13.9.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 277/12

—

pabrėžia ypatingą prieglobsčio svarbą, nes tai yra žmogaus teisė, tačiau taip pat ir civilizacijos pasiekimas (acquis), įtvirtintas tarptautiniuose teisiniuose dokumentuose, tokiuose kaip Ženevos konvencija, ES pagrindinių teisių chartija, Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) ir visų be išimties valstybių narių teisės aktuose, kadangi pamatinė prieglobsčio suteikimo nuostata yra negrąžinimo principas,

—

primena SESV 80 straipsnio nuostatas, pagal kurias solidarumas ir teisingas pasidalijimas atsakomybe yra esminės institucinės koncepcijos, nulemiančios visą Europos politiką, kuria laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje reguliuojamas asmenų judėjimas, visų pirma išorės sienų valdymas ir jų kirtimas, prieglobsčio suteikimas ir tarptautinė apsauga bei imigracija. Minėtas straipsnis yra tinkamas teisinis pagrindas įgyvendinti Europos teisines priemones, kurių tikslas – stiprinti solidarumą ir skatinti teisingą pasidalijimą atsakomybe,

—

pabrėžia, kad dabartinė padėtis rodo, jog prieglobsčio srityje būtinas konkretus ES ir valstybių narių tarpusavio solidarumas, kaip nustatyta SESV 80 straipsnyje, ir yra įsitikinęs, kad nebus įmanoma užtikrinti aukštą bendrą apsaugos lygį tarptautinės apsaugos prašantiems asmenims, nesukūrus mechanizmų, kuriuose atsižvelgiama į didelius atskirų valstybių narių skirtumus tiek susijusius su trečiųjų šalių gyventojų, ekonominių migrantų ar tarptautinės apsaugos prašytojų, kuriuos jie priversti priimti, skaičiumi, tiek ir su finansinėmis, techninėmis ir kitomis galimybėmis valdyti šiuos migrantų srautus,

—

atkreipia dėmesį į solidarumo ir teisingo atsakomybės pasidalijimo prieglobsčio politikos srityje vietos ir regioninį aspektą ir pabrėžia, kad vietos ir regionų valdžios institucijos atlieka svarbų vaidmenį informuojant vietos gyventojus ir gali jiems suteikti daugiau informacijos prieglobsčio ir tarptautinės apsaugos klausimais ir taip daryti teigiamą poveikį atvykėlių priėmimo sąlygoms ir palankesniam jų sutikimui vietos bendruomenėje.

Pranešėjas

Théodoros GKOTSOPOULOS (EL / ESP), Palini (Atika) miesto tarybos narys

Pamatinis dokumentas

Komisijos komunikatas dėl didesnio ES valstybių narių solidarumo prieglobsčio srityje. ES geresnio dalijimosi atsakomybe ir didesnio tarpusavio pasitikėjimo darbotvarkė

COM(2011) 835 final

1.

pažymi, kad mišrūs migracijos srautai yra visų ES valstybių narių tikrovės dalis ir tapo viena pagrindinių žiniasklaidos temų, visų pirma dėl politinių pokyčių, kurie vyksta Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų šalyse, tačiau ir dėl bendros politinės padėties tokiuose regionuose kaip Afganistanas ir Pakistanas ar Irakas ir Iranas, verčiančios jų gyventojus ir vėl judėti Europos link. Minėtų mišrių migracijos srautų problemos skirtingu intensyvumu slegia Europos Sąjungos išorės sienas, taigi ir tam tikrų valstybių narių prieglobsčio teikimo institucijas, keldamos humanitarinius iššūkius;

2.

pabrėžia, kad besitęsianti sunki ekonomikos krizė, ypač stipriai palietusi ES Viduržemio jūros regiono šalis, kurios priima neproporcingai daug prieglobsčio prašytojų, ir jų nesugebėjimas veiksmingai spręsti šią problemą yra neigiamą poveikį padėties valdysenai darantys veiksniai, bloginantys ir taip jau prastą padėtį;

3.

