11.1.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 8/4

1.

Visuotinės ekonominės svarbos paslaugos (VESP) ne tik grindžiamos bendromis Sąjungos vertybėmis, bet ir atlieka pagrindinį vaidmenį puoselėjant socialinę bei teritorinę sanglaudą. Neperžengdamos savo įgaliojimų ribų, Sąjunga ir valstybės narės turi pasirūpinti, kad tokios paslaugos būtų teikiamos laikantis principų ir sąlygų, kurios joms suteikia galimybę atlikti savo paskirtį.

2.

Kai kurias VESP valstybinės ir privačios įmonės (1) gali teikti be specialios finansinės valstybių narių institucijų paramos. Kitas paslaugas galima teikti tik tuomet, jei institucija paslaugų teikėjui suteikia finansinę kompensaciją. Kadangi nėra specialių Sąjungos taisyklių, paprastai valstybės narės laisva nuožiūra nustato, kaip reikėtų VESP organizuoti ir finansuoti.

3.

Šio komunikato tikslas – išaiškinti pagrindines sąvokas, kuriomis grindžiamas valstybės pagalbos taisyklių taikymas kompensacijai už viešąją paslaugą (2). Taigi, komunikate daugiausia dėmesio bus skiriama labiausiai su kompensacija už viešąją paslaugą susijusiems valstybės pagalbos reikalavimams.

4.

Kartu su šiuo komunikatu Komisija ketina priimti de minimis pagalbos VESP teikiančioms įmonėms reglamentą, kuriame išaiškinama, kad tam tikros kompensacijos priemonės nelaikomos valstybės pagalba, kaip apibrėžta Sutarties 107 straipsnyje (3), ir rengia sprendimą (4), kuriuo tam tikrų rūšių kompensacija už VESP laikoma valstybės pagalba, pripažįstama suderinama su Sutartimi pagal Sutarties 106 straipsnio 2 dalį ir atleidžiama nuo pranešimo įpareigojimo pagal Sutarties 108 3 dalį, taip pat bendrąsias nuostatas (5), kuriose išdėstomos sąlygos, kuriomis valstybės pagalba už VESP, kurioms sprendimas netaikomas, gali būti pripažįstama suderinama pagal Sutarties 106 straipsnio 2 dalį.

5.

Šis komunikatas nekliudo taikyti kitų Sąjungos teisės nuostatų, ypač tų, kurios susijusios su viešuoju pirkimu, ir Sutarties bei Sąjungos sektorių teisės aktų reikalavimų. Kai valdžios institucija nusprendžia pavesti teikti paslaugą trečiajai šaliai, ji turi laikytis Sąjungos viešojo pirkimo teisės nuostatų, kylančių iš Sutarties 49–56 straipsnių, Sąjungos viešojo pirkimo direktyvų (2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/17/EB dėl subjektų, vykdančių veiklą vandens, energetikos, transporto ir pašto paslaugų sektoriuose, vykdomų pirkimų tvarkos derinimo (6) ir 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo) (7) ir sektorinių taisyklių (8). Taip pat kai viešojo pirkimo direktyvos nėra visiškai arba iš dalies taikytinos (pavyzdžiui, Direktyvos 2004/18/EB II priedo B dalyje išvardytoms paslaugų koncesijoms ir paslaugų pirkimo sutartims), sutarčių sudarymui gali būti taikomi Sutartyje nustatyti skaidrumo, vienodų sąlygų, proporcingumo ir tarpusavio pripažinimo reikalavimai (9).

6.

Be šiame komunikate, Sprendime 2012/21/ES ir Komisijos komunikate „Europos Sąjungos bendrosios nuostatos dėl valstybės pagalbos kompensacijos už viešąją paslaugą forma (2011 m.)“ nagrinėjamų aspektų, Komisija atsakys į atskirus klausimus, kylančius valstybės pagalbos taisykles taikant VESP, pvz., sąveikiajame Komisijos interneto svetainės puslapyje, skirtame informuoti apie visuotinės svarbos paslaugas (10).

7.

Šis komunikatas nepažeidžia atitinkamos Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikos.

8.

Remiantis Sutarties 107 straipsnio 1 dalimi, paprastai valstybės pagalbos taisyklės taikomos tik tuomet, kai pagalbą gauna įmonė. Todėl taikant valstybės pagalbos taisykles nepaprastai svarbu, ar visuotinės svarbos paslaugos teikėjas laikytinas įmone.

9.

Teisingumo Teismo praktikoje (11) nusistovėjusi įmonių, kaip bet kokio juridinio statuso ir bet kokiu būdu finansuojamų subjektų, vykdančių ekonominę veiklą, samprata. Taigi, tam tikro subjekto priskyrimas įmonių kategorijai visiškai priklauso nuo jo veiklos pobūdžio. Šis bendrasis principas turi tris svarbias pasekmes:

Pirma, remiantis nacionaline teise nustatytas subjekto statusas nėra lemiamas. Antai nors remiantis nacionaline teise subjektas priskiriamas asociacijų ar sporto klubų kategorijai, jis gali būti laikomas įmone, kaip apibrėžta Sutarties 107 straipsnio 1 dalyje. Šiuo atžvilgiu svarbu tik tai, ar jis vykdo ekonominę veiklą.

