6.6.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 161/20

1.1

Kadangi netrukus bus iš dalies keičiama valstybės pagalbos sistema, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (EESRK) nusprendė parengti nuomonę savo iniciatyva ir joje išnagrinėti regioninės valstybės pagalbos klausimą pilietinės visuomenės ir šios pagalbos atitikimo svarbiausiems vidaus rinkos principams požiūriu.

1.2

Šis klausimas yra ypač svarbus ir turi lemiamos reikšmės esant krizei ir plataus masto ekonomikos nuosmukiui, kai būtinos lanksčios konkurencijos taisykles atitinkančios paramos ir intervencinės priemonės. Pastaraisiais metais Komisija parengė laikinąsias valstybės pagalbos sistemas, visų pirma skirtas teikti reikiamą pagalbą bankų sistemai ir įmonėms.

1.3

Regioninė valstybės pagalba, kuri yra skirta spręsti nepalankiose sąlygose esančių regionų problemas ir kartu skatinti valstybių narių ir visos Europos Sąjungos ekonominę, socialinę ir teritorinę sanglaudą, yra vertinga priemonė, galinti padėti įveikti krizę ir atgaivinti Europos regionų ekonomiką. Ypač MVĮ labai svarbu, kad šios priemonės būtų veiksmingos ir efektyvios ir sudarytų joms galimybę pasinaudoti šia specialia pagalbos sistema šiuo tikslu supaprastintant sąlygas ją gauti, užtikrinant priemonės lankstumą ir tinkamai informuojant MVĮ apie galimybes, kuriomis jos gali pasinaudoti.

1.4

EESR labai palankiai vertina tai, kad vykdant Komisijos nario Joaquín Almunia iniciatyva pradėtą valstybės pagalbos modernizavimo (1) procesą Europos Komisija kartu atnaujino ir modernizavo visas taisykles, kuriomis vadovaujamasi skiriant valstybės pagalbą nepalankiose sąlygose esančiuose regionuose įsisteigusioms įmonėms, ir mano, kad atliekant persvarstymą turi būti užtikrintas regioninės ir konkurencijos politikos nuoseklumas ir laikomasi subsidiarumo principo.

1.5

Todėl EESRK rekomenduoja Europos Komisijai užtikrinti didesnį Sąjungos politikos derėjimą su konkurencijos politika, kad pastaroji ne trukdytų sėkmingai įgyvendinti bendrojo intereso Europos tikslus, pavyzdžiui, darnaus ir integruoto Europos regionų vystymosi, o priešingai - sudarytų palankias sąlygas po krizės vidaus rinkoje atgaivinti regionų ekonomiką.

1.6

2013 m. sausio 14 d. Europos Komisija pradėjo viešas konsultacijas dėl dokumento, kuriame pateiktas pasiūlymas dėl naujų 2014–2020 m. regioninės valstybės pagalbos gairių (2). Šiame dokumente iš esmės išdėstytas 2011 m. gruodžio mėn. valstybėms narėms pateiktame neoficialiame dokumente išdėstytas požiūris. Minėtas dokumentas pirmą kartą svarstytas daugiašaliame susitikime, kuriame Europos Komisija leido suprasti, kad galėtų pritarti kai kuriems valstybių narių pateiktiems prašymams, pavyzdžiui, dėl ES lygmeniu taikomos aukščiausios gyventojų aprėpties, pagal kurią gali būti skirta pagalba, ribos. Todėl pristatant Komisijai EESRK poziciją ši Komiteto nuomonė turi strateginės reikšmės.

1.7

EESRK prašo, kad naujose regioninės valstybės pagalbos gairėse valstybėms narėms būtų užtikrinta lanksti horizontaliosios pagalbos priemonė, kuri leistų joms toliau įgyvendinti strategijos „Europa 2020“ tikslus pasinaudojant regionų kompetencija nepriklausomai nuo sektoriaus ar nepalankiose sąlygose esančių regionų plėtros investiciniuose projektuose dalyvaujančių įmonių dydžio.

1.8

Dabartinė sistema, kuri iš esmės nekeista jau 40 metų, yra netinkama ir nelanksti. Ji grindžiama ES teritorijos geografiniais žemėlapiais. Besikeičiančiomis ekonominėmis ir socialinėmis sąlygomis toliau taikant dabartinį metodą gali kilti kliūčių vidaus rinkos plėtrai.

