26.2.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 56/75

—

atsižvelgdamas į JT tarptautiniame ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte, kurį pasirašiusios visos ES valstybės narės, nurodytus įsipareigojimus, ypač į jo 11 straipsnį dėl teisės į maistą,

—

atsižvelgdamas į 1996 m. vykusio Pasaulio aukščiausiojo lygio susitikimo dėl maisto (Romos deklaracijos) tikslą iki 2015 m. badaujančių žmonių skaičių sumažinti perpus,

—

atsižvelgdamas į 2000 m. rugsėjo mėn. Jungtinių Tautų tūkstantmečio aukščiausiojo lygio susitikime patvirtintus Tūkstantmečio vystymosi tikslus (TVT), ypač į 1 tikslą panaikinti itin didelį skurdą ir badą,

—

atsižvelgdamas į 2008 m. gegužės 22 d. Ženevoje vykusią JT žmogaus teisių tarybos specialiąją sesiją tema „Gilėjančios pasaulinės maisto krizės, kurią sukėlė, be kita ko, greitai augančios maisto kainos, neigiamas poveikis įgyvendinant teisę į maistą“,

—

atsižvelgdamas į Tarybos, Taryboje posėdžiavusių valstybių narių vyriausybių atstovų, Europos Parlamento ir Europos Komisijos bendrą pareiškimą dėl Europos Sąjungos teikiamos humanitarinės pagalbos „Europos konsensusas dėl humanitarinės pagalbos“,

—

atsižvelgdamas į 1999 m. balandžio 13 d. Londone pasirašytą Pagalbos maistu konvenciją, kurios tikslai – prisidėti prie pasaulinio aprūpinimo maistu ir pagerinti tarptautinės bendruomenės galimybes reaguoti į kritinę padėtį maisto atžvilgiu ir į kitus su maistu susijusius besivystančių valstybių poreikius,

—

atsižvelgdamas į 2009 m. Pasaulio aukščiausiojo lygio susitikime aprūpinimo maistu klausimais parengtą deklaraciją ir į Maisto ir žemės ūkio organizacijos rengiamas „Savanoriškas atsakingo žemės ūkio struktūrų ir kitų gamtinių išteklių valdymo gaires“,

—

atsižvelgdamas į Maisto ir žemės ūkio organizacijos „Savanoriškas gaires siekiant remti laipsnišką teisės į tinkamą maistą įgyvendinimą atsižvelgiant į nacionalinį aprūpinimą maistu“,

—

atsižvelgdamas į agentūrų ataskaitą G20 šalims dėl maisto kainų nepastovumo „Kainų nepastovumas maisto ir žemės ūkio rinkose. Politikos sprendimai“, kuri 2011 m. birželio 2 d. buvo pateikta G20 pirmininkaujančiai Prancūzijai,

—

atsižvelgdamas į ES žemės politikos gaires, galiojančias nuo 2004 m. lapkričio mėn.,

—

atsižvelgdamas į 2011 m. birželio 17 d. bendrą OECD ir Maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) dokumentą „OECD ir FAO žemės ūkio perspektyvos 2011–2020 m“,

—

atsižvelgdamas į 2003 m. pasirašytą Maputo deklaraciją dėl žemės ūkio ir aprūpinimo maistu saugumo, kurioje Afrikos šalių vyriausybės įsipareigojo mažiausiai 10 proc. savo nacionalinio metinio biudžeto skirti žemės ūkiui,

—

atsižvelgdamas į Pasaulio banko parengtą 2008 m. pasaulio vystymosi ataskaitą „Žemės ūkis vystymosi labui“,

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „BŽŪP artėjant 2020 m.“,

—

atsižvelgdamas į naujausią FAO kas dvejus metus skelbiamą ataskaitą dėl perspektyvų maisto srityje (2011 m. birželio mėn.),

—

atsižvelgdamas į 2008 m. balandžio 15 d. paskelbtą Tarptautinio vystymuisi skirto žemės ūkio žinių, mokslo ir technologijų vertinimo (angl. IAASTD) ataskaitą,

—

atsižvelgdamas į 2009 m. liepos 10 d. L'Akviloje patvirtintą bendrą pareiškimą dėl pasaulinio aprūpinimo maistu,

—

atsižvelgdamas į JT minimalios socialinės apsaugos iniciatyvą,

—

atsižvelgdamas į 1982 m. Jungtinių Tautų jūrų teisės konvenciją,

—

atsižvelgdamas į FAO 1995 m. atsakingos žuvininkystės kodeksą,

—

atsižvelgdamas į FAO 2010 m. paskelbtą metinę pasaulio žuvininkystės ir akvakultūros būklės apžvalgą,

—

atsižvelgdamas į 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1337/2008, sukuriantį priemonę, skirtą greitai reaguoti į sparčiai didėjančias maisto kainas besivystančiose šalyse (1),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. kovo 31 d. patvirtintą Komisijos komunikatą Tarybai ir Europos Parlamentui „ES pagalbos besivystančioms šalims sprendžiant aprūpinimo maistu problemas politikos programa“ (COM(2010)0127) ir į 2010 m. gegužės 10 d. patvirtintas Tarybos išvadas,

—

atsižvelgdamas į 2010 m. kovo 31 d. patvirtintą Komisijos komunikatą Tarybai ir Europos Parlamentui dėl humanitarinės pagalbos maistu (COM(2010)0126) ir į 2010 m. gegužės 10 d. patvirtintas Tarybos išvadas,

—

atsižvelgdamas į savo 2007 m. spalio 25 d. rezoliuciją dėl maisto produktų kainų augimo (2), į savo 2008 m. gegužės 22 d. rezoliuciją dėl augančių maisto kainų ES ir besivystančiose šalyse (3), taip pat į savo 2011 m. vasario 17 d. rezoliuciją dėl kylančių maisto kainų (4),

