6.6.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 161/14

1.1

Šiuo metu nėra vienareikšmiškos, visoje Europos Sąjungoje taikomos apibrėžties, kuri aiškiai nurodytų, kuo skiriasi bona fide savarankiškai dirbantys asmenys, veikiantys savisamdos pagrindais, ir fiktyvūs savarankiškai dirbantieji. Kiekviena kompetentinga institucija ir kiekvienas atskiras organas naudoja savo paties teisinę ar reguliavimo sistemą, kuri gali skirtis priklausomai nuo jurisdikcijos ir politikos srities (mokesčių įstatymai, socialinė apsauga, verslo teisė, darbo rinka, draudimas). Piktnaudžiavimo atvejai įvairūs – nuo vengimo mokėti socialinio draudimo įmokas, vengimo mokėti mokesčius ir darbo teisių pažeidimų iki nedeklaruojamo darbo. Tai labai iškraipo konkurencijos sąlygas tikrą savarankišką veiklą vykdantiems asmenims, labai mažoms įmonėms ir MVĮ.

1.2

2006 m. paskelbtoje žaliojoje knygoje „Darbo teisės modernizavimas įgyvendinant XXI amžiaus uždavinius“ Europos Komisija iškėlė klausimą, ar valstybėse narėse nereikėtų aiškiau teisiškai apibrėžti samdomo darbo ir savarankiško darbo sąvokų, siekiant sudaryti palankesnes sąlygas bona fide perėjimui iš samdomo darbo į savarankišką darbą ir atvirkščiai. Po žaliosios knygos paskelbimo surengtose konsultacijose buvo pripažinta, kad visoje Europos Sąjungoje taikomos apibrėžties nebuvimas gali kelti problemų, ypač kai dirbama (arba paslaugos teikiamos) kitose šalyse.

1.3

2006 m. TDO rekomendacijoje „darbo santykių“ sąvoka traktuojama labai plačiai, kad būtų galima imtis veiksmų prieš fiktyvų savarankišką darbą. Siekiant nuspręsti, buvo ar nebuvo užmegzti darbo santykiai, visų pirma reikia ištirti dirbančiojo veiklą ir atsiskaitymą su juo, nepaisant to, kaip santykiai apibūdinami, pavyzdžiui, sudarytoje sutartyje. Paslėpti darbo santykiai yra tokie darbo santykiai, kai darbdavys taip traktuoja savo darbuotoją norėdamas nuslėpti tikrąjį jo kaip darbuotojo teisinį statusą ir kai dėl sutarties sąlygų darbuotojas gali neteikti apsaugos, į kurią darbuotojai turi teisę.

1.4

Keletas valstybių narių jau bandė parengti išsamią apibrėžtį, kuri leistų pagal iš anksto nustatytus kriterijus skirti savarankiškai dirbančius asmenis ir samdomus darbuotojus. Praktikoje tai atliekant dažnai susiduriama su problemomis, kadangi yra įvairių sudėtingų situacijų. EESRK tai suvokia, todėl siekiant veiksmingesnių rezultatų siūlo įvertinti skirtingą valstybių narių patirtį ir padaryti tam tikras išvadas bei pateikti rekomendacijų.

1.5

Patikimas reglamentavimas ir fiktyvaus savarankiško darbo apibrėžtis būtų naudingas bona fide savarankiškai dirbantiems asmenims ir labai mažoms įmonėms. Su fiktyviu savarankišku darbu reikia kovoti griežčiau registruojant ir stebint tikrąją padėtį darbo rinkoje. Ekonominė priklausomybė nuo kliento (dažnai buvusio darbdavio) yra požymis, kad darbo santykiai tęsiasi.

1.6

Visose valstybėse narėse savarankiškai dirbantiems asmenims sukūrus tinkamą socialinės apsaugos sistemą, pagal kurią būtų atsižvelgiama į jų statuso specifiką, bus lengviau užkirsti kelią galimam piktnaudžiavimui ir su juo kovoti.

1.7

Tai, kad darbuotojai tampa tikrai savarankiškai dirbančiais asmenimis, yra normalus darbo rinkos ir ekonomikos procesas. Todėl derėtų apsvarstyti, kokiu būdu jie galėtų naudotis bendromis sistemomis, pavyzdžiui, kaip juos įtraukti į esamas MVĮ, verslo organizacijas, rūmus, darbo rinkos organizacijas ir kaip integruoti į įvairias socialinės apsaugos bei pensijų sistemos dalis. Be to, jiems turi būti taikomi visi sveikatos apsaugos ir saugos darbe užtikrinimo reikalavimai, suteikta galimybė naudotis profesinio mokymo įstaigų paslaugomis.

