. Viena vertus, buvo sukurta tėvų finansinių įnašų sistema, kuri, atsižvelgiant į pajamas, taikoma teikiant (ne)subsidijuojamas bendrosios priežiūros ir priežiūros šeimoje paslaugas ir jau veikia subsidijuojamame sektoriuje. Kita vertus, priežiūros įstaigose, veikiančiose taikant tėvų finansinių įnašų sistemą, buvo sukurta oficiali prioritetinė sistema: 20 proc. vietų turi būti skirta šeimoms, kurias sudaro tik vienas iš tėvų ir jo vaikai, ir mažas pajamas gaunančioms šeimoms (abiem atvejais tėvai yra bedarbiai, dalyvauja įtraukties į darbo rinkas programose ir pan.).

4.           Kokybė Europoje vis dar nevienoda

Tėvų pasirinkimui vis dar daugiausia įtakos turi kokybės samprata

Vis dėlto vertinant veiksnius, dėl kurių tėvai atsisako naudotis oficialiomis mažų vaikų priežiūros paslaugomis, kokybė nėra pirmoje vietoje. Nepakankamos kokybės problemą nurodė vidutiniškai 27 proc. europiečių. 59 proc. respondentų svarbiausias veiksnys buvo išlaidos, 58 proc. – paslaugų prieinamumas, 41 proc. – prieiga ir atstumas ar darbo laikas[27].

Kokybės vertinimas: plati tyrimų sritis

Šiuo metu atliekama daug darbų, susijusių su ankstyvojo ugdymo ir priežiūros paslaugų kokybe Europos Sąjungoje.

Komunikate dėl ankstyvojo ugdymo ir priežiūros[28] Europos Komisija pakartojo, kad būtina dar labiau gerinti galimybes naudotis universaliosiomis paslaugomis ir šias paslaugas teikti. Ji nurodė pagrindines su kokybe susijusias sritis, tokias kaip mokymo programos, darbuotojai, valdymas ir finansavimas, kuriose Europos lygmeniu vykdant politinį bendradarbiavimą būtų galima pagerinti galimybes naudotis priežiūros paslaugomis ir šių paslaugų kokybę. Švietimo ministrų prašymu[29] Komisija pagal atvirąjį koordinavimo metodą neseniai sudarė teminę politikos formuotojų, akademinės bendruomenės narių ir ankstyvojo ugdymo ir priežiūros specialistų darbo grupę Europos ankstyvojo ugdymo ir priežiūros kokybės sistemai rengti.

Apžvelgiant paslaugų struktūrinius ypatumus paminėtina, kad vidutinis 0–3 m. vaikų grupės dydis yra 10–14 vaikų, o 3–6 metų vaikų grupės dydis – 20–25 vaikai[30]; vaikų ir darbuotojų santykis ikimokyklinio ugdymo sistemoje daugumoje valstybių narių yra apie 15/1: nuo 6/1 Estijoje iki 21,5/1 Prancūzijoje[31].

Sektoriuje dar dirba daug nekvalifikuotų asmenų

Ankstyvojo ugdymo ir priežiūros paslaugas teikiančių darbuotojų išsilavinimo lygis įvairiose valstybėse labai skiriasi; pagalbiniams darbuotojams ar padėjėjams (kurie sudaro iki 40–50 proc. darbuotojų) keliamų kompetencijos reikalavimų dažnai nepaisoma, nors mokslo darbuose ir tarptautiniuose politiniuose dokumentuose rekomenduojama, kad ne mažiau kaip 60 proc. darbuotojų turėtų išsilavinimą, prilygstantį trejų metų bakalauro studijoms[32]. Padėjėjai, kurie dažnai būna atsakingi už priežiūrą ir ryšių su tėvais palaikymą, neretai turi menką pirminį išsilavinimą (arba jo išvis neturi) ir nedaug galimybių mokytis tęstinio švietimo įstaigose, kitaip negu pedagoginį darbą su vaikais dirbantys auklėtojai, kurie dažnai turi aukštą kvalifikaciją ir naudojasi minėtomis galimybėmis[33].

Darbo sąlygos sektoriuje vis dar nestabilios

Tai pasakytina apie daugumą šalių. Dėl sudaromų ne visos darbo dienos darbo sutarčių arba netipinių sutarčių darbuotojų kaita dažnai būna didelė ir daro neigiamą poveikį paslaugų kokybei. Šiame sektoriuje labai mažos karjeros galimybės, be to, sudaromas įspūdis, kad jame sukuriama mažai kokybiškų darbo vietų[34].