—

atsižvelgdamas į savo 2007 m. lapkričio 29 d. rezoliuciją „Afrikos žemės ūkio skatinimas. Pasiūlymas dėl Afrikos žemės ūkio vystymo ir maisto saugos“ (5),

—

atsižvelgdamas į savo 2009 m. sausio 13 d. rezoliuciją dėl bendrosios žemės ūkio politikos ir pasaulinės maisto saugos (6),

—

atsižvelgdamas į savo 2009 m. lapkričio 26 d. rezoliuciją dėl Maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) aukščiausiojo lygio susitikimo ir aprūpinimo maistu (7),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. gegužės 18 d. rezoliuciją dėl ES politikos suderinamumo vystymosi labui ir papildomos oficialios paramos vystymuisi („OPV plius“) koncepcijos (8),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. gruodžio 4 d. Kinšasoje priimtą AKR ir ES jungtinės parlamentinės asamblėjos rezoliuciją dėl aprūpinimo maistu (9),

—

atsižvelgdamas į aštuonias rekomendacijas G20 šalims, kurias 2011 m. sausio 29 d. paskelbė JT specialusis pranešėjas teisės į maistą klausimais,

—

atsižvelgdamas į 2011 m. kovo 8 d. JT žmogaus teisių taryboje pristatytą JT specialiojo pranešėjo teisės į maistą klausimais pranešimą „Žemės ūkio ekologija ir teisė į maistą“,

—

atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 208 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Vystymosi komiteto pranešimą ir Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto nuomonę (A7-0284/2011),

A.

kadangi, remiantis FAO duomenimis, 2010 m. buvo 925 mln. badaujančių žmonių; kadangi pasaulio mastu 26 proc. jaunesnių nei 5 metų vaikų sveria per mažai, o daugiau nei trečdalis jaunesnių nei penkerių metų vaikų mirčių siejama su nepakankama mityba; kadangi tik pusė visų besivystančių šalių (62 iš 118) pajėgios įgyvendinti TVT; kadangi pasaulinis ekonomikos nuosmukis, kylančios maisto ir kuro kainos pablogino su maistu susijusią padėtį daugelyje besivystančių šalių, ypač mažiausiai išsivysčiusiose šalyse, taip iš dalies sustabdydamas paskutinio dešimtmečio pažangą skurdo mažinimo srityje,

B.

kadangi badas ir prasta mityba yra pagrindinės žmonijos mirtingumo priežastys, taip pat didžiausia grėsmė pasaulio taikai ir saugumui,

C.

kadangi pagal 2011 m. sausio mėn. FAO paskelbtą maisto kainų indeksą nuo 2010 m. rugpjūčio mėn. maisto kainos kas mėnesį didėjo (tai pastarųjų dešimties metų tendencija) ir dabar pasiekė aukštesnį lygį nei 2008 m. didžiausio maisto kainų pakilimo metu užregistruotas lygis; kadangi biržos prekių kainų svyravimas daro didelį poveikį nedideles pajamas gaunančioms šalims, taip pat skurdžiausiems, pažeidžiamiausiems ir labiausiai socialiai atskirtiems besivystančių šalių gyventojų sluoksniams,

D.

kadangi manoma, jog iki 2050 m., kai pasaulio gyventojų skaičius, anot prognozių, sieks 9 mlrd., pasaulinė žemės ūkio produktų paklausa išaugs 70 proc., o ją patenkinti reikės naudojant mažiau vandens ir pesticidų, turint mažiau žemės ūkio paskirties žemės ir taikant tvarius ir ekologiškus žemės ūkio gamybos metodus; kadangi maisto stygius toliau didėja dėl spekuliacijų biržos prekėmis, dirvožemio blogėjimo, vandens trūkumo, klimato kaitos, žemės supirkimo pasaulio mastu ir žemėvaldos stygiaus, ypač atsižvelgiant į skurdžiausias ir pažeidžiamiausias gyventojų grupes, taip pat dėl pasaulinių sėklų monopolių, agrokuro paklausos ir su energetika susijusios politikos,

E.

kadangi apskaičiuota, jog 85 proc. pasaulio žuvų išteklių yra arba visiškai išnaudojami, arba per daug naudojami, arba išeikvoti, ir kadangi, remiantis FAO 2010 m. pasaulio žuvininkystės ir akvakultūros būklės vertinimu, priklausomybė nuo žuvų kaip gyvūninių baltymų šaltinio mažas pajamas gaunančiose šalyse, kuriose trūksta maisto, yra mažiausiai 20 proc.,

F.

kadangi žemės ūkis darbu ir pragyvenimu aprūpina daugiau negu 70 proc. besivystančių šalių darbo jėgos, daugiausia moterų; kadangi remiantis Pasaulio banko skaičiavimais augimas žemės ūkio sektoriuje dvigubai veiksmingiau padeda mažinti skurdą negu augimas kituose sektoriuose, tačiau taip pat atsižvelgia į tai, kad svarbu investuoti į kaimo ne žemės ūkio sektoriaus augimą ir darbo vietų kūrimą,

G.

kadangi esama įrodymų, kad pritaikius smulkias ir vidutinio dydžio žemės ūkio sistemas sudaromos galimybės didinti bendrą maisto gamybą; kadangi besivystančių šalių orientavimasis vien tik į gamybą eksportui paprastai turi neigiamų pasekmių, ypač moterims kaip smulkioms ūkininkėms,

H.

kadangi privačios nuosavybės apsauga ir teisinės valstybės principai yra pagrindinės sąlygos siekiant didinti privačias investicijas į žemės ūkį,

I.

kadangi dėl to, jog sunku gauti paskolas ar mikrokreditus norint investuoti į geresnes sėklas, trąšas ir drėkinimo mechanizmus, smulkūs besivystančių šalių ūkininkai susiduria su didelėmis kliūtimis didindami žemės ūkio produkciją; kadangi valstybė atlieka pagrindinį vaidmenį siekiant tvaraus vystymosi ir kuriant gamybos ir perdirbimo pajėgumus,

