11.6.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 165/7

—

atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 165 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 14 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją, ypač į jos 23, 28 ir 29 straipsnius,

—

atsižvelgdamas į 2006 m. lapkričio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimą Nr. 1720/2006/EB, nustatantį veiksmų programą mokymosi visą gyvenimą srityje (1),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Europos švietimo ir mokymo sistemų veiksmingumas ir teisingumas“ (COM(2006)0481),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Judus jaunimas“ - iniciatyva išlaisvinti jaunimo potencialą, kad Europos Sąjungos ekonomikos augimas būtų pažangus, tvarus ir integracinis“ (COM(2010)0477),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Mokyklos nebaigusių asmenų skaičiaus mažinimas – vienas svarbiausių strategijos „Europa 2020“ tikslų“ (COM(2011)0018),

—

atsižvelgdamas į Komisijos pasiūlymą dėl Tarybos rekomendacijos dėl politikos priemonių, kuriomis siekiama mažinti mokyklos nebaigusių asmenų skaičių (COM(2011)0019),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Ankstyvasis ugdymas ir priežiūra. Kaip padėti mūsų vaikams kuo geriau pasirengti ateičiai“ (COM(2011)0066),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „ES romų integracijos nacionalinių strategijų planas iki 2020 m.“ (COM(2011)0173),

—

atsižvelgdamas į 2008 m. lapkričio 21 d. Tarybos ir Taryboje posėdžiavusių valstybių narių vyriausybių atstovų išvadas „Parengti jaunimą XXI amžiui: Europos bendradarbiavimo mokyklų klausimais darbotvarkė“ (2),

—

atsižvelgdamas į 2009 m. gegužės 12 d. Tarybos išvadas dėl Europos bendradarbiavimo švietimo ir mokymo srityje strateginės programos („ET 2020“) (3),

—

atsižvelgdamas į 2009 m. lapkričio 26 d. Tarybos išvadas dėl vaikų iš migrantų šeimų švietimo (4),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. gegužės 11 d. Tarybos išvadas dėl švietimo ir mokymo socialinio aspekto (5),

—

atsižvelgdamas į 2007 m. vasario 1 d. Europos Parlamento rezoliuciją dėl moterų ir merginų diskriminacijos švietimo srityje (6),

—

atsižvelgdamas į savo 2008 m. sausio 16 d. rezoliuciją dėl ES vaiko teisių strategijos kūrimo (7),

—

atsižvelgdamas į savo 2008 m. rugsėjo 23 d. rezoliuciją dėl mokytojų rengimo kokybės gerinimo (8),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. gegužės 18 d. Europos Parlamento rezoliuciją „Bendrieji gebėjimai kintančiame pasaulyje: 2010 m. švietimo ir mokymo darbo programos įgyvendinimas (9),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. gegužės 18 d. rezoliuciją dėl ES jaunimo strategijos „Investicijų ir galimybių suteikimas“ (10),

—

atsižvelgdamas į savo 2011 m. kovo 9 d. rezoliuciją dėl ES strategijos dėl romų įtraukties (11),

—

atsižvelgdamas į savo 2011 m. gegužės 12 d. rezoliuciją dėl ikimokyklinio ugdymo Europos Sąjungoje (12),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Kultūros ir švietimo komiteto pranešimą ir Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto nuomonę (A7–0363/2011),

A.

kadangi jauni žmonės, kad galėtų visapusiškai dalyvauti visuomenės gyvenime ir realizuoti save kaip asmenys ir piliečiai, turi turėti platų žinių spektrą ir pagrindinius įgūdžius, kurie būtini jų intelektiniam ir socialiniam vystymuisi, įskaitant gebėjimą veiksmingai bendrauti, dirbti grupėse, spręsti problemas ir kritiškai vertinti informaciją;

B.

kadangi jaunimo švietimas skatina tokias vertybes kaip asmenybės vystymasis, geresnė socialinė integracija, didesnis atsakomybės jausmas ir iniciatyvumas;

C.

kadangi mokyklos nebaigusių asmenų skaičius skiriasi įvairiose ES valstybėse narėse, taip pat miestuose ir regionuose ir pagal socialines ir ekonomines tautų kategorijas, ir tam turi įtakos daugelis sudėtingų veiksnių;

D.

kadangi vienas iš penkių pagrindinių strategijos „Europa 2020“ tikslų sumažinti mokyklos nebaigusių asmenų dalį iki ne daugiau kaip 10 proc. ir mažiausiai iki 40 proc. padidinti jaunesnės kartos atstovų, turinčių aukštąjį ar lygiavertį aukštajam išsilavinimą, dalį;

E.

kadangi dėl 10 proc. tikslo valstybės narės susitarė 2003 m., bet tik septynioms iš jų pavyko jį pasiekti, ir 2009 m. vidutinis mokyklos nebaigusių asmenų skaičius siekė 14,4 proc.;

F.

kadangi, nors mokyklos nebaigusių asmenų skaičius per pastarąjį dešimtmetį nuolat mažėjo, dauguma valstybių narių vis dar taiko fragmentišką ir nepakankamai koordinuotą šios problemos sprendimo metodą;

G.

kadangi valstybėse narėse 24,1 proc. visų 15 metų asmenų turi skaitymo sunkumų;

H.

kadangi skaitymas yra pagrindinė kiekvienam jaunam asmeniui būtina priemonė, kad jis galėtų daryti pažangą mokydamasis visų dalykų mokykloje, taip pat integruotis į darbo rinką, suprasti ir nagrinėti informaciją, tinkamai bendrauti ir dalyvauti kultūrinėje veikloje, ir kadangi dėl to reikia imtis konkrečių priemonių siekiant pašalinti su skaitymo įgūdžiais susijusias spragas;

I.

