TURINYS

1........... Įžanga............................................................................................................................ 3

2........... Mikrokreditų sistema Europos Sąjungoje........................................................................ 3

2.1........ Mikrokredito sąvoka apibrėžiama skirtingai..................................................................... 3

2.2........ Įvairios apibrėžtys susijusios su mikrokreditų teikėjų įvairove............................................ 4

2.2.1..... ES mikrokreditus teikiančių įstaigų tipų apžvalga.............................................................. 4

2.2.2..... Bankų sektoriaus įstaigoms tenka svarbus vaidmuo ES, nors mikrokreditai dažnai tėra šalutinė veikla    5

2.2.3..... Ne bankų sektoriaus įstaigos, kurios daugiausia teikia mikrokreditus, yra kita svarbi tokių paskolų teikėjų grupė...................................................................................................................................... 5

2.2.4..... Viešasis sektorius yra vienas įtakingiausių mikrokreditų rinkos dalyvių.............................. 6

3........... Rizikos ribojimo principais pagrįsta mikrokreditų teikimo veiklos priežiūra ES taikant Direktyvą 2006/48/EB    6

3.1........ Daugeliui mikrokreditų teikėjų Direktyvoje 2006/48/EB nustatytos rizikos ribojimo taisyklės netaikomos          6

3.2........ Dėl kelių veiksnių Direktyvoje 2006/48/EB nustatytų rizikos ribojimo taisyklių poveikis mikrokreditų teikimo veiklai yra mažesnis, nors gali kilti tam tikrų sunkumų.................................................................. 7

3.2.1..... Direktyvoje 2006/48/EB neatsižvelgiama į specifinį mikrokreditų pobūdį.......................... 7

3.2.2..... Galimybė naudotis valstybės garantijų sistemomis sudaro sąlygas mikrokreditų teikėjams gerokai sumažinti nuosavų lėšų, kurių reikia kylančiai kredito rizikai padengti, lygį..................................................... 7

3.2.3..... Daugumai mikrokreditų gali būti netaikoma didelės pozicijos riba, skirta koncentracijos rizikai apriboti  9

3.2.4..... Direktyvos reikalavimai dėl rizikos valdymo padeda mikrokreditus teikiantiems bankams sumažinti savo riziką  9

3.2.5..... Pagal Direktyvą 2006/48/EB mikrokreditus teikiantys bankai privalo laikytis rizikos ribojimo taisyklių, kad būtų sumažinta likvidumo rizika............................................................................................... 9

3.2.6..... Direktyva 2006/48/EB gali lemti didelę administracinę naštą, dėl kurios mikrokreditai, kaip bankininkystės veikla, gali būti mažiau patrauklūs, tačiau kartu stiprinamas finansinių investuotojų pasitikėjimas mikrokreditų teikėjais  9

4........... Išvados........................................................................................................................ 10

KOMISIJOS ATASKAITA EUROPOS PARLAMENTUI IR TARYBAI

Direktyvos 2006/48/EB taikymas mikrokreditams

1.           Įžanga

Mikrokreditus valstybės narės, finansų įstaigos, nacionalinės priežiūros institucijos ir kiti subjektai paprastai pripažįsta kaip veiksmingą finansavimo priemonę darbo vietų kūrimui ir socialinei įtraukčiai skatinti, galinčią sušvelninti neigiamą dabartinės finansų krizės poveikį ir kartu prisidėti prie verslumo bei ekonomikos augimo Europos Sąjungoje. Todėl keletą pastarųjų metų mikrokreditų plėtojimas yra labai svarbus Europos Komisijos darbotvarkės klausimas.

2007 m. lapkričio mėn. Europos Komisija paskelbė komunikatą „Europos mikrokreditų plėtojimo iniciatyva augimui ir užimtumui remti“, skatindama palankesnes mikrokreditų teikimo galimybes. Pastaraisiais mėnesiais Europos Komisija tiesiogiai bendravo su mikrokreditų sektoriumi ir nacionalinėmis valdžios institucijomis, kad nustatytų kliūtis, su kuriomis mikrokreditų teikėjai susiduria teikdami paslaugas visoje ES, ir aptartų, kaip tas kliūtis pašalinti ir ar reikia šį klausimą reglamentuoti nacionaliniu ar ES lygmeniu. Vykstant peržiūrai ir diskusijoms, kurioms vadovavo Europos Komisija, 2011 m. gruodžio 2 d. kartu su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu buvo surengta konferencija.

Ketinimui Europos Sąjungoje plėtoti mikrokreditus taip pat pritarė ES teisės aktų leidėjai, kai vyko derybos dėl Direktyvos 2009/111/EB[1]. Jie paprašė Europos Komisijos apžvelgti, kaip Direktyva 2006/48/EB[2] taikoma mikrokreditams. Kaip nustatyta tos direktyvos 156 straipsnyje, Europos Komisijos paprašyta šios apžvalgos ataskaitą kartu su atitinkamais pasiūlymais pateikti Europos Parlamentui ir Tarybai.