J.

kadangi tarptautiniu mastu žemės ūkiui skiriama oficialios paramos vystymuisi (OPV) dalis per pastaruosius tris dešimtmečius labai stipriai sumažėjo,

K.

kadangi ES greitai sureagavo į 2008 m. maisto krizę, sukurdama maisto priemonę; kadangi sunku išmatuoti tokių priemonių poveikį struktūrinėms bado ir maisto stygiaus priežastims, taip pat poveikį smulkiems ir vidutiniams ūkiams, ypač moterų valdomiems ūkiams, mano, kad tolesnis šios maisto priemonės išplėtimas ar papildomo finansavimo jai skyrimas neturėtų būti automatinis, dėl jo turėtų būti sprendžiama remiantis nepriklausomu finansinių išmokų veiksmingumo gerinant aprūpinimą maistu visose paramą gaunančiose šalyse poveikio vertinimu,

L.

kadangi nepakankamos mitybos pasekmės, pvz., nepakankamas vaisiaus augimas arba augimo sustojimas per pirmuosius dvejus gyvenimo metus, sukelia nepataisomą žalą, įskaitant mažesnį suaugusiojo ūgį, anksčiau paliekamą mokyklą, mažesnes suaugusiųjų pajamas ir mažesnį gimusių palikuonių svorį, ir nepakankama mityba vis dar turi būti laikoma pagrindine tvaraus vystymosi problema daugelyje pietų šalių,

M.

kadangi nuo 2008 m. politiniame lygmenyje vėl skiriama daug dėmesio aprūpinimo maistu klausimui, todėl padaugėjo tarptautinio lygmens iniciatyvų, taigi reikia parengti visapusišką pasaulinę strategiją,

1.

pabrėžia, kad nepriimtina, jog tiek daug žmonių kenčia nuo bado, ir apgailestauja, kad bendrų tarptautinių pastangų kol kas nepakako 1 TVT pasiekti; ragina skubiai imtis veiksmų siekiant vykdyti privalomus tarptautinius įsipareigojimus, kad teisė į tinkamą ir maistingą maistą taptų realybe;

2.

pabrėžia, kad siekiant geresnio aprūpinimo maistu būtina užtikrinti politinį stabilumą, todėl ragina visas susijusias šalis parodyti politinę valią, kurios reikia šiam stabilumui užtikrinti;

3.

pritaria Komisijos komunikatui dėl ES pagalbos besivystančioms šalims sprendžiant aprūpinimo maistu problemas politikos programos; tačiau mano, kad pasaulinė maisto krizė – ne tik precedento neturinti humanitarinė nelaimė, bet ir didelė grėsmė taikai ir saugumui pasaulyje, ir kad, nors ir reikia pripažinti Komisijos siekį ieškoti sprendimų norint padėti milijardui žmonių išbristi iš didžiulio skurdo, Europos Sąjunga ir valstybės narės privalo nedelsiant skatinti naujas investicijas į žemės ūkį ir kaimo plėtrą, visų pirma atsižvelgiant į naują BŽŪP, taikyti tikslingas priemones, skirtas pakankamai didelėms pasaulinėms pagrindinių maisto produktų atsargoms sukaupti, panaikinti jų pačių sudaromas prekybos kliūtis ir sumažinti labiausiai nukentėjusių šalių skolą; mano, kad Komisija, apskaičiuodama paramos vystymuisi dydį, turėtų labiau atsižvelgti į aprūpinimo maistu kai kuriose šalyse klausimą;

4.

palankiai vertina abu Komisijos komunikatus dėl humanitarinės pagalbos maistu ir aprūpinimo maistu; ragina, kad abu komunikatai būtų įgyvendinami nuosekliai ir koordinuojant veiksmus siekiant veiksmingiau panaikinti pagrindines bado, prastos mitybos ir maisto stygiaus priežastis, taip pat spręsti maisto paskirstymo šalyse ir tarp jų problemą, ypatingą dėmesį skiriant skurdžiausioms ir labiausiai socialiai atskirtoms visuomenės grupėms; ragina valstybes nares remti įgyvendinimo plano, kuriuo grindžiama aprūpinimo maistu politikos programa, rengimo procesą, o planą parengus – jį priimti; pritaria tam, kad ypatingas dėmesys skiriamas žmonėms, kurie įvykus nelaimėms nukenčia labiausiai, t.y. moterims ir vaikams; mano, kad krizės atveju itin svarbu užtikrinti bendruomenės gebėjimus apsirūpinti maistu tiek trumpuoju, tiek ilguoju laikotarpiais; primena, kad ekstremalių situacijų valdymo priemonės neturi būti ilgalaikis sprendimas; reiškia gilų susirūpinimą dėl neigiamo tokių priemonių poveikio, ypač vietos ekonomikai; pabrėžia, kad tvari vystymosi politika turi būti grindžiama ilgalaikiu bendradarbiavimo principu;

5.

pabrėžia, kad svarbu stiprinti pagalbos nelaimės atveju, reabilitacijos ir vystymo ryšius; ragina naudoti daugiau išteklių siekiant užtikrinti nenutrūkstamą paramą ir diskusijų metu daugiau dėmesio skirti taikomų finansinių priemonių lankstumui ir papildomumui; ragina intensyvinti humanitarinių organizacijų ir plėtros agentūrų dialogą ir koordinavimą;

6.

ragina ES įvertinti BŽŪP reformos pasiūlymų poveikį vystymuisi siekiant labiau suderinti BŽŪP ir ES vystymosi politikos tikslus;

7.