kadangi mokyklos nebaigimas turi rimtų padarinių ne tik ES ekonomikos augimui, bet ir socialinei sanglaudai, Europos gebėjimų bazei ir socialiniam stabilumui, turi neigiamų padarinių jaunų žmonių karjerai, sveikatai ir gerovei, nes žemas išsilavinimo lygis yra ir pagrindinė skurdo ir neigiamų padarinių sveikatai priežastis;

J.

kadangi mokyklos nebaigimas – pagrindinis nedarbą, skurdą ir socialinę atskirtį didinantis veiksnys;

1.

pabrėžia, kad vaiko ateities švietimo ir gerovės pagrindai padedami pirmaisiais vaikystės metais, kai gali būti įskiepyta mokymosi visą gyvenimą idėja, taip pat pabrėžia, kad ankstyvoji vaikystė yra laikotarpis, kai turėtų būti skatinamas imlumas, kalbų mokymasis ir gebėjimas užmegzti socialinius kontaktus – tai pagrindinės gyvenimo ateities visuomenėje savybės –, kad vaikui nuo ankstyvo amžiaus būtų lengviau integruotis ir mokykloje, ir visuomenėje, taigi taip būtų kovojama su mokyklos nebaigimu; kartoja raginimą, pateiktą savo Rezoliucijoje dėl ikimokyklinio ugdymo Europos Sąjungoje, sukurti Europos ikimokyklinio ugdymo ir priežiūros paslaugų, teikiamų nuo kuo jaunesnio amžiaus, sistemą, visų pirma steigiant nemokamus viešus lopšelius ir dienos priežiūros įstaigas;

2.

pažymi, kad mokyklos nebaigimo reiškinys labai paplitęs tarp vaikų iš neturtingų ir socialiai remtinų šeimų bei vaikų iš migrantų šeimų ir kad šis reiškinys dažnai susijęs su skurdu ir socialine atskirtimi;

3.

siūlo teikti paramą besimokantiems kalbų moksleiviams iš migrantų šeimų;

4.

atsižvelgdamas į tai, pabrėžia, kad reikia imtis veiksmų siekiant užtikrinti, kad romų vaikai ir dokumentų neturintys vaikai turėtų galimybę lankyti mokyklą;

5.

pažymi, kad 20 proc. romų vaikų visiškai nelanko mokyklos, o 30 proc. jos nebaigia; pabrėžia, kad nors paprastai mokyklos nebaigia daugiau berniukų nei mergaičių, tradicinėse romų bendruomenėse susiklostė ypatinga padėtis, kai dėl ankstyvos santuokos papročių daugiau mergaičių nebaigia mokyklos, ir mergaitės ją palieka anksčiau (12–13 metų) nei berniukai (14–15 metų); pabrėžia, kad tradicinėse romų bendruomenėse reikia imtis papildomų pozityvių priemonių, kad būtų galima išspręsti mokyklos nebaigimo problemą, kurią lemia ši žalinga įprasta praktika;

6.

pažymi, kad dėl neveiksmingos šeimos gyvenimo ir darbo derinimo politikos padidėja mokyklos nebaigusių asmenų skaičius, apskritai prastesni mokymo rezultatai ir kad būtinai reikia didinti pastangas siekiant pagerinti šią politiką;

7.

pažymi, kad esama ištisoms kartoms būdingo ciklo, kai mokyklos nebaigusių tėvų vaikai patys meta mokyklą; pabrėžia, kad šeimos struktūra daro reikšmingą įtaką vaikų gebėjimui ir motyvacijai sėkmingai mokytis mokykloje;

8.

pažymi, kad pirmųjų gyvenimo metų ankstyvajam ugdymui yra labai svarbus šeimos vaidmuo ir vaikų, motinos bei tėvo santykiai ir glaudūs ryšiai, nulemsiantys, ar vaikas pritaps mokykloje;

9.

perspėja apie konkrečių mokymosi sunkumų ir susijusių problemų poveikį, dėl kurio didėja rizika, kad juos patiriantys vaikai nebaigs mokyklos;

10.

ragina valstybes nares sudaryti mokymosi sunkumų turintiems moksleiviams galimybes dalyvauti popamokinėje ir užklasinėje veikloje, kad jie galėtų įgyti pagrindinių gebėjimų, kurių akivaizdžiai reikia darbo rinkoje;

11.

pabrėžia, kad mokyklos nebaigimas gali turėti neigiamą įtaką pasinaudoti aukštos kokybės mokymosi visą gyvenimą paslaugomis;

12.

atsižvelgdamas į tai, atkreipia dėmesį į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) pagal Tarptautinę studentų vertinimo programą (toliau – PISA) atliktus tyrimus, iš kurių matyti, kad mokyklinio ugdymo sistemose, kurios pasižymi maža horizontalia ir vertikalia diferenciacija, mokiniai rečiau paliekami kartoti kursą ar šalinami iš mokyklos; pabrėžia EBPO išvadą, kad palikimas toje pačioje klasėje ir pašalinimas iš mokyklos didžiausią žalą daro mokiniams, kurių nepalankios socialinės sąlygos;

13.

pabrėžia EBPO teiginį, kad dėl ankstyvo suskirstymo pagal skirtingas švietimo programas, sustiprėja ekonominė ir socialinė švietimo galimybių nelygybė, o vidutiniai tų švietimo sistemų rezultatai nepagerėja;

14.

atsižvelgdamas į tai, nurodo EBPO teiginį, kad perėjimas į kitą mokyklą dėl prastų mokymosi rezultatų, elgesio problemų ar specialių mokymosi poreikių ir mokinių suskirstymas visose disciplinose pagal jų gabumus, remiantis PISA palyginimu, daro neigiamą įtaką mokyklinio ugdymo sistemų pajėgumui;

15.

