KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI, TARYBAI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI IR REGIONŲ KOMITETUI

Universaliosios paslaugos e. ryšių srityje. Viešųjų konsultacijų rezultatų ir trečiojo periodinio universaliųjų paslaugų apimties persvarstymo ataskaita pagal Direktyvos 2002/22/EB 15 straipsnį

(Tekstas svarbus EEE)

KOMUNIKATO TIKSLAS

2008 m. rugsėjo mėn. vykdydama antrąjį periodinį universaliųjų paslaugų e. ryšių srityje apimties persvarstymą[1] Komisija konsultavosi su suinteresuotosiomis šalimis keliais ilgojo laikotarpio politikos klausimais. Prieš priimant telekomunikacijų teisės aktų paketą 2009 m. Komisija Europos Parlamentui patvirtino, kad visapusiškai konsultuosis šia tema.

Šiame dokumente aprašyti 2010 m. kovo–gegužės mėn. vykdytų konsultacijų dėl universaliųjų paslaugų e. ryšių srityje principų rezultatai. Be to, čia rašoma apie trečiąjį periodinį universaliųjų paslaugų apimties persvarstymą pagal Universaliųjų paslaugų direktyvos 2002/22/EB[2] 15 straipsnį. Tai pat trumpai aptariamos priemonės, kurių turėtų imtis valstybės narės įgyvendindamos Universaliųjų paslaugų direktyvą. Prie ataskaitos pridedamas trumpas Komisijos tarnybų darbinis dokumentas[3], kuriame apibendrinti per viešas konsultacijas gauti atsakymai.

Universaliosioms paslaugoms e. ryšių srityje taikomos ES taisyklės buvo parengtos dešimtajame dešimtmetyje visiškai liberalizuojant rinką. Pagal sumanymą universaliųjų paslaugų įpareigojimas turėtų veikti kaip socialinė garantija tais atvejais, kai vien rinkos jėgų nepakanka, kad vartotojams, ypač gyvenantiems atokiose vietovėse arba gaunantiems mažai pajamų ar turintiems negalią, būtų užtikrintos pagrindinės paslaugos už prieinamą kainą. Kad būtų pasiekti trys socialinės garantijos koncepcijos tikslai (t. y. paslaugų teikimas, kainos prieinamumas ir naudojimosi galimybė), teikti tokias pagrindines paslaugas gali būti paskirta viena arba kelios įmonės.

Atitinkamai valstybės narės turi užtikrinti, kad visi galutiniai paslaugų gavėjai turėtų fiksuotos vietos prieigą prie balso ir duomenų perdavimo ryšio, įskaitant veiksmingą interneto prieigą, ir kad rinka būtų kuo mažiau iškreipiama. Universaliųjų paslaugų direktyvoje neteikiama pirmenybė jokiai konkrečiai šių paslaugų teikimo technologijai.

Jei universaliųjų paslaugų įpareigojimo kaina yra nepagrįstai didelė prievolė paskirtajai (-osioms) įmonei (-ėms), tai patirtos grynosios sąnaudos jai (joms) turi būti kompensuojamos. Tokia kompensacija gali būti finansuojama viešosiomis lėšomis ir (arba) iš fondo, į kurį įmokas moka elektroninių ryšių sektoriaus rinkos dalyviai. Šiuo metu 22 valstybėse narėse finansuojama tik iš sektoriaus fondų[4], dviejose valstybėse narėse numatytas finansavimas viešosiomis lėšomis ir iš sektoriaus fondo, o trijose – tik viešosiomis lėšomis.

Kelios valstybės narės, naudodamosi savo veiksmų laisve, nepaskyrė universaliųjų paslaugų teikėjo arba nustatė mažiau griežtus įpareigojimus, susijusius su tais paslaugų elementais, kuriuos jau užtikrina rinka (pvz., taksofonai ir abonentų knygos).

2002 m. Universaliųjų paslaugų direktyvoje veiksmingai interneto prieigai numatyta siaurajuosčio ryšio duomenų perdavimo sparta[5], 2009 m. telekomunikacijų teisės aktų pakete valstybėms narėms numatyta galimybė prireikus nacionaliniu lygiu lanksčiau nustatyti duomenų perdavimo spartą; be kitų dalykų, jos gali nustatyti plačiajuosčio ryšio spartą atitinkančią duomenų perdavimo spartą[6]. Iki šiol Suomija, Ispanija ir Malta priėmė teisės aktus, kuriais į nacionalinį universaliųjų paslaugų įpareigojimą įtrauktas plačiajuostis ryšys.

2011 m. liepos 5 d. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją[7], kurioje pabrėžė universaliųjų paslaugų įpareigojimo kaip socialinės garantijos svarbą socialinei įtraukčiai užtikrinti.

VIEšų KONSULTACIJų REZULTATAI

Konsultuojantis siekta išsiaiškinti, ar atsižvelgiant į šiandienos sutelktą ir konkurencingą e. ryšių aplinką būtina persvarstyti bendrą ES universaliųjų paslaugų metodą ir principus. Vienas iš esminių klausimų buvo, ar plačiajuosčio ryšio srityje universaliųjų paslaugų įpareigojimas turėtų tapti aktyviai taikoma priemone, todėl atlikti tam tikrą funkciją siekiant užtikrinti plačiajuostį ryšį visiems, ar šis klausimas turėtų būti sprendžiamas kitomis ES ir nacionalinėmis politikos priemonėmis, o universaliųjų paslaugų įpareigojimas liktų socialine garantija. Kiti svarbūs per konsultacijas iškelti klausimai: universaliųjų paslaugų samprata, jų finansavimas ir valstybių narių lankstumas jas įgyvendinant.