Antra, valstybės taisyklių taikymas pats savaime nepriklauso nuo to, ar subjektas įsteigtas pelnui siekti. Remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo praktika, rinkoje prekes ir paslaugas teikti gali ir pelno nesiekiantys subjektai (12). Jei taip nėra, pelno nesiekiantys paslaugų teikėjai, be abejo, visiškai išvengia valstybės pagalbos kontrolės.

Trečia, subjekto priskyrimas įmonių kategorijai visada susijęs su tam tikra veikla. Subjektas, vykdantis tiek ekonominę, tiek neekonominę veiklą, turi būti laikomas įmone tik dėl to, kad vykdo ekonominę veiklą.

10.

Du atskiri juridiniai subjektai gali būti laikomi sudarančiais vieną ekonominį vienetą. Toks ekonominis vienetas laikomas įmone. Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas tikrina, ar vienas iš subjektų neturi kito subjekto kontrolinio akcijų paketo arba ar juos sieja funkciniai, ekonominiai ir struktūriniai ryšiai (13). Kita vertus, subjektas, kuris rinkoje pats neteikia prekių ar paslaugų, nėra įmonė tik dėl to, kad turi akcijų, net didžiąją jų dalį, kai akcijų turėjimas pasireiškia tik naudojimusi su akcininko ar dalininko statusu susijusiomis teisėmis ir, jei leidžia aplinkybės, dividendais – paprastais turto nuosavybės vaisiais (14).

11.

Siekiant paaiškinti skirtumą tarp ekonominės ir neekonominės veiklos, iš nusistovėjusios Teisingumo Teismas praktikos matyti, kad ekonomine veikla laikoma bet kokia veikla, kurią sudaro prekių ir paslaugų teikimas rinkoje (15).

12.

Ar tam tikra paslauga turi rinką, gali priklausyti nuo to, kaip atitinkamoje valstybėje narėje organizuojamas tų paslaugų teikimas (16). Valstybės pagalbos taisyklės taikomos tik tuomet, kai tam tikra veikla vykdoma rinkos sąlygomis. Todėl ekonominis kai kurių paslaugų pobūdis gali būti vienoks vienoje valstybėje narėje, kitoks – kitoje. Be to, ilgainiui tam tikros paslaugos vertinimas gali kisti dėl politinių sprendimų ar ekonomikos raidos. Veikla, kuri šiandien nelaikoma rinkos veikla, rytoj gali būti vertinama kaip rinkos ir atvirkščiai.

13.

Tai, kad institucija nusprendė neleisti trečiosioms šalims teikti tam tikros paslaugos (pavyzdžiui, nes nori paslaugą teikti pati), nereiškia, kad ekonominė veikla nevykdoma. Nepaisant tokio rinkos uždarymo, ekonominė veikla vykdoma, jei kiti ūkio subjektai nori ir gali paslaugą teikti tam tikroje rinkoje. Apskritai faktas, kad institucija konkrečią paslaugą teikia pati (17), neturi įtakos ekonominiam veiklos pobūdžiui (18).

14.

Kadangi skirtumas tarp ekonominių ir neekonominių paslaugų priklauso nuo politinių ir ekonominių tam tikros valstybės narės ypatumų, neįmanoma sudaryti išsamaus veiklos, kuri a priori niekada nebūtų ekonominė, sąrašo. Toks sąrašas nesuteiktų realaus teisinio tikrumo ir todėl duotų mažai naudos. Todėl kituose punktuose siekiama išaiškinti skirtumą atsižvelgiant į įvairius svarbius aspektus.

15.

Kadangi ekonominė veikla nėra apibrėžta Sutartyse, būtų galima remtis teismų praktikoje nustatytais vidaus rinkos taisyklių ir konkurencijos teisės taikymo kriterijais (19).

16.

Iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad Sutarties 107 straipsnis netaikomas, kai valstybė veikia „vykdydama valdžios įgaliojimus“ (20) arba kai valstybės institucijos veikia „kaip valdžios institucijos“ (21). Subjekto veikla gali būti laikoma valdžios įgaliojimų vykdymu, kai ją sudaro užduočių, priklausančių pagrindinėms valstybės funkcijoms, įgyvendinimas arba kai ji su tomis funkcijomis susijusi savo pobūdžiu, tikslu ir taisyklėmis, kurios jai taikytinos (22). Išskyrus atvejus, kai susijusi valstybė narė nusprendžia taikyti rinkos mechanizmus, paprastai veikla, kuri neatsiejama nuo valstybės institucijos prerogatyvų ir kurią vykdo valstybė, nelaikoma ekonomine. Tokia, pvz., yra veikla, susijusi su:

17.

Ar socialinio draudimo fondų veikla laikytina susijusia su ekonomine, priklauso nuo to, kaip jie įsteigti ir kokia jų struktūra. Iš esmės Teisingumo Teismas ir Bendrasis Teismas fondus, kurių veikla grindžiama solidarumo principu, skiria nuo ekonominių fondų.

18.

Teisingumo Teismas ir Bendrasis Teismas taiko įvairius kriterijus, kad nustatytų, ar socialinio draudimo fondo veikla grindžiama solidarumo principu ir todėl nesusijusi su ekonomine. Šiuo atžvilgiu gali būti svarbu:

19.

Tokius fondus, kurių veikla grindžiama solidarumo principu, reikia skirti nuo ekonominių fondų (33). Priešingai nei fondams, kurių veikla grindžiama solidarumo principu, ekonominiams fondams paprastai būdinga:

20.