1.8

EESRK pabrėžia savarankiškai dirbančio asmens statuso vertę ir svarbą visuomeniniu ir socialiniu bei ekonominiu požiūriu. Todėl labai svarbu piliečiams turėti galimybę laisvai ir sąmoningai apsispręsti, būti savarankiškai dirbančiu asmeniu ar ne.

1.9

Kai kuriose valstybėse narėse vykdomos verslumo ugdymo programos gali iškreipti konkurencijos sąlygas tikrai savarankiškai dirbantiems asmenims, labai mažoms įmonėms ir MVĮ. Todėl svarbu atlikti tyrimą ir taip įvertinti visiems jiems daromą poveikį. EESRK siūlo paprašyti valstybių narių nurodyti itin problemiškus sektorius ir kad jos, inicijavusios socialinį dialogą, nusistatytų minimalų valandinį darbo užmokestį, kuris galbūt būtų skirtingas net tos pačios valstybės narės regionuose.

Labai svarbu, kad ši tendencija atsispindėtų ir valstybių narių lygmeniu vykdomuose viešuosiuose pirkimuose, – taip būtų rodomas pavyzdys ir kovojama su nesąžiningu elgesiu.

2.1

Savarankiškas darbas yra teisėtas darbo rinkoje galiojantis statusas, ir kiekvienas žmogus turi teisę dirbti savarankiškai. EESRK tokios pozicijos laikėsi kelete nuomonių, kurias parengė savarankiško darbo klausimu. Tačiau šis reiškinys turi ir kitą pusę, kurios Komitetas dar nenagrinėjo. Naujausioje nuomonėje buvo aiškiai nurodyta: „[…] šiame dokumente nebus svarstomos nedeklaruoto darbo ar fiktyvių savarankiškai dirbančių asmenų temos, nors, be abejonės, šie du reiškiniai kai kuriais atvejais gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai siejami su savarankiško, tačiau ekonomiškai priklausomo darbo reiškiniu“ (1). Šie klausimai pagaliau nagrinėjami šioje nuomonėje.

2.2

Per pastaruosius dešimtmečius savarankiškai dirbančių asmenų, panašiai kaip „klasikinių“ laisvųjų profesijų atstovų ir smulkiųjų verslininkų, kategorijos sudėtis labai pakito. Dabartiniu laikotarpiu būtina įvertinti, ar veiklos aplinkos sąlygomis savarankiškai dirbančiam asmeniui suteikiama pakankama apsauga. EESRK primena savo ankstesnę nuomonę (2), kurioje jis rekomendavo:

2.3

Savarankiškai dirbančio asmens samprata valstybėse narėse skiriasi. Kai kuriose šalyse (Nyderlanduose) jis apibrėžiamas kaip savarankiškai, dažniausiai kitai įmonei, dirbantis subrangovas. Kitose valstybėse narėse (Prancūzijoje) savarankiškai dirbančio asmens statutas suteikiamas tik verslininkui, kuris nėra savo paties įmonės darbuotojas; jis gali turėti arba neturėti darbuotojų. Savarankiškas darbas neapsiriboja subranga, nes klientai gali būti ir vartotojai. Skirtingos darbo santykių ir savarankiško darbo apibrėžtys yra labai svarbios ne tik darbo teisės, bet ir socialinės apsaugos ir mokesčių įstatymų atžvilgiais.

2.4

Bendrosios rinkos sukūrimas ir su tuo susijęs judėjimo laisvės įvedimas prisidėjo prie 2.2 punkte nurodytos padėties raidos ir to, kad savarankiškas darbas pradėtas taikyti labiausiai pažeidžiamuose darbo rinkos segmentuose. Nemažai dirbančiųjų šiandien yra samdomi (per įvairias agentūras) ne kaip darbuotojai, bet kaip „savarankiškai dirbantys paslaugų teikėjai“. Su samdomu asmeniu darbo sutartis nesudaroma, nes jis tam tikrą paslaugą teikia savarankiškai. Už pigią darbo jėgą dabar galima atsiskaityti pagal sąskaitas faktūras, apeinant nacionalinės darbo teisės normas (3). Kyla teisėtas klausimas, ar šio naujo pobūdžio darbas tikrai yra savarankiškas darbas.