1.9

EESRK rekomenduoja Komisijai nustatyti lankstesnius ir geriau sparčiai kintančias ekonomines sąlygas atitinkančius pagrindinius kriterijus. Šie kriterijai turėtų leisti nustatyti pagalbos gavėją atsižvelgiant į prioritetus, poreikius, ekonominio neveiksmingumo problemų teritorinį pobūdį, taip pat socialinės atskirties pavojų, institucines sąlygas, nesilaikant administracinių ribų.

1.10

Vis dėlto EESRK pabrėžia, kad vykdant plataus masto modernizavimo procesą svarbu atnaujinti regioninės valstybės pagalbos priemonę atsižvelgiant į krizę patyrusios ekonomikos dinamiką ir tempą, šie veiksniai verčia laikytis lankstesnio požiūrio nustatant nepalankias regionų sąlygas, taigi, tampa netinkamas nepalankių sąlygų regionų geografinis žemėlapis, kuris nekeičiamas visą programavimo laikotarpį (septynerius metus).

1.11

Todėl ESSRK prašo, kad nepalankiose sąlygose esantys regionai, atitinkantys SESV 107 straipsnio 3 dalies c punkto nukrypti leidžiančią nuostatą, būtų nustatomi ne paprasčiausiai iš bendro procentais išreikšto paramą gaunančių Europos gyventojų skaičiaus atimant pagal 107 straipsnio 3 dalies a punkte numatytą išimtį paramą gaunančių gyventojų skaičių, o suteikiant valstybėms narėms platų spektrą kriterijų nepalankioms regionų sąlygoms nustatyti.

1.12

EESRK mano, kad klaidinga regionų plėtros ir sanglaudos investiciniams projektams skirtos paramos neteikti didelėms įmonėms, kadangi yra didelė rizika prarasti vystymosi potencialą, kurį gali užtikrinti tik verslo sistemos sinergija ir horizontalioji integracija nepriklausomai nuo įmonės dydžio.

1.13

EESRK ragina Komisiją nustatyti mechanizmą, kuris leistų ex ante įvertinti galimus neigiamus regioninės valstybės pagalbos išorės padarinius, pavyzdžiui, didelį ES teritorijoje esančių įmonių darbo vietų sumažėjimą, ne tik atliekant lyginamąją analizę, kurią Komisija rengia pranešimo etape ir kuri atliekama tik dėl didelių investicinių projektų (3), bet ir taikant bendrą bendrosios išimties reglamentą.

1.14

EESRK pabrėžia, kad regioninės valstybės pagalbos priemonėje turi būti numatytos ir priemonės, būtinos siekiant išvengti įmonių „išstūmimo“ ir perkėlimo, kuriuos lemia labai dideli greta arba geografiškai arti esantiems regionams skiriamos pagalbos intensyvumo skirtumai, skaidantys vidaus rinką, kadangi vyksta varžymasis dėl subsidijų (angl. subsidy races).

1.15

EESRK siūlo Komisijai:

1.16

Be to, Komisija turėtų numatyti apsaugos sąlygą, kuri visų pirma būtų taikoma didelėms įmonėms, gaunančioms regioninę pagalbą naujos įmonės kūrimui arba tiesiogiai su įmone susijusiam turtui įsigyti, ir pagal kurią šios įmonės būtų įpareigotos penkerius metus nuo pagalbos skyrimo užtikrinti, kad:

1.17

EESRK prašo Komisijos pagalbą mažinti laipsniškiau, progresyviškiau ir proporcingiau nei numatyta pasiūlyme. Šis mažinimas turėtų būti proporcingas sumažintai pagalbai, kuri regionams skirta pagal sanglaudos politiką.

1.18

EESRK siūlo papildyti šiuo metu vienintelį ir realios regionų ekonominės padėties neatspindintį BVP vienam gyventojui kriterijų kitais parametrais, pavyzdžiui, nedarbo lygio, prarastų darbo vietų, viso dirbančių asmenų skaičiaus santykioir kitais parametrais, kurie geriau atitiktų realią padėtį.

2.1

Įgyvendinant konkurencijos politiką valstybės pagalbos kontrolė yra būtina priemonė siekiant užtikrinti, kad rinka valdoma pagal veiksmingus laisvosios prekybos ir konkurencijos principus ir atitinka poreikį sudaryti vienodas sąlygas visoms Europos bendrojoje rinkoje veikiančioms įmonėms. Todėl SESV 107 straipsniu draudžiama teikti pagalbą įmonėms, jei ši daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai, iškraipo konkurenciją arba gali iškraipyti ir suteikti tam tikroms įmonėms nepagrįsto pranašumo, trukdyti rinkos jėgoms teikti pirmenybę konkurencingesnėms įmonėms ir taip mažinti visos Europos konkurencingumą.

