LT
|
|
EUROPOS KOMISIJA
|
Briuselis, 2011.1.12
KOM(2011) 11 galutinis
Metinė augimo apžvalga
1 PRIEDAS
STRATEGIJOS „EUROPA 2020“ PAŽANGOS ATASKAITA
Metinė augimo apžvalga
1 PRIEDAS
STRATEGIJOS „EUROPA 2020“ PAŽANGOS ATASKAITA
Ši metinė augimo apžvalga, žyminti pirmojo Europos semestro pradžią, teikiama esminių pokyčių Europos Sąjungoje metu. Europa pradeda įveikti dvejus metus trukusį nuosmukį. Ekonomika vis stipriau ir sparčiau atsigauna, nors kai kurių šalių rinkose tebejaučiamas netikrumas ir tebevyksta finansų sektoriaus pertvarka.
Gerėjant perspektyvoms laikas imtis tvirtų politinių veiksmų. Norint įveikti krizę Europoje, nepakanka atkurti prieš krizę buvusią padėtį. Krizė atskleidė svarbiausius Europos ekonomikos trūkumus ir išryškino didėjantį vidaus disbalansą. Tvariu augimu ir darbo vietų kūrimu pagrįstas atsigavimas įmanomas tik šalinant pagrindinius struktūrinius trūkumus ir krizę panaudojant kaip akstiną Europos ekonomikos struktūrai iš esmės pertvarkyti.
Nors Europa su krizės padariniais sugebėjo susidoroti kur kas geriau nei kiti pasaulio regionai, kyla pavojus, kad pasaulinio masto sumaiščiai įveikti gali prireikti daugiau laiko. Dėl krizės ES ir JAV darbo našumo atotrūkis dar labiau išaugo. Konkurencingumas kainų ir sąnaudų požiūriu tebekelia problemų. Besiformuojančios ekonomikos šalių augimo tempas yra spartesnis už ES, nors kai kurios jų taip pat susiduria su dideliais ekonomikos sunkumais.
Strategija „Europa 2020“ yra ES ir jos valstybių narių parengta darbotvarkė, padėsianti „Europai atsigauti po krizės ir sustiprėti tiek viduje, tiek tarptautiniu lygiu“. Kad Europa įveiktų krizę, būtina suderinta ir išsami reformų programa, apimanti fiskalinį konsolidavimą, patikimų makroekonominių sąlygų atkūrimą ir sparčiai vykdomas augimą skatinančias priemones.
ES ir jos valstybėms narėms tenka bendra atsakomybė imtis sunkių, tačiau būtinų struktūrinių į ateitį nukreiptų reformų, kartu atkuriant fiskalinę tvarką ir patikimas makroekonomines sąlygas.
Europai būtina pradėti derinti reformas ir ekonomikos politiką, kad būtų užtikrinta, jog makroekonominis koregavimas, fiskalinis konsolidavimas ir politikos reformos vyktų tuo pačiu metu. Nors fiskalinis konsolidavimas yra būtina išankstinė augimo sąlyga, jo nepakanka augimui skatinti. Nesiėmus aktyvių politikos priemonių, tikėtina, kad per ateinantį dešimtmetį augimas bus silpnas. Augimas iš esmės priklausys nuo įmonėms, visų pirma MVĮ, ir pramonės sektoriams sudarytų verslo sąlygų. Neužtikrinus augimo dar sunkiau bus siekti fiskalinio konsolidavimo.
2010 m. birželio mėn. Europos Vadovų Taryba sukūrė Europos semestro koncepciją, kuria makroekonominės politikos pokyčiai susiejami su strategijoje „Europa 2020“ numatytomis struktūrinėmis reformomis. Europos semestras yra kiekvienų metų pirmo pusmečio laikotarpis, per kurį valstybės narės teikia suderintas pagal Stabilumo ir augimo paktą ir strategiją „Europa 2020“ rengiamas ataskaitas, valstybėms narėms teikiamos politikos gairės ir rekomendacijos prieš užbaigiant rengti nacionalinius biudžetus. Taip ES bus sustiprintas ekonominės politikos ex-ante koordinavimas ir priežiūra, bus galima derinti bendros ES lygmens darbotvarkės ir individualių veiksmų nacionaliniu lygmeniu naudą. Tokiu būdu ES galės laiku atsižvelgti į įvykius valstybėse narėse, o šios į ateinančių metų nacionalinę politiką galės įtraukti europinę perspektyvą ir gaires.