atsižvelgdamas į tai, nurodo, kad, remiantis EBPO tyrimais, mokiniai, kurių blogesnė socialinė ir ekonominė padėtis, dažnai patiria dvigubą skriaudą, nes jie neretai lanko blogesnėje socialinėje ir ekonominėje padėtyje esančias mokyklas, kuriose mažiau mokytojų, o jų kvalifikacija ne tokia gera;

16.

teigia, kad lygios švietimo ir pasirinkimo galimybės ir galimybės gauti aukštos kokybės išsilavinimą asmenims iš visų socialinių, etninių ir religinių sluoksnių, neatsižvelgiant į lytį ar negalią, gyvybiškai svarbios norint sukurti teisingesnę, lygesnę ir įtraukesnę visuomenę, kuri būtų dinamiška, inovatyvi ir glaudi; pabrėžia svarbų viešųjų paslaugų vaidmenį šioje srityje;

17.

teigia, kad mokyklinis ugdymas yra vienas iš geriausių būdų siekiant suteikti visiems vienodas galimybes, tai taip pat galimybė įgyti žinių ir įgūdžių, kurie gali padėti asmenims integruotis į darbo rinką, taigi taip būtų galima nutraukti ištisoms kartoms būdingą ciklą; ragina geriau koordinuoti šiuo metu teikiamą švietimo pagalbą, didinti jos prieinamumą, plėtoti socialinių paslaugų ir paramos šeimai teikimą;

18.

ragina, pradedant ankstyvuoju ankstyvuoju mokykliniu ugdymu ir priežiūra, taikyti individualizuotą ir integracinį požiūrį į švietimą, kuris apimtų tikslinę paramą, jei reikia, asmenims, visų pirma neįgaliems vaikams ir jaunimui, kuriems kyla pavojus nebaigti mokyklos;

19.

ragina dėti daugiau pastangų, kad šis individualizuotas požiūris būtų konkrečiai taikomas mokiniams, turintiems tokių mokymosi sunkumų kaip disleksija, dispraksija, diskalkulija, dėmesio deficitas ir hiperaktyvumas;

20.

pažymi, kad pagrindinės problemų, dėl kurių nebaigiama mokykla, priežastys dažnai kyla už mokyklos ribų ir kad jos turi būti nustatytos bei šalinamos;

21.

siūlo, kad vidurinės ir profesinės mokyklos turėtų konsultavimo personalo, kuris nebūtų mokymo personalas ir į kurį galėtų kreiptis problemų turintys mokiniai, kad galėtų konfidencialiai aptarti šias problemas; pabrėžia, kad konsultacijas teikiantys darbuotojai turi būti atitinkamai parengti, ir šiuo tikslu jie turi turėti sąlygas nuolat įgyti specialių įgūdžių;

22.

skatina anksti reaguoti į kylančius mokymosi sunkumus ir siūlo sukurti veiksmingus išankstinio įspėjimo mechanizmus ir numatyti tolesnius veiksmus, siekiant išvengti didesnių problemų; pažymi, kad siekiant šio tikslo labai svarbus daugiašalis mokyklų ir tėvų bei bendruomenių vadovų ryšys ir glaudesnis jų bendradarbiavimas, taip pat vietos paramos tinklai įtraukiant, jei reikia, mokyklų tarpininkus;

23.

mano, kad, atsižvelgiant į šeimos įtaką mokinio mokykliniam ir socialiniam gyvenimui, reikia įsteigti konsultacijų tėvams tarnybas;

24.

pabrėžia, kad dažna vaikų ir jaunimo nesėkmių priežastis yra tai, kad mokymo programos nepritaikytos gyvenimo poreikiams ir socialiai nulemtiems vaikų interesams; pabrėžia, kad dėl pernelyg nelanksčios ir unifikuotos mokymo sistemos sunku individualizuoti darbą su mokiniu, mokymo mokykloje neįmanoma suderinti su kasdieniais poreikiais;

25.

pritaria tam, kad būtų vykdomas geresnis profesinis orientavimas ir aukštos kokybės darbo patirties programos, šviečiamieji apsilankymai ir mainai, kuriuos organizuotų mokyklos, taip pat tam, kad būtų susipažįstama su verslo aplinka, siekiant, kad mokiniai suprastų, koks iš tikrųjų yra darbo pasaulis, ir būtų užtikrinama, kad mokiniai galėtų apgalvotai pasirinkti profesiją; pabrėžia, kad turi būti užtikrintas tinkamas ir nuolatinis profesinio orientavimo konsultantų mokymas tam, kad jie aktyviai dirbtų su jaunuoliais, kurie galėtų nebaigti mokyklos;

26.

pripažįsta, kad būtina pasitelkti ryžtingą politiką, kuria būtų siekiama integruoti mokinius, turinčius jutimo sutrikimų, įprastose mokyklose, ir ragina valstybes nares nevykdyti atskiro specialiojo ugdymo politikos;

27.

primena esminį savanoriavimo, kuris yra socialinės integracijos skatinimo veiksnys, vaidmenį ir ragina ES valstybes nares kuo plačiau naudoti Europos savanorių tarnybą, kaip vystymosi asmeninio gyvenimo, švietimo ir profesinėse srityse veiksnį;

28.

rekomenduoja parengti mokyklose kuravimo programas, kad mokiniai galėtų bendrauti su buvusiais mokiniais, ypač tam, kad būtų galima keistis nuomonėmis apie studijų ir profesines galimybes;

29.

pripažįsta, kad palikimas antriems metams gali prisidėti prie žemo pažangumo mokinių niekinimo ir nebūtinai padeda pasiekti geresnių rezultatų; pabrėžia, kad palikimo antriems metams apribojimas valstybėse narėse, kuriose jis plačiai praktikuojamas, ir jo pakeitimas individualia lanksčia parama yra veiksmingesnis mokyklos nebaigimo problemos sprendimo būdas;

