(1)

įsigaliojus Lisabonos sutarčiai Sąjunga įgijo išimtinę kompetenciją sudaryti tarptautinius susitarimus dėl investicijų apsaugos; Sąjunga jau yra Energetikos chartijos sutarties, numatančios investicijų apsaugą, šalis;

(1)

įsigaliojus Lisabonos sutarčiai Sąjunga įgijo išimtinę kompetenciją sudaryti tarptautinius susitarimus dėl investicijų apsaugos; Sąjunga , kaip ir valstybės narės, jau yra Energetikos chartijos sutarties, numatančios investicijų apsaugą, šalis;

(2)

investicijų apsaugą numatančiuose susitarimuose paprastai būna nustatytas investuotojų ir valstybės ginčų sprendimo mechanizmas, pagal kurį trečiosios šalies investuotojas gali pareikšti ieškinį prieš valstybę, kurioje jis yra investavęs. Investuotojų ir valstybės ginčų sprendimas gali baigtis piniginės kompensacijos priteisimu. Be to, kiekvienoje tokioje byloje neišvengiamai patiriamos didelės arbitražo administravimo išlaidos bei išlaidos, susijusios su gynyba nagrinėjant bylą;

(2)

pagrįstais atvejais būsimuose Sąjungos sudarytuose investicijų apsaugą numatančiuose susitarimuose gali būti nustatytas investuotojų ir valstybės ginčų sprendimo mechanizmas, pagal kurį trečiosios šalies investuotojas gali pareikšti ieškinį prieš valstybę, kurioje jis yra investavęs. Investuotojų ir valstybės ginčų sprendimas gali baigtis piniginės kompensacijos priteisimu. Be to, kiekvienoje tokioje byloje neišvengiamai patiriamos didelės arbitražo administravimo išlaidos bei išlaidos, susijusios su gynyba nagrinėjant bylą;

(3a)

finansinės atsakomybės negalima tinkamai paskirstyti, jei investicijų susitarimuose numatyti apsaugos standartai labai viršija Sąjungoje ir daugumoje valstybių narių pripažįstamas atsakomybės ribas. Todėl būsimuose Sąjungos susitarimuose užsienio investuotojams turėtų būti užtikrinama tokios paties aukšto lygio apsauga, bet ne didesnė, nei pagal Sąjungos teisę ir pagrindinius valstybių narių bendruosius teisės principus suteikiama Sąjungos investuotojams;

(3b)

maksimalių finansinės atsakomybės ribų pagal šį reglamentą nustatymas taip pat susijęs su Sąjungos teisėkūros galių, kuriomis ji naudojasi Sutartyse nustatytos kompetencijos srityse ir kurių naudojimo teisėtumą kontroliuoja Teisingumo Teismas, apsauga, ir šios galios negali būti netinkamai apribotos dėl galimos nustatytos atsakomybės, kuri nenumatyta pagal Sutartis nustatytoje suderintoje sistemoje. Taigi Teisingumo Teismas aiškiai patvirtino, kad Sąjungos atsakomybė už teisėkūros procedūra priimamus aktus, visų pirma atvejais, susijusiais su tarptautine teise, turi būti ribota ir ji negali būti taikoma, jei aiškiai nenustatomas pažeidimas (2). Būsimuose Sąjungos sudaromuose investicijų susitarimuose turėtų būti paisoma šių Sąjungos teisėkūros galių apsaugos priemonių ir neturėtų būti nustatomi griežtesni atsakomybės standartai, kuriais remiantis būtų galima apeiti Teisingumo Teismo nustatytus standartus;

(4)

jeigu pagal tarptautinę teisę Sąjunga yra atsakinga už nustatytą reguliavimą, ji turėtų sumokėti priteistas sumas ir padengti ginčo išlaidas. Tačiau atitinkamų sumų priteisimo priežastis gali būti pačios Sąjungos nustatytas reguliavimas arba valstybės narės nustatytas reguliavimas. Taigi būtų neteisinga, jei priteista suma ir arbitražo išlaidos būtų sumokamos iš Sąjungos biudžeto, kai reguliavimą nustatė valstybė narė. Todėl remiantis Sąjungos teise ir nepažeidžiant Sąjungos tarptautinės atsakomybės reikia paskirstyti finansinę atsakomybę tarp Sąjungos ir valstybės narės, atsakingos už nustatytą reguliavimą, atsižvelgiant į šiame reglamente nustatytus kriterijus;