Konsultuojantis pareikšta daug nuomonių, tačiau aiškiai nesutarta, kokia yra būsima universaliųjų paslaugų įpareigojimo funkcija siekiant Europos plačiajuosčio ryšio tikslų. Vis dėlto daug suinteresuotųjų šalių, ypač valdžios ir nacionalinės reguliavimo institucijos, remia esamus principus ir pritaria tam, kad toliau būtų laikomasi pagrindinių universaliųjų paslaugų įpareigojimo tvarkos elementų. Atsakymų santrauka pateikta pridedamame Komisijos tarnybų darbiniame dokumente[8].

SVARBIAUSI KLAUSIMAI. UNIVERSALIOSIOS PASLAUGOS IR PLAčIAJUOSTIS RYšYS

Pagrindiniai ES reguliavimo teisės aktai ir juose numatyta atviros prieigos politika skatino konkurencingas rinkas, todėl didėjo vartotojų pasirinkimo galimybės ir mažėjo kainos, o kai kurios ES valstybės narės pagal plačiajuosčio ryšio rodiklius pirmauja pasaulyje. Europos Sąjungoje didžiausia plačiajuosčio ryšio skvarba yra tose valstybėse narėse, kuriose yra infrastruktūros konkurencija ir veiksmingas ex ante reguliavimas, kuriuo skatinama paslaugų konkurencija, jei infrastruktūros konkurencija neįmanoma.

Europos skaitmeninėje darbotvarkėje[9] išvardyta socialinė ir ekonominė plačiajuosčio ryšio nauda, įskaitant jo svarbą dalyvavimui visuomenės gyvenime ir užimtumui. Europos skaitmeninėje darbotvarkėje nustatytas bazinio plačiajuosčio ryšio tikslas – iki 2013 m. tokie tinklai turėtų tapti prieinami 100 proc. ES piliečių. Sparčiojo ir itin spartaus interneto tikslas – užtikrinti, kad iki 2020 m. visi ES piliečiai galėtų naudotis 30 Mbps spartos ryšiu, o 50 proc. arba daugiau ES namų ūkių naudotųsi spartesniu kaip 100 Mbps ryšiu. Šiems tikslams pasiekti reikia nemažai viešojo ir privačiojo sektorių subjektų investicijų. Kad šis procesas vyktų lengviau, Komisija 2010 m. rugsėjo mėn. priėmė plačiajuosčio ryšio dokumentų paketą, sudarytą iš: i) komunikato plačiajuosčio ryšio klausimais[10] , kuriame nustatyti priemonių pagrindai ir pateikti pasiūlymai valstybėms narėms, kaip pasiekti tikslus; ii) rekomendacijos dėl naujos kartos prieigos[11] , kurioje nustatytos reguliavimo gairės, kad privačiojo sektoriaus investicijos būtų skatinamos užtikrinus teisinį tikrumą; ir iii) daugiametės Radijo dažnių spektro politikos programos[12] pasiūlymo, kuriuo siekiama gerinti radijo dažnių spektro koordinavimą ir valdymą Europos Sąjungoje ir taip kurti geresnes belaidžio plačiajuosčio ryšio plėtros sąlygas.

Be to, galima naudoti įvairias politikos priemones (bendram) infrastruktūros plėtros finansavimui, įskaitant viešąsias lėšas, pavyzdžiui, paskolas, dotacijas viešojo ir privačiojo sektorių partnerystės susitarimams. Plačiajuosčio ryšio diegimo gairėse[13] paaiškinta, kaip pagal ES valstybės pagalbos taisykles viešosios lėšos gali būti skiriamos plačiajuosčio ryšio plėtrai, kad aprėptis būtų užtikrinta ir tose vietovėse, kuriose nėra komercinio intereso. 2007–2013 m. struktūrinių fondų programose taip pat numatyta beveik 2,3 mlrd. EUR informacinių ir ryšio technologijų infrastruktūrai, visų pirma plačiajuosčio ryšio tinklams. Be to, 2014–2020 m. finansinėse programose Komisija pasiūlė 9,2 mlrd. EUR biudžeto Europos infrastruktūros tinklų priemonę[14], kad būtų skatinamos konkurenciją stiprinančios investicijos, dotacijos ir kreditingumo didinimas plačiajuosčio ryšio projektams ir skaitmeninių paslaugų infrastruktūrai.

Europos skaitmeninėje darbotvarkėje numatytos paklausos skatinimo priemonės; be kitų dalykų, e. sveikatos ir e. valdžios paslaugų populiarinimas, paprastesnė elektroninės medžiagos teisių valdymo licencijavimo tvarka ir paprastesnė elektroninė prieiga prie garso ir vaizdo turinio[15], skaitmeninio raštingumo, įgūdžių ir įtraukties užtikrinimo iniciatyvos. Komisija mano, kad plačiajuosčio ryšio paklausos skatinimas vers diegti plačiajuosčio ryšio tinklus ir taip bus stimuliuojamas efektyvus ciklas.

Kitaip nei telefonijos rinka daugiau kaip prieš dešimtmetį 15 valstybių narių Europos Sąjungoje, plačiajuosčio ryšio rinka 27 valstybių narių Europos Sąjungoje dar nebrandi – jai veikiau būdingos inovacijos ir dinamiška raida. Technologijų, konkurencijos ir reguliavimo pokyčiai, pavyzdžiui, mažėjančios belaidės technologijos sąnaudos ir „skaitmeninis dividendas“, turbūt gerokai padidins plačiajuosčio ryšio aprėptį.

