2007/0229 (COD)

KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 294 straipsnio 6 dalį

dėl Tarybos pozicijos dėl pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl vienos paraiškų dėl vieno leidimo trečiųjų šalių piliečiams apsigyventi ir dirbti valstybės narės teritorijoje pateikimo procedūros ir dėl valstybėje narėje teisėtai gyvenančių trečiųjų šalių darbuotojų vienodų teisių

1. PAGRINDINIAI FAKTAI

Persvarstytas pasiūlymas EP ir Tarybai pateiktas (dokumentas COM(2007) 638 galutinis – 2007/0229 (COD)) | 2007 m. spalio 26 d. |

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonės data | 2008 m. liepos 9 d. |

Regionų komiteto nuomonės data | 2008 m. birželio 18 d. |

Europos Parlamento pozicijos (pirmojo svarstymo) data | 2011 m. kovo 24 d. |

Numatyta Tarybos pozicijos priėmimo data | 2011 m. lapkričio 24 d. |

2. KOMISIJOS PASIŪLYMO TIKSLAS

Komisijos pasiūlymo tikslas dvejopas – trečiųjų šalių piliečiams, kurie pageidauja gyventi valstybėje narėje darbo tikslais, nustatyti vieną prašymų pateikimo procedūrą ir vieną leidimą (gyventi ir dirbti), siekiant sumažinti biurokratiją, taip pat numatyti visų valstybėje narėje teisėtai gyvenančių trečiųjų šalių darbuotojų bendras teises. Bendros trečiųjų šalių darbuotojų teisės užtikrinamos nustatant sritis[1], kuriose šiems darbuotojams taikomos vienodos sąlygos, kaip ir šalies piliečiams.

3. PASTABOS DĖL TARYBOS POZICIJOS

Tarybos pozicija yra ilgo derybų proceso rezultatas. Europos Parlamentui 2011 m. kovo 24 d. per pirmąjį svarstymą priėmus poziciją, teisės aktų leidėjai galiausiai susitarė dėl klausimų, kurie buvo neišspręsti per 2011 m. birželio 22 d. trišalį susitikimą. Vienintelis nesutartas dalykas buvo atitikties lentelės, dėl kurių galiausiai priimtas horizontalusis sprendimas[2].

2011 m. birželio 29 d. COREPER patvirtino, kad pritaria tekstui. 2011 m. liepos 15 d. Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto pirmininkas Tarybai pirmininkaujančiai valstybei narei skirtame rašte patvirtino pranešėjų (LIBE, EMPL ir šešėlinių pranešėjų) susitarimą dėl COREPER patvirtinto teksto ir prie jo pridedamo tarpinstitucinio pareiškimo ir pareiškė, kad jei šie tekstai būtų oficialiai perduoti Europos Parlamentui kaip Tarybos pozicija, jis rekomenduotų Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komitete ir plenarinėje sesijoje juos priimti be pakeitimų. Šiuo pagrindu 2011 m. liepos 20 d. COREPER pasiekė politinį susitarimą.

Pagrindiniai bendros pozicijos ir pradinio Komisijos pasiūlymo skirtumai išdėstyti toliau.

- Patikslinta ir šiek tiek apribota taikymo sritis (3 straipsnis)

Bendroje pozicijoje numatyta tikslesnė ir tuo pačiu labiau ribota pasiūlymo taikymo sritis.

Pirma, joje tiksliai apibrėžta nuostatų dėl vienodų sąlygų taikymo apimtis (3 straipsnio 1 dalies b ir ba (naujas) punktai) nurodant dvi galimų gavėjų kategorijas: trečiųjų šalių piliečiai, kuriems leista atvykti darbo tikslais ir kuriems leista atvykti kitais tikslais, tačiau kuriems leidžiama dirbti. Šiuo pakeitimu patvirtinamas Komisijos siekis nustatyti platesnę taikymo sritį, į kurią būtų įtraukti ir tie, kuriems leidžiama dirbti, nors jiems pirmiausia leista atvykti kitu tikslu. Tačiau šiais pakeitimais patikslinta, kad šios kategorijos asmenys turėtų turėti leidimą gyventi[3].

Antra, į taikymo sritį neįtraukiami jūrininkai ir trečiųjų šalių piliečiai, kuriems suteikta tarptautinė apsauga, laikina apsauga arba apsauga pagal nacionalinę teisę, ir primenama, kad jų teisės reglamentuojamomis kitomis priemonėmis.