2.5

Jau kilo tam tikrų su darbo santykiais susijusių problemų, ypač darbo kitose valstybėse atvejais (4). Tokie darbo santykiai yra panašūs į tradicinius nenuolatinio arba padienio darbo santykius, kai darbuotojai buvo samdomi naudojantis tarpininkų paslaugomis, nors jau manyta, kad tokia praktika liko praeityje (5). Kai kuriose šalyse savarankiškai dirbantis asmuo gali tuojau pat imtis darbo, kuriam vykdyti į nuolatinę darbo vietą priimamiems darbuotojams paprastai reikia praeiti ilgą profesinį mokymą. Atsirado specialių tarpininkavimo ir įdarbinimo agentūrų, kurios siūlo savarankiškai dirbančių asmenų paslaugas. Todėl įmonės gali lengvai pereiti prie sutarčių, pagal kurias savarankiškai dirbantys asmenys atlieka tą patį darbą, kurį anksčiau dirbo nuolatiniai darbuotojai. Reikia patikimesnių duomenų, kurie leistų apskaičiuoti, kiek tokių darbuotojų yra ir kokia būtų kritinė riba. Todėl reikia daugiau profesionalių mokslinių tyrimų.

2.6

Ne tik privatūs rangovai, bet ir vis daugiau didelių įmonių bei viešojo sektoriaus institucijų reguliariai naudojasi savarankiškai dirbančių asmenų paslaugomis. Ketvirtadalis įmonių, kurios samdo savarankiškai dirbančius asmenis, nurodo, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios jie yra samdomi, – žinios ir patirtis. Jie samdomi, kad padėtų įveikti gamybos proceso piko laikotarpiais kylančius sunkumus ir spręsti kvalifikuotų darbuotojų trūkumo problemą. Kita svarbi darbdavių nurodoma priežastis – lankstumas sprendžiant personalo klausimus.

2.7

Jeigu savarankiškai dirbantis asmuo nusprendžia dirbti savarankiškai savo laisva valia, problemos nėra. Tačiau, jeigu statusas keičiamas ne dėl laisvo pasirinkimo tapti savarankiškai dirbančiu asmeniu, socialinė rizika nuo įmonės iš esmės perkeliama konkretiems darbuotojams. Dėl to atsiranda įvairaus pobūdžio piktnaudžiavimo – nuo vengimo mokėti socialinio draudimo įmokas, mokesčius ir darbo teisių pažeidimų iki nedeklaruojamo darbo (6). Tai labai iškraipo konkurencijos sąlygas tikrai savarankiškai dirbantiems asmenims, labai mažoms įmonėms ir MVĮ. Kai kuriose valstybėse narėse vykdomos verslumo ugdymo programos (pavyzdžiui, Prancūzijoje, skirtos nepriklausomiems verslininkams (pranc. auto-entrepreneurs) gali iškraipyti konkurenciją, vykstančią tarp tikrai savarankiškai dirbančių asmenų ir šios naujos savarankiškai dirbančių asmenų kategorijos.

2.7.1

EESRK siūlo paprašyti valstybių narių nurodyti itin problemiškus sektorius ir kad jos, inicijavusios socialinį dialogą, nusistatytų minimalų valandinį darbo užmokestį, kuris galbūt būtų skirtingas net tos pačios valstybės narės regionuose.

Labai svarbu, kad ši tendencija atsispindėtų ir valstybių narių lygmeniu vykdomuose viešuosiuose pirkimuose, – taip būtų rodomas pavyzdys ir kovojama su nesąžiningu elgesiu.

2.8

Savarankiškai dirbančių asmenų dalis Europoje XX amžiaus devintą dešimtmetį išaugo, o paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį šiek tiek sumažėjo. Pastaraisiais dešimtmečiais padėtis įvairiose valstybėse narėse buvo skirtinga. Kai kuriose šalyse savarankiškai dirbančių asmenų vėl padaugėjo, kitose – jų santykinė dalis išliko stabili arba mažėjo (OECD 2005 m. Užimtumo apžvalga ir OECD 2006 m. statistiniai duomenys (Factbook)). Nuo finansų krizės pradžios bendra savarankiškai dirbančių asmenų dalis nepadidėjo. Tam tikra savarankiškai dirbančių asmenų dalis dabar priklauso vadinamajam „lanksčiam“ darbo jėgos sluoksniui: šiems darbo santykiams būdingas nestabilumas, ekonomikos nuosmukio laikotarpiu šiuos darbo santykius galima greitai nutraukti, o kai augimo perspektyvos ima gerėti – vėl atnaujinti.

2.9

Paprastai savarankiškai dirbantys asmenys, palyginti su nuolatiniais darbuotojais, ne taip griežtai laikosi saugos ir sveikatos darbe bei aplinkos apsaugos reikalavimų. Vienas iš būtų šiai spragai šalinti – steigti savarankiškai dirbantiems asmenims skirtus paslaugų centrus, kurie šiuos uždavinius ir darbus atliktų jų vardu.

