15.11.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 351/21

1.1

Jau 2006 m. EESRK pateikė savo nuomonę dėl šeiminio smurto prieš moteris (1), reikšdamas pilietinės visuomenės susirūpinimą šiuo klausimu. Tuomet suformuluotos rekomendacijos vis dar taikytinos, todėl šioje nuomonėje jų nekartojame.

1.2

Atstovaudamas pilietinei visuomenei ir suvokdamas, kad smurto dėl lyties, visų pirma šeiminio smurto, problemos rūpi visiems, EESRK dar kartą patvirtina įsipareigojąs visomis galimomis priemonėmis kovoti su šiuo neigiamu reiškiniu ir numato galimybę kas dveji metai surengti debatus šiuo klausimu.

1.3

EESRK rekomenduoja Europos institucijoms ir valstybėms narėms:

2.1

Bet koks smurtas prieš kitą asmenį yra jo orumo, fizinės ir psichinės būklės, žmogaus teisių bei pamatinių demokratinės visuomenės nuostatų pažeidimas.

2.2

Kadangi valstybės narės yra įsipareigojusios gerbti, ginti ir saugoti savo piliečių teises, jos privalo investuoti nemažai viešųjų išteklių, siekdamos užtikrinti, kad specializuotos tarnybos ir darbuotojai galėtų tinkamai vykdyti šią misiją.

2.3

Viešai vartojamą smurtą visuomenė smerkia, tad ji pritaria valstybių narių veiksmams, kuriais siekiama sutramdyti ir nubausti šio smurto kaltininkus.

2.4

Tačiau yra ir kitokio pobūdžio, mažiau pastebimas, smurtas, kuris vartojamas namų aplinkoje ir kuris kartais daug stipriau žeidžia jo aukas, t. y. šeiminis smurtas.

Bet kuris šeimos narys gali būti įvairaus pobūdžio – vienkartinio ar nuolatinio – smurto, kartais galinčio baigtis mirtimi auka.

2.5

Valdžios institucijos privalo atkreipti dėmesį į bet kurio pobūdžio smurtą, jį išnagrinėti ir imtis atitinkamų priemonių, tačiau reikia pripažinti, kad dažniausiai su smurtu susidurianti visuomenės grupė – moterys. Šeiminis smurtas vis dar yra viena iš pagrindinių moterų mirties priežasčių pasaulyje. Todėl šioje nuomonėje pagrindinis dėmesys skiriamas šeiminiam smurtui prieš moteris.

2.6

Europos Sąjunga smurto prieš moteris sąvoką apibrėžia taip „sąvoka „smurtas prieš moteris“ reiškia smurtinį veiksmą prieš moteris, kuriuo moterims padaroma ar gali būti padaroma fizinė, seksualinė arba psichologinė žala ar sukeliamos tokios kančios, įskaitant grasinimą atlikti tokius veiksmus, prievartą arba savavališką laisvės atėmimą, tiek visuomeniniame, tiek asmeniniame gyvenime.“ (3)

2.7

Nors jau keletą dešimtmečių viešosios valdžios institucijos ir įvairios visuomeninės pilietinės ir kitokios organizacijos deda daug pastangų, ši smurto forma vis dar laikoma privataus gyvenimo problema, tuo tarpu iš tikrųjų tai yra visuomenės problema.

2.8

Šeiminis smurtas yra nusikaltimas, už kurį turi būti baudžiama pagal įstatymą. EESRK pripažįsta, kad daugelis Sąjungos šalių įgyvendina priemones, kuriomis siekiama griežčiau bausti šio nusikaltimo vykdytojus. Vis dėlto labai svarbu taip pat nustatyti giliai slypinčias šio reiškinio priežastis ir parengti strategiją, užtikrinančią, kad, pasitelkiant išsamesnes žinias apie vyrų psichologiją, jis bus sustabdytas.