Vidutiniškai 95,1 proc. ES gyventojų gali naudotis fiksuotojo plačiajuosčio ryšio tinklu, tačiau kaimo vietovėse visoje ES jis prieinamas tik 82,8 proc. gyventojų, o Bulgarijos, Slovakijos, Lenkijos, Rumunijos ir Kipro kaimo vietovėse – 60 proc. arba mažiau gyventojų (žr. 4.1 skirsnį). Plačiajuosčio ryšio infrastruktūros diegimo arba modernizavimo sąnaudos tose vietovėse, kuriose ji išplėtota nepakankamai, yra didelės. Komisijos užsakyto tyrimo[16] duomenimis, pasirinkus universaliųjų paslaugų įpareigojimą 2 Mbps plačiajuosčio ryšio jungties[17] teikimui (aprėpčiai) ir kainos prieinamumui (subsidijuojamiems socialiniams tarifams) užtikrinti, per penkerius metus reikėtų apie 13,6 mlrd. EUR.

To paties tyrimo duomenimis, ši bendra suma prilygsta maždaug 2,7 mlrd. EUR per metus arba 0,69 proc. viso ES telekomunikacijų sektoriaus apyvartos[18]. Šis procentas valstybėse narėse labai skiriasi – jis didesnis tose valstybėse, kuriose gyventojų tankis mažas, reljefas netolygus arba mažiau išplėtota infrastruktūra. Didžiausia sąnaudų proporcija yra Rumunijoje (4,6 proc.), mažiausia – Liuksemburge (0,08 proc.). Absoliučiais skaičiais vidutinės ES sąnaudos vienam namų ūkiui būtų apie 14,40 EUR per metus, o Rumunijoje – iki 30 EUR. Dabartinės metinės sąnaudos vienam namų ūkiui septyniose valstybėse narėse, sukūrusiose universaliųjų paslaugų įpareigojimo fondus, yra, pavyzdžiui, 0,05–4,19 EUR[19].

2009 m. telekomunikacijų teisės aktų pakete pripažinta didesnė įvairovė 27 valstybių narių Europos Sąjungoje, todėl valstybėms narėms leista lanksčiai pagal nacionalines aplinkybes spręsti dėl duomenų perdavimo spartos, siejamos su universaliųjų paslaugų įpareigojimu, ir tam reikalingas grynąsias sąnaudas finansuoti viešosiomis lėšomis ir (arba) iš fondo, kurį finansuos sektorius.

Tačiau akivaizdu, kad, jei visoje Europos Sąjungoje universaliųjų paslaugų įpareigojimas būtų taikomas plačiajuosčiam ryšiui, gerokai padidėtų sektoriaus finansavimo ir tam tikros valstybės vartotojų grupių kryžminio subsidijavimo poreikis; sektoriui tenkanti prievolė ir poveikis vartotojų kainoms būtų didžiausias tose valstybėse narėse, kuriose plačiajuosčio ryšio aprėptis ir pajamų lygiai yra šiuo metu maži. Be to, jei ES arba nacionaliniu lygiu plačiajuosčio ryšio įpareigojimas būtų nustatytas per anksti, kiltų pavojus iškreipti rinkas ir būtų stabdomos privačiojo sektoriaus investicijos į plačiajuostį ryšį. Tikėtina, kad telekomunikacijų įmonės investuos į pelningus naujus tinklus, tačiau kyla esminis klausimas, ar platus universaliųjų paslaugų įpareigojimas, kuriuo vien dėl socialinės įtraukties tikslų sektoriui būtų nustatyta didelė prievolė, būtų tinkama ir perspektyvi priemonė, atsižvelgiant į tai, kad visur veikiančiu plačiajuosčiu ryšiu visapusiškai naudosis kiti privačiojo ir viešojo sektorių subjektai ir apskritai visa visuomenė.

TREčIAS PERIODINIS UNIVERSALIųJų PASLAUGų APIMTIES PERSVARSTYMAS ES LYGIU

Universaliųjų paslaugų direktyvoje Komisija raginama kas trejus metus persvarstyti universaliųjų paslaugų apimtį atsižvelgiant į technologijų, socialinius bei ekonominius pokyčius ir visų pirma atkreipti dėmesį į judrųjį ryšį bei duomenų perdavimo spartą. Tos direktyvos V priede nustatytos tam tikros aplinkybės, į kurias Komisija turi atsižvelgti spręsdama, ar tam tikros paslaugos turi būti įtrauktos į universaliąsias paslaugas, kaip antai:

1. ar konkrečios paslaugos prieinamos daugumai vartotojų ir ar jie jomis naudojasi; ar tokių paslaugų trūkumas mažesniajai vartotojų daliai ir nesinaudojimas jomis sąlygoja socialinę atskirtį;

2. ar konkrečių paslaugų prieinamumas ir naudojimasis jomis teikia grynąją naudą visiems vartotojams, kad yra būtina viešajam sektoriui įsikišti tais atvejais, kai konkrečios paslaugos visuomenei neteikiamos įprastomis komercinėmis sąlygomis?

Be to, Universaliųjų paslaugų direktyvos 25 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad į tokių paslaugų apimtį paslauga gali būti įtraukta, jei ji yra prieinama didžiajai gyventojų daliai. Pirmiau (2005–2006 ir 2008 m.) persvarstant[20] padaryta išvada, kad nei judrusis, nei plačiajuosti ryšys šių kriterijų neatitinka, todėl universaliųjų paslaugų apimtis nepakeista.

