KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI IR TARYBAI ES POŽIŪRIS Į ATSPARUMĄ. PER APRŪPINIMO MAISTU KRIZES ĮGYTA PATIRTIS /* COM/2012/0586 final */
KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI
IR TARYBAI ES POŽIŪRIS Į ATSPARUMĄ.
PER APRŪPINIMO MAISTU KRIZES ĮGYTA PATIRTIS 1. BŪTINYBĖ SPRĘSTI
NUOLATINIO PAŽEIDŽIAMUMO PROBLEMĄ Pastarojo meto pasikartojančios maisto
krizės Sahelio regione ir Somalio pusiasalyje, kur daugiau nei
30 mln. žmonių badauja, – įrodymas, kad būtina parengti
ilgalaikį ir sistemingą požiūrį, kad būtų
didinamas pažeidžiamų šalių ir gyventojų atsparumas. Dėl poveikio, kurį sukelia
ekonominiai sukrėtimai, didėjančios ir svyruojančios maisto
kainos, demografinis spaudimas, klimato kaita, dykumėjimas, aplinkos
būklės blogėjimas, spaudimas gamtos ištekliams, netinkamos
žemės valdymo sistemos ir nepakankamos investicijos į žemės
ūkio sektorių, daugelyje pasaulio regionų padidėjo rizika,
visų pirma gaivalinių nelaimių rizika. Šie pasauliniai
reiškiniai lemia, kad vyksta vis daugiau ir intensyvesnių gaivalinių
nelaimių ir krizių. Pažeidžiamiausi yra skurdžiausi namų
ūkiai ir daugeliu atvejų tokį pažeidžiamumą didina
politinis nestabilumas ir konfliktai. Kai aprūpinimas maistu
neužtikrinamas, nors šioje srityje ir padaryta nedidelė pažanga, vienas
milijardas žmonių vis dar badauja ir ši problema yra ypač opi
sausringuose regionuose, kuriuose dauguma gyventojų yra tiesiogiai
priklausomi nuo žemės ūkio ir eksploatuojamų ganyklų. ES yra viena didžiausių pasaulyje
pagalbos teikėjų, nuo įvairių krizių
nukentėjusiems žmonėms teikianti gyvybiškai svarbią
pagalbą. Pastaraisiais metais prašymų suteikti tokią
pagalbą labai padaugėjo ir jie gerokai viršija turimus išteklius.
Tokia parama yra labai svarbi, tačiau dažniausiai ji skiriama
ekstremaliųjų situacijų atveju ir ją turi papildyti parama
pavojuje atsidūrusiems gyventojams, kad jie galėtų geriau
atremti ir įveikti pasikartojančius žalingus reiškinius bei
ilgalaikius sunkumus ir prie jų prisitaikyti. Atsparumo didinimas yra ilgalaikis tikslas,
į kurį turi būti tvirtai atsižvelgiama formuojant ir planuojant
nacionalinę politiką. Atsparumo didinimas yra vystymosi proceso
dalis; siekiant iš tiesų tvaraus vystymosi reikės iš esmės
šalinti pasikartojančių krizių priežastis, o ne vien tik jų
padarinius. Bendradarbiavimas su pažeidžiamais gyventojais siekiant didinti
jų atsparumą taip pat yra svarbiausias skurdo mažinimo – pagrindinio
ES vystymosi politikos tikslo, kurį ES dar kartą patvirtino
Pokyčių darbotvarkėje[1],
– aspektas. Atsparumo strategijos turėtų
padėti formuoti įvairias politikos kryptis, visų pirma
susijusiais su aprūpinimu maistu[2],
prisitaikymu prie klimato kaitos[3]
ir nelaimių rizikos mažinimu (NRM)[4].
Šiomis aplinkybėmis ES nuosekliai rėmė prevencijos ir
pasirengimo krizėms pažeidžiamiausiose šalyse veiksmus ir nustatė,
kad ir į vystomojo bendradarbiavimo, ir į humanitarinės pagalbos
politiką būtina integruoti NRM ir prisitaikymo prie klimato kaitos
aspektus. Investicijos siekiant didinti atsparumą
yra ekonomiškai efektyvios. Šalinti pagrindines pasikartojančių
krizių priežastis, dėl kurių kenčia žmonės, užuot
šalinus vien krizių padarinius, yra ne tik naudingiau nuo jų
kenčiantiems žmonėms, bet ir taupiau. Šiuo metu, kai pasaulis
kenčia nuo ekonomikos nuosmukio ir apkarpytų biudžetų, paramos
teikėjų ir šalių partnerių biudžetams daromas didelis
spaudimas, kad turimos lėšos būtų panaudojamos kuo veiksmingiau.
Reaguodama į didelio masto maisto krizes
Afrikoje Komisija neseniai parengė dvi iniciatyvas: Somalio pusiasalio
atsparumo didinimas (iniciatyva SHARE)[5]
ir Sahelio atsparumo didinimo partnerystė (iniciatyva AGIR)[6].Šiomis iniciatyvomis nustatytas
naujas požiūris į pažeidžiamų gyventojų atsparumo didinimą.