Kitame skyriuje siekiama paaiškinti, ką reiškia mikrokreditas, ypatingą dėmesį skiriant mikrokreditų teikėjams, kad iš pat pradžių būtų aiškūs šios skolinimo veiklos dalyviai ir svarbiausi klausimai. Trečiame skyriuje apžvelgiama rizikos ribojimo principais pagrįsta mikrokreditų teikėjų priežiūra visoje ES ir aptariamas rizikos ribojimo taisyklių poveikis mikrokreditų teikimo veiklai dėl Direktyvos 2006/48/EB taikymo. Paskutinėje dalyje daroma išvada, ar ES bankų rizikos ribojimo taisykles reikia iš dalies pakeisti.

2.           Mikrokreditų sistema Europos Sąjungoje

2.1.        Mikrokredito sąvoka apibrėžiama skirtingai

Vienos mikrokredito apibrėžties nėra. Sąvoka „mikrokreditas“ paprastai vartojama kalbant apie mažas paskolas, kurios teikiamos asmenims, neturintiems galimybės naudotis tradicine finansų sistema arba bankų paslaugomis, siekiant padėti jiems pradėti arba plėtoti verslą. Tačiau mikrokreditą valstybės narės ir suinteresuotosios šalys apibrėžia labai skirtingai, atsižvelgdamos į socialinę aplinką, ekonomines sąlygas ir politikos tikslus.

Mikrokreditų paklausą užtikrina labai įvairūs skolininkai. Mikrokreditai gali būti teikiami tik smulkiesiems verslininkams, t. y. savarankiškai dirbantiems asmenims, norintiems finansuoti smulkųjį verslą. Be to, jie gali būti skirti tik tam tikroms kitoms grupėms, pavyzdžiui, socialiai atskirtiems asmenims, siekiantiems įveikti nenumatytus sunkumus, sumokėti už mokslą ar net įsigyti svarbiausių namų apyvokos reikmenų.

Paprastai mikrokreditai yra labai maži, trumpalaikiai ir neapsaugoti, jie grąžinama dažnesnėmis įmokomis ir jiems taikomos didesnės palūkanų normos nei įprastinių banko paskolų atveju. Nepaisant šio bendro apibūdinimo mikrokreditai teikiami labai skirtingomis sąlygomis. Pavyzdžiui, paskolos grąžinimo terminas paprastai yra trumpesnis nei šeši mėnesiai, tačiau gali būti iki dešimties metų. Svarbus veiksnys, nuo kurio priklauso palūkanų normų dydis, yra lupikavimą reglamentuojantys įstatymai. Jei yra priimti lupikavimą reglamentuojantys įstatymai, skolintojai negali taikyti didesnės nei nustatytos didžiausios palūkanų normos. Valstybėse narėse, kuriose tokių apribojimų nėra, palūkanų normos gali būti didesnės negu tose, kuriose taikomi lupikavimą reglamentuojantys įstatymai. Kalbant apie dydį, mikrokreditai paprastai yra paskolos iki 25 000 EUR[3]. Tačiau daug Europos suinteresuotųjų šalių mikrokreditus apibrėžia kaip gerokai mažesnio arba gerokai didesnio dydžio paskolas.

Mikrokreditų teikėjų veikla gali būti ne tik skolinimas; ji gali apimti kitas finansines paslaugas, pvz., taupymo produktus, einamąsias sąskaitas, mokėjimo paslaugas, pervedimų paslaugas, draudimą, išperkamąją nuomą ir t. t. Tačiau tokios įvairios finansinės paslaugos turėtų būti vadinamos mikrofinansavimu ir suprantamos plačiau nei mikrokreditas.

Tai, kad nėra nuoseklios ir bendrai naudojamos mikrokredito apibrėžties, yra kliūtis rinkti informaciją ir duomenis apie šią veiklą, todėl sunku stebėti mikrokreditų raidą ES. Sunku gauti patikimų faktų ir duomenų apie mikrokreditų mastą ir susijusias paslaugas, ypač visoje ES. Paskolos, kurioms būdingos panašios savybės, gali būti klasifikuojamos kaip mikrokreditai arba kaip įprastinės paskolos, atsižvelgiant į aplinkybes. Jos gali būti nurodomos kaip vartojimo kreditai, paskolos privatiems asmenims, paskolos verslo klientams ar paskolos mažosioms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ).