2.2

Vis dėlto Sutartyje numatyta galimybė taikyti leidžiančią nukrypti nuostatą, kai šia pagalba siekiama bendrų Europos interesus atitinkančių tikslų, kurių tik rinkos jėgomis negalima pasiekti. 107 straipsnio 2 ir 3 dalyje nurodomas didžiausias rinkos nepakankamumas ir išvardijamos leidžiančios nukrypti nuostatos, kuriomis remiantis „vidaus rinkai neprieštarauja“ arba „vidaus rinkai neprieštaraujančia gali būti laikoma“ tam tikra pagalba, skiriama remiantis tik Europos Komisijos nustatytais kriterijais.

2.3

Remdamasi Sutarties 107 straipsnio 3 dalies a ir c punktais, Komisija valstybės pagalbą skirtą tam tikrų nepalankioje padėtyje esančių Europos Sąjungos regionų ekonominei plėtrai skatinti, gali laikyti neprieštaraujančia bendrajai rinkai. Ši „regioninė pagalba“ dažniausiai skiriama didelėms bendrovėms ir skirta remti investicijas ir darbo vietų kūrimą arba tam tikromis ypatingomis aplinkybėmis suteikiama kaip pagalba veiklai. Abiem atvejais pagalba skirta konkretiems regionams siekiant pašalinti regioninius skirtumus, visų prima skatinant įmones steigti naujus padalinius.

2.4

Kadangi regioninė valstybės pagalba skirta nepalankioje padėtyje esančių regionų problemoms spręsti, ja skatinama valstybių narių ir visos Europos Sąjungos ekonominė, socialinė ir teritorinė sanglauda: ji padeda siekti tikslų, atitinkančių struktūrinių fondų, kurie kartu su valstybių biudžeto lėšomis yra viena iš galimų finansavimo priemonių įgyvendinti regioninės plėtros politiką.

2.5

Komitetas pabrėžia, kad gyvybiškai svarbu ir toliau užtikrinti ir kai kuriais atvejais sustiprinti valstybės pagalbos kontrolės sistemą, kadangi ši pagalba gali labai pakenkti sklandžiam rinkos veikimui. Vis dėlto mano, kad valstybės pagalbos taisyklės turi padėti užkirsti kelią rinkos susiskaidymui ir išvengti rimto konkurencijos ir prekybos iškraipymo pavojaus, kuris gali kilti dėl skirtingų atskirų valstybių narių pajėgumo teikti investicinę pagalbą.

2.6

Be to, Komitetas mano, kad esamos priemonės, skirtos teikti išskirtinę pagalbą krizę patiriantiems regionams arba krizinių situacijų atveju, turi būti veiksmingos ir lanksčios.

2.7

Dabartinė gairių dėl regioninės valstybės pagalbos sistema turi akivaizdžių trūkumų, kadangi jos struktūra yra nelanksti, grindžiama ES geografiniais žemėlapiais ir nevisiškai atitinka Sutarties 107 straipsnio 3 dalies c punkte nustatytus tikslus, todėl gali iškraipyti konkurenciją. Europos Sąjungoje pasikeitus ekonominėms ir socialinėms sąlygomis toliau taikant dabartinį metodą gali kilti kliūčių vidaus rinkos plėtrai.

2.8

Modernizuojant valstybės pagalbą turi būti modernizuojama ir ši svarbi priemonė, papildanti galimų pagalbos nepalankioje padėtyje esantiems regionams priemonių arsenalą. Keista, kad Komisija ketina ne tik išlaikyti dabartinę, nuo 1971 metų galiojančią sistemą su įvairiais vėlesniais pakeitimais, bet ir dar griežčiau ją taikyti. Dažnai Komisijos minimiems ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo tikslams prieštarauja nesuderinta politika, objektyviai ribojanti galimybes, kurias galėtų suteikti numatyta gairių reforma.