ragina ES, įgyvendinant savo paramos vystymuisi programas, padidinti smulkiam, valstiečių ir vidutinio dydžio žemės ūkiui, kuris gamina, visų pirma, vietos vartojimui, skiriamą paramą ir investuoti į nacionaliniu lygmeniu rengiamus dalyvavimą skatinančius planus, kurie turėtų būti įgyvendinami vietos lygmeniu bendradarbiaujant su ūkininkais ir jų atstovais, vietos ir regioninėmis valdžios institucijomis ir pilietinės visuomenės organizacijomis; pabrėžia, kad reikia, jog valstybė daugiau investuotų į tvarių ir ekologiškų žemės ūkio gamybos sistemų mokslinius tyrimus – tai taip pat padidintų žemės ūkio ir kaimo sektoriaus našumą ir konkurencingumą;

8.

primygtinai tvirtina, kad aprūpinimo maistu klausimu bendradarbiaujant su įvairiomis vystymosi srities suinteresuotosiomis šalimis, ypač su vietos ir regioninės valdžios institucijomis ir pilietinės visuomenės organizacijomis, reikia laikytis į partnerystę orientuoto požiūrio; pabrėžia tai, kad dėl to, jog yra arti prie teritorijų ir prie vietos gyventojų, o taip pat dėl to, kad turi gebėjimų koordinuoti įvairių veikėjų veiksmus, vietos ir regioninės valdžios institucijos atlieka esminį vaidmenį kaip tarpininkavimo ir vystymosi platforma; pabrėžia, kad struktūrinį institucijų ir pilietinės visuomenės organizacijų dialogą reikia išplėsti, kad jis apimtų aprūpinimo maistu klausimus;

9.

ragina Komisiją, valstybes nares ir kitus paramos vystymuisi teikėjus, įskaitant NVO, tikslingai skirti savo investicijas žemės ūkio sektoriui, siekiant suteikti vietos gyventojams paskatą neemigruoti;

10.

pakartoja, kad labai svarbu skatinti besivystančių pasaulio šalių žemės ūkį ir skirti tinkamą Europos užjūrio vystymosi pagalbos dalį žemės ūkio sektoriui; apgailestauja, kad nuo XX amžiaus 9-ojo dešimtmečio žemės ūkiui skiriamos paramos vystymuisi lygis itin sumažėjo, ir palankiai vertina tai, kad pripažįstama, jog reikia keisti šią tendenciją; ragina Komisiją įgyvendinant paramą vystymuisi teikti pirmenybę žemės ūkiui, įskaitant pagalbą ūkininkams, siekiantiems patekti į rinką;

11.

primena, kad atsižvelgiant į tai, jog daugelis skurstančių bendruomenių gyvena iš žemės ūkio, tvaraus žemės ūkio vystymas ir rimtas IAASTD vertinimų svarstymas yra būtina sąlyga siekiant pirmojo Tūkstantmečio vystymosi tikslo; mano, kad visų pirma smulkieji ūkiai gali padėti išspręsti aprūpinimo maistu problemą, viena vertus, sustiprinant moterų vaidmenį perdirbant produktus vietoje ir plačiu mastu pasinaudojant paskolomis ir mikrokreditais, antra vertus, įtraukiant smulkiųjų gamintojų kooperatyvus kaip pagrindinius veikėjus siekiant nustatyti veiksmingą žemės ūkio ir prekybos politiką;

12.

pažymi, kad siekiant vystyti ūkininkavimo sektorių reikia ilgalaikių investicijų visoje vertės grandinėje, pradedant gamintoju baigiant vartotoju, t.y. reikia suteikti reikiamą infrastruktūrą, pvz., kelius, rinkos sąsajas ir informaciją apie rinkas bei produktų įvairinimo galimybes;

13.

mano, kad įgyvendinant paramos besivystančioms šalims strategiją reikia parengti švietimo ir mokymo planą, kuris būtų orientuotas į darbo vietų kūrimą siekiant sudaryti sąlygas jaunimui studijuoti tvaraus žemės ūkio mokslą, kad būtų plėtojama kokybiškesnių, specializuotų ir tvarių formų gamyba ir užkertamas kelias emigracijai iš kaimo vietovių ir mažinamas skurdas;

14.

atsižvelgiant į tai pabrėžia, kad labai svarbu, jog ūkininkai ne tik patenkintų savo maisto poreikius, bet ir gautų pajamų, kurių jiems reikia mokymuisi ir investicijoms;

15.

pabrėžia, kad nepaprastai svarbu įtraukti vietos žemės ūkio organizacijas į įvairius besivystančių šalių žemės ūkio politikos įgyvendinimo etapus ir kad todėl Europos Sąjunga turėtų siekti stiprinti vietines asociacijas siekiant užtikrinti, kad vietos bendruomenių interesai būtų apginti;

16.

pritaria, kad įgyvendinant ES paramos programas daugiausia dėmesio reikėtų skirti tvariai, visų pirma smulkaus ir vidutinio dydžio maisto gamybai, kaip rekomenduojama IAASTD ataskaitoje, ir metodams, kuriais didinama biologinė įvairovė, apsaugoma nuo derlingos žemės būklės blogėjimo ir skatinama mažai išorės priemonių reikalaujanti praktika, tuo pat metu didindama besivystančių šalių žemės ūkio produkcija suteikiant smulkiems ir vidutinio dydžio ūkiams geresnę prieigą prie paskolų ir mikrokreditų ir užtikrinant sąžiningas palūkanų normas bei sąlygas;

17.

mano, kad ES turi prisidėti skatinant vietinių rūšių sėklų naudojimą, nes šios sėklos yra prisitaikę prie besivystančių šalių klimato sąlygų ir jomis lengva prekiauti, jas lengva saugoti ir tiekti ūkininkams, nes netaikomos intelektinės nuosavybės teisės;

18.