Šiuo naujuoju politikos derinimo ciklu metinėje augimo apžvalgoje Komisija kasmet pateiks pagrindinių ES kylančių ekonominių sunkumų vertinimą ir rekomenduos prioritetinius veiksmus jiems įveikti. Remdamasi šia informacija pavasarį posėdžiausianti Europos Vadovų Taryba pateiks rekomendacijų dėl pagrindinių sunkumų. Atsižvelgdamos į šias rekomendacijas valstybės narės Stabilumo arba konvergencijos programose parengs vidutinės trukmės biudžeto strategijas ir nacionalinėse reformų programose (NRP) nurodys priemones, kurių reikia imtis siekiant strategijoje „Europa 2020“ nustatytų tikslų ir šalinant augimo kliūtis. Abu dokumentai bus pateikti kartu iki balandžio mėn. vidurio. Prieš baigiantis semestrui, atsižvelgdama į Komisijos rekomendacijas, iki vasaros Taryba šalims pateiks politikos krypčių gaires. Į šias gaires valstybės narės galės atsižvelgti rengdamos kitų metų biudžetus.
Per šį pirmąjį Europos semestrą metinėje augimo apžvalgoje daugiausia dėmesio skiriama pagrindiniams nurodymams dėl veiksmų, kurių valstybės narės turėtų imtis prioritetine tvarka. Šie nurodymai pagrįsti analize, aptarta pridėtose trijose ataskaitose.
1.Sparčiai vykdomos augimą skatinančios priemonės
Valstybių narių veiksmai svarbūs siekiant išvengti „prarastojo dešimtmečio scenarijaus“
Remiantis makroekonominės ir darbo rinkos padėties ES apžvalga, valstybės narės, siekdamos išvengti vangaus augimo ir menko užimtumo, 2011 ir 2012 m. turi imtis veiksmų. Uždavinys, kurį būtina nedelsiant spręsti, – suardyti netvarios skolos, sutrikusių finansų rinkų ir mažo ekonomikos augimo „užburtą“ ratą kai kuriose valstybėse narėse. Pirmas prioritetas – nustatyti tinkamą biudžeto politiką, kartu apsaugant augimą skatinančią politiką, ir sparčiai sutvarkyti finansų sektorių, kad prasidėtų atsigavimas. Antras prioritetas – sparčiai mažinti nedarbą ir imtis veiksmingų darbo rinkos reformų, kad būtų kuriama daugiau ir geresnių darbo vietų. Sėkmingai įgyvendinti šiuos prioritetus galima tik kartu dedant dideles pastangas augimui skatinti.
Sėkmingai įgyvendinus reformas geriau veiks darbo ir prekių rinkos, bus paskatintos investicijos ir užtikrintos geresnės pagrindinės verslo sąlygos Europoje. Taip bus pritrauktos didesnės privačiojo sektoriaus investicijos, o tai padės gerinti viešųjų finansų kokybę. Reformomis darbo rinkoje turėtų būti labiausiai siekiama spręsti mažo kai kurių grupių aktyvumo darbo rinkoje problemą ir tobulinti darbo rinkos veikimą. Tokia politika turėtų teigiamo poveikio biudžeto konsolidavimui, nes būtų surenkama daugiau mokesčių, mažiau viešųjų lėšų reikėtų skirti socialinėms išmokoms ir taip ateityje būtų galima sumažinti makroekonominio disbalanso riziką. Struktūrinės reformos gali duoti apčiuopiamų rezultatų net ir trumpuoju laikotarpiu. Geresnėmis pagrindinėmis sąlygomis ir prekių bei darbo rinkos reformomis skatinama gamyba ir užimtumas.
