26.2.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 56/31

—

atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 196 straipsnį, kuriame nurodoma, kad „Sąjunga skatina valstybių narių bendradarbiavimą, siekdama didinti gaivalinių nelaimių arba žmogaus sukeltų katastrofų prevencijos ir apsaugos nuo jų sistemų veiksmingumą“,

—

atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 122 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 222 straipsnį (solidarumo sąlyga), kuriame numatyta, kad „Sąjunga ir valstybės narės veikia bendrai ir solidariai, jei kuri nors valstybė narė patirtų teroro aktą, gaivalinę nelaimę ar žmogaus sukeltą katastrofą <…>“,

—

atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 23 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į 2001 m. persvarstytas 1994 m. Užsienio karinių ir civilinės gynybos išteklių naudojimo gaires teikiant tarptautinę pagalbą įvykus nelaimei („Oslo gaires“),

—

atsižvelgdamas į Europos konsensusą dėl humanitarinės pagalbos, kurį 2007 m. gruodžio 18 d. pasirašė Europos Sąjungos Tarybai pirmininkaujančios šalies atstovas, Europos Parlamento pirmininkas ir Europos Komisijos pirmininkas,

—

atsižvelgdamas į 2010 m. spalio 26 d. Komisijos komunikatą Europos Parlamentui ir Tarybai „Geresnis Europos reagavimas į nelaimes. Civilinės saugos ir humanitarinės pagalbos vaidmuo“ (COM(2010)0600),

—

atsižvelgdamas į 2008 m. kovo 5 d. Komisijos komunikatą Europos Parlamentui ir Tarybai dėl ES pajėgumo reaguoti į nelaimes didinimo (COM(2008)0130),

—

atsižvelgdamas į M. Barnier ataskaitą „Europos civilinės saugos pajėgos. Europos pagalba“, kuri buvo paskelbta 2006 m. gegužės mėn.,

—

atsižvelgdamas į 2010 m. gruodžio 14 d. Tarybos išvadas, kuriose pritarta 2010 m. spalio 26 d. Komisijos komunikate nurodytiems tikslams – užtikrinti geriau prognozuojamą, veiksmingesnį, efektyvesnį, nuoseklesnį ir matomesnį Europos reagavimą į nelaimes,

—

atsižvelgdamas į Tarybos 2007 m. gruodžio mėn. išvadas, kuriose Komisija raginama kuo geriau pasinaudoti Bendrijos civilinės saugos mechanizmu ir stiprinti valstybių narių tarpusavio bendradarbiavimą,

—

atsižvelgdamas į 2007 m. kovo 5 d. Tarybos sprendimą 2007/162/EB, Euratomas, nustatantį civilinės saugos finansinę priemonę (1) ir į 2007 m. lapkričio 8 d. Tarybos sprendimą 2007/779/EB, Euratomas, nustatantį Bendrijos civilinės saugos mechanizmą (2),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. gruodžio 14 d. rezoliuciją dėl ES greitojo reagavimo pajėgumų kūrimo (3), 2010 m. vasario 10 d. dėl žemės drebėjimo Haityje (4), 2009 m. rugsėjo 16 d. rezoliuciją dėl miškų gaisrų 2009 m. vasarą (5), 2008 m. birželio 19 d. rezoliuciją dėl ES pajėgumo reaguoti į nelaimes gerinimo (6) ir 2007 m. rugsėjo 4 d. rezoliuciją dėl gaivalinių nelaimių (7),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto pranešimą ir Vystymosi komiteto, Užsienio reikalų komiteto ir Regioninės plėtros komiteto (A7–0283/2011),

A.

kadangi Europos Sąjunga ir valstybės narės susiduria su dideliais pavojais, pavyzdžiui, žemės drebėjimų ir cunamių, gaisrų ir miškų gaisrų, potvynių ir žemės nuošliaužų, pramoninių ir branduolinių avarijų, teroristų išpuolių, gaivalinių nelaimių ir didelių pandemijų; kadangi labai padaugėjo šių gaivalinių ir žmogaus sukeltų nelaimių, kurias patiria Sąjunga ir jos piliečiai, taip pat kitos pasaulio šalys ir regionai, skaičius ir mastai, kaip tragiškai parodė neseniai įvykusi didelė katastrofa Japonijoje, – žemės drebėjimo, cunamio ir branduolinės katastrofos derinys, dėl kurių atitinkamai padidėjo žuvusiųjų skaičius ir ekonominiai, socialiniai, aplinkos ir kultūros paveldo nuostoliai, ir kadangi negalime atmesti galimybės, kad ir ateityje bet kada toliau nuo mūsų gali kilti tokių neprognozuojamo masto reiškinių ir tokiu atveju būtų itin naudingas Europos reagavimas į nelaimes, nes nacionaliniai pajėgumai galėtų būti išnaudoti iki galo,

B.

kadangi itin didelės sausros ir miškų gaisrų atvejų Europoje tiek jų skaičiaus, tiek išplitimo atžvilgiu daugėja, dėl ko tampa būtina plėtoti mokslinius tyrimus šioje srityje, siekiant pagerinti rizikos vertinimo mechanizmus, prevencines sistemas ir kovos su šiais reiškiniais priemones,

C.

kadangi dėl spartėjančios klimato kaitos ir gamtinių išteklių nykimo gali padidėti tikimybė, kad gaivalinės nelaimės bus dažnesnės ir intensyvesnės,

D.