2.2.        Įvairios apibrėžtys susijusios su mikrokreditų teikėjų įvairove

2.2.1.     ES mikrokreditus teikiančių įstaigų tipų apžvalga

Skirtingos apibrėžtys atitinka mikrokreditų teikėjų teisinės formos įvairovę. Mikrokreditų teikėjai skirstomi į skirtingas kategorijas: komerciniai ir taupomieji bankai, kooperatyvai, mikrofinansų įstaigos, ne bankų sektoriaus finansų įstaigos, kredito unijos, fondai ir kitų tipų ne pelno organizacijos, pvz., nevyriausybinės organizacijos ir asociacijos. ES mikrokreditų sektorius taip pat įvairus pagal dydį ir verslo modelius. Be klasifikavimo pagal įstaigos tipą, mikrokreditų teikėjus galima suskirstyti į tokias grupes:

– įstaigos, kurios turi gauti licenciją, kad galėtų verstis bankininkystės veikla, palyginti su įstaigomis, kurios turi būti įregistruotos tam tikroje bankų priežiūros institucijoje, tačiau kurioms licencijos nereikia, arba įstaigomis, kurios tik turi būti įregistruotos kaip juridinis asmuo;

– įstaigos, kurios turi ne pelno organizacijos statusą, palyginti su įstaigomis, kurios siekia pelno;

– privačios įstaigos, palyginti su viešosiomis įstaigomis;

– skolintojai, kurių pagrindinė veikla – mikrokreditų teikimas, palyginti su skolintojais, kuriems mikrokreditų teikimas sudaro palyginti mažą veiklos dalį.

Be to, skolintojus galima išskirti pagal jų skolininkų kategorijas: ne bankų sektoriaus įstaigos mikrokreditus dažnai teikia neturtingiems namų ūkiams, o mikrokreditus labai mažoms įmonėms ir smulkiajam verslui daugiausia teikia bankai. Mikrokreditų teikėjai skiriasi ir pagal tai, kokius produktus ir paslaugas jie teisėtai gali teikti, ar jiems taikoma rizikos ribojimo principais pagrįsta priežiūra ir kaip padengiamos administracinės veiklos ir verslo operacijų išlaidos.

Ši įvairovė susijusi su kiekvienos valstybės narės reguliavimo aplinka (žr. 3 skyrių). Kai kuriose ES valstybėse narėse yra bankų monopolija; tai reiškia, kad skolinimo veikla gali verstis tik bankų sektoriaus įstaigos. Tačiau kitose valstybėse narėse mikrokreditus gali teikti ne bankų sektoriaus įstaigos. Be to, tam tikrose valstybėse yra išimčių: nors ir yra bankų monopolija, teikti mikrokreditus leidžiama ir tam tikroms ne bankų sektoriaus įstaigoms. Pažymėtina, kad ES bankininkystės teisės aktais ne bankų sektoriaus mikrokreditų teikėjams tik draudžiama priimti indėlius.

2.2.2.     Bankų sektoriaus įstaigoms tenka svarbus vaidmuo ES, nors mikrokreditai dažnai tėra šalutinė veikla

Bankų sistema yra svarbi institucinė mikrokreditų teikėja ES, paslaugas teikianti per taupomuosius, kooperatinius ir komercinius bankus. Pagal verslo modelius bankus galima suskirstyti į keturias pagrindines grupes:

– bankai, turintys specialius skolinimo skyrius, kurie vykdo įprastą mikrokreditų teikimo veiklą;

– bankai, teikiantys mikrokreditus per atskirus fondus;

– bankai, sudarę partnerystę su viešosiomis finansų įstaigomis, kurios nustato paskolų politiką ir prisiima visą paskolų riziką (tam tikromis sąlygomis), o bankams tenka atsakomybė už sprendimus dėl kredito suteikimo;

– bankai, kurių veikla netiesiogiai susijusi su mikrokreditais, teikiant didmenines paskolas, kredito ir likvidumo priemones finansų įstaigoms, kurios specializuojasi mikrokreditų srityje.

Nors daugeliui tokių bankų mikrokreditai yra tik šalutinė veikla, paprastai tokios paskolos dažnai vertinamos kaip galimybė prisidėti prie įmonių ir klientų plėtros, tikintis uždirbti pelno ateityje. Tokiu atveju kryžminis pardavimas (kai suteikęs paskolą bankas turi galimybę parduoti skolininkams kitas paslaugas) gali padėti užtikrinti, kad mikrokreditų finansavimas būtų pelningesnis. Kitas stimulas bankams – galima bendradarbiavimo su viešojo sektoriaus institucijomis viešojo ir privačiojo sektorių partnerystės pagrindu nauda.

2.2.3.     Ne bankų sektoriaus įstaigos, kurios daugiausia teikia mikrokreditus, yra kita svarbi tokių paskolų teikėjų grupė

Daugelyje valstybių narių mikrokreditus daugiausia teikia ne bankų sektoriaus įstaigos. Dabartiniai ne bankų sektoriaus įstaigų tipai apima nevyriausybines organizacijas, ne pelno asociacijas, labdaros organizacijas, patikos ir kitus fondus, kredito unijas ir religines institucijas. Išskyrus keletą išimčių, pagal ES bankininkystės teisės aktus ne bankų sektoriaus įstaigos negali priimti indėlių iš visuomenės – tokia veikla gali verstis tik bankai, kurie turi išduotą licenciją ir kuriems taikoma priežiūra. Pagrindinė šių ne bankų sektoriaus įstaigų veikla – teikti mikrokreditus socialiai arba finansiškai atskirtoms grupėms.