30.

pabrėžia, kad informacinės ir ryšių technologijos (IRT) gali turėti teigiamą poveikį, kai mokoma pagal atitinkamą struktūrą, ir padėti padidinti motyvaciją bei paskatinti mokytis; siūlo valstybėms narėms skatinti ir plėtoti mokinių prieigą prie IRT nuo pat pirmųjų metų mokykloje ir parengti mokytojų mokymo programas;

31.

pažymi, kad socialinis ir finansinis spaudimas pažeidžiamoms šeimoms gali priversti mokinius nebaigti mokyklos stengiantis patekti į darbo rinką ir papildyti šeimos išteklius; siekiant kovoti su šia problema, ragina valstybes nares apsvarstyti galimybę taikyti materialine padėtimi grindžiamos finansinės paramos tiems mokiniams, kuriems jos reikia, sistemą; ragina valstybes nares finansiškai remti tėvus, kurie pirmaisiais vaiko gyvenimo metais jam skiria savo meilę ir laiką ir užtikrina naudą visuomenei ateityje, taip investuodami į žmogiškąjį kapitalą, kuris dažnai nepakankamai įvertinamas;

32.

siūlo pradėti taikyti kitas perskirstymo priemones, pvz., teikti nemokamą maitinimą mokykloje, vadovėlius ir būtiniausius sporto reikmenis, siekiant sumažinti socialinės nelygybės poveikį ir kartu kovoti su mokinių smerkimo pavojumi;

33.

atkreipia dėmesį į tai, kad reikia papildomai remti neįgaliuosius, siekiant sumažinti pavojų, kad jie nebaigs mokyklos, ir užtikrinti, kad jie įgytų tinkamą kvalifikaciją;

34.

pabrėžia, kad labai svarbios aukščiausios kokybės valstybinio švietimo sistemos, kuriose mokymasis yra nemokamas ir prieinamas kiekvienam bei vyksta saugioje ir palankioje aplinkoje;

35.

ragina dėti ypatingas pastangas, kad būtų užkirstas kelias patyčioms bei smurtui mokykloje ir su jais kovojama;

36.

primena, kad svarbu didinti pirmąją vidurinio ugdymo dalį baigusių mokinių skaičių, tokiu būdu skatinant įgyti bendruosius gebėjimus;

37.

pabrėžia, kad daug subjektų gali imtis prevencijos priemonių, kad vaikai nemestų mokyklos; pabrėžia, kad tai ne vien tik tėvai ir švietimo sistemos atstovai, bet ir nacionalinės bei vietos valdžios institucijos, ir ragina visus šiuos subjektus glaudžiau bendradarbiauti tarpusavyje, kartu su vietos sveikatos ir socialinių paslaugų institucijomis; pažymi, kad bendras požiūris gali būti veiksminga priemonė padedant susijusiems asmenims įveikti daugelį kliūčių, kad įgytų išsilavinimą ir gautų darbo; šiuo tikslu pabrėžia išmokų mokymuisi, kurios padeda suteikti nepalankioje padėtyje esantiems vaikams tokias pačias galimybes, kokias turi kiti, svarbą;

38.

ragina valstybes imtis priemonių, kuriomis siekiama kovoti su nepalankiausioje padėtyje esančių grupių socialinėje ir kultūrinėje aplinkoje egzistuojančiais stereotipais, dėl kurių šie asmenys anksti kreipiami pasirinkti trumpus profesinio mokymo kursus neatsižvelgiant į vaikų mokyklos rezultatus;

39.

siūlo, kad strategijose mokyklos nebaigusių asmenų skaičiui mažinti kaip išeities tašku turėtų būti remiamasi atitinkamų vietos ir regioninių institucijų atliktais pagrindinių mokyklos nebaigimo priežasčių tyrimais, apimančiais įvairias moksleivių, mokyklų, regionų ir savivaldybių grupes;

40.

pabrėžia, kad svarbu sustiprinti ypatingą ryšį, jungiantį tėvus ir vaiką, nes jis būtinas vaiko vystymuisi, jo stabilumui ateityje ir geram mokymuisi; pabrėžia, kad skiriant dėmesio vaikui pirmaisiais jo gyvenimo metais sukuriama pridėtinė vertė visuomenei ir galima sumažinti išlaidas, susijusias su nepilnamečių nusikalstamumu, depresija ir kitomis problemomis, kurių kyla, kai prarandamas stabilumas ir dėl to nebaigiama mokykla;

41.

pabrėžia, kad jaunuoliai, įskaitant ir metusius mokyklą, turi būti įtraukti į diskusijas dėl mokyklos nebaigusių asmenų skaičiaus mažinimo politikos priemonių ir programų kūrimo bei įgyvendinimo; pažymi, kad aktyvus moksleivių dalyvavimas, pvz., per mokinių tarybas, gali skatinti jų motyvaciją ir sustiprinti pojūtį, kad jie įtraukiami į diskusijas, susijusias su jų pačių mokymosi sėkme;

42.

pabrėžia, kad svarbu išnagrinėti įgyvendinamų nacionalinių strategijų veiksmingumą, kad būtų informacijos, kuri gali būti panaudota valstybėms narėms keičiantis gerąja patirtimi;

43.

ragina valstybes nares, kad tėvai būtų atsakingi už vaiko išsilavinimą, kol jam sukaks 18 metų, taigi ragina, kad privalomas mokyklos lankymas būtų pratęstas dviem metais: nuo vaiko 16-ųjų iki 18-ųjų metų arba tol, kol vaikas įgis vidurinį išsilavinimą;

44.