Šalių pastangos remiamos vykdant pavyzdines iniciatyvas ir taikant ES priemones
ES masto veiksmais taip pat bus skatinimas pažangus, tvarus ir integracinis augimas. Komisija parengė plačių užmojų darbotvarkę, kuri bus įgyvendinama kartu vykdant septynias pavyzdines iniciatyvas ir horizontaliosios politikos veiksmus strategijai remti.
Komisija pristatė strategijoje „Europa 2020“ nurodytas septynias pavyzdines iniciatyvas. Kiekvienoje pavyzdinėje iniciatyvoje iškelti konkretūs klausimai ir nustatytos konkrečios politikos srities priemonės. Tikroji iniciatyvų vertė – glaudus jų tarpusavio ryšis ir viena kitos papildomumas. Todėl kai kurios svarbiausios priemonės, pvz., poreikis sukurti naują intelektinės nuosavybės teisių sistemą, susijusios ir su kitomis pavyzdinėmis iniciatyvomis, pvz., Inovacijų sąjunga, pramonės politika ir skaitmenine darbotvarke.
Strategija „Europa 2020“ gali būti sėkmingai įgyvendinama tik veiksmingai sutelkus ir perorientavus visas ES priemones reformoms remti. Šiuo tikslu strategija raginama imtis veiksmų bendrai rinkai, ES biudžetui ir ekonomikos srities išorės veiksmams stiprinti ir jais remtis siekiant strategijoje „Europa 2020“ nustatytų tikslų:
–laikydamasi šio įsipareigojimo, Komisija pradėjo diskusijas dėl būsimo Bendrosios rinkos akto, kuriuos siekiama atgaivinti bendrąją rinką ir ieškoti naujų augimo šaltinių;
–komunikate „ES biudžeto peržiūra“ bendrai apžvelgiamos gairės ir pateikiama įvairių pasiūlymų, kaip iš ES biudžeto galėtų būti remiami strategijos „Europa 2020“ tikslai, ir kaip galėtų būti labiau atsižvelgiama į strategijos prioritetus vykdant ES išlaidų politiką;
–galiausiai Komunikate „Prekyba, augimas ir tarptautinė arena. Prekybos politika – svarbiausia ES 2020 m. strategijos sudėtinė dalis“ aptariama, kaip prekyba ir investicijų politika galima skatinti augimą.
Augimo prioritetai ES lygmeniu
Strategijoje „Europa 2020“ nurodyta įvairių integruotų politikos reformų, įgyvendintinų per ateinančius metus. Kad tinkamu mastu ir skubiai būtų paspartintas ekonomikos atsigavimas ir darbo vietų kūrimas, 2011 ir 2012 m. ES turės sutelkti pastangas ir priimti priemones, kuriomis valstybių narių vykdomos reformos būtų remiamos tiesiogiai, kurioms įgyvendinti nereikėtų didelių viešųjų investicijų ir kurių poveikis augimui ir darbo vietų kūrimui būtų didžiausias. Todėl Komisija daugiausia dėmesio skirs kelioms prioritetinėms ES lygmens priemonėms augimui paskatinti. Šios iš pavyzdinių iniciatyvų politikos sričių atrinktos priemonės turėtų duoti aiškios ekonominės naudos trumpuoju ir vidutinės trukmės laikotarpiu ir jas turėtų būti nesunku priimti. Pavyzdžiui, prioritetu turėtų būti laikomas bendrosios rinkos tolesnis tobulinimas iki galo išnaudojant paslaugų sektoriaus potencialą, pritraukiant privatų kapitalą sparčiai augančioms novatoriškoms įmonėms finansuoti, modernizuojant standartų nustatymą ir intelektinės nuosavybės sistemą ir sudarant galimybes naudotis energija nedidelėmis sąnaudomis. Komisija taip pat siūlys priemonių dėl PVM, dėl bendros konsoliduotos pelno mokesčio bazės ir dėl energetikos apmokestinimo, kad būtų kuriama geresnė verslo apmokestinimo aplinka, kovojama su dvigubu apmokestinimu ir įgyvendinama ES klimato srities ir energetikos darbotvarkė.