Kai kuriems fondams būdingos abiejų kategorijų savybės. Tokiais atvejais fondo priskyrimas vienai iš šių kategorijų priklauso nuo atskirų savybių ir jų atitinkamos svarbos vertinimo (38).

21.

Sąjungos valstybių narių sveikatos priežiūros sistemos gerokai skiriasi. Kiek sveikatos priežiūros paslaugų teikėjai konkuruoja tarpusavyje rinkos sąlygomis, iš esmės priklauso nuo nacionalinių ypatumų.

22.

Kai kuriose valstybėse narėse valstybinės ligoninės yra neatsiejama nacionalinės sveikatos priežiūros sistemos dalis, o beveik visa jų veikla grindžiama solidarumo principu (39). Tokios ligoninės tiesiogiai finansuojamos iš socialinio draudimo įmokų bei kitų valstybinių išteklių ir teikia apdraustiesiems nemokamas paslaugas pagal visuotinės aprėpties principą (40). Teisingumo Teismas ir Bendrasis Teismas patvirtino, kad kai egzistuoja tokia struktūra, atitinkamos organizacijos neveikia kaip įmonės (41).

23.

Kai egzistuoja tokia struktūra, net veikla, kuri pati savaime galėtų būti ekonominio pobūdžio, bet vykdoma tik siekiant suteikti kitą neekonominę paslaugą, yra neekonominio pobūdžio. Organizacija, perkanti prekes (net kai jų perka daug), kad galėtų teikti neekonominę paslaugą, neveikia kaip įmonė vien todėl, kad yra pirkėja tam tikroje rinkoje (42).

24.

Daugelyje kitų valstybių narių ligoninės ir kiti sveikatos priežiūros paslaugų teikėjai paslaugas teikia už užmokestį, nesvarbu, ar moka tiesiogiai pacientas, ar jų draudimas (43). Tokiose sistemose ligoninės tam tikru mastu konkuruoja dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo. Tokiu atveju vien to, kad sveikatos priežiūros paslaugą teikia valstybinė ligoninė, neužtenka, kad veikla būtų vertinama kaip neekonominė.

25.

Teisingumo Teismas ir Bendrasis Teismas taip pat išaiškino, kad sveikatos priežiūros paslaugas, kurias nepriklausomi gydytojai ir kiti privatūs specialistai savo rizika teikia už užmokestį, reikia laikyti ekonomine veikla (44). Tokie pat principai galioja nepriklausomoms vaistinėms.

26.

Sąjungos Teismų praktikoje nustatyta, kad valstybinis švietimas, organizuojamas pagal nacionalinę švietimo sistemą, kurią finansuoja ir prižiūri valstybė, gali būti laikomas neekonomine veikla. Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas nurodė, kad valstybė,

„nustatydama ir išlaikydama tokią viešojo švietimo sistemą, kuri paprastai finansuojama iš viešojo biudžeto, o ne mokinių ar jų tėvų, ... neketina verstis veikla už užmokestį, o atlieka socialinę, kultūrinę ir švietimo funkciją savo visuomenės atžvilgiu“ (45).

27.

Remiantis tuo pačiu sprendimu, neekonominiam valstybinio švietimo pobūdžiui iš esmės nedaro poveikio tai, kad mokiniams ar jų tėvams kartais tenka sumokėti mokestį už mokslą ar registraciją, kuris prisideda prie sistemos veikimo išlaidų. Tokie finansiniai įnašai neretai padengia tik dalį realių paslaugos išlaidų ir todėl negali būti laikomi užmokesčiu už teikiamą paslaugą. Taigi, jie nekeičia neekonominio bendrojo švietimo paslaugos, kuri daugiausia finansuojama iš valstybinių lėšų, pobūdžio (46). Šie principai gali būti taikomi tokioms valstybinio švietimo paslaugoms kaip profesinis mokymas (47), privačios ir valstybinės pradinės mokyklos (48) bei darželiai (49), papildomas mokymas universitetuose (50) ir švietimas universitetuose (51).

28.

Valstybinį švietimo paslaugų teikimą reikia skirti nuo paslaugų, kurios daugiausia finansuojamos tėvų, mokinių arba iš komercinių pajamų. Pastarajai kategorijai, be abejo, priklauso, pvz., komercinės įmonės, teikiančios aukštojo mokslo paslaugas, kurių visas išlaidas finansuoja studentai. Kai kuriose valstybėse narėse valstybinės įstaigos taip pat gali teikti švietimo paslaugas, kurias dėl jų pobūdžio, finansavimo struktūros ir privačių įstaigų konkurencijos reikia laikyti ekonominėmis.

29.

Bendrijos valstybės pagalbos moksliniams tyrimams, taikomajai veiklai ir naujovių diegimui sistemoje (52) Komisija išaiškino, kad tam tikra universitetų ir mokslinių tyrimų organizacijų veikla nepatenka į valstybės pagalbos taisyklių taikymo sritį. Į šią sritį nepatenka pirminė mokslinių tyrimų organizacijų veikla, kaip antai:

30.

Komisija taip pat išaiškino, kad technologijų perdavimo veikla (licencijavimas, veiklos atskyrimas arba kitos mokslinių tyrimų organizacijos sukurtų žinių valdymo formos) yra neekonominė, jei ta veikla yra vidinio pobūdžio (53) ir visos pajamos reinvestuojamos į mokslinių tyrimų organizacijų pirminę veiklą (54).

