KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI, TARYBAI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI IR REGIONŲ KOMITETUI

2015 m. tarptautinis klimato kaitos susitarimas. Kokia bus tarptautinė klimato politika po 2020 m.?

Konsultacijoms skirtas komunikatas

Šiuo konsultaciniu komunikatu valstybės narės, ES institucijos ir suinteresuotosios šalys kviečiamos diskutuoti apie tai, kaip geriausia formuoti tarptautinę klimato politiką 2020–2030 m. Komunikate apibūdinama susidariusi padėtis ir iškeliami aptartini klausimai. Papildomos informacijos apie bendrąsias aplinkybes pateikiama tarnybų darbiniame dokumente.

1. Neatidėliotinas didesnių tikslų poreikis

Pirmasis XXI a. dešimtmetis buvo šilčiausias per visą temperatūros registravimo istoriją, o 2012 m. vasarą nustatyta, kad Arkties jūros ledas tirpsta neregėtu greičiu. 2012 m. buvo dažni ekstremalūs klimato reiškiniai – Pietų Europoje ir JAV kilo ekstremalios sausros ir laukiniai gaisrai, po kurių sekė neregėtos audros ir potvyniai tam tikrose Azijos dalyse, Karibų jūros regione ir Šiaurės Amerikoje. Nors pavieniui šių įvykių konkrečiai su klimato kaita susieti negalime, pildosi mokslininkų prognozės, kad toliau kintant mūsų klimatui tokių reiškinių vis daugės ir jų poveikis bus vis stipresnis. Nors pasaulio ekonomikos augimo tempai sulėtėjo, dramatiškai auga dėl žmogaus veiklos išmetamų ir visuotinį atšilimą lemiančių šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) kiekis.

Nors moksliškai klimato kaitos dėsniai yra aiškūs ir vis akivaizdžiau matome tos kaitos įrodymus, kova su klimato kaita ir toliau yra nepakankama. Naujausioje JT aplinkos programos „atotrūkio ataskaitoje“ matyti, kad jei būtų įgyvendinti visi besąlygiški valstybių pasižadėjimai mažinti ŠESD išmetimą, tai būtų ne daugiau kaip trečdalis to, ką reikia padaryti, kad iki 2020 m. pasaulio vidutinė temperatūra nepakiltų pavojingais 2º C, palyginti su ikipramoninio laikotarpio temperatūra. Neseniai paskelbtoje Pasaulio banko ataskaitoje prognozuojama, kad net įgyvendinus šiuos pažadus esama 20 % tikimybės, kad iki 2100 m. klimatas gali sušilti daugiau kaip 4º C. Tai būtų penkis kartus didesnis temperatūros pakilimas negu vykstantis dabar ir keltų didžiulę grėsmę žmonijai gyvybiškai svarbioms sistemoms.

Tik drauge ryžtingiau dėdami pastangas ir siekdami didesnio tikslo galime išvengti blogiausių spartaus pasaulio klimato šilimo padarinių. Neseniai atlikti tyrimai ir analizės rodo, kad dar galime šį tą pakeisti ir kad tai suteiktų mums daug kitokio pobūdžio naudos. Mažaanglės plėtros strategijas įgyvendinančios šalys parodė, kad didelio kiekio ŠESD galima atsikratyti priimtinomis sąnaudomis, be to, tokios pastangos turi daugiau privalumų, kaip antai, naujos darbo vietos, nacionalinis energetikos saugumas, geresnis miesto transportas, mažesnės elektros energijos sąskaitos (dėl energijos taupymo ir didesnio vartojimo efektyvumo) ir geresnė oro kokybė. Nors plačiai pripažįstama, kad iškastinio kuro naudojimo mažinimas atitinka nacionalinius interesus, daug šalių toliau baiminasi negatyvių ekonominių pasekmių arba stokoja būdų ir priemonių imtis tolesnių veiksmų, ypač esant dabartinei ekonominei padėčiai. Todėl veiksmai pasaulio mastu yra nepakankami.

2011 m. tarptautinė bendruomenė pradėjo derybas dėl naujo tarptautinio susitarimo bendrai kovai už Žemės klimato apsaugą. Šiuo metu dėl susitarimo, kuris turi būti galutinai sudarytas 2015 m. ir taikomas nuo 2020 m., vyksta derybos, vadinamos Durbano efektyvesnių veiksmų platforma.

Darbas pagal Durbano platformą vyksta dviem kryptimis: siekiama iki 2015 m. priimti naują tarptautinį susitarimą ir padidinti siekius po 2020 m., kai įsigalios numatytasis susitarimas. Nors šiame konsultaciniame komunikate daugiausia dėmesio skiriama pirmajai darbo krypčiai, t. y. 2015 m. susitarimo projektui, nuo veiksmų, kurių imsimės nuo dabar iki 2020 m., priklausys, ar pavyks politiką pakreipti reikiama linkme.

