KOMISIJOS ATASKAITA EUROPOS PARLAMENTUI, TARYBAI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI IR REGIONŲ KOMITETUI

Pirmoji Direktyvos 2010/13/ES 13, 16, 17 straipsnių taikymo 2009–2010 m. ataskaita Europos kūrinių populiarinimas Europos Sąjungoje teikiant reguliariąsias ir užsakomąsias audiovizualinės žiniasklaidos paslaugas

I. ĮŽANGA

Ši dviejų dalių ataskaita parengta pagal Direktyvos 2010/13/ES[1] (toliau – AŽP direktyva) 13 straipsnio 3 dalį ir 16 straipsnio 3 dalį.

Tai pirmoji po AŽP direktyvos priėmimo Komisijos parengta 13 straipsnio, skirto Europos kūrinių populiarinimui teikiant ES užsakomąsias audiovizualinės žiniasklaidos paslaugas, taikymo 2009–2010 m. ataskaita. Pagal 13 straipsnį ši ataskaita grindžiama duomenimis, kuriuos iki 2011 m. gruodžio mėn. turėjo pateikti valstybės narės, taip pat nepriklausomu 2011 m. atliktu tyrimu[2] (toliau – tyrimas). Kita 13 straipsnio taikymo ataskaita turi būti parengta per ketverius metus.

Šiame dokumente taip pat rašoma apie AŽP direktyvos 16 ir 17 straipsnių[3], kuriais numatyta Europos Sąjungoje teikiant televizijos paslaugas populiarinti Europos kūrinius ir nepriklausomų kūrėjų kūrinius, taikymą 2009–2010 m. Ši ataskaita rengiama kartą per dvejus metus.

Kitaip nei pagal buvusius Direktyvos 89/552/EEB[4] (Televizijos be sienų direktyvos) 4 ir 5 straipsnius parengtose ataskaitose, šioje ataskaitoje nerašoma apie EEE šalis[5], nes AŽP direktyvą perkelti į EEE acquis vėluojama. Todėl neprašyta, kad šios šalys ataskaitai pateiktų savo duomenis.

II. ATASKAITOS

1. KOMISIJOS PARENGTA 13 STRAIPSNIO TAIKYMO ATASKAITA

1.1. Bendrosios pastabos

Visų audiovizualinės žiniasklaidos rūšių konvergencija paskatino persvarstyti Direktyvą 89/552/EEB ir į jos taikymo sritį įtrauktos nelinijinės paslaugos. AŽP direktyvoje pažymima, kad užsakomosiomis paslaugomis turėtų būti populiarinami Europos kūriniai ir kultūrinė įvairovė. 13 straipsniu (lygiai kaip 16 ir 17 straipsniais) siekiama ekonominio ir kultūrinio tikslo – stiprinti Europos audiovizualinę pramonę. Valstybės narės turi užtikrinti, kad jų jurisdikcijai priklausančiomis užsakomosiomis paslaugomis, kai įmanoma, tinkamomis priemonėmis būtų skatinamos galimybės kurti Europos kūrinius ir prieiga prie jų. Atsižvelgiant į užsakomųjų paslaugų naujumą ir ypatingą pobūdį, Europos kūrinių populiarinimo metodus pagal 13 straipsnį galima pasirinkti lanksčiai. 13 straipsnio 1 dalyje pateikta tokio populiarinimo pavyzdžių: finansinis įnašas, kuriuo iš tokių paslaugų remiamas Europos kūrinių kūrimas ir teisių į juos įsigijimas, arba Europos kūrinių dalis ir (arba) jų garsinimas (išskyrimas iš kitų kūrinių) paslaugų teikėjų kataloge.

Europos programų populiarinimas ir prieinamumas yra vieni iš tų klausimų, kurių kilo, kai ėmė rastis prietaisų, prijungtų prie tinklo, ir prasidėjo konvergencija. Audiovizualinis turinys internetu yra platinamas ir priimamas jau kelerius metus. Tai, be kita ko, gali būti turinys, kurį žiūrovai gauna be kabelinės televizijos operatorių, interneto paslaugos teikėjų arba transliuotojų pagalbos. Atsiradus prie interneto prijungtiems televizoriams ir jų priedėliams, taip pat didėjant planšetinių kompiuterių ir išmaniųjų telefonų naudojimui, konvergencija vis labiau plinta.

1.1.1. 13 straipsnis ir Europos užsakomųjų paslaugų sektorius

Per ataskaitinį laikotarpį užsakomųjų paslaugų sektoriaus raida Europos Sąjungoje buvo labai nevienoda.

Minėto tyrimo duomenimis, 2009 m. buvo teikiamos 435 užsakomosios paslaugos[6]. Daugiau kaip ketvirtadalis iš jų buvo televizijos laidų įrašų paslaugos, o vyraujančios perdavimo sistemos – internetas ir kiek mažiau svarbi interneto protokolo televizija. Daugiausiai užsakomųjų paslaugų 2009 m. buvo teikiama Prancūzijoje (73), Jungtinėje Karalystėje (66) ir Vokietijoje (47). Daugumoje valstybių narių užsakomųjų paslaugų skaičius buvo nuo 10 iki 20. Dauguma jų buvo nemokamos (be abonentinio mokesčio). Paprastai tokios paslaugos finansuotos reklamos arba viešosiomis lėšomis.