Šio komunikato tikslas – pasinaudoti
įgyta patirtimi siekiant veiksmingiau panaudoti ES paramą, kad
būtų mažinamas besivystančių šalių, kurioms kyla
gaivalinių nelaimių grėsmė, pažeidžiamumas, kaip svarbiausią
tikslą nustatant atsparumo didinimą. Be to, šiuo komunikatu siekiama prisidėti
prie tarptautinių diskusijų aprūpinimo maistu ir atsparumo
didinimo plačiąja prasme klausimais, visų pirma dalyvaujant
Didžiojo aštuoneto, Didžiojo dvidešimtuko, Aprūpinimo maistu pasaulyje
komiteto veikloje, vykdant Mitybos gerinimo iniciatyvą (iniciatyvą
SUN), derybas dėl Rio de Žaneiro konvencijų[7] ir Somalio pusiasaliui
skirtą Pasaulinį atsparumo sausroms didinimo ir augimo skatinimo
veiksmų aljansą. 2. ATSPARUMO PARADIGMA Atsparumas
yra asmens, namų ūkio, bendruomenės, šalies ar regiono
gebėjimas atremti sunkumus ir sukrėtimus, prie jų prisitaikyti
ir greitai atsigauti. Atsparumo sąvoka yra dvilypė:
subjekto – asmens, namų ūkio, bendruomenės, šalies ar regiono
pajėgumas atremti sunkumus ir sukrėtimus ir gebėjimas po jų
greitai atsitiesti. Todėl atsparumą galima didinti (ir
pažeidžiamumą galima mažinti) arba stiprinant subjekto pajėgumus,
arba mažinant poveikio intensyvumą, arba kartu atliekant abu veiksmus. Tam
būtina įvairialypė strategija ir plataus masto sisteminga
perspektyva, kad būtų sumažinti įvairūs krizės pavojai
ir kartu tobulinami greito reagavimo ir prisitaikymo mechanizmai vietos,
nacionaliniu ir regioniniu lygmenimis. Siekiant didinti atsparumą
būtina susieti humanitarinę pagalbą ir paramą vystymuisi. Kad atsparumas būtų didinamas,
būtinas ilgalaikis požiūris, pagrįstas krizes
sukeliančių pagrindinių priežasčių šalinimu ir
pajėgumų geriau valdyti nenuspėjamus ateities įvykius ir
pokyčius stiprinimu. 3. ES PATIRTIS SPRENDŽIANT ATSPARUMO
PROBLEMĄ IR ĮVEIKIANT MAISTO KRIZES AFRIKOJE Užsachario Afrikoje skurdžiausi namų
ūkiai, bendruomenės ir šalys ilgą laiką kentėjo
dėl silpnų pajėgumų įveikti ilgalaikius klimato kaitos
padarinius, atsirandančius visų pirma dėl dažnų ir
didelių sausrų, taip pat įveikti ekonomikos krizes ir vidaus
konfliktus. ES daugelį metų teikė humanitarinę pagalbą
ir paramą vystymuisi, siekdama padėti įveikti maisto krizes
Afrikoje. Atsižvelgiant į tai, ES pokyčių darbotvarkėje
pirmenybė bus teikiama bendradarbiavimui vystant tvarų žemės
ūkį, taip pat tam, kad ateityje teikiant ES ilgalaikę
paramą vystymuisi būtų siekiama išsaugoti ekosistemų
funkcijas ir užtikrinti aprūpinimą maistu bei mitybos saugumą. Daugiausia dėmesio skiriant atsparumui,
parama žemės ūkio sektoriui ir susijusioms nacionalinės ir
regioninės politikos kryptims, įskaitant žemės naudojimo
politiką, turėtų ne tik padėti didinti gamybą, bet ir
užtikrinti tinkamiau veikiančias maisto produktų rinkas ir pažeidžiamoms
grupėms ir pilietinei visuomenei suteikti daugiau galių. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, ES jau
kuria ir įgyvendina naujoviškas priemones krizėms Somalio pusiasalyje
ir Sahelyje įveikti, kurios turėtų būti labai naudingos
nustatant sistemingesnį ir ilgalaikį nukentėjusiųjų
gyventojų atsparumo didinimo požiūrį. Šiuo atžvilgiu svarbu
pripažinti, kad moterims tenka ypač svarbus vaidmuo didinant nuo
krizių kenčiančių namų ūkių ir
bendruomenių atsparumą. Nestabiliose šalyse, kurios dažnai yra neatsparios,
taip pat svarbu užtikrinti, kad rengiant strategines iniciatyvas būtų
atsižvelgiama į saugumo ir vystymosi sąryšį ir taip
būtų skatinama laikytis požiūrio, kuriuo remiama didesnė
politikos darna ir papildomumas. 3.1. Somalio pusiasalio atsparumo
didinimas (iniciatyva SHARE) Keletas veiksnių lemia ilgalaikį pragyvenimo
šaltinių Somalio pusiasalyje pažeidžiamumą. Tokie veiksniai yra
didėjantis gyventojų skaičius ir didesnis spaudimas ištekliams,
skurdas kaimo vietovėse, mažas našumas, prastos prekybos sąlygos,
neužtikrintos galimybės naudotis žeme ir vandeniu, silpnas valdymas,
nesaugumas ir ilgalaikis geopolitinis nestabilumas. ES jau ilgą laiką
bendradarbiauja su vystymosi partneriais Somalio pusiasalyje, spręsdama
žemės ūkio ir aprūpinimo maistu klausimus, ir žino, kokio požiūrio
laikantis galima pasiekti didžiausios naudos. 2011 m. sausra regione buvo baisiausia
per 60 metų. Dėl šio sukrėtimo pavojinga padėtis virto
krize, Somalyje prasidėjo badmetis. ES ir valstybės narės, laiku
gavusios pranešimus iš aprūpinimo maistu ankstyvojo perspėjimo
sistemų, parengė krizės mastą atitinkančių
priemonių: –
parengta jungtinė humanitarinės pagalbos
ir paramos vystymuisi analizės sistema, kuria naudodamiesi