2. Tarptautinė klimato politika – esama padėtis, iššūkiai ir galimybės 2020–2030 m.

2015 m. susitarime turės būti iki 2020 m. į vieną sistemą sutelktos visos dabartinės pagal JT Bendrąją klimato kaitos konvenciją (toliau – Konvencija) vykdomos privalomos ir savanoriškos priemonės. ES, kelios kitos Europos šalys ir Australija sutiko nusistatyti antrąjį teisiškai privalomų įsipareigojimų laikotarpį pagal Kioto protokolą kaip pereinamąją priemonę nuo 2012 m. iki 2020 m. Per tą patį laikotarpį dar šešiasdešimt šalių, tarp jų Jungtinės Amerikos Valstijos, didžiosios besiformuojančios rinkos ekonomikos šalys, nepasiturinčios ir vidutinio turtingumo šalys bei mažiausiai išsivysčiusios šalys, pagal Konvenciją pasižadėjo prisiimti įvairius išmetamųjų teršalų mažinimo ir ribojimo įsipareigojimus. Duoti šiuos pasižadėjimus paskatino 2009 m. pabaigoje vykusi Kopenhagos klimato konferencija; oficialiai jie paskelbti po metų vykusioje Kankūno konferencijoje kaip teisiškai neprivalomi įsipareigojimai pagal Konvenciją (išsamesnės informacijos pateikiama pridedamame tarnybų darbiniame dokumente).

Kadangi Kopenhagos ir Kankūno procese įsipareigojimai prisiimti vienašališkai (pagal principą „iš apačios į viršų“), sulaukta platesnio tarptautinio dalyvavimo. Pirmą kartą pagal tą pačią iniciatyvą JAV, Kinija, Indija, Brazilija, Pietų Afrika, ES ir kitos šalys prisiėmė tarptautinius įsipareigojimus vykdyti atitinkamą vidaus politiką. Tačiau be to, kad įsipareigojimai yra tik savanoriški, didžiosios šalys juos prisiėmė su sąlyga, kad kitos šalys padarys dar daugiau, ir su sąlyga, kad turės tam finansinių išteklių. Vis dėlto svarbiausia, kad, kaip minėta, net jei visi dabartiniai įsipareigojimai būtų įgyvendinti, tai sudarytų tik trečdalį reikiamų pastangų, kad temperatūra nepakiltų daugiau kaip 2° C.

Formuodami 2015 m. susitarimą turime pasimokyti iš Konvencijoje, Kioto protokole ir Kopenhagos ir Kankūno procese padarytų klaidų ir pasiekimų. Šiaurės ir Pietų paradigma, būdinga pasauliui praeito amžiaus dešimtajame dešimtmetyje, nebetiks. Naujas santykių modelis turės būti pagrįstas abipuse priklausomybe ir bendra atsakomybe. 2015 m. susitarime turės būti sukurtas būdas įtraukti visas didžiausias pasaulio valstybes, įskaitant JAV, Kiniją, Indiją ir Braziliją, kurios iki šiol vengė prisiimti teisiškai privalomus ŠESD mažinimo įsipareigojimus. Susitarime turi būti remiamasi esamomis sistemomis, skirtomis padėti šalims, ypač pačioms pažeidžiamiausioms, prisitaikyti prie klimato kaitos. Tačiau svarbiausia, kad tame susitarime dabartiniai pavienių šalių vienašališkai pagal principą „iš viršaus į apačią“ nusistatyti įsipareigojimai, kurių daugelis nėra teisiškai privalomi, turi pavirsti teisiškai privalomu susitarimu, kuriame būtų veiksmingai derinami abu principai – tiek „iš viršaus į apačią“, tiek „iš apačios į viršų“ ir kurio laikydamasi pasaulio bendruomenė sugebėtų pažaboti ŠESD išmetimą iki lygio, kurio reikia, kad temperatūra nepakiltų daugiau kaip 2º C.

Susitarime turėtų atsispindėti pokyčiai pasaulyje nuo klimato derybų pradžios 1990 m. ir pasikeitimai, kurių tikimasi artėjant 2030 m. Šiuo metu situacija yra tokia (žr. pridedamą tarnybų darbinį dokumentą):

· mokslo pažanga jau išsklaidė visas rimtesnes abejones dėl mūsų įtakos planetos klimato šilimui;

· besiformuojančios rinkos ekonomikos šalys yra vis svaresnis ekonomikos augimo ir ŠESD išmetimo veiksnys;

· tvari plėtra tebėra siekiamybė;

· kova su klimato kaita atveria didelių galimybių;

· didėjanti prekybos globalizacija verčia spręsti tokius klausimus kaip su produktu susijusios ŠESD ir anglies dioksido nutekėjimas (gamybos, susijusios su dideliais išmetamųjų ŠESD kiekiais, perkėlimas į mažesnius klimato kaitos įsipareigojimus turinčias šalis).