2.9

Be to, ekonominė krizė daro labai didelį neigiamą poveikį daugelio ES šalių socialinei politikai. Mažinamos pagrindinės viešosios sveikatos, švietimo ir socialinės paslaugos, kai tuo tarpu šeimoms, visų pirma moterims, jos ypač reikalingos. Užsidaro specialiai moterims skirtų paslaugų tarnybos ir nuo smurto kenčiančių moterų prieglobsčio centrai, mažinamas nacionalinių lyčių lygybės tarnybų biudžetas, atsisakoma prevencijos projektų, nutraukiamos kampanijos žiniasklaidoje ir t. t.

2.10

Ekonominė nelygybė ir moterų diskriminavimas tokiose srityse kaip įdarbinimas, prieiga prie kitų ekonominių išteklių, ekonominės nepriklausomybės stoka, taip pat įsišakniję lyčių stereotipai ir patriarchalinės visuomenės nuostatos silpnina moterų gebėjimą veikti ir daro jas labiau pažeidžiamas šeiminio smurto atžvilgiu.

2.11

Besitęsianti ekonominė krizė ir jai įveikti vykdoma politika, taip pat ekonomikos liberalizavimas ir viešojo sektoriaus privatizavimas ne tik stiprina darbo skirstymą pažeidžiant lyčių lygybės principą, bet ir didina nelygybę bei stiprina smurtą skatinančius veiksnius.

2.12

Tarptautinė sveikatos organizacija (TSO) (4) pripažino kenksmingą globalizacijos poveikį socialinėms struktūroms. Taisyklėmis nereguliuojama globalizacija gali iššaukti dar rimtesnes smurto prieš moteris formas, visų pirma prekybą žmonėmis.

2.13

Mažumoms priklausančioms moterims, migrantėms, kaimo ar atokiose vietovėse gyvenančioms nepasiturinčioms moterims, kalinčioms moterims, globos įstaigose gyvenančioms moterims, psichinę ar fizinę negalią turinčioms moterims ir vyresnio amžiaus moterims gresia didesnė rizika patirti smurtą.

2.14

Šioje nuomonėje savo iniciatyva siekiama įvertinti šeiminio smurto prieš moteris Europoje reiškinį, apžvelgti visas priemones, kurių imtasi šioje srityje ir paskatinti didesnį visuomenės dėmesį šiai problemai.

2.15

EESRK – organizuotos pilietinės visuomenės balsas – pasirengęs bendradarbiaujant su organizacijomis, sprendžiančiomis šio pobūdžio smurto klausimus surengti diskusijų formą, kuriame būtų aptarti pasiūlymai dėl kovos su šiuo smurtu ir pasidalinta gerosios praktikos įgyvendinant veiksmingas prevencijos priemones pavyzdžiais.

3.1

2011 m. Europos Taryba priėmė konvenciją dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo (5). Tai pirmasis teisiškai privalomas dokumentas, kuriuo sukurta bendroji teisinė sistema, kuria siekiama užkirsti kelią smurtui, apsaugoti jo aukas ir nubausti smurtautojus. Tai raginimas užtikrinti didesnę vyrų ir moterų lygybę, nes smurto prieš moteris šaknys slypi lyčių nelygybėje, o patriarchalinės visuomenės nuostatos ir abejingumas šiam reiškiniui dar labiau jį skatina.

3.2

Minėtoje konvencijoje atsižvelgta į visus smurto prieš moteris formas (fizinį, psichologinį, lytinį priekabiavimą, priverstinę santuoką, moterų lyties organų žalojimą, priekabiavimą, sterilizavimą arba priverstinį nėštumo nutraukimą) neskirstant aukų pagal amžių, etninę–nacionalinę kilmę, religiją, socialinę kilmę, imigracinį statusą ar lytinę orientaciją.

3.3

Iki šiol šią konvenciją pasirašė tik 20 šalių (6), kai kurios jų su tam tikromis išlygomis (Vokietija, Serbija ir Malta), ir tik viena šalis ratifikavo (7). EESRK ragina visas valstybes nares kuo skubiau pasirašyti, ratifikuoti ir taikyti Stambulo konvenciją.