kadangi 2008 m. Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos (JTBKKK) šalys Balio veiksmų plane pripažino nelaimių rizikos mažinimo ir klimato kaitos tarpusavio sąsają,

E.

kadangi 2010 m. JTBKKK Kankūno prisitaikymo prie klimato kaitos programoje nelaimių rizikos mažinimas oficialiai pripažintas esminiu prisitaikymo prie klimato kaitos veiksniu, o vyriausybės skatinamos svarstyti galimybę prisitaikymo prie klimato kaitos priemones sieti su Hyogo veiksmų programa,

F.

kadangi neseniai įvykusios tragedijos, kaip antai žemės drebėjimas Haityje ir potvyniai Pakistane, parodė, kad ES turimos pagrindinės reagavimo į nelaimes priemonės (humanitarinė pagalba ir ES civilinės saugos mechanizmas) veikia gerai siekiant tikslų, kuriems jos buvo sukurtos, ir atsižvelgiant į susidariusias aplinkybes, tačiau kadangi labai reikia toliau stiprinti reagavimo į nelaimes, ištinkančias Europos Sąjungą – ir jos viduje, ir už jos ribų – koordinavimą ir kadangi dar yra galimybių pagerinti visos ES pagalbos efektyvumą, veiksmingumą, darną ir matomumą,

G.

be to, kadangi kilus daug krizių, visų pirma 2004 m. gruodžio 26 d. cunamio sukeltai krizei, daug problemų atsirado dėl to, kad Europos lygmeniu nėra priimtų sistemingų veiksmų planų ir protokolų siekiant reaguoti į pavojus ir kad Europos veiksmai per mažai matomi, palyginti su visuotinai vykdomais veiksmais,

H.

kadangi pasitelkiant Europos Parlamento inicijuotas bandomąsias schemas buvo sėkmingai išbandytos įvairios priemonės, susijusios su iš anksto numatytais valstybių narių ištekliais ir ES finansuojamais ištekliais (8),

I.

kadangi Europos Parlamentas nuolatos ragino Komisiją pateikti teisėkūros pasiūlymų dėl ES civilinės saugos pajėgų suformavimo, visapusiškai laikantis subsidiarumo principo ir taip papildyti valstybių narių pastangas, laikantis SESV 196 straipsnio nuostatų,

J.

kadangi pagal SESV 222 straipsnio solidarumo sąlygą valstybės narės įpareigotos teikti pagalbą vienos kitoms, jei ES teritorijoje įvyksta gaivalinė ar žmogaus sukelta nelaimė,

K.

kadangi labai svarbu, kad vyktų greitas ES ir tarptautinių veikėjų koordinavimas, derinimas ir informavimas; kadangi šiuo metu ES vietoje koordinuoja kelias grupes, kurioms vadovaujama įvairia tvarka, todėl veikla neišvengiamai dubliuojama, sutampa ir brangiai kainuoja žmogiškųjų išteklių, koordinavimo ir veiksmingumo požiūriais; kadangi galiausiai atsižvelgdama į ekonomikos ir finansų krizę Europos Sąjunga turi vystyti apsaugos sistemą, grindžiamą esamų lėšų pasidalijimu ir racionaliu panaudojimu, visiškai nedidindama bendrų išlaidų,

L.

kadangi Japonijoje neseniai įvykus katastrofai Japonijos vyriausybė paprašė Europos Sąjungos sukurti vieną nedidelę civilinės saugos komandą, kurią koordinuotų Europos Komisija ir kuri skirstytų pagalbą, o ne įvairiu laiku siųsti kelias įvairių valstybių narių civilinės saugos komandas; kadangi šios katastrofos metu geriau koordinuojant veiklą buvo galima pagerinti visos ES teikiamą pagalbą didinant išlaidų efektyvumą, pagalbos nuoseklumą ir matomumą,

M.

kadangi atsižvelgiant į atitinkamus institucijų vaidmenis ES lygiu turi būti užtikrinamas politinis nuoseklumas, kuris netrukdytų reagavimo į nelaimes operacijoms ar jų nesulėtintų, ir kadangi jis turi būti kuriamas remiantis esamais mechanizmais nekuriant naujų struktūrų,

N.

kadangi, norint pašalinti kai kurias pagrindines nelaimių priežastis, visose plėtros politikos srityse turėtų būti integruota nelaimių prevencijos ir parengties kultūra,

O.

kadangi būtina išplėtoti prevenciją realiu laiku įvairiais stebėjimo, išankstinio įspėjimo bei įspėjimo apie pavojų etapais, pasinaudojant ir palydovų teikiama informacija, ir atitinkamai reaguoti bei suteikti pagalbą gyventojams, kuriems gali kilti pavojus;

P.

kadangi ES pritaria, kad Jungtinės Tautos ir visų pirma JT humanitarinių reikalų koordinavimo tarnyba turėtų atlikti pagrindinį vaidmenį koordinuojant trečiosioms šalims skiriamą tarptautinę pagalbą,

Q.

kadangi Europos integruotas reagavimo į krizes visais krizių etapais požiūris, apimantis visas pavojaus rūšis, yra efektyviausia veiksmų įvykus nelaimėms strategija; kadangi pagal šį požiūrį turi būti siejami nelaimių prevencija (įskaitant sušvelninimo ir rizikos mažinimo priemones), parengtis, reagavimas ir atstatymas plačiąja tvaraus vystymosi prasme, kadangi labai svarbu sukurti veiklos priemonės, pavyzdžiui, rizikos prevencijos veiklos planą (į kurį būtų įtrauktos standartinės procedūros ir planavimo priemonės); kadangi reikia, kad Europos Sąjunga iš tikrųjų pradėtų investuoti į rizikos prevenciją ir numatymą ir kadangi ES turėtų siekti tokių pačių didelių tikslų tiek nelaimių prevencijos ir parengties klausimu, tiek reagavimo klausimu,