Plačiajuostis ryšys

2010 m. pabaigoje fiksuotojo plačiajuosčio ryšio tinklais skaitmeninėmis abonento linijomis galėjo naudotis apie 95 proc. ES gyventojų[21].

1 pav. Europos Sąjungos gyventojų, kurie gali naudotis fiksuotojo plačiajuosčio ryšio tinklu, dalis, 2010 m.

[pic]

Šaltinis: IDATE, 2010 m.

2011 m. pradžioje Europos Sąjungoje buvo apie 133 mln. fiksuotojo ir 36 mln. judriojo plačiajuosčio ryšio abonento linijų; šie duomenys rodo, kad judrusis ryšis tampa vis svarbesnis didėjančiai plačiajuosčio ryšio skverbčiai.

70 proc. ES namų ūkių veikia interneto prieiga, o 61 proc. – laidinės arba belaidės plačiajuosčio ryšio jungtys[22]. Tačiau valstybių narių plačiajuosčio ryšio naudojimo rodikliai labai skiriasi. Plačiajuosčio ryšio skverbtis svyruoja nuo 23 proc. namų ūkių Rumunijoje ir 26 proc. namų ūkių Bulgarijoje iki 80 proc. namų ūkių Nyderlanduose ir Danijoje ir 83 proc. namų ūkių Švedijoje.

2 pav. Plačiajuosčio ryšio skverbtis, ES namų ūkių proc., 2010 m[23].

[pic]

Todėl namų ūkių lygiu (paprastos) vartotojų daugumos Europos Sąjungoje naudojimosi plačiajuosčiu ryšiu slenkstis pasiektas, tačiau ši dauguma nėra didžioji gyventojų dalis pagal Universaliųjų paslaugų direktyvos 25 konstatuojamąją dalį. Tačiau svarbiausia, kad, atsižvelgiant į tai, kad skverbtis įvairiose valstybėse narėse labai skiriasi ir tai, kad penkiose valstybėse narėse ji mažesnė nei 50 proc., telekomunikacijų paslaugų teikėjams ir galiausiai vartotojams tose valstybėse narėse tektų neproporcingai didelės sąnaudos, jei universaliųjų paslaugų įpareigojimas plačiajuosčiam ryšiui būtų taikomas visoje Europos Sąjungoje. Iš tikrųjų, tyrimo duomenimis[24] (į juos įskaičiuoti 75 metų ir vyresnių asmenų namų ūkiai), skverbtis neviršija 50 proc. dvylikoje valstybių narių. Visuotinės plačiajuosčio ryšio aprėpties užtikrinimo sąnaudos būtų didelės visų pirma tose valstybėse, kuriose gyventojų tankis mažas, reljefas netolygus ir (arba) mažiau išplėtota infrastruktūra. Jau minėta, kad vidutinės sąnaudos vienam namų ūkiui Rumunijoje veikiausiai būtų daugiau kaip du kartus didesnės už ES vidurkį. Todėl šiuo metu plačiajuosčio ryšio prieigos įtraukimas į universaliųjų paslaugų apimtį ES lygiu neatitiktų Universaliųjų paslaugų direktyvos antro kriterijaus, t. y. grynosios naudos teikimo visiems vartotojams.

Judrusis ryšys

Pagal nacionalines judriojo ryšio licencijas judriojo ryšio tinklai aprėpia daugiau kaip 95 proc. ES gyventojų[25]. 2010 m. spalio mėn. judriojo ryšio naudotojų buvo 124,2 proc.

3 pav. Judriojo ryšio abonentai ir skverbtis ES lygiu, 2004–2010 m.

[pic]

Šaltinis: 2011 m. Skaitmeninės darbotvarkės rezultatų suvestinė, elektroninių ryšių rinkos rodikliai.

89 proc. ES namų ūkių sudarė judriojo ryšio, o 71 proc. – fiksuotojo telefono ryšio abonentines sutartis, ir dabar telefonu galima naudotis 98 proc. visų ES namų ūkių.

4 pav. Telefono ryšys namuose, ES namų ūkių proc., 1999–2011 m.

[pic]

Šaltinis: E. ryšių namų ūkiuose tyrimai, 2011 m. liepos mėn.

Dėl kainos prieinamumo pasakytina, kad 2010 m. Europos Sąjungoje neintensyviai naudojamų paslaugų paketo kaina buvo 9,07 EUR per mėnesį arba 30 proc. mažesnė, palyginti su 2006 m[26].

Pastebima, kad per laikotarpį nuo paskutinio persvarstymo judriojo ryšio paslaugos atpigo, o jų skverbtis padidėjo. Tai patvirtina ankstesnio persvarstymo analizės išvadas, kad dėl judriojo ryšio paslaugų teikėjų konkurencijos vartotojai jau gali naudotis šiomis paslaugomis už prieinamą kainą ir socialinės atskirties rizikos nėra. Todėl judrusis ryšys neatitinka kriterijų, pagal kuriuos jis galėtų būti įtrauktas į universaliųjų paslaugų apimtį ES lygiu. Tačiau tai nereiškia, kad belaidžio ryšio technologijos negali būti naudojamos jungčiai fiksuotoje vietoje užtikrinti pagal universaliųjų paslaugų įpareigojimą.