ragina ES ir besivystančias šalis plėtoti bendrus mokslinių tyrimų ir mokymo pajėgumus tvarių ūkininkavimo metodų ir naujų technologijų srityje, ypač įgyvendinant viešojo ir privačiojo sektoriaus partnerystę ir steigiant bendrąsias įmones, taip pat kuriant pridėtinę vertę maisto surinkimo ir sandėliavimo vietose jį pakuojant ir apdorojant;

19.

pabrėžia, kad reikia stiprinti valstybės finansuojamus mokslinius tyrimus ir perduoti praktinę patirtį tvaraus žemės ūkio srityje, taip pat skatinti veiklą, kuria būtų stiprinama smulkiųjų ūkininkų padėtis optimizuojant žemės ūkio gamybą, prisitaikant prie klimato kaitos iššūkių ir didėjančios išteklių paklausos;

20.

ragina kurti mechanizmus, kuriais eksportuojančiose trečiosiose šalyse būtų saugomi miškai, vietos žmonės, šlapynės ir tradicinė žemės ūkio praktika;

21.

mano, kad būtina pasauliniu mastu užtikrinti tvaresnę, energiją taupančią ir veiksmingą gamybą, ypač atsižvelgiant į augantį pasaulio gyventojų skaičių ir didėjantį gamtos išteklių poreikį; ragina susieti ES ir valstybių narių teikiamą paramą su tvarių ir energijos požiūriu savarankiškų žemės ūkio gamybos sistemų kūrimu, taip pat ragina, kad dalis šios paramos būtų skiriama siekiant diegti atsinaujinančiųjų išteklių energiją (pvz., vėjo ir saulės energiją) gaminančius įrenginius ir užtikrinti tinkamą vandentvarką;

22.

pabrėžia, kad, atsižvelgus į JT klimato kaitos fondo derybas, ES turėtų atkakliai siekti užtikrinti, jog didžiausia besivystančioms šalims skirtų lėšų suma būtų veiksmingai panaudota vietos žemės ūkio politikai stiprinti tinkamai atsižvelgiant į tvarų socialinį ir aplinkosaugos vystymąsi;

23.

pabrėžia, kad jei norima, kad smulkūs besivystančių šalių ūkininkai, ypač moterys, ne tik tvariai dirbtų, tačiau taip pat išnaudotų savo gamybinį potencialą, jiems reikia užtikrinti geresnes galimybės gauti mikrokreditą, įskaitant ne pelno mikrokreditus, kad jie galėtų investuoti į geresnes sėklas, trąšas ir drėkinimo mechanizmus, o taip pat į įvairias reikiamas pasėlių apsaugos priemones, kurios apsaugotų jų derlių nuo kenkėjų ir ligų;

24.

pabrėžia, kad svarbu palaipsniui didinti konkrečiai su mityba susijusios ir nuo mitybos priklausomos veiklos ir politikos apimtį ir geriau derinti paramos teikėjų intervencijas šiame sektoriuje šalies, ES ir tarptautiniu lygmenimis;

25.

pabrėžia, kad smulkiems besivystančių šalių ūkininkams reikia sutekti daugiau galimybių naudotis nuosavybės teisėmis, kad smulkūs žemės savininkai galėtų įrodyti savo nuosavybę ir taip įgyti teisę į paskolas, kurių reikia, norint didinti jų gamybą;

26.

ragina Komisiją remti žemės ūkio produktų perdirbimo pajėgumų šalyse partnerėse plėtojimą ir taip sumažinti po derliaus nuėmimo patiriamus nuostolius, pailginti maisto tinkamumo vartoti ir saugoti trukmę, kurti geresnę sandėliavimo infrastruktūrą, taip išvengiant nuostolių dėl sugedimo, kurie šiuo metu viso pasaulio besivystančiose šalyse yra labai dideli, pagerinti vietos rinką ir sukurti tinkamo darbo vietos gyventojams; ragina ES ir jos valstybes nares dėti visas pastangas ir palengvinti technologijų, kompetencijos ir paramos kuriant pajėgumus perdavimą besivystančioms šalims;

27.

ragina Komisiją atsižvelgti į sausringų ir pusiau sausringų žemių vaidmenį, ypač daug dėmesio skiriant gyvuliams, nes tokio tipo regionai yra didžiausi mėsos labiau urbanizuotoms sritims tiekėjai;

28.

primena, kad teisė gauti pakankamai maisto yra visuotinė žmogaus teisė; ragina šalis partneres įgyvendinti savanoriškas FAO teisės į maistą gaires;

29.

primena, kad žemės ūkio vystymas turi būti grindžiamas teise į maistą ir teise gaminti maisto produktus; primygtinai pabrėžia, kad ES turi pripažinti ir ginti besivystančių šalių aprūpinimo maistu (kiekybiniu ir kokybiniu požiūriu) siekį ir jų teisę būti kuo savarankiškesniems; atsižvelgdamas į tai, pabrėžia ES įsipareigojimą palaipsniui panaikinti eksporto subsidijas ir kitas panašias PPO partnerių taikomas priemones; taip pat pabrėžia poreikį užtikrinti, kad tose šalyse vietos gyventojams būtų sudarytos vienodos prieigos prie maisto sąlygos;

30.

primena aprūpinimo maistu koncepcijos, kuri apibrėžiama kaip šalies ar regiono gebėjimas demokratiškai įgyvendinti savo žemės ūkio ir maisto politikos kryptis, prioritetus ir strategijas taikant tvaraus žemės ūkio modelį, svarbą; primena, kad kai kurių besivystančių šalių esami gamybos pajėgumai gali nepatenkinti poreikių ir kad norint užtikrinti ilgalaikį aprūpinimą maistu reikia mažinti priklausomybę nuo importo ir kurti šalies pajėgumus;

31.