R.

kadangi reglamente, kuriuo buvo įsteigtas Solidarumo fondas, yra nuostatų, kuriomis apsunkinamas ir stabdomas jo lėšų skyrimas ištikus gaivalinėms nelaimėms, susijusių būtent su kompensuojamų išlaidų sumomis ir rūšimis bei terminų ir tvarkos nelankstumu,

S.

kadangi krizės metu gelbėtojų komandos privalo kuo greičiau gauti tikslią informaciją, kad galėtų paskirstyti būtiniausius daiktus, įrangą ir svarbiausius išteklius; kadangi todėl telekomunikacijos yra svarbiausias veiksnys valdant krizę,

T.

kadangi kilus krizei gali nebebūti sąlygų palaikyti sutartinius komunikacinius ryšius ir užtikrinti komunikacinius išteklius arba šie ryšiai ir ištekliai gali būti sunaikinti,

U.

kadangi Europos kosmoso politikos reikalingumą ir teigiamus rezultatus, pasiektus Pasaulinės aplinkos ir saugumo stebėsenos sistemos (angl. GMES), kurią Komisija sukūrė palydovų duomenims ir informacijai naudoti, ir į jos praktinį taikymą civilinės saugos sektoriuje, taip pat pasitelkiant Pagrindinę incidentų tyrimo tarnybą, jau pripažino Komisija ir valstybės narės,

1.

palankiai vertina Komisijos komunikatą Europos Parlamentui ir Tarybai „Geresnis Europos reagavimas į nelaimes. Civilinės saugos ir humanitarinės pagalbos vaidmuo“ ir jame keliamus tikslus; pabrėžia, kad komunikate pateikti pasiūlymai turėtų būti išnagrinėti išsamiau siekiant patenkinti lūkesčius dėl sustiprinto, koordinuojamo, nuoseklaus, efektyvaus, ekonomiškai efektyvaus, matomo ir darnaus bei visapusiško Europos reagavimo;

2.

pabrėžia, kad reikia racionalizuoti ir supaprastinti dabartinio Europos reagavimo į nelaimes veikimą ir optimizuoti resursus siekiant bendros naudos bei skatinti valstybes nares prisidėti ir tokiu būdu užtikrinti Europos solidarumą; todėl mano, kad Europos Sąjungos reagavimo pajėgumai turi būti įtraukti į daugelį pavojaus rūšių apimantį integruotą požiūrį; be to, jie turėtų atitikti pagal principą „iš apačios į viršų“ vykdomą išteklių delegavimą ir informacijos valdymą; kitaip tariant, iniciatyva gali kilti iš valstybių narių, kurios savanoriškai teiktų išteklius ir praktinę patirtį;

3.

ragina Komisiją, kai bus diegiama Europos reagavimo į nelaimes gebėjimų sistema, atsižvelgti į solidarumo sąlygą ir jos įgyvendinimo taisykles, kurias būtina kuo skubiau priimti ir kurios užtikrintų veiksmingesnį ir nuoseklesnį reagavimą į nelaimes ES viduje ir už jos ribų;

4.

primena, kad būtina peržiūrėti Solidarumo fondo reglamentą taip, kad tinkamumo kriterijai atitiktų kiekvieno regiono ir gaivalinės nelaimės savybes, įskaitant lėtai įvykstančias gaivalines nelaimes, pvz., sausra, ir būtų sudarytos sąlygos lankstesniam lėšų skyrimui reikiamu laiku;

5.

primena, kad pasirengimo, prevencijos ir reagavimo į nelaimes veiksmai negali būti atsieti vienas nuo kito ir kad dėl to, siekiant įveikti šias katastrofas, reikia stiprinti visa apimantį požiūrį;

6.

patvirtina, kad reikia kokybiniu požiūriu pereiti nuo dabartinio ad hoc koordinavimo prie prognozuojamos ir iš anksto suplanuotos ES civilinės saugos mechanizmo sistemos, paremtos iš anksto numatytais ištekliais, kuriuos bus galima nedelsiant panaudoti ES pagalbos nelaimės atveju operacijose, bei kitais įnašais ir ištekliais, kuriuos valstybės narės manys esant reikalinga panaudoti; pabrėžia, kad pagalbos nelaimės atveju operacijose reikia įdiegti ES veiksmų stebėsenos, priežiūros ir plėtojimo sistemą;

7.

dar kartą ragina Komisiją laikantis subsidiarumo principo kuo skubiau teikti siūlymus dėl ES civilinės saugos pajėgų suformavimo remiantis ES civilinės saugos priemone, ES galėtų mobilizuoti išteklius, reikalingus aukoms suteikti civilinę apsaugą ir skubią pagalbą nelaimės atveju; įsitikinęs, kad ES reagavimas turėtų būti užtikrintas pasinaudojant esamomis Europos civilinės saugos pajėgų funkcijomis ir pajėgumais ir pašalinant esamas spragas bei kliūtis;

8.