3. 2015 m. susitarimo pagrindai

Rengiant ir įgyvendinant 2015 m. susitarimą reikės įveikti tam tikrus sunkumus:

· Sudaryti sąlygas pakankamai radikaliems ŠESD mažinimo tikslams

Po ankstesnių derybų duota nepakankamai didelių pažadų ir įsipareigojimų. Norint išvengti pavojingos klimato kaitos, būtina, kad 2015 m. susitarimo atveju tai nepasikartotų. Šįkart derybose turi būti vadovaujamasi ilgalaikiu tikslu – suvaldyti ŠESD išmetimą pasaulyje, kad klimatas nesušiltų daugiau kaip 2° C, palyginti su ikipramoninio laikotarpio lygiais. Tačiau nepanašu, kad 2015 m. vyriausybės konkrečiai susitars, kaip sąžiningai pasidalyti šio uždavinio įgyvendinimo naštą. Siekiant minėtojo tikslo, naujasis susitarimas turi būti ne tik paremtas bendra atsakomybe ir sąžiningai nustatytais individualiais atskaitos taškais, bet ir jame turi būti numatytos priemonės ir procesai, kuriais galima didinti tiek individualų, tiek kolektyvinį užmojo mastą . Turi būti numatyta susitarimo dinamiško koregavimo galimybė, leidžianti reguliariai jį peržiūrėti ir padidinti jame numatytus tikslus. Be to, susitarime turi būti įrodyta, kad drauge šalys gali pasiekti daugiau negu pavieniui ir kad nereikia laukti, kol kiti imsis veiksmų prieš jų imantis pačiam. Susitarimas turi skatinti aukštus tikslus ir padaryti nepatraukliais kuklius tikslus.

1 klausimas Kaip turėtų būti suformuotas 2015 m. susitarimas, kad užtikrintų šalims tvarios ekonominės plėtros galimybę ir kartu skatintų jas prisiimti tolygiai ir sąžiningai nustatytą pasaulio išmetamųjų ŠESD kiekio mažinimo naštą, kurios reikia norint, kad pasaulis judėtų reikiama kryptimi siekiant visuotinio tikslo dėl 2°C? Kaip užtikrinti, kad nepasikartotų dabartinė situacija, kuriai būdingas neatitikimas tarp savanoriškų pasižadėjimų ir to lygio, kurio reikia temperatūros kilimui apriboti iki 2° C?

· Sudaryti sąlygas visoms didžiosioms valstybėms ir visiems sektoriams dalytis visuotines ŠESD išmetimo mažinimo pastangas

Kad aplinkosauginis poveikis būtų realus, visų didžiųjų valstybių ir visų sektorių įnašai turi būti tokie palyginami, sąžiningi, skaidrūs ir atsiskaitomi, kad būtų maksimaliai sumažinta anglies dioksido nutekėjimo rizika. Todėl būtina užtikrinti visų didžiųjų valstybių ir visų sektorių dalyvavimą. Be tokio susitarimo pavienės valstybės ar regionai gali ir toliau būti mažiau nusiteikę kovai su klimato kaita negu yra pasiryžę jų konkurentai. Kad taip neatsitiktų, 2015 m. susitarimu šalys turi būti skatinamos ir raginamos kuo anksčiau prisiimti radikalius įsipareigojimus, kad sumažėtų atotrūkis tarp dabartinių lyderių ir atsiliekančiųjų.

2 klausimas Kaip 2015 m. susitarimu galima užtikrinti visų didžiųjų valstybių ir sektorių įnašą ir kuo labiau sumažinti anglies dioksido nutekėjimo iš vienos konkuruojančios valstybės į kitą rizikos galimybę?

· Klimato kaitos politikos integravimas ir abipusis procesų bei iniciatyvų stiprinimas

Klimato kaitos politika negali būti izoliuota nuo kitų politikos krypčių; ji turi prisidėti ekonomikos augimo ir visos tvarios plėtros darbotvarkės, ji taip pat turi padėti sukurti naujų užimtumo galimybių. Klimato politika – ar ji būtų susijusi su klimato kaitos švelninimu, ar prisitaikymu prie jos – turi būti visiškai integruota į visas kitas politikos sritis ir būti neatsiejama energetikos, transporto, pramonės, žemės ūkio, miškų ūkio ir platesnio masto tvarios plėtros politikos ir strategijų dalis.

Todėl 2015 m. susitarimu turi būti pripažinti ir pakylėti platesni tvarios plėtros siekiai, o su klimato kaita susiję tikslai turi būti integruoti į visas su jais susijusias politikos sritis. Tai apima konferencijos Rio+20 tolesnius veiksmus, Tūkstantmečio vystymosi tikslus iki 2015 m., taip pat tokių susitarimų kaip Biologinės įvairovės konvencija įgyvendinimą. Šis procesas – tai kartu puiki galimybė spręsti su klimato kaita ir jos poveikiu skurdo mažinimui susijusius uždavinius bei stiprinti tris tvarumo pamatinius akmenis (aplinkos, ekonominės ir socialinės raidos) ten, kur nauda gali būti abipusė. Šiuo klausimu Komisija yra pasiūliusi jungtinį modelį siekiant oraus gyvenimo visiems iki 2030 m. (angl. Decent Life for all by 2030), kuriame sujungtos dvi veiklos kryptys – po Rio+20 vykdomi tolesni veiksmai ir Tūkstantmečio vystymosi tikslų peržiūra.

Be to, svarbu skatinti dvišales, daugiašales ir regionines iniciatyvas, kuriomis bus papildoma ir paspartinama pagal konvenciją vykdoma veikla. Tos viena kitą papildančios iniciatyvos galėtų paskatinti šalis mažinti išmetamųjų ŠESD kiekį konkrečiau orientuotais kolektyviniais veiksmais, sutelkiant privačiojo sektoriaus ir pilietinės visuomenės pastangas. Konkrečiai paminėtinos tokios iniciatyvos kaip subsidijų iškastiniam kurui atsisakymas pagal G20, pagal Rio+20 procesą pradėtos iniciatyvos ir pastangos mažinti trumpaamžių atmosferos teršalų, įskaitant hidrofluorangliavandenilius (HFC), išmetimą.

