30.7.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 218/42

—

reikalauja, kad suderintos ar bendros PAV procedūros, kaip siūloma 2 straipsnio 3 dalyje, turėtų būti savanoriško, o ne privalomo pobūdžio; turėtų būti aiškiai nurodyta, kokiems kitiems ES teisės aktams būtų taikoma ši nuostata;

—

nepritaria 5 straipsnio 2 dalyje nurodytai idėjai, pagal kurią apimties nustatymo procesas tampa privalomas visais atvejais be išimties. Už tinkamos aplinkos ataskaitos apimties ir išsamumo lygio užtikrinimą ir toliau turėtų būti atsakingas užsakovas;

—

reikalauja, kad vadovaujantis 5 straipsnio 3 dalimi, PAV direktyva turėtų apimti ir skirtingas aplinkos ataskaitų tikrinimo sistemas, kurios egzistuoja valstybėse narės, įskaitant tas, kur ataskaitas tikrina pačios kompetentingos institucijos arba aplinkosaugos institucijos;

—

palankiai vertina tai, kad vadovaujantis 6 straipsnio 7 dalimi viešosios konsultacijos turėtų trukti ne trumpiau kaip 30 dienų. Tačiau sprendimą dėl bet kokio termino, viršijančio šį minimalųjį, turėtų priimti pačios valstybės narės;

—

reikalauja iš dalies pakeisti pasiūlymą pagal 8 straipsnio 1 dalį dėl sprendimo duoti sutikimą dėl planuojamos veiklos, kad būtų galima apimti skirtingas sistemas, kurios egzistuoja valstybėse narėse, ir, siekiant prisidėti prie PAV kokybės ir, atitinkamai, veiksmingumo, rekomenduoja direktyvoje nurodyti PAV galiojimo trukmę;

—

kritiškai vertina privalomų terminų sprendimams dėl projektų poveikio aplinkai vertinimo procedūros pabaigos nustatymą (8 straipsnio 3 dalis). Užuot siekiant procedūras pagreitinti nustatant terminus, naudingiau būtų taikyti diferencijuotas valstybių narių taisykles;

—

ragina pereinamojo laikotarpio taisykles suformuluoti taip, kad dalį procedūrų jau įveikusių projektų PAV vyktų pagal dabartinės PAV direktyvos nuostatas.

Pranešėjas

Marek SOWA (PL/ELP), Mažosios Lenkijos vaivadijos maršalka

Pamatinis dokumentas

Pasiūlymas dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2011/92/ES dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo

COM(2012) 628 final

1.

pabrėžia, kad labai daugeliu požiūrių siūlomi Europos aplinkos poveikio vertinimo teisinės bazės pakeitimai yra būtini ir laukiami. Vis dėlto pabrėžia, kad bet kokie pokyčiai turėtų būti daromi stengiantis išlaikyti aplinkosauginių reikalavimų ir ekonomikos vystymo pusiausvyrą. Pernelyg ilgai trunkančios sutikimo dėl planuojamos veiklos procedūros gali sukelti grėsmę ekonominiams ir socialiniams interesams ir mažins visos ES konkurencingumą. Daugeliu atvejų tokios procedūros neprisidės prie aplinkos apsaugos, žmonių sveikatos ir gyvenimo kokybės. Pokyčiai, skirti užtikrinti kokybę ir procedūrų bei dokumentų nuoseklumą, turėtų būti įgyvendinti taip, kad būtų garantuotas veiksmingas ir efektyvus sprendimų priėmimas;

2.

vis dėlto atkreipia dėmesį į tai, kad yra rimtų abejonių dėl pakeitimų, kurie gali pailginti pagrindinius proceso etapus;

3.