sutinka, kad Europos reagavimas į nelaimes turėtų būti paremtas ir Europos reagavimo į nelaimes pajėgumais, stiprinant Europos civilinės saugos mechanizmą, paremtą iš anksto nustatytų, taigi, prognozuojamų valstybių narių reagavimo į nelaimes priemonių pajėgumais ir prieinamumu, ir Europos reagavimo į nelaimes centru, kuris būtų tokios strategijos kertinis akmuo, kaip nurodyta 2010 m. spalio 26 d. komunikate; pabrėžia, kad šie pokyčiai turėtų vykti taikant visas pavojaus rūšis apimantį požiūrį, bendriems veiksmams sutelkiant visus susijusius veikėjus, visų pirma pilietinę visuomenę, įskaitant nevyriausybines organizacijas ir savanorius, ir naudojantis įvairių esamų priemonių ir mechanizmų sąveika;

9.

mano, kad visas pavojaus rūšis apimantis požiūris turi būti taikomas labiau atsižvelgiant į įvairias pavojų kategorijas – pavojai turi būti vertinami kiekvienu konkrečiu atveju, todėl gebėjimas analizuoti ir planuoti veiksmus, kurių turi būti imamasi atsižvelgiant į pavojų pobūdį, tikimybę ir rimtumą, turi būti didinamas decentralizuotai;

10.

be to, ragina, kad ES reagavimo į nelaimes pajėgumai būtų grindžiami atokiausių regionų ir Europos užjūrio šalių bei teritorijų pagalba, kadangi šie regionai, užjūrio šalys ir teritorijos gali būti paramos teikimo centrai siekiant palengvinti logistiką ir išankstinį pasirengimą naudotis ES ištekliais visuose vandenynuose;

11.

ragina Komisiją parengti Bendrijos finansavimo priemonių, skirtų remti nelaimių prevencijos veiklą, aprašą ir perduoti jį Europos Parlamentui siekiant įvertinti galimybę nelaimių prevencijos aspektą daugiau įtraukti į esamas ES finansavimo programas, kaip to prašo Taryba (2009 m. lapkričio 12 d. dokumentas Nr. 15394/09 „Tarybos išvadų dėl Bendrijos nelaimių prevencijos Europos Sąjungoje sistemos projektas“);

12.

pabrėžia, kad taikant ES reagavimo į nelaimes sistemą turi būti laikomasi subsidiarumo principo valstybių narių (kurios turi būti pajėgios naudoti savo nuosavus išteklius, visų pirma bet kokiu nesutampančių nacionalinių poreikių atveju) ir Jungtinių Tautų atžvilgiu, t. y. laikantis šio principo turi būti, viena vertus, nepažeidžiamos kiekvienos valstybės narės nacionalinės ir regioninės kompetencijos sritys ir atsižvelgiama į lemiamą šių institucijų vaidmenį nelaimių valdymo cikle, visų pirma į tai, kad daugelyje valstybių narių teisėkūros įgaliojimai įgyvendinami vietiniu arba regioniniu lygiu, ir, kita vertus, nepažeidžiama Jungtinių Tautų koordinavimo funkcija vykdant pagalbos operacijas nelaimės atveju už ES ribų; primena, kad ši strategija turi papildyti Jungtinių Tautų strategiją – Jungtinės Tautos Europos gebėjimą reaguoti į nelaimes vertina kaip neabejotiną papildomą naudą;

13.

pažymi, kad nelaimės neturi sienų, todėl ES turėtų koordinuoti savo išteklius ir bendradarbiauti su trečiosiomis šalimis, ypač kaimyninėmis Viduržemio jūros regiono valstybių sąjungai priklausančiomis šalimis;

14.

pritaria Europos Komisijos pasiūlymui sukurti Europos reagavimo į nelaimes pajėgumus, įskaitant taisykles, kurios užtikrintų geriau prognozuojamas galimybes panaudoti pagrindinius valstybių narių išteklius, be kita ko, įsteigiant iš anksto nustatytų išteklių fondą, kurį būtų galima panaudoti per iš anksto sutartus reagavimo į nelaimes terminus ir kuris būtų sudaromas savanoriško valstybių narių įsipareigojimo principu, pagal kurį jos savanoriškai leistų panaudoti tuos išteklius nacionalinio, regioninio ir vietos lygio Europos pagalbos nelaimės atveju veiksmams tiek Sąjungos viduje, tiek už jos ribų; mano, kad tokiu būdu ir teikiant pagalbą žmonėms, nukentėjusiems nuo tokių gaivalinių nelaimių kaip dideli gaisrai, potvyniai, žemės drebėjimai, ugnikalnių išsiveržimai, uraganai ir cunamiai, taip pat nuo nelaimingų atsitikimų jūroje, naftos išsiliejimų ar branduolinio pavojaus, ženkliai padidėtų ES veiksmų Europos pridėtinė vertė;

15.

primena, kad dėl geografinės padėties kai kurios vietovės, pavyzdžiui, pakrančių, salų ir kalnų, yra itin pažeidžiamos, ir ragina skirti joms ypatingą dėmesį;

16.

pažymi, kad Europos regionai, esantys prie ES sienų, gali nukentėti nuo nelaimių, įvykusių trečiųjų šalių regionuose, o tokiu atveju veiksmai tampa dar sunkesni; siūlo parengti specialias priemones šiems regionams remti ir kad būtų skiriamas ypatingas dėmesys žmonių ar pramoninių avarijų sukeltoms nelaimėms, kurioms reikia taikyti kitokias strategijas;

17.

mano, kad ypač daug dėmesio reikia skirti gaisrams, sukuriant tikslinių strategijų ir veiksmų;

18.