humanitarinės pagalbos ir vystymosi srities veikėjai galėjo
bendrai sutarti dėl veiksmų ir nustatyti bendrus prioritetus; –
2011–2012 m. ES iš viso skyrė
790 mln. EUR vertės humanitarinę pagalbą. Vien Komisija
skyrė 181 mln. EUR. Be gelbėjimo veiklos, teikdama pagalbą
ES taip pat ėmėsi parengiamųjų atkūrimo veiksmų,
pvz., teiktos sėklos ir įrankiai, gerinta vandentvarka ir pildytos
galvijų bandos; –
skirtas didesnis trumpalaikis vystymosi
finansavimas siekiant nedelsiant remti atkūrimo veiksmus;
2012–2013 m. Komisija įsipareigojo skirti 250 mln. EUR
vertės paramą tokiose srityse kaip žemės ūkio ir gyvulininkystės
produkcija, mityba, gyvulių sveikata, vandens tiekimas ir gamtos
išteklių valdymas. Be šių trumpalaikių priemonių,
ES pradėjo laikytis ilgalaikio ir struktūruoto požiūrio siekdama
padėti nukentėjusioms šalims ir bendruomenėms atsigauti po
sausrų ir sustiprinti jų gebėjimą ateityje atsitiesti po
sausrų. Toks požiūris apima: –
įsipareigojimą bendradarbiauti su regiono
partneriais. ES ir kiti dvišaliai paramos teikėjai padeda
Tarpvyriausybinės vystymo institucijos (IGAD) sekretoriatui stiprinti savo
pajėgumus ir koordinuoti bei skatinti tarpvalstybines iniciatyvas tokiose
srityse kaip gyvulininkystės sektoriaus plėtra ir gamtos
išteklių valdymas; –
įsipareigojimą toliau glaudžiai
bendradarbiauti su kitais regione veikiančiais paramos teikėjais.
Paramos teikėjų bendruomenė sukūrė minimalaus
koordinavimo platformą „Pasaulinis atsparumo sausroms didinimo ir augimo
skatinimo veiksmų aljansas“[8].
Artimai bendradarbiaudamas su IGAD, Pasaulinis aljansas subūrė šalis
partneres ir paramos teikėjus, remiančius atsparumo sausroms didinimą.
ilgalaikį įsipareigojimą, kad
būtų sprendžiamos struktūrinės problemos ir užtikrinamas
ilgalaikis atsparumas. Atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes
šalių viduje ir padėtį vietoje, 2014–2020 m. laikotarpiu ES
finansavimas bus skiriamas šioms prioritetinėms sritims ir sektoriams: gyvulių
sveikata ir gyvulininkystės sektoriaus plėtra, gamtos išteklių
valdymas, nelaimių rizikos mažinimas, nacionalinė ir regioninė
prekyba, mityba, valdymas, moksliniai tyrimai bei technologijų perdavimas
ir gyventojų srautai. 3.2. Iniciatyva AGIR. Sahelio
atsparumo didinimo partnerystė Per paskutinius devynis žemės ūkio
sezonus Sahelio regione kilo šešios atskiros maisto krizės. Regiono
gyventojai kenčia dėl neprievalgio. Šios srities rodikliai kelia
didelį susirūpinimą. Šiuo metu pavojus gresia dvylikai
milijonų žmonių, t. y. 20 proc. gyventojų. Moterys ir
vaikai labiausiai kenčia dėl maisto trūkumo ir ekonominių
nepriteklių, tai ypač jaučiama bado laikotarpiu tarp derlių
nuėmimo. Veikiančios svarbios institucijos ir platformos,
pvz., Maisto krizių prevencijos tinklas ir Nuolatinis tarpvalstybinis
sausros kontrolės Sahelyje komitetas, padėjo padaryti pažangą
Vakarų Afrikoje. Remiantis įgyta patirtimi rengiami požiūriai,
kad būtų galima geriau įveikti maisto krizes. Tinkamiau
veikiančios ankstyvojo perspėjimo sistemos padėjo šalimis ir
paramos teikėjams geriau nuspėti dabartines krizes. ES veiksmų plano, kuriuo siekiama
įveikti 2012 m. krizę Sahelio regione, biudžetas – apie
500 mln. EUR (123 mln. EUR skirta humanitarinei pagalbai,
372 mln. EUR – vystymosi programoms). Trijų etapų požiūris buvo
nustatytas glaudžiai koordinuojant ES humanitarinę pagalbą ir
paramą vystymuisi. Planas apima įvairią veiklą: gerinamos
galimybės gauti maisto, remiamos šalių partnerių ankstyvojo perspėjimo
sistemos, tobulinamas rinkos veikimas ir ekosistemų apsauga. Plane
susiejamos skubiosios pagalbos ir vystymosi programos, derinamos
trumpalaikės, vidutinės trukmės ir ilgalaikės finansavimo
priemonės siekiant didinti atsparumą. Siekiant reaguoti į
ekstremaliąsias situacijas ir kartu didinti atsparumą, būtina su
regioninėmis organizacijomis koordinuotai teikti pagalbą, kad
būtų užtikrinama politikos darna ir papildomumas, būtų
mažinamas skurdžiausių namų ūkių pažeidžiamumas
sukrėtimams ir šalinamos pagrindinės nepakankamo aprūpinimo
maistu ir neprievalgio problemos priežastys. Vykdant Komisijos 2012 m. birželio
18 d. parengtą iniciatyvą AGIR nustatytas atsparumo didinimo
veiksmų planas, pagrįstas esamomis regioninėmis strategijomis ir
jų stiprinimu, pvz., bendra Vakarų Afrikos valstybių
ekonominės bendrijos, Vakarų Afrikos ekonominės ir pinigų
sąjungos ir Nuolatinio tarpvalstybinio sausros kontrolės Sahelyje
komiteto regionine strategija ir Sahelio ir Vakarų Afrikos klubo parama.