primena, kad siūlomas PAV direktyvos persvarstymas turės didelį poveikį vietos ir regionų valdžios institucijoms, kurioms teks svarbus vaidmuo įgyvendinant siūlomas priemones. Skirtingai nei tikisi Europos Komisija, Regionų komitetas mano, kad dėl daugelio iš siūlomų PAV direktyvos pakeitimų vietos ir regionų valdžios institucijoms didės administracinė našta valdymo organizavimo ir išlaidų požiūriu. Todėl Regionų komitetas prašo vengti bet kokių užsakovo pareigų perdavimo kompetentingai institucijai;

4.

tvirtina, kad bet kokios papildomos išlaidos ar administracinė našta viešosioms institucijoms turėtų būti palygintos su siūlomų pakeitimų socialine, ekonomine ir aplinkosaugine nauda, kad ilgainiui nauda viršytų sąnaudas;

5.

pabrėžia, kad direktyva gerų rezultatų vietos lygmeniu duos tik tokiu atveju, jeigu nacionalinės, vietos ir regionų institucijos sukurs gerai veikiančias institucines struktūras, aprūpintas būtinais finansiniais ir žmogiškaisiais ištekliais, kurie leis visiems atsakingiems tų institucijų padaliniams, ypač aplinkosaugos skyriams, aktyviai dalyvauti procese; pabrėžia, kad reikia visą laiką stiprinti vietos ir regionų valdžios institucijų pajėgumus, visų pirma skatinti glaudesnį jų bendradarbiavimą su veikiančiais nacionaliniais PAV centrais ir tokių centrų teikiamą paramą;

6.

ragina suderinti direktyvos projekto ir jo priedų terminiją, siekiant padidinti teisinį tikrumą;

7.

pritaria ketinimams gerinti aplinkos ataskaitų kokybę, tačiau PAV direktyva turėtų apimti ir skirtingas aplinkos ataskaitų tikrinimo sistemas, kurios egzistuoja valstybėse narėse, regionuose ir miestuose;

8.

mano, kad naujose nuostatose nepakankamai atsižvelgiama į skirtingas valstybėse narėse veikiančias PAV sistemas (PAV procesas gali būti sutikimo dėl planuojamos veiklos procedūros dalis arba visiškai atskira procedūra);

9.

norėtų, kad būtų paaiškinta, kodėl 1 straipsnio 2 dalyje išplečiama „projekto“ apibrėžtis, papildant ją griovimo darbais; mano, kad nuostata įvedus galimą griovimo darbų poveikio aplinkai vertinimą visiems I arba II prieduose išvardytiems projektams, gali susidaryti nemaža papildoma administracinė našta. Regionų komitetas mano, kad prievolė atlikti griovimo darbų PAV turėtų būti taikoma tik aiškiai apibrėžtais atvejais, kurie minimi I ir II prieduose, projekto griovimo ar demontavimo pasibaigus jo gyvavimo laikotarpiui darbams arba griovimo darbams, kurių reikia projektui įgyvendinti;

10.

ragina iš naujo apibrėžti „leidimo“ terminą ir dar kartą išnagrinėti, kaip jis naudojamas pagrindiniame direktyvos tekste, nes perkėlus į nacionalinę teisę Paslaugų direktyvos (2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje) nuostatas ir ėmus jas taikyti valstybėse narėse buvo sudarytos sąlygos panaikinti reikalavimą gauti išankstinį leidimą teikti tam tikras paslagas ir vietoj jo imta vykdyti patikrinimus vėlesniame etape;

11.

su pasitenkinimu pažymi, kad „projektams, kurių vienintelis tikslas – nacionalinė gynyba arba atsakas į civilines avarijas,“ PAV nebus privalomas. Siekiant užtikrinti, kad šia nuostata nebūtų piktnaudžiaujama ir kad pernelyg daug projektų nebūtų atleista nuo PAV, į direktyvą galėtų būti įtrauktas tokių civilinių avarijų projektų pavyzdžių sąrašas, taip pat atsižvelgiant į projektus, kuriuos remia Europos solidarumo fondas;

12.