Komisija toliau stebės, kokių ypatingų poreikių turi neįgalūs asmenys, įskaitant visų pirma klausimus, susijusius su judriojo ryšio telefono paslaugomis[27], ir išvadas pateiks kitoje persvarstymo ataskaitoje.

PERSPEKTYVOS

Plačiajuosčio ryšio aprėpčiai užtikrinti pagal universaliųjų paslaugų įpareigojimą reikia daug lėšų, be to, toks įpareigojimas gali paveikti sektorių ir vartotojus, todėl valstybės narės, atsižvelgdamos į socialinės atskirties riziką, taip pat į galimą konkurencijos iškreipimą ir pernelyg didelę prievolę sektoriui, turi kruopščiai išnagrinėti, ar galima, atsižvelgiant į nacionalines sąlygas, plačiajuostį ryšį įtraukti į universaliųjų paslaugų įpareigojimo apimtį.

Atsižvelgiant į Universaliųjų paslaugų direktyvos įgyvendinimo nevienodais metodais riziką, Komisija mano, kad reikia daugiau gairių, siekiant užtikrinti, kad direktyvos įgyvendinimas atitiktų nuosekliai taikomus principus ir kad būtų atsižvelgta į nevienodas rinkų išvystymo stadijas valstybėse narėse. Tokios gairės padės išvengti socialinės atskirties rizikos ir kartu neproporcingos prievolės sektoriui.

Taip atsakoma į suinteresuotųjų šalių, su kuriomis konsultuotasi, išaiškinimo prašymus ir į Europos parlamento raginimą Komisijai „parengti gaires, kaip geriausia įgyvendinti ir vykdyti peržiūrėtą Universaliųjų paslaugų direktyvą, kad rinka nebūtų iškreipiama ir drauge būtų suteikiama galimybė valstybėms narėms priimti nuostatas, kurios geriausiai atitinka padėtį kiekvienoje valstybėje“ [28] .

Komisija mano, kad nuosekliam universaliųjų paslaugų įpareigojimo įgyvendinimui būtinas suderintas požiūris į kriterijus, kuriais apibrėžiama plačiajuosčio ryšio spartos veiksminga interneto prieiga, taip pat paskyrimo mechanizmai, finansavimas ir neįgaliems galutiniams paslaugų gavėjams skirtos priemonės. Komisija ketina tęsti diskusijas šiais klausimais su valstybėmis narėmis, Europos Parlementu ir kitomis suinteresuotosiomis šalimis.

- Universaliųjų paslaugų įpareigojimo, siejamo su plačiajuosčio ryšio spartos veiksminga interneto prieiga, apimtis [29]

Suderinti kriterijai, atitinkantys kriterijus, pagal kuriuos universaliųjų paslaugų apimtis keičiama ES lygiu[30], padėtų valstybėms narėms, svarstančioms, ar nacionaliniu lygiu apibrėžti tinklo jungtį plačiajuosčio ryšio spartos veiksmingai interneto prieigai, užtikrinti nuoseklumą, kuo labiau sumažinti rinkos iškreipimą ir kartu išvengti socialinės atskirties.

Pavyzdžiui, valstybių narių gali būti prašoma atlikti pirminį tokio sprendimo poveikio vertinimą; be kitų dalykų, gali būti vertinama bendra nacionalinė skverbtis pagal nacionalinę namų ūkių, kuriuose veikia plačiajuosti ryšys, procentinę dalį ir pagal namų ūkių, kuriuose veikiančio plačiajuosčio ryšio sparta yra lygi numatytai spartai arba už ją didesnė, procentinę dalį.

Atsižvelgiant į Universaliųjų paslaugų direktyvos 25 konstatuojamosios dalies sampratą, kad į universaliųjų paslaugų apimtį įtrauktos paslaugos turėtų būti prieinamos didžiajai gyventojų daliai, galėtų būti nustatyti tam tikri slenksčiai, pagal kuriuos būtų sprendžiama, ar pasiekta būtina plačiajuosčio ryšio skverbties kritinė masė. Komisija mano, kad šiame etape valstybių narių gali būti prašoma apsvarstyti, ar į universaliųjų paslaugų įpareigojimo apimtį įtraukti plačiajuosčio ryšio jungtis, jei čia aptariama duomenų perdavimo sparta nacionaliniu lygiu naudojama i) bent pusėje visų namų ūkių ir ii) bent 80 proc. visų namų ūkių, prijungtų prie plačiajuosčio ryšio tinklo[31].

Taip pat gali būti patariama, kad priimdamos sprendimus valstybės narės nustatytų savo konkrečius socialinius ir ekonominius tikslus ir norimus rezultatus. Tai galėtų būti:

- prognozė, kada be viešojo sektoriaus įsikišimo rinkoje atsirastų galimybė naudotis plačiajuosčiu ryšiu;

- socialinės ir ekonominės kliūtys, su kuriomis asmenys, įskaitant neįgalius galutinių paslaugų gavėjus, susidurtų neturėdami prieigos prie plačiajuosčio ryšio;

- universaliųjų paslaugų įpareigojimu vykdomo viešojo sektoriaus įsikišimo sąnaudos ir šių sąnaudų palyginimas su kitų metodų taikymu;

- viešojo sektoriaus įsikišimo nauda ir jos poveikis konkurencijai, rinkos iškreipimui ir platesniems politikos tikslams.

Todėl viešojo sektoriaus įsikišimas būtų taikomas tik tada, kai bendra nauda atsveria bendras sąnaudas.