4.1

Europos Sąjungoje 45 proc. moterų tvirtina bent kartą tapusios smurto dėl lyties aukomis. Nuo 40 iki 45 proc. moterų pabrėžia patyrusios lytinį priekabiavimą darbovietėje. Apskaičiuota, kad Europoje kiekvieną dieną lytinio smurto aukomis tampa 7 moterys (8).

4.2

Šis reiškinys daro ir didelį ekonominį poveikį. Teigiama, kad 47 Europos Tarybos šalims narėms smurto prieš moteris reiškinys kainuoja ne mažiau kaip 32 mlrd. eurų per metus.

4.3

2010 m. atliktas Eurobarometro tyrimas parodė, kad šis reiškinys piliečių visuotinai žinomas (tai patvirtino 98 proc. apklaustųjų) ir labai dažnas (vienas iš keturių apklaustųjų tvirtina pažįstąs moterį–šeiminio smurto auką, ir vienas iš penkerių apklaustųjų tvirtina pažįstąs smurtautoją).

4.4

Jau 1980 m. antrojoje pasaulinėje konferencijoje dėl teisinės ir socialinės moterų padėties buvo atskleista, kad smurtas prieš moteris yra labiausiai nutylimas nusikaltimas pasaulyje. Po trylikos metų, Vienos pasaulinėje žmogaus teisių konferencijoje buvo pripažinta, kad moterų teisės yra visuotinės žmogaus teisės. ES valstybės narės įsipareigojo pasiekti pagrindinius 1995 m. JT Pekino veiksmų platformos tikslus.

4.5

Antrojo Europos aukščiausio lygio moterų–vadovių susitikimo (2010 m. kovo mėn., Kadisas) (9) baigiamojoje deklaracijoje 25 moterys ministrės ir daugelis atsakingų politinių postų užimančių pareigūnų iš visos ES pripažino, kad lygias moterų ir vyrų galimybes dar reikia įtvirtinti praktikoje, ir kad besitęsiantis smurtas prieš moteris vis dar yra rimta žmogaus teisių pažeidimo problema. Dokumente tvirtinama, kad lyčių stereotipai vis dar yra diskriminacijos priežastis ir perspėja, jog naujųjų kartų elgsena taip pat gali būti grindžiama panieka priešingai lyčiai.

4.6

Europos institucijos parengė daug analitinių ir veiksmus numatančių dokumentų, dalis jų pateikiama toliau:

4.7

Be to, valstybės narės, kad ir ne visos, priėmė teisės aktus, kuriais numatomos bausmės už šeiminį smurtą, siekiama smurtautojams taikyti griežtesnes sankcijas, šeiminį smurtą pripažinti nusikalstama veika ir pan.

4.8

Nors Europos ir nacionaliniu lygmeniu sukauptų patikimų ir lyginamųjų duomenų dėl šeiminio smurto vis dar trūksta, turimi skaičiai kelia pagrįstą nerimą dėl šios problemos masto (10).

4.9

Nepaisant skaičių ir į vis griežtėjančių teisės aktų vis dar vyrauja gyventojų įsitikinimas, kad gyvename lygiateisėje visuomenėje, o šis požiūris kliudo diskusijoms ne tik dėl šeiminio smurto, bet ir dėl kitokio pobūdžio smurto ir dėl moterų ir vyrų nelygybės, pavyzdžiui, nevienodas atlyginimas, kilimas tarnyboje ir t. t.

4.10

Viena iš užmirštamų smurto formų, kadangi ji nematoma išoriniam pasauliui, yra psichologinis smurtas. Pats laikas apie tai parbilti ir pripažinti, kad ši smurto forma yra žmogaus teisių pažeidimas, kurį reikia įtraukti į smurto dėl lyties teisės aktus.

4.11

Moterys – psichologinio smurto aukos – neretai gyvenime yra patyrusios didelę traumą, ir joms būtinai reikalinga visapusiška pagalba saugioje reabilitacinėje aplinkoje. Priverstinai patiriančios socialinę atskirtį, neturėdamos apčiuopiamų smurto įrodymų, jos bijo, kad niekas joms netikės.