(4)

jeigu pagal tarptautinę teisę Sąjunga , kaip subjektas, turintis teisinį subjektiškumą, yra atsakinga už nustatytą reguliavimą, ji turėtų sumokėti priteistas sumas ir padengti ginčo išlaidas. Tačiau atitinkamų sumų priteisimo priežastis gali būti pačios Sąjungos nustatytas reguliavimas arba valstybės narės nustatytas reguliavimas. Taigi būtų neteisinga, jei priteista suma ir arbitražo išlaidos būtų sumokamos iš Europos Sąjungos biudžeto ( Sąjungos biudžeto), kai reguliavimą nustatė valstybė narė. Todėl remiantis Sąjungos teise ir nepažeidžiant Sąjungos tarptautinės atsakomybės reikia paskirstyti finansinę atsakomybę tarp pačios Sąjungos ir valstybės narės, atsakingos už nustatytą reguliavimą, atsižvelgiant į šiame reglamente nustatytus kriterijus;

(6)

finansinė atsakomybė turėtų būti priskirta subjektui, kuris atsakingas už reguliavimą, pripažintą neatitinkančiu susijusių susitarimo nuostatų. Tai reiškia, kad Sąjunga turėtų prisiimti finansinę atsakomybę tada, kai atitinkamą reguliavimą nustatė Sąjungos institucija, įstaiga ar agentūra. Susijusi valstybė narė turėtų prisiimti finansinę atsakomybę tada, kai atitinkamą reguliavimą nustatė valstybė narė. Tačiau, kai valstybė narė veikia taip, kaip reikalauja Sąjungos teisė, pavyzdžiui, perkeldama į nacionalinę teisę Sąjungos priimtą direktyvą, Sąjunga turėtų prisiimti finansinę atsakomybę, nes nustatyti atitinkamą reguliavimą reikalauja Sąjungos teisė. Reglamente taip pat reikia numatyti galimybę, kad atskiri atvejai gali būti susiję su valstybės narės nustatytu reguliavimu ir su reguliavimu, kuris reikalaujamas pagal Sąjungos teisę. Tai apims visus veiksmus, kurių imasi valstybės narės ir Europos Sąjunga;

(6)

finansinė atsakomybė turėtų būti priskirta subjektui, kuris atsakingas už reguliavimą, pripažintą neatitinkančiu susijusių susitarimo nuostatų. Tai reiškia, kad pati Sąjunga turėtų prisiimti finansinę atsakomybę tada, kai atitinkamą reguliavimą nustatė bet kuri Sąjungos institucija, įstaiga, agentūra ar kitas juridinis subjektas . Susijusi valstybė narė turėtų prisiimti finansinę atsakomybę tada, kai atitinkamą reguliavimą nustatė ta valstybė narė. Tačiau, kai valstybė narė veikia taip, kaip reikalauja Sąjungos teisė, pavyzdžiui, perkeldama į nacionalinę teisę Sąjungos priimtą direktyvą, pati Sąjunga turėtų prisiimti finansinę atsakomybę, nes nustatyti atitinkamą reguliavimą reikalauja Sąjungos teisė. Reglamente taip pat reikia numatyti galimybę, kad atskiri atvejai gali būti susiję su valstybės narės nustatytu reguliavimu ir su reguliavimu, kuris reikalaujamas pagal Sąjungos teisę. Tai apims visus veiksmus, kurių imasi valstybės narės ir Sąjunga . Tokiu atveju valstybės narės ir Sąjunga turėtų prisiimti finansinę atsakomybę už konkretų jų nustatytą reguliavimą;

(6a)

jei valstybės narės veiksmai neatitinka Sąjungos teisės reikalavimų, pavyzdžiui, pvz., valstybė narė neperkelia į nacionalinę teisę Sąjungos priimtos direktyvos ar perkeldama ją į nacionalinę teisę nesilaiko Sąjungos priimtoje direktyvoje nustatytų terminų, ta valstybė narė turėtų prisiimti finansinę atsakomybę už atitinkamą reguliavimą;

(8)

kita vertus, tais atvejais, kai valstybė narė prisiima galimą finansinę atsakomybę, kylančią iš ginčo, iš principo reikėtų leisti tokiai valstybei narei būti atsakove, kad ji galėtų apginti reguliavimą, jos nustatytą investuotojui. Tai numato šio reglamento nuostatos. Didelis privalumas yra tai, kad dėl bylinėjimosi išlaidų ar galutinio sprendimo priteisti atitinkamas sumas iš susijusios valstybės narės Sąjungos biudžetas ir Sąjungos ištekliai net ir laikinai nepatirs naštos;