Sektoriui būdinga tai, kad jame dirba daugiausia moterys

Vyrų šiame sektoriuje vos 2–3 proc., išskyrus Daniją (8 proc.). Ekspertai sutaria, kad, siekiant kovoti su lyčių stereotipais, šiame sektoriuje dirbančių vyrų dalis turėtų būti 10 proc.[35].

Danija, kurioje ankstyvojo ugdymo ir priežiūros paslaugos įtrauktos į socialinės apsaugos sistemą, pirmoji ėmėsi plėtoti sektoriaus specialistų gebėjimus (pædagoguddannelsen). Taikydama bendrąjį metodą[36] (pagal kurį absolventams suteikiama kvalifikacija dirbti įvairiomis švietimo aplinkybėmis, todėl galima užtikrinti didesnį profesinį judumą) ir pripažinusi ankstesnę patirtį, Danija, palyginti su kitomis ES valstybėmis narėmis, į ankstyvojo ugdymo ir priežiūros sritį galėjo pritraukti daugiau vyrų.

Tiesioginis viešasis paslaugų finansavimas padeda užtikrinti veiksmingesnį valdymą

Valdžios institucijos gali vykdyti veiksmingesnį valdymą, galima užtikrinti masto ekonomiją, geresnę kokybę nacionaliniu mastu, veiksmingesnį pedagogų rengimą ir sąžiningesnes naudojimosi paslaugomis sąlygas negu mokant išmokas tėvams[37].

2009 m. ankstyvajam ugdymui ir priežiūrai skirtų išlaidų dalis, išreikšta BVP procentine dalimi, itin didelė buvo Danijoje, Švedijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Prancūzijoje, kuriose viršyta ekspertų rekomenduojama 1 proc. riba[38]. Tačiau skiriasi šių išlaidų forma ir poveikis paslaugų plėtojimui ir kokybei.

Integruotos sistemos užtikrina didesnį nuoseklumą

Užtikrinamas geresnis priežiūros paslaugų derinimas su likusia švietimo sistema, skiriama daugiau išteklių vaikams iki trejų metų ir vykdomas geresnis darbuotojų mokymas[39]. Europoje labiausiai yra paplitęs vadinamasis suskaidytas modelis, pagal kurį mažų vaikų (iki trejų metų) priežiūra ir ikimokyklinis ugdymas (iki privalomojo mokyklinio amžiaus) vykdomi atskirai. Kai kuriose valstybėse politikos formuotojai sukūrė sistemą, pagal kurią mažų vaikų priežiūros paslaugos integruotos į švietimo sistemą (pavyzdžiui, Latvijoje, Slovėnijoje, Anglijoje, Škotijoje ir Švedijoje) arba į dar platesnę mokymo sistemą (pavyzdžiui, Suomijoje). Tik keliose šalyse (Danijoje, Graikijoje, Ispanijoje, Kipre ir Lietuvoje) šie du modeliai taikomi kartu. Priežiūros paslaugas integravus į plačią struktūrą, taikoma bendra sistema ir bendras metodas suteikiant galimybes naudotis paslaugomis, skiriant subsidijas, įgyvendinant programas ir darbuotojams vykdant veiklą. Dėl to padidėja finansinis veiksmingumas[40]. Būtina skatinti vaikų priežiūros ir ugdymo sąveiką, net ir taikant įvairialypę sistemą, kad būtų patenkinti visi poreikiai (kognityviniai, socialiniai, emociniai ir fiziniai)[41].

Atsakomybės už ankstyvojo ugdymo ir priežiūros politikos rengimą pasidalijimas

Daugelyje šalių šią atsakomybę dalijasi vyriausybė ir vietos valdžios institucijos. Vienas iš teigiamų decentralizacijos padarinių buvo tas, kad ankstyvojo ugdymo ir priežiūros paslaugos integruotos vietos lygmeniu ir geriau atsižvelgiama į vietos poreikius. Dėl decentralizacijos taip pat gali kilti tam tikrų pavojų. Perduodant įgaliojimus ir atsakomybę gali padidėti regionų skirtumai, susiję su galimybėmis naudotis paslaugomis ir kokybe[42]. Todėl vietos, regionų ir nacionaliniu lygmenimis reikėtų nustatyti bendrą ir labiau integruotą požiūrį į ankstyvojo ugdymo ir priežiūros paslaugas, įtraukiant visas suinteresuotąsias šalis, taip pat šeimas, ir užtikrinti glaudų įvairių politikos sektorių – švietimo, kultūros, socialinių reikalų, užimtumo, sveikatos ir teisingumo – subjektų bendradarbiavimą[43].