pripažįsta, kad skirtingų subjektų intervencinių priemonių planavimas valstybėse narėse gali būti sudėtingas, bet turėtų būti skatinamas siekiant keistis gerąja patirtimi; pabrėžia, kad būtina geriau derinti šias įvairias paslaugas ES mastu, taip pat geriau derinti valstybių narių nacionalinių, regioninių ir vietos valdžios institucijų veiksmus;

45.

ragina Komisiją ir valstybes nares kurti ir plėtoti politikos priemones, kurios leistų anksti nustatyti asmenis, kurie, labiausiai tikėtina, gali nebaigti mokyklos;

46.

pažymi, kad gerai parengtų specialistų tikslingai teikiamos aukštos kokybės ankstyvojo vaikų ugdymo ir priežiūros paslaugos padeda sumažinti mokyklos nebaigusių asmenų skaičių;

47.

skatina valstybes nares investuoti į mokytojų mokymą ir kvalifikuotą personalą ir ikimokyklinio ugdymo, ir privalomo švietimo srityje, taip pat nuolat persvarstyti ir atnaujinti švietimo sistemas ir pedagogų kvalifikacijos kėlimo programas; pabrėžia, kad svarbu, jog vaikai patektų į mokyklos aplinką nuo mažens, ir siūlo, kad mokyklose būtų įdarbinami mokytojų asistentai, kurie dirbtų su sunkumų turinčiais mokiniais ir padėtų mokytojams dirbti, taip pat pagalbiniai darbuotojai, kurie padėtų neįgaliems mokiniams dalyvauti mokyklos veikloje įprastoje mokykloje ar specialioje jiems pritaikytoje mokykloje;

48.

pažymi, kad papildoma pedagoginė pagalba mokyklose yra esminė sąlyga siekiant padėti mokiniams, kurie turi mokymosi sunkumų, ir pabrėžia, kad svarbu skatinti ir remti mokinius, kurie jaučiasi nusivylę ir apleisti mokyklos ir šeimos; skatina valstybes nares investuoti į tėvų, pirmaisiais vaiko gyvenimo metais nusprendusių nedirbti ir auginti vaikus, mokymą ir jiems skiriamą socialinę paramą;

49.

primena valstybėms narėms jų pareigą pateikti nacionalinius veiksmų planus ir ragina Europos Komisiją per metus Europos Parlamentui pateikti šių veiksmų planų apžvalgą ir įvertinimą;

50.

pabrėžia, kad geri mokytojų ir mokinių santykiai yra nepaprastai svarbūs norint įtraukti jaunuolius į mokymosi procesą; taigi ragina valstybes nares investuoti į tinkamą mokytojų mokymą, siekiant užtikrinti, kad jie turėtų įgūdžius, kurie padėtų sudominti ir motyvuoti jų mokinius;

51.

ragina pedagogus ruošiančias institucijas rengti mokytojų kvalifikacijos tobulinimo programas, į pedagoginę, psichologinę, metodinę veiklą integruojant darbą su rizikos grupei priklausančiais mokiniais, kurie dažnai nelanko mokyklos ir stokoja motyvacijos mokytis, ir teikti daugiau metodinės literatūros mokytojams ir tėvams;

52.

atkreipia dėmesį į poreikį taikyti interaktyvią pedagoginę terapiją siekiant šalinti vaikų mokymosi sunkumų priežastis ir apraiškas naudojantis auklėjimo ir mokymo priemonėmis, kurių tikslas būtų kovoti su mokyklinėmis nesėkmėmis ir jų padariniais;

53.

pripažįsta, kad mokytojams reikia socialinių įgūdžių ir laiko, būtino suvokti ir palaikyti skirtingus mokymosi modelius, taip pat laisvės ir galimybių, susitarus su mokiniais, taikyti įvairius mokymo ir mokymosi metodus;

54.

pažymi, kad mokiniai turi būti kuo anksčiau informuojami apie galimas karjeros pasirinkimo galimybes, ir siūlo, kad mokyklos ir universitetai užmegztų partnerystę su vietos valdžios institucijomis, organizacijomis ir asociacijomis, kad mokiniai galėtų susitikti su įvairių sričių specialistais ir taip pat daugiau sužinoti apie verslininkystę;

55.

pabrėžia atitinkamo klasių ir grupių dydžio ir skatinančios ir įtraukios mokymosi aplinkos jauniems žmonėms svarbą;

56.

atkreipia dėmesį į tai, kad dažna mokytojų, dirbančių su klase, kaita, mokyklos darbas dviem pamainomis, netinkamas pamokų plano sudarymas taip pat neigiamai veikia mokinių gebėjimą veiksmingai mokytis ir skatina neigiamą jų požiūrį į privalomą mokyklos lankymą;

57.

pripažįsta, kad visi asmenys turi teisę į mokymąsi visą gyvenimą, kuris apima ne tik formalųjį, bet ir neformalųjį mokymąsi;

58.

ragina valstybes nares ir regionines valdžios institucijas, turinčias įgaliojimus švietimo srityje, pripažinti ir patvirtinti neformalaus ir neinstitucinio mokymosi būdu įgytas asmenų žinias, siekiant palengvinti jų grįžimą į švietimo sistemą;

59.

pripažįsta, kad sportas, kultūrinė veikla, savanoriška veikla ir aktyvus pilietiškumas yra sritys, kurios suteikia galimybių keistis nuomonėmis apie neformalųjį švietimą ir mokymąsi visą gyvenimą;

60.

pabrėžia įvairių švietimo būdų, kai derinamas bendrasis ir profesinis lavinimas, svarbą mokiniams ir teigia, kad didžiausias galimybes mokiniams gauti kokybišką darbą suteikia šių abiejų veiklų derinimas pagal mokinių amžių ir gebėjimus; šiuo tikslu primena, kad svarbu skatinti kurti švietimo sistemos ir profesinio pasaulio ryšius, taip pat švietimo sistemų tarpusavio ryšius; be to, pabrėžia galimybių išmokti antrą Europos kalbą svarbą siekiant palengvinti jaunimo judumą ir motyvuoti jaunimą plėtoti interesus ir perspektyvas už savo siauros aplinkos ribų;