1.1.2 skirsnyje paaiškinta, kad duomenų apie užsakomąsias paslaugas pateikta ne visose nacionalinėse ataskaitose. Iš 14 nacionalinių ataskaitų, kuriose tokių duomenų pateikta, aiškėja, kad rinkos raida labai nevienoda. Penkios valstybės narės[7] pranešė, kad 2010 m. buvo teikiama daugiau nei 10 užsakomųjų paslaugų. Daugiausiai – Jungtinėje Karalystėje (82) ir Slovakijoje (36), o mažiausiai – Airijoje ir Ispanijoje (3), Belgijoje (prancūzų k.) (2) ir Austrijoje (1). Kipre užsakomosios paslaugos nebuvo teikiamos.

Užsakomųjų paslaugų pasiskirstymas[8] valstybėse narėse taip pat labai nevienodas, todėl sunku pastebėti, kurios rūšies paslaugoms teikiama pirmenybė; šešios valstybės narės[9] pranešė, kad daugumą sudaro kontroliuojamos prieigos užsakomosios vaizdo programų paslaugos, kitos šešios valstybės narės[10] – kad daugiausiai buvo teikiamos nemokamos televizijos laidų įrašų paslaugos, viena valstybė narė[11] pranešė apie televizijos laidų įrašų paslaugas ir nemokamas mišriąsias paslaugas, dar viena valstybė narė[12] pranešė, kad daugiausiai buvo mišriųjų paslaugų.

Iš tyrimo ir nacionalinių ataskaitų aiškėja tam tikri skirtumai, susiję su užsakomųjų paslaugų skaičiumi kai kuriose valstybėse narėse. Šie skirtumai veikiausiai atsirado dėl nevienodo požiūrio į tai, kurias paslaugų rūšis reikia vertinti. Pagal AŽP direktyvos 1 straipsnio 1 dalies g punkto apibrėžtį pranešti nereikia apie paslaugas, kurių audiovizualinis turinys tėra pagalbinis elementas. O televizijos laidų įrašų paslaugos yra užsakomoji paslauga, todėl apie jas pranešti būtina, nebent jas teikiant siūlomos programos yra visiškai tokios pačios, kokios transliuotos per televiziją[13]. 13 straipsnio formuluotėse užsakomųjų paslaugų turinio rūšis konkrečiai nenurodyta, tačiau 13 straipsnio paskirtis tokia pati kaip AŽP direktyvos 16 ir 17 straipsnių. Todėl į nacionalines 13 straipsnio taikymo ataskaitas neturėtų būti įtraukiamos užsakomosios paslaugos, kurias teikiant siūlomos vien žinios, sportas, žaidimai arba komerciniai pranešimai. Lygiai taip pat Europos kūrinių procentas prireikus turėtų būti iš esmės apskaičiuojamas kaip apskaitomų valandų dalis[14].

1.1.2. Komisijos pritaikyta metodika

2011 m. tyrimu siekta išnagrinėti 13 straipsnio įgyvendinimo būklę valstybėse narėse 2010 m. pabaigoje, taip pat ES nelinijinių paslaugų turinį. Jį atliekant taip pat siekta Komisijai pateikti informaciją, būtiną 13 straipsnio taikymo rodikliams nustatyti.

Pagal tris Europos kūrinių populiarinimo teikiant nelinijines paslaugas pavyzdžius, kurie pateikti AŽP direktyvos 13 straipsnio 1 dalyje, tyrime apžvelgti įvairūs stebėjimo būdai ir galimybės juos taikyti.

Remdamasi šiuo pagrindu, Komisija nustatė kelis rodiklius ir apibrėžė juos nacionalinėms institucijoms išsiųstose anketose. Konkrečiai dėl kūrinių garsinimo (išskyrimo iš kitų kūrinių) buvo minimos kelios galimybės: kūrinio aprašymas, įskaitant kilmės šalį; kūrinių paieška pagal kilmės šalį; Europos kūrinių rekomendavimo priemonės; Europos kūriniams paskirta skiltis, Europos kūrinių anonsai arba Europos kūrinių reklama. Būsimoms ataskaitoms šie rodikliai gali būti tikslinami.

1.1.3. Valstybių narių įgyvendinimo ir stebėjimo metodai

a) Nacionalinių teisės aktų būklė

13 straipsnio taikymo tyrimo išvados

2010 m. pabaigoje 14 valstybių narių buvo perkėlusios AŽP direktyvos formuluotes, tačiau nenustačiusios konkrečių įpareigojimų užsakomųjų paslaugų teikėjams. Kai kuriais atvejais nacionalinės reguliavimo institucijos gali vėliau nustatyti tinkamus Europos kūrinių populiarinimo metodus.