(8)

kita vertus, tais atvejais, kai valstybė narė prisiima galimą finansinę atsakomybę, kylančią iš ginčo, iš principo teisinga ir tinkama leisti tokiai valstybei narei būti atsakove, kad ji galėtų apginti reguliavimą, jos nustatytą investuotojui. Tai numato šio reglamento nuostatos. Didelis privalumas yra tai, kad dėl bylinėjimosi išlaidų ar galutinio sprendimo priteisti atitinkamas sumas iš susijusios valstybės narės Sąjungos biudžetas ir Sąjungos nefinansiniai ištekliai net ir laikinai nepatirs naštos;

(10)

tam tikromis aplinkybėmis, siekiant užtikrinti tinkamą Sąjungos interesų apsaugą, būtina numatyti galimybę Sąjungai pačiai būti atsakove ginčuose, susijusiuose su valstybės narės nustatytu reguliavimu. Taip, visų pirma, gali būti tada, kai ginčas taip pat susijęs su Sąjungos nustatytu reguliavimu, kai pasirodo, kad valstybės narės nustatyto reguliavimo reikalavo Sąjungos teisė, kai atrodo, kad panašūs ieškiniai gali būti pareikšti prieš kitas valstybes nares, arba kai byla susijusi su neišspręstomis teisės problemomis, kurių išsprendimas gali turėti poveikį galimoms būsimoms byloms prieš kitas valstybes nares ar Sąjungą. Kai ginčas iš dalies susijęs su Sąjungos nustatytu reguliavimu arba reguliavimu, kurio reikalauja Sąjungos teisė, atsakove turėtų būti Sąjunga, išskyrus atvejus, kai ieškiniai dėl tokio reguliavimo yra mažareikšmiai, atsižvelgiant į susijusią galimą finansinę atsakomybę ir keliamus teisės klausimus ieškiniuose dėl valstybės narės nustatyto reguliavimo;

(10)

tam tikromis aplinkybėmis, siekiant užtikrinti tinkamą Sąjungos interesų apsaugą, būtina numatyti galimybę Sąjungai pačiai būti atsakove ginčuose, susijusiuose su valstybės narės nustatytu reguliavimu. Taip, visų pirma, gali būti tada, kai ginčas taip pat susijęs su Sąjungos nustatytu reguliavimu, kai pasirodo, kad valstybės narės nustatyto reguliavimo reikalavo Sąjungos teisė, kai panašūs ieškiniai pareikšti prieš kitas valstybes nares, arba kai byla susijusi su teisės problemomis, kurių išsprendimas gali turėti poveikį esamoms ar galimoms būsimoms byloms prieš kitas valstybes nares ar Sąjungą. Kai ginčas iš dalies susijęs su Sąjungos nustatytu reguliavimu arba reguliavimu, kurio reikalauja Sąjungos teisė, atsakove turėtų būti Sąjunga, išskyrus atvejus, kai ieškiniai dėl tokio reguliavimo yra mažareikšmiai, atsižvelgiant į susijusią galimą finansinę atsakomybę ir keliamus teisės klausimus ieškiniuose dėl valstybės narės nustatyto reguliavimo;

(12)

remdamasi šiame reglamente nustatyta sistema Komisija turėtų nuspręsti, ar atsakove turėtų būti Sąjunga ar Komisija;

(12)

siekdama sukurti veikiančią sistemą ir remdamasi šiame reglamente nustatyta sistema Komisija turėtų nuspręsti, ar atsakove turėtų būti Sąjunga ar valstybė narė, ir informuoti Europos Parlamentą ir Tarybą apie tokį sprendimą teikdama metinę šio reglamento taikymo ataskaitą ;

(14)

panašiai, kai atsakovė yra valstybė narė, reikėtų, kad ji nuolat informuotų Komisiją apie bylos eigą ir kad prireikus Komisija galėtų reikalauti, kad atsakove esanti valstybė narė užimtų konkrečią poziciją dėl Sąjungos interesą keliančių klausimų;

(14)

panašiai, kai atsakovė yra valstybė narė, reikėtų, kad ji nuolat informuotų Komisiją apie bylos eigą ir kad prireikus Komisija galėtų reikalauti, kad atsakove esanti valstybė narė užimtų konkrečią poziciją dėl Sąjungos viršesniam interesui poveikį darančių klausimų;

(15)

valstybė narė gali bet kuriuo metu sutikti būti finansiškai atsakinga tuo atveju, jei reikės mokėti kompensaciją. Tokiu atveju valstybė narė ir Komisija gali sudaryti susitarimus dėl periodiško išlaidų apmokėjimo ir dėl kompensacijos sumokėjimo. Toks sutikimas nereiškia, kad valstybė narė pripažįsta, kad ieškinys yra pagrįstas. Komisija turi galėti priimti sprendimą, kuriuo valstybė narė būtų įpareigota numatyti tokias išlaidas. Tuo atveju, jei teismas priteisia išlaidas Sąjungai, Komisija turėtų užtikrinti, kad bet kokios iš anksto apmokėtos išlaidos būtų nedelsiant kompensuotos susijusioms valstybėms narėms;

(15)

nedarant poveikio arbitražo proceso rezultatams, valstybė narė gali bet kuriuo metu sutikti būti finansiškai atsakinga tuo atveju, jei reikės mokėti kompensaciją. Tokiu atveju valstybė narė ir Komisija gali sudaryti susitarimus dėl periodiško išlaidų apmokėjimo ir dėl kompensacijos sumokėjimo. Toks sutikimas teisiškai nereiškia, kad valstybė narė pripažįsta, kad ieškinys yra pagrįstas. Komisija tokiu atveju gali priimti sprendimą, kuriuo valstybė narė būtų įpareigota numatyti tokias išlaidas. Tuo atveju, jei teismas priteisia išlaidas Sąjungai, Komisija turėtų užtikrinti, kad bet kokios iš anksto apmokėtos išlaidos būtų nedelsiant kompensuotos susijusioms valstybėms narėms;

(16)

kai kuriais atvejais gali būti tikslinga sudaryti taikos sutartį siekiant išvengti brangaus ir nereikalingo arbitražo. Būtina nustatyti tokių taikos sutarčių sudarymo procedūrą. Pagal tokią procedūrą Komisijai turėtų būti leidžiama laikantis nagrinėjimo procedūros sudaryti taikos sutartį, jei tai atitinka Sąjungos interesus. Jei byla susijusi su valstybės narės nustatytu reguliavimu, reikia, kad Komisija ir susijusi valstybė narė glaudžiai bendradarbiautų ir tarpusavyje konsultuotųsi. Valstybė narė turėtų visada galėti sudaryti taikos sutartį, su sąlyga, kad ji prisiims visišką finansinę atsakomybę ir kad tokia taikos sutartis neprieštaraus Sąjungos teisei ir nepažeis Sąjungos interesų;

(16)

kai kuriais atvejais gali būti tikslinga sudaryti taikos sutartį siekiant išvengti brangaus ir nereikalingo arbitražo. Būtina nustatyti veiksmingą ir sparčią tokių taikos sutarčių sudarymo procedūrą. Pagal tokią procedūrą Komisijai turėtų būti leidžiama laikantis nagrinėjimo procedūros sudaryti taikos sutartį, jei tai atitinka Sąjungos interesus. Jei byla susijusi su valstybės narės nustatytu reguliavimu, reikia, kad Komisija ir susijusi valstybė narė glaudžiai bendradarbiautų ir tarpusavyje konsultuotųsi , taip pat ginčų sprendimo tvarkos ir piniginės kompensacijos dydžio klausimais . Valstybė narė turėtų visada galėti sudaryti taikos sutartį, su sąlyga, kad ji prisiims visišką finansinę atsakomybę ir kad tokia taikos sutartis neprieštaraus Sąjungos teisei ir nepažeis visos Sąjungos interesų;

(18)

Komisija turėtų glaudžiai konsultuotis su susijusia valstybe nare, siekdama susitarti dėl finansinės atsakomybės paskirstymo. Kai Komisija nustato, kad valstybė narė yra atsakinga, o valstybė narė su tuo nesutinka, Komisija turėtų sumokėti priteistas sumas ir perduoti sprendimą valstybei narei, reikalaudama sumokėti į  Europos Sąjungos biudžetą atitinkamas sumas ir taikytinas palūkanas. Mokėtinos palūkanos turėtų būti tokios, kokios nustatytos pagal [2002 m. birželio 25 d. Tarybos reglamento ( EB , Euratomas) Nr. 1605/2002 dėl Europos Bendrijų bendrajam biudžetui taikomo finansinio reglamento su pakeitimais 71 straipsnio 4 dalį] . Sutarties 263 straipsniu galima remtis tuomet, kai valstybė narė mano, kad sprendimas neatitinka šiame reglamente išdėstytų kriterijų;

(18)

Komisija turėtų glaudžiai konsultuotis su susijusia valstybe nare, siekdama susitarti dėl finansinės atsakomybės paskirstymo. Kai Komisija nustato, kad valstybė narė yra atsakinga, o valstybė narė su tuo nesutinka, Komisija turėtų sumokėti priteistas sumas ir perduoti sprendimą valstybei narei, reikalaudama sumokėti į Sąjungos biudžetą atitinkamas sumas ir taikytinas palūkanas. Mokėtinos palūkanos turėtų būti tokios, kokios nustatytos pagal 2012 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento ( ES , Euratomas) Nr. 966/2012 dėl Sąjungos bendrajam biudžetui taikomų finansinių taisyklių 78 straipsnio 4 dalį  (3). Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 263 straipsniu galima remtis tuomet, kai valstybė narė mano, kad sprendimas neatitinka šiame reglamente išdėstytų kriterijų;

(19)

iš Sąjungos biudžeto turėtų būti dengiamos išlaidos, atsirandančios sudarius susitarimus pagal Sutarties 218 straipsnį dėl investuotojų ir valstybės ginčų sprendimo. Kai valstybės narės yra finansiškai atsakingos pagal šį reglamentą, Sąjunga turėtų galėti pirma surinkti susijusios valstybės narės įmokas prieš atlikdama reikalingus mokėjimus arba pirma atlikti reikalingus mokėjimus ir vėliau gauti kompensaciją iš susijusios valstybės narės. Turėtų būti įmanoma naudotis abiem šiais biudžeto tvarkymo būdais atsižvelgiant į tai, kuris iš jų tinkamesnis, visų pirma, laiko požiūriu. Taikant bet kurį iš būdų valstybių narių sumokėtos įmokos ar kompensacijos turėtų būti laikomos Sąjungos biudžeto vidaus asignuotosiomis įplaukomis. Iš šių vidaus asignuotųjų įplaukų gaunami asignavimai ne tik turėtų padengti susijusias išlaidas, tačiau jais turėtų būti galima papildyti kitas Sąjungos biudžeto dalis, iš kurių skirti pirminiai asignavimai sumokėti reikiamas sumas pagal antrąjį būdą;

b)

arbitražo išlaidos – arbitražo teismo mokesčiai ir išlaidos, atstovavimo išlaidos ir arbitražo teismo ieškovui priteistos išlaidos;

b)

arbitražo išlaidos – arbitražo teismo , arbitražo institucijos mokesčiai ir išlaidos, atstovavimo išlaidos ir arbitražo teismo ieškovui priteistos išlaidos;

c)

ginčas – ieškinys, kurį remdamasis susitarimu prieš Sąjungą pareiškia ieškovas ir dėl kurio sprendimą priims arbitražo teismas;

c)

ginčas – ieškinys, kurį remdamasis susitarimu prieš Sąjungą ar valstybę narę pareiškia ieškovas ir dėl kurio sprendimą priims arbitražo teismas;

ja)

viršesnis Sąjungos interesas – bet kuri iš nurodytų situacijų:

c)

tikėtina, kad pagal tą patį susitarimą bus pateikta panašių ieškinių dėl kitų valstybių narių nustatyto reguliavimo, ir Komisija gali geriausiai užtikrinti veiksmingą ir nuoseklią apsaugą arba

c)

pagal tą patį susitarimą pateikti panašūs ieškiniai arba prašymai dėl konsultacijų, susiję su panašiais ieškiniais, dėl kitų valstybių narių nustatyto reguliavimo, ir Komisija gali geriausiai užtikrinti veiksmingą ir nuoseklią apsaugą arba

d)

ginčas yra dėl neišspręstų teisės klausimų, kurie gali kartotis kituose ginčuose pagal tą patį arba kitą Sąjungos susitarimą dėl Sąjungos ar kitų valstybių narių nustatyto reguliavimo .

d)

ginčas yra dėl opių teisės klausimų, kurių sprendimas gali turėti poveikio atitinkamo susitarimo ar kitų susitarimų aiškinimui ateityje .

b)

informuoja Komisiją apie visus reikšmingus proceso etapus ir konsultuojasi reguliariai bei visais atvejais, kai to prašo Komisija, ir

b)

nedelsdama informuoja Komisiją apie visus reikšmingus proceso etapus ir konsultuojasi reguliariai bei visais atvejais, kai to prašo Komisija, ir

c)

Komisija pateikia valstybei narei visus su procesu susijusius dokumentus, siekdama užtikrinti kuo veiksmingesnę apsaugą, ir

c)

Komisija pateikia valstybei narei visus su procesu susijusius dokumentus , nuolat informuoja valstybę narę apie visus svarbius proceso etapus ir pradeda su valstybe nare konsultacijas visais atvejais, kai susijusi valstybė narė to prašo , siekdama užtikrinti kuo veiksmingesnę apsaugą, ir