61.

pabrėžia tėvams skirtų iniciatyvų ir programų, kurios suteikia galimybę jiems mokytis visą gyvenimą siekiant pagerinti savo išsilavinimą, taigi ir stiprinti mokymą bei mokymąsi namuose su savo vaikais, pridėtinę vertę;

62.

ragina modernizuoti mokymo įstaigų išteklius, kad būtų galima išnaudoti mokymo metodų skaitmeninimo teikiamas galimybes; taip pat ragina skirti dėmesio kvalifikacijoms, kaip antai kalbų mokėjimas ar skaitmeninis raštingumas, kurių reikės darbo vietose ateityje;

63.

ragina valstybes nares atsižvelgti į darbo rinkos poreikius ir imtis veiksmų siekiant gerinti profesinių kvalifikacijų statusą ir drauge stiprinti profesinio mokymo įstaigų ir įmonių bendradarbiavimą, kad šios kvalifikacijos būtų vertinamos kaip perspektyvi alternatyva įvairių gebėjimų turintiems mokiniams;

64.

pabrėžia, kad principas „mokymasis mokytis“ turėtų būti visų mokyklos mokymo programų esmė; pažymi, kad aktyvaus mokymo metodai būtini siekiant labiau įtraukti jaunimą į mokymosi procesą ir skatinti jį gilinti savo žinias, ir siūlo įtraukti naujas technologines programas, pvz. tokias, kurias suteikia daiktų internetas, siekiant pagerinti jų motyvaciją ir našumą;

65.

pažymi, kad svarbu vystyti ir palaikyti veiklą už švietimo sistemos ribų, mano, kad galimybė visiems dalyvauti užklasinėje veikloje, pavyzdžiui, sporto, kultūros ar tiesiog laisvalaikio veikloje, gali padėti sumažinti mokyklos nebaigusių asmenų skaičių ir yra ypač svarbi vaikų vystymuisi;

66.

pabrėžia, kad mokyklose turėtų būti plėtojama užklasinė veikla, nes tai padeda kurti patrauklios mokyklos aplinkos vaizdą; pripažįsta, kad daugiau paskatų mokiniams lankyti mokyklą suteikimas yra būdas, kaip užkirsti kelią mokyklos nebaigimui;

67.

pripažįsta vaidmenį, kurį užkertant kelią mokyklos nebaigimui atlieka jaunimo organizacijos, vykdančios neformalųjį švietimą, kuris suteikia jauniems žmonėms svarbių gebėjimų, atsakomybės jausmą ir didesnę savigarbą;

68.

pripažįsta, kad visose ES valstybėse narėse retai pasiekiamas pakankamas visų moksleivių raštingumo ir mokėjimo skaičiuoti lygis, ir tai padidina mokyklos nebaigimo problemą; pabrėžia, kad valstybės narės turėtų skubiai nustatyti tikslus, siekdamos užtikrinti, kad visi mokiniai baigtų pradinę mokyklą mokėdami skaityti, rašyti ir atlikti matematinius veiksmus jų amžiui tinkamu lygiu; be to, valstybės narės turėtų toliau diegti raštingumo ir mokėjimo skaičiuoti ugdymo sistemas, kad mokiniai, neįgiję šių esminių įgūdžių formaliojo švietimo metu, kuo greičiau pasivytų bendraamžius;

69.

ragina valstybes nares rasti būdų, kaip mokyklos nebaigusius asmenis vėl integruoti į mokyklinę sistemą įgyvendinant tinkamas programas, pvz., steigiant vadinamąsias antrojo šanso mokyklas, kuriose siūloma pritaikyta mokymosi aplinka, kad jaunimas vėl imtų pasitikėti savimi ir savo gebėjimu mokytis;

70.

pažymi, kad siekiant užtikrinti, jog šios pakartotinės integracijos priemonės pasiektų tuos, kuriems to labiausiai reikia, turėtų būti imamasi atitinkamų mokinių nustatymo ir stebėsenos, informuotumo didinimo ir rezultatų vertinimo priemonių;

71.

pabrėžia, kad didžiausias pakartotinės integracijos lygis pasiekiamas įgyvendinant programas, pagal kurias atsižvelgiama į individualius mokyklos nebaigusių asmenų poreikius; ragina institucijas rengiant šiems asmenims skirtas programas atsižvelgti į jų poreikius ir paisyti jų teisių;

72.

pabrėžia poreikį vietos lygmeniu imtis veiksmų, kuriais būtų skatinama grįžti į mokyklą, ir sudaryti palankias sąlygas asmenims, nutraukusiems mokslus ir ketinantiems vėl juos tęsti;

73.

pažymi, kad valstybėse narėse buvo atlikti tik keli įvairių pakartotinės integracijos priemonių vertinimai; todėl ragina valstybes nares stebėti ir vertinti savo pakartotinės integracijos programas bei nustatyti jų tobulinimo tikslus;

74.

pabrėžia, kad reikia ištirti antrametystės reiškinį ir jo įtaką mokyklos nebaigimui ir pabrėžti individualių programų reikšmę atskiriems moksleiviams;

75.

ragina valstybes nares steigti daugiau vadinamųjų antrosios galimybės mokymo institucijų, stiprinti jų mokymo programų turinį, gerinti jų materialinę ir techninę įrangą ir ugdyti turimo mokymo personalo gebėjimus, atsižvelgiant į tai, kad šios mokyklos yra svarbi asmenų, išsprūdusių iš formaliojo švietimo sistemos tinklo, pakartotinės integracijos priemonė;

76.