pabrėžia, kad atsakomybės už aplinkai padarytą žalą ir nelaimių padarinių likvidavimo išlaidų išieškojimo iš privačių subjektų, dėl kurių kaltės nelaimė įvyko, klausimu reikia laikytis principo „teršėjas moka“;

19.

mano, kad iš anksto nustatyti ištekliai, pajėgumai ir priemonės, savanoriškumo pagrindu suteikti naudotis vykdant ES reagavimo į nelaimes veiksmus tiek Sąjungoje, tiek už jos ribų, sudarys pagrindinę ES paramos nelaimės atveju pajėgumų dalį, šiuos pajėgumus galėtų papildyti papildomi valstybių narių ad hoc pasiūlymai; rekomenduoja sukurti aiškią ir išsamią paskatų sistemą siekiant leisti valstybėms suteikti pakankamai pajėgumų savanoriškų bendrų išteklių atsargoms sudaryti, nepadidinant bendrų valstybių narių išlaidų;

20.

prašo ES civilinės saugos pajėgų struktūroje sukurti specialius mechanizmus, leisiančius ES spręsti masinės taršos iš atviroje jūroje eksploatuojamų naftos ir dujų gręžinių klausimus;

21.

primena Jungtinių Tautų centrinį vaidmenį koordinuojant tarptautinės bendruomenės reagavimo į nelaimę pastangas;

22.

pabrėžia, kad sustiprinus ES reagavimo į nelaimes pajėgumus ES galės nuosekliau prisidėti prie bendros JT vadovaujamos pagalbos ir koordinavimo;

23.

patvirtina, kad valstybių narių valdomi ES finansuojami ištekliai turėtų papildyti valstybių narių išteklius, kuriuos galima panaudoti pagalbos operacijose; pažymi, kad šie ištekliai turėtų būti paremti modeliais, sukurtais vykdant parengiamuosius veiksmus, sėkmingai išbandytus pastarojo meto nelaimių metu Europoje ir už jos ribų, pavyzdžiui, tarptautiniu Baltijos šalių reagavimo į potvynius moduliu ir kovos su gaisrais rezervo papildomomis taktinėmis oro pajėgomis;

24.

ragina Komisiją kartu su valstybėmis narėmis nustatyti esamus pajėgumų trūkumus; Turėtų būti apsvarstyta galimybė sukurti ES lygmens išteklius išvengiant bet kokios konkurencijos ir (arba) sutapimo su nacionaliniais ištekliais, siekiant panaikinti esamus pajėgumų trūkumus, jei šie ištekliai leistų labai sutaupyti visai ES ar leistų gauti išteklių, neprieinamų atskirai veikiančioms valstybėms narėms, tuo būdu sukuriant gerą naštos pasidalijimo modelį;

25.

taip pat mano, kad svarbu nustatyti išteklių trūkumus ir išsiaiškinti, kaip konkrečiai ES galėtų prisidėti prie valstybių narių pastangų pagerinti pasirengimą; mano, kad veiksmingesnis esamų išteklių panaudojimas padės išvengti papildomo finansinio ir administracinio biurokratizmo, visų pirma regionų ir vietos administravimo srityje;

26.

ragina Komisiją siekti ES dalyvavimo išteklių, pajėgumų ir koordinavimo veiksmuose tais atvejais, kai nelaimės atsitinka ES ir tiesiogiai paveikia jos piliečius;

27.

laikosi nuomonės, kad daugiausia dėmesio reikėtų skirti visapusiškam ir savalaikiam turimų finansinių išteklių panaudojimui, taip pat visų administracinių procedūrų, susijusių su šių išteklių mobilizavimu, supaprastinimui; mano, kad taip pat privalu imtis veiksmų siekiant užtikrinti, kad skubi humanitarinė pagalba nedelsiant pasiektų nuo nelaimių nukentėjusius žmones;

28.

mano, kad išankstinis planavimas ir pasirengimas operacijoms kuriant scenarijus, valstybių narių išteklių, kuriuos būtų galima panaudoti ES pagalbos nelaimės atveju operacijose, identifikavimas ir nepaprastosios padėties planavimas yra pagrindiniai pagerinto ES reagavimo į nelaimes elementai ir labai svarbūs greitoms operacijoms ir greitam tinkamam reagavimui į kiekvieną nelaimę; ragina Komisiją ir valstybes nares nedelsiant ir nepažeidžiant kitų veiksmų įgyvendinti šias priemones; galiausiai ragina Komisiją pradėti galimybių tyrimą, ar naudinga steigti ir iš ES mokslinių tyrimų biudžeto finansuoti Europos etalonines kovos su biologiniu terorizmu ir aukų tapatybės nustatymo laboratorijas suteikiant joms pavadinimus;

29.

visų pirma ragina tinkamai planuoti veiksmus, kurių būtų imamasi specifinių žmogaus sukeltų nelaimių – naftos išsiliejimo, incidentų branduolinėse jėgainėse, pavojingų medžiagų išsiliejimo žemėje ir jūroje – atveju;

30.

pritaria Komisijos sprendimui sujungti Stebėsenos ir informavimo centrą (angl. MIC) ir ECHO humanitarinės pagalbos krizių skyrių ir sukurti tikrą visą parą veikiantį reagavimo į nelaimes centrą, kuris taptų planavimo ir operacijų koordinavimo platforma, ir mano, kad tai yra žingsnis teisinga linkme; prašo, kad jis apimtų ir stebėjimo teritorijas, išankstinio įspėjimo bei įspėjimo apie pavojų veiklą, pagal subsidiarumo principą realiu laiku pasitelkiant į pagalbą valstybes nares; ragina Komisiją sustiprinti šį centrą ir jam leisti tapti greito ir veiksmingo visos Europos pagalbos natūra ir finansinės humanitarinės pagalbos koordinavimo centrine platforma; pabrėžia, kad jis turėtų veikti kaip vieno langelio principu pateikti visiems pagalbos prašymams, susijusiems su visų rūšių gaivalinėmis ir žmogaus sukeltomis nelaimėmis, siekiant, kad ES reagavimas būtų nuoseklus;