Trečia, pasiūlymas netaikomas ir savarankiškai dirbantiems asmenims. Tačiau toks neįtraukimas į taikymo sritį yra tik deklaratyvaus pobūdžio, kadangi trečiųjų šalių darbuotojų apibrėžtyje (pasiūlymo 2 straipsnio b punktas) aiškiai nustatyta, kad pasiūlymas taikomas tik tiems darbuotojams, kurie dirba apmokamais santykiais grindžiamą darbą.

Galiausiai numatyta galima nukrypti leidžianti nuostata, tačiau tik kiek tai susiję su viena procedūra ir (arba) vienu leidimu, taikoma studentams ir asmenims, kuriems suteiktas leidimas dirbti trumpiau nei 6 mėn. Šioms dviems kategorijoms toliau taikomos 12 straipsnio nuostatos dėl vienodų sąlygų.

- Paralelus nacionalinis ilgalaikių vizų režimas (2 straipsnio c punktas ir 3 straipsnio 4 dalis)

2 straipsnio c dalies nuorodą į „bet kurį leidimą“ pakeitus nuoroda į „leidimą gyventi“ bendrąja pozicija sudaromos sąlygos valstybėms narėms toliau taikyti savo ilgalaikių vizų režimą. Komisijos tikslas buvo sukurti vieno leidimo, kuris būtų išskirtinis leidimas dirbti, sistemą, tačiau atsižvelgdama į šios srities pokyčius (Reglamento Nr. 265/2010 1 straipsnio 1 ir 2 dalimis iki vienerių metų apribojamas ilgalaikių vizų galiojimas ir tokie dokumentai pripažįstami kaip kelionės dokumentai Šengeno erdvėje ES) Komisija gali sutikti leisti valstybėms narėms išduoti ilgalaikes vizas paraleliai su vienu leidimu, jeigu dėl ilgalaikių vizų darbuotojams migrantams, turintiems tokį dokumentą, nebus suteiktos skirtingos teisės.

Patikslinta paraiškų pateikimo procedūra (4, 5, 8 ir 10 straipsniai)

Bendroje pozicijoje išsamiau aprašytos procedūrinės taisyklės. Europos Parlamento prašymu daroma nuoroda į galimus prašytojus (trečiosios šalies pilietį, jo būsimą darbdavį arba juos abu). Dėl taisyklių, susijusių su mokesčiais, išlaikomas proporcingumo principas, tačiau įtrauktos nuostatos dėl galimo apskaičiavimo pagal konkrečią paslaugą. Galiausiai galutiniame sutartame tekste Tarybos prašymu procedūros terminas pratęstas iki keturių mėnesių, palyginti su Komisijos iš pradžių siūlytais trim mėnesiais.

- Leidimas saugoti papildomą informaciją elektroniniu arba spausdintu formatu (6 ir 7 straipsniai)

Tarybos prašymu bendrai sutarta numatyti galimybę valstybėms narėms elektroniniu arba papildomai spausdintu formatu saugoti informaciją, neatitinkančią vienodos formos reikalavimų[4]. Tokia galimybė gali būti naudinga siekiant geriau kontroliuoti migraciją, be to dirbančiam migrantui svarbu turėti visą informaciją, susijusią su jo įdarbinimu (pvz., darbo valandomis), kad būtų galima išvengti išnaudojimo. Tačiau reikėtų užtikrinti, kad dėl tokios spausdintų dokumentų galimybės nebūtų iš naujo įvesti leidimai dirbti.

- Teisė į vienodų sąlygų taikymą (12 straipsnis)

Bendrojoje pozicijoje pasirinktas labiau ribotas požiūris dėl teisės naudotis prekėmis ir paslaugomis – valstybės narės gali taikyti nuostatas dėl vienodų sąlygų tik faktiškai dirbantiems asmenims (12 straipsnio 2 dalies d punktas). Kalbant apie galimybes naudotis švietimo paslaugomis, vienodos sąlygos užtikrinamos registruotiems bedarbiams migrantams, tačiau galimi tam tikri apribojimai dėl mokesčių arba kitų išankstinių sąlygų; vis dėlto profesinio mokymo, susijusio su konkrečia profesine veikla, srityje vienodos sąlygos turi būti minimali garantija.