primena, koks svarbus yra požiūris į aprūpinimo maistu valdymą – pasaulinę sistemą, kurioje daugiau dėmesio būtų skiriama maisto politikai nei pagalbai maistu, paramos teikėjų tarpusavio ir gavėjų bendradarbiavimui stiprinant vietos partnerystę, taip pat itin svarbiam šalių gavėjų politikos vaidmeniui įsipareigojant užtikrinti pagrindines viešąsias gėrybes, pvz., taiką šalyje ir investicijas į kaimo infrastruktūrą;

32.

palankiai vertina apsisprendimą į ES programas integruoti mitybos aspektą; ragina Komisiją parengti komunikatą, specialiai skirtą šiam klausimui; ragina visam laikui įtraukti mitybos aspektą į aprūpinimo maistu politiką ir į žemės ūkio sektoriaus intervencijas;

33.

ragina Komisiją pripažinti esminį moterų, kaip smulkių ūkininkių, vaidmenį aprūpinimo maistu ir mitybos srityje ir investuoti į programas, pagal kurias remiamos būtent moterys; primena, kad vis dar reikia tinkamai pripažinti, kokios svarbios yra moterys, kurios užtikrina savo pačių ir vaikų mitybą, todėl reikia garantuoti, kad moterys galėtų pragyventi, ir suteikti joms daugiau žinių apie tinkamą mitybą; primygtinai tvirtina, kad ES strategijoje taip pat daug dėmesio reikėtų skirti veiksmams, kuriais užtikrinama, kad pažeidžiamiausi gyventojai, ypač kaimo vietovėse, galėtų pasinaudoti žemės ūkio srities mokymo, švietimo apie mitybą, gerą sveikatą ir darbo sąlygas galimybėmis ir, jeigu reikia, būtinosios socialinės apsaugos galimybėmis;

34.

ragina Komisiją ir kitas tarptautines institucijas, pvz., FAO, ir toliau nuolat konsultuotis su pilietine pasaulio visuomene ir nevalstybiniais subjektais, ypač su žemdirbių, žvejų ir gyvulių augintojų organizacijomis, kurių įnašas rengiant konkrečias maisto gamybos gerinimo priemones yra labai svarbus;

35.

mano, jog, atsižvelgus į FAO demografines prognozes, nurodančias, kad iki 2025 m. daugiau kaip pusė besivystančių šalių gyventojų (apie 3,5 tūkst. mln. žmonių) gyvens miestuose, paramos miesto sodininkystei politika galėtų padėti išbristi iš skurdo, kadangi veiklos pradžios išlaidos nedidelės, gamybos ciklas trumpas, o derlius atsižvelgiant į laiko, žemės ir vandens vienetą yra didelis, taip pat taip būtų užtikrinama, kad naujuose miestuose atsirastų daugiau žalumos;

36.

ragina ES palaikyti JT minimalios socialinės apsaugos iniciatyvą, kuri padėtų patenkinti pagrindinius skurstančių gyventojų maisto;

37.

ragina Komisiją daugiau dėmesio skirti nepakankamai mitybai, ypač motinų ir kūdikių, ir įtraukti išsamias ir daug sektorių apimančias strategijas į savo vystymosi politiką,

38.

atkreipia dėmesį į JT specialiojo pranešėjo teisės į maistą klausimais pareiškimą, kad ūkininkų dalyvavimas yra būtinas siekiant sėkmingos ekologiško žemės ūkio praktikos, todėl nuolatinis ūkininkų mokymasis turėtų būti skatinamas; todėl ragina besivystančių šalių maisto gamintojus pradėti dalyvauti pasaulinių ir vietos NVO ir ūkininkų kooperatyvų veikloje;

39.

ragina Komisiją ir Tarybą skatinti naujoviškų finansinių priemonių, pvz., tarptautinio finansinių sandorių mokesčio, įgyvendinimą; primena, kad šios priemonės turėtų papildyti JT nustatytą tikslą – 0,7 proc. BNP skirti vystomajam bendradarbiavimui; taip pat pabrėžia, kad reikia, jog besivystančios šalys dėtų daugiau pastangų spręsdamos mokesčių srities klausimus, visų pirma su mokesčių rinkimu ir kovos su mokesčių vengimu susijusius klausimus;

40.

išreiškia susirūpinimą dėl to, kad 2008 m. – pasaulinės maisto krizės metais – taip pat buvo užauginta daugiausia kviečių per pasaulio istoriją, ir atsižvelgdamas į tai pabrėžia neigiamą spekuliacijų biržos prekių kainų indeksais poveikį;

41.

atkreipia dėmesį į struktūrines kainų svyravimo priežastis ir itin pabrėžia, kad spekuliacijos pagrindinių maisto prekių išvestinėmis priemonėmis stipriai padidino maisto kainų svyravimą; pritaria JT specialiojo pranešėjo teisės į maistą klausimais išvadoms dėl didelių investuotojų vaidmens darant įtaką biržos prekių kainų indeksams;

42.

pabrėžia, kad neseniai daugybė kitų neprognozuojamų veiksnių, įskaitant Japonijos katastrofą, precedento neturinčią politinių neramumų bangą, apėmusią daug Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų šalių, dar vieną žymų naftos kainų padidėjimą, užsitęsusį netikrumą finansų rinkose ir pasaulio ekonomikoje, taip pat darė neigiamą poveikį maisto rinkų stabilumui;

43.

mano, kad finansinės spekuliacijos ir didesnis finansų rinkų ir prekybos žemės ūkio produktais liberalizavimas labai prisideda prie kainų svyravimo ir kad reikia sukurti reguliavimo priemones siekiant užtikrinti tam tikrą rinkos stabilumo lygį; mano, kad reikėtų didinti rinkos skaidrumą siekiant užtikrinti tinkamą ūkininkų darbo užmokestį ir gyvybingą sektorių, kuriame būtų garantuojamas aprūpinimas maistu; ypač ragina aiškiai apibrėžti maisto prekyboje dalyvaujančias šalis ir išsamiai ištirti spekuliavimo maisto produktais perdavimo priemones vietos ir pasaulio rinkose;