Tyrime nurodyta, kad stebėjimo srityje dauguma valstybių narių remiasi užsakomųjų paslaugų teikėjų pateikta informacija ir daugiau jos netikrina. Nepriklausomas stebėjimas vykdomas tik dviejose valstybėse narėse, o užsakomųjų paslaugų teikėjų informacija tikrinama keturiose (kitose) valstybėse narėse.

Nacionalinės ataskaitos

Devyniose nacionalinėse ataskaitose informacijos nepateikta, nes AŽP direktyva į nacionalinę teisę perkelta pavėluotai arba per vėlai įsigaliojo nacionaliniai AŽP direktyvos įgyvendinimo teisės aktai. Penkios valstybės narės pranešė, kad per ataskaitinį laikotarpį užregistruotos[15] arba pripažintos[16] užsakomosios paslaugos nebuvo teikiamos.

Iš visų AŽP direktyvą įgyvendinusių valstybių narių (t. y. nustačiusių įpareigojimą Europos kūrinius populiarinti teikiant užsakomąsias paslaugas) tik šešių valstybių ataskaitose[17] nurodyta, kad jų teisės aktais nustatytos konkrečios priemonės.

Valstybių narių priemonės nevienodos – Čekijoje, Ispanijoje, Italijoje ir Austrijoje taikomas įpareigojimas tam tikrą užsakomųjų paslaugų katalogų dalį skirti Europos kūriniams (atitinkamai 10, 30, 20 ir 50 proc.[18]). Apie įpareigojimą prisidėti prie Europos kūrinių finansavimo pranešta iš Belgijos (prancūzų k.), taip pat apie tai pranešta iš Čekijos, Ispanijos ir Italijos (atitinkamai iki 2,2 proc. ir bent 1 ir 5 proc. apyvartos)[19]. Įpareigojimas Europos kūrinius garsinti (išskirti iš kitų kūrinių) kataloguose nustatytas Belgijos (prancūzų k.), Bulgarijos ir Austrijos (privačiojo sektoriaus užsakomosioms paslaugoms) teisės aktuose. Kūrinių garsinimo (išskyrimo iš kitų kūrinių) priemonės, be kitų dalykų, yra visų pirma reklaminiai intarpai, atskiros skiltys, žurnalų straipsniai ir reklaminės programos, taip pat tinkamas Europos kūrinių ženklinimas arba kilmės šalies nurodymas.

b) Nacionalinių institucijų taikomi stebėjimo metodai

Informacija šiuo klausimu pateikta vos keliose nacionalinėse ataskaitose, tačiau duomenis apie 13 straipsnio taikymą iš esmės surinko nacionalinės institucijos tiesiogiai iš užsakomųjų paslaugų teikėjų.

Kai kurios valstybės narės[20] paaiškino, kaip jos didino arba ketino didinti užsakomųjų paslaugų teikėjų informuotumą apie būtinybę rinkti duomenis ir (arba) laikytis 13 straipsnyje nustatyto įpareigojimo. Prancūzijos reguliavimo institucija CSA informavo apie atsitiktines Europos kūrinių dalies ir garsinimo (išskyrimo iš kitų kūrinių) kataloguose patikras. Belgija (prancūzų k.), kurioje nustatytas bendrasis kūrinių garsinimo (išskyrimo iš kitų kūrinių) įpareigojimas, pateikė įdomios ir išsamios informacijos apie tai, kaip reguliavimo institucija stebi, kiek Europos kūriniai[21] populiarinami teikiant užsakomąsias paslaugas.

Komisija pabrėžia, koks svarbus veiksmingas stebėjimas siekiant užtikrinti tikslų 13 straipsnio taikymą. AŽP direktyvoje nenustatytas įpareigojimas sukurti konkrečią stebėjimo sistemą, tačiau Komisija prašo to nepadariusių nacionalinių institucijų sukurti sistemas, kurias taikant būtų galima patikrinti užsakomųjų paslaugų teikėjų duomenis.

1.2. 13 straipsnio taikymas. Užsakomosios audiovizualinės žiniasklaidos paslaugos

Tyrimo išvados[22]

Europos kūrinių dalis teikiant televizijos laidų įrašų paslaugas buvo gerokai didesnė (96,2 proc. visų valandų) už Europos kūrinių, siūlomų teikiant užsakomąsias vaizdo programų paslaugas, dalį (tik 45,1 proc. visų valandų). Televizijos laidų įrašų katalogai yra glaudžiai susiję su televizijų transliuojamu turiniu. Europos kūriniai transliuotojų kataloguose išsiskiria kur kas geriau (81,1 proc.) nei nepriklausomų paslaugų teikėjų (46,7 proc.) arba telekomunikacijų operatorių (31,2 proc.) kataloguose. Visuomeninių transliuotojų kataloguose (99,1 proc. valandų) tokie kūriniai išskirti geriau, palyginti su privačiųjų transliuotojų katalogais (55,8 proc. valandų). Paslaugas, kurias teikiant Europos kūrinių dalis mažiausia (10–20 proc.), paprastai teikė nauji rinkos dalyviai[23]. Pagal apskaitomas valandas[24] apskaičiuota Europos kūrinių dalis (64,5 proc.) buvo beveik tokia pat, kaip nurodyta bendra dalis kataloguose (65,1 proc.).