mano, kad būtina parengti visapusišką bendrą Europos migracijos ir prieglobsčio politiką, kaip rekomenduojama Stokholmo programoje. Ji turės būti pagrįsta visapusišku požiūriu, kurio esmė – veiksmingai valdyti teisėtą imigraciją ir kovoti su neteisėtąją, tačiau taip pat ir visų pirma aktyviai stiprinti prieglobsčio struktūras;

4.

pabrėžia ypatingą prieglobsčio svarbą, nes tai yra žmogaus teisė, tačiau taip pat civilizacijos pasiekimas (acquis), įtvirtintas tarptautiniuose teisiniuose dokumentuose, tokiuose kaip Ženevos konvencija, ES pagrindinių teisių chartija, Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) ir visų be išimties valstybių narių teisės aktuose, kadangi pamatinė prieglobsčio suteikimo nuostata yra negrąžinimo principas;

5.

nurodo gretutines, prieglobstį papildančias teises, visų pirma teisę į orumą, kankinimo ir žeminančio elgesio draudimą, teisę į apsaugą ištrėmimo, pašalinimo ar ekstradicijos atvejais, taip pat teisę į veiksmingą teisinę gynybą ir nešališką teismą bei teisę į šeimos susijungimą;

6.

pripažįsta, kad rengiant bendrąją Europos prieglobsčio sistemą (BEPS) pasiekta pažangos, tačiau mano, kad tikslinga pakartoti Stokholmo programos raginimą baigti šį procesą 2012 m. ir rekomenduoti valstybėms narėms, Tarybai ir Europos Parlamentui parodyti tvirtą politinę valią ir užbaigti derybas dėl direktyvų, susijusių su priėmimo sąlygomis ir prieglobsčio suteikimo procedūromis, peržiūros ir dėl Dublino reglamento ir „Eurodac“ sistemos reformavimo;

7.

pabrėžia, kad BEPS konkreti paskirtis – ginti asmenų, kuriems skirta tarptautinė apsauga, teises, o ne tik siaurai suvoktai saugai užtikrinti ir nacionaliniam suverenitetui apsaugoti;

8.

teigia, kad iš tiesų bendra prieglobsčio sistema yra grindžiama visoje ES teritorijoje vienodomis teisėmis ir procedūromis siekiant išvengti pernelyg skirtingo tokio pobūdžio bylų nagrinėjamo, todėl pritaria šiuo metu dedamoms pastangoms iš dalies pakeisti galiojančius teisės aktus, kad būtų parengtos vienodos taisyklės, o ne nustatyti būtiniausi reikalavimai;

9.

atkreipia dėmesį į pastaruosius Strasbūro ir Liuksemburgo teismų sprendimus (1), kurie labai aiškiai parodė: a) galiojančios teisinės sistemos, visų pirma Dublino reglamento, trūkumus ir b) spragas, kurios dabartinėmis įtemptos padėties sąlygomis kelia rimtą grėsmę tarptautinės apsaugos prašytojų teisių užtikrinimui ir kurios susidarė dėl skirtingų įvairių valstybių narių politinių, teisinių ir praktinių požiūrių. Minėti sprendimai rodo, kad būtina parengti geriausiai pritaikytą bendrąją Europos prieglobsčio sistemą ir, įgyvendinant šią iniciatyvą, sustiprinti Dublino reglamento veiksmingumą papildant jį nuostatomis, užkertančiomis kelią krizių priežastims ir tokiu būdu padedančiomis užtikrinti, kad atskirų valstybių narių sistemų trūkumai nedarytų neigiamo poveikio nei bendrajai sistemai, nei žmogaus teisių apsaugai;

10.

laikosi nuomonės, kad migracijos reiškiniui pasiekus tokį didelį mastą būtina atitinkamai keisti ES prieglobsčio politiką ir nedelsiant įgyvendinti šiam reiškiniui valdyti reikalingus veiksmingus metodus ir strategiją;

11.