3 klausimas Kaip 2015 m. susitarimu būtų galima veiksmingiausiai paskatinti klimato kaitos politikos integraciją į kitas politikos sritis? Kaip juo galima paskatinti papildomus procesus ir iniciatyvas, įskaitant tuos, kuriuos vykdo ne valstybiniai subjektai?

4. 2015 m. susitarimo architektūra

2011 m. Durbane įvykęs derybų raundas parodė, koks trapus ir kartu koks svarbus yra tarptautinis konsensusas dėl 2015 m. susitarimo pobūdžio. Norint, kad rezultatai viršytų Kioto, Kopenhagos ir Kankūno rezultatus, 2015 m. susitarime turi būti numatyti įsipareigojimai, vienodai taikomi tiek išsivysčiusioms, tiek besivystančioms šalims, kad jis apimtų daugiau šalių. Susitarimas turi būti radikalus – jame turi būti numatyti įsipareigojimai, suderinami su siekiu riboti pasaulio temperatūros kilimą 2° C. Jis turi būti veiksmingas, t. y. jame turi būti numatytos tinkamos įgyvendinimo ir reikalavimų laikymosi paskatos. Jis turi būti toks, kad pasaulio bendruomenė jį laikytų sąžiningu ir teisingu ŠESD mažinimo pastangų ir prisitaikymo prie neišvengiamos klimato kaitos išlaidų paskirstymo mechanizmu. Be to, 2015 m. susitarimas turi būti teisiškai privalomas. Tik teisinis kelias, kuriuo einant priimama teisiškai įpareigojanti sutartis, tinkamai išreikš aukščiausio lygio politinę valią, kurios reikia norint imtis ryžtingų žingsnių ir visame pasaulyje pereiti prie mažo anglies dioksido kiekio technologijomis pagrįstos ekonomikos, užtikrinti įsipareigojimų ratifikavimą ir įgyvendinimą nacionalinėje teisėje, užtikrinti ilgalaikį vyriausybių, pilietinės visuomenės, verslo pasaulio ir žiniasklaidos dėmesį ir tinkamo lygio skaidrumą bei atskaitomybę už prisiimtus įsipareigojimus.

Pagrindinis 2015 m. susitarimo akcentas turi būti šalių skatinimas prisiimti naujus radikalius klimato kaitos mažinimo įsipareigojimus ir sąlygų tokiems įsipareigojimams sudarymas. Kartu svarbu pasinaudoti esama tarptautine teisine sistema klimato srities klausimais ir ją sustiprinti. Nors šios srities institucijų veikla ir priemonių bei procesų įgyvendinimas pradėti neseniai, jie gali būti labai naudingi rengiant 2015 m. susitarimą; tai, pavyzdžiui, Ekologinis klimato fondas (angl. Green Climate Fund), Prisitaikymo komitetas (angl. Adaptation Committee), Tarptautinis vertinimas ir peržiūra (angl. International Assessment and Review) ir Tarptautinės konsultacijos bei analizė (angl. International Consultation and Analysis), Technologijų vykdomasis komitetas (angl. Technology Executive Committee), anglies dioksido kiekio mažinimu grindžiamos vystymosi strategijos ir nacionaliniai prisitaikymo planai.

Rengiant 2015 m. susitarimą turi būti atsižvelgiama į mokslo pažangą, įskaitant Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos penktąją vertinimo ataskaitą, kurios santrauka turi būti baigta 2014 m. spalio mėn. – likus metams iki 2015 m. susitarimo priėmimo. Susitarimas turės būti pakankamai dinamiškas ir lankstus, kad būtų galima jį pritaikyti atsižvelgiant į tolesnę mokslinių žinių raidą, į kintančias technologijų vieneto sąnaudas bei socialinių–ekonominių aplinkybių šalių ar regionų mastu pokyčius. Susitarime dėl antrojo įsipareigojimų laikotarpio pagal Kioto protokolą sukuriamas įdomus dinamiškos sistemos precedentas – jame apibrėžtas peržiūros procesas, skatinantis per įsipareigojimų laikotarpį padidinti įsipareigojimų užmojį ar sumažinti užmojų tarpusavio atotrūkius. Tačiau tokią dinamiką reikės suderinti su nuspėjamumo ir tikrumo poreikiais, kurie visų pirma kyla verslo sektoriui.

· Klimato kaitos mažinimas

Mokslininkai teigia, kad pasaulio temperatūros padidėjimas turėtų nesiekti 2° C, jei ŠESD kiekio augimą visame pasaulyje sustabdytume iki 2020 m., o po to kasmet ŠESD kiekį mažintume. Taigi 2015 m. susitarimu turi būti įgyvendintas labai sunkus uždavinys – kad iki 2030 m. pasaulio ŠESD išmetimas taptų mažesnis negu 1990 m., o tai tolygu sumažinti ŠESD išmetimą 25 %, palyginti su 2010 m. lygiu.