4.12

Šeiminis smurtas daro poveikį ne tik tiesiogiai aukai, bet ir tiems, kas jai padeda ar žino apie šią problemą, visų pirma vaikams, kurie dėl savo emocinio nestabilumo yra ypač pažeidžiami.

4.13

Nors šeiminiai nusikaltimai neapsiriboja smurtu prieš moteris, reiktų kelti klausimą, kodėl kiti namų aplinkoje įvykdyti nusikaltimai, tokie kaip pedofilija (90 proc. jos atvejų įvykdomi artimųjų), laikomi labai smerktinais, tuo tarpu šeiminio smurto atvejais dar svarstoma, dėl kokių priežasčių smurtautojas galėjo įvykdyti tokius veiksmus.

5.1

Labai svarbu atsakyti į esminį klausimą – kodėl už šiuos nusikaltimus visuomenė linkusi atleisti arba kodėl smurto priežastis bandoma sieti su auka tapusios moters asmenybe. Dažniausiai pateikiami kultūrinio ir socialinio pobūdžio argumentai ne tik kad neteisingi, bet dar ir skatina išlaikyti statu quo.

5.2

Teiginys, kad šeiminį smurtą sąlygoja senos tradicijos ir kultūra stiprina klaidingą įsitikinimą, kad kultūra yra sustabarėjęs tikėjimo ir papročių darinys. Priešingai, kultūra nuolat plėtojasi ir atsinaujina, jai būdingas gebėjimas vystytis, visų pirma todėl, kad yra įvairialypė ir jungia prieštaringas vertybes.

5.3

Kultūra glaudžiai susijusi su valdžios vykdymu: normos ir vertybės įgyja vykdomųjų galių tada, kai jų gynėjai yra valdžioje ar užima įtakingus postus.

5.4

Moterys taip pat yra kultūros dalyvės, nes jos daro poveikį tiems, su kuriais gyvena. Jų dalyvavimas visuomenės ir kultūriniame gyvenime daro esminį poveikį keičiant jų įvaizdžiui ir padėčiai žalingus mentalitetą, elgseną ir papročius.

5.5

Tai paaiškina, kodėl tiek dėmesio skiriama svarstymams dėl nepakankamo moterų atstovių skaičiaus visuose valdymo lygmenyse. Kol ši problema nebus tinkamai išspręsta ir kol moterims nebus tinkamai, t. y. atsižvelgiant į jų skaičių ir gebėjimus, atstovaujama ekonomikoje, socialiniame gyvenime ir politikoje, smurto prieš jas problemos bus sprendžiamos sunkiai ir lėtai. Nors viešoji kovos su smurtu prieš moteris politika atlieka svarbų vaidmenį, moterų dalyvavimas vykdomosios valdžios institucijose pariteto pagrindu gali pakeisti tradicinį jos vietos visuomenėje suvokimą.

5.6

Tam tikrų savybių tapatinimo su lytimi modeliai, pagal kuriuos amžių bėgyje nustatyta, kad moteriškos vertybės – tai pasyvumas, atsidavimas ir paklusnumas, o vyriškosios – agresyvumas, jėga ir veiklumas, suformavo jausminio ryšio koncepciją, pagal kurią ištisais amžiais moteris buvo laikoma žemesne ir priklausoma.

5.7

Santykiai, grindžiami tapatybę apibrėžiančiais modeliais, iš anksto nustatančiais vieno asmens paklusnumą kitam, negali būti toleruojami, todėl tiek vyrai, tiek moterys privalo kelti klausimą dėl savo požiūrio į šiuos modelius. Jų svarstymai turi būti grindžiami laisvės, nepriklausomumo ir asmenybės vystymąsi skatinančiomis vertybėmis.