- Bendri paskyrimo metodai

Surastas tinkamiausias universaliųjų paslaugų teikėjų paskyrimo metodas gali padėti kuo labiau sumažinti rinkos iškreipimą ir padidinti veiksmingumą. Reikalavimus atitinkančių įmonių skaičius gali būti nepagrįstai apribotas, jei paskyrimo proceso pradžioje būtų nustatyti teritorijos aprėpties reikalavimai. Atitinkamai paskyrimo mechanizmas, kurį taikydamos valstybės narės gali svarstyti visas technines universaliųjų paslaugų teikimo galimybes, veikiausiai duotų rentabiliausių rezultatų.

Nepagrįstai ilgas arba neribotos trukmės paskyrimo laikotarpis gali taip pat a priori užkirsti kelią kitų operatorių paskyrimui[32]. Pavyzdžiui, skaidrumas ir nediskriminavimas gali būti skatinami nustatant ribotus universaliųjų paslaugų įpareigojimo paskyrimo laikotarpius (pavyzdžiui, kaip Graikijoje ir Lenkijoje). Nuodugnus galimybių, įskaitant visas turimas technologijas, ir jų poveikio vertinimas padės nustatyti veiksmingiausias universaliųjų paslaugų teikimo priemones, todėl galėtų būti dažniau paskiriami alternatyvūs operatoriai (pavyzdžiui, kaip Estijoje) arba paskiriama daugiau kaip viena įmonė (pavyzdžiui, Čekijoje ir Prancūzijoje). Kad būtų išvengta diskriminacijos, paskyrimas gali būti organizuojamas taip, kad jis nebūtų ilgesnis už laikotarpį, būtiną susigrąžinti atitinkamas investicijų sąnaudas, ir neviršytų maksimalios trukmės (pavyzdžiui, dešimties metų).

- Nuoseklūs universaliųjų paslaugų teikimo grynųjų sąnaudų apskaičiavimo metodai

Siekiant visoje Europos Sąjungoje operatoriams užtikrinti sąnaudų veiksmingumą ir vienodas veiklos sąlygas, ypač svarbus metodas, kurį taikydamos nacionalinės kompetentingos institucijos apskaičiuoja grynąsias universaliųjų paslaugų teikimo sąnaudas. Veiksmingumas galėtų būti padidintas nustačius sistemingą metodą, kurį taikant grynosios universaliųjų paslaugų įpareigojimo sąnaudos apskaičiuojamos prieš paskyrimo procesą, ir viešai konsultuojantis dėl tokio metodo. Skaidrumas ir tikslumas taip pat būtų užtikrintas, jei būtų apskaičiuojamos kiekvienos paskirtos įmonės konkrečios grynosios sąnaudos. Teisingumo Teismas nustatė konkrečius elementus, į kuriuos turėtų būti atsižvelgiama vertinant nematerialią naudą, gaunamą dėl universaliųjų paslaugų įpareigojimo. Šie elementai turėtų būti nustatomi pagal verslo įvertinimo skaičiavimą; be kitų dalykų, turėtų būti atsižvelgiama į, pavyzdžiui, veikimą visoje teritorijoje; gyvavimo ciklo poveikį; rinkodaros, pardavimo, reklamos naudą; prekės ženklo įvaizdį; lojalumą ir atpažinimą, įmonės reputaciją; kitų komerciniu pagrindu teikiamų paslaugų naudą; prieigą prie abonentų duomenų, informacijos ir techninę bei komercinę naudą, gaunamą dėl didesnės tinklo apimties. Taip pat svarbu išaiškinti principus, pagal kuriuos nacionalinės kompetentingos institucijos įvertina, ar universaliųjų paslaugų įpareigojimas yra nepagrįstai didelė prievolė[33] paslaugų teikėjui. Šiuo atžvilgiu nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų išnagrinėti visas reikšmingas paskirtos įmonės charakteristikas, pavyzdžiui, įrangos, kurią įmonė naudoja universaliosioms paslaugoms teikti, technines ir ekonomines charakteristikas, įmonės ekonominę ir finansinę situaciją, taip pat jos rinkos dalį[34].

- Finansavimas

Bet kuris sektoriaus universaliųjų paslaugų finansavimo mechanizmas turi būti skaidrus, objektyvus, proporcingas ir nediskriminacinis; jį taikant, turėtų būti siekiama kuo mažiau iškreipti konkurenciją ir vartotojų paklausą[35].

Gali būti laikoma, kad universaliųjų paslaugų įpareigojimo finansavimas iš bendrosios mokesčių sistemos kelia mažiau iškreipimo problemų nei finansavimas iš sektoriaus fondo, nes geriau atitinka gaunamos socialinės ir ekonominės naudos pobūdį ir vartotojų mokėjimo pajėgumą. Suomijoje, Švedijoje ir Čekijoje numatyta šias sąnaudas atlyginti tik viešosiomis lėšomis, Maltoje ir Portugalijoje leidžiama derinti viešąsias lėšas ir sektoriaus fondus.

Atsižvelgiant į veikiausiai didesnes sąnaudas, susijusias su plačiajuosčio ryšio įtraukimu į universaliųjų paslaugų įpareigojimą, valstybės narės gali apsvarstyti, ar universaliųjų paslaugų teikimą finansuoti derinant viešąsias lėšas ir specialius sektoriaus fondus, kaip tai daroma kai kuriose valstybėse[36].

Jos taip pat galėtų nustatyti telekomunikacijų operatorių įnašo į sektoriaus kompensavimo fondą ribas.