Nors paskelbus Kopenhagos ir Kankūno pasižadėjimus ir nustačius antrąjį Kioto įsipareigojimų laikotarpį šalių užmojai yra labai netolygūs, tačiau per tą laiką sukurta labai daug įvairių nacionalinių strategijų ir priemonių, pavyzdžiui, sukurtos anglies dioksido rinkos, skirtos ŠESD išmetimui konkrečiuose sektoriuose mažinti.

Lygiagrečiai vykstančioms deryboms dėl 2015m. susitarimo pagal Konvenciją ir Kioto protokolą bus toliau siekiama didinti skaidrumą ir atskaitomybę, nustatyti bendrus ataskaitose pateiktinus elementus, tobulinti esamas ir kurti naujas rinka grindžiamas priemones, skatinti kurti naujas tarptautines partnerystes, skirtas atskiriems sektoriams, tam tikroms dujoms ar tam tikrai politikai, pavyzdžiui, žemės ir miškų ūkio, laivybos ir aviacijos ar kitų ŠESD nei CO2 partnerystės.

4 klausimas Kokiais kriterijais ir principais vadovaujantis turėtų būti 2015 m. susitarimo šalims tolygiai paskirstyti ŠESD išmetimo mažinimo įsipareigojimai, kad jie atitiktų jų nacionalines aplinkybes, būtų plačiai laikomi teisingais ir sąžiningais ir kartu paėmus duotų reikiamą rezultatą? Kaip 2015 m. susitarimu būtų galima išnaudoti tam tikruose sektoriuose slypinčias konkrečias galimybes?

· Prisitaikymas

Klimato kaitos pasekmės bus jaučiamos vis labiau, todėl prisitaikymo uždavinių tik daugės. Konkrečios klimato kaitos pasekmės bus įvairios ir priklausys nuo šalių geografinės padėties, kultūrinių tradicijų, socialinės bei ekonominės padėties ir jų atsparumo bei gebėjimo prisitaikyti. Reikės imtis įvairių prisitaikymo priemonių; jos turės būti nustatomos vietoje atsižvelgiant į vietos sąlygas ir turės būti integruotos į įprastą plėtros planavimo procesą. Patirtis, įgyta vykdant prisitaikymo veiklą tiek šalių, tiek regionų mastu (taip pat ES ir jos valstybėse narėse), parodė, kaip svarbu prisitaikymo aspektus visiškai integruoti į kuo platesnį politikos krypčių spektrą, kaip antai į regioninį ir teritorijų planavimą, pakrančių zonų valdymą ir vandentvarką, žemės ūkį ir sveikatos apsaugą. Be to, suprasta, kad visus prisitaikymo veiksmus būtina koordinuoti su nelaimių rizikos valdymo politika ir pastebėta, kad prisitaikymo veiklą naudingiausia vykdyti ekosistemos lygmeniu.

Dabartinė pagal Konvenciją vykdomų prisitaikymo veiksmų sistema orientuota į visuomenės atsparumo didinimą šalinant žinių spragas (Nairobio darbo programa), geriau planuojant (nacionaliniai prisitaikymo planai) ir sudarant geresnes finansavimo galimybes (Prisitaikymo fondas, Ekologinis klimato fondas). Be to, 2012 m. įvykusioje Dohos klimato kaitos konferencijoje sustiprintas tarptautinis bendradarbiavimas dėl nuostolių ir žalos, susijusių su neigiamais klimato kaitos padariniais, įskaitant ekstremalias oro sąlygas ir lėtai vykstančius reiškinius. Reikšminga papildoma veikla vykdoma ir ne pagal Konvenciją, pavyzdžiui, pagal nelaimių rizikai mažinti skirtą Hiogo programą.

5 klausimas Koks turėtų būti 2015 m. susitarimo vaidmuo prisitaikymo srityje ir kaip pagal susitarimą būtų galima tęsti šiuo metu pagal Konvenciją vykdomą veiklą? Kaip 2015 m. susitarimu būtų galima dar labiau paskatinti prisitaikymo aspektą integruoti į visas susijusias politikos sritis?

· Įgyvendinimo priemonės

ES turėtų skatinti visapusišką ir integruotą požiūrį į įgyvendinimo priemones, įskaitant finansavimo pasaulio mastu klausimus. Šiuo metu įvairiuose forumuose vyksta diskusijos dėl klimato, biologinės įvairovės, vystymosi ir tvaraus vystymosi sričių finansavimo, nors galimi finansavimo šaltiniai yra tie patys. Labai svarbu užtikrinti vystymosi procesams skiriamo JT finansavimo nuoseklumą ir vengti finansavimo dubliavimo. Komisija numato pateikti pasiūlymą dėl ES integruoto požiūrio į finansavimą ir kitų su įvairiais pasauliniais procesais susijusių įgyvendinimo priemonių.

Diskusijose dėl įgyvendinimo priemonių reikės aptarti ir reikiamų lėšų iš įvairių šaltinių (vidaus ir tarptautinių, viešųjų ir privačiųjų) sutelkimo variantus, naujų technologijų kūrimą bei diegimą ir rinka grįstų priemonių naudojimą.