Ilgainiui kai kurios ne bankų sektoriaus mikrokreditų organizacijos perauga į pelno siekiančias bendroves, kaip antai reguliuojamus bankus. Tokius institucinius pokyčius dažnai lemia didesnio kapitalo poreikis ir noras teikti daugiau paslaugų, pvz., indėlių priėmimo.

Kai kuriose valstybėse narėse sudaromos ne pelno organizacijų ir bankų ar viešųjų įstaigų partnerystės. Pirmosios vykdo neoficialią finansavimo paraiškų teikėjų atranką ir siūlo jiems pagalbą po to, kai kreditai suteikiami, o kitos užtikrina kreditų finansavimą.

2.2.4.     Viešasis sektorius yra vienas įtakingiausių mikrokreditų rinkos dalyvių

Nors ES mikrokreditų sektoriaus dydį nustatyti sunku, vienas įtakingiausių dalyvių yra viešasis sektorius, kuris bankams ir ne bankų sektoriaus įstaigoms teikia paramą, skirtą atotrūkiui mikrokreditų rinkoje sumažinti ar sutrikimams įveikti. Tokią paramą nacionaliniu, regioniniu ir Europos lygmenimis teikia įvairūs viešieji subjektai – nuo valstybės valdomų bankų iki ES struktūrinių fondų ir kitų valstybės garantijų, paskolų ar nuosavybės sistemų.

Svarbiu ES politikos prioritetu laikoma galimybė mikrokreditus teikiančioms įstaigoms gauti finansavimą iš įvairių Europos šaltinių, pvz., Europos socialinio fondo, Europos regioninės plėtros fondo, Europos investicijų fondo, Bendrųjų Europos išteklių labai mažoms, mažosioms ir vidutinėms įmonėms programos (JEREMIE programa, finansuojama iš struktūrinių fondų), Konkurencingumo ir inovacijų programos (KIP) ir Europos mikrofinansų priemonės „Progress“. Šių ES programų tikslas – skatinti finansų įstaigas teikti mikrokreditus. Pagal kitas ES programas taip pat padedama mikrokreditų teikėjams gerinti valdymą, mažinti riziką ir iš dalies padengti dideles mikrokreditų administravimo išlaidas, tuo tikslu teikiant garantijas ir techninę pagalbą; viena iš tokių programų – Bendrųjų veiksmų mikrofinansų įstaigoms Europoje remti programa (JASMINE), pagal kurią daugiausia dėmesio skiriama ne bankų sektoriaus mikrokreditų teikėjų gebėjimų stiprinimui.

Tam tikrų priemonių imtasi nacionaliniu ir regioniniu lygmenimis siekiant skatinti mikrokreditų finansavimą ir iš dalies pasidalyti riziką su mikrokreditų teikėjais, pasitelkus garantijų sistemas. Taip pat įgyvendinamos valstybinės programos, pagal kurias teikiama tiesioginė finansinė parama mikrokreditų teikėjams ir gavėjams. Valstybės valdomi bankai tose valstybėse, kuriose jie yra, paprastai yra pagrindinis mikrokreditų teikimo veiklos finansavimo šaltinis.

3.           Rizikos ribojimo principais pagrįsta mikrokreditų teikimo veiklos priežiūra ES taikant Direktyvą 2006/48/EB

3.1.        Daugeliui mikrokreditų teikėjų Direktyvoje 2006/48/EB nustatytos rizikos ribojimo taisyklės netaikomos

Mikrokreditų teikėjų institucinių formų įvairovė atitinka visoje ES šiems mikrokreditų teikėjams taikomas skirtingas reglamentavimo sistemas. Apskritai, Direktyvos 2006/48/EB reikalavimų turi laikytis tik tie mikrokreditų teikėjai, kuriems taikoma Europos bankininkystės teisė. Kad patektų į Europos bankininkystės teisės taikymo sritį, tokių paskolų teikėjai turi priimti indėlius ar kitas grąžintinas lėšas iš visuomenės ir kartu teikti paskolas savo sąskaita pagal Direktyvos 2006/48/EB 4 straipsnio 1 punkte pateiktą kredito įstaigos apibrėžtį. Tai reiškia, kad indėlių nepriimantiems mikrokreditų teikėjams nereikia gauti banko licencijos ir laikytis Direktyvoje 2006/48/EB nustatytų rizikos ribojimo taisyklių, nebent valstybės narės laikosi griežtesnio požiūrio ir teikti mikrokreditus leidžia tik licencijas turintiems bankams.