5.8

Daugeliu moterų nužudymo (pranc. fémicide) atvejų (11) dauguma aukų jau anksčiau buvo pranešusios apie smurto prieš jas arba grasinimus. Todėl nepaprastai svarbi yra prevencinė veikla. Esama pernelyg daug atvejų, kai nebuvo imtasi jokių priemonių aukai nuo smurtautojo apsaugoti.

5.9

Į prevencinę veiklą taip pat gali ir turi būti įtraukti:

5.10

Specializuotose šeiminio smurto aukų globos tarnybose turėtų dirbti specialiai apmokyti darbuotojai, ir joms turi būti suteikiama išteklių, užtikrinančių nustatytų priemonių įgyvendinimą, kitaip visos pastangos bus bevertės.

5.11

Labai svarbu steigti visapusiškos pagalbos punktus, kuriuose moterys būtų išklausytos, atjaustos ir jų pareiškimais būtų tikima. Šeiminio smurto reiškinyje persipina psichologiniai, kultūriniai ir religiniai veiksniai, taip pat per šimtmečius įsitvirtinę papročiai. Šio reiškinio priežastis ne viena, ir jis negali būti nagrinėjamas vien policijos ir baudžiamosiomis priemonėmis. Pagrindinis kovos su šiuo reiškiniu elementas – koordinuota visapusiška parama, kuri padėtų moteriai išvengti tapti nuolatinio smurto auka. Ypatingą dėmesį reikia skirti moterims su negalia ir imigrantėms, kurios yra labiausiai pažeidžiamos. Į tokius paramos punktus turi būti reguliariai kviečiamos ir netiesioginės smurto aukos, visų pirma vaikai.

5.12

Labai svarbu pakeisti saugumo suvokimą, nes dabar jis pernelyg siejamas su organizuotu nusikalstamumu, terorizmu, nusikaltimais, susijusiais su asmenimis ir turtu, prekyba narkotikais, tačiau beveik niekada nesiejamas su pavojais, gresiančiais daugeliui moterų jų šeimose ar darbo vietose. Jei į saugumo sąvoka apimtų daugiau humanistinių kriterijų ir daugiausia dėmesio būtų skiriama prevencijai, šiandien būtų išsaugota daug gyvybių. Naujosios technologijos gali užtikrinti sustiprintą apsaugą, pavyzdžiui, elektroninės apyrankės, ribojančios laisvėje esančio smurtautojo prieigą prie jo aukų, kai priimtas teismo sprendimas laikytis nustatytu atstumu.

5.13

Statistiniai duomenys apie šeiminį smurtą neatspindi tikslaus šio reiškinio vaizdo, kadangi jie neatskleidžia tikrojo problemos masto. Todėl labai svarbu suderinti visus šeiminio smurto atvejų registravimo kriterijus, būtų galima lyginti duomenis Europos lygmeniu.

5.14

Vyriausybės turėtų labiau vertinti ir remti (taip pat ir finansiškai) pilietinės visuomenės organizacijų (moterų organizacijų, žmogaus teisių gynimo organizacijų, profsąjungų ir t. t.) veiklą, tačiau nepasiduoti norui jas kontroliuoti ar riboti jų nepriklausomumą.

5.15

Ypač svarbi sritis – švietimas. Švietimas gali toliau skatinti diskriminacinius modelius ir elgseną, tačiau taip pat gali atlikti veiksnio, keičiančio mentalitetą ir individualią bei kolektyvinę elgseną, vaidmenį. Mokyklos turi būti mišrios, jose reikėtų skatinti nediskriminuojantį dėl lyties švietimo modelį, pagrįstas vienodų teisių ir lygių galimybių principu, kuriuo siekiama visapusiškai ugdyti asmenybę, nepaisančią su lytimis siejamų stereotipų ir vaidmenų ir atmetančią bet kokią moterį žeminančio diskriminavimo formą. Mokykla gali būti priemonė paprastai žiniasklaidos skleidžiamam stereotipiniam požiūriui į moters ir vyro vaidmenis pakeisti. Mokykla gali būti puiki šeiminio smurto stebėsenos observatorija.