Paklausą kituose sektoriuose skatinančių paslaugų sektorių svarba reiškia, kad tvirtesne paslaugų vidaus rinka galėtų būti skatinamas ES šalių ekonomikos augimas ir darbo vietų kūrimas. Visiškai įgyvendinus Paslaugų direktyvą didės konkurencija, bus atnaujinta reglamentavimo sistema ir vykdomos svarbios struktūrinės reformos. Būtina imtis tolesnių veiksmų vidaus paslaugų rinkai plėsti.
Priemonėmis atviresnėms ir veiksmingesnėms viešojo pirkimo procedūroms skatinti galėtų būti sumažintos viešojo sektoriaus išlaidos ir skatinama konkurencija atitinkamose rinkose. Veiksmingai panaudojus sutaupytas lėšas galėtų būti užtikrinta didelė makroekonominė nauda. Lengvesnis patekimas į viešojo pirkimo rinkas trečiosiose šalyse taip pat galėtų duoti papildomos naudos Europai.
Geresnė tvarios energetikos, transporto ir informacinių technologijų (visų pirma plačiajuosčio ryšio) infrastruktūra gali padėti skatinti augimą ir darbo vietų kūrimą ir kartu siekti ilgalaikių anglies dioksido išmetimo mažinimo tikslų. Šiomis aplinkybėmis naujoviškos finansavimo priemonės, įskaitant ES projektų obligacijas, padėtų stiprinti ekonomikos gebėjimą prisitaikyti.
Kalbant apie mikroekonomiką, didesne konkurencija transporto ir energetikos sektoriuose galėtų būti užtikrintas didesnis ekonominis efektyvumas, nes atsirastų naujų tiekėjų ir sumažėtų kainos, taikant naujoviškus metodus racionaliau būtų panaudota darbo jėga ir kapitalas. Vertinant makroekonomikos požiūriu, šiomis priemonėmis būtų paskatinta ekonominė veikla: transporto ir energetikos sektoriuose sukaupta nauda būtų perduota kitiems ekonomikos sektoriams, nes šios paslaugos yra svarbi kitų veiklos sričių dalis.
Pramonės ir gamybos sektoriai – pagrindinis privačiojo sektoriaus naujovių ir technologijų plėtros šaltinis, sudarantis didžiausią ES eksporto dalį. Siekiant ekonomikos augimo būtina užtikrinti atsigavimą šiuose sektoriuose. Gerai veikianti bendroji su aplinkosauga susijusių prekių ir paslaugų rinka gali suteikti galimybių ekonomikai augti, naujovėms plėtoti ir darbo vietoms kurti.
Kalbant apie standartų nustatymą, svarbiausia, kad ES užimtų pirmaujamas pozicijas pasaulyje. Todėl Komisija siūlys priemones, skirtas standartų, įskaitant susijusius su IRT, nustatymui spartinti ir modernizuoti Europoje. Sparčiai kintančioje IRT srityje, kuri glaudžiai susijusi su kitomis sritimis, tai yra iš tiesų sudėtingas uždavinys. Komisija taip pat plėtos konkrečius ES lygmens standartus, kad būtų kuriama naujoviškų, tausiai išteklius naudojančių ir mažataršių produktų ir technologijų rinka.
Siekdama palengvinti tarpvalstybinius sandorius bendrojoje rinkoje, 2011 m. Komisija parengs teisinę priemonę dėl Europos sutarčių teisės, kuria vartotojai ir įmonės galės patogiai naudotis atlikdami sandorius bendrojoje rinkoje, ir reglamentą dėl tarpvalstybinio skolos susigrąžinimo supaprastinimo, įskaitant banko sąskaitų areštą. Taip turėtų būti sprendžiama tarpvalstybinio skolos susigrąžinimo problema – šiuo metu ES susigrąžinama tik 37 % tarpvalstybinių skolų.