Be to, bankams taikomi rizikos ribojimo teisės aktai Direktyva 2006/48/EB tam tikru mastu suvienodinti, tačiau įvairiose valstybėse ne bankų sektoriaus įstaigų teikiamiems mikrokreditams taikoma reglamentavimo tvarka smarkiai skiriasi. Daugelyje valstybių narių konkrečių taisyklių, susijusių su ne bankų sektoriaus mikrokreditų teikėjais, kurie patenka į bendrai taikomų bendrovių įstatymų taikymo sritį, nėra, tačiau nacionalinės teisės aktuose (pvz., Italijoje) gali būti nustatytos konkrečios mikrokreditų teikimo reglamentavimo sistemos.

Atsižvelgiant į tai, galima daryti dvi išvadas:

– panašią veiklą vykdančioms įstaigoms ES taikomi skirtingi reguliavimo reikalavimai;

– Direktyva 2006/48/EB nesudaro tokių sunkumų mikrokreditų teikimo veiklai, kokių buvo galima tikėtis, atsižvelgiant į ribotą taikymo sritį.

3.2.        Dėl kelių veiksnių Direktyvoje 2006/48/EB nustatytų rizikos ribojimo taisyklių poveikis mikrokreditų teikimo veiklai yra mažesnis, nors gali kilti tam tikrų sunkumų

3.2.1.     Direktyvoje 2006/48/EB neatsižvelgiama į specifinį mikrokreditų pobūdį

ES bankininkystės teisės aktuose neatsižvelgiama į specifinį mikrokreditų pobūdį. Mikrokreditų teikimas laikomas įprasta skolinimo veikla ir patenka į paskolų finansavimui ir teikimui taikomų taisyklių taikymo sritį. Tai pasakytina apie Direktyvą 2006/48/EB, kurioje nenurodomos jokios specialios rizikos ribojimo taisyklės, taikomos mikrokreditams. Tai reiškia, kad nenumatyta nei galimybės bankams rizikos ribojimo taisyklių netaikyti mikrokreditų teikimo veiklai, nei konkrečių taisyklių, kuriomis būtų nustatyti švelnesni rizikos ribojimo reikalavimai, palyginti su taikomais kitai bankininkystės veiklai.

3.2.2.     Galimybė naudotis valstybės garantijų sistemomis sudaro sąlygas mikrokreditų teikėjams gerokai sumažinti nuosavų lėšų, kurių reikia kylančiai kredito rizikai padengti, lygį

Mikrokreditai gali būti susiję su didele kredito rizika (t. y. rizika, kad skolininkas neįvykdys įsipareigojimų, kol dar negrąžinta pagrindinė suma ir nesumokėtos pagal paskolos sutartį nustatytos palūkanos) dėl galimo pernelyg didelio mikrokreditų gavėjų įsiskolinimo ir nepakankamų garantijų, kurių bankai paprastai reikalauja. Dėl informacijos asimetrijos ši kredito rizika gali būti nepakankamai įvertinta.

Pagal Direktyvą 2006/48/EB reikalaujama, kad mikrokreditus teikiantys bankai turėtų minimalią nuosavų lėšų sumą šiai kredito rizikai padengti, kad skolininkų įsipareigojimų neįvykdymo atveju išliktų mokūs. Pagal šią direktyvą bankai minimalaus kapitalo dydį gali apskaičiuoti taikydami skirtingus įvairaus sudėtingumo metodus, būtent standartizuotą metodą ir vidaus reitingais pagrįstą metodą. Taikant standartizuotą metodą, kuris yra paprasčiausias ir dažniausias mažųjų bankų naudojamas metodas, minimali nuosavų lėšų suma nustatoma atsižvelgiant į mikrokreditų rizikingumą. Rizikingumas nustatomas pagal rizikos koeficientus (t. y. kuo paskola bankui rizikingesnė, tuo rizikos koeficientas didesnis). Pagal standartizuotą metodą mikrokreditams taikomas 75 % koeficientas[4], kai koreliacija tarp mikrokreditų nedidelė[5].

Bankai privalo turėti mažiausiai 4 % pagal riziką įvertintos mikrokreditų sumos dydžio I lygio kapitalą ir mažiausiai 8 % dydžio bendrąjį kapitalą. Tai reiškia, kad kai mikrokredito vertė yra 10 000 EUR, minimalus bendrasis kapitalas siekia 600 EUR (arba 6 % paskolos vertės, pritaikius 75 % koeficientą). Vis dėlto daugumoje valstybių narių vietos, regiono ar nacionalinės valdžios institucijos įgyvendino kredito garantijų programas, pagal kurias prisiimama dalis mikrokreditų teikėjams tenkančios rizikos. Pagal šias garantijų sistemas paprastai nustatoma didžiausia suma, kuri gali būti užtikrinta, išreikšta kaip absoliuti suma ir (arba) procentinė pasiskolintos sumos dalis (paprastai nuo 60 iki 80 % paskolos). Ir pagal standartizuotą metodą, ir pagal vidaus reitingais pagrįstą metodą bankai gali garanto rizikos koeficientą priskirti užtikrintai daliai (o mikrokredito gavėjo rizikos koeficientas lieka priskirtas neužtikrintai daliai). Kadangi tokioms valstybės garantijoms dažnai taikomas 0 % arba 20 % rizikos koeficientas, minimali nuosavų lėšų suma, kurią mikrokreditus teikiantys bankai privalo turėti, kad padengtų su mikrokreditais susijusią kredito riziką, gali būti smarkiai sumažintas. Todėl neatrodo, kad dabartiniai kapitalo reikalavimai sudarytų sunkumų mikrokreditų teikimo veiklai, kadangi nuosavų lėšų suma gali būti gerokai mažesnė nei 6 % paskolos sumos.