2.9

Strategijoje „Europa 2020“ pati Komisija pripažįsta, kad ekonominės sąlygos keičiasi greičiau, nei politinės, todėl Europa, siekdama po krizės susigrąžinti tvarų augimą ir tvarius viešuosius finansus, privalo atnaujinti metodą, kuris turėtų būti grindžiamas išteklių sutelkimu pagal temas ir prioritetus. Kaip neseniai pabrėžta 2012 m. vasario 23 d. Konkurencijos generalinio direktorato diskusijų dokumente dėl modernizavimo (4), tai turėtų būti pasiekta įvairiuose sektoriuose vykdant susijusias reformas ir užtikrinant valstybių narių ir suinteresuotųjų subjektų bendradarbiavimą siekiant rasti platų ir vieningą sutarimą dėl tolesnės veiksmų krypties.

2.10

Komitetas palankiai vertina tokį požiūrį, kuris, jo nuomone, yra lankstesnis, dinamiškesnis, taigi, tinkamesnis siekiant įveikti sparčiai ir nuolat kintančią, ES vis tebesitęsiančią krizę ir ragina tokio požiūrio taip pat ir visų pirma laikytis taikant Sutartyje numatytas išimtis dėl regioninės valstybės pagalbos.

3.1

Komitetas primena, kad nuo 1998 m., kai pirmą kartą buvo parengtos gairės, kuriose nustatyti regioninės valstybės pagalbos principai (5), Komisija visada pabrėžė būtinybę stiprinti regioninės ir konkurencijos politikos koncentravimą ir tarpusavio derinimą (6).

3.2

Iki 2000-2006 m. programavimo laikotarpiu šis požiūris leido užtikrinti dviejų sistemų nuoseklumą. Tuo laikotarpiu ES žemėlapiuose nurodyti reikalavimus gauti struktūrinę pagalbą pagal 1 ir 2 tikslus regionai dėl politinių ir ekonominių priežasčių sutapo su regionais, atitinkančiais reikalavimus gauti regioninės valstybės pagalbą taikant nukrypti leidžiančią nuostatą, tačiau 2007-2013 m. programavimo laikotarpiu tokia praktika nebetaikoma.

3.3

Viena vertus, regioninėje politikoje įvyko pokyčiai, kuriuos lėmė poreikis taikyti daugiadisciplinį ar integruotą metodą, apibrėžti skirtingoms geografinėms aplinkybėms būdingas konkrečias problemas ir parengti visapusišką strategiją, nustatančią sistemą, kuria remiantis siekiama konkrečių tikslų ir veiksmų (7). Vėliau Reglamente (EB) 1083/2006 (8) nustatytas naujas struktūrinės paramos teritoriniu lygmeniu modelis, pagal kurį už veiksmų įgyvendinimą atitinkamu teritoriniu lygiu yra atsakingos valstybės narės pagal kiekvienai iš jų būdingą institucinę sistemą ir atitinkamus socialinius ir ekonominius ypatumus ir poreikius.

3.4

Kita vertus, įgyvendinant konkurencijos politiką regionai, atitinkantys leidžiančios nukrypti nuostatos reikalavimus regioninei paramai gauti, buvo ir toliau iš anksto nustatomi septynis metus galiojančiuose žemėlapiuose. Taigi nebuvo jokios lanksčios konkurencijos priemonės regioninei ir sanglaudos politikai paremti ir būtent tai turėjo neigiamo poveikio vidaus rinkos vientisumui ir parodė, kad politika yra nesuderinta, nors ja siekiama to paties sanglaudos tikslo.

3.5

Komitetas taip pat pabrėžia, kad savo 2008 m. Žaliojoje knygoj dėl teritorinės sanglaudos (9) Komisija pripažino, kad teisė į struktūrinės politikos paramą turi būti nustatoma tik regioniniu lygmeniu, kadangi ji supranta, kad norint užtikrinti geresnį sanglaudos politikos valdymą reikia, kad „politika būtų lankstesnė, pritaikomesnė prie teritorinio masto, labiau atitiktų į vietos gyventojų pageidavimus ir poreikius, labiau derėtų su kitomis politikos sritimis ir visiškai atitiktų subsidiarumo principą.“

3.6

Komisija taip pat padarė išvadą, kad siekiant veiksmingai spręsti Sąjungos ekonomikos augimo problemas globalizuotos pasaulio ekonomikos sąlygomis reikia „įvairiu geografiniu mastu taikomų politinių priemonių“ (10).