Gali būti dvi tokių ribų formos. Pirma, pagal Universaliųjų paslaugų direktyvos 13 straipsnio 3 dalį valstybės narės gali nereikalauti įnašo iš tų įmonių, kurių nacionalinė apyvarta mažesnė už nustatytą ribą ( de minimis slenkstis). Šia nuostata naudojasi kelios valstybės narės. Galėtų būti taikomas bendras de minimis slenkstis grindžiamas atitinkamų operatorių pajamomis. Toks slenkstis galėtų būti fiksuota pinigų suma (pavyzdžiui, 5 mln. EUR) arba viso sektoriaus nacionalinės apyvartos procentinė dalis.

Antra, laikydamosi Universaliųjų paslaugų direktyvos 13 straipsnio 3 dalyje ir Direktyvos 2002/77/EB 6 straipsnio 1 dalyje aiškiai nurodyto proporcingumo principo, kelios valstybės narės nusprendė, kad verta nustatyti didžiausio operatorių individualaus įnašo ribą. Gali būti nustatyta bendra didžiausio operatorių individualaus įnašo riba, o grynųjų sąnaudų likutis finansuojamas viešosiomis lėšomis. Ši riba gali būti apskaičiuota kaip operatorių nacionalinės metinės apyvartos, pasiektos teikiant elektroninių ryšių tinklus ir paslaugas, procentinė dalis. Atsižvelgiant į tikėtinas veiksmingo operatoriaus universaliųjų paslaugų, įskaitant plačiajuostį ryšį, teikimo sąnaudas, gali būti nustatytas tam tikras šios ribos intervalas, pavyzdžiui, 0,4–0,65 proc. metinės apyvartos, tačiau ji negali būti didesnė nei faktinės grynosios universaliųjų paslaugų teikimo sąnaudos tam tikroje šalyje. Kelios valstybės narės savo teisės aktuose yra numačiusios didžiausio individualaus įnašo ribą, nustatytą pagal arba bendrąsias, arba grynąsias pajamas.

- Neįgaliems galutiniams paslaugų gavėjams skirtos priemonės

Atsižvelgiant į tai, kad persvarstytos Universaliųjų paslaugų direktyvos nuostatos, susijusios su neįgaliais galutiniais pasaugų gavėjais, yra griežtesnės, valstybės narės taip pat galėtų būti raginamos, rengiant savo nacionalinius universaliųjų paslaugų įpareigojimus, tinkamai atsižvelgti į šių paslaugų gavėjų poreikius.

IšVADOS

Komisijos nuomone, dabar nėra poreikio keisti universaliųjų paslaugų, kaip socialinės atskirties prevencijos priemonės, koncepcijos ir principų. Šiame etape nederėtų į universaliųjų paslaugų įpareigojimo apimtį įtraukti judriojo ryšio arba įpareigoti ES lygiu užtikrinti konkrečios duomenų perdavimo spartos plačiajuostį ryšį.

2009 m. telekomunikacijų teisės aktų pakete nustatytos lanksčios subsidiarumo principą atitinkančios sąlygos, pagal kurias valstybės narės, atsižvelgdamos į nacionalines sąlygas, nustato tinkamą tinklo jungčių, kuriomis užtikrinama veiksminga interneto prieiga, duomenų perdavimo spartą. Todėl pagrįstais atvejais bazinė plačiajuosčio ryšio prieiga gali būti nacionalinio lygio universaliųjų paslaugų įpareigojimo dalis, jei visuotinės plačiajuosčio ryšio aprėpties neužtikrino rinkos jėgos ir kitos politikos bei finansavimo priemonės. Kad rinka būtų kuo mažiau iškreipiama, valstybės narės turėtų visapusiškai atsižvelgti į kitokias nei universaliųjų paslaugų įpareigojimas viešojo sektoriaus įsikišimo priemones, kuriomis užtikrintų galimybę naudotis plačiajuosčiu ryšiu. Valstybės narės gali, tačiau nėra įpareigotos, į nacionalinio universaliųjų paslaugų įpareigojimo apimtį įtraukti plačiajuosčio ryšio prieigą.

Vis dėl to yra rizika, kad nevienodi nacionaliniai plačiajuosčio ryšio aplinkos kūrimo metodai galėtų iškreipti rinkas ir būtų nepagrįstai didelė prievolė sektoriui.

Komisija mano, kad patartina plačiajuosčio ryšio srityje atitinkamas Universaliųjų paslaugų direktyvos nuostatas taikyti pagal bendrą metodą. Taip universaliųjų paslaugų įpareigojimo tvarka būtų veiksmingesnė ir padidėtų sektoriaus reguliavimo nuspėjamumas, todėl investicijos ir konkurencija skaitmeninėje bendrojoje rinkoje teigiamai veiktų inovacijas, vartotojų pasirinkimo galimybes ir kainų prieinamumą. Šiame komunikate aptariamais klausimais Komisija tarsis su valstybėmis narėmis, Europos Parlamentu ir kitomis suinteresuotosiomis šalimis.

Atsižvelgdama į įvairias apsvarstytas galimybes, Komisija per 2012 m. pirmąjį ketvirtį pateiks pasiūlymų, kaip užtikrinti, kad iki 2015 m. viešojo sektoriaus interneto svetainės ir interneto svetainės, kuriose piliečiams teikiamos pagrindinės paslaugos, taptų visiškai prieinamos neįgaliems naudotojams.