31.

ragina ECHO krizių skyrių ir Stebėsenos ir informavimo centrą sujungti efektyviai, užtikrinant tinkamą finansavimą;

32.

ragina Komisiją naują Europos reagavimo į nelaimes centrą aktyviai sieti su dviem Bendrijos miškų apsaugos nuo miškų gaisrų priemonėmis EFFIS ir EFFICS;

33.

ragina Komisiją koordinuoti veiksmus įvykus nelaimei, supaprastinant ir optimizuojant esamą universaliąją paslaugą ir pagalbos telefono numerio 112 naudojimą;

34.

pabrėžia, kad, siekiant užtikrinti prognozuojamą, greitą ir efektyvią pagalbą aukoms ir išvengti vėlavimo, dubliavimo ir sutapimų, reagavimo į nelaimes centras ir valstybės narės sprendimus panaudoti išteklius iš bendrų išteklių atsargų turi priimti greitai;

35.

mano, kad reikėtų parengti svarbiausių išteklių, kuriuos valstybės narės galėtų skirti ES reagavimui į nelaimes pagal šiuos scenarijus, sąrašą ir žemėlapį;

36.

ragina, atsižvelgiant į atitinkamas Komisijos, Vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai ir Europos išorės veiksmų tarnybos (EIVT), kuri turėtų suvokti savo įgaliojimus ir kitų dalyvių įgaliojimų ribas, institucines funkcijas, užtikrinti ES veiksmų aiškumą ir nuoseklumą; todėl ragina Komisiją ir EIVT sukurti atitinkamas darbo priemones ir skaidrias taisykles siekiant, kai įmanoma, užtikrinti glaudų bendradarbiavimą ir koordinavimą klausimų, susijusių su ES reagavimu į nelaimes, tam panaudojant esamus mechanizmus nelėtinant reagavimo į nelaimes operacijų; pabrėžia, kad tarnybų veikla turi būti koordinuojama lanksčiai, paprastai ir greitai, įtraukiant tik atsakingas tarnybas, privalančias priimti sprendimus labai greitai ir vengti sudėtingų administracinių procedūrų; pabrėžia, kad Europos Sąjungos humanitarinė pagalba turi būti teikiama nesivadovaujant jokiais politiniais sumetimais, kartu laikantis tarptautiniu mastu pripažintų humanitarinių principų;

37.

pabrėžia padidėjusį su miškų gaisrais susijusių nelaimių pavojų, visų pirma dėl klimato kaitos, dėl kurios kyla dideli gaisrai; ragina Komisiją naujame Europos reagavimo į nelaimes centre įsteigti konkretų kovos su šiuo pavojumi padalinį;

38.

pabrėžia, kad kraštutiniu atveju ir laikantis Oslo gairių naudojamos karinės priemonės, kurioms vadovauja civiliai, neretai svariai prisideda reaguojant į nelaimes, visų pirma kalbant apie specialius išteklius, strateginius transporto pajėgumus ar sunkiąją techniką; pabrėžia, kad visų civilinių ir karinių turimų pajėgumų ir valstybių narių krizių valdymo išteklių naudojimas turėtų būti gerinamas siekiant išvengti brangaus dubliavimo;

39.

pripažįsta, kad karinių išteklių (transporto, logistikos, saugumo pajėgumų) naudojimas gali iš esmės padėti vykdyti humanitarines operacijas, ypač įvykus didelio masto katastrofoms; primena, kad karinės priemonės turi būti naudojamos tik labai išskirtiniais atvejais, jei nėra kitos išeities, atsižvelgiant į Jungtinių Tautų rekomendacijas;

40.

ragina sukurti bendras ir efektyvias logistikos priemones, į kurias visų pirma būtų įtrauktos ES finansuojamos įvairios paskirties techninės pagalbos ir paramos grupės (angl. TAST), kurios galėtų teikti paramą bet kuriems vietoje veikiantiems ES ar valstybių narių pareigūnams ar grupėms, ypač situacijose, kai vietinė infrastruktūra sugriauta;

41.

ragina nelaimės atveju mobilizuoti techninės pagalbos ir paramos grupes ir parengti rekomendacijas, kaip šios grupės galėtų veiksmingiau padėti nukentėjusiems nuo nelaimės;

42.

siekdamas maksimaliai užtikrinti veiksmingumą ir tinkamą esamų pajėgumų naudojimą siūlo, kad būtų numatyta bendrai naudoti valstybių narių konsulinius išteklius siekiant greičiau ir kokybiškiau reaguoti į nelaimes pasauliniu lygmeniu, kuo geriau panaudojant jau turimas priemones; šiuo požiūriu rekomenduoja įvertinti įvairių valstybių narių konsulinius pajėgumus, kad būtų nustatytos esamos priemonės, kuriomis Europos Sąjunga naudojasi pasaulyje;

43.