apgailestauja, kad pasiūlyme nebuvo persvarstyti I ir II priedai, todėl buvo prarasta galimybė juos peržiūrėti ir kai kuriais atvejais apriboti jų apimtį remiantis sukaupta patirtimi; vėl pakartoja savo raginimą padidinti teisinį aiškumą nustatant minimalias ES ribas. Taip sumažėtų požiūrio į ES įmones skirtumai ir administracinė ir finansinė našta valstybių narių vietos ir regionų valdžios institucijoms. Konstatuota, kad nustatydamos ribas kai kurios valstybės narės dažnai viršija joms suteiktus įgaliojimus veikti savo nuožiūra: jos arba atsižvelgia tik į tam tikrus III priede nustatytus atrankos kriterijus, arba jų iš anksto netaiko kai kuriems projektams. Derinant ribas reikėtų atsižvelgti ir į Direktyvoje 2010/75/ES dėl pramoninių išmetamų teršalų nustatytas ribas ir kriterijus;

13.

mano, kad suderintos ar bendros procedūros turėtų būti savanoriškos, o ne privalomos, kaip siūlo Europos Komisija;

14.

kad būtų daugiau teisinio aiškumo, ragina 2 straipsnio 3 dalyje aiškiai nurodyti, kokiems kitiems ES teisės aktams būtų taikoma ši nuostata;

15.

atkreipia dėmesį į tai, kad dėl „vieno langelio principo“ įvedimo poveikiui aplinkai vertinti darbuotojų skaičius ir sąnaudos neturi išaugti tiek, kad būtų neproporcingos vykdant poveikio aplinkai vertinimą gaunamai naudai; prašo paaiškinti, ar nuostata „valstybės narės paskiria vieną instituciją, įpareigotą palengvinti sutikimo dėl kiekvieno projekto planuojamos veiklos procedūrą“ būtų taikoma visiems projektams ar tik projektams, kuriems taikoma suderinta ar bendra procedūra. Kai kuriose valstybėse narėse šį reikalavimą būtų labai sunku įvykdyti dėl specifinės procese dalyvaujančių skirtingų valdžios institucijų hierarchijos ir kompetencijos. Valstybėse narėse, kuriose PAV procesas įtrauktas į sutikimo dėl planuojamos veiklos procedūrą ir jį taiko valdžios institucija, atsakinga už sutikimą dėl planuojamos veiklos, būtų naudinga paaiškinti, kad „viena institucija“, apie kurią kalbama pasiūlyme, taip pat gali būti ir pirmiau minėta valdžios institucija;

16.

ragina nuosekliau suderinti 3 straipsnio, III ir IV priedų terminiją ir išsamumo lygį. 3 straipsnyje išvardyti veiksniai turėtų būti aprašyti išsamiau, suderinant su IV priedu, pavyzdžiui, kai kalbama apie žemės naudojimą ir žemės užėmimą, kai minimos ekosistemos ir jų funkcijos ir kai kalbama apie „gaivalines ir žmogaus sukeltas nelaimes“; ragina, kad tam tikri sąrašai (pavyzdžiui, 5 punkte: „inter alia“) būtų baigtiniai, kad būtų galima išvengti vertinimo apimties išplėtimo;

17.

ragina Europos Komisiją kiek galima greičiau nuo persvarstytos direktyvos įsigaliojimo paskelbti rekomendacines gaires, įskaitant metodiką, kuriomis vadovaujantis būtų galima nustatyti projekto tam tikroje vietoje padarytą poveikį klimato kaitai ir įvertinti gaivalinių ir žmogaus sukeltų nelaimių grėsmę tam tikroje aplinkoje, tos aplinkos pažeidžiamumą ir atsparumą tokioms nelaimėms;

18.

siūlo į IV priedo 5 dalies paskutinę pastraipą įtraukti regionų ir vietos lygmenimis nustatytus aplinkosaugos tikslus;

19.