3.1

Teisės aktuose nėra vienos savarankiškai dirbančio asmens apibrėžties, šis statusas nėra vienodai reglamentuojamas (7). Kartais šia sąvoka pažymimi laisvai samdomi darbuotojai, kitais atvejais – visi savarankiškai ir nepriklausomai dirbantys asmenys. Šis statusas reiškia, kad asmuo neturi darbo sutarties ir paslaugas klientams arba rangovams teikia pagal komercines sutartis.

3.2

Savarankiškai dirbančių asmenų kategorijai būdingi du kraštutinumai (Europos fondas, 1996 m.). Dalis tokių asmenų – aukštos kvalifikacijos, patyrę specialistai, puikiai suprantantys savo padėtį rinkoje, žinantys savo vertę ir norintys veiklą vykdyti savarankiškai. Šiai pirmajai grupei daugiausia priklauso vyresnio amžiaus, gerai apmokami darbuotojai, kurie patys planuoja ir organizuoja savo darbą. Kita dalis – savarankiškai dirbantys asmenys, kurių statuso vienintelis tikslas yra sumažinti administracinę ir finansinę kliento naštą. Tokioje padėtyje esantys asmenys yra fiktyviai savarankiškai dirbantys asmenys, turi mažai pasirinkimo laisvės arba iš viso jos neturi ir yra visiškai ekonomiškai priklausomi nuo savo kliento. Remiantis literatūra, tokioje padėtyje dažnai atsiduria asmenys, priklausantys dviem iš penkių neseniai atliktame tyrime aptartų savarankiškai dirbančių asmenų kategorijų (8).

3.3

Teisiniu požiūriu ne visų savarankiškai dirbančių asmenų padėtis yra vienodai gera palyginti su samdomais darbuotojais. 2010 m. Nyderlandų Socialinių reikalų ir užimtumo ministerijos užsakymu atliktas EIM tyrimas parodė, kaip savarankiškai dirbantys asmenys valdo riziką. Savarankiškai dirbantys asmenys neapdraudžiami kolektyviniu darbuotojų draudimu, todėl nuo rizikos turi draustis patys. Daugeliu atvejų jie to nedaro. Jie gana dažnai turi civilinės atsakomybės draudimą (72 proc.), tačiau daug rečiau draudžiasi sveikatos draudimu (20 proc.) arba darbingumo netekimo draudimu (36 proc.) Tik vienas iš dviejų savarankiškai dirbančių asmenų kaupia lėšas pensijų fonde. Todėl esama rizikos, kad išėjus į pensiją jiems teks gyventi skurde. Žemės ūkio ir statybų sektoriuose savarankiškai dirbantys asmenys dažniau (palyginti su kitų sektorių vidurkiu) draudžiasi nuo rizikos, o statybų ir verslo paslaugų sektoriuose savarankiškai dirbantys asmenys dažniau kaupia pensijas. EESRK rekomenduoja asmenis, kurie nori įgyti savarankiškai dirbančio asmens statusą, tinkamai informuoti apie mažų socialinio draudimo ir sveikatos draudimo įmokų mokėjimo pasekmes ir apie kitas su verslo pradžia susijusias sąlygas bei prievoles.

4.1

Pastaraisiais metais įvairiose Europos šalyse vėl imta kelti klausimus, ar tam tikri santykiai yra darbo santykiai ir kokios teisės bei kokia apsauga yra taikoma šio statuso asmenims. Tai vyksta dėl to, kad įmonių veiklos būdai labai kinta: vis dažniau samdomos trečiosios šalys, rengiami konkursai, įstatymų leidėjai stengiasi atsižvelgti į raginimus suteikti daugiau lankstumo, sumažinti „administracinę“ naštą, dėl to reguliavimas silpnėja ir imama laikytis politikos, pagal kurią atsisakoma „tradicinių“ darbo apsaugos formų.

4.2

Kai kurios Europos šalys bandė nubrėžti teisinę takoskyrą – pagal įvairius kriterijus išsamiau apibrėžti „darbo santykių“ sąvoką. Tokiems santykiams būdinga tai, kad veikla yra apmokama ir vykdoma už atlygį, o iš apmokamo darbo gaunamas pelnas atitenka klientui. Šiuo atveju svarbūs kriterijai yra tai, kad vykdomą darbą kontroliuoja kita šalis ir kad dirbantysis privalo būti pasiekiamas. Prie šių kriterijų priskiriama ir tai, kad darbo užmokestis yra vienintelis arba pagrindinis dirbančiojo pajamų šaltinis ir veikla jam nekelia ekonominės rizikos.