Nacionalinės ataskaitos

Nacionalinėse ataskaitose pateikti duomenys yra neišsamūs ir pakankamai netipiški, kad būtų galima daryti patikimas išvadas apie 13 straipsnio taikymą.

Nors kai kurių valstybių nacionaliniuose teisės aktuose konkretūs įpareigojimai nenustatyti, keturiolikoje nacionalinių ataskaitų pateikiama tam tikrų (nevienodos apimties) duomenų apie tai, kaip užsakomųjų paslaugų teikėjai Europos kūrinius populiarina praktiškai. Šių ataskaitų duomenimis, Europos darbų dalis kataloguose yra gana didelė. 2009 m. vidurkis buvo nuo 40 proc. Ispanijoje[25] iki 88,9 proc. Danijoje, 2010 m. – nuo 36,4 proc. Portugalijoje iki 100 proc. Austrijoje[26]. Atsižvelgiant į nedidelį pateiktų ataskaitų skaičių ir ypač mažą užsakomųjų paslaugų, apie kurias pranešė valstybės narės, skaičių (dvi arba trys), skaičiuoti ES vidurkį nėra prasmės. Pagal Europos kūrinių naudojimo ir Europos kūrinių pasiūlos procentinės dalies palyginimą daryti patikimų išvadų irgi negalima. Penkios valstybės narės[27] taip pat informavo apie finansinį įnašą Europos kūriniams, o šešiose nacionalinėse ataskaitose[28] rašoma apie naudojamas kūrinių garsinimo (išskyrimo iš kitų kūrinių) priemones[29].

Komisija teigiamai vertina palyginti didelę Europos kūrinių dalį teikiant užsakomąsias paslaugas.

2. KOMISIJOS NUOMONĖ APIE 16 IR 17 STRAIPSNIŲ TAIKYMĄ

2.1. Bendrosios pastabos

2.1.1. 16 bei 17 straipsniai ir Europos audiovizualinis sektorius

2009–2010 m. Europos audiovizualinė rinka palaipsniui augo. Iš duomenų aiškėja spartus kanalų skaičiaus didėjimas. Europos audiovizualinės observatorijos duomenimis, 2010 m. gruodžio mėn. ES-27 buvo 7 622 televizijos kanalai (3 126 iš jų vietiniai kanalai), palyginti su 6 067 kanalais 2008 m. Kanalų skaičius padidėjo 25,6 proc., t. y. daugiau, nei užfiksuota 2006–2008 m.

Per tą patį laikotarpį, palyginti su ankstesniu laikotarpiu, aprėptų kanalų[30] skaičius sumažėjo – nuo 1 679 kanalų 2008 m. iki 1 313 kanalų 2009 m. ir iki 1 390 kanalų 2010 m. (skaičiuojant pagal Europos kūrinius)[31]; skaičius keitėsi dėl metodikos pakeitimų, kuriuos padarius ypač maži kanalai buvo atleisti nuo ataskaitų teikimo įpareigojimo (žr. 2.1.2.1 skirsnį). Tačiau jei remiamasi rengiant ankstesnę ataskaitą taikyta metodika, t. y. jei būtų atsižvelgta į kanalus, atleistus nuo ataskaitų teikimo įpareigojimo, iš duomenų paaiškėja, kad aprėptų kanalų skaičius 2008–2010 m. padidėjo 21,8 proc. (nuo 1 679 iki 2 045); toks augimo tempas šiek tiek mažesnis nei užfiksuotas rinkoje.

2.1.2. Valstybių narių įgyvendinimo ir stebėjimo metodai

2.1.2.1. Metodikos pokyčiai

Atsirado kanalų, kurių auditorijos dalis labai maža (mažiau kaip 0,3 proc.), todėl nuspręsta jiems suteikti galimybę prašyti, kad būtų taikoma individuali įpareigojimo pagal 16 ir 17 straipsnius teikti ataskaitas išimtis. Išsamios sąlygos, kuriomis daromos tokios išimtys, yra nustatytos persvarstytose AŽP direktyvos 16 ir 17 straipsnių taikymo stebėjimo gairėse ir bus persvarstytos po to, kai bus visos pritaikytos, kaip planuojama, 2014 m.[32]

Apskritai nacionalinių ataskaitų, kuriose pateikiami duomenys apie aprėptus kanalus, skaičius padidėjo, palyginti su ankstesniu laikotarpiu. Iš 27 ataskaitų penkiolikoje ataskaitų pateikti statistiniai duomenys apie Europos kūrinius visuose kanaluose 2009 ir 2010 m. (12 ir 11 ataskaitų atitinkamai 2007 ir 2008 m.). Apie nepriklausomų kūrėjų kūrinius visuose kanaluose duomenų pateikta 14 ir 15 ataskaitų atitinkamai 2009 ir 2010 m. (11 ataskaitų 2007 ir 2008 m.). Komisija teigiamai vertina šią tendenciją, iš kurios aiškėja, kad nacionalinių institucijų vykdomas stebėjimas yra veiksmingesnis. Tačiau šį pokytį galėjo, bent iš dalies, lemti ypač mažiems kanalams padaryta ataskaitų teikimo išimtis, nes tokiems kanalams yra paprastai sunkiau pateikti statistinius duomenis.

2.1.2.2. Stebėjimas

Kaip pažymėta ankstesnėse ataskaitose, vienodos stebėjimo metodikos Europos Sąjungoje nėra. Pagal teisės aktus Kipro kompetentinga institucija per ataskaitinį laikotarpį galėjo stebėti tik tuos kanalus, kurie buvo transliuojami naudojant analoginę technologiją[33]. Apie tai, kad kyla sunkumų surinkti duomenis iš visų kanalų, pranešė Graikija ir Slovėnija[34].

Kitose valstybėse narėse priešingai – pastebėta teigiamų pokyčių. Slovėnijos reguliavimo institucija pradėjo tikrinti kai kurių transliuotojų pateiktus duomenis. Duomenų apie visuomeninius regioninius kanalus įtraukimą į Vokietijos ataskaitą taip pat reikia vertinti kaip geriau vykdomo stebėjimo rezultatą. Pasiteisino ir Švedijos priežiūros institucijos pastangos geriau informuoti transliuotojus apie tai, kad svarbu tinkamai taikyti 16 ir 17 straipsnius, nes Europos kūrinių dalis 2009 ir 2010 m. viršijo 50 proc., nors per ankstesnį laikotarpį ji buvo mažesnė už būtiną kvotą.

Tačiau dar yra pažangos galimybių. Komisija primena stebėjimo svarbą siekiant užtikrinti, kad 16 ir 17 straipsniai būtų taikomi tinkamai. AŽP direktyvoje nenustatytas įpareigojimas sukurti konkrečią stebėjimo sistemą, tačiau Komisija prašo to nepadariusių nacionalinių institucijų sukurti sistemas, kuriomis būtų galima tikrinti transliuotojų pateiktus duomenis.

2.2. 16 straipsnio taikymas. Didesnė Europos kūrinių proporcija

ES-27 visi kanalai, apie kuriuos pranešta, Europos kūriniams 2009 ir 2010 m. skyrė atitinkamai apie 63,8 ir 64,3 proc. transliacijų laiko[35]. Iš duomenų aiškėja didėjimo tendencija (parodyta toliau pateiktoje lentelėje) – taip iš dalies kompensuojamas 2006 ir 2007 m. užfiksuotas sumažėjimas.

2009–2010 m. padidėjimas 0,5 procentinio punkto 2007–2010 m. padidėjimas 1,7 procentinio punkto

2007–2010 m. didėjimas buvo ryškesnis „naujosiose valstybėse narėse“[36].

ES-15. Sumažėjimas 1,7 procentinio punkto (65,8 proc. 2007 m., 64,1 proc. 2010 m.) ES-12. Padidėjimas 5,9 procentinio punkto (58,7 proc. 2007 m., 64,6 proc. 2010 m.)

Komisija teigiamai vertina ES-12 valstybių narių pažangą, kurią padariusios jos šiek tiek viršijo ES-15 valstybių narių pasiektą lygį.

Per ataskaitinį laikotarpį Europos kūriniams skiriamo transliacijų laiko vidurkis valstybėse narėse 2009 m. buvo nuo 44 proc. Airijoje iki 83 proc. Vengrijoje, 2010 m. – nuo 47,4 proc. Slovėnijoje ir Jungtinėje Karalystėje iki 81 proc. Vengrijoje. Per tą patį laikotarpį tendencija buvo teigiama 12 valstybių narių, neigiama 12 valstybių narių ir liko nepakitusi trijose valstybėse narėse.

2007–2010 m. Europos kūriniams skirto transliacijų laiko tendencija parodyta diagramoje[37].

Europos kūrinių populiarinimo teikiant linijines paslaugas taisyklė veikia iš esmės gerai, nors jos poveikis programų sklaidai visoje Europos Sąjungoje yra ribotas, nes ją taikant neužtikrinamas nevietinės kilmės Europos kūrinių platinimas. Nevietinės kilmės Europos kūriniams skiriama 8,1 proc. visų apskaitomų transliavimo valandų, o dauguma ne Europos kūrinių yra iš Amerikos[38]. Kai kurie populiarūs audiovizualiniai kūriniai, pavyzdžiui, Danijos serialas Borgen arba bendros gamybos serialas Borgia, rodyti ne vien jų kilmės šalyse, tačiau tokių pavyzdžių vis dar mažai. Svarbu, kad Europos kūriniai patiktų įvairių šalių žiūrovams. Populiarūs gali būti bendros gamybos kūriniai, kurie sudomintų daugiau žiūrovų visoje Europoje.