3.7

Komisija pripažįsta, kad „Teritoriniam ekonominės veiklos pasiskirstymui įtakos gali turėti konkurencingumo politika – ji padeda užtikrinti, kad regioninė pagalba būtų sutelkta vietovėse, kurių padėtis yra nepalankiausia, ir pagal problemų pobūdį ir mastą nustato teiktinos pagalbos intensyvumą“ (11), tačiau vykdant šią politiką būtina atsižvelgti į pažangą, pasiektą įgyvendinant regioninę politiką, kuri grindžiama ES teminių prioritetų ir geografiniu sutelkimu įvairiu mastu, todėl būtinai reikia persvarstyti metodą, pagal kurį nustatomi regionai, atitinkantys 107 straipsnio 3 dalies nukrypti leidžiančias nuostatas.

4.1

Komitetas pabrėžia, kad pagal Komisijos metodą, skirtą nustatyti Sąjungos teritorijas, kurioms gali būti taikomos 107 straipsnio 3 dalies nukrypti leidžiančios nuostatos dėl regionų, pirmenybė teikiama rimčiausių problemų turintiems regionams (a punktas), kurie nustatomi atsižvelgiant į BVP / PGS (perkamosios galios standartas) ir palyginant jį su atitinkamu bendru Europos vidurkiu. Tokį metodą reikėtų papildyti kitais kriterijais, kurie leistų įvertinti aukštą nedarbo lygį. Šis kriterijus aiškiai minimas Sutartyje. Komisijos taikomas kriterijus tikrai leidžia nustatyti labai žemą gyvenimo lygį, tačiau nebūtinai atspindi didelį nedarbą. Nedarbo lygis galėtų tinkamai pakoreguoti BVP rodiklį. EESRK norėtų paklausti Komisijos, kodėl nepalankioje padėtyje esantys regionai pagal c punkto nukrypti leidžiančią nuostatą nustatomi tiesiog iš atitinkamos valstybės narės bendro gyventojų skaičiaus atimant 107 straipsnio 3 dalies a punkto nuostatas atitinkančių vietovių gyventojų skaičių. Tokiu atveju reali galimybė teikti pagalbą c punkto nuostatas atitinkančiuose nepalankioje padėtyje esančiuose regionuose priklauso nuo a punkto nuostatose apibrėžtų nepalankioje padėtyje esančių vietovių aprėpties. Tai lemia didelius valstybių narių skirtumus, kurių neįvertinami lyginamajame vertinime siekiant nustatyti sunkumus, su kuriais susiduria atrinkti regionai.

4.2

Taip susidaro iškraipymą lemiančios sąlygos: kai kuriose šalyse reikalavimus gauti paramą atitinka regionai, kurių išsivystymo lygis yra gerokai aukštesnis nei kitų šalių regionų, kuriems negali būti teikiama regioninė pagalba, nes jie priklauso šalims, kurių 107 straipsnio 3 dalies c punkte nustatyta viršutinė pagalbos riba yra žema. Prekybos iškraipymas, kurį lemia bet kokios formos pagalba, kurią toli gražu būtų sunku pateisinti bendru interesu, būtų akivaizdus ir nepagrįstas.

4.3

EESRK pabrėžia, jog svarbu, kad c punkto nuostatas atitinkantys nepalankioje padėtyje esantys regionai ir toliau būtų nustatomi remiantis nacionaliniu išsivystymo lygiu, kadangi tik šalies vidaus rodiklių palyginamas sudaro galimybę valstybėms narėms jų teritorijoje mažinti regioninius skirtumus ir įgyvendinti nacionalinę regioninę politiką, leidžiančią panaikinti vidaus rinkos susiskaidymą.

4.4

Globalizuotoje tarptautinėje aplinkoje, laipsniškai ir sparčiai Europoje nykstant vidaus kliūtims, Europos Sąjungoje būtent regionų, o ne nacionaliniu lygmeniu vis labiau pastebimi vidaus skirtumai vietovėse, kuriose socialinės ir ekonominės problemos pranoksta administracines ribas ir yra susijusios su tam tikrais struktūriniais ir sisteminiais, o ne politinio pobūdžio trūkumais.

4.5

„Silpniausių regionų“ nustatymą sieti su geografiniais žemėlapiais, sudaromais septynerių metų laikotarpiui remiantis 2008-2010 m duomenimis, yra visiškai nelankstus pasenęs programavimo metodas, neatitinkantis sparčiai kintančios ekonominės ir socialinės padėties.