atsižvelgdamas į esamas pagalbos sistemas, kurias koordinuoja Jungtinės Tautos, ragina sukurti pagerintą, sustiprintą, ekonomiškai efektyvesnį ir gerai koordinuojamą visos pagalbos natūra transportavimą į nelaimių vietas, visų pirma pasitelkiant racionalizuotas ir supaprastintas procedūras, padidinant bendro finansavimo dalį ir sukuriant naujus būdus gauti papildomų transporto pajėgumų, galbūt pasitelkiant pagrindų sutartis;

44.

primena esamas stebėsenos ir prevencijos priemones (visų pirma stebėjimo vietoje priemones), pvz., priemones, kurios numatytos pagal Europos Sąjungos pasaulinė aplinkos ir saugumo stebėsenos programa (GMES), INSPIRE ir GALILEO programas, kurios galėtų stebėti rajonus, kuriuose esama rizikos, tad ir pasirengti veiksmingiau teikti pagalbą aukoms nelaimės atveju; ragina Komisiją išnagrinėti galimybę užtikrinti, kad Europos Sąjunga galėtų naudotis reagavimui į nelaimes skirtomis saugiomis telekomunikacijų priemonėmis, taip pat priimti integruotus su krizės valdymu susijusius sprendimus pradedant prevencija ir baigiant atkūrimu; ragina Komisiją geriau įgyvendinti esamus ir būsimus sprendimus, susijusius su ryšių palydovais, ir pasinaudoti esamais bei būsimais šių ryšių palydovų pajėgumais, kad būtų galima lengviau plėtoti piliečiams teikiamas viešojo saugumo ir skubios pagalbos paslaugas palaikant ryšius su Europos kosmoso agentūra, valstybėmis narėmis ir suinteresuotosiomis šalimis (privačiais veiklos vykdytojais, pramonės atstovais);

45.

ragina Komisiją sukurti ryšių ir informacijos tinklą, ypač ištirti naudojimosi telekomunikacijų priemonėmis (įskaitant palydovines priemones) galimybes, kad gelbėjimo grupės galėtų greitai gauti tikslią informaciją ir veiksmingai paskirstyti būtiniausius daiktus bei įrangą, kurių reikia siekiant užtikrinti socialinę pertvarką po katastrofų.

46.

ragina sukurti išsamią informavimo strategiją, įtraukiant visas ES institucijas ir valstybes nares, socialinius partnerius ir pilietinę visuomenę, nes tai pagerins bendrą Europos veiksmų matomumą bei skaidrumą paramą gaunančiose šalyse ir Europos piliečių tarpe, ir kartu užtikrinti, kad pagalba nelaimės atveju niekada nebūtų antraeilė, palyginti su komerciniais ar politiniais ir strateginiais interesais; mano, kad šia strategija turi būti siekiama supaprastinti ir suvienodinti ryšių palaikymo metodus ir priemones; šiuo požiūriu siūlo, pavyzdžiui, įvesti bendrą visų ES darbuotojų aprangą ir bendras santrumpas, ES ženklų naudojimą kartu su nacionaline simbolika ir paskirti vieną atstovą spaudai, palaikantį ryšius reagavimo į nelaimes klausimais; ragina, kad bet kokioje informavimo strategijoje būtų aiškiai atskirta, kas yra humanitarinė pagalba ir kas yra karinė veikla;

47.

pabrėžia, kad informacija yra dar vienas gyvybiškai svarbus veiksmingos nelaimių prevencijos ir reagavimo politikos visais lygmenimis aspektas ir kad nuolat keičiantis rizikai reikia nuolat atnaujinti žinias, patikimus ir palyginamus duomenis apie įvykių dažnumą, pavojus ir susijusias nelaimių pasekmes bei su tuo susijusias analitines priemones; todėl reikalauja suderintų veiksmų, daugiau techninės ir mokslinės informacijos ir profesinės patirties ir sistemingos jos sklaidos bei keitimosi gerąja praktika, įskaitant įgytos patirties analizę ir pritaikymą praktikoje, pavyzdžiui, patirtį įgytą anksčiau įgyvendinant projektus pagal Bendrijos iniciatyvą INTERREG;

48.

pažymi, kad būtina didinti visuomenės informavimą apie tai, kaip elgtis gaivalinių nelaimių metu, skiriant ypatingą dėmesį jaunimo nuo mokyklinio amžiaus švietimui; prašo Komisijos skatinti, įtraukiant mokyklas bei specialias savanorių asociacijas, prognozavimo, prevencijos ir atsparumo kultūrą, nes ji yra būtina sąlyga siekiant optimizuoti civilinę saugą;

49.

pabrėžia esminį regiono ir vietos valdžios institucijų vaidmenį, kadangi, atsitikus nelaimei, visų pirma įvykus tarpvalstybinėms nelaimėms, jos atsiduria dėmesio centre, ir jų dalyvavimas gali padidinti ES matomumą piliečiams; todėl ragina Komisiją užtikrinti, kad valstybės narės įtrauktų savo regionų ir vietos valdžios institucijas į reagavimo į nelaimes sistemos ankstyvuosius etapus, remiantis daugiapakopio valdymo modeliu, kuris taikomas sanglaudos politikoje, taikant visiems reagavimo į nelaimes mechanizmo dalyviams naudingą komunikacijos strategiją;

50.