31.

Tik iš valstybinių išteklių tiesiogiai ar netiesiogiai suteiktos išmokos gali būti laikomos valstybės pagalba, kaip apibrėžta Sutarties 107 straipsnyje (55). Iš privačių išteklių finansuojamos išmokos gali sustiprinti tam tikrų įmonių poziciją, tačiau nepatenka į Sutarties 107 straipsnio taikymo sritį.

32.

Valstybiniai ištekliai gali būti perduodami įvairiai – kaip tiesioginės dotacijos, mokesčių kreditai ir pagalba natūra. Visų pirma tai, kad valstybė tam tikrų paslaugų neapmokestina rinkos kaina, laikoma valstybinių išteklių atsisakymu. Sprendime Prancūzija prieš Komisiją, C-482/99 (56), Teisingumo Teismas taip pat patvirtino, kad valstybinės įmonės ištekliai laikomi valstybiniais ištekliais, kaip apibrėžta Sutarties 107 straipsnyje, todėl, kad valdžios institucijos gali šiuos išteklius kontroliuoti. Kai įmonė, kuriai pavesta teikti VESP, finansuojama iš valstybinės įmonės suteiktų išteklių ir šis finansavimas priskiriamas valstybei, toks finansavimas gali būti laikomas valstybės pagalba.

33.

Licencijų užimti ar naudoti valstybės nuosavybę išdavimas arba kitų ekonominę vertę turinčių specialių ar išimtinių teisių suteikimas neskelbiant viešojo konkurso gali reikšti, kad atsisakoma valstybinių išteklių, ir suteikti pranašumą jų turėtojams (57).

34.

Kai kuriais atvejais valstybės narės gali VESP finansuoti iš tam tikrų įmonių ar naudotojų sumokėtų mokesčių ar įnašų, iš kurių gautos pajamos pervedamos įmonėms, kurioms pavesta teikti VESP. Tokią finansavimo tvarką Teisingumo Teismas nagrinėjo, pvz., Sprendime Italija prieš Komisiją  (58), kuriame jis konstatavo, kad:

„Kadangi šios lėšos yra finansuojamos iš valstybės teisės aktuose nustatytų privalomų įnašų ir, kaip matyti iš šios bylos, yra valdomos bei paskirstomos remiantis šių teisės aktų nuostatomis, jas reikia laikyti valstybiniais ištekliais pagal (Sutarties 107) straipsnį, net jei jas administruoja ne valdžios institucijos.“

35.

Panašiai konstatuota Sprendime sujungtose bylose Compagnie Commerciale de l’Ouest, C-78/90–C-83/90 (59), kuriame Teisingumo Teismas taip pat patvirtino, kad iš parafiskalinių mokesčių finansuojamos priemonės laikomos iš valstybinių išteklių finansuojamomis priemonėmis.

36.

Todėl kompensaciniai mokėjimai už VESP, kurios finansuojamos iš parafiskalinių mokesčių ar valstybės nustatytų privalomų įnašų, valdomų ir paskirstomų remiantis teisės aktais, yra kompensaciniai mokėjimai iš valstybinių išteklių.

37.

Kad patektų į Sutarties 107 straipsnio taikymo sritį, kompensacija už viešąją paslaugą turi daryti įtaką arba grasinti įtaka valstybių narių tarpusavio prekybai. Kad tokia įtaka būtų daroma, rinka turi būti atvira konkurencijai. Taigi jei rinka atvira konkurencijai remiantis Sąjungos arba nacionalinės teisės aktais, arba de facto dėl ekonominės plėtros, taikomos valstybės pagalbos taisyklės. Tokiomis aplinkybėmis valstybės narės pasilieka teisę pačios spręsti, kaip apibūdinti, organizuoti ir finansuoti VESP, kurioms taikoma valstybės pagalbos kontrolė, kai VESP teikėjui (privačiam ar viešajam) išmokama kompensacija (įskaitant už jo paties teikiamą paslaugą). Kai rinkoje veikia tik viena įmonė (įskaitant įmonę, kuri paslaugą teikia pati), jai išmokėtai kompensacijai taip pat taikoma valstybės pagalbos kontrolė. Iš tiesų, jei ekonominė veikla vykdoma konkurencijai atviroje rinkoje, sprendimas teikti VESP kitokiu būdu nei rengiant viešojo pirkimo procedūrą, kuria užtikrinama mažiausia kaina bendruomenei, gali iškraipyti konkurenciją neleidžiant konkurentams patekti į rinką arba pagalbos gavėjui sudarant sąlygas lengviau plėtoti savo veiklą kitose rinkose. Išteklių rinka taip pat gali būti iškraipoma. Neliberalizuotoje rinkoje veikiančiai įmonei suteikta pagalba gali daryti įtaką prekybai, jei pagalbą gaunanti įmonė veikia ir liberalizuotose rinkose (60).

38.

Pagalbos priemonės taip pat gali daryti įtaką prekybai, kai jas gaunanti įmonė pati nedalyvauja tarpvalstybinėje veikloje. Tokiais atvejais šalies pasiūla gali likti tokia pat arba padidėti, todėl kitose valstybėse narėse įsisteigusioms įmonėms gali likti mažiau galimybių teikti paslaugas šioje valstybėje narėje (61).