4.6

Be to, pastangos „subalansuoti“ ekonominės veiklos geografinį paskirstymą investuojant į nepalankiausiose sąlygas esančius regionus gali duoti pernelyg „primestų“, tų vietovių realių galimybių neatitinkančių rezultatų, taip užkirsti kelią 107 straipsnio 3 dalies c punkto nuostatas atitinkančių vietovių veiksmingoms grupėms ir suteikti galimybę pasinaudoti parama „vietos subsidijų medžiotojams“ regionuose, atitinkančiuose 107 straipsnio 3 dalies a punkto nuostatas. Iš anksto ir nelanksčiai nustatant nepalankiose sąlygose esančius regionus, sukuriama nepalanki terpė konkurencingumui ir inovacijoms, trukdoma plėtoti inovacijų grupes, kurios pagal strategiją „Europa 2020“ yra svarbiausi pažangiosios specializacijos strategijos regionų augimui skatinti veiksniai ir kurias Europos Komisija skatina remti ir plėtoti, o šių grupių „kūrimo parama turi būti sutelkta į santykinio pranašumo sritis (12)“, t. y. ekonomikos sektorius, kuriuose ekonominio efektyvumo požiūriu parama gali būti naudingiausia.

4.7

Be to, aiškiai įrodyta (13), kad regioninės plėtros politikos tikslas iš esmės panaikinti dėl produktyvumo spragų atsiradusius regioninius skirtumus; ją įgyvendinant tiesiog perskirstomi finansiniai ištekliais (turtingesnių regionų išteklius skiriant neturtingiausiems), smarkiai ribojamas judumas ir veiksmingiems inovacijų grupių telkimosi procesams. Toks požiūris būtinai turi būti pakeistas vystymosi strategija: jos pagrindas - vieta, kurios regionų ir vietovių ribos nesiejamos su administracinėmis sienomis ir laikui bėgant gali keistis.

5.1

EESRK mano, kad nepalankioje padėtyje esančių regionų žemėlapių sudarymas turi sudaryti galimybę kiekvienam administraciniam regionui teikti pagalbą visoms vietovėms, kuriose programavimo laikotarpiu pastebėta sunkumų, nustatytų taikant iš anksto apibrėžtus, pripažintus ir bendru sutarimu patvirtintus kriterijus.

5.2

EESRK pritaria Fabrizio Barca modeliui, kurį jis rekomendavo siekiant modernizuoti regioninę politiką savo 2009 m. ataskaitoje dėl sanglaudos politikos (14). Šio modelio pagrindas – nustatyti paramos gavėjus atsižvelgiant į prioritetus, poreikius, ekonominio neveiksmingumo problemų teritorinį pobūdį, taip pat socialinės atskirties pavojų, institucines sąlygas, nesilaikant administracinių ribų.

5.3

EESRK siūlo Komisijai tokio paties požiūrio laikytis ir konkurencijos politikoje, t. y. nustatant „ekonominius regionus“, atitinkančius 107 straipsnio 3 dalies c punktą, taikyti naują metodą, kuriame neatsižvelgiama į geografines arba administracines ribas, tačiau kuris leidžia atsižvelgti realią padėtį, kurioje kartais atsiduria įvairūs regionai.

5.4

Komitetas mano, kad taikant telkimą pagal temas šis metodas gali padėti įgyvendinti regioninės plėtros tikslus ir kartu užtikrinti, kad bus laikomasi konkurencijos ir rinkos vientisumo principų šiuo tikslu nustatant regioninės valstybės pagalbos priemonei skirtų išteklių kiekybines ribas, iš anksto nustatytas kiekvienai NUTS II (Bendras teritorinių statistinių vienetų klasifikatorius) valstybei narei ir regionui, kaip, pavyzdžiui, padaryta nacionalinės de minimis viršutinės ribos žuvininkystės ir žemės ūkio sektoriuose atveju.

5.5

EESRK siūlo nustatant viršutinę ribą taip pat būtų nustatomi krizinės padėties įvertinimo kriterijai, kurie leistų įsitikinti, kad pagalba įmonėms tikrai dera su silpniausių regionų vystymosi tikslais ir kad teritorijos, kurioms kai kuriais atvejais turi būti taikomos regioninės pagalbos priemonės, yra nustatomos remiantis išsamiais ir įvairiais kriterijais ir laikantis Komisijos iš anksto patvirtintų de minimis ribų.