2012 m. gruodžio pradžioje Uagadugu vyksiančiame aukšto lygio
visų susijusių šalių susitikime bus pristatytas Vakarų
Afrikos regioninių organizacijų ir paramos teikėjų
bendruomenės parengtas regioninis veiksmų planas, kuriuo siekiama
ilgam ir tvariai didinti Sahelio atsparumą. 4. NAUDOJIMASIS ĮGYTA PATIRTIMI Iniciatyvomis SHARE ir AGIR humanitarinė
pagalba ir parama vystymuisi glaudžiau susietos, padidintos trumpalaikės
pagalbos sumos, sudarytos palankesnės sąlygos susieti pagalbą,
atkūrimą ir vystymąsi, taip pat vykdomas ES įsipareigojimas
šalinti ilgalaikes nepakankamo aprūpinimo maistu priežastis. Šiomis iniciatyvomis daugiausia dėmesio
skiriama aprūpinimui maistu Užsachario Afrikoje, tačiau tokio
požiūrio taip pat gali būti laikomasi kituose regionuose ir
sprendžiant kitokio pobūdžio pažeidžiamumo problemas (pavyzdžiui,
regionuose, kuriems pavojų kelia potvyniai, ciklonai, žemės
drebėjimai, sausros, audros ir cunamiai, klimato kaita arba išaugusios
maisto kainos). Parengtas požiūris apima tam tikras bendras priemones,
kurias ES stengsis taikyti pažeidžiamiausiose besivystančiose šalyse.
Požiūriui būdingi šie trys toliau išsamiau paaiškinti pagrindiniai
elementai: ·
rizikos vertinimu pagrįstas krizių
numatymas; ·
didžiausias dėmesys prevencijai ir
pasirengimui; ·
reagavimo į krizes priemonių stiprinimas. 4.1. Rizikos vertinimu
pagrįstas krizių numatymas Tiek Somalio pusiasalyje, tiek Sahelio regione
ankstyvojo perspėjimo sistemos pranešė apie gręsiančias
krizes. Aprūpinimo maistu saugumo ankstyvojo perspėjimo sistemos
(pvz., Integruota aprūpinimo maistu būklės klasifikacija) veikia
tinkamiau ir taip šalys partnerės ir regioninės valdžios institucijos
gali tinkamai iš anksto pasirengti krizėms. Šiuo metu geriau veikia ir
apie kitokius pavojus, pvz., cunamius, arba kitiems regionams gręsiančius
pavojus pranešančios ankstyvojo perspėjimo sistemos. Šios informacinės sistemos taip pat turi
būti susietos su tokiomis atitinkamomis pasaulinėmis iniciatyvomis
kaip Žemės ūkio rinkos informacinė sistema, kuri sukurta
Didžiojo dvidešimtuko šalių iniciatyva. Taip pat būtina sistemingiau susieti
gaunamą informaciją ir šalių bei regionų lygmeniu
formuojamą politiką ir priimamus sprendimus. Pavyzdžiui, formuojant
aprūpinimo maistu politiką ir tvaraus žemės ūkio
politiką, turėtų būti labiau atsižvelgiama į tokius
duomenis kaip (vaikų) neprievalgis, žemės ūkio gamyba
(įskaitant atsargas) ir rinkos (įskaitant maisto produktų
kainas). Į tai turėtų būti
atsižvelgiama formuojant nacionalinę politiką ir vykdant, pvz.,
Išsamią Afrikos žemės ūkio vystymosi programą, už
kurią atsakomybė tenka pačiai šaliai. Vykdant šią
programą siekiama ne tik pašalinti esamus apribojimus, bet ir numatyti
būsimus sukrėtimus ir sunkumus, taip pat padėti šalims
sušvelninti padarinius, į juos reaguoti ir didinti atsparumą. Regioninė
ankstyvojo perspėjimo sistema (Nuolatinis tarpvalstybinis sausros
kontrolės Sahelyje komitetas / Vakarų Afrikos
valstybių ekonominė bendrija / Vakarų Afrikos
ekonominė ir monetarinė sąjunga).