nurodo, kad įgyvendinus pagrindinį strategijos „Europa 2020“ tikslą – t. y. sumažinus mokyklos nebaigusių asmenų skaičių iki daugiausia 10 proc. sumažėtų jaunimo nedarbas ir padidėtų užimtumas, nes šiuo metu 52 proc. mokyklos nebaigusių asmenų neturi darbo, o pagal mokslinius vertinimus artimiausiais metais žemos kvalifikacijos ar nekvalifikuotų darbo vietų skaičius dar labiau mažės; atkreipia dėmesį į tai, kad sumažinus mokyklos nebaigusių asmenų skaičių tik 1 proc. būtų galima turėti 500 000 kvalifikuotų potencialių darbuotojų;

77.

mano, kad mokyklos nebaigimas reiškia neišnaudotas jaunuolių galimybes ir prarastas visos ES socialines bei ekonomines galimybes; pabrėžia, kad, atsižvelgiant į dabartinių demografinių pokyčių poveikį, Europos valstybės negali sau leisti švaistyti didelių gabumų, ir pabrėžia, kad ši tendencija turėtų būti vertinama atsižvelgiant į tai, kad pirmenybė tiek darbo rinkoje, tiek užtikrinant Europos konkurencingumą neabejotinai bus teikiama aukštojo mokslo diplomus turintiems asmenims; pabrėžia, kad išsilavinimo lygio kėlimas padėtų pakreipti šią tendenciją kita linkme, nes aukštesnio lygio gebėjimai skatintų pažangų augimą, o pašalinus vieną iš svarbiausių rizikos veiksnių, susijusių su nedarbu ir skurdu, būtų padėti pagrindai integraciniam augimui;

78.

pabrėžia ryšį tarp mokyklos nebaigimo ir jaunimo nedarbo; atkreipia dėmesį, kad 2009 m. daugiau nei pusė mokyklos nebaigusių asmenų ES buvo bedarbiai ir kad dėl mokyklos nebaigimo gali pernelyg paplisti darbas be garantijų, taip pat padidėti struktūrinio nedarbo problema platesnėse gyventojų grupėse;

79.

pažymi, kad mokyklos nebaigę asmenys dažnai ne taip aktyviai dalyvauja socialinėje ir ekonominėje verslininkystėje, o tai turi neigiamų padarinių ekonomikai ir visuomenei;

80.

pabrėžia kovos su mokyklos nebaigimu svarbą, taip pat atsižvelgiant į demografinę raidą ES;

81.

pažymi, kad ilgalaikės mokyklos nebaigimo ekonominės ir socialinės pasekmės susijusios su dideliu pavojumi patirti skurdą, o kovojant su mokyklos nebaigimu galima padėti jaunimui išvengti socialinės atskirties; todėl mano, kad mokyklos nebaigusių asmenų skaičiaus mažinimas yra pagrindinė priemonė, kuria reikėtų naudotis nacionaliniu ir Europos lygmeniu siekiant tikslo sumažinti riziką bent 20 mln. žmonių patirti skurdą, ir ragina valstybes nares nemažinti įstatymais nustatyto privalomojo švietimo amžiaus;

82.

ragina darbdavius, kai tai įmanoma, pasitelkti vidinę mokslą ir darbą suderinti leidžiančią politiką ir skatinti jaunus darbuotojus, kurie neturi vidurinio išsilavinimo, baigti mokyklą; šiuo tikslu primena, kad reikia skatinti mokinius dalyvauti programoje „Leonardo da Vinci“;

83.

taigi ragina valstybes nares kuo greičiau parengti politines priemones, kuriomis būtų skatinama kurti naujas darbo vietas, pagrįstas naujais gebėjimais;

84.

pabrėžia poreikį priderinti mokymo sistemas taip, kad jos atitiktų darbo rinkos poreikius; atsižvelgiant į tai, kad ateityje išlikti visą profesinį gyvenimą viename sektoriuje bus galima tik retais atvejais, mokiniai turi įgyti įvairiausių gebėjimų, kaip antai: kūrybingumo, gebėjimo kūrybingai mąstyti, bendrojo pobūdžio gebėjimų, mokėjimo lengvai adaptuotis, kad galėtų greitai ir lanksčiai prisitaikyti prie kintančių sąlygų ir poreikių;

85.

ragina valstybes nares pasitelkiant Komisijos pagalbą veiksmingai registruoti atvejus, kai jaunuoliai nesimoko, nedirba ir nedalyvauja mokymuose (angl. NEET), ir kovoti su šiuo reiškiniu;

86.

siūlo sudaryti daugiau galimybių atlikti praktiką įmonėje kartu tęsiant mokslus mokykloje;

87.

pabrėžia, kad valstybės narės turėtų toliau tobulinti savo švietimo ir mokymo sistemas, kad jos geriau atitiktų asmenų ir darbo rinkos poreikius, ragina to siekti ir sprendžiant problemas, susijusias su pagrindiniais įgūdžiais (raštingumu ir mokėjimu skaičiuoti, skatinant profesinį švietimą ir mokymą ir imantis priemonių, skirtų perėjimui nuo švietimo prie darbo rinkos palengvinti;

88.

pažymi, kad berniukai daug dažniau nebaigia mokyklos ir kad kyla pavojus sukurti žemesnę jaunų bedarbių, menkai išsilavinusių ar be jokio išsilavinimo vyrų, turinčių nedaug galimybių tapti darbo rinkos ir apskritai visuomenės dalimi, klasę; ragina valstybes nares ypač daug dėmesio skirti berniukams, kuriems sunku prisitaikyti prie mokyklos aplinkos, ir nenustatyti mažesnio privalomo mokyklinio amžiaus;

89.