5.16

Siekiant, kad mokykla atliktų šį teigiamą vaidmenį, būtina užtikrinti pradinį ir tęstinį mokytojų mokymą apie smurtą prieš kitos lyties asmenį, visų pirma šeiminį smurtą. Nuolat turi būti atliekama programų ir vadovėlių peržiūra siekiant iš jų pašalinti visus diskriminavimą dėl lyties atspindinčius teiginius.

5.17

Labai svarbus ir sveikatos sektorius. Jei sveikatos apsaugos strategijose svarbiausias dėmesys bus skiriamas moterims ir vaikams, taps įmanoma sustiprinti įsitikinimą, kad šeiminis smurtas prieš moteris yra ne pavienė problema, o rizikos kintamasis.

5.18

Būtina periodiškai ir sistemingai persvarstyti registravimo ir pranešimo procedūras vengiant nelanksčių ir netvarių formulių, kuriomis didinama darbuotojų administracinė našta. Šiomis procedūromis reikia užtikrinti galimybę įregistruoti sveikatos problemą kaip rizikos kintamąjį (pvz., konsultacijų dėl šeimos planavimo ar prieš gimdymą metu) ir aiškiai skirti miesto aplinkoje ar kaimo vietovėse atsirandančius poreikius.

5.19

Labai svarbu visose su smurtu dėl lyties susijusiose srityse užtikrinti veiksmingą ir vietos sąlygas atitinkantį informavimą ir mokymą, taip pat būtinas priemonės ir išteklius. Taip pat reikia reguliariai rinkti duomenis, kad turima informacija tiksliai atspindėtų realią būklę.

5.20

Kalbant apie informavimo ir mokymo veiklą, labai svarbu tiksliai atskirti informavimą (kuris skiriamas visiems institucijos darbuotojams), mokymą (kuris teikiamas visiems, kas dirba su aukomis ir gali padėti nustatyti problemą) ir specialųjį mokymą (kuris turi būti teikiamas tiems, kas globoja smurto aukas). Ypatingą dėmesį reikia skirti policijos darbuotojų ir teisėjų mokymui, kadangi jų vaidmuo priimant pareiškimus dėl smurto ir teisiant smurtautojus yra ypač svarbus. Jų veikla gali padėti traumuojančią patirtį paversti naująją viltimi. Taip pat reikėtų kalinimo įstaigose vykdyti vidines smurtą dėl lyties patyrusioms moterims ir smurtavusiems vyrams skirtas programas, o kalinimo įstaigų darbuotojai visose ES valstybėse narėse turi būti geriau supažindinti su šiuo klausimu.

5.21

Galiausiai, jei šeiminio smurto prieš moteris problemą laikysime žmogaus teisių srities klausimu, padidės valstybių narių atsakomybė dėl šios formos smurto prevencijos, jo pašalinimo ir už smurtą taikomų nuobaudų, taip pat sustiprės jų pareiga atsiskaityti dėl šių įsipareigojimų vykdymo.

5.22

Smurtą prieš kitos lyties asmenį susiejus su žmogaus teisėmis atsiras galimybė naudotis gausiais valstybių narių tarptautiniu ir vietos lygmenimis turimais mechanizmais ir kreiptis į organus, veikiančius pagal sutartis dėl žmogaus teisių, tarptautinius baudžiamuosius teismus bei į regioninę Europos žmogaus teisių apsaugos sistemą (Europos žmogaus teisių teismas – Europos Tarybos mechanizmas).

5.23

Smurto prieš moteris klausimą susiedami su žmogaus teisių apsauga, jį turėsime ieškoti visapusiško ir daugelį sektorių apimančio sprendimo, kas suteiks visuose sektoriuose vykdomam darbui suteiks dar vieną – žmogaus teisių – aspektą. Siekdami vykdyti smurto prieš moteris prevenciją ir užtikrindami kovą su juo privalome stiprinti ir spartinti iniciatyvas visose srityse, įskaitant teismus, sveikatos apsaugą, taip pat vietos ir regionų vystymosi politiką, humanitarinę pagalbą ir t. t.