5.6

EESRK mano, kad sunkumus patiriančių regionų nustatymo metodas, kuriuo atsižvelgiama į realias vietos socialines ir ekonomines sąlygas, yra teisingesnis ir tinkamesnis. NUTS-III regionų lygmeniu, sunkumų turintys regionai būtų tie, kuriuose nedarbo lygis aukštesnis už nacionalinį vidurkį ir viršutinė šių regionų įmonėms teiktinos pagalbos riba būtų nustatoma pagal gyventojų skaičių šiuose NUTS-III regionuose taikant dauginimo koeficientą suderintą su Europos Komisija.

5.7

EESRK pabrėžia, kad toks metodas leis Komisijai veiksmingiau apsaugoti konkurenciją, nei šiuo metu galiojanti sistema, kadangi pagal šį metodą, laikantis gairėse nustatytų suderinamumo reikalavimų, yra nustatoma viršutinė pagalbos, kurią valstybė gali skirti tam tikrai teritorijai, riba. Tai leidžia išvengti, kad didesnius išteklius turinčios šalys savo įmonėms teiktų neproporcingai didelę – palyginti su kitomis šalimis – pagalbą. Tuo tarpu pagal šiuo metu galiojančias taisykles valstybės narės gali vienoje pagalbos reikalavimus atitinkančioje teritorijoje sutelkti valstybės pagalbą, dėl kurios bendros sumos gali būti iškreipta konkurencija.

6.1

EESRK primena, kad nuo pat pradžių regionine valstybės pagalba buvo remiamos didžiosios įmonės, kurių strateginis vaidmuo plėtojant regionų ekonomiką buvo tinkamai įvertintas Komisijos 1998 m. komunikate dėl regioninės ir konkurencijos politikos (15), kuriame buvo pabrėžta būtinybė derinti šių dviejų sričių politiką siekiant pritraukti didžiųjų įmonių investicijas ir pripažino, kad jos ypatingai svarbios regionų vystymuisi dėl savo „grandininio“ poveikio ir atveriamos prieigos prie pasaulio rinkų.

6.2

Remdamasis pirmiau pateiktomis pastabomis, Komitetas pabrėžia, kad būtina ir toliau palikti galimybę teikti regioninę pagalbą didelėms įmonėms, esnačioms regionuose, atitinkančiuose SESV 107 straipsnio 3 dalies c punkto nuostatas, laikantis šiuo metu galiojančių gairių.

6.3

EESRK atkreipia Europos Komisijos dėmesį, kad jei nebus teikiama regioninė pagalba didelėms įmonėms 107 straipsnio 3 dalies c punkto nuostatas atitinkančiuose regionuose, gali ki1ti rimta grėsmė 107 straipsnio 3 dalies a punkto regionų viešųjų išteklių balansui, visų pirma tose šalyse, kurioms ne tik taikomas didžiausias labai didelės apimties pagalbos intensyvumas, bet ir skiriami labai dideli ES ištekliai ir kuriose darbo sąnaudos yra gerokai mažesnės: tai neišvengiamai iškreiptų konkurenciją.

6.4

Finansų rinkų liberalizavimas ir bendrosios rinkos išplėtimas šiuo metu sudaro sąlygas įmonėms vykdyti mažesnių mokesčių strategijas ir ieškoti palankesnių reglamentavimo sąlygų, t. y. ieškoti vietovių, kuriose mokesčių sistema yra joms palankiausia (16). Kol bus suderinti mokesčiai, t. y. sumažinta žalinga mokesčių konkurencija, EESRK nuomone, Komisija šiuo metu turėtų pirmenybę teikti tokioms pagalbos formoms ir tokioms pagalbos programoms (pavyzdžiui, ilgalaikėms mokesčių lengvatoms, kurioms gauti nustatyta pakankamai „įpareigojančių“ sąlygų), kurios labiau nei pagalbos mažinimas pagerintų iškreiptą padėtį rinkoje. Naujojo programavimo laikotarpio reglamentavimo sistemoje reikėtų nustatyti griežtesnes įmonių perkėlimo taisykles ir numatyti atitinkamas priemones, kurios užtikrintų tinkamą koordinavimą, tais atvejais, kai tai pačiai įmonei skiriamos ir ES lėšos sanglaudai skatinti, ir valstybės pagalba.