5.           Pasiekti Barselonos tikslus – strategijoje „Europa 2020“ atnaujintas įsipareigojimas

Praėjus daugiau kaip dešimtmečiui nuo Barselonos tikslų nustatymo dauguma valstybių narių vis dar nėra jų pasiekusios. Be to, padėtis keliose valstybėse narėse pablogėjo. Dar reikia daug ką nuveikti, kad būtų užtikrinamos pakankamos galimybės naudotis vaikų, visų pirma vaikų iki trejų metų, priežiūros paslaugomis. Be to, su šiomis paslaugomis susijusios išlaidos, kaip ir paslaugų teikimo laikas, kuris ne visada sutampa su tėvų darbo valandomis, vis dar tebekelia problemų tėvams. Turi būti toliau investuojama į kokybiškas universaliąsias ugdymo ir priežiūros paslaugas, kuriomis galėtų naudotis visi. Šiuos veiksmus daugiausia reikia vykdyti valstybių narių lygmeniu. Komisija juos rems įvairiais būdais.

Priežiūros paslaugų plėtra stebima įgyvendinant Europos semestrą

Metinėje augimo apžvalgoje nustatytas prioritetas – sudaryti palankesnes sąlygas antrajam pajamų gaunančiam šeimos nariui dalyvauti darbo rinkoje ir gauti darbą, taikant tinkamas mokesčių lengvatų priemones ir teikiant kokybiškas ir įperkamas vaikų priežiūros paslaugas[44]. Devynioms valstybėms narėms (Austrijai, Čekijai, Vokietijai, Vengrijai, Italijai, Maltai, Lenkijai, Slovakijai ir Jungtinei Karalystei) 2012 m. buvo pateikta rekomendacija dėl moterų užimtumo, galimybių naudotis vaikų priežiūros paslaugomis ir šių paslaugų kokybės. Septynios iš šių šalių rekomendaciją jau buvo gavusios 2011 m., o Malta ir Slovakija 2012 m. ją gavo pirmą kartą.

Struktūriniai fondai – svarbi priemonė

Apskaičiuota, kad 2007–2013 m. iš Europos socialinio fondo veiksmams, kuriais siekiama skatinti moterų užimtumą, tvarų dalyvavimą darbo rinkoje ir darbo ir privataus gyvenimo derinimą, taip pat priemonėms, kuriomis siekiama suteikti geresnes galimybes naudotis išlaikytinių priežiūros paslaugomis, bus skirta 2,6 mlrd. EUR. Be to, vaikų priežiūros infrastruktūrai finansuoti 2007–2013 m. valstybėms narėms bus skirta apie 616 mln. EUR Europos regioninės plėtros fondo lėšų[45]. Beveik visos valstybės narės skyrė išteklių vaikų priežiūros paslaugoms. Tačiau bendras išlaidų lygis įvairiose valstybėse narėse, atsižvelgiant į turimą struktūrinių fondų biudžetą ir dabartinę paslaugų pasiūlą, labai skiriasi.

ESF atlieka svarbų vaidmenį Lenkijoje diegiant ir teikiant institucines vaikų priežiūros paslaugas pagal veiksmų programą „Žmogiškasis kapitalas“ (HC PO).

Nuo 2012 m. pagal priemonę, kurios biudžetas – 46 mln. EUR, galima skirti bendrą finansavimą (85 proc.) projektams, kuriais:

– remiamas lopšelių ir vaikų klubų steigimas ir veikla, taip pat padengiamos vaikų iki trejų metų priežiūros išlaidos, jeigu bent vienas iš tėvų grįžta į darbo rinką po pertraukos, susijusios su gimdymu ar vaikų auginimu;

– remiamos auklės teikiamos paslaugos.

Paskelbus pirmąjį kvietimą teikti projektus bus galima įsteigti 171 lopšelį ir 23 vaikų klubus ir sudaryti septynis auklės paslaugų teikimo susitarimus. Ši priemonė yra dalis platesnės iniciatyvos, pagal kurią keičiamas reglamentavimas ir išplečiami priežiūros paslaugų pasiūlos tipai bei apimtis (programa „Mulash“).