Kad būtų galima teisėtai naudotis interneto turiniu skirtingose ES valstybėse narėse, Komisija parengs europinį intelektinės nuosavybės pagrindą, padėsiantį skatinti elektroninę prekybą ir, visų pirma, skaitmeninių technologijų sektorius.
Kad įmonėms, visų pirma MVĮ ir įsteigtoms naujoms novatoriškoms įmonėms, būtų lengviau gauti finansavimą, įvairiomis priemonėmis turėtų būti šalinamos skirtingų nacionalinių reglamentavimo sistemų sukeliamos kliūtys, įskaitant susijusias su mokesčiais, pvz., kuriant tarpvalstybinę veiklą vykdančius rizikos kapitalo fondus galėtų būti mažinamos steigiamų naujų įmonių finansavimo išlaidos, nes rizikos priemokos būtų mažesnės, ir taip būtų skatinamos naujovės. Komisija taip pat svarstys, kaip į ES pritraukti ilgalaikių užsienio investuotojų.
2.Pirmieji žingsniai siekiant strategijos „Europa 2020“ tikslų
Europos Vadovų Taryba, 2010 m. birželio mėn. priėmusi strategiją „Europa 2020“ ir penkis pagrindinius ES tikslus, paragino valstybes nares „imtis veiksmų šiems politikos prioritetams įgyvendinti nacionaliniu lygiu. Palaikydamos glaudų dialogą su Komisija, jos turėtų skubiai nustatyti savo galutinius nacionalinius tikslus, atsižvelgdamos į savo atitinkamą pradinę padėtį bei nacionalines aplinkybes ir taikydamos nacionalines sprendimų priėmimo procedūras. Jos taip pat turėtų nustatyti pagrindines ekonomikos augimo kliūtis ir savo nacionalinėse reformų programose nurodyti, kaip ketina jas pašalinti.“
2010 m. rudenį, glaudžiai bendradarbiaudamos su Komisija, valstybės narės nustatė nacionalinius tikslus ir rengė strategijas jiems pasiekti. Iki lapkričio mėn. vidurio jos turėjo pateikti nacionalinių reformų programų projektus, kuriuose būtų nurodyti numatomi nacionaliniai tikslai, būtinos reformos jiems pasiekti ir ilgalaikėms augimo kliūtims pašalinti. Svarbus šios strategijos aspektas yra tai, kad kiekviena valstybė narė savo tikslus nustato pagal strategijos „Europa 2020“ bendrus tikslus ir juos aptarusi politiniu lygmeniu už juos prisiima politinę atsakomybę.
Visos valstybės narės, išskyrus dvi, nustatė nacionalinius tikslus. Kai kuriais atvejais pateikti tik preliminarūs tikslai arba kokybiniai tikslai. Be to, atsižvelgiant į preliminarų svarstymų pobūdį, kai kurie tikslai, remiantis dabartine politika, nustatyti kaip bendri siekiai arba kaip minimalūs tikslai.
Nors remiantis preliminariais duomenimis, pateiktais NRP projektuose, galutinių išvadų negalima padaryti, ryškėja tam tikros bendros tendencijos. Kyla pavojus, kad nustatant nacionalinius tikslus užmojai būtų labai menki, kad visas dėmesys būtų skirtas artimiausiai ateičiai ir laikotarpį iki 2020 m. apimančių reformų krypčiai nustatyti pritrūktų dėmesio. Tikslai išreiškiami skaičiais neatsitiktinai – valstybėms narėms įsipareigojus iš visų jėgų siekti pažangos svarbiausiose srityse, kuriose iškelti penki pagrindiniai tikslai, siekiama sukurti akstiną. Daugeliu atveju susumavus preliminarius nacionalinius tikslus matyti, kad ES turi dėti daugiau pastangų siekdama pagrindinių Europos Vadovų Tarybos nustatytų tikslų. Suprantama, kad kai kurioms valstybėms narėms prisiimti plačių užmojų įsipareigojimų ekonominio netikrumo laikotarpiu nėra lengva. Tačiau atsižvelgiant į ilgalaikių nacionalinių reformų programų principus, svarbu tai, kad nustatoma reformų kryptis ir kartu atsižvelgiama į dabartines aplinkybes, tačiau tinkamų rezultatų pasiekiama laikotarpio pabaigoje. Atsižvelgdama į tai, kad pirmą kartą laikomasi naujojo požiūrio, ir pripažindama, kad daugeliui valstybių narių sudėtinga kelti plačių užmojų tikslus vykstant fiskaliniam konsolidavimui, Komisija siūlo laikotarpio vidurio peržiūrą atlikti 2014 m. Tai suteiks galimybę ES nustatyti, ar įmanoma pasiekti tinkamą pažangos lygmenį, ir prireikus imtis papildomų priemonių.