44.

ragina Komisiją ir valstybes nares imtis konkrečių veiksmų siekiant veiksmingai spręsti su grūdais ir maistu susijusių finansinių spekuliacijų problemą;

45.

mano, kad biržos prekių išvestinės priemonės skiriasi nuo kitų išvestinių finansinių priemonių ir kad reikėtų šią rinką geriau reguliuoti;

46.

mano, kad Europos Sąjunga turėtų imtis veiksmų siekdama atkurti pasaulines maisto atsargas, kurios po rekordinio sumažėjimo 2007 m. paskatino spekuliacijas, kurios pasaulio mastu padarė poveikį žemės ūkio produktų kainoms, todėl atsirado nerimą keliančių pasekmių besivystančiose šalyse;

47.

ragina nacionaliniu ir regioniniu lygmenimis didinti, geriau tvarkyti ir sandėliuoti fizines grūdų ir maisto produktų atsargas ir stiprinti tarptautinį koordinavimą ir stebėseną, kad būtų galima kovoti su maisto kainų svyravimu ir sudaryti sąlygas geriau ir greičiau reaguoti į maisto krizę;

48.

reiškia didelį susirūpinimą dėl didelio masto žemės pirkimo, kurį šiuo metu vykdo užsienio investuotojai besivystančiose šalyse, taip darydami žalą smulkiems ir vidutinio dydžio vietos ūkininkams ir keldami pavojų aprūpinimui maistu vietos, regioniniu ir nacionaliniu lygmenimis; todėl ragina ES skatinti besivystančių šalių vyriausybes įsipareigoti vykdyti žemės reformą siekiant užtikrinti, kad vietiniai ūkininkai, smulkūs ir vidutinio dydžio ūkininkai, ypač ūkininkaujančios moterys, išlaikytų teises į žemę ir kad būtų užkirstas kelias korporacijų vykdomai žemės grobimo praktikai;

49.

pabrėžia, kad visiems turėtų būti suteikta galimybė naudotis žeme ir kad būtina apsaugoti smulkių vietos ūkininkų žemės nuosavybės, nuomos ir žemės panaudojimo teises bei vietos gyventojų prieigą prie gamtos išteklių siekiant užkirsti kelią tolesniam žemės supirkimui, kuris jau įgauna susirūpinimą keliantį mastą kai kuriuose pasaulio regionuose, visų pirma Afrikoje;

50.

tikisi, kad įgyvendinant Europos pagalbos ir veiksmų programas bus iki galo pasinaudojama vietos ūkininkų žiniomis apie maisto gamybą;

51.

ragina priimti savanoriškas FAO gaires dėl žemės įsigijimo ir užtikrinti, kad jos bus įgyvendinamos laikantis dalyvavimą skatinančio principo, tačiau taip pat ragina patvirtinti griežtas teisiškai privalomas nacionalines ir tarptautines žemės įsigijimo nuostatas; pabrėžia, kad derybos dėl sutarčių turi būti skaidrios ir turi būti sudarytos sąlygos, kad jose dalyvautų parlamento nariai ir išrinktieji vietos ir regioninių institucijų atstovai, kurie konsultuotųsi su pilietine visuomene;

52.

mano, kad būtina užtikrinti, jog vietos bendruomenės ir institucijos turėtų derybines galias ir pajėgumus, kurie sudarytų sąlygas jiems vystyti vietos žemės ūkį; siūlo parengti elgesio kodeksą siekiant skatinti investuotojus savo veiklą sutelkti ties žemės ūkio našumo didinimu ir vietos bendruomenių pragyvenimo galimybių gerinimu;

53.

atkreipia dėmesį į tai, kad užsienio investuotojai įsigyja ne tik žemę, bet ir žvejybos leidimus; pabrėžia skaidrumo poreikį ir tai, kad derybose dėl sutarčių reikia leisti dalyvauti nacionaliniams parlamentams ir pilietinei visuomenei, taip pat pabrėžia poreikį parengti viešojoje srityje sudarytų susitarimų sąrašą;

54.

ragina kurti mechanizmus, kuriais būtų užkertamas kelias vietos ūkininkų išstūmimui iš rinkos ir jų gebėjimo gaminti maistą vietos gyventojams panaikinimui;

55.

primena Komisijai ir šalims partnerėms apie teigiamą ekologiškų žemės ūkio gamybos sistemų poveikį siekiant švelninti klimato kaitą ir tai, kad ilgalaikis aprūpinimas maistu priklauso nuo to, kaip bus sprendžiamas gamybos poveikio aplinkai klausimas siekiant apsaugoti gamtos išteklius ir maisto atsargas; tačiau pabrėžia, kad žemės ūkio pagalbos regionams, kuriuose yra didelis maisto stygius ar badas, pagrindinis tikslas turi būti maisto gamybos ir prieigos prie maisto didinimas;

56.

palankiai vertina G20 pastangas siekiant spręsti kainų svyravimo ir aprūpinimo maistu problemas;

57.

išreiškia gilų susirūpinimą dėl gamtos išteklių mažėjimo ir veiksmingų žemės ūkio gamybos sąlygų išlaikymo, įskaitant dirvožemio kokybę, prieigą prie vandens ir aplinkos taršos prevenciją; primygtinai tvirtina, kad visos suinteresuotosios šalys, ypač ūkininkai, vietos ir regioninės valdžios institucijos ir pilietinės visuomenės organizacijos turėtų atlikti svarbų vaidmenį kuriant tvarią žemės ūkio plėtros strategiją;

58.