Panaši priemonė taikoma siekiant bendrai finansuoti projektus, susijusius su 3–5 metų vaikų ikimokykliniu ugdymu; jos biudžetas – 369 mln. EUR.

Komisija toliau bendradarbiauja su socialiniais partneriais

Šie partneriai drauge su valdžios institucijomis atlieka svarbų vaidmenį darbo ir privataus gyvenimo derinimo srityje.

Komisija taip pat stiprins savo tarnybų bendradarbiavimą

Komisijos tarnybos, atsakingos už atitinkamas ankstyvojo ugdymo ir priežiūros politikos sritis (pavyzdžiui, teisingumą, pagrindines teises ir pilietybę, švietimą ir kultūrą, užimtumą, socialinę politiką, sveikatą ir pan.), bendradarbiaus aktyviau.

Komisija toliau stebės, kaip siekiama Barselonos tikslų

Ji taip pat padės valstybėms narėms plėtoti statistinius gebėjimus gerindama duomenų rinkimą ir tobulindama naudojimosi priežiūros paslaugomis priemonę pagal ES-SPGS tyrimą, ypač rinkdama palyginamą informaciją apie kliūtis, dėl kurių negalima naudotis šiomis paslaugomis (išlaidos, nepatenkinta paklausa ir pan.).

Komisija toliau rems valstybes nares

· Vykdydama Europos semestro veiklą Komisija prireikus toliau priims konkrečias rekomendacijas, kuriomis valstybės narės bus raginamos siekti Barselonos tikslų ir, nepaisant krizės, išlaikyti viešąsias investicijas.

· ES fondų programavimo srityje Komisija imsis veiksmų kartu su valstybėmis narėmis, kad būsimu programavimo laikotarpiu būtų visiškai pasinaudota bendro finansavimo galimybėmis, kurias teikia struktūriniai fondai ir kitos Bendrijos programos, tokios kaip „Erasmus visiems“, siekiant plėtoti ankstyvojo ugdymo ir priežiūros bei kitų išlaikytinių priežiūros paslaugas, vykdyti darbuotojų mokymą ir gerinti paslaugų kokybę.

Norint sudaryti sąlygas moterims ir vyrams laisvai pasirinkti, kaip savo darbą derinti su privačiu gyvenimu, plėtoti tik ikimokyklinio amžiaus vaikų priežiūros paslaugas neužtenka. Plėtojant tik šias paslaugas neatsižvelgiama į įvairiais gyvenimo etapais patiriamus sunkumus. Taigi Komisija turi imtis veiksmų:

· skatindama plėtoti įvairias darbo ir privataus gyvenimo derinimo priemones, kurias sudaro lankstus darbo grafikas, atostogų dėl šeiminių priežasčių sistema ir galimybės naudotis įperkamomis bei kokybiškomis ikimokyklinio amžiaus vaikų priežiūros, taip pat mokyklą lankančių vaikų ir paauglių popamokinės priežiūros ir kitų išlaikytinių priežiūros paslaugomis;

· skatindama valstybes nares šalinti kliūtis (įskaitant mokestines), dėl kurių moterys negali dirbti, ir raginti tėčius prisiimti daugiau šeiminių pareigų, visų pirma vienodomis sąlygomis su moterimis imti atostogas dėl šeiminių priežasčių.

Šioje ataskaitoje patvirtinamas Komisijos įsipareigojimas, laikantis jai suteiktų įgaliojimų, padėti siekti Barselonos tikslų ir plėtoti įperkamas, prieinamas bei kokybiškas vaikų priežiūros paslaugas, kad būtų pašalintos kliūtys, dėl kurių tėvai negali dirbti, ir skatinama socialinė įtrauktis ir lyčių lygybė.

[1]               Šioje ataskaitoje terminai „priežiūros paslaugos“ ir „ankstyvojo ugdymo ir priežiūros paslaugos“ vartojami pakaitomis.

[2]               http://www.consilium.europa.eu/uedocs/cms_data/docs/pressdata/en/ec/71025.pdf.

[3]               COM(2010) 2020.

[4]               COM(2013) 83.

[5]               2011/C 155/02.

[6]               COM(2010) 491.

[7]               COM(2012) 614.