Bendras kapitalo reikalavimų padidinimas ir kapitalo kokybės pagerinimas numatyti būsimose rizikos ribojimo taisyklėse, dėl kurių šiuo metu vyksta derybos, t. y. KPD IV ir KPR; 2013 m. šios taisyklės pakeis Direktyvą 2006/48/EB. Naujosiomis taisyklėmis, kuriomis į Europos bankininkystės teisės aktus perkeliama sistema „Bazelis III“, siekiama stiprinti ES bankų sektorių ir didinti finansinį stabilumą. Tačiau MVĮ išreiškė susirūpinimą dėl šių naujųjų taisyklių[6] poveikio skolinimo sąlygoms, atsižvelgiant į ribotus kitus, ne bankų sektoriaus, finansavimo šaltinius. Todėl KPD IV ir KPR pasiūlyme numatyta nuostata (KPR 485 straipsnis), kad po trejų metų nuo KPD IV ir KPR įsigaliojimo Europos Komisija turi peržiūrėti su MVĮ susijusioms pozicijoms taikomus kapitalo reikalavimus. Tuo tarpu 2011 m. liepos mėn. Europos Komisija pavedė Europos bankininkystės institucijai (EBI) išnagrinėti skolinimui MVĮ taikomų dabartinių rizikos koeficientų[7] tinkamumą ir įvertinti: i) galimo šių rizikos koeficientų sumažinimo poveikį ir ii) galimo ribinės vertės, kurios neviršijančioms su MVĮ susijusioms pozicijoms taikomi šie rizikos koeficientai, padidinimo nuo 1 iki 5 mln. EUR poveikį.

2012 m. spalio mėn. parengtoje ataskaitoje EBI perspėja nedaryti jokių nuolatinių rizikos koeficientų ar ribinės vertės pakeitimų, kai nėra tinkamų įrodymų, pateisinančių Bazelio susitarimo nesilaikymą. Tačiau EBI siūlo alternatyvių priemonių, kuriomis siekiama sudaryti palankesnes skolinimo MVĮ sąlygas, kaip antai i) laikinai netaikyti kapitalo apsaugos rezervo reikalavimo, ii) sumažinti kapitalo reikalavimus ekonominių sunkumų laikotarpiu arba iii) laikinai sumažinti kapitalo reikalavimus nekeičiant rizikos koeficientų. Nedarant poveikio derybų dėl KPD IV ir KPR pasiūlymo baigčiai, bet kuri pasiūlyta priemonė taip pat būtų naudinga mikrokreditų teikėjams, kadangi mikrokreditui taikomos panašios sąlygos kaip ir paskolai MVĮ.

3.2.3.     Daugumai mikrokreditų gali būti netaikoma didelės pozicijos riba, skirta koncentracijos rizikai apriboti

Atsižvelgiant į tai, kad mikrokreditai yra nedideli, teoriškai nėra paskolos, kurios vertė viršytų 25 % mikrokreditus teikiančių bankų reguliuojamų nuosavų lėšų (koncentracijos rizikos ribą). Tačiau kai mikrokreditai garantuojami tos pačios sandorio šalies, kaip antai regiono valdžios ar vietos valdžios institucijos, garantuojamų paskolų dalis galėtų būti laikoma atsiradusia ne mikrokreditų gavėjų, bet garanto atžvilgiu, todėl galėtų būti pažeista 25 % riba. Tačiau su valstybės garantu susijusiai pozicijai didelės pozicijos riba gali būti netaikoma.

3.2.4.     Direktyvos reikalavimai dėl rizikos valdymo padeda mikrokreditus teikiantiems bankams sumažinti savo riziką

Pagal Direktyvą 2006/48/EB mikrokreditus teikiantys bankai privalo taikyti visapusišką rizikos valdymo procesą, kad nustatytų, įvertintų, stebėtų ir kontroliuotų visą riziką. Tokie reikalavimai padeda mikrokreditų teikėjams stiprinti savo vidaus kontrolės sistemas ir plėtoti veiksmingo rizikos valdymo įgūdžius bei strategijas ir taip padidinti patikimumą bei pelningumą, kartu užtikrinant didesnį finansinį mikrokreditų sektoriaus stabilumą. Be to, sukūrus veiksmingas vidaus kontrolės sistemas mikrokreditus teikiantys bankai būtų geriau apsaugoti nuo kredito rizikos, pinigų plovimo ir darbuotojų sukčiavimo.