mano, kad plėtojant agrokuro gamybą neturėtų būti daromas neigiamas poveikis aprūpinimui maistu; todėl ragina laikytis suderinto požiūrio, pagal kurį pirmenybė būtų teikiama naujos kartos agrokurui, kurio gamybai naudojamos ūkių ir miškų atliekos (šiaudai ir kitos pasėlių atliekos, gyvulių mėšlas, biodujos ir kt.), o ne maistiniai pasėliai, kad būtų išvengta maisto ir energijos gamybos konkurencijos; taip pat mano, kad ES turėtų užtikrinti, jog iš besivystančių šalių importuojamas agrokuras atitiktų tvarumo kriterijus;

59.

ragina rengiant BŽŪP po 2013 m. taikyti globalesnį požiūrį, kuris turėtų būti grindžiamas žalos vengimo besivystančių šalių maisto rinkose principo;

60.

ragina Komisiją atlikti BŽŪP poveikio vertinimą, kuriame būtų analizuojamas jos išorinis poveikis tarptautinėms maisto rinkoms ir besivystančių šalių aprūpinimui maistu;

61.

ragina Komisiją ištirti masto atliekų problemą ES, nes manoma, kad iki 40 proc. turimo maisto, įskaitant besivystančiose šalyse pagamintą ir į ES eksportuojamą maistą, yra išmetama į šiukšlių dėžę, ir pasiūlyti veiksmingas priemonės šiai problemai spręsti ir vartojimo modeliams gerinti;

62.

ragina laipsniškai visiškai panaikinti eksporto subsidijas;

63.

primygtinai ragina Komisiją užtikrinti, kad dabartinės bendros žuvininkystės politikos reformos išorės aspektas būtų integruotas į ES vystymosi politikos kryptis;

64.

ragina Komisiją užtikrinti, kad šalyse, kurios yra sudariusios partnerystės žuvininkystės srityje susitarimus su ES, būtų laikomasi FAO atsakingos žuvininkystės kodekso, ypač rekomendacijų vietiniams žvejams mėgėjams teikti pirmenybę naudotis ištekliais;

65.

pabrėžia, kad daugelyje šalių žuvininkystės sektorius yra labai svarbus siekiant užimtumo ir aprūpinimo maistu, todėl visoms besivystančioms šalims turėtų būti užtikrinta teisė gauti ES sektorinę paramą, kad jos galėtų plėtoti savo tvarios žuvininkystės pramonę, mokslinius tyrimus, kontrolės priemones ir teisės aktų įgyvendinimą siekiant kovoti su neteisėta, nedeklaruojama ir nereglamentuojama žvejyba;

66.

ragina imtis reformų, kuriomis būtų išplėstos besivystančių šalių rinkos prieigos galimybės ir sudarytos sąlygos joms konkurencingai veikti savo pačių nacionalinėse ir regioninėse rinkose;

67.

primena, kad Europos Sąjunga turėtų užtikrinti visišką bendradarbiavimo, vystymosi ir prekybos politikos krypčių nuoseklumą, atsižvelgdama tiek į ES valstybių narių, tiek į besivystančių šalių poreikius ir problemas;

68.

mano, kad ES turėtų remti regionų integraciją ir vietos žemės ūkio maisto produktų rinkų plėtojimą besivystančiose šalyse ir ypač regioninius prekybos susitarimus, kuriais būtų skatinama gyvybingos ir tvarios gamybos ir perdirbimo pajėgumų vystymas vietos lygiui, taip pat šiuo tikslu reikėtų skirti žymią paramos vystymuisi dalį;

69.

dar kartą išreiškia susirūpinimą, kad įgyvendinant ES prekybos strategiją kartais nesilaikoma į vystymąsi orientuoto požiūrio; todėl ragina sudaryti sąžiningus ir vystymąsi skatinančius prekybos susitarimus, nes jie yra svarbi pasaulinio aprūpinimo maistu problemos sprendimo dalis;

70.

primena, kad norint užtikrinti aprūpinimą maistu reikia derinti ir koordinuoti skirtingų sektorių politikos sritis ES lygmeniu, būtent vystymosi politiką, BŽŪP, bendrą prekybos politiką, energetikos politiką ir mokslinių tyrimų programas,

71.

mano, kad Komisija turėtų remti baltymingas kultūras Europos Sąjungoje, kad suteiktų Sąjungai didesnę autonomiją ir taip prisidėtų prie žemės ūkio įvairinimo besivystančiose šalyse, kuriose neretai žemės ūkio politika vykdoma remiantis vien tik eksportu ir prieiga prie išorinių rinkų, pakenkiant vietos bendruomenių gerovei ir poreikiams;

72.

primygtinai ragina Komisiją vykstančiose EPS derybose daugiausia dėmesio skirti vystymosi problemoms ir suteikti besivystančioms šalims daugiau su prekybos taisyklėmis susijusios veikimo laisvės, ypač galimybę taikyti apsaugos sąlygas siekiant tvaraus besivystančių šalių vidaus ekonomikos pajėgumų vystymosi; primena, kad besivystančiose šalyse naudojami eksporto apribojimai ir ką tik susikūrusios pramonės apsauga yra vystymosi priemonės, kurias galima panaudoti vietos gamybai ir aprūpinimui maistu didinti; ragina, kad PPO derybose Komisija laikytųsi tvirtos vystymąsi remiančios pozicijos; ragina Komisiją tarptautinės prekybos derybose laikytis žmogaus teisėmis grindžiamo požiūrio, o vykdant susitarimus su trečiosiomis šalimis taikyti poveikio žmogaus teisėms vertinimus;

73.

ragina Komisiją ir valstybes nares remti poreikiais pagrįstą konvenciją, kurioje paramos teikėjų pagalbos maistu įsipareigojimų lygis būtų susietas su žmonių poreikiais ir pagalbą gaunančiose šalyse garantuotų pirkimo vietoje apimtis;

74.

reiškia gilų susirūpinimą dėl to, kad stokojama skaidrumo, teikiamos informacijos ir susijusių suinteresuotųjų šalių dalyvavimo dabartinėse Pagalbos maistu konvencijos derybose;

75.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.