primena SESV 80 straipsnio nuostatas, pagal kurias solidarumas ir teisingas pasidalijimas atsakomybe yra esminės institucinės koncepcijos, nulemiančios visą Europos politiką, kuria laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje reguliuojamas asmenų judėjimas, visų pirma išorės sienų valdymas ir jų kirtimas, prieglobsčio suteikimas ir tarptautinė apsauga bei imigracija. Minėtas straipsnis yra tinkamas teisinis pagrindas įgyvendinti Europos teisines priemones, kurių tikslas – sustiprinti solidarumą ir skatinti teisingą pasidalijimą atsakomybe;

12.

pripažįsta, kad solidarumas glaudžiai susijęs su atsakomybe, ir ragina visas valstybes nares laikytis tarptautiniu ir Sąjungos lygmeniu prisiimtų įsipareigojimų bei juos vykdyti, visų pirma sureguliuojant padėtį savo pačių teritorijose. Tačiau Komitetas pabrėžia, kad siaurai suvokiama atsakomybės koncepcija negali būti nei teisine, nei politine išankstine solidarumo sąlyga: pasitaiko atvejų, kai konkrečiai parodytas solidarumas padeda veiksmingai laikytis įsipareigojimų;

13.

pabrėžia, kad dabartinė padėtis rodo, jog prieglobsčio srityje būtinas konkretus ES ir valstybių narių tarpusavio solidarumas, kaip tai nustatyta SESV 80 straipsnyje, ir yra įsitikinęs, kad nebus įmanoma užtikrinti aukštą bendrą apsaugos lygį tarptautinės apsaugos prašantiems asmenims nesukūrus mechanizmų, kuriuose atsižvelgiama į didelius atskirų valstybių narių skirtumus tiek susijusius su trečiųjų šalių gyventojų, ekonominių migrantų ar tarptautinės apsaugos prašytojų, kuriuos jie priversti priimti, skaičiumi, tiek ir su finansinėmis, techninėmis ir kitomis galimybėmis valdyti šiuos migrantų srautus;

14.

pažymi, kad Komisijos komunikate pateikiama dabartinės padėties analizė ir nurodomos jau nustatytos solidarumo stiprinimo priemonės, tačiau apgailestauja, kad trūksta pasiūlymų dėl veiksmingų priemonių, kuriomis būtų remiamas solidarumas ir gerinamos dalijimosi atsakomybe sąlygos;

15.

pritaria Tarybos iniciatyvai parengti bendrą pavyzdinę solidarumo sistemą, skirtą valstybėms narėms, kurių prieglobsčio teikimo sistemoms dėl įvairių priežasčių, įskaitant ir mišrius migracijos srautus, tenka ypač didelis krūvis (2);

16.

vis dėlto pabrėžia, kad veiksmingos priemonės solidarumui ir atsakomybės pasidalijimui užtikrinti sustiprintų pagarbą žmogaus teisėms ir teisingumo, lygių galimybių, tarimosi ir politinio dalyvavimo sąvokas. Šios nuostatos turi atitikti subsidiarumo ir proporcingumo principus;

17.

pažymi, kad nėra galimybės išsamiai išnagrinėti, ar Komisijos komunikatas atitinka subsidiarumo principą, nes jame iš esmės tik aprašomi būdai, kuriais turimos priemonės ir ES teisės aktai gali padėti stiprinti solidarumą. Tačiau dėl joje minimų ateityje numatomų iniciatyvų, susijusių, pavyzdžiui, su pabėgėlių statusą turinčių asmenų perkėlimo programomis arba su reglamentais dėl bendro prieglobsčio prašymų nagrinėjimo, t. y. iniciatyvų, kurios galėtų daryti poveikį sprendžiant klausimus, iki šiol glaudžiai susijusius su nacionaliniu valstybių narių suverenitetu (pvz., prieglobsčio prašymų svarstymas arba prieglobsčio prašytojų priėmimas) ir kurios galėtų turėti didelių politinių, teisinių ir finansinių pasekmių, Komitetas ragina Europos Komisiją ypač atidžiai jas rengti;

18.