Tikimasi, kad plačiajuosčio ryšio svarba Europos piliečiams toliau didės. Nors ES lygiu plačiajuostį ryšį įtraukti į universaliųjų paslaugų įpareigojimo apimtį būtų per anksti, Komisija toliau stebės plačiajuosčio ryšio rinkos pokyčius, įskaitant jų socialines aplinkybes. Į šiuos pokyčius ji atsižvelgs atlikdama kitą universaliųjų paslaugų apimties persvarstymą.

[1] COM(2008) 572.

[2] OL L 108, 2002 4 24, p. 51.

[3] SEC(2011) 1398.

[4] Latvijoje sektoriaus fondo kūrimas atidėtas iki 2013 m. birželio 1 d., kol kas kompensuojama viešosiomis lėšomis.

[5] Universaliųjų paslaugų direktyvos 8 konstatuojamoji dalis.

[6] Piliečių teisių direktyvos 5 konstatuojamoji dalis, OL L 337, 2009 12 18, p. 11.

[7] Rezoliucija (P7_TA(2011)0306): http://www.europarl.europa.eu/sides/getDoc.do?type=TA&reference=P7-TA-2011-0306&language=LT.

[8] Atsakymai paskelbti http://ec.europa.eu/information_society/policy/ecomm/library/public_consult.

[9] COM(2010) 245.

[10] COM(2010) 472.

[11] OL L 251, 2010 9 25, p. 35.

[12] COM(2010) 471.

[13] OL C 235, 2009 9 30, p. 7. Iki 2011 m. spalio mėn. pabaigos, taikant šią priemonę, leista teikti beveik 3,5 mlrd. EUR pagalbos plačiajuosčio ryšio projektams, kuriais stiprinama konkurencija.

[14] COM(2011) 500.

[15] Taip pat žr. žaliąją knygą garso ir vaizdo medžiagos klausimais. COM(2011) 427.

[16] Universaliųjų paslaugų teikimo persvarstymo tikslais atliktas ES politikos galimybių poveikio tyrimas (angl. Impact of EU Policy options for revision of the universal service provision ), Van Dijk Management Consultants et al. , 2010 m. spalio mėn. http://ec.europa.eu/information_society/policy/ecomm/library/ext_studies/index_en.htm.

[17] Grindžiama laidinių ir belaidžių technologijų deriniu.

[18] Tyrimo prognozė grindžiama 394 mlrd. EUR metine telekomunikacijų sektoriaus apyvarta. Jei būtų remiamasi faktine 2009 m. apyvarta 27 valstybių Europos Sąjungoje (332 mlrd. EUR, grindžiama 2011 m. skaitmeninės darbotvarkės rezultatų suvestinės dokumentais), metinės grynosios sąnaudos prilygtų maždaug 0,81 proc. telekomunikacijų sektoriaus pajamų 2009 m.

[19] Universaliųjų paslaugų sąnaudos šiose valstybėse narėse svyruoja nuo 0,5 mln. iki 70 mln. EUR.

[20] COM(2005) 203; COM(2006) 163; taip pat žr. 1 išnašą.

[21] Dėl plataus pasiekiamumo DSL aprėpties zona gali būti laikoma reprezentatyviu rodikliu fiksuotojo plačiajuosčio ryšio tinklo aprėpčiau stebėti. Tačiau prisijungti prie plačiajuosčio ryšio galima naudojantis kitomis fiksuotojo ryšio technologijomis.

[22] Į šiuos plačiajuosčio ryšio namų ūkiuose skverbties duomenis, grindžiamus Eurostato atliktu informacinių ir ryšio technologijų namų ūkiuose tyrimu, įskaičiuoti namų ūkiai, kuriuose yra bent vienas 16–74 metų amžiaus šeimos narys.

[23] 2010 m. Jungtinės Karalystės duomenų nėra. 2009 m. Jungtinės Karalystė rodiklis buvo 69,5 proc.

[24] Eurobarometro apklausa Nr. 362. http://ec.europa.eu/information_society/digital-agenda/scoreboard/docs/pillar/studies/eb_ecomm/final_reports/reporteb751sp362infsoecommunications_en_final.pdf.

[25] COM(2005) 203.

[26] Telekomunikacijų kainų pokyčių 1998–2010 m. ataskaita (angl. Report on Telecoms Price Developments from 1998 to 2010 ), Teligen, Strategy Analytics Ltd , 2010 m. gruodžio mėn.

[27] www.eaccessibility-monitoring.eu, vykdomas bandomasis Europos Komisijos tradicinės balso telefonijos alternatyvų projektas Reach112 (www.reach112.eu).

[28] Žr. 7 išnašą.

[29] Žr. aiškinamąjį dokumentą (COCOM10-31), kurį Komisijos tarnybos pateikė Ryšių komitetui.

[30] Universaliųjų paslaugų direktyvos 15 straipsnis, V priedas ir 25 konstatuojamoji dalis.

[31] Tyrimo duomenimis (žr. 16 išnašą), mūsų dienomis daugiau kaip 80 proc. ES fiksuotojo plačiajuosčio ryšio abonentų naudojasi didesne kaip 2 Mbps sparta.

[32] Komisija prieš Portugaliją, C-154/09.

[33] Pagal Universaliųjų paslaugų direktyvos 12 straipsnį.

[34] Komisija prieš Belgiją, C-222/08; Base NV ir kiti prieš Ministerraad, C-389/08.

[35] Žr. Universaliųjų paslaugų direktyvos 13 straipsnio 3 dalį ir Direktyvos 2002/77/EB 6 straipsnio 1 dalį.

[36] Bet kuriuo atveju universaliųjų paslaugų įpareigojimo finansavimas turi atitikti valstybės pagalbos teikimo taisykles.