Kitoje dokumento dalyje preliminariai apžvelgiami šiandienos nacionaliniai tikslai, nurodyti priede pateiktoje lentelėje. Iki 2011 m. balandžio mėn. visos valstybės narės turi įsipareigoti siekti tikslių nacionalinių tikslų, apimančių visus penkis pagrindinius ES tikslus. Nuo kitų metų metinėje augimo apžvalgoje bus atidžiau stebima pažanga, padaryta siekiant pagrindinių tikslų, remiantis galutiniais nacionaliniais tikslais.
2.1.Užimtumas
ES pagrindinis tikslas – ne vėliau kaip 2020 m. pasiekti 75% 20–64 m. amžiaus moterų ir vyrų užimtumo lygį, užtikrinant, be kita ko, didesnį jaunimo, vyresnio amžiaus darbuotojų ir žemos kvalifikacijos darbuotojų dalyvavimą bei geresnį legalių migrantų integravimą. Mažas kai kurių grupių aktyvumas darbo rinkoje – ilgalaikis pagrindinis Europos struktūrinis trūkumas. Iki krizės Europos užimtumo rodikliai buvo keliais procentiniais punktais mažesni už JAV ir Japonijos rodiklius. Dėl krizės užimtumas smarkiai sumažėjo, demografiniai pokyčiai kelia pavojų, kad darbo jėgos toliau mažės. Didesnis aktyvumas darbo rinkoje padarytų didelį poveikį Europos augimui ateityje.
Išanalizavus NRP projektus matyti, kad valstybės narės prisiėmė atsakomybę siekti šio tikslo ir iš esmės įsipareigojo šalinti kliūtis darbo rinkoje. Dauguma valstybių narių pasirinko konkretų tikslą, tačiau keletas šalių – Austrija, Belgija, Kipras, Italija ir Slovakija – nurodė tikslinį intervalą. Oficialaus nacionalinio tikslo dar nenustatė Nyderlandai ir Jungtinė Karalystė. Nurodyti įvairūs tikslai: nuo 62,9 % (Malta) iki 80 % (Švedija).
Jeigu visos valstybės narės pasiektų nurodytus nacionalinius tikslus iki 2020 m. arba pasiektų nurodyto tikslinio intervalo žemesniąją ribą, nacionalinius tikslus nustačiusių valstybių narių bendras ES užimtumo rodiklis vidutiniškai būtų 72,4 %. Jeigu visos valstybės narės galėtų pasiekti nurodyto tikslinio intervalo aukštesniąją ribą, šis vidutinis ES užimtumo rodiklis būtų 72,8 %. Taigi, atsižvelgiant į dabartinius nacionalinius užimtumo lygio tikslus, iki nustatyto 75 % tikslo ES pritrūktų 2,2–2,6 procentinių punktų.
2.2.Moksliniai tyrimai ir technologijų plėtra
Investuojamais ištekliais, visų pirma privačiojo sektoriaus investuojamais ištekliais, ir lėšų panaudojimo veiksmingumu Europa smarkiai atsilieka nuo JAV ir kitų išsivysčiusios ekonomikos šalių. Toks atotrūkis daro neigiamą poveikį augimo perspektyvoms, visų pirma sektoriams, turintiems didžiausią augimo potencialą. Strategijoje „Europa 2020“ nustatytas tikslas gerinti sąlygas investuoti į MTTP, kartu didinant bendrą privačiojo ir viešojo sektoriaus investicijų į MTTP lygį iki bent 3 % BVP.