pritaria Tarybos raginimui plačiau paaiškinti direktyvoje vartojamą terminą „pagrįstos alternatyvos“ ir pakomentuoti aplinkos būklės raidos neįgyvendinus projekto (bazinis scenarijus) įvertinimą. Pagrįstomis alternatyvomis reikėtų laikyti tik tokias alternatyvas, kurios suderinamos su tikslais, atitinka kitus ES teisės aktus arba atitinka atskiro projekto planavimo etapą ir tipą;

20.

teigiamai vertina bendrą Europos Komisijos ketinimą racionalizuoti atrankos procedūrą ir nuosekliau suderinti valstybių narių metodus, skirtus užtikrinti, kad PAV būtų reikalaujama tik tuomet, kai aišku, kad daromas reikšmingas poveikis aplinkai;

21.

kritiškai vertina tam tikras naujas nuostatas, dėl kurių susidaro įspūdis, kad atranka tampa „mini PAV“. II.A ir III priedų nuostatos reiškia, kad praktiškai reikia pateikti ataskaitą, įvertinančią, ar projektas daro reikšmingą poveikį. Skirtumas tas, kad šiuo atveju nėra vertinamos alternatyvos. Vietoje to, atrankai turėtų būti naudojamas kontrolinis klausimų sąrašas, kuris vietos ir regionų valdžios institucijoms suteiktų lengvai taikomų reikšmingo poveikio neturinčios veiklos nustatymo mechanizmų. Be to, kaip teigiama siūlomame 4 straipsnio 3 dalies pakeitime, dėl kiekvieno II priede išvardyto projekto pareiškėjas turi pateikti informacijos apie projekto charakteristikas, jo galimą poveikį aplinkai ir priemones, kurių numatoma imtis siekiant išvengti reikšmingo poveikio arba jį sumažinti, atsižvelgiant į naujame II.A priede nurodytą informaciją. Tai prieštarauja 4 straipsnio 2 dalyje numatytam sprendimui, pagal kurį valstybės narės gali nuspręsti taikyti abi procedūras, apie kurias kalbam a ir b dalyse. Taip pat reikėtų patikslinti, kaip taikyti 4 straipsnio 2 dalies b punkte paminėtas ribas, ir nurodyti, ar valstybės narės gali tas ribas nustatyti pačios remdamosi III priedo kriterijais, ar ribos bus nustatytos direktyva;

22.

atkreipia dėmesį į tai, kad III priedo 4 straipsnio 4 dalyje nurodyti atrankos kriterijai, palyginti su galiojančiais teisės aktais, daugeliu aspektų reiškia nuostatų sugriežtinimą. Pavyzdžiui, III priede ne tik išsamiai išdėstoma daug patikslinimų, bet ir nemažai kriterijų, kurių reikia papildomai laikytis (gaivalinių nelaimių rizika, poveikis klimato kaitai, didelės gamtinės vertės žemės ūkio paskirties plotai ir kt.), nors jie nėra tiesiogiai aktualūs projektui ir viršija vertinimo procedūrą, kai priimamas sprendimas dėl leidimo. Pavyzdžiui, klimato kaita yra plataus masto reiškinys, kurio poveikį erdvės bei laiko atžvilgiu sunku apskaičiuoti – kol kas jį įmanoma tik apytiksliai įvertinti naudojant labai brangius kompiuterinius imitacinius modelius. Projekto lygmeniu į vietinį klimato kaitos poveikį jau atsižvelgiama, kai būtina. Jei atliekant poveikio aplinkai vertinimą daugiausia dėmesio bus skiriama plataus masto klimato kaitai, nuogąstaujama, kad labai išaugs projektų užsakovų sąnaudos ir bus gaunami dalykiniu požiūriu abejotini rezultatai; šios sąnaudos, atsižvelgiant į mažesnę atskirų objektų arba linijinių projektų svarbą, bus neproporcingai didelės, palyginti su klimato kaitos poveikiu; todėl ragina pateikti projektų, kuriems šios taisyklės taikomos, sąrašą; atkreipia dėmesį į tai, kad planuojami pakeitimai prieštarauja subsidiarumo principui. Numatytas papildomas patikslinimas ir papildomų kriterijų įtraukimas prieštarauja Direktyvos dėl poveikio aplinkai vertinimo 11-oje konstatuojamojoje dalyje išdėstytai minčiai, kad turi būti išsaugota valstybių narių veiksmų laisvė priimant dalykinius sprendimus, pavyzdžiui, atsižvelgti į nacionalinius ypatumus. Kriterijų, kurių reikia laikytis, skaičius ir jų išsamumas yra pernelyg dideli, kad jie būtų nustatyti kaip privalomi Europos Sąjungoje;