Maisto krizių prevencijos tinklas – forumas, kuriame šalys partnerės,
pagalbos teikėjai, JT ir pilietinės visuomenės organizacijos kaupia informaciją, siekdamos atlikti
bendrą nepakankamo aprūpinimo maistu Vakarų Afrikoje
analizę. Šiam tinklui teko svarbus vaidmuo pranešti apie pavojų
ankstyvuoju 2012 m. krizės etapu. Be to, ES sukūrė Pasaulinį
kovos su klimato kaita aljansą, kad būtų sustiprintas dialogas
politikos klausimais ir glaudžiau bendradarbiaujama su labiausiai nuo klimato
kaitos kenčiančiomis šalimis. Šiomis aplinkybėmis svarbus
vaidmuo tenka ankstyvojo perspėjimo informacinėms sistemoms ir
nelaimių valdymui. Ankstyvojo
perspėjimo sistemos Nepale. 2010 m.
rugpjūčio mėn. Rapt upės vandens lygis viršijo Chitwan
regiono įspėjimo lygmenį. Palei upę įdiegta ankstyvojo
perspėjimo sistema radijo ir telefono ryšio tinklu informavo pavojuje
atsidūrusių bendruomenių Nelaimių valdymo komitetus ir šie
perkėlė savo svarbų kilnojamąjį turtą į
nepasiekiamas ir saugesnes vietoves. Potvyniui pasiekus kaimus, gyventojai jau
buvo saugiose vietose. Taip ankstyvojo perspėjimo sistemos padėjo
išgelbėti gyvybes ir turtą. Bangladešas. Dakos universitetinei ligoninei finansavimas skirtas didelių
nelaimių valdymui, įskaitant nenumatytų atvejų
planavimą, medicininę įrangą, vaistų atsargas ir
mokymus. 2010 m. birželio mėn., po gaisro, nusinešusio 120
žmonių gyvybes, ligoninė galėjo išgelbėti daugiau kaip 250
pacientų gyvybes. Pietryčių
Azijos valstybių asociacija. Regioniniu lygmeniu
Komisija remia šios asociacijos susitarimą dėl nelaimių valdymo
ir reagavimo į nelaimes, kurio tikslas – didinti vietos bendruomenių
ir institucijų atsparumą ir mažinti pažeidžiamumą, remiant strategijas,
kuriomis joms padedama geriau pasirengti gaivalinėms nelaimėms,
švelninti jų padarinius ir į jas reaguoti. 4.2. Didžiausias dėmesys
prevencijai ir pasirengimui Tarptautinės bendruomenės ir
nukentėjusių šalių Somalio pusiasalyje ir Sahelio regione veiksmai
reaguojant į krizes parodė, kad padaryta didelė pažanga
stiprinant pajėgumus šalinti krizių padarinius. Tačiau taip pat
paaiškėjo, kad itin svarbu prevencija (užkirsti krizei kelią)
ir pasirengimas (užtikrinti, kad asmuo, namų ūkis, šalis ar
regionas būtų pasirengę sumažinti žalingo reiškinio padarinius).
Todėl svarbu, kad: –
ilguoju laikotarpiu vykdant nacionalines ir
regionines programas būtų šalinamos pagrindinės pažeidžiamumo
priežastys. Sumažinti pažeidžiamumą sukrėtimams įmanoma tik
tada, kai šis tikslas įtraukiamas į šalių partnerių
vystymosi politiką. Kad tai vyktų, būtina, kad rizikos
analizė, įskaitant nelaimių rizikos valdymą ir maisto
krizių valdymą, būtų integruota į nacionalinę ir
(arba) regioninę politiką. Prisitaikymas prie klimato kaitos ir
tokios politikos programos kaip Nacionalinės prisitaikymo prie klimato
kaitos veiksmų programos taip pat turėtų būti
įtrauktos į nacionalinę politiką; –
tinkamiau būtų skleidžiama patirtis,
įgyta vykdant tokias iniciatyvas kaip SHARE ir AGIR arba sėkmingai įgyvendinant su nelaimių rizikos
mažinimu susijusius bandomuosius projektus, pavyzdžiui, remiamus pagal
Komisijos pasirengimo nelaimėms programą (DIPECHO). Vienas iš
uždavinių – tirti galimybes, kaip sėkmingai bendruomenių vykdomi
ir principu „iš apačios į viršų“ pagrįsti projektai
galėtų būti labiau įtraukti į vyriausybių
nacionalinę ir regioninę politiką; –
būtų stiprinama
struktūrinė nelaimių valdymo sistema ir suinteresuotųjų
subjektų pajėgumai vietos ir nacionaliniu lygmeniu. Labai svarbu,
jog vietos subjektai būtų stiprūs, kad būtų mažinama
rizika ir būtų užtikrinimas prevencijos ir pasirengimo veiksmų
bei pradinių reagavimo operacijų veiksmingumas; –
viešojo ir privačiojo sektorių
partnerystės ryšiai turėtų būti
visiškai išnaudojami tam tinkamomis aplinkybėmis, pvz., įgyvendinant
Didžiojo aštuoneto neseniai pasiūlytą iniciatyvą dėl
Naujojo aprūpinimo maistu ir mitybos saugumo aljanso. Maisto krizių atveju, šalinant
nepakankamo aprūpinimo maistu priežastis, būtina laikytis
integruoto požiūrio. Kalbant apie maisto buvimą, šioje srityje
būtina įvairinti maisto gamybą, o tam trukdo blogėjanti
aplinkos būklė ir klimato kaita. Kuriant galimybes gauti maisto
produktų būtinos tinkamai veikiančios rinkos ir apsaugos
tinklai, taip pat svarbu rezervai, draudimo sistemos, saugojimo priemonės,
galimybės ūkininkams patekti į rinką ir naudotis
finansinėmis paslaugomis, taip pat nenumatytiems atvejams skirtos
atsargos. Be to, svarbu investuoti į kaimo infrastruktūrą, mokslinius
tyrimus ir technologijų perdavimą. Ilgainiui labai svarbu teikti
paramą tvariam žemės ūkiui siekiant didinti Užsachario Afrikos
šalių, kurių žemės ūkio sektoriuje dirba 60 proc.