Finansavimas

Svarbiausias elementas rengiant 2015 m. susitarimą bus diskusijos dėl tinkamo neturtingų šalių finansavimo, kuris joms padėtų įgyvendinti klimato kaitos mažinimo įsipareigojimus ir sėkmingai spręsti prisitaikymo klausimus. Visos viešosios ir privačiosios investicijos ateinančiais dešimtmečiais turės būti daromos deramai atsižvelgiant į klimato klausimus: tiek į kaitos mažinimo, tiek į prisitaikymo aspektus.

Šiuo metu rengiamasi visavertės Ekologinio klimato fondo veiklos pradžiai. Kopenhagoje išsivysčiusios šalys pažadėjo, prireikus ir jei bus skaidriai įgyvendinami prasmingi klimato kaitos mažinimo veiksmai, iki 2020 m. metinį klimato srities veiksmų finansavimą įvairiausių šaltinių lėšomis padidinti iki 100 mlrd. USD. Tikimasi, kad dėl visų didžiųjų šalių ir besiformuojančios rinkos ekonomikos šalių ekonomikos augimo 2030 m. jos galės dar sustiprinti kovos su klimato kaita pajėgumus, be kita ko, suvienydamos pagalbos pastangas. Jau dabar 32 šalyse, Konvencijoje laikomose besivystančiomis, BVP vienam gyventojui yra didesnis negu ES valstybėje narėje, kurioje BVP vienam gyventojui yra mažiausias. 2020 m. ir vėliau tokių šalių gali dar padaugėti. Todėl į tokią besikeičiančią tikrovę būtinai reikės atsižvelgti diskutuojant dėl 2015 m. susitarimo įgyvendinimo priemonių ir nebeskirstyti šalių į išsivysčiusias ir besivystančias, o rasti būdų, kaip reikiamų lėšų užtikrinimo naštą paskirstyti kuo daugiau šalių.

Taip pat bus svarbu, kad 2015 m. susitarime būtų atsižvelgta į šiuo metu vykstančių diskusijų dėl privačiųjų lėšų sutelkimo ir naujoviškų finansavimo šaltinių rezultatus. Tarptautiniu mastu nustačius dėl tarptautinės aviacijos ir jūrų transporto veiklos išmetamo anglies dioksido kainą, būtų galima pasiekti ne tik pagrindinį tokio apmokestinimo tikslą, t. y. mažinti ŠESD išmetimą, bet ir padėti surinkti reikiamų lėšų tarptautinėms klimato kaitos mažinimo ir prisitaikymo priemonėms.

Technologijos

Kita vertus, iki 2020 m. bus išsemta ne tik daugelis galimybių pigiai mažinti ŠESD išmetimą, ypač energijos vartojimo efektyvumo srityje, bet ir išnaudotos pačių konkurencingiausių atsinaujinančios energijos gamybos būdų galimybės. Taigi dėmesys vis labiau kryps į naujas pažangesnes technologijas. Todėl svarbiausi aspektai bus sumažinti tokių technologijų sąnaudas ir sukurti joms diegti palankią politikos sistemą. Iškilęs poreikis turėti tarptautinę sistemą, kuria būtų skatinama spartesnė tokių technologijų sklaida, paskatino pagal Konvenciją sukurti Klimato technologijų centrą ir tinklą. Artimiausioje ateityje turės pasimatyti šios naujos institucijos pridėtinė vertė.

Rinka grindžiamos priemonės

Kova su klimato kaita bus sėkminga tik jei tai, kas bus numatyta 2015 m. susitarime, po 2020 m. pavyks įgyvendinti nedidelėmis sąnaudomis. Todėl rinka grindžiamos priemonės turėtų sulaukti ypatingo dėmesio.

Europos Sąjungoje ir toliau bus siekiama ŠESD išmetimą mažinti rinkos signalais, iš kurių vienas yra prekyba apyvartiniais taršos leidimais. Kioto protokole atkreipiamas dėmesys į šią novatorišką ir lanksčią priemonę, galinčią padėti laikytis ŠESD išmetimo mažinimo įsipareigojimų. Nuo tada ES ėmėsi kurti apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemą, kuri dabar apima 30 šalių ir yra pagrindinė paskata aktyviai naudotis Kioto protokole numatytu švarios plėtros mechanizmu. Be to, šalies viduje taikomu išmetamo anglies dioksido apmokestinimu ir kitomis rinka grindžiamomis priemonėmis susidomi ir joms pritaria vis daugiau šalių. Australija pradeda taikyti anglies dioksido apmokestinimą (jos apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema įsigalios 2015 m.), tam tikras sistemas savo šalies viduje kuria Korėja ir Kinija, tokių planų turi ir kai kurios JAV valstijos. Be to, šalys pradeda ieškoti būdų, kaip sujungti dvi apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemas, pavyzdžiui, ES ir Australijos.

Kita vertus, pastaraisiais metais lanksčiosios priemonės buvo labai kritikuojamos ir jų patobulinti ar išplėtoti toliau (pvz., susitarti dėl pažangesnių rinka grindžiamų priemonių tam tikruose sektoriuose) nepavyko. Per pastaruosius penkerius metus rinka grindžiamos priemonės buvo daugiausia naudojamos vidaus rinkose ir ne pagal Konvenciją; tai verčia manyti, kad pirmenybė teiktina dvišaliams ir daugiašaliams sprendimams.