23.

pažymi, kad Europos Komisijos pasiūlymas įvesti privalomą apimties nustatymą sutampa su ankstesne Regionų komiteto rekomendacija pagerinti informacijos kokybę ir racionalizuoti PAV procedūrą; tačiau atmeta mintį, kad apimties nustatymas būtų taikomas visais atvejais be jokios išimties. Už tinkamos aplinkos ataskaitos apimties ir išsamumo lygio užtikrinimą ir toliau turėtų būti atsakingas užsakovas; reikėtų vengt, kad užsakovui ir dalyvaujančioms institucijoms stipriai išaugtų sąnaudos;

24.

rekomenduoja apimties nustatymo procesą papildyti Europos Komisijos arba nacionalinėmis gairėmis, kuriose būtų atsižvelgta į atskirų sektorių ypatumus, kai tai padėtų užtikrinti PAV kokybę ir sukaupti visus sprendimui priimti svarbius aspektus;

25.

kritiškai vertina pasiūlymo 5 straipsnio 2 dalies a punktą dėl priimtinų sprendimų ir gautinų nuomonių, c punktą dėl atskirų procedūros etapų ir jų trukmės ir d punktą dėl pagrįstų alternatyvų siūlomam projektui ir konkrečioms jo charakteristikoms;

26.

mano, kad aplinkos ataskaitos kokybės užtikrinimas ir toliau turėtų būti užsakovo pareiga. Reikėtų skirti kokybės užtikrinimą užsakovams rengiant ataskaitas ir kompetentingai institucijai tas ataskaitas tikrinant; vis dėlto pripažįsta, kad ataskaitų kokybės kontrolę reikia griežtinti, tuo garantuojant, kad užsakovas atliktų visiškai nepriklausomą analizę;

27.

mano, kad PAV direktyva turėtų apimti skirtingas aplinkos ataskaitų tikrinimo sistemas, kurios egzistuoja valstybėse narėse, taip pat kurias taiko vietos ir regionų valdžios institucijos. Pagal veikiančias sistemas dirbama ne tik su išorės ekspertais ir ekspertų komitetais, kaip nurodyta Europos Komisijos pasiūlyme, bet ir kitais būdais – tai dažniausiai pasakytina apie senesnes valstybes nares, kur ataskaitas tikrina pačios kompetentingos institucijos arba aplinkosaugos institucijos;

28.

mano, kad PAV direktyva yra svarbi priemonė vietos ir regionų visuomenės dalyvavimui užtikrinti, kartu atsižvelgti į vietos žinias ir įvertinti sąnaudų bei gebėjimų poreikius; todėl palankiai vertina tai, kad pagal 6 straipsnio 7 dalį būtų nustatytas minimalus 30 dienų terminas konsultacijoms. Tačiau sprendimą dėl bet kokio termino, viršijančio šį minimalųjį, turėtų priimti pačios valstybės narės. Priešingu atveju visa procedūra daugeliui bendrovių ir projektų užsakovų iš viešojo sektoriaus galėtų pernelyg ilgai užsitęsti, nes kai kurios visuomenės grupės gali reikalauti, kad būtų taikomas visas 6 straipsnio 7 dalyje numatytas 60–90 dienų terminas. Dėl tokių ilgų terminų būtų sunku poveikio aplinkai vertinimą integruoti į sutikimo procedūras ir tokie terminai neleidžia pasiekti tikslo, kad planavimo procedūros vyktų sparčiau. Nustačius terminus procedūros taptų spartesnės, jeigu būtų taikomos valstybių narių priimtos diferencijuotos nacionalinės taisyklės;