39.

Remiantis Teisingumo Teismo praktika, nėra ribos ar procentinio dydžio, žemiau kurio gali būti laikoma, kad nedaroma įtaka valstybių narių tarpusavio prekybai (62). Palyginti maža pagalbos suma arba palyginti mažas pagalbą gaunančios įmonės dydis a priori nereiškia, kad valstybių narių tarpusavio prekybai gali būti nedaroma įtaka.

40.

Kita vertus, Komisija kai kuriais atvejais padarė išvadą, kad veikla buvo tik vietinio pobūdžio ir nedarė įtakos valstybių narių tarpusavio prekybai. Pavyzdžiui:

41.

Galiausiai Komisija neturi nagrinėti visų valstybės narės suteiktos finansinės pagalbos atvejų. 2006 m. gruodžio 15 d. Reglamente (EB) Nr. 1998/2006 dėl Sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo de minimis pagalbai (67) nustatyta, kad pagalba, kurios suma neviršija 200 000 EUR vienai įmonei per trejus metus, nepatenka į Sutarties 107 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Specialios de minimis pagalbos ribos taikomos transporto, žuvininkystės ir žemės ūkio sektoriams (68), be to, Komisija ketina patvirtinti de minimis Reglamentą, kuriame bus nustatytos ribos vietinėms visuotinės ekonominės svarbos paslaugoms.

42.

Sprendime Altmark  (69) Teisingumo Teismas pateikė papildomų paaiškinimų, kokiomis sąlygomis kompensacija už viešąją paslaugą nelaikoma valstybės pagalba, jei nėra pranašumo.

43.

Teisingumo Teismo teigimu,

„Kai valstybės priemonė turi būti vertinama kaip kompensacija už įmonių gavėjų suteiktas paslaugas, siekiant vykdyti viešosios paslaugos įpareigojimus, tokios įmonės negauna realios finansinės naudos, ir todėl ši priemonė nesudaro joms palankesnių konkurencinių sąlygų nei kitoms įmonėms, kurios su jomis konkuruoja, ir nepatenka į (Sutarties 107 straipsnio 1 dalies) taikymo sritį. Tačiau, kad konkrečiu atveju tokia kompensacija nebūtų priskirta valstybės pagalbai, turi būti tenkinamos kelios sąlygos.

44.

3.2–3.6 dalyse nagrinėjami įvairūs Altmark sprendime nustatyti reikalavimai, kaip antai visuotinės ekonominės svarbos paslaugos sąvoka pagal Sutarties 106 straipsnį (71), pavedimo reikalavimas (72), įpareigojimas apibrėžti kompensavimo kriterijus (73), kompensacijos permokos išvengimo principai (74) ir paslaugos teikėjo atrankos principai (75).

45.

Visuotinės ekonominės svarbos paslauga – kintanti sąvoka, kuri priklauso, pvz., nuo piliečių poreikių, technologijų ir rinkos raidos, taip pat socialinių ir politinių prioritetų atitinkamoje valstybėje narėje. Teisingumo Teismas nustatė, kad VESP būdingi ypatumai, kurių neturi kita ekonominė veikla (76).

46.

Kadangi Sąjungos taisyklėse VESP mastas neapibrėžtas, valstybėms narėms palikta didelė laisvė tam tikrą paslaugą pripažinti VESP ir paslaugos teikėjui suteikti kompensaciją. Komisijos kompetencija šioje srityje apsiriboja tikrinimu, ar valstybė narė nepadarė akivaizdžios klaidos pripažindama paslaugą VESP (77), ir vertinimu, ar kompensacija apima valstybės pagalbą. Kai egzistuoja konkrečios Sąjungos taisyklės, valstybių narių veikimo laisvė dar labiau susijusi su šiomis taisyklėmis, nepažeidžiant Komisijos užduoties įvertinti, ar VESP buvo teisingai pripažinta atsižvelgiant valstybės pagalbos kontrolės paskirtį.

47.

Pirmasis Altmark kriterijus – reikalavimas apibrėžti VESP užduotį. Šis reikalavimas sutampa su Sutarties 106 straipsnio 2 dalies reikalavimu (78). Iš Sutarties 106 straipsnio 2 dalies matyti, kad įmonės, kurioms pavesta teikti VESP, yra įmonės, kurioms pavesta speciali užduotis (79). Paprastai specialios viešosios paslaugos užduoties pavedimas apima paslaugų, kurių įmonė neprisiimtų arba prisiimtų ne tokiu pat mastu ar ne tokiomis pat sąlygomis, jei paisytų savo komercinio intereso, teikimą (80). Taikydamos visuotinio intereso kriterijų, valstybės narės arba Sąjunga tokias paslaugas gali susieti su tam tikrais įpareigojimais.

48.

Todėl Komisija mano, kad su tam tikrais viešosios paslaugos įpareigojimais nederėtų susieti veiklos, kurią patenkinamai ir su valstybės apibrėžtu viešuoju interesu suderinamomis sąlygomis, pvz., susijusiomis su kaina, objektyviais kokybės reikalavimais, tęstinumu ir galimybe naudotis paslauga, jau vykdė arba gali vykdyti įprastomis rinkos sąlygomis veikiančios įmonės (81). Kalbant apie tai, ar paslaugą gali suteikti rinkoje jau veikianti įmonė, Komisijos vertinimas apsiriboja patikrinimu, ar valstybė narė nepadarė akivaizdžios klaidos.