gyventojų, ypač pažeidžiamiausių, atsparumą. Etiopijoje įgyvendinant Našių
gelbėjimo tinklų programą sukaupta vertingos patirties. Tai
programa, pagal kurią mainais už atliekamus viešuosius darbus
skurdžiausiems šalies namų ūkiams perduodamas maistas arba grynieji
pinigai. Ši programa, palyginti su humanitarinės
pagalbos veiksmais, yra didžiausia ir ekonomiškai efektyviausia (vienas
trečdalis programos sąnaudų) Užsachario Afrikos socialinių
pervedimų schema. Įveikti nematomą vaikų neprievalgio krizę, kad
ateityje būtų sumažintas suaugusiųjų pažeidžiamumas. Dėl alkio ir neprievalgio kasmet miršta
beveik 2,6 mln. vaikų. Nuo neprievalgio kenčia kas trečias
vaikas besivystančiose šalyse. Dėl motinų neprievalgio dažnai ši
problema prasideda dar iki gimimo. Neprievalgis yra pagrindinė
pažeidžiamumo, dėl kurio labiausiai kenčia vaikai iki
2 metų, priežastis. Dėl to vaikų intelektinis ir fizinis
vystymasis lėtėja, o tai lemia, kad ateityje suaugusieji
prasčiau susidoroja su neigiamais įvykiais. Be to, daugelyje
besivystančių šalių kasmet prarandami 2–3 proc. bendrojo
vidaus produkto, taip užkertamas kelias išbristi iš skurdo ir stabdomas
ekonomikos augimas. ES remia šalių partnerių pastangas trumpuoju ir
ilguoju laikotarpiu sumažinti neprievalgio reiškinį. Veiksmų
būtina imtis įvairiuose sektoriuose, pvz., sveikatos priežiūros,
žemės ūkio, vandens tiekimo, sanitarijos, ekonomikos augimo ir
švietimo srityse. ES remia iniciatyvą SUN, kuria sukuriamas pagrindas
šalims partnerėms imtis vadovavimo veiksmų. Sausros
padarinių šiaurės KENIJOJE šalinimas. Per 2011 m. sausrą 3,7 mln. Kenijos gyventojų
nedelsiant reikėjo gauti maisto, švaraus vandens ir naudotis
pagrindinėmis sanitarijos paslaugomis. Vykdydama iniciatyvą SHARE ES
teikia didesnę paramą, kad būtų skatinamas atkūrimas
ir didinamas atsparumas. Teikiama pagalba, kad būtų integruota
Kenijos ankstyvojo perspėjimo sistema; šiaurės Kenijos ministerijai
teikiama institucinė pagalba; remiama Nelaimių ir sausros
specialųjį fondą valdanti Nacionalinė sausros valdymo
tarnyba; stiprinami vietos valdžios institucijų pajėgumai valdyti
ankstyvojo reagavimo veiksmus; vykdomi su bendruomenių pragyvenimo
šaltiniais susiję projektai, kuriais plečiamos ekonominės
galimybės. Tikimasi, kad tvirtesnės institucijos ir Kenijos
Vyriausybės investicijos sausringose vietovėse padės šaliai
geriau pasirengti sušvelninti panašių krizių poveikį. 4.3. Reagavimo į krizes
priemonių stiprinimas Remiantis, be kita ko, Somalio pusiasalyje ir
Sahelio regione įgyta patirtimi, toliau nurodytos priemonės gali
padėti padidinti reagavimo į krizes priemonių poveikį: –
humanitarinės pagalbos ir vystymosi srities
veikėjų parengta bendra analizės sistema, kad: ·
būtų nustatytos pagrindinės
krizės priežastys ir tikslus poveikis labiausiai nukentėjusiems
gyventojams; ·
būtų vertinami vykdomi veiksmai siekiant
nustatyti, ar šalinamos pagrindinės priežastys ir ar teikiant pagalbą
esama spragų; ·
būtų nustatyti sektoriai ir geografiniai
regionai, kuriuose taikant didesnio atsparumo požiūrį būtų
galima padaryti didžiausią poveikį; ·
būtų nustatyti strateginiai trumpalaikiai
prioritetai (ankstyvuoju atkūrimo laikotarpiu) ir ilgalaikiai prioritetai,
atitinkantys požiūrį į atsparumą. –
Didesnis trumpalaikis finansavimas, kad ankstyvuoju
atkūrimo etapu būtų teikiama parama. Naujausios
iniciatyvos parodė, kad programavimas turi būti lankstesnis, siekiant
reaguoti į greitai kintančius poreikius, nemažinant vykdomų
vidutinės trukmės ar ilgalaikių veiksmų, kuriais šalinamos
pagrindinės priežastys. Turėtų būti svarstoma nauja paramos
teikimo tvarka, pvz., ES patikos fondai, kurie būtų pasitelkiami
ekstremaliosiose situacijose arba po jų. –
Dauguma didelių nelaimių nepaiso
nacionalinių sienų. Turi būti stiprinami regioninių
organizacijų pajėgumai, kad jos galėtų rengti
tarptautines iniciatyvas ir skatinti regioninę integraciją. –
Įvykus didelėms krizėms
turėtų būti sukuriamos nedidelės grupės, kurios
padėtų paramos teikėjams koordinuoti veiksmus ir su šalimis
partnerėmis ir regioninėmis organizacijomis palaikyti
struktūrinį dialogą. Būtina nustatyti kiekvieno
veikėjo funkcijas ir atsakomybę, remiantis jų sąlyginiu
pranašumu tam tikromis aplinkybėmis. Turėtų būti aktyviai
bendradarbiaujama tiek su paramą vystymuisi, tiek su humanitarinę
pagalbą teikiančiais veikėjais. –
Trumpalaikės priemonės, kurios duotų
ilgalaikės naudos. Nors trumpalaikėmis priemonėmis ir, visų
pirma humanitarine pagalba, daugiausia siekiama gelbėti gyvybes ir
apsaugoti turtą, tokia veikla taip pat gali turėti ilgalaikį
poveikį. Pavyzdžiui, nuo pagalbos maistu perėjus prie
grynųjų pinigų pervedimų, poveikis gali būti
ilgalaikis, nes skatinama vietos rinka ir finansuojami viešieji darbai, o tai
gali padėti ateityje sumažinti nelaimių tikimybę arba
sušvelninti jų padarinius. Tokių rūšių priemonės
turėtų būti nustatomos ir joms turėtų būti
teikiama pirmenybė. –
Kai vyksta smurtiniai konfliktai, atsparumo
didinimo strategija ir platesnio masto ES politinis ir saugumo požiūris
turėtų papildyti vienas kitą ir būti nuoseklūs, be to,
turėtų būti siekiama priemonių, pvz., bendros saugumo ir
gynybos politikos priemonių ir Stabilumo priemonės sinergijos. Lankstus
finansavimas pagal 1 mlrd. EUR vertės ES maisto priemonę,
Akvilos aprūpinimo maistu iniciatyvą ir Lanksčią paramos
pažeidžiamiausioms šalims priemonę.