Per ataskaitinį laikotarpį ES vidutiniai reikalavimų, susijusių su Europos kūriniais, vykdymo rodikliai buvo palyginti stabilūs ir gerokai (nuo 59,6 iki 69,6 proc.) padidėjo 2007–2010 m., ypač ES-15 (11,3 procentinių punktų).

Reikia pasakyti, kad vykdymo rodikliai reiškia ne tik tai, kokią Europos kūrinių dalį pasiekė kanalai, bet ir tai, kiek duomenų perduota / neperduota. Vykdymo rodiklius gerai paveikė per ataskaitinį laikotarpį užfiksuoti teigiami pokyčiai, susiję su perduotais duomenimis (žr. 2.1.2.1 skirsnį).

Per visą ataskaitinį laikotarpį trims valstybėms narėms[39] kilo kliūčių pasiekti būtiną Europos kūrinių dalį. Per tą patį laikotarpį dvi valstybės narės, kuriose per ankstesnį laikotarpį užfiksuotas vidurkis buvo mažesnis nei 50 proc., 2010 m. pasiekė būtiną Europos kūrinių dalį[40]. Komisija atitinkamas valstybes nares ragina padėti jų jurisdikcijai priklausantiems ir reikalavimų neįvykdžiusiems kanalams artimiausiais metais pagerinti arba išlaikyti pasiektus rodiklius.

2.3. AŽP direktyvos 17 straipsnio taikymas. Nepriklausomų kūrėjų Europos kūriniai (nepriklausomi kūriniai) ir nauji kūriniai

ES vidutinė nepriklausomų kūrinių, transliuotų visose valstybėse narėse veikiančiais kanalais, apie kuriuos pranešta, dalis per ataskaitinį laikotarpį sumažėjo nuo 34,1 proc. 2009 m. iki 33,8 proc. 2010 m.

2009–2010 m. Sumažėjimas 0,3 procentinio punkto (34,1 proc. 2009 m., 33,8 proc. 2010 m.) 2007–2010 m. Sumažėjimas 1,5 procentinio punkto (35,3 proc. 2007 m., 33,8 proc. 2010 m.)

Apie šią mažėjimo tendenciją rašyta dar devintojoje ataskaitoje[41]. Todėl valstybės narės raginamos apsvarstyti, kaip šią tendencija pakeisti.

Valstybėse narėse nepriklausomiems kūriniams skirta vidutinė transliacijų laiko dalis 2009 m. buvo nuo 14,5 proc. Slovėnijoje iki 59,7 proc. Belgijoje, 2010 m. – nuo 14,8 proc. Italijoje iki 61,7 proc. Belgijoje. Kaip ir per ankstesnį laikotarpį, nepriklausomiems kūriniams skiriama 10 proc. dalis pasiekta visose valstybėse narėse. 2009 m. 21 valstybėje narėje (o 2010 m. – 19 valstybių narių) 25 proc. apskaitomo transliacijų laiko buvo skirta nepriklausomiems kūriniams.

ES-12 rodikliai beveik pasiekė ES-15 rodiklių lygį.

ES-15. Sumažėjimas 4 procentiniais punktais (38,5 proc. 2007 m., 34,5 proc. 2010 m.) ES-12. Padidėjimas 1,7 procentinio punkto (31,2 proc. 2007 m., 32,9 proc. 2010 m.)

Nors užfiksuoti teigiami ES-12 pokyčiai yra didesni nei ES-15, 2010 m. ES-12 pasiekta nepriklausomų kūrinių dalis vis tiek buvo mažesnė nei ES-15 pasiekta dalis.

ES vidutiniai vykdymo rodikliai, susiję su nepriklausomais kūriniais, atitinka panašių su Europos kūriniais susijusių rodiklių tendenciją – per ataskaitinį laikotarpį nedaug didėję rodikliai gerokai padidėjo 2007–2010 m. (11,5 procentinių punktų), ypač ES-15 (15,4 procentinių punktų).

Iš duomenų apie nepriklausomų kūrėjų naujus Europos kūrinius (nauji kūriniai[42]) aiškėja ES vidurkių mažėjimo tendencija.

2009-2010 m. Sumažėjimas 0,3 procentinio punkto (62,1 proc. 2009 m., 61,8 proc. 2010 m.) 2007-2010 m. Sumažėjimas 1,2 procentiniais punktais (63 proc. 2007 m., 61,8 proc. 2010 m.)

Išnagrinėjus dviejų skirtingų valstybių narių grupių[43] duomenis paaiškėję 2007–2010 m. rezultatai

ES-15. Padidėjimas 0,6 procentinio punkto padidėjimas (65,4 proc. 2007 m., 66 proc. 2010 m.) ES-12. Sumažėjimas 4 procentinio punkto (60 proc. 2007 m., 56 proc. 2010 m.)