29.

atsižvelgiant į visų suinteresuotųjų subjektų interesus ir į principą, kad kiekvienas sprendimas turi būti priimamas vengiant nepagrįsto vilkinimo, siūlo nustatyti priimtiną laikotarpį, kurio reikia perduoti informacijai ir pasiruošti sprendimo priėmimo procedūrai;

30.

pabrėžia, kad naujosios 8 straipsnio 1 dalies nuostatos turi būti pakankamai lanksčios, kad tiktų įvairioms PAV sistemoms, egzistuojančioms valstybėse narėse. Kai kuriose valstybėse narėse PAV yra atskira procedūra, kurią įgyvendina aplinkosaugos institucijos, o sutikimus dėl planuojamos veiklos išduoda kitos institucijos, gavusios PAV leidimą, o išduodant sutikimą būtina įvykdyti PAV leidimo sąlygas. Kitose valstybėse narėse PAV yra įtrauktas į sutikimo dėl planuojamos veiklos procedūrą;

31.

kritiškai vertina ir naująsias 8 straipsnio nuostatas, nes jose nepakankamai atsižvelgta į kai kuriose valstybėse narėse sukurtą kompleksinę sistemą ir kadangi šiomis nuostatomis nustatomos naujos materialios išankstinės sąlygos, dėl kurių ES ir nacionaliniai tam tikro sektoriaus teisės aktai dubliuojasi arba prieštarauja vieni kitiems. Todėl šių nuostatų nereikėtų įtraukti į PAV direktyvą, kurios pobūdis turėtų būti tik procedūrinis;

32.

pažymi, kad gali iškilti procedūrinių problemų dėl naujos 8 straipsnio 2 dalies nuostatos, pagal kurią tuo atveju, jeigu padaroma išvada, kad projektas gali turėti reikšmingą neigiamą poveikį aplinkai, kompetentinga institucija, bendradarbiaudama su aplinkosaugos institucijomis ir užsakovu sprendžia, ar peržiūrėti aplinkos ataskaitą ir keisti projektą ar imtis papildomų poveikio mažinimo arba kompensavimo priemonių;

33.

atkreipia dėmesį, kad dėl ilgo laikotarpio, kol gaunamas sutikimas dėl planuojamos veiklos, gali tekti dažnai naudotis iš dalies pakeistos direktyvos 8 straipsnio 4 dalimi, kurioje nustatoma, kad prieš priimdama sprendimą duoti sutikimą dėl planuojamos veiklos ar jo neduoti, kompetentinga institucija patikrina, ar atnaujinta 5 straipsnio 1 dalyje nurodytoje aplinkos ataskaitoje pateikta informacija, visų pirma informacija apie priemones, kurių numatoma imtis siekiant išvengti reikšmingo neigiamo poveikio aplinkai, jį sumažinti ir, kai galima, kompensuoti;

34.

siekiant prisidėti prie PAV kokybės ir, atitinkamai, veiksmingumo, rekomenduoja direktyvoje nurodyti PAV galiojimo trukmę;

35.