49.

Tokį principą puikiai iliustruoja plačiajuosčio ryšio sektorius: Komisija jau yra pateikusi aiškių nurodymų, kokios rūšies veikla gali būti laikoma VESP. Dar svarbiau – Komisija mano, kad tose srityse, kuriose privatūs investuotojai jau investavo į plačiajuosčio ryšio tinklo infrastruktūrą (arba toliau ją plečia) ir jau teikia konkurencingas reikiamos aprėpties plačiajuosčio ryšio paslaugas, paralelios plačiajuosčio ryšio infrastruktūros diegimas neturėtų būti laikomas VESP. Priešingai, kai investuotojai negali užtikrinti reikiamos aprėpties plačiajuosčio ryšio, tam tikromis sąlygomis gali būti teikiama kompensacija už VESP (82).

50.

Komisija taip pat mano, kad paslaugos, vertintinos kaip VESP, turi būti skirtos piliečiams arba svarbios visai visuomenei.

51.

Kad būtų taikoma Sutarties 106 straipsnio 2 dalis, reikia, kad vienai ar kelioms įmonėms būtų pavesta teikti VESP. Taigi šioms įmonėms valstybė turi būti pavedusi specialią užduotį (83). Be to, pagal pirmąjį Altmark kriterijų įmonė turi vykdyti viešosios paslaugos įpareigojimus. Todėl, kad būtų suderinamas su Teisingumo Teismo sprendimu Altmark, būtinas viešosios paslaugos pavedimas, kuriuo apibrėžiamos atitinkamų įmonių ir institucijos įsipareigojimai.

52.

Viešosios paslaugos užduotis gali būti pavedama dokumentu, kuris, priklausomai nuo valstybių narių teisės aktų, gali būti įstatymo, kito teisės akto arba sutarties formos. Pavedimas taip pat gali būti išdėstytas keliuose dokumentuose. Remiantis požiūriu, kurio tokiais atvejais laikosi Komisija, viename arba keliuose dokumentuose turi būti pateikta bent ši informacija:

53.

Paslaugų teikėjo įsikišimas į procedūrą, kuria jam pavedama viešosios paslaugos užduotis, nereiškia, kad užduotis nekyla iš valdžios institucijos dokumento, net jei užduotis pavesta paslaugų teikėjo prašymu (84). Kai kuriose valstybėse narėse neretai institucijos finansuoja paties paslaugų teikėjo sumanytas ir pasiūlytas paslaugas. Tačiau ar tvirtinti paslaugų teikėjo pasiūlymą, institucija turi nuspręsti iki kompensacijos teikimo. Reikiamos pavedimo nuostatos gali būti tiesiogiai įtraukiamos į sprendimą patvirtinti paslaugų teikėjo pasiūlymą arba į atskirą teisės aktą, pavyzdžiui, sutartį su paslaugų teikėju.

54.

Kompensacijos apskaičiavimo kriterijus reikia iš anksto nustatyti objektyviai ir skaidriai, kad įmonė gavėja netaptų ekonomiškai pranašesnė už įmones konkurentes.

55.

Tai, kad kompensavimo kriterijus reikia nustatyti iš anksto, nereiškia, kad kompensaciją reikia apskaičiuoti remiantis specialia formule (pavyzdžiui, atsižvelgiant į tam tikrą vienos dienos, vieno patiekalo, vieno keleivio arba naudotojų skaičiaus kainą). Svarbiausia, kad nuo pat pradžių būtų aišku, kaip kompensacija apskaičiuojama.

56.

Kai institucija nusprendžia kompensuoti visas paslaugų teikėjo išlaidas, ji turi nuo pat pradžių nustatyti, kaip tas išlaidas apibrėžti ir apskaičiuoti. Tuo tikslu galima įskaičiuoti tik tiesiogiai su VESP teikimu susijusias išlaidas. Visas įmonės įplaukas, gautas iš VESP teikimo, reikia išskaičiuoti.

57.

Kai įmonė gauna nuosaikų pelną, kaip dalį kompensacijos, pavedime taip pat reikia nustatyti to pelno apskaičiavimo kriterijus.

58.

Kai pavedimo laikotarpiu numatoma kompensacijos sumos peržiūra, pavedime reikia nurodyti peržiūros tvarką ir galimą poveikį bendrai kompensacijos sumai.

59.

Jei teikti VEPS pavedama skelbiant viešojo pirkimo procedūrą, kompensacijos apskaičiavimo metodą reikia įtraukti į visoms viešajame konkurse dalyvauti norinčioms įmonėms suteikiamą informaciją.

60.

Remiantis trečiuoju Altmark kriterijumi, kompensacija neturi viršyti to, kas būtina, siekiant padengti visas ar dalį išlaidų, kurios patiriamos vykdant viešosios paslaugos įpareigojimus, atsižvelgiant į gautas atitinkamas įplaukas ir nuosaikų pelną. Taigi turi būti numatyti tokie paslaugos teikėjo atrankos mechanizmai, kad kompensacijos lygis būtų nustatomas remiantis šiais elementais.

61.