atsižvelgdamas į tai, kad neišsilavinusių asmenų užimtumo laikinumo ir nepastovumo rodikliai daug didesni, prašo Komisijos, kad, be visų pastangų, skirtų mokslus metusiems asmenims iš naujo integruotis į darbo rinką, visada būtų įgyvendinamos papildomos mokymo programos, kurios leistų jiems pagerinti savo ateities perspektyvas minėtoje rinkoje;

90.

primena, kad svarbu investuoti į perkvalifikavimą ir profesinio mokymo programų modernizavimą kaip į strateginę priemonę, padedančią integruoti mokyklos nebaigusius jaunuolius į darbo rinką;

91.

pabrėžia, kad būtina atnaujinti įgūdžius, kurių įgyjama techninio profesinio mokymo įstaigose, ir užtikrinti veiksmingesnę siūlomos specializacijos atitiktį darbo rinkos reikalavimams, nes švietimo ir užimtumo sąsajos yra neatsiejama mokyklos nebaigimo problemos sprendimo dalis;

92.

siekiant kovoti su mokyklos nebaigimu, švietimo politika turi būti susijusi su ekonomikos atgaivinimo politika ir kartu skatinti kurti nuolatines darbo vietas, padėti išvengti mokslų nutraukimo, darbo vietų laikinumo, nesaugumo ir spartėjančio protų nutekėjimo;

93.

rekomenduoja anksti pradėti mokyti naudotis naujomis informacinėmis ir ryšių technologijomis (NIRT), taip pat kalbų technologijomis, kadangi tai ypač veiksmingos ryšių priemonės, kuriomis jaunimas greitai išmoksta naudotis;

94.

palankiai vertina Komisijos pasiūlymą dėl Tarybos rekomendacijos dėl politikos priemonių, kuriomis siekiama mažinti mokyklos nebaigusių asmenų skaičių, kurioje siūloma visapusiškos šios srities politikos sistema, siūloma kiekvienos valstybės narės nacionaliniu ir vietos lygmeniu nagrinėti priežastis, dėl kurių asmenys nebaigia mokyklos, vertinti esamų priemonių veiksmingumą ir prevencijos, tarpininkavimo ir kompensavimo priemonių kovojant su šiuo reiškiniu integraciją;

95.

mano, kad, nors reikia laikytis subsidiarumo principo, europinė išsamių kovos su mokyklos nebaigimu strategijų sistema galėtų būti naudingas orientyras valstybėms narėms, užtikrinsiantis tinkamą požiūrį atnaujinant esamą politiką ir plėtojant savo nacionalines reformų programas;

96.

įspėja dėl neigiamų galimo valstybės investicijų į švietimą mažinimo dėl ekonomikos krizės, taip pat dėl biudžeto mažinimo politikos, kuri įgyvendinama valstybėse narėse, padarinių, nes taip tik dar labiau padidės mokyklos nebaigusių asmenų skaičius ES;

97.

pabrėžia, kad darant didesnes finansines investicijas, skirtas kovai su mokyklos nebaigimo problema, ilguoju laikotarpiu būtų galima pasiekti, kad jaunuoliai nebūtų priklausomi nuo socialinės apsaugos sistemų;

98.

rekomenduoja rengiant 2012 m. ES biudžetą numatyti pasiūlytą bandomąjį projektą jaunimo klausimais(angl. Pilot Project on Youth), kuriuo būtų siekiama užtikrinti jaunimo, visų pirma mokyklos nebaigusių asmenų, įtrauktį į darbo rinką;

99.

pritaria minčiai tikslingai, nuosekliai ir efektyviai naudoti struktūrinių fondų, ypač Europos socialinio fondo (ESF), lėšas jaunimo programoms, ypač mokyklos nebaigusių asmenų, skatinant šių asmenų socialinę įtrauktį pagal konkrečias kiekvienos valstybės narės programas, siekiant užtikrinti visų kokybišką švietimą ir vengti praktikos nelankyti mokyklos ir jos nebaigti;

100.

pažymi, kad mokyklos nebaigimo problemos įvairiose valstybėse narėse ir regionuose smarkiai skiriasi, todėl nėra vieno visiems tinkamo sprendimo;

101.

primena ir palaiko Tarybos ketinimus stebėti socialinį vaikų, nebaigusių mokyklos, gyvenimą renkant duomenis visose valstybėse narėse; ragina Komisiją palaikyti šią iniciatyvą;

102.

ragina valstybes nares išsamiai išnagrinėti mokyklos nebaigimo problemą deramai atsižvelgiant į duomenų apsaugą, siekiant nacionaliniu, regioniniu ir vietos lygmeniu nustatyti pagrindines šios problemos priežastis;

103.

vis dėlto pažymi, kad siekiant išsiaiškinti pagrindines priežastis, dėl kurių asmenys nebaigia mokyklos, būtina gauti išsamesnę, suderintą ir nuoseklią informaciją iš valstybių narių;

104.

ragina skirti daugiau lėšų ES mokymosi visą gyvenimą programai, kuria didinamas mokinių ir mokytojų judumas, gerinamos galimybės keistis geriausia patirtimi ir padedama tobulinti mokymo ir mokymosi metodus; siūlo efektyviau panaudoti ES struktūrinių fondų finansavimą mokyklos nelankymo prevencijos priemonių įgyvendinimui;

105.

pabrėžia ES mokymosi visą gyvenimą programos ir jose numatytų keturių atskirų programų „Comenius“, „Erasmus“, „Leonardo da Vinci“ ir „Grundtvig“ reikšmę; iš jų ypač programa „Comenius“ svarbi siekiant mažinti mokyklos nebaigusių asmenų skaičių;

106.

ragina Komisiją didinti „Comenius“ veiksmų programos, pagal kurią skatinamas mokinių judumas, regimumą, nes tai gali padėti sumažinti mokyklos nebaigusių asmenų skaičių;

107.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai bei valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams.