KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI, TARYBAI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI IR REGIONŲ KOMITETUI Mėlynasis augimas Tvaraus jūrų ir jūrininkystės sektoriaus augimo galimybės /* COM/2012/0494 final */
KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS
PARLAMENTUI, TARYBAI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ
KOMITETUI IR REGIONŲ KOMITETUI Mėlynasis augimas Tvaraus jūrų ir
jūrininkystės sektoriaus augimo galimybės (Tekstas svarbus EEE) 1. Įžanga Jei įvertintume
visą nuo jūros priklausančią ekonominę veiklą,
paaiškėtų, kad ES mėlynosios ekonomikos[1] sektoriuje sukuriama 5,4 mln. darbo vietų ir šiek tiek
mažesnė nei 500 mlrd. EUR per metus bendroji pridėtinė
vertė[2]. Iš viso 75 %
Europos išorės prekybos[3] ir 37 % ES vidaus
prekybos[4] sudaro jūrų
prekyba. Didžioji dalis šios veiklos, nors ir ne visa, sutelkta prie Europos
krantų. Kai kuriose prieigos prie jūros neturinčiose
valstybėse veiklą sėkmingai vykdo jūrų įrangos
gamintojai. Jūros ir pakrantės yra vienos iš
ekonomikos varomųjų jėgų. Dėl geografinio atvirumo
uostai ir pakrančių bendruomenės tradiciškai yra naujų
idėjų ir inovacijų centrai. Šį tradicinį polinkį
į naujoves dabar papildė trys nauji veiksniai. –
Pirma, daroma sparti technologinė pažanga,
susijusi su veikla atviroje jūroje ir vis gilesniuose vandenyse. Dabar
robotų technika, vaizdo stebėjimo įranga ir povandeninė
technika automatiškai montuojamos į darbo įrenginius, – prieš dešimt
metų to padaryti nebuvo įmanoma. –
Antra, didėja supratimas, kad žemė ir
gėlas vanduo yra riboti ištekliai. Jei ir toliau bus kertami miškai ir
sausinamos pelkės, ateities kartos nebegalės pasinaudoti jų
teikiama nauda. Reikia ieškoti būdų, kaip tvariau panaudoti 71 %
planetos paviršiaus, kurį sudaro vandenynai, siekiant patenkinti tokius
žmogaus poreikius kaip maistas ir energija. Be to, naujoves ir augimą gali
paskatinti siekis įgyvendinti aplinkos srities tikslus. –
Trečia, poreikis sumažinti šiltnamio
efektą sukeliančių dujų išlakų ne tik paskatino
atviroje jūroje diegti atsinaujinančios energijos įrenginius,
bet ir dar labiau taupyti energiją, taip pat teikti pirmenybę ne
sausumos, o jūrų transportui, nes jame susidaro mažiau išmetalų
vienam tonkilometriui. Transporto išmetalų kiekį, kuris sudaro apie
3 % bendro šiltnamio efektą sukeliančių dujų
išlakų kiekio, galima gerokai sumažinti toliau gerinant laivų
energijos vartojimo efektyvumą. Tai atvėrė
kelią mėlynojo augimo iniciatyvai, kurios tikslas – pasinaudoti dar
neišnaudotomis Europos vandenynų, jūrų ir pakrančių
teikiamomis užimtumo ir augimo galimybėmis. Šios galimybės yra
didelės, tačiau būtinos tinkamos investicijos ir tyrimai. Augant
mėlynajai ekonomikai galima rasti naujų ir novatoriškų
sprendimų, kaip padėti ES įveikti dabartinę ekonomikos
krizę. Tai strategijos „Europa 2020“ jūrų matmuo. Mėlynoji
ekonomika gali padėti užtikrinti ES tarptautinį konkurencingumą
ir efektyvų išteklių naudojimą[5], kurti darbo vietas ir ieškoti naujų
plėtros šaltinių, kartu apsaugant biologinę įvairovę
bei jūrų aplinką ir taip išsaugant funkcijas, kurios
būdingos sveikoms ir atsparioms jūrų ir pakrančių
ekosistemoms. Šis komunikatas – tai dar vienas žingsnis
įgyvendinant Komisijos integruotą jūrų politiką; juo
pradedamas procesas, kuris padės užtikrinti, kad mėlynoji ekonomika
taptų svarbi valstybėms narėms, regionams, įmonėms ir
pilietinei visuomenei. Komunikate aprašoma, kaip mėlynoji ekonomika jau
remiama įgyvendinant valstybių narių ir ES politiką. Be to,
nurodomos konkrečios sritys, kuriose imantis tikslinių veiksmų
galėtų būti suteikta papildoma paskata. Vėliau bus
pradėtos įgyvendinti iniciatyvos, kuriomis bus siekiama tirti ir
plėtoti augimo šiose srityse galimybes. 2. Ką reiškia mėlynoji ekonomika? Atskiri mėlynosios ekonomikos sektoriai yra
tarpusavyje susiję. Juos sieja bendri įgūdžiai ir bendra
infrastruktūra, pavyzdžiui, uostai ir elektros energijos paskirstymo
tinklai. Jie priklauso nuo kitų tvariai jūros išteklius
naudojančių sektorių. 1 diagrama. Užimtumas jūrų ir
jūrininkystės sektoriuje ir šio sektoriaus ekonominės veiklos
mastas. Prašome atkreipti dėmesį į logaritminę skalę. 1 diagramoje parodytos mėlynosios ekonomikos
vertės grandinės, susijusios su bendrąja pridėtine verte ir
užimtumu. Jos apima gamybos ir pardavimo veiklą. Pavyzdžiui, svarbių
laivų statybos ir jūrų įrangos sektorių veikla
paskirstyta atitinkamose vertės grandinėse. Iki 2020 m. ši situacija gali pasikeisti.
Turime pasirengti technologinei pažangai, demografiniams pokyčiams,
didėjančiam gamtos išteklių trūkumui ir nepakankamai išsivysčiusios
ekonomikos šalių, įskaitant mūsų kaimynines šalis, augimui.
Daug darbo vietų ir toliau bus sukuriama tam tikrose tradicinės
veiklos srityse, o naujuose sektoriuose atsiras naujų darbo vietų. Mėlynoji ekonomika turi būti tvari ir,
atsižvelgiant į jūrų aplinkos trapumą, šioje srityje
didelis dėmesys turi būti skiriamas galimoms aplinkos problemoms.
Reikia siekti mažinti neigiamą jūrininkystės poveikį
aplinkai, kaip antai teršalų ir kenksmingų medžiagų išmetimą. 3. Valstybių narių parama
mėlynajai ekonomikai Siekdamos pasinaudoti mėlynosios ekonomikos
galimybėmis, valstybės narės jau imasi strateginių
investicijų. Tokių investicijų pavyzdžiu gali būti Airijos
INFOMAR[6]
programa, skirta jūrų ištekliams kartografuoti, ir Brėmerhafeno
uosto atnaujinimas, siekiant patenkinti jūrų vėjo energijos
gamintojų ir tiekėjų poreikius. Šiuo metu vyksta statybos darbai
pagal 8 mlrd. EUR vertės MOSE projektą, kuriuo Venecijos
miestą siekiama apsaugoti nuo potvynių ir struktūrinio
būklės blogėjimo. Teisinės priemonės, kuriomis investuotojams
būtų suteikiama garantija, kad nebus nenumatytų
vėlavimų, susijusių su planavimo procesais ar
infrastruktūros jungtimis, gali suteikti tokių pačių
paskatų kaip ir finansinė parama. JK transporto departamento priimtu
Įsakymu dėl uosto įgaliojimų suteikimo įmonei „London
Gateway“ suteikti teisės aktuose nustatyti uosto ir paskirstymo centro
administravimo įgaliojimai. Taip pritraukus 1,5 mlrd. GBP
privačių investicijų ne tik sumažės anglies dioksido
išlakų (nes konteineriai bus pristatomi arčiau jų galutinės
paskirties vietos), bet ir iki 2013 m. pabaigos bus sukurta apie
12 000 naujų darbo vietų. Nustatyta, kad galimybių pasinaudoti
finansavimu ir reikiamą kompetenciją turinčių
darbuotojų trūkumas stabdo augimą beveik visuose ekonomikos
sektoriuose. Siekdamos spręsti šią problemą, mėlynosios
ekonomikos sektoriuje valstybės narės kuria jūrų sektoriaus
subjektų grupes. Tai didesnių pramonės subjektų,
smulkesnių tiekėjų ir švietimo įstaigų grupės,
kurios stiprina vienos kitas jau tuo, kad yra įsikūrusios šalia
vienos kitų. Geresnis bendravimas, kurį skatina geografinis artumas,
reiškia, kad mokymo kursai ir tyrimų veikla gali būti orientuoti
į vietos pramonės poreikius, o tiekėjai gali suprasti rinkos
dėsnius ir numatyti būsimus pokyčius. Tokio bendradarbiavimo
pavyzdžiai gali būti Škotijos jūrų energetikos sektorius ir
laivų remonto verslas Breste, kuriame veikia didžiausia Prancūzijos
jūrų sektoriaus subjektų grupė „Pôle de competitivité mer“.
Ostendės uostas savo žemėje ir krantinėse netoli mokslinių
tyrimų institutų leido kurtis atsinaujinančiosios energijos
bendrovėms, o Golvėjaus jūrų institutas įgyvendindamas
„SmartBay" projektą vysto naujas idėjas jūrų
stebėjimo ir ryšių su didelėmis tarptautinėmis
bendrovėmis ir mažosiomis įmonėmis srityse. Siekdamos veiksmingiau spręsti svarbius
mokslinių tyrimų klausimus pagal bendrai suderintas darbo programas,
valstybės narės bendradarbiauja bendroje programavimo iniciatyvoje
„Sveikos ir produktyvios jūros bei vandenynai“. 4. Įgyvendinamos ES iniciatyvos ES politikos priemonėmis siekiama stiprinti
valstybių narių ir regionų pastangas ir formuoti bendrus
sėkmingos mėlynosios ekonomikos pamatus. Tai tokios priemonės: (1)
Komisijos jūrų erdvės planavimo ir
integruoto pakrančių zonos valdymo iniciatyva, kurią taikant
būtų užtikrintas teisinis tikrumas, kad verslo subjektai
galėtų investuoti; (2)
iniciatyva „Žinios apie jūrą
2020 m.“[7].
Ją taikant bus sukurta integruota nacionalinėmis duomenų rinkimo
sistemomis grindžiama žinių infrastruktūra, kuri padės Europos
lygmeniu internetu naudotis duomenų produktais. Iki 2020 m. numatoma
sukurti pavyzdinį įvairios skiriamosios gebos skaitmeninį
Europos vandenų jūros dugno žemėlapį ir pradėti teikti
naujausią informaciją apie vandens storymės būklę.
Tikimasi, kad padidinus veiksmingumą ir įdiegus inovacijas per metus
bus gaunama bent 500 mln. EUR nauda[8]; (3)
ES jūrų srities priežiūrai skirta
Bendra dalijimosi informacija aplinka (angl. santr. CISE)[9]. Ji padės valdžios
institucijoms, atsakingoms už tokią veiklą kaip saugi navigacija ar
žuvininkystės kontrolė, dalytis informacija apie riziką ir
grėsmes. Taip sumažės šių institucijų sąnaudos ir
jūroje veiklą vykdančių įmonių rizika; (4)
Jūrų strategijos pagrindų
direktyvoje[10]
pateiktas ekosistemomis grindžiamas požiūris, kurį taikant siekiama
užtikrinti, kad bendras žmogaus veiklos poveikis aplinkai būtų
suderinamas su siekiu iki 2020 m. užtikrinti gerą aplinkos
būklę. Per „Rio+20“ aukščiausiojo lygio susitikimą
priimtais įsipareigojimais taip pat siekiama spręsti tvaraus
įvairios jūrų ekosistemos naudojimo klausimą; (5)
iniciatyva „Europos jūrų transporto
erdvė be kliūčių“, kuria siekiama supaprastinti
jūrų transporto administracines procedūras[11] ir kuri turėtų
būti toliau plėtojama, kad taptų Europoje ir šalia jos vykdomos
laisvos laivybos „Mėlynąja juosta“; (6)
2011 m. gruodžio mėn. Komisijos
patvirtintas veiksmų planas[12],
pagal kurį 23 mln. Europos mažųjų ir vidutinių
įmonių būtų sudarytos geresnės sąlygos gauti
finansavimą, taip pat naujos ES programos, skirtos bendrai rizikos
kapitalo fondų rinkai sukurti, pasiūlymas[13]; (7)
tokia švietimo ir mokymo veikla kaip žinių
sąjungos ir įgūdžių sąjungos, finansuotina pagal
būsimą „Erasmus visiems“ programą; priemonės, skirtos
abipusiam įgūdžių ir kvalifikacijų pripažinimui
palengvinti, pavyzdžiui, Europos kvalifikacijų sistemos; taip pat Europos
sektorių įgūdžių ugdymo reikalų tarybos ir
internetinė priemonė „ES įgūdžių panorama“, kurios
padės geriau numatyti įgūdžių ir darbo rinkos poreikius; (8)
pagal bendrąją programą
finansuojamos ES jūrų ir jūrininkystės mokslinių tyrimų
ir inovacijų programos[14].
Jos apima specialias iniciatyvas (pavyzdžiui, pagal 7BP kvietimus teikti
paraiškas „Ateities vandenynai“), kuriomis siekiama plėsti mūsų
žinias apie jūrų aplinką ir jai žalingus klimato ir ne klimato
veiksnius ir skatinti tvarų jūrų išteklių naudojimą.
Būsima programa „Horizontas 2020“ bus skirta moksliniams tyrimams ir
inovacijoms maisto saugumo, švarios energijos, ekologiško transporto, su
klimatu susijusių veiksmų ir efektyvaus išteklių vartojimo
srityse, taip pat įvairias temas apimantiems jūrų ir
jūrininkystės moksliniams tyrimams; (9)
iniciatyva „LeaderSHIP 2015“, kuri šiuo metu
peržiūrima siekiant pritaikyti strategiją, kad būtų
lengviau spręsti naujus ES laivų statybos sektoriui kylančius
uždavinius[15]. Šios pastangos gali būti suaktyvintos, jei
būtų skiriamas ES finansavimas pagal 2014–2020 m. finansinę
programą. Valstybės narės ir regionai didžiausią ES
finansuojamų investicijų dalį galės skirti perspektyviai
jūrų ekonomikos veiklai ir jos pagalbinei infrastruktūrai. Jūrų baseinų strategijomis
(pavyzdžiui, skirtomis Baltijos jūrai, Atlanto vandenynui ir Adrijos bei
Jonijos jūroms), kuriose nustatomi bendri klausimai, sprendimai ir
veiksmai, prisidedama prie naujos finansinės programos rengimo. Jos
valstybėms narėms suteikia galimybę įsitraukti į
veiklą ankstyvajame etape, t. y. dalyvauti nustatant prioritetus.
Pavyzdžiui, pasinaudodamos Komisijos Atlanto vandenyno strategija, Atlanto
vandenyno pakrantės šalių nacionalinės ir regionų valdžios
institucijos nustato, kokios prioritetinės investicijos galėtų
būti finansuojamos pagal 2014–2020 m. struktūrinį
biudžetą ir kokios žinių spragos galėtų užpildytos
atliekant mokslinius tyrimus pagal iniciatyvą „Horizontas 2020“. Mėlynosios
ekonomikos potencialą taip pat padėtų išnaudoti privataus
sektoriaus finansavimas, kurį būtų galima pritraukti, be kita
ko, pasinaudojant Europos investicijų banku. 5. Pagrindinės mėlynojo augimo
sritys Remiantis darbo
vietų kūrimo potencialo[16],
technologijų tobulinimo ir inovacijų diegimo potencialo
mokslinių tyrimų ir plėtros srityse ir poreikio imtis ES lygmens
veiksmų tyrimu, tvarus mėlynosios ekonomikos augimas ir užimtumas
šioje srityje galėtų būti grindžiami toliau aptariamomis
penkiomis vertės grandinėmis. Todėl joms galėtų
būti naudingas aiškus politikos formavimas, suteikiant galimybę
privačiam sektoriui imtis svarbių veiksmų siekiant
prisidėti prie tvaraus mėlynosios ekonomikos augimo potencialo
išnaudojimo. Nederėtų laikyti, kad šis sąrašas yra išsamus. Šiuo
metu įgyvendinamomis ES iniciatyvomis skatinamos inovacijos tokiuose
sektoriuose kaip jūrų transportas. Ilgainiui gali atsirasti kitų
vertės grandinių, į kurias galėtų būti papildomai
telkiamas dėmesys įgyvendinant atitinkamą politiką. 5.1. Mėlynoji energija Jūrų energija gali padėti didinti
Europos energijos išteklių gavybos veiksmingumą, kuo labiau sumažinti
žemės naudojimo poreikį energijos sektoriuje ir mažinti šiltnamio
efektą sukeliančių dujų išmetimą Europoje (iki maždaug
65 Mt CO2 2020 m.). Įgyvendinant ES
atsinaujinančiosios energijos tikslus ir teikiant paskatas investuotojams,
tokias kaip supirkimo tarifai ar žalieji sertifikatai, Europoje ėmė
sparčiai augti jūrų vėjo energijos gavyba. 2011 m.
jūrų vėjo energijos jėgainės sudarė 10 %
įrengtojo pajėgumo, jose visoje Europoje tiesiogiai ir netiesiogiai
dirbo 35 000 žmonių ir į jas per metus investuota
2,4 mlrd. EUR. 2011 m. pabaigoje bendras vėjo
jėgainių pajėgumas sudarė 3,8 GW. Remiantis
valstybių narių nacionaliniais atsinaujinančių
išteklių energijos veiksmų planais, 2020 m. iš vėjo energijos
bus pagaminama 494,6 TWh, iš kurių 133,3 TWh – naudojant
jūrų vėjo energiją. Jau 2030 m. pajėgumų
jūrose per metus gali būti įrengiama daugiau nei sausumoje.
2020 m. jūrų vėjo jėgainės galėtų
patenkinti 4 %, o 2030 m. – 14 % ES elektros energijos poreikių.
Tai reikštų, kad iki 2020 m. būtų sukurta 170 000
darbo vietų, o iki 2030 m. jų skaičius išaugtų iki
300 000. Plėtrą dar labiau paspartins nuolat dedamos pastangos
sumažinti jūrų vėjo energijos technologijų sąnaudas.
Tai yra vienas iš svarbiausių Europos strateginio energetikos
technologijų plano (angl. SET-Plan)[17] Europos pramonės iniciatyvos vėjo
energijos srityje tikslų. Įgyvendinant šį planą aktyviai
dalyvauja kelios valstybės narės. Kitos atsinaujinančiųjų
jūrų energijos išteklių technologijos dar tik pradedamos vystyti
ir valstybės narės įrengtąjį pajėgumą iki
2020 m. planuoja padidinti nuosaikiai – nuo 2 iki 4 GW. Kyla
uždavinys greičiau komercializuoti vandenynų energijos gamybos procesą
sumažinant su technologijomis susijusias išlaidas, nes tikimasi, kad artimoje
ateityje paklausa pasaulyje kasmet padvigubės. Įvairiems
geografinių ir okeanografinių sąlygų deriniams tinka
skirtingos technologijos. Toliau išvardytos technologijos gali padėti
užtikrinti labiau nuspėjamą bazinės apkrovos elektros energijos
tiekimą, kuriuo būtų kompensuojamas kintantis vėjo
energijos tiekimas: –
potvynių ir atoslūgių užtvara –
į užtvanką panaši struktūra, naudojama energijai iš vandens,
tekančio į įlanką ar upės žiotis ir iš jų, gauti.
Geriausias šios technologijos pavyzdys Europoje – 240 MW pajėgumo „La
Rance“ jėgainė Prancūzijoje, antra didžiausia tokio tipo
jėgainė pasaulyje; –
šiuo metu demonstruojami bangų energijos
įrenginiai ir jau greitai bus pradėta srovių (potvynių ir
atoslūgių ar kitokių) varomų povandeninių turbinų
komercializacija. 2012 m. įrengtų bangų ir srovių
energijos įrenginių bendras pajėgumas sudaro 22 MW; –
vandenynų šiluminės energijos konversija,
kuriai naudojamas šiluminis variklis veikia naudojant vėsesnių
giliųjų vandenyno vandenų ir šiltesnių sekliųjų
ar paviršiaus vandenyno vandenų temperatūrų skirtumą,
galėtų būti taikoma ES užjūrio teritorijose Karibų
jūroje ir Indijos vandenyne. Norint mėlynosios energijos technologijas
naudoti komercinėje veikloje, reikia investuoti į tinklo jungtis ir
perdavimo pajėgumus. Ilgalaikiai paramos mechanizmai, sėkmingai
naudoti skatinant investicijas į kitų rūšių
atsinaujinančiąją energiją, bus taip pat reikalingi naujoms
bangų ir potvynių bei atoslūgių srovių energijos
technologijoms. Kaip neseniai
pažymėta Komunikate „Atsinaujinančioji energija – reikšmingas Europos
energijos rinkos objektas“[18],
reikia dėti daugiau pastangų siekiant aktyvinti mokslinius tyrimus ir
plėtrą vandenynų energetikos srityje. Tai padės toliau
mažinti sąnaudas, ilginti įrangos eksploatavimo laiką ir
paprastinti technologijų, kurios bus naudingos siekiant 2020 m.
tikslų, logistiką. Kadangi ES mokslinių tyrimų
projektų parengiamieji darbai trunka ilgai, dabar daugiau pastangų
reikėtų skirti tokioms technologijoms kaip bangų ir
potvynių bei atoslūgių energijos technologijos, kurios bus
visiškai tinkamos naudoti ateinančiais dešimtmečiais. ES priemonės, įskaitant
finansavimą, gali būti labai svarbios siekiant investuotojams
sudaryti tinkamas investavimo sąlygas. 2005–2011 m. Europos
investicijų bankas jūrų vėjo energijos projektams
skyrė 3,3 mlrd. EUR paskolą. Iki 2012 m. spalio
mėn. pagal finansavimo priemonę „NER300“[19] pardavus
pirmuosius 200 mln. apyvartinių taršos leidimų bus gauta beveik
1,5 mlrd. EUR. Dalis šių lėšų bus panaudota
valstybių narių jūrų energijos demonstraciniams projektams.
Šias su naujomis technologijomis susijusias pastangas reikėtų remti,
o struktūrinius fondus reikėtų panaudoti demonstraciniams
projektams. Kartu reikia dėti pastangas, kad taikant potvynių ir
atoslūgių užtvarų technologijas būtų laikomasi ES
gamtos apsaugos teisės aktų reikalavimų, jei įmanoma,
integruoto pakrančių zonų valdymo ar strateginio planavimo
srityje. ES pramonė yra
viena iš pasaulinės reikšmės lyderių mėlynosios energijos
srityje ir eksportuodama gali prisidėti prie anglies dioksido išlakų
mažinimo už Europos ribų. Be to, gali būti tiriama sąveika su
įprastinių išteklių jūrų energijos sektoriumi,
pavyzdžiui, kartu sprendžiant saugos ir infrastruktūros uždavinius. Viena
iš pagrindinių Komisijos iniciatyvų – pasiūlymas visoje ES
suvienodinti jūrų naftos ir dujų sektorių saugos standartus[20]. Bendri
veiksmai su įprastinių išteklių energijos sektoriumi padės
ES užtikrinti energijos tiekimą už prieinamą kainą. 5.2. Akvakultūra Žuvies produktuose esama apie 15,7 % visame
pasaulyje suvartojamų gyvūninių baltymų. JT Maisto ir
žemės ūkio organizacija apskaičiavo[21], kad
pusę šių produktų tiekia akvakultūros sektorius ir kad iki
2030 m. ši dalis padidės iki 65 %. Šiuo metu ši dalis ES sudaro
25 %. Pasaulio mastu užregistruotas akvakultūros sektoriaus augimo
tempas – 6,6 % per metus, todėl jis laikomas sparčiausiai
augančiu gyvūninių maisto produktų gamybos sektoriumi; jo
augimo tempas yra didesnis už pasaulio gyventojų skaičiaus
didėjimą (1,8 % per metus). Todėl šis sektorius prisideda
prie bendro žmogaus mitybos gerinimo. Azijos akvakultūros sektorius,
kuriam tenka daugiau kaip 89 % bendros pasaulio produkcijos, auga daugiau
kaip 5 % per metus, o Europos Sąjungoje šis sektorius visai neauga. Daugiau kaip 90 % ES akvakultūros
sektoriuje veikiančių įmonių yra MVĮ, jose sukuriama
apie 80 000 darbo vietų[22].
Akvakultūros sektorius gali augti ir tiekti daugiau kokybiškų
prekių vartotojams, pirmenybę teikiantiems šviežiems bei patikimiems
produktams, taip pat vis didinti tvarių ar ekologiškai pagamintų
produktų tiekimą. Be to, šis sektorius gali padėti
pakrančių bendruomenėms įvairinti savo veiklą, kartu
mažinant žvejybos intensyvumą, ir taip padėti išsaugoti žuvų
išteklius. Vieni iš augimui trukdančių
veiksnių – akvakultūros veiklai reikalingos jūros erdvės
trūkumas, konkurencija pasaulio rinkoje ir administraciniai apribojimai,
visų pirma susiję su licencijų išdavimo procedūromis.
Siekiant užtikrinti tvarią akvakultūrą, taip pat turi būti
atsižvelgiama į galimą poveikį laukinių žuvų
ištekliams ir vandens kokybei. Nuo dabartinės ekonomikos krizės
pradžios dėl kapitalo trūkumo į šį sektorių investuota
ribotai. Įgyvendinant bendrą žuvininkystės
politikos[23]
reformą Komisija siūlo skatinti veiklą akvakultūros
sektoriuje ir tuo tikslu taikyti atvirąjį koordinavimo metodą,
grindžiamą neprivalomomis strateginėmis gairėmis,
daugiamečiais nacionaliniais strateginiais planais ir geriausios patirties
mainais. Galima daug nuveikti gerinant administracines procedūras,
visų pirma susijusias su licencijų išdavimu. Valstybės
narės turi žinoti, kaip tvariai ir atsižvelgiant į kitų
pakrančių ir jūrų erdvės naudotojų interesus
didinti gamybą, pavyzdžiui, statyti varžas prie jūrų vėjo
jėgainių parko ar integruoti multitrofinę akvakultūrą.
Tokios priemonės bus finansiškai remiamos siūlomo Europos
jūrų reikalų ir žuvininkystės fondo[24]
lėšomis. Būsima mokslinių tyrimų ir plėtros programa
„Horizontas 2020“ turėtų taip pat svariai prisidėti prie Europos
akvakultūros augimo potencialo panaudojimo, pavyzdžiui, numatant
galimybę auginti naujų rūšių žuvis ar imtis veiklos toliau
nuo kranto. 5.3. Jūrų,
pakrančių ir kruizų turizmas Dėl išskirtinio Europos pakrančių
grožio ir įvairovės, taip pat dėl gausios paslaugų ir
veiklos pasiūlos šiose pakrantėse atostogauti yra linkę
63 % Europos turistų[25].
Jūrų ir pakrančių turizmo subsektorius dabar tapo
svarbiausia jūrų sektoriaus ekonominės veiklos sritimi, kurioje
dirba 2,35 mln. žmonių (1,1 % visų ES dirbančių
žmonių)[26].
Daugiau nei 90 % įmonių dirba mažiau nei po 10 žmonių. Kai
kuriose vietovėse turizmas yra papildomas pakrančių
bendruomenių pajamų šaltinis, tačiau kitose vietovėse tai
gali būti pagrindinis vietos ekonomikos sektorius. Daugelis šių turistų gali nesiryžti
iškylauti toli nuo kranto, tačiau veiklos atviroje jūroje
galimybių daugėja. Tikimasi, kad buriavimo veikla kasmet augs
2–3 %. Auga ir kruizų sektorius. Europoje šiame sektoriuje dirba
150 000 žmonių, o jo tiesioginė apyvarta yra
14,5 mlrd. EUR[27].
ES laivų statyklos šią specializuotą rinką sėkmingai aptarnauja
tiekdamos tiek didelius kruizinius laivus, tiek mažus poilsinius laivus. Sveika aplinka – esminis mėlynojo turizmo
aspektas, kuris sudaro sąlygas vystyti naujų rūšių
turizmą. Aukštos kokybės maudyklų vanduo ir neužterštos
pakrančių ir jūrų buveinės turi didelę
rekreacinę vertę. Dėl to pakrančių zonos tampa
patrauklesnės ir, atitinkamai, daugėja jūrų turizmo ir
vandens sporto, taip pat ekoturizmo (pvz., banginių stebėjimas)
galimybių. Didelė Europos turizmo įvairovė reiškia, kad
daugelis iniciatyvų, kuriomis skatinamas augimas, neišvengiamai turės
būti įgyvendinamos vietos ar regiono lygmeniu. Kiekvieno Europos
jūros baseino uždaviniai ir galimybės skiriasi, todėl reikalingi
pritaikyti sprendimai. Valstybių valdymo institucijos turės taikyti
strateginį požiūrį į investicijas į bazinę
infrastruktūrą, pavyzdžiui, į prieplaukų pajėgumus,
uosto įrenginius ir transportą. Aukštasis mokslas turi suteikti
tvirtus konkrečių įgūdžių pagrindus, reikalingus
norint reiklioje ir konkurencingoje pasaulio rinkoje išlaikyti ir didinti
rinkos dalį. Be to, reikalingos papildomos priemonės, kurios
padėtų gerinti turizmo paslaugas ne sezono metu ir mažinti
didelį pakrančių turizmo sektoriaus anglies dioksido
pėdsaką ir poveikį aplinkai. Atsižvelgiant į didelį veiklos mastą,
darbo vietų nestabilumą ir daugelio šiuo metu sektoriuje
dirbančių žmonių žemą kvalifikaciją, taip pat į
esminį turizmo poveikį didžiajai daliai Europos pakrančių
ir jūrų aplinkos, reikšmingą teigiamą poveikį
galėtų turėti jūros baseino ar ES lygmens priemonės.
Tarptautinis koordinavimas taikant jūros baseino strategiją gali
prisidėti prie didelės vertės turizmo zonų vystymo.
Komisija jau sprendžia tokius klausimus kaip mažosioms ir vidutinėms
įmonėms tenkanti reguliavimo našta. Netrukus ji pradės kitų
specialių priemonių, kurios padėtų vystyti sektorių,
vertinimą. 5.4. Jūrų mineraliniai
ištekliai Daugiausia dėl vartotojų paklausos
besiformuojančios rinkos ekonomikos šalyse daugelio neenergetinių
žaliavų kaina 2000–2010 m. kasmet didėjo apie 15 %[28]. Kyla pavojus,
kad kai kurių žaliavų, įskaitant tų, kurios laikomos
būtinomis Europos ekonomikai, gali pritrūkti[29]. Technologijų raida ir susirūpinimas
tiekimo saugumu paskatino kasybos bendroves svarstyti jūros teikiamas
galimybes. Ką tik pradėta pasinaudoti kitais nei smėlis ir
žvyras jūros mineralais ir pradėta jų gavyba. Didžioji dalis
veiklos šiuo metu vykdoma sekliuose vandenyse. Iki 2020 m. 5 %
pasaulio mineralų, įskaitant kobaltą, varį ir cinką,
galėtų būti išgaunama iš vandenynų dugno. Ši dalis iki 2030
m. galėtų padidėti iki 10 %. Galima tikėtis, kad per
ateinančius 10 metų metinė jūrų mineralų gavybos
apyvarta išaugs nuo beveik nulio iki 5 mlrd. EUR, o iki 2030 m
pasieks 10 mlrd. EUR[30]. Be to, gali būti, kad atsiras ekonominių
galimybių iš jūros vandens išgauti ištirpusius mineralus, pavyzdžiui,
borą ir litį. Perspektyviausi metalų sulfidų klodai randami
vulkaninio aktyvumo zonų hidroterminiuose naudingųjų
iškasenų telkiniuose, tokiuose kaip tamsieji povandeniniai geizeriai
(angl. black smokers). Šiems regionams būdingos ekstremalios
temperatūros ir slėgis, o trikdžių poveikis šiems jūrų
biologinės įvairovės karštiesiems taškams, kurie
turėtų būti saugomi pagal Jungtinių Tautų jūrų
teisės konvenciją (angl. santr. UNCLOS)[31], iš
esmės nežinomas. Tokia veikla šiuo metu visų pirma vykdoma
nacionalinei jurisdikcijai priklausančiose zonose (išskirtinėse
ekonominėse zonose ir žemyniniame šelfe), kuriose naudingąsias
iškasenas lengviau transportuoti į sausumą. Tačiau esama galimybių
ir nacionalinei jurisdikcijai nepriklausančiose jūrų zonose.
Tose zonose veiklą organizuoja ir kontroliuoja (įskaitant visos su
mineralais susijusios veiklos stebėseną) Tarptautinė jūros
dugno institucija (angl. santr. ISA). Tokia veikla apima jūrų
aplinkos apsaugą, vadovaujantis UNCLOS konvencijos, kurią
pasirašė ES ir visos jos valstybės narės, nuostatomis. Jei mineralų gavybos iš jūros dugno
veikla bus plėtojama, ilgametę patirtį specializuotų
laivų ir povandeninės veiklos srityje turinčios Europos
bendrovės šiuo metu turi geras galimybes teikti aukštos kokybės
produktus ir paslaugas. Jų tolesnis konkurencingumas priklauso nuo
galimybės gauti finansavimą iš esmės rizikingoje rinkoje,
tikslinių mokslinių tyrimų gavybos metodų srityje, gebėjimo
gauti licencijas veiklai tarptautiniuose vandenyse ir patikimų
priemonių, kurios padėtų išvengti žalos unikalioms ekosistemoms.
Šiuo atžvilgiu jūrų mineralų sektorius galės pasinaudoti
jūrų naftos ir dujų sektoriaus patirtimi. ES parama
galėtų apimti priemones, skirtas užtikrinti, kad Europos bendrovių
iš jūrų mineralų vertės grandinės neišstumtų
valstybių remiami konkurentai. Tai galėtų būti pagal
siūlomą Europos inovacijų partnerystę žaliavų srityje[32]
vykdytina bandomoji priemonė, taip pat struktūrizuotos ES
mokslinių tyrimų pastangos spręsti pagrindinius technologinius
uždavinius. ES dalyvavimas padėtų užtikrinti, kad būtų
laikomasi aukštų aplinkos, teisinių ir saugumo standartų. 5.5. Mėlynosios
biotechnologijos Didžioji dalis povandeninio pasaulio gamtos
neištirta ir nepakankamai išnagrinėta, todėl jūrų
organizmų, išskyrus žuvis ir vėžiagyvius, indėlį į
mėlynąją ekonomiką dar tik pradedama pripažinti, iš dalies
naudojant naujas technologijas, skirtas gyvųjų organizmų
genų sekai nustatyti. Jau pasiekta teigiamų rezultatų. Iš
nukleozidų, išskirtų iš Karibų jūros pinčių,
gauti antivirusiniai vaistai „Zovirax“ ir „Acyclovir“. Iš mažų
minkštakūnių jūrų gyvūnų gautas preparatas
„Yondelis“ – tai pirmieji vėžiui gydyti skirti jūrų kilmės
vaistai. Jūrų biologinės įvairovės tyrimai dabar mums
gali padėti suprasti kaip, pavyzdžiui, organizmai, kurie gali pakelti
ekstremalias temperatūras bei slėgį ir augti be šviesos,
galėtų būti naudojami naujiems pramoniniams fermentams ar
vaistams gaminti. Be to, susirūpinimas dėl žemės naudojimo ir
vandens poreikio biokurui auginamoms sausumos kultūroms skatina tirti
galimybes kaip biokuro šaltinį, taip pat didelę pridėtinę
vertę turinčių cheminių medžiagų ir biologiškai
aktyvių junginių gamybos žaliavą naudoti dumblius. Apskaičiuota, kad Europoje šiuo metu šiame
sektoriuje dirba palyginti mažai žmonių, o bendroji pridėtinė
vertė sudaro 0,8 mlrd. EUR; plečiantis sektoriui
reikės aukštos kvalifikacijos darbuotojų (visų pirma, jei
jūrų organizmai būtų pradėti naudoti pažangiems
vaistams gaminti) ir atsiras didelių galimybių paskutiniuose
grandinės sektoriuose. Tikimasi, kad per labai trumpą laiką
sektorius taps specializuota rinka, teikianti aukštos kokybės produktus
sveikatos, kosmetikos ir pramonės biologinių medžiagų
sektoriams. Iki 2020 m. ji gali augti kaip vidutinio dydžio rinka ir
apimti metabolitų ir pirminių junginių (lipidų, cukrų,
polimerų, baltymų), skirtų naudoti maisto, pašarų ir
cheminių medžiagų pramonėje, gamybą. Jei trečiajame
etape, kuris prasidės maždaug po penkiolikos metų (skaičiuojant
nuo dabar), bus didelių pasiekimų technologijų srityje,
mėlynųjų biotechnologijų sektorius galėtų tapti
masinės gamybos produktų ir daugelio didelės
pridėtinės vertės specializuotų produktų rinkų
tiekėju. Norint paspartinti šį procesą,
reikės derinti fundamentinius mokslinius tyrimus jūrų
gyvybės srityje ir taikomuosius mokslinius tyrimus, susijusius su galimu
jų pritaikymu pramonės reikmėms; ir nors juos vykdant
tikimybė ką nors svarbaus atrasti menka, tačiau atlygis už tai
būtų didelis. Strateginis požiūris į mokslinius
tyrimus ir inovacijas sudarytų naujiems pramonės sektoriams
reikalingų strateginių sprendimų mokslinį ir
technologinį pagrindą. Sumažinus techninių trukdžių šioje
srityje, visas sektorius taptų patrauklesnis investuotojams. Be to, tai
padėtų ES pramonei pereiti iš naujoviškų produktų
kūrimo etapo prie jų komercializacijos. Europinis požiūris
padėtų didinti politikos formuotojų, privačiojo sektoriaus
ir plačiosios visuomenės supratimą apie jūros produktų
teikiamas galimybes. 6. Išvada Šiame komunikate nustatytos penkios sritys,
kuriose ES lygmeniu dedant daugiau pastangų ir vadovaujantis strategijos
„Europa 2020“ tikslais būtų galima paskatinti ilgalaikį
mėlynosios ekonomikos augimą ir darbo vietų šioje srityje
kūrimą. Didėjant supratimui apie mėlynąją
ekonomiką ir tęsiant tyrimus gali atsirasti kitų
perspektyvių sričių, kuriose galėtų būti
formuojama ES politika. Komisija išnagrinės kiekvienos iš penkių
pažymėtų sričių politikos variantų ir tolesnių
iniciatyvų galimybes. Tai yra: –
įvertins, kaip būtų galima užtikrinti,
kad pramonė įgytų pasitikėjimo investuoti į
vandenynų atsinaujinančiąją energiją, atsižvelgdama
į Strateginiame energetikos technologijų plane nustatytą
sistemą; šio vertinimo tikslas – vandenynų atsinaujinančiosios
energijos klausimus nagrinėti šiai sričiai skirtame 2013 m.