Nuosaikų pelną reikėtų suvokti kaip kapitalo grąžos normą (85), kurios reikėtų vidutinei įmonei, svarstančiai, ar visuotinės ekonominės svarbos paslaugą teikti visu pavedimo laikotarpiu, ir kurią apskaičiuojant atsižvelgiama į galinčios kilti rizikos mastą. Rizikos mastas priklauso nuo sektoriaus, paslaugos rūšies ir kompensavimo mechanizmo ypatumų. Šią normą reikėtų nustatyti, kai įmanoma, atsižvelgiant į kapitalo grąžos normą, kuri gaunama panašias viešųjų paslaugų sutartis vykdant konkurencinėmis sąlygomis (pavyzdžiui, sutartis sudarant viešojo konkurso tvarka). Sektoriuose, kuriuose nėra kitos įmonės, su kuria būtų galima lyginti įmonę, kuriai pavesta teikti visuotinės ekonominės svarbos paslaugą, galima remtis palyginama kitoje valstybėje narėje, arba, jei reikia, kituose sektoriuose veikiančia įmone, su sąlyga, kad atsižvelgiama į kiekvieno sektoriaus ypatumus. Nustatydamos, koks pelnas nuosaikus, valstybės narės gali įvesti skatinamuosius kriterijus, susijusius, pavyzdžiui, su teikiamos paslaugos kokybe ir našumo padidėjimu. Našumas negali būti didinamas mažinant teikiamos paslaugos kokybę.

62.

Remiantis ketvirtuoju Altmark kriterijumi, kompensacija turi būti teikiama pasibaigus viešojo pirkimo procedūrai, kuri sudaro sąlygas atrinkti konkurso dalyvį, galintį paslaugas teikti mažiausia bendruomenei kaina, arba nustatyta pavyzdžiu imant vidutinę tinkamai valdomą ir reikiamų išteklių turinčią įmonę.

63.

Paprasčiausias būdas valdžios institucijoms vykdyti ketvirtąjį Sprendimo Altmark kriterijų – rengti atvirą, skaidrią ir nediskriminacinę viešojo pirkimo procedūrą, remiantis 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/17/EB dėl subjektų, vykdančių veiklą vandens, energetikos, transporto ir pašto paslaugų sektoriuose, vykdomų pirkimų tvarkos derinimo (86) ir 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (87), kaip paaiškinta pirmiau (88). Kaip nurodyta 5 punkte, pagal galiojančias Sąjungos taisykles rengti viešojo pirkimo procedūrą neretai privaloma.

64.

Net kai teisiškai nereikalaujama rengti viešojo pirkimo procedūrą, atvira, skaidri ir nediskriminuojanti viešojo pirkimo procedūra yra tinkamas būdas palyginti įvairius galimus pasiūlymus ir nustatyti kompensaciją neteikiant valstybės pagalbos.

65.

Remiantis Teisingumo Teismo praktika, valstybės pagalbos buvimo galimybė viešojo pirkimo procedūra pašalinama tik tuomet, kai ją surengus galima atrinkti konkurso dalyvį, galintį teikti paslaugą mažiausia bendruomenei kaina.

66.

Kalbant apie konkurso reikalavimus, atvira (89) procedūra, vykdoma laikantis viešojo pirkimo taisyklių reikalavimų yra, aišku, priimtina, tačiau net ir rengiant ribotą (90) procedūrą galima laikytis ketvirtojo Altmark kriterijaus, nebent susidomėjimą pareiškusiems ekonominės veiklos vykdytojams be aiškios priežasties nebūtų leista teikti pasiūlymų. Be to, konkurencinis dialogas (91) arba derybų procedūra, iš anksto paskelbiant skelbimą apie pirkimą (92) perkančiajai institucijai suteikia plačią veikimo laisvę ir gali apriboti susidomėjusių ekonominės veiklos vykdytojų dalyvavimą. Tačiau išimtiniais atvejais gali būti laikoma, kad jų pakanka laikantis keturių Altmark kriterijų. Derybų procedūra, kai skelbimas apie pirkimą nėra skelbiamas (93), negalima užtikrinti, kad procedūra užsibaigs išrenkant konkurso dalyvį, galintį teikti tas paslaugas bendruomenei mažiausia kaina. Kalbant apie konkurso laimėtojo nustatymą, „mažiausia kaina“ (94), be abejo, atitinka ketvirtąjį Altmark kriterijų. Be to, tinkamu laikomas ir „ekonomiškai naudingiausias pasiūlymas“ (95).

67.

Jei sutarties sudarymo kriterijai, įskaitant aplinkos apsaugos (96) arba socialinius kriterijus, yra pakankamai glaudžiai susiję su teikiamos paslaugos objektu ir ekonomiškiausiam pasiūlymui sudaro sąlygas atitikti rinkos vertę (97). Kai kuriomis aplinkybėmis lėšų susigrąžinimo mechanizmas gali būti tinkamas būdas siekiant ex ante sumažinti kompensacijos permokos riziką. Sutartį sudarančiai institucijai nekliudoma nustatyti visiems ekonominės veiklos vykdytojams taikytinų kokybinių reikalavimų arba priimant sprendimą dėl sutarties sudarymo atsižvelgti į kokybinius aspektus, susijusius su įvairiais pasiūlymais.

68.