kritiškai vertina privalomų terminų sprendimams dėl projektų poveikio aplinkai vertinimo procedūros pabaigos nustatymą (8 straipsnio 3 dalis). Daugeliui bendrovių ir viešojo sektoriaus užsakovų tokie terminai gali lemti ilgas procedūras. Kita vertus, 8 straipsnio 3 dalies taisyklėmis nepakankamai atsižvelgiama į tai, kad visų pirma vykdant stambius infrastruktūros projektus turi būti atliekami išsamūs ir ilgai trunkantys vertinimai, kurių reikiamos kokybės negalima užtikrinti per numatytą laikotarpį. Todėl, priešingai, nei nurodyta projekto 22 konstatuojamojoje dalyje, tenka nuogąstauti, kad nustačius konkrečius terminus, gali sumažėti aukšti aplinkos apsaugos standartai, o dėl to gali sumažėti ir teisinis tikrumas. Užuot siekiant procedūras pagreitinti nustatant terminus, naudingiau būtų taikyti diferencijuotas valstybių narių taisykles;

36.

ragina suvienodinti skirtingą terminiją, kuri vartojama pasiūlyme kalbant apie taisomuosius veiksmus, pavyzdžiui, 8 straipsnio 2 dalyje paminėtą „compensation“ (liet. „kompensavimą“) ir terminą „offset measures“ (liet. „kompensavimo priemonės“), minimą 9 straipsnyje ir IV priede;

37.

perspėja, kad nepaisant vykdomo stebėjimo, turi išlikti būtinybė išsamiai išanalizuoti reikšmingą poveikį ir galimybes tą poveikį sušvelninti arba kompensuoti, kurias turi užtikrinti užsakovas, taip pat turi būti taikomi prevencijos ir atsargos principai. Tai reiškia, kad tuomet, kai nėra aišku, ar planuojamas projektas turės reikšmingą poveikį aplinkai, neturėtų susidaryti situacija, kada užuot stengiantis sušvelninti ir kompensuoti poveikį, projektui išduodamas leidimas nustatant tik stebėjimo prievolę; vėliau dėl to gali kilti sunkumų dėl projekto poveikio prireikus keisti leidimo sąlygas. Komitetas kritiškai vertina 8 straipsnio 2 dalies 2 pastraipą, pagal kurią privaloma tikrinti poveikio mažinimo ir kompensavimo priemonių įgyvendinimą ir veiksmingumą, o tai galima prilyginti stebėsenai. Tačiau šiuo atveju neaišku, kodėl sutikimą dėl planuojamos veiklos išduodanti institucija turėtų numatyti priemones reikšmingam neigiamam poveikiui aplinkai stebėti, jei ji jau įsitikinusi poveikio mažinimo ir kompensavimo priemonių veiksmingumu, kadangi šiuo atžvilgiu jau sukaupta pakankamai praktinės patirties. Prievolė visais atvejais atlikti stebėseną yra neproporcinga ir užkrauna nepagrįstą naštą užsakovui. Ar reikšmingo neigiamo poveikio stebėsena yra reikalinga, paprastai kiekvienu konkrečiu atveju gali nuspręsti tik sutikimą išduodanti institucija;

38.

atkreipia dėmesį į kritiką, pareikštą dėl papildomos administracinės naštos, kuri teks valstybėms narėms ir regionų ir vietos valdžios institucijoms renkant ir teikiant naują informaciją, kurios direktyvos įgyvendinimo stebėsenai užtikrinti siūlomoje 12 straipsnio 2 dalyje prašo Europos Komisija;

39.

nepritaria įgaliojimų priimti deleguotuosius aktus suteikimui Europos Komisijai, kad būtų lengviau pritaikyti II.A, III ir IV priedus technikos ir mokslo pažangai; mano, kad visiems priedams turėtų būti taikoma įprasta teisinė procedūra, nes jie yra glaudžiai susiję su direktyvoje nustatytais PAV reikalavimais.

40.

ragina 3 straipsnyje išdėstytas pereinamojo laikotarpio taisykles suformuluoti taip, kad dalį procedūrų jau įveikusių projektų PAV vyktų pagal dabartinės PAV direktyvos nuostatas, pavyzdžiui, jeigu aplinkos ataskaita jau parengta pagal 5 straipsnį arba jeigu apie projektą jau paskelbta viešai;

2

3

5

5

8

8

11

12

3