3.2.5.     Pagal Direktyvą 2006/48/EB mikrokreditus teikiantys bankai privalo laikytis rizikos ribojimo taisyklių, kad būtų sumažinta likvidumo rizika

Turto atžvilgiu mikrokreditus teikiantys bankai gali neturėti pakankamai neįkeisto kokybiško likvidaus turto atsargų, kad galėtų įveikti likvidumo sunkumus, nes mikrokreditai dažnai yra nelikvidūs ir juos sunku pakeisti į likvidžias priemones (išleidžiant padengtas obligacijas arba pakeičiant vertybiniais popieriais). Įsipareigojimų atžvilgiu indėlius priimančios įstaigos gali susidurti su indėlių atsiėmimo rizika, ypač jei neturi prieigos prie stabilių kitų bankų, valstybės ar tarptautinių institucijų likvidumo šaltinių.

Direktyvoje 2006/48/EB reikalaujama, kad bankai, įskaitant mikrokreditus teikiančius bankus, parengtų patikimas likvidumo valdymo strategijas, politiką ir procesus, skirtus likvidumo rizikai kiekvieną dieną nustatyti, vertinti, stebėti ir kontroliuoti, taip pat nepaprastosios padėties planus likvidumo problemoms spręsti.

3.2.6.     Direktyva 2006/48/EB gali lemti didelę administracinę naštą, dėl kurios mikrokreditai, kaip bankininkystės veikla, gali būti mažiau patrauklūs, tačiau kartu stiprinamas finansinių investuotojų pasitikėjimas mikrokreditų teikėjais

Taikyti Direktyvoje 2006/48/EB nustatytas rizikos ribojimo taisykles ir priežiūros institucijoms, ir mikrokreditus teikiantiems bankams gali būti neproporcingai brangu, ypač jei pastarieji nekelia didelės rizikos bendrai bankų ir mokėjimo sistemai. Kuo mikrokreditus teikiantys bankai mažesni, tuo rizikos ribojimo taisyklių taikymo išlaidos, apskaičiuotos kaip procentinė bendrojo turto dalis, gali būti didesnės. Dėl to gali sumažėti mikrokreditų teikimo pelningumas ir patrauklumas bankininkystės veiklos vykdytojams. Tačiau kai kurios rizikos ribojimo taisyklės, visų pirma susijusios su rizikos ribojimo ataskaitomis, rizikos vertinimo procesu ir kapitalo pakankamumu, gali atitikti mažesnį šių įstaigų dydį ir sudėtingumą, ir tai padeda mažinti administracinę naštą.

Nors mikrokreditų įstaigos neturi jokio reikšmingo sisteminio poveikio finansinio stabilumo požiūriu, bet kurios tokios įstaigos įsipareigojimų nevykdymas gali paveikti kitų mikrokreditus teikiančių bankų patikimumą. Todėl turėtų būti palankiai vertinama tai, kad taikant direktyvą sumažinta atitinkamų įmonių įsipareigojimų nevykdymo tikimybė. Be to, bankų sektoriaus rizikos ribojimo taisyklėmis gali būti sustiprintas finansinių investuotojų pasitikėjimas mikrokreditų teikėjais, kaip saugia lėšų investavimo galimybe. Toks pasitikėjimas gali padėti mikrokreditų įstaigoms pritraukti daugiau ilgalaikio finansavimo lėšų, todėl jos galėtų išplėsti savo veiklos mastą ir teikti klientams daugiau paslaugų.

4.           Išvados

Europos Komisija pripažįsta, kad būtina skatinti mikrokreditų teikimą ir mikrokreditų teikėjų plėtrą. Reikėtų priminti, kad Europos Komisija labai aktyviai veikia šioje srityje, visų pirma įgyvendindama JEREMIE bei JASMINE iniciatyvas ir 2010 m. pradėtą taikyti Europos mikrofinansų priemonę „Progress“, kad būtų sudarytos geresnės sąlygos gauti mikrokreditus siekiant mažinti jaunimo nedarbą ir padėti jauniems žmonėms pradėti arba plėtoti savo verslą.

Tokiomis aplinkybėmis nei Europos Komisija, nei daugelis nacionalinių valdžios institucijų nemano, kad Direktyvoje 2006/48/EB nustatytomis rizikos ribojimo taisyklėmis būtų trukdoma plėtoti mikrokreditų teikimo veiklą. Kaip jau minėta šioje ataskaitoje, šios rizikos ribojimo taisyklės nesudaro tokių sunkumų mikrokreditų teikimo veiklai ES, kokių buvo galima tikėtis, todėl jų nereikia pritaikyti, kad būtų atsižvelgta į mikrokreditų teikimo veiklos ypatybes. Be to, į mikrokreditų teikimo veiklą įsitraukia daug dalyvių, kuriems taikomi skirtingi įstatymai ar taisyklės; atsižvelgiant į politikos sistemą ir teisės aktus, atskirose valstybėse narėse mikrokreditai tvarkomi skirtingai. Kadangi padėtis skiriasi, o nuoseklios ir bendrai naudojamos mikrokredito apibrėžties nėra, bet kokie veiksmai pakeisti rizikos ribojimo ir reglamentavimo sistemą pirmiausia turėtų būti nuodugniai apsvarstyti siekiant veiksmingai skatinti mikrokreditų teikimo veiklą.