Be to, gali susidaryti aplinkybės, kuriomis viešojo pirkimo procedūra nesuteiktų galimybės bendruomenei mokėti mažiausią kainą, nes konkurencija nebūtų pakankamai vieša ir reali. Taip gali atsitikti, pavyzdžiui, dėl susijusios paslaugos ypatybių, intelektinės nuosavybės teisių buvimo arba reikalingos infrastruktūros, priklausančios konkrečiam paslaugos teikėjui. Taip pat vykstant procedūroms, kurių metu pateikiamas tik vienas pasiūlymas, konkursas negali būti laikomas pakankamu siekiant užtikrinti mažiausią kainą bendruomenei.

69.

Jei konkursas nerengiamas, apskaičiuojant kompensaciją geriausia remtis bendrai rinkoje sutartu užmokesčiu už tam tikrą paslaugą (kai toks yra) (98).

70.

Jei tokio užmokesčio rinkoje nėra, kompensacijos sumą reikia nustatyti remiantis išlaidų, kurias vidutinė įmonė, tinkamai valdoma ir turinti pakankamai materialinių išteklių, kad atitiktų viešajai paslaugai teikti keliamus reikalavimus, patirtų siekdama įvykdyti šiuos įsipareigojimus, atsižvelgiant į su jais susijusias pajamas ir nuosaikų pelną, kurie būtini šiems įsipareigojimams vykdyti, analize. Siekiama užtikrinti, kad nebūtų remiamasi didelėmis neveiksmingos įmonės išlaidomis.

71.

Jei „tinkamai valdomos įmonės“ sąvoka oficialiai neapibrėžta, valstybės narės turėtų taikyti objektyvius kriterijus, kurie ekonomiškai pripažįstami kaip rodantys patenkinamą valdymą. Komisijos nuomone, vien to, kad gaunamas pelnas, neužtenka įmonei pripažinti „tinkamai valdoma“. Reikėtų atsižvelgti ir į tai, kad įmonių, ypač veikiančių sektoriuose, kuriuose dažniausiai teikiamos VESP, finansiniams rezultatams didelės įtakos gali turėti jų galia rinkoje arba sektorinės taisyklės.

72.

Komisijos nuomone, „tinkamai valdomos įmonės“ sąvoka reiškia, kad vykdomi galiojantys nacionaliniai, Sąjungos arba tarptautiniai apskaitos reikalavimai. Be kitų veiksnių, analizę valstybės narės gali grįsti našumą rodančiais analitiniais santykiais (kaip antai apyvartos ir panaudoto kapitalo, bendrų išlaidų ir apyvartos, apyvartos ir darbuotojų, pridėtinės vertės ir darbuotojų, darbuotojų arba personalo išlaidų ir pridėtinės vertės). Valstybės narės gali taip pat naudoti analitinius tiekimo kokybės ir naudotojų lūkesčių santykius. Įmonė, kuriai pavesta teikti VESP, tačiau paslauga neatitinka valstybės narės nustatytų kokybės kriterijų, nėra laikoma tinkamai valdoma įmone, net jei jos išlaidos mažos.

73.

Įmonės, kurių minėti analitiniai santykiai rodo veiksmingą valdymą, gali būti laikomos pavyzdinėmis vidutinėmis įmonėmis. Tačiau analizuojant ir lyginant išlaidų struktūras reikia atsižvelgti į įmonės dydį ir į tai, kad tam tikruose sektoriuose gali veikti itin skirtingos išlaidų struktūros įmonės.

74.

Kai kalbama apie tam tikro sektoriaus „vidutinės“ įmonės išlaidas, turima omeny, kad yra pakankamai įmonių, į kurių išlaidas galima atsižvelgti. Šios įmonės gali veikti toje pačioje valstybėje narėje arba kitose valstybėse narėse. Tačiau Komisija mano, kad negalima remtis įmonės, užimančios monopolinę poziciją arba gaunančios kompensaciją už viešąją paslaugą, suteiktą su Sąjungos teise nesuderinamomis sąlygomis, išlaidomis, nes abiem atvejais išlaidos gali būti didesnės nei įprasta. Išlaidos, į kurias reikia atsižvelgti, – visos su VESP susijusios išlaidos, t. y. tiesioginės VESP teikimo išlaidos ir tinkama netiesioginių išlaidų, būdingų tiek visuotinės ekonominės svarbos paslaugoms, tiek kitai veiklai, dalis.

75.

Jei valstybė narė gali įrodyti, kad įmonės, kuriai pavesta teikti VESP, išlaidų struktūra atitinka vidutinę veiksmingų ir palyginamų sektoriaus įmonių išlaidų struktūrą, kompensacijos suma, įmonei leisianti padengti išlaidas, įskaitant nuosaikų pelną, laikoma atitinkančia ketvirtąjį Altmark kriterijų.

76.

Sąvoką „pakankamai materialinių išteklių turinti įmonė“ reikėtų suvokti kaip reiškiančią įmonę, kuri turi išteklių, reikalingų nedelsiant vykdyti viešosios paslaugos įsipareigojimams, tenkantiems įmonei, kuriai pavesta teikti VESP.

77.

Nuosaikų pelną reikėtų suvokti kaip kapitalo grąžos normą (99), kurios reikėtų vidutinei įmonei, svarstančiai, ar visuotinės ekonominės svarbos paslaugą teikti visu pavedimo laikotarpiu, ir kurią apskaičiuojant atsižvelgiama į galinčios kilti rizikos mastą, kaip nustatyta 3.5 dalyje.