2007–2008 m. maisto kainų krizė paskatino tarptautinę
bendruomenę imtis precedento neturinčių veiksmų. ES buvo
pirmoji pagalbos teikėja, kuri ėmėsi iniciatyvių
priemonių ir paskelbė apie 1 mlrd. EUR vertės Maisto
priemonę, kurią ES gali taikyti laiku ir plačiu mastu.
2009 m. paramos teikėjai įsipareigojo skirti
22 mlrd. USD paramos tvariam žemės ūkiui ir
aprūpinimui maistu remti (Akvilos aprūpinimo maistu iniciatyva). ES
papildomai skyrė 3,8 mlrd. USD vertės pagalbos. Kiti du
mechanizmai parengti Afrikos, Karibų baseino ir Ramiojo vandenyno (AKR)
šalims: FLEX priemonė (Eksporto pajamų svyravimai) padeda
vyriausybėms spręsti staigių eksporto pajamų nuostolių
problemą, o Lanksti paramos pažeidžiamiausioms šalims priemonė
taikoma šalims, kurios dėl mažo atsparumo labiausiai nukentėjo
dėl 2009 m. ekonomikos nuosmukio. Ši priemonė taikyta
prevencijos tikslais, remiantis prognozėmis dėl biudžeto
nuostolių, taikant su pažeidžiamumu susijusius koregavimus ir imantis
anticiklinių veiksmų, kad būtų pašalinti nacionalinio
finansavimo trūkumai. 5. ŠALIMS, KURIOSE NEUŽTIKRINAMAS
APRŪPINIMAS MAISTU IR KURIOMS KYLA GAIVALINIŲ NELAIMIŲ
GRĖSMĖ, SKIRTI 10 ATSPARUMO DIDINIMO VEIKSMŲ 1. Atsparumas gali būti
didinimas tik laikantis principo „iš apačios į viršų“. ES
požiūrio į atsparumo didinimą pagrindas – tvirtai pripažinti
šalims partnerėms tenkantį vadovavimo vaidmenį. Laikydamasi nustatytų
pagalbos veiksmingumo principų, ES savo paramą priderins prie
šalių partnerių politikos ir prioritetų. 2. Atsparumo didinimo veiksmai
turi būti pagrįsti tinkama rizikos ir pažeidžiamumo vertinimo
metodika. Tokiais vertinimais turėtų būti remiamasi rengiant
nacionalines atsparumo strategijas ir kuriant konkrečius projektus ir
programas. Įgyvendindama platesnio masto vystymosi strategijas ES rems
nacionalinių atsparumo strategijų kūrimą. ES bendradarbiaus
su šalimis partnerėmis ir svarbiausiais tarptautiniais veikėjais, kad
būtų tobulinama tokių vertinimų, kuriais remiantis
rengiamos tokios atsparumo strategijos, metodika. Kad būtų
užtikrintas veiksmingumas, ES parengs paramos atsparumo didinimui poveikio ir
rezultatų vertinimo sistemą. 3. Teikdama išorės
pagalbą nuo pasikartojančių krizių kenčiančioms
šalims ES daugiausia dėmesio skirs atsparumo didinimui. ES finansuojamos
programos bus pagrįstos bendru veiklos vertinimu, kurį rengs
humanitarinės pagalbos teikėjai ir vystymosi srities veikėjai ir
kuris apims vidutinės trukmės ir ilgalaikius veiksmus. Šiais
veiksmais bus siekiama šalinti pagrindines krizių priežastis, visų
pirma remiant prevencinę ir pasirengimo veiklą. Bus glaudžiai
bendradarbiaujama su šalimis partnerėmis siekiant sukurti pajėgumus,
kad būtų rengiamos ir įgyvendinamos regioninės ir
nacionalinės strategijos ir nelaimių mažinimo valdymo planai. 4. Komisija į
Humanitarinės pagalbos teikimo planus sistemingai įtrauks atsparumo
aspektą. Komisija sieks, kad teikiant humanitarinę pagalbą ir
paramą vystymui vykdomi atsparumo didinimo veiksmai būtų bendrai
programuojami siekiant užtikrinti didžiausią papildomumą; taip bus
siekiama, kad trumpalaikiai veiksmai būtų vidutinės trukmės
ir ilgalaikių operacijų pagrindas. 5. Siekiant tenkinti nuo
nelaimių nukentėjusių šalių poreikius svarbiausia bus
lankstumas. Vykdydama humanitarinės pagalbos programas Komisija toliau
užtikrins didžiausią lankstumą. Kalbant apie vystymosi
finansavimą, įvykus nenumatytoms krizėms ir didelėms
nelaimėms, Komisija sieks kuo lanksčiau sutelkti neprogramuojamas
lėšas. Be to, kurdama programas Komisija įtrauks lankstumo
principą, kad būtų galima laiku imtis tinkamų veiksmų.