pabrėžia, kad solidarumo sąvoka aprėpia ir išorės ryšius, visų pirma kai kalbama apie ES solidarumą su kitais pasaulio regionais, kuriuose kyla humanitarinės krizės ir kurie, Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro biuro duomenimis, priima didžiąją daugumą pabėgėlių ir tarptautinės apsaugos prašytojų. Todėl labai svarbu, kad vystomojo bendradarbiavimo politikos srityje valstybės narės bendradarbiautų su trečiosiomis šalimis, siekdamos sukurti geresnes ekonomines bei socialines sąlygas ir sustiprinti taiką. Tačiau trečiųjų šalių prieglobsčio sistemoms teikiama parama negali būti laikoma būdu išvengti prievolės suteikti teisę į tarptautinę apsaugą ES teritorijoje arba galimybe perkelti procedūras už jos ribų; ji paprasčiausiai turi būti priemone ekonominėms ir socialinėms sąlygoms konkrečiose trečiosiose šalyse gerinti;

19.

ragina atitinkamas institucijas ir ES valstybes nares aktyviau skatinti ES kaimynines šalis laikytis tarptautinės teisės, ES ir jos valstybių narių atžvilgiu prisiimtų įsipareigojimų, ypač tuo atveju, kai šalys su ES yra pasirašiusios readmisijos susitarimus;

20.

atkreipia dėmesį į solidarumo ir teisingo atsakomybės pasidalijimo prieglobsčio politikos srityje vietos ir regioninį aspektą. Arti ES išorės sienų esančios vietos ir regionų valdžios institucijos pirmosios galėtų įgyvendinti Europos prieglobsčio srities teisės aktus ir BEPS. Juos įgyvendinti taip pat galėtų didžiųjų aglomeracijų, kuriose pastebimas nuolatinis pabėgėlių ir prieglobsčio prašytojų srauto augimas, savivaldybės. Teritorinės valdžios institucijos vykdo labai svarbią veiklą priimdamos prieglobsčio prašytojus, pabėgėlius ir asmenis, kuriems suteikta tarptautinė apsauga, ir kai kuriose valstybėse narėse joms tenka atsakomybė užmegzti pirmuosius ryšius su naujai atvykstančiais asmenimis;

21.

pabrėžia, kad nors vietos ir regionų valdžios institucijos atlieka joms skirtą konkretų vaidmenį, jos visiškai nedalyvauja solidarumo ir dalijimosi atsakomybe sistemoje, kuri kol kas taikoma tik valstybėms narėms. Be to, politiniu lygmeniu vykdomame programavime ir dialoge atsižvelgiama tik į valstybėms narėms tenkančią finansinę naštą, o ne į trečiųjų šalių piliečių priėmimo pasekmes socialinei sanglaudai vietos ir regiono mastu, nors kaip tik vietos ir regionų valdžios institucijos pirmosios turi spręsti su tuo susijusias problemas;

22.

todėl Komitetas ketina pareikšti konkrečią poziciją ir pateikti pasiūlymų, kuriais siekiama užtikrinti vietos ir regionų valdžios institucijos galimybę aktyviai dalyvauti perkeliant pabėgėlius ir taikant prieglobsčio prašytojams arba turintiems prieglobstį skirtos pagalbos, paramos ir solidarumo mechanizmus atsižvelgiant į tai, kad kai kuriose valstybėse narėse jau priimti teisės aktai, kuriuose šioms institucijoms jau numatyta tokio pobūdžio atsakomybė;

23.

pabrėžia svarbų vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmenį informuojant vietos gyventojus; be to, turėdamos daug bendradarbiavimo su NVO ir pilietinės visuomenės organizacijomis patirties, gali joms suteikti daugiau informacijos prieglobsčio ir tarptautinės apsaugos klausimams ir taip daryti teigiamą poveikį atvykėlių priėmimo sąlygoms ir palankesniam jų sutikimui vietos bendruomenėje;

24.