Bendri naujų kūrinių rezultatai yra patenkinami, tačiau Komisija valstybes nares, ypač ES-12, ragina labiau skatinti naujų nepriklausomų kūrinių transliavimą savo teritorijoje.

3. IŠVADA

Šioje pirmojoje ataskaitoje nepateikiama pakankamai duomenų, kad būtų galima daryti išvadas apie tai, kaip užsakomųjų paslaugų teikėjai populiarina Europos kūrinius (13 straipsnis). Duomenis nagrinėti ir lyginti sunku, nes valstybės narės vėlavo perkelti direktyvą į nacionalinę teisę, o užsakomųjų paslaugų rinkų raida labai nevienoda. Be to, 13 straipsnis į valstybių narių teisės aktus perkeltas nevienodai. Kai kuriose valstybėse teisės aktais nustatytos konkrečios Europos kūrinių populiarinimo priemonės, o kitose – nenustatyta jokių konkrečių priemonių, kurias taikytų užsakomųjų paslaugų teikėjai. Pagal 13 straipsnio 3 dalį Komisija atsižvelgs į technologijų pažangą ir išnagrinės klausimus, kilusius, kai ėmė rastis prietaisai, prijungti prie tinklo, ir prasidėjo konvergencija. Komisija netrukus aptars su valstybėmis narėmis, kaip tinkamai įgyvendinti 13 straipsnį.

Dėl direktyvos 16 straipsnio pasakytina, kad, valstybių narių pateiktais duomenimis, per ataskaitinį laikotarpį direktyvos nuostatų taikymo rodikliai apskritai pagerėjo. 2010 m. pasiektas 64,3 proc. Europos kūrinių vidurkis yra gerokai didesnis už nustatytąjį 16 straipsnyje; vadinasi, ši nuostata visoje ES taikoma teisingai. Tačiau didžioji Europos kūrinių dalis yra vietinės kilmės darbai. Valstybės narės raginamos atidžiai stebėti jų jurisdikcijai priklausančių ir reikalavimų neįvykdžiusių kanalų rezultatus, kad tie kanalai pasiektų būtiną Europos kūrinių dalį.

2010 m. nepriklausomų kūrinių transliavimo vidurkis buvo 33,8 proc., todėl 17 straipsnio reikalavimai įvykdyti lengvai. Tačiau iš rezultatų paaiškėjo ilgalaikė mažėjimo tendencija, palyginti su 2007 m. pasiektu nepriklausomų ir naujų kūrinių lygiu. ES-12 pranešė apie geresnius nepriklausomų kūrinių transliavimo rezultatus, nei ES-15, tačiau visos valstybės narės raginamos stebėti, kaip transliuotojai taiko 17 straipsnį ir skatinti pastangas transliuoti daugiau nepriklausomų Europos kūrinių ir naujų kūrinių. Didesnė jų dalis padėtų remti ir stiprinti ES nepriklausomų kūrinių sektorių, taip pat skatintų kurti darbo vietas jame.

Komisija ragina valstybes nares atsižvelgti į mažą ne vietinės kilmės Europos kūrinių skaidą ir spręsti šį klausimą, jei įmanoma.

Pagrindinių rinkos rodiklių raida 2007–2010 m. (ES-27)

|| || || || || || || || || ||

[1]               2010 m. kovo 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2010/13/EEB dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų tam tikrų nuostatų, susijusių su audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimu, derinimo (Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyva). Ši kodifikuota redakcija priimta vietoj Direktyvos 89/552/EEB, iš dalies pakeistos direktyvomis 97/36/EB ir 2007/65/EB.

[2]               Tyrimą žr. http://ec.europa.eu/avpolicy/info_centre/library/studies/index_en.htm#promot .

[3]               Buvę Direktyvos 89/552/EEB 4 ir 5 straipsniai.

[4]               1989 m. spalio 3 d. Tarybos direktyva 89/552/EEB dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų nuostatų, susijusių su televizijos programų transliavimu, derinimo, OL L 298, 1989 10 17, p. 23.

[5]               Norvegija, Islandija, Lichtenšteinas

[6]               ES-30 (įskaičiuotos EEE šalys) skaičius.

[7]               Belgija (flamandų k.), Čekija, Danija, Jungtinė Karalystė ir Slovakija.

[8]               Valstybėms narėms išsiųstoje Komisijos anketoje atskirtos televizijos laidų įrašų paslaugos, užsakomosios vaizdo programų paslaugos ir mišriosios programos (užsakomosios vaizdo programų / įrašų paslaugos).

[9]               Belgija (97,7 proc.), Bulgarija (100 proc.), Danija (100 proc.), Ispanija (75 proc.), Liuksemburgas (80 proc.) ir Portugalija (55,6 proc.)

[10]             Airija (100 proc.), Austrija (100 proc.), Čekija (86,2 proc.), Graikija (76,9 proc.), Rumunija (100 proc.) ir Slovakija (58,3 proc.)