6 klausimas Koks vaidmuo turėtų tekti Konvencijai, visų pirma 2015 m. susitarimui, finansavimo, rinka grindžiamų priemonių ir technologijų srityje 2020–2030 m. laikotarpiu? Kaip būtų galima pasinaudoti turima patirtimi ir patobulinti esamas sistemas?

· Skaidrumas ir atskaitomybė

Anksčiau vykusiame derybų raunde daug dėmesio skirta skaidrumui didinti, todėl išsamiai peržiūrėta ir atnaujinta matavimo, ataskaitų teikimo ir patikros sistema. Pirmasis šios patobulintos sistemos ciklas baigsis 2015 m. Kita vertus, daug su atskaitomybe susijusios patirties sukaupta laikantis Kioto protokolo. Deja, kol teisiniai reikalavimai tebėra fragmentiški, nepavyksta atskaitomybės sistemos taikyti visiems vienodai griežtai. Kitas derybų raundas yra puiki proga sukurti nuoseklią sistemą pasimokant iš Kioto sistemos klaidų. Pagerinti atskaitomybę ypač svarbu atsižvelgiant į ES viduje netylančius debatus dėl ES viduje ir kitose šalyse dedamų pastangų palyginamumo ir su tuo susijusių sprendimų dėl įsipareigojimų masto. Abejonės dėl kitų šalių įsipareigojimų lygio ir su tuo susiję įtarimai pakerta pasitikėjimą.

Rimtam teisiniam tarptautiniam susitarimui įgyvendinti būtina patikima atitikties ir vykdymo užtikrinimo sistema, kuria būtų galina nustatyti, ar šalis įgyvendino savo įsipareigojimus, ir kurioje numatytos pasiekti atitiktį padedančios priemonės bei šalių atsakomybė už reikalavimų nesilaikymą. Už Kioto protokolo vykdymo užtikrinimą atsakingos institucijos galėtų, pavyzdžiui, sustabdyti šalies, neįvykdžiusios ataskaitų teikimo prievolės, dalyvavimą tarptautinėje apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemoje. Nors atitikties sistemos pagal Kioto protokolą taikymo rezultatai buvo nevienareikšmiai, sistema pasiteisino tais atvejais, kai atitikties procedūros ir pasekmės buvo konkrečiai pritaikytos prie šalių prisiimtų įsipareigojimų pobūdžio.

7 klausimas Kaip 2015 m. susitarime būtų galima padidinti skaidrumą ir šalių atskaitomybę tarptautiniu mastu? Kiek reikėtų standartizuoti atskaitomybės sistemą pasaulio mastu? Kokia atsakomybė galėtų būti numatyta šalims, nevykdančioms savo įsipareigojimų?

5. Pasirengimas 2015 m. susitarimui

Per pastaruosius du dešimtmečius derybų Jungtinėse Tautose procesas tapo sudėtingas, vis labiau apkrautos susitikimų darbotvarkės, kasmet rengiamos labai politizuotos šalių konferencijos. Šalių konferencijos, kurios nepateisina dažnai nerealistiškų visuomenės lūkesčių, tačiau kartu nepajėgia sureaguoti į mokslinius įrodymus, pakerta pasitikėjimą tarptautinėmis institucijomis ir silpnina veiksmų klimato srityje palaikymą šalies viduje. Dėl atviro dalyvavimo principo ir sprendimų priėmimo konsensuso būdu dažnai susitariama tik dėl paties mažiausio bendro vardiklio. Be to, tokio derybų proceso sąnaudos yra nemažos.

Todėl reikėtų pamąstyti, kaip JT derybas būtų galima padaryti veiksmingesnes ir efektyvesnes. Pavyzdžiui, būtų galima:

· parengti tokias darbo tvarkos taisykles, pagal kurias priimti sprendimus būtų lengviau negu pagal Konvencijoje nustatytą konsensusą;

· apsvarstyti, ar būtina šalių konferencijas rengti kasmet; Konvencija yra vienas iš nedaugelio susitarimų, kuriuose numatytos metinės konferencijos. Tačiau tai reikėtų daryti atsargiai – viena vertus, reikėtų išlaikyti politinį dėmesį klimato kaitai, tačiau, kita vertus, nepaskatinti lūkesčių, kad per kiekvieną susitikimą galima pasiekti radikalių pokyčių;

· vietoje vienos kasmet rotacijos principu besikeičiančios šalies pirmininkavimo būtų galima numatyti kelių šalių grupės pirmininkavimą ilgesniu negu vienerių metų laikotarpiu arba vienos šalies pirmininkavimą pailginti iki dvejų metų;

· techninių darbo grupių susitikimų dažnio keisti nereikėtų, nes panašu, kad ateityje jų darbas gali dar suintensyvėti;

· daug smulkių specifinių darbotvarkės klausimų reikėtų sugrupuoti ir konsoliduoti, pozicijas daugiau derinti neoficialiai prieš techninius susitikimus ir nustatyti aiškius prioritetus siekiant sumažinti bendras susitikimų išlaidas;

· sudaryti galimybių suinteresuotosioms šalims dažniau pareikšti nuomonę, įskaitant verslo ir nevyriausybinių organizacijų ekspertus;

· sustiprinti Konvencijos sekretoriato vaidmenį.