pabrėžia, kad būtina iš esmės persvarstyti Dublino reglamentą atsižvelgiant į Europos Komisijos 2008 m. pasiūlymą (3). Iki šiol buvo taikomas pirmos atvykimo į Sąjungą vietos kriterijus, todėl padidėjo spaudimas kai kurių valstybių narių prieglobsčio teikimo sistemoms ir Dublino reglamento įgyvendinimas tapo tiesiog su geografine padėtimi susijusiu klausimu, o tai prieštarauja pačiai solidarumo idėjai. Todėl Komitetas ragina valstybes nares, Tarybą ir Europos Parlamentą parengti naują krizės valdymo procedūrą ir apsvarstyti tam tikras veiksmingas solidarumo priemones, kuriomis galima būtų sušvelninti žalingas Dublino sistemos taikymo pasekmes;

25.

primena, kad ankstesnėje nuomonėje (4) Komitetas palankiai įvertino Europos Komisijos pasiūlymą pagal naują Dublino reglamento redakciją laikinai sustabdyti tarptautinės apsaugos prašytojų perdavimą, kai valstybėje narėje susiklosto ypač sudėtinga padėtis, kelianti itin didelių sunkumų jos priėmimo pajėgumams, prieglobsčio sistemai arba infrastruktūrai. Tačiau supranta, kaip sunku gauti pritarimą šiai priemonei ir ją taikyti, ir suvokia alternatyvaus pasiūlymo sukurti vertinimo ir išankstinio perspėjimo mechanizmą, kuris apimtų visas valstybių narių prieglobsčio teikimo sistemas, svarbą;

26.

atsižvelgdamas į anksčiau išsakytas pastabas, mano, kad naudinga pabrėžti, jog siūlomo vertinimo ir išankstinio perspėjimo mechanizmo veiksmingumas labai priklausys nuo galimybės gauti patikimą ir nuolat atnaujinamą informaciją, glaudaus valstybių narių bendradarbiavimo ir ES pajėgumo kaip galima greičiau pašalinti pastebėtas spragas ir išspręsti nustatytas problemas. Be to, Komitetas atkreipia dėmesį į tai, kad tokios organizacijos kaip Europos prieglobsčio paramos biuras (EPPB), Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro biuras, nacionalinės pabėgėlių reikalų tarybos, taip pat kitos nevyriausybinės organizacijos ir ypač vietos ir regionų valdžios institucijos gali suteikti labai vertingą pagalbą;

27.

mano, kad pasiūlymas išplėsti pripažintų pabėgėlių savanorišką perkėlimą sekant Maltai skirtos bandomosios programos pavyzdžiu yra teigiamas žingsnis siekiant stiprinti solidarumą. Todėl Komitetas ragina Europos Komisiją ir valstybes nares apsvarstyti galimybę tam tikromis aplinkybėmis vykdyti privalomą perkėlimą (pvz., kai atitinkama valstybė narė to prašo, arba taikant išankstinio perspėjimo mechanizmą parengiama atitinkama išvada ir EPPB pateikia savo nuomonę šiuo klausimu, arba kai suinteresuotieji subjektai pritaria šiai priemonei). Komitetas prašo Europos Komisijos ir valstybių narių rimtai apsvarstyti klausimą, ar perkėlimas galėtų būti taikomasi ir tarptautinės apsaugos prašytojams, ir atitinkamai prašo visų pirma persvarstyti jau atliktą teisinį, ekonominį ir techninį tyrimą (5);

28.

pažymi, jog, kadangi nėra abipusio tarptautinės apsaugos sprendimų pripažinimo sistemos, kyla praktinių ir teisinių su perkėlimu susijusių sunkumų; todėl ragina Europos Komisiją svarstyti būtinas priemones šiems klausimams spręsti;

29.

pritaria Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro biuro pasiūlymui sukurti tokios perkėlimo sistemos veikimą užtikrinančią „formulę“, kuri leistų atsižvelgti į tokius aspektus kaip atitinkamos šalies BVP, jos teritorijos plotas, gamtiniai ir kitokie ištekliai, gyventojų skaičius, prieglobsčio suteikimo galimybės, visas atvykusių prieglobsčio prašytojų skaičius, įsipareigojimus perkėlimo srityje, taip pat į kitus parametrus (6);

30.