Taip pat būtų galima teigti, kad jokios rizikos ribojimo priežiūros reformos nereikia, jei manoma, kad mikrokreditų plėtojimą daugiausia lemia su rizikos ribojimo priežiūra nesusiję veiksniai. Tai nereiškia, kad rizikos ribojimo reguliavimas neturi poveikio tokios veiklos plėtrai, tačiau šiuo atveju rizikos ribojimo veiksniai nėra tokie svarbūs, todėl rizikos ribojimo priežiūros reformos nereikalingos. Tačiau reikėtų imtis reformų kai kuriose kitose srityse, nesusijusiose su rizikos ribojimo klausimais. Vienas būdas paskatinti mikrokreditų teikimą galėtų būti, pavyzdžiui, sukurti palankesnę aplinką įstaigoms, kurios specializuojasi mikrokreditų srityje, sudarant joms geresnes sąlygas naudotis finansiniais ištekliais. Šio tikslo galėtų būti siekiama numatant daugiau paskolų garantijų teikimo galimybių, skatinant tvirtesnį bankų ir ne bankų sektoriaus įstaigų bendradarbiavimą ar didesnį finansinį skaidrumą.

Laikantis tokio požiūrio, parengus savanoriškus elgesio kodeksus (panašius kodeksus pastaraisiais metais priėmė mikrokreditų sektorius, o ne taip seniai ir Europos Komisija[8]) galėtų būti užtikrintas didesnis mikrokreditų teikėjų, kurie laikosi šių kodeksų, pripažinimas ir patikimumas. Vartotojų apsaugos sistemos mikrokreditų srityje (šis klausimas nepatenka į Direktyvos 2006/48/EB taikymo sritį) peržiūra ir bet kokie tinkami patobulinimai taip pat gali turėti teigiamą poveikį mikrokreditų teikimo veiklai.

Galiausiai, daugiau dėmesio skiriant institucinei sistemai, susijusiai su savarankišku darbu ir labai mažomis įmonėmis, taip pat galėtų būti užtikrintos didesnės sėkmės galimybės ir didesnis mikrokreditų pelningumas. Be to, galėtų būti skatinamos priemonės supaprastinti teisinę ir administracinę tvarką arba užtikrinti sklandesnį perėjimą nuo nedarbo ar priklausymo nuo socialinės paramos prie užimtumo.

[1]               2009 m. rugsėjo 16 d. Direktyva 2009/111/EB, iš dalies keičianti direktyvų 2006/48/EB, 2006/49/EB ir 2007/64/EB nuostatas dėl centrinių įstaigų kontroliuojamų bankų, tam tikrų nuosavų lėšų straipsnių, didelių pozicijų, priežiūros priemonių ir krizių valdymo.

[2]               2006 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/48/EB dėl kredito įstaigų veiklos pradėjimo ir vykdymo.

[3]               Tokią sumą Europos Komisija nurodo ES mikrokreditų programose.

[4]                      Iš tiesų, visoms su mažosiomis ir vidutinėmis įmonėmis susijusioms pozicijoms, įskaitant mikrokreditus, taikomas tas pats rizikos koeficientas, nepriklausomai nuo sandorio šalies dydžio, pobūdžio (kredito ar likvidumo priemonė, asmeninė paskola ir t. t.) ir rizikos profilio.

[5]               Mikrokreditų portfelio rizika turėtų būti mažesnė už jį sudarančių mikrokreditų svertinę vidutinę riziką, kai jį sudaro daug paskolų, o šių paskolų kredito rizika nedidėja ir nemažėja tuo pat metu.

[6]               Visų pirma dėl numatyto kapitalo apsaugos rezervo (2,5 % pagal riziką įvertinto turto, kartu su dabartiniu 8 % reikalavimu), kuris būtų įvestas palaipsniui 2016–2019 m.

[7]               KPD IV ir KPR pasiūlyme rizikos koeficientai nepakeisti.

[8]               2011 m. spalio mėn. Europos Komisija priėmė išsamų Europos mikrokreditų teikėjų gero elgesio kodeksą; šis kodeksas parengtas kartu su atskirais mikrokreditų teikėjais, bankais ir atitinkamomis jų nacionalinėmis ir Europos verslo organizacijomis, reguliavimo institucijomis, mokslininkais ir reitingų agentūromis.