Be paties JT proceso sustiprinimo, būtų galima paieškoti būdų šios srities iniciatyvoms, kuriomis siekiama pažangos klimato srityje, paskatinti bei pagerinti bendradarbiavimą tose srityse. Kadangi klimato klausimas tampa vis opesnis, tikėtina, kad vyriausybės ir plačioji visuomenė pritars radikalesniems ir efektyvesniems procesams.

8 klausimas Kaip būtų galima patobulinti JT derybų dėl veiksmų klimato srityje procesą, kad būtų lengviau sudaryti daug šalių įtraukiantį, radikalų, veiksmingą ir sąžiningą 2015 m. susitarimą bei užtikrinti jo įgyvendinimą?

Šias pastangas 2015 m. vainikuos sėkmė tik jei pavyks laimėti kritinės masės politinių lyderių, taip pat ir pasaulio didžiųjų valstybių vadovų, palaikymą. Kioto ir Kopenhagos, Kankūno ir Durbano patirtis parodė, kad būtent tai yra raktas į sėkmę. JT Generalinis Sekretorius Ban Ki-Moonas Dohos klimato konferencijoje pranešė, kad 2014 m. jis surengs pasaulio vadovų aukščiausiojo lygio susitikimą klimato klausimais siekdamas palankaus politinio klimato 2015 m. susitarimo išvakarėse. Tai bus svarbus žingsnis politikų pritarimui laimėti. Didysis dvidešimtukas ar kitos šalys, dalyvaujančios tokiose daugiašalėse iniciatyvose kaip Didžiųjų ekonomiškai reikšmingų šalių forumas, galėtų atlikti svarbų vaidmenį rengiantis susitarimui, jei klimato klausimu jos turėtų tvirtą didžiųjų valstybių užnugarį. Be to, ES stiprins bendradarbiavimą su kitomis Didžiajam dvidešimtukui nepriklausančiomis šalimis, pasiryžusiomis ryžtingai kovoti su klimato kaita. Tačiau politikų pritarimą galima pelnyti tik jei šias idėjas palaikys plačioji visuomenė, verslo sektorius ir kitos politinės grupės. Todėl reikės aktyvaus parlamentarų, verslo atstovų, pilietinės visuomenės, miestų savivaldybių, regioninių institucijų ir kitų nevalstybinių subjektų bei jų kolegų kitose šalyse įnašo ir palaikymo.

Kitas nepakeičiamas būsimo 2015 m. susitarimo sėkmės elementas yra teigiamas pavyzdys. Praktiniai pavyzdžiai, rodantys, kad modernizavus ekonomiką ŠESD mažinimo technologijomis tiek pažengusiose, tiek besiformuojančios rinkos šalyse ar besivystančiose šalyse gaunama daugeriopa nauda, įskaitant ekonominę, taip pat pavyzdžiai, rodantys, kad ekonomikos augimas įmanomas nedidinant ŠESD kiekio, yra geriausias būdas suinteresuotiesiems subjektams įtikinti, kad ekonomikos augimas, skurdo mažinimas, tvari plėtra ir kova su klimato kaita yra ne tik suderinami, bet ir vienas kito siekti padedantys politikos tikslai. Pastaruosius du dešimtmečius ES laikėsi kaip tik tokio lyderės modelio, nors jos išmetamųjų ŠESD dalis mažėjo ir dabar tesudaro mažiau kaip 11 % viso pasaulyje išmetamo kiekio. ES ekonomikos augimą atsiejo nuo ŠESD išmetimo: ES išmetamųjų ŠESD kiekis sumažėjo 18 %, palyginti su 1990 m., nors bendras ekonomikos augimas buvo 48 % ir ES gamybos pramonės pridėtinė vertė smarkiai išaugo.

9 klausimas Kaip ES, siekdama kuo geriau paruošti dirvą radikaliam ir veiksmingam 2015 m. susitarimui, galėtų geriausiai palaikyti ne pagal Konvenciją vykstančius procesus ir iniciatyvas ir į juos investuoti?

6. Konsultacijos su suinteresuotosiomis šalimis

Šiuo konsultaciniu komunikatu siekiama pradėti plačias diskusijas su valstybėmis narėmis, ES institucijomis ir suinteresuotosiomis šalimis tiek Europos Sąjungoje, tiek už jos ribų apie tai, kaip turėtų būti parengtas 2015 m. susitarimas dėl klimato kaitos laikotarpiui po 2020 m. Suinteresuotosios šalys turės progą pareikšti savo nuomonę tam skirtoje suinteresuotųjų šalių konferencijoje 2013 m. pavasarį ir per viešąsias konsultacijas internetu[1].

Be to, Komisija drauge su valstybėmis narėmis organizuos informavimo veiklą ir viešąsias diskusijas valstybėse narėse. Norėdama išgirsti ES partnerių pasaulyje nuomones, Komisija šį konsultacinį komunikatą pateiks ir aptars tarptautiniuose susitikimuose.

[1]               http://ec.europa.eu/clima/consultations/0016/index_en.htm.