Be to, Europos Parlamento prašymu nuostatos dėl vienodų sąlygų taikymo socialinės apsaugos srityje tapo platesnio užmojo nei Komisijos pasiūlyme – jos taikomos ne tik šiuo metu dirbantiems asmenims, bet ir tiems, kurie dirbo bent 6 mėnesius ir yra įregistruoti bedarbiais. Teisės aktų leidėjai taip pat sutarė išplėsti vienodų teisių į darbo sąlygas ir asociacijų laisvę (12 straipsnio 1 dalies a ir b punktai) taikymo sritį ir jas taikyti šiuo metu nedirbantiems asmenims. Teisės aktų leidėjai paliko teisę eksportuoti uždirbtą pensiją tokiomis pačiomis sąlygomis ir tokių pačių dydžių ir tik padarė nedidelį teisėtą techninį patikslinimą (12 straipsnio 4 dalis).

Nustatytas vienas konkretus apribojimas socialinės apsaugos srityje: šeimos išmokos neturi būti skiriamos asmenims, kurie dirba vizos pagrindu arba kuriems leista dirbti ne ilgiau kaip šešis mėnesius, arba kuriems leista atvykti kaip studentams (12 straipsnio 2 dalies e punktas). Komisija pabrėžia pageidavimą taikyti vienodų sąlygų principą neatsižvelgiant į tai, kokios formos dokumentą turi darbuotojas migrantas (vizą ar vieną leidimą). Tačiau atsižvelgdama į tai, kad ilgalaikių vizų turėtojams bus taikomos vienodos sąlygos dėl visų teisių, išskyrus šią konkrečią išmoką, ir bus taikomos visiškai vienodos sąlygos dėl šeimos išmokų susidarius tarpvalstybinio pobūdžio situacijai[5], Komisija šiai naujai nuostatai neprieštarauja.

- Perkėlimas (32 konstatuojamoji dalis ir 16 straipsnis)

Kaip nurodyta pirmiau, vienintelis per paskutinį trišalį teisės aktų leidėjų susitikimą neišspręstas klausimas buvo atitikties lentelės, dėl kurių jau priimtas horizontalusis sprendimas. Todėl pagrįstu Komisijos prašymu bendros pozicijos 32 konstatuojamojoje dalyje teigiama, kad valstybės narės įsipareigos prie pranešimų apie perkėlimo priemones pridėti vieną ar daugiau dokumentų, kuriuose paaiškinamos direktyvos sudedamųjų dalių ir nacionalinių perkėlimo priemonių atitinkamų dalių sąsajos.

4. IŠVADA

Bendroje pozicijoje patenkinamas pradinis Komisijos tikslas – supaprastinti procedūras ir sukurti vieną leidimą, taip pat apsaugoti darbuotojus migrantus ir suteikti jiems įvairių su darbu susijusių socialinių ir ekonominių teisių, taikant kiek įmanoma vienodas sąlygas kaip ir ES darbuotojams, ir taip sukurti vienodas sąlygas visoje ES. Taigi, Tarybos pozicijos tekstas iš esmės ir didžiąja dalimi atitinka Komisijos pasiūlymą, todėl Komisija jį gali paremti.

[1] Darbo sąlygos; asociacijų laisvė, švietimas ir profesinis mokymas, diplomų pripažinimas; socialinė apsauga, uždirbtos pensijos eksportas; mokesčių lengvatos, teisė naudotis prekėmis ir paslaugomis, įskaitant būsto įsigijimo procedūrą ir įdarbinimo tarnybų konsultavimo paslaugas.

[2] Priimtas horizontalusis sprendimas išdėstytas bendroje Parlamento, Tarybos ir Komisijos politinėje deklaracijoje.

[3] Pagal 2002 m. birželio 13 d. Reglamentą (EB) Nr. 1030/2002, nustatantį vienodą leidimų apsigyventi trečiųjų šalių piliečiams formą.

[4] 2002 m. birželio 13 d. Reglamentas (EB) Nr. 1030/2002, nustatantis vienodą leidimų apsigyventi trečiųjų šalių piliečiams formą.

[5] 2010 m. lapkričio 24 d. Reglamentas (ES) Nr. 1231/2010, kuriuo išplečiamas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamento (EB) Nr. 987/2009 taikymas trečiųjų šalių piliečiams, kuriems tie reglamentai dar netaikomi tik dėl jų pilietybės.