ES svarstys galimybę naudoti patikos fondus, siekdama reaguoti į
ekstremaliąsias situacijas arba po jų. 6. Siekdama didinti
atsparumą nestabiliose arba nuo konfliktų kenčiančiose
šalyse, ES taip pat sieks spręsti su saugumu susijusias problemas ir
mažinti jų poveikį gyventojų pažeidžiamumui. Šiuo tikslu su
šalimis partnerėmis ir organizacijomis susijusiame regione bus palaikomas
aktyvus politinis dialogas. 7. Komisija sieks plačiau
taikyti tokias dabartines iniciatyvas kaip SHARE ir AGIR, taip pat
sėkmingai vykdomus nelaimių rizikos mažinimo projektus. Su
partneriais bus keičiamasi ir dalijamasi sukaupta patirtimi, kad
rezultatų duodantys požiūriai būtų plačiau taikomi ir
stiprinami ir kad jie būtų įtraukiami į nacionalines
atsparumo strategijas. Komisija reguliariai peržiūrės atsparumo
didinimo darbotvarkės įgyvendinimo pažangą, ypatingą
dėmesį skirdama programavimui, metodikai ir rezultatams. 8. ES skatins laikytis
naujoviško požiūrio į rizikos valdymą. Itin naudingas gali
būti bendradarbiavimas su draudimo ir perdraudimo sektoriais. 2013 m.
pradžioje Komisija parengs žaliąją knygą dėl draudimo
vaidmens nelaimių valdymo srityje. 9. Kalbant apie šalis, kuriose
kartojasi krizės, ES bendradarbiaus su priimančiųjų
šalių vyriausybėmis, kitais pagalbos teikėjais,
regioninėmis ir tarptautinėmis organizacijomis ir kitais
suinteresuotaisiais subjektais, kad šalių lygmeniu būtų kuriami
forumai, padėsiantys laiku keistis informacija ir derinti trumpalaikius,
vidutinės trukmės ir ilgalaikius humanitarinės pagalbos ir
vystymosi veiksmus atsparumui didinti. 10. Atsparumo klausimą ES
kels tarptautiniuose forumuose, įskaitant Didįjį aštuonetą,
Didįjį dvidešimtuką, Aprūpinimo maistu pasaulyje
komitetą, įgyvendinant Rio de Žaneiro konvencijas, peržiūrint
Tūkstantmečio vystymosi tikslus, nustatant Tvaraus vystymosi tikslus
ir rengiant diskusijas dėl tolesnių veiksmų pagal
2005–2015 m. Hyogo veiksmų programą. Palaikant partnerystės
ryšius su tokiomis organizacijomis kaip Maisto ir žemės ūkio
organizacija, Tarptautinis žemės ūkio plėtros fondas, Pasaulio
maisto programa, JT nelaimių rizikos mažinimo biuras, Pasaulio bankas ir
pilietinės visuomenės organizacijos, atsparumo klausimui bus skiriama
daugiausia dėmesio. Pirmąjį 2013 m. ketvirtį
Komisija parengs veiksmų planą, padėsiantį įgyvendinti
šiuos principus. [1] COM(2011) 637, patvirtintas 2012 m. gegužės
14 d. Tarybos išvadose. [2] COM(2010) 127 galutinis. [3] COM(2009) 147 galutinis. Baltoji knyga
„Prisitaikymas prie klimato kaitos. Europos veiksmų programos
kūrimas“. [4] Nelaimių rizikos mažinimo besivystančiose
šalyse ES paramos strategija, COM(2009) 84, 2009 2 23. ES atsakas
į pažeidžiamumą – veiksmai sudėtingomis sąlygomis skatinant
darnų vystymąsi, stabilumą ir taiką, COM(2007) 643,
2007 10 25. [5] Komisijos tarnybų darbinis dokumentas SEC(2012)
102, 2012 4 11. [6] Sahelio atsparumo didinimo partnerystė,
http://europa.eu/rapid/pressReleasesAction.do?reference=IP/12/613&format=HTML&aged=0&language=EN&. [7] Jungtinių Tautų bendroji klimato kaitos
konvencija, Jungtinių Tautų Biologinės įvairovės
konvencija ir Jungtinių Tautų konvencija dėl kovos su
dykumėjimu. [8] Aljanso veiklos sritis – Somalio pusiasalio šalys:
Etiopija, Kenija, Uganda, Somalis, Džibutis, Sudanas ir Pietų Sudanas.
Sekretoriato funkcijas atlieka Jungtinių Valstijų tarptautinės
plėtros agentūra (USAID).