6.5

EESRK primygtinai ragina Komisiją atidžiai išnagrinėti JAV, vieno svarbiausių ES konkurento, sukurtą reguliavimo sistemą, kurios tikslas paremti sunkumų turinčių teritorijų ekonomikos vystymąsi (Jungtinių Amerikos Valstijų Federalinių teisės aktų kodeksas – Code of Federal Regulations 13 antraštinė dalis „Kreditai ir parama įmonėms“ – Business Credit and Assistance). Taikant šį teritorijų, kurioms reikalinga valstybės pagalba, nustatymo mechanizmą nustatomi ekonominio vystymosi regionai (angl. economic development districts) ir ekonomiškai mažiau išsivyščiusios teritorijos (angl. economic distressed areas), taip pat atrenkami jų vystymui skirti projektai, tačiau šiame procese yra svarbu ne laikytis geografinių ir administracinių ribų, o atsižvelgti į bendrus federaliniu lygmeniu nustatytus veiklos prioritetus ir tikslus, bei kriterijus, kuriuos vėliau kiekviena valstija sukonkretina ir priderina prie jos ekonominės struktūros.

7.1

2013 m. sausio 29 d. įvyko viešas klausymas dėl valstybės pagalbos Europos regionų vystymuisi, kuriame savo nuomonę pateikė kai kurių Europos regionų (pvz., Andalūzijos (Ispanija), Bavarijos (Vokietija) ir Emilijos-Romanijos (Italija)), vietos lygmens ir nacionalinių įmonių asociacijų ir Europos Parlamento atstovai, taip pat Regionų komiteto pranešėjui talkinęs ekspertas, kuris pristatė 2013 m. vasario 1 d. ES patariamojo organo parengtą nuomonę (17), kurioje Komisijai pateikiami klausimai ir pasiūlymai, iš esmės patvirtinantys būtinybę atnaujinti regioninės valstybės pagalbos taisykles.

7.2

Nepaisant požiūrių skirtumo, tiek regionų, tiek įmonių atstovai pabrėžė, kad Komisijos pasiūlyme nepateikta pakankamai priimtinų sprendimų, kurie leistų patenkinti gausius prašymus atnaujinti ir patobulinti regioninės valstybės pagalbos sistemą, ypač dabartiniu sudėtingos krizės laikotarpiu. Europos Parlamento atstovas pritarė minėtoje nuomonėje pateiktam pasiūlymui, kuris, jo nuomone, yra tinkamesnis ir labiau atspindi būtinybę siekti teritorinės pusiausvyros. Pateikti įdomūs pasiūlymai papildyti vienintelį BVP kriterijų, pagal kurį skaičiuojamas atotrūkis nuo ES vidurkio ir teisė į regioninę pagalbą pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies a punktą, ir įvesti, pavyzdžiui, regiono nedarbo lygio kriterijų. EESRK visiškai pritarė šiems pasiūlymams.

7.3

Vietos ir nacionalinių įmonių atstovų nuomone, būtina lanksti priemonė: vertinant teisę į regioninę valstybės pagalbą turi būti atsižvelgta į investicijų kokybę, numatomą poveikį ekonomikai ir konkurencijai, o ne į įmonės dydį. Be to, pripažinta, kad siekiant geriau įvertinti valstybės pagalbos įmonėms, kurios yra didesnės nei MVĮ, poveikį konkurencijai, reikėtų peržiūrėti įmonės dydžio kriterijus, nustatytus 2003 m. Komisijos rekomendacijoje (18), kadangi tarp „ne MVĮ“ įmonių yra daug bendrovių, kurios nėra didelės tarptautinės bendrovės ir yra gerokai už jas mažesnės, todėl negali būti vertinamos vienodai.

8.1

Komitetas ragina Komisiją geriau pagalvoti apie savo ketinimą mažinti pagalbos intensyvumą didelėms įmonėms nuo 40 proc. iki 35 proc. ir 25 proc. Komisijos argumentai dėl pagalbos mažinimo nepagrįsti. Iš tiesų, jeigu pagalba bus sumažinta, kaip siūloma, bus sužlugdytos dabartinės „a punkto“ regionuose sukurtos programos užsienio investicijoms pritraukti.

8.2

Komitetas taip pat rimtai susirūpinęs dėl Komisijos ketinimo apriboti pagalbos intensyvumą iki papildomų išlaidų sumos ir sugriežtinti įrodymo, kad paskatos daro poveikį didelėms įmonėms, procesą.

8.3

Pirmiau apibūdintos priemonės iš tikrųjų trukdys a punkto nuostatas atitinkančioms tipo vietovėms pritraukti užsienio investicijas ir kurti naujas darbo vietas bei papildomą vertę ir sukurs nepalankią konkurencinę padėtį lyginant su kitais už Europos ribų esančiais regionais, kurių investicijų programos daugeliu atvejų yra daug dosnesnės.