komunikate; –
bendradarbiaus su valstybėmis narėmis,
siekdama užtikrinti geriausią patirtį ir sutarti dėl ES
strateginių akvakultūros gairių, kurios turėtų
būti priimtos 2013 m. pradžioje; –
įvertins, kaip jūrų ir
pakrančių turizmo sektorius dar gali prisidėti prie ekonomikos
augimo ir užtikrinti saugesnes darbo vietas, o kartu būtų didinamas
aplinkos tvarumas. 2013 m. bus atliktas poveikio vertinimas ir parengtas
komunikatas; –
įvertins Europos pramonės konkurencingumo
galimybes mineralų gavybos iš jūros dugno srityje ir nustatys,
kokių veiksmų reikia imtis siekiant užtikrinti, kad ši veikla
nesutrukdytų ateities kartoms naudotis šių nepaliestų
ekosistemų teikiamomis galimybėmis. 2014 m. bus atliktas
poveikio vertinimas ir parengtas komunikatas; –
įvertins, kaip mėlynųjų
biotechnologijų sektoriuje būtų galima pasinaudoti jūros
gyvųjų išteklių įvairove. 2014 m. taip pat bus
atliktas poveikio vertinimas ir parengtas komunikatas. Kiekvienos iš šių sričių
galimybių vertinimas prasidės konsultacijomis su valstybėmis
narėmis, pramone ir kitomis susijusiomis suinteresuotomis šalimis,
siekiant parengti bendrus metodus, kurie leistų papildomai paskatinti
mėlynąją ekonomiką, kad ji padėtų kurti Europos
ekonomikos ateitį ir kartu leistų išsaugoti mūsų unikalią
jūrų aplinką ateities kartoms. [1] Neįskaitant
karinės veiklos. [2] Remiantis
„Mėlynojo augimo tyrimu“ – „Vandenynų, jūrų ir
pakrančių tvaraus augimo scenarijai ir skatinamieji veiksniai“ (angl.
Scenarios and drivers for sustainable growth from the oceans, seas and
coasts), ECORYS, 2012 m., https://webgate.ec.europa.eu/maritimeforum/content/2946
[3] Pagal
tūrį. [4] Pagal
tonkilometrius. [5] Žr.
Europos tausaus išteklių naudojimo veiksmų planą,
COM(2011) 571. [6] Tvariam
Airijos jūrų išteklių vystymui skirtas integruotas
kartografavimas. [7] COM(2012) 473
final. [8] Europos
jūrų stebėjimo ir duomenų tinklo poveikio vertinimas, 2010
9 8, SEC(2010) 998. [9] COM(2010) 584 final. [10] 2008/56/EB. [11] COM(2009) 10. [12] COM(2011) 870. [13] COM(2011) 860. [14] COM(2008) 534. [15] COM(2003)
717. [16] Žr.
„Mėlynojo augimo tyrimą“, ECORYS, 2012 m. [17] COM(2007) 723 ir COM(2009) 519. [18] COM(2012) 271. [19] http://ec.europa.eu/clima/policies/lowcarbon/ner300/index_en.htm. [20] COM(2011) 688
galutinis. [21] FAO
„Pasaulio žuvininkystės ir akvakultūros būklė 2010 m.“
(angl. State of World Fisheries and Aquaculture 2010). [22] Naudojant
ES duomenų rinkimo sistemą pateiktų pranešimų duomenimis,
šis skaičius buvo 70 258. [23] COM(2011) 417 ir COM(2011) 425. [24] COM/2011/0804. [25] „Atostogaujantys europiečiai. Faktai ir skaičiai,
1997–1998 m.“ (angl. Facts and figures on the Europeans on holiday
1997–98), Eurobarometras 48, Briuselis, 1998 m. [26] Remiantis Mėlynojo augimo tyrimo duomenimis. [27] Europos kruizų taryba (2011 m.) http://download.ecorys.com/fuu/downloads/Europe_cruise_industry_markets_2011_ecc_jun11.pdf.
[28] PPO
(2010 m.). „2011 m. prekybos augimas lėtėja, ir, nepaisant
2010 m. rekordinio padidėjimo, ir toliau jaučiami krizės
padariniai“, PRESS/628, 2011 m. balandžio 7 d. [29] Londono
metalų biržos duomenimis, 2000–2010 m. spalvotųjų
metalų kaina išaugo apie 256 %. ˇr. taip pat COM(2011) 25 galutinis
ir prie jo pridėtą Komisijos tarnybų darbinį
dokumentą. [30] Remiantis
pramonės suinteresuotųjų šalių prognozėmis,
pateiktomis Mėlynojo augimo tyrime. [31] Jungtinių
Tautų jūrų teisės konvencijos 194 straipsnio 5 dalis. [32] COM(2012)
82.