[8]               1998–2008 m. moterų (20–64 m.) užimtumas padidėjo 7,2 procentinio punkto, o vyrų – 2,4 procentinio punkto.

[9]               2012 m. EBPO dokumentas „Lyčių nelygybė. Laikas imtis veiklos“.

[10]             COM(2013) 778.

[11]             COM(2011) 66.

[12]             COM(2011) 18.

[13]             2011/C 191/01.

[14]             Eurostatas, 2011 tsdsc340.

[15]             2012 m. EBPO dokumentas „Lyčių nelygybė. Laikas imtis veiklos“.

[16]             COM(2012) 615.

[17]             COM(2008) 638.

[18]             Pagal rodiklį vertinama vaikų, prižiūrimų teikiant įvade išvardytas oficialias paslaugas, dalis.

[19]             ES 25; 2011 m. ES 25 ir ES 27 vidutinis priežiūros lygis buvo 30 proc.

[20]             Valstybėse narėse privalomasis mokyklinis amžius yra skirtingas: 4, 5, 6 arba 7 metai.

[21]             ES 25. 2011 m. vidutinis priežiūros lygis ES 25 buvo 86 proc., ES 27 – 83 proc.

[22]             Lygių galimybių ministerija (pranc. Ministère de l'égalité des chances), 2011.

[23]             Vaikus prižiūri auklės, kurių veiklos netikrina oficialios įstaigos, vaiko ar savo namuose ir seneliai, kiti namų ūkio nariai (išskyrus tėvus), kiti tėvai, draugai ar kaimynai.

[24]             EBPO dokumentas (2012) „Gera pradžia III“ (angl. Starting strong III).

[25]             2010 m. ad hoc darbo jėgos tyrimo „Profesinės veiklos ir šeiminio gyvenimo derinimas“ (angl. Reconciliation between work and family life) duomenimis, 23 proc. motinų, kurių jauniausiam vaikui yra mažiau negu treji metai, ir 18 proc. motinų, kurių jauniausias vaikas yra nuo trejų metų iki privalomojo mokyklinio amžiaus, dėl su vaikų priežiūra susijusių priežasčių dirba ne visą darbo dieną arba nedirba.

[26]             2010 m. ES statistika apie pajamas ir gyvenimo sąlygas (ES-SPGS).

[27]             Europos gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimo fondo (Eurofound) trečiasis gyvenimo kokybės Europoje tyrimas (EQLS) (2012).

[28]             COM(2011) 66

[29]             2011/C 175/03.

[30]             EGGE 2009.

[31]             Tarnybų darbinis dokumentas (2012) 373.

[32]             Penkių lygmenų Tarptautinis standartizuotas švietimo klasifikatorius.

[33]             Europos Komisijos Švietimo ir kultūros GD finansuojamas 2011 m. CORE projekto tyrimas.

[34]             Eurofound 2012.

[35]             Europos Komisijos Švietimo ir kultūros GD finansuojamas 2011 m. CORE projekto tyrimas.

[36]             Kaip priešprieša specialistų rengimo metodui, pagal kurį praktikantai mokomi ir įgyja kvalifikaciją dirbti su konkrečiomis amžiaus grupėmis tam tikrose įstaigose (pavyzdžiui, lopšeliuose, vaikų darželiuose). Europos Komisijos Švietimo ir kultūros GD finansuojamas 2011 m. CORE projekto tyrimas.

[37]             2011 m. EBPO dokumentas „Šeimų gerovės didinimas“.

[38]             Europos Komisijos vaikų priežiūros tinklas, 1996 m. dokumentas „Mažamečių priežiūros paslaugų kokybė“.

[39]             Y. Kaga, J. Bennett ir P. Moss (2010), Caring and Learning Together, A Cross-national Study of Integration of Early Childhood Care and Education within Education, Paryžius, UNESCO.

[40]             2009 m. Eurydice dokumentas „Ankstyvasis vaikų ugdymas ir rūpyba Europoje: socialinio ir kultūrinio nelygiateisiškumo problemų sprendimas“.

[41]             COM(2011) 66.

[42]             EBPO dokumentas „Maži vaikai, dideli iššūkiai“ (II tomas).

[43]             Tarybos išvados dėl ankstyvojo ugdymo ir priežiūros (2011/C 175/03).

[44]             COM(2012) 750.

[45]             2011 m. pabaigoje 74 proc. šio biudžeto buvo skirta atrinktiems projektams.