[11]             Suomija

[12]             Švedija

[13]             Žr. AŽP direktyvos 27 konstatuojamąją dalį.

[14]             Išskyrus žinias, sportą, žaidimus ir komercinius pranešimus.

[15]             Estija, Latvija, Lietuva ir Vengrija.

[16]             2010 m. pabaigoje Nyderlanduose deklaruotos 23 paslaugos, tačiau Žiniasklaidos tarnyba nebuvo nustačiusi kriterijų, pagal kuriuos sprendžiama, ar jas galima priskirti prie užsakomųjų audiovizualinių paslaugų. Žr. Tarnybų darbinio dokumento I dalies 2 skirsnį.

[17]             Austrija, Belgija (prancūzų k.), Bulgarija, Čekija, Ispanija ir Italija (2010 m. teisės aktai nebuvo įsigalioję). Į sąrašą neįrašytos dvi valstybės narės – Latvija (teisės aktais nustatytas įpareigojimas siūlyti Europos kūrinius, tačiau nenurodytas konkretus jų procentas) ir Vengrija (teisės aktais nustatyta vengriškų kūrinių kvota; vėliau ši nuostata iš dalies pakeista).

[18]             Austrijoje tik visuomeninėms užsakomosioms paslaugoms.

[19]             Čekijoje ir Italijoje galima rinktis, ar skirti finansinį įnašą, ar kataloguose siūlyti tam tikrą dalį Europos kūrinių.

[20]             Visų pirma Čekija, Latvija, Nyderlandai ir Švedija.

[21]             Žr. pastabas apie 13 straipsnio taikymą Belgijoje (prancūzų k.). Tarnybų darbinio dokumento I dalies 2 skirsnis.

[22]             Dėl techninių priežasčių stebėjimas vykdytas pirmąjį 2011 m. pusmetį.

[23]             Be kitų, Apple iTunes, Lovefilm (Vokietija) ir Blinkbox (Jungtinė Karalystė).

[24]             Žr. 14 išnašą.

[25]             Šis skaičius susijęs su vienintele paslauga, apie kurią pranešta 2009 m.

[26]             Šis skaičius susijęs su vienintele televizijos laidų įrašų paslauga, apie kurią pranešta 2010 m.

[27]             Belgija (prancūzų k.), Bulgarija, Graikija, Ispanija ir Švedija

[28]             Belgija (prancūzų k.), Bulgarija, Graikija, Ispanija, Rumunija ir Švedija

[29]             Žr. Tarnybų darbinio dokumento I dalies 2 skirsnį.

[30]             Aprėpti kanalai – visas nustatytas kanalų skaičius minus neveikiančių kanalų skaičius ir kanalų, kurie atleisti nuo ataskaitų teikimo įpareigojimo, skaičius (žr. 2.1.2.1 skirsnį), taip pat minus kanalų, kuriems dėl programų pobūdžio daroma išimtis, ir dėl teisinių išimčių neįskaičiuojamų kanalų skaičius; žr. Tarnybų darbinio dokumento II dalies 1 priedo 1 rodiklį.

[31]             Nepriklausomų kūrinių atveju aprėptų kanalų skaičius buvo 1 585 (2007 m.), 1 311 (2009 m.) ir 1 387 (2010 m.).

[32]             http://ec.europa.eu/avpolicy/docs/reg/tvwf/eu_works/guidelines_2011_en.pdf.

[33]             Situacija pasikeitė 2011 m. liepos 1 d.

[34]             Žr. Graikijos ir Slovėnijos pastabas Tarnybų darbinio dokumento II dalies 3 skirsnyje.

[35]             Europos lygio skaičiai gauti išvedus visų nacionalinių vidurkių, apskaičiuotų pagal valstybių narių pateiktus statistinius duomenis, matematinį vidurį. Šie vidurkiai nėra svertiniai, nes gauti ne visų kanalų parametrai, būtini norint tinkamai atlikti svertinį vertinimą.

[36]             2004 ir 2007 m. į Europos Sąjungą įstojusios valstybės narės (ES-12); ES-15 – tai valstybės narės, į Europos Sąjungą įstojusios ankstesniais etapais (iki 1995 m.).

[37]             Žr. Tarnybų darbinio dokumento II dalies 2 skirsnį.

[38]             Žr. tyrimo 2 išnašą.

[39]             Airija, Jungtinė Karalystė ir Slovėnija

[40]             Kipras ir Švedija.

[41]             Devintasis komunikatas dėl Direktyvos 89/552/EEB su pakeitimais, padarytais Direktyva 97/36/EB ir Direktyva 2007/65/EB, 4 ir 5 straipsnių taikymo 2007–2008 m., žr. http://ec.europa.eu/avpolicy/reg/tvwf/implementation/promotion/index_en.htm.

[42]             Per penkerius metus nuo sukūrimo transliuoti kūriniai.

[43]             Žr. 36 išnašą.