palankiai vertina neseniai Europos Parlamento priimtą sprendimą, kurį priėmus buvo parengta bendroji Europos perkėlimo programa, kuri, jo manymu, padės stiprinti išorinį solidarumo matmenį, ir ragina valstybes nares nuo šiol vykdyti įsipareigojimus, kuriuos jos prisiėmė pagal Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro biuro programas;

31.

palankiai vertina tai, kad ateityje prieglobsčio prašymus bendrai nagrinės didesnis skaičius valstybių narių kartu su EPPB ir Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro biuru, tačiau nurodo, kad tai turėtų būti daroma laikantis principo, jog prašymai dėl tarptautinės apsaugos turi būti nagrinėjami kiekvienas atskirai. Todėl Komitetas ragina Europos Komisiją atlikti teisinį, ekonominį ir techninį tyrimą ir informuoti apie jo rezultatus;

32.

taip pat mano, kad iki šiol dar niekada netaikyta Direktyva 2001/55/EB dėl minimalių normų, suteikiant perkeltiesiems asmenims laikiną apsaugą esant masiniam srautui, ir dėl priemonių, skatinančių valstybių narių tarpusavio pastangų priimant tokius asmenis ir atsakant už tokio veiksmo padarinius pusiausvyrą, yra labai svarbi konkretaus ir išskirtinio solidarumo priemonė. Be to, mano, kad būtina persvarstyti šią direktyvą, kad būtų lengviau nustatyti, remiantis objektyviais ir kiekybiniais kriterijais, kada perkeltųjų asmenų srautas tikrai tampa masiniu, be kita ko, apsvarstant galimybę pradėti šią priemonę taikyti vienam ar keletui regionų pateikus atitinkamą prašymą;

33.

palankiai vertina tai, kad Direktyva 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso, buvo iš dalies pakeista ir dabar ji taikoma taip pat asmenis, kuriems suteikta tarptautinė apsauga. Toks taikymo srities išplėtimas reiškia, kad pripažinti pabėgėliai, pragyvenę penkerius metus jiems iš pradžių tarptautinę apsaugą suteikusioje valstybėje narėje ir įvykdę tam tikras sąlygas, galės įsikurti kitoje valstybėje narėje. Nors šis sprendimas nėra solidarumo priemonė stricto sensu, jis galbūt galėtų sumažinti įtampą ir padėtų geriau integruoti pabėgėlius. Todėl Komitetas ragina valstybes nares kuo greičiau perkelti iš dalies keičiančios direktyvos 2011/51/ES (7) nuostatas į savo nacionalinę teisę;

34.

pažymi, kad praktinis bendradarbiavimas yra vienas iš pamatinių bendrosios Europos prieglobsčio sistemos ramsčių ir palankiai vertina esminę ES organizacijų, visų pirma EPPB, taip pat „Frontex“, pagalbą, padedančią rasti sprendimus tam tikrais išskirtiniais atvejais, pavyzdžiui, Maltoje ir Graikijoje, ir kartu pabrėžia, kad specializuotų organizacijų veiksmai turi padėti užtikrinti, kad bus išsaugotos tarptautinės apsaugotos prašytojų teisės;

35.

mano, kad reikėtų ypač vengti tokių veiksmų, kurie neleistų pasinaudoti teise pateikti prieglobsčio prašymą. Todėl Komitetas ragina „Frontex“ įsipareigoti labiau gerbti žmogaus teises vykdant jai patikėtas ES išorės sienų apsaugos užduotis. Komitetas mano, kad šia kryptimi buvo žengtas pirmas žingsnis, kai neseniai buvo iš dalies pakeistas „Frontex“ steigimo reglamentas, kuriuo ši organizacija įpareigojama parengti pagrindinių teisių strategiją, įkuriamas patariamasis forumas ir sukuriama už pagrindinių teisių apsaugą atsakingo pareigūno pareigybė (8). Komitetas pripažįsta, kad šioje srityje svarbų vaidmenį gali atlikti Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūra, kuri jau yra suvarsčiusi žmogaus teisių padėtį prie ES išorės sienų (9), ir skatina ją išplėsti tyrimus šioje srityje ir teikti rekomendacijas „Frontex“ ir EPPB bei dalytis su šiomis struktūromis savo patirtimi;

36.

pabrėžia, kad būtina didinti EPPB veiklos pajėgumus, kad jis galėtų veiksmingiau ir operatyviau padėti vietos ir regionų valdžios institucijoms savo specializuotomis žiniomis ir praktine patirtimi, ir ragina užtikrinti aktyvesnį vietos ir regionų valdžios institucijų dalyvavimą EPPB konsultaciniame forume; palankiai vertina Europos Komisijos ketinimą 2013 m. įvertinti EPPB veiklos poveikį ir reiškia norą dalyvauti šioje veikloje;

37.

mano, kad labai svarbus yra švietimas, kurį kaip konkrečią bendradarbiavimo priemonę galėtų užtikrinti EPPB, ir primygtinai siūlo pasinaudoti galimybe geriau suderinti praktinius veiksmus baigiant rengti ir visiškai įgyvendinant Europos prieglobsčio srities mokymo programą. Turėdamas tai omeny, Komitetas siūlo EPPB kurti mokymo programas, kurios būtų naudingos vietos ir regionų administracijų pareigūnams, dalyvaujantiems priimant tarptautinės apsaugos prašytojus;

38.

pripažįsta, kad pastaraisiais metais ES sukūrė keletą naudingų priemonių, visų pirma Europos pabėgėlių fondą, kurios sudaro geresnes sąlygas valstybėms narėms įgyvendinti ES prieglobsčio politiką;

39.

teigiamai vertina pasiūlymą supaprastinti ES prieglobsčio ir migracijos finansavimo mechanizmų architektūrą sukuriant Prieglobsčio ir migracijos fondą, kurio ištekliai, siekiant užtikrinti visapusišką migrantų srautų valdymą, sieks 3,87 mlrd. eurų ir kuris apims skirtingas bendrosios prieglobsčio ir migracijos politikos 2014–2020 m. sritis. Komitetas tikisi, kad kartu su šia iniciatyva bus patobulintos ir procedūros;

40.

pabrėžia, kad solidarumo stiprinimo priemonėms būtina skirti pakankamai išteklių; prireikus, šiomis priemonėmis būtų remiamos bendros pastangos gerinti pagrindines prieglobsčio sistemos sąlygas, teikiama konkreti pagalba valstybėms narėms ir regionams, susidūrusiems su ypatingomis problemomis, ar būtų įgyvendinamos perkėlimo iš trečiųjų šalių į ES ir perkėlimo ES viduje programos;

41.

pabrėžia, kad prieglobsčiui ir tarptautinei apsaugai skiriamos lėšos turi atitikti ES tarptautinius įsipareigojimus, t. y. turi būti nustatyta tinkamiausia saugos ir išorės sienų valdymo išlaidų ir išlaidų, skirtų tokioms veiklos sritims kaip prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų gerinimas, pusiausvyra. Pastarojoje veiklos srityje didelės papildomos naudos gali sukurti vietos ir regionų valdžios institucijos;

42.

ragina Europos Komisiją ir valstybes nares dėti visas pastangas, kad visapusiškai įgyvendintų partnerystės principą, kuriuo grindžiama Prieglobsčio fondo veikla, siekiant užtikrinti, kad visi vietos ir regionų lygmens suinteresuotieji subjektai dalyvautų nustatant finansavimo prioritetus ir vertinant įgyvendinamas iniciatyvas. Įgyvendinant šį principą turėtų būti laikomasi įgyvendinimo sistemos, nustatytos siūlomo Reglamento, kuriuo nustatomos Prieglobsčio ir migracijos fondo bendrosios nuostatos (COM(2011) 752 final), IV skyriuje;

43.

todėl ragina valstybes nares numatyti savo vietos ir regionų valdžios institucijų atstovų dalyvavimą politiniame dialoge, per kurį nustatomi metinių Prieglobsčio fondo finansavimo prioritetai (10).