ragina Komisiją ir valstybes nares plėtoti informavimo ir prevencijos sistemą, kurią suprastų visi Europos piliečiai kelionių metu, tiek ES viduje, tiek už valstybių narių ribų; šiuo tikslu siūlo ES pasuose nurodyti pagalbos telefono numerį 112, aiškiai nurodant, kad juo galima skambinti visoje ES, kad juo gali pasinaudoti keliautojai ES viduje, ir taip įrašyti Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 23 straipsnį, kuriame nurodoma, kad „kiekvienas Sąjungos pilietis, būdamas trečiojoje šalyje, kurioje jo valstybei narei nėra atstovaujama, turi teisę į bet kurios kitos valstybės narės diplomatinių arba konsulinių įstaigų teikiamą apsaugą <…>“, kuo gali pasinaudoti keliaujantys į ne ES valstybes nares;

51.

ragina apie Europos bendrąjį pagalbos numerį „112“ geriau informuoti Europos Sąjungos piliečius ir ES besilankančius trečiųjų šalių piliečius, ypač naudojantis rašytine, garso bei vaizdo žiniasklaida ir skelbiant viešus skelbimus, kad visi asmenys, norėdami pranešti apie bet kokią Bendrijoje įvykusią nelaimę, šiuo numeriu galėtų naudotis automatiškai;

52.

mano, kad vykdant bendrą ES darbuotojų ir ekspertų mokymą reagavimo į nelaimes srityje būtų galima plėsti žinias, tobulinti darbo metodus ir bendras ES veiksmų procedūras, taikant bendrą mokymo ir specializacijos modulių pagrindą; atsižvelgdamas į tai, rekomenduoja vykdyti bendras civilinių ir karinių logistikos padalinių reagavimo į nelaimes pratybas;

53.

pažymi, kad nelaimių prevencija dažnai yra pigesnė negu kova su jų padariniais; todėl pabrėžia, kad gyvybiškai būtina papildyti Europos Sąjungos reagavimo į nelaimes pajėgumų stiprinimo politiką stiprinant ES ir valstybių narių rizikos numatymo ir prevencijos politiką, ir ragina Komisiją parengti visapusišką ir novatorišką ES nelaimių rizikos mažinimo strategiją; ragina ankstyvam galimų nelaimių nustatymui skirti pakankamai išteklių ir prašo Komisijos užtikrinti, kad per struktūrinių fondų ir Solidarumo fondo peržiūrą būtų skatinama parengti politiką ir investuoti šiose srityse; be to, ragina vykdyti veiksmingesnę švietimo ir prevencijos politiką, investuoti į nelaimių ir klimato kaitos prevenciją, priimti atitinkamus teisės aktus dėl vandens valdymo ir veiksmingo rizikos valdymo ir nuodugniai prižiūrėti potvynių direktyvos įgyvendinimą regioniniu ir vietos lygmenimis; šiuo atžvilgiu pažymi, kad esminį vaidmenį nelaimių prevencijoje atlieka regiono ir vietos valdžios institucijos, įgyvendindamos rizikos prevencijos strategijas teritoriniu lygmeniu, įskaitant bendrus veiksmus, kuriuose dalyvauja komandos iš įvairių šalių;

54.

primena Europos Parlamento paskelbtą poziciją, kad, atsižvelgiant į sausros, miškų gaisrų ir dykumėjimo reiškinių sąveiką, Komisija pateiks pasiūlymą, panašų į direktyvą dėl potvynių, kurio bus skatinama sukurti ES programą dėl vandens trūkumo, sausros ir dėl prisitaikymo prie klimato kaitos; taip pat primena, kaip svarbu sukurti Europos sausrų stebėjimo tarnybą kaip žinių apie sausras ir jų padarinių švelninimą bei kontrolę centrą;

55.

taip pat primena apie Komisijai pateiktą prašymą priimti direktyvą dėl gaisrų prevencijos ir valdymo, kurioje būtų numatytas reguliarus duomenų rinkimas, žemėlapių sudarymas ir rizikos juostų nustatymas, gaisrų pavojaus valdymo plano parengimas, valstybių narių paveiktų išteklių ir turimų priemonių surašymas, įvairių administracijos institucijų veiklos koordinavimas, būtinieji darbuotojų išsilavinimo reikalavimai ir atsakomybės už aplinkosaugą bei atitinkamų sankcijų apibrėžimas;

56.

mano, kad labai svarbu, atsižvelgiant į Europos teritorinio bendradarbiavimo tikslą, toliau išnaudoti šio bendradarbiavimo teikiamas galimybes; mano, kad šiuo atžvilgiu Europos teritorinio bendradarbiavimo grupė (ETBG) gali tapti svarbia priemone siekiant toliau stiprinti tarptautinį, tarpvalstybinį ir tarpregioninį bendradarbiavimą net ir su tomis šalimis, kurios nėra ES valstybės narės; mano, kad regionų bendradarbiavimo plėtojimas už valstybių ribų rodo tai, kad regionai, greitai teikdami pagalbą, nepaprastai daug prisideda prie civilinės saugos; mano, kad šis vaisingas bendradarbiavimas, be kita ko, turi bendrą tikslą – sudaryti pavojų žemėlapį ir įvertinti galimą riziką ir kad būtent šioje srityje ES, visų pirma gerindama koordinavimą, gali naudingai ir matomai prisidėti prie dar veiksmingesnio ir naudingesnio bendradarbiavimo;

57.

atkreipia dėmesį į tai, kad Europos savanoriškos veiklos metais būtų simboliška ir naudinga remti valstybes, kurios siekia skatinti tokią veiklą ir remti tokias organizacijas;

58.

ragina Komisiją kaip galima greičiau ir ne vėliau kaip iki 2011 m. pabaigos tam tikslui parengti plataus užmojo teisėkūros pasiūlymus;

59.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.