4.3

EESRK norėtų, kad valstybėms narėms būtų teikiamos rekomendacijos, siūlant geriausios praktikos modelius. Kaip gerą pavyzdį galima paminėti Maltos modelį, kuris pasiteisino kaip itin sėkmingas.

Svarstant formaliai savarankiškai dirbančio asmens, kuris prima facie nėra laikomas samdomu darbuotoju, darbo santykių statusą, (gali būti) daroma prielaida, kad šiuo atveju egzistuoja darbo santykiai ir kad asmuo, kuriam teikiama paslauga yra darbdavys, jeigu darbą atliekančio asmens atžvilgiu tenkinami bent penki iš toliau išvardytų kriterijų:

4.4

Skirtingos apibrėžtys taikomos ne tik skirtingose Europos šalyse (9), bet ir ES teisėje. Toks aiškumo trūkumas sukelia didelių problemų darbo kitose valstybėse atvejais. Kadangi nacionalinės ir Europos teisinės sistemos nėra suderintos ir nėra aiškiai apibrėžta, kuo samdomas darbas skiriasi nuo paslaugų teikimo, savarankiško darbo klausimas tampa problemiška tema, ypač darbo kitose šalyse atvejais.

4.5

Žvelgiant iš tarptautinės perspektyvos, vis sunkiau nuspręsti, ar tam tikri santykiai yra darbo santykiai, ar ne. Taip nutinka tada, kai sutarties šalių teisės ir įsipareigojimai nėra aiškiai ir nevienareikšmiškai apibrėžti arba kai dėl didesnio lankstumo ir švelnesnio reguliavimo sunkiau patikrinti, ar tam tikri santykiai yra darbo santykiai. Problemų kyla ir tada, kai įstatymų leidėjai sukuria įvairių tarpinių formų arba savarankišką darbą staiga įteisina kaip vieną iš naujų verslo vykdymo būdų.

4.6

Tarptautinė darbo organizacija (TDO) iš anksto perspėjo apie galimą piktnaudžiavimą savarankiško darbo formomis, dėl kurio nepaisoma darbuotojų teisių ir teisinės apsaugos, paprastai užtikrinamos darbo santykiais. TDO nurodė, kad piktnaudžiavimui sąlygas sudaro keletas veiksnių: teisės aktų nuostatos yra pernelyg siauros arba aiškinamos pernelyg siaurai; teisės aktai yra suformuluoti taip, kad jų taikymo sritis ir poveikis yra minimalūs; nors tam tikri santykiai iš tikrųjų yra darbo santykiai, neaišku, kas yra darbdavys; neapibrėžiamos įvairios fiktyvaus savarankiško darbo formos; ir apskritai nesugebama kontroliuoti, kaip laikomasi reikalavimų.

4.7

Tarptautiniame užimtumo statusų klasifikatoriuje savarankiškas darbas apibrėžiamas kaip darbas, už kurį gaunamas užmokestis yra tiesiogiai priklausomas nuo pelno, gauto už pagamintas prekes arba suteiktas paslaugas. Istoriniu požiūriu pagal tai išskiriamos trys pagrindinės savarankiškai dirbančių asmenų grupės: labai mažos įmonės, smulkus verslas ir laisvai samdomi asmenys. 2006 m. birželio mėn. generalinė asamblėja priėmė rekomendaciją dėl darbo santykių (198 rekomendacija). Šios rekomendacijos pagrindinis tikslas – gerinti nacionalinę darbo santykius užmezgusių darbuotojų apsaugos politiką (1 straipsnio 4 dalis).

4.8

Be to, 2005–2007 m. TDO toliau plėtojo vartojamas sąvokas. Be pirmiau minėtos rekomendacijos, buvo parengta keletas dokumentų, kuriuose, be kita ko, apžvelgiamos valstybių taikomos nacionalinės taisyklės. Ši apžvalga akivaizdžiai atskleidė, kad vis labiau reikia nustatyti aiškias apibrėžtis, pagal kurias būtų galima skirti teisėtas savarankiško darbo formas ir fiktyvią praktiką, kurios vienintelis tikslas – išvengti darbo įstatymų ir kitų teisės aktų arba juos apeiti.

4.9

EESRK rekomenduoja užmegzti socialinį dialogą Europos ir nacionaliniu lygmenimis ir taip apsvarstyti, kaip spręsti konkrečias savarankiško darbo problemas, o į socialinį dialogą įtraukti savarankiškai dirbančių asmenų interesams atstovaujančias organizacijas.