Susumavus visus preliminarius nacionalinius tikslus, gaunamas 2,7 arba 2,8 % BVP lygmuo, vadinasi tikslas investuoti 3 % BVP į MTTP nepasiekiamas, tačiau atsižvelgiant į dabartinius biudžeto suvaržymus, padaryta didelė pažanga. Kai kurios valstybės narės ėmėsi veiksmų, kad ženkliai būtų padidintos viešojo sektoriaus investicijos į mokslinius tyrimus, naujoves ir švietimą, ir pripažino, kad šios investicijos ateityje paskatins augimą. Kai kurios valstybės narės nurodė aukštus, tačiau tikroviškus tikslus, nepaisydamos sunkumų laikytis įsipareigojimo didinti privačiojo sektoriaus įnašą siekiant MTTP tikslo.
Kitas svarbus glaudžiai susijęs ES veiklos rezultatų naujovių srityje aspektas yra sparčiai augančių novatoriškų įmonių dalis ekonomikoje. Valstybės narės turi pradėti reformas, kad būtų šalinamos novatoriškų įmonių plėtrą stabdančios kliūtys, taip pat sudaryti geresnes pagrindines sąlygas ir galimybes gauti finansavimą.
2.3.Veiksmai klimato srityje ir energetikos politika
Siekti tvaraus augimo reiškia kurti konkurencingą, tausiai išteklius naudojančią mažataršę Europos ekonomiką ir visuomenę. Tokia vizija grindžiami strategijoje „Europa 2020“ pateikti trejopi tikslai: šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, palyginti su dešimtojo dešimtmečio lygiu, sumažinti bent 20 %, arba, jei sąlygų laikomasi, sumažinti 30 %; siekti, kad galutinio energijos suvartojimo atžvilgiu energijos iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių dalis būtų padidinta iki 20 %; ir 20 % padidinti energijos vartojimo efektyvumą.
Jau nustatyti nacionaliniai tikslai, susiję su energija iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio mažinimu.
Išanalizavus NRP projektus matyti, kad šiuo metu valstybės narės prisiėmė ribotą atsakomybę siekti tikslo didinti energijos vartojimo efektyvumą. Kai kurios valstybės narės informacijos apie šį tikslą nepateikė, o kitos nacionaliniams tikslams nustatyti naudojo skirtingą metodiką. Dėl šių skirtumų ir neišsamios informacijos nedelsiant būtina išsiaiškinti, kokių tikslų valstybės narės turi siekti.
Tačiau remiantis preliminariu vertinimu, bendromis pastangomis bendras ES tikslas iki 2020 m. sumažinti energijos vartojimą 20 % nebūtų pasiektas; tikėtinas rezultatas – mažiau kaip 10 %. Visa tai kelia susirūpinimą, nes didinant energijos vartojimo efektyvumą galima ekonomiškai efektyviausiu būdu sumažinti išmetamų teršalų kiekį, padidinti energetinį saugumą ir konkurencingumą, pasiekti, kad vartotojams energija būtų labiau įperkama, taip pat kurti darbo vietas. Lygiai taip pat esamos ir numatytos priemonės klimato kaitos padariniams švelninti yra nepakankamos, kad būtų pasiekti 2020 m. pagrindiniai tikslai.
2.4.Švietimas ir mokymas
Skatinant inovacijas ir augimą taip pat būtinas pakankamas kvalifikuotų ir parengtų darbuotojų skaičius. Aukštą kvalifikaciją turintys darbuotojai būtini siekiant spręsti su demografiniais pokyčiais ir socialine įtrauktimi susijusius uždavinius. Todėl investicijos į švietimą, mokymą ir visą gyvenimą trunkantį mokymąsi yra svarbiausias pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo matmuo.
Strategijoje „Europa 2020“ nustatytas dvigubas tikslas švietimo srityje: siekti, kad iki 2020 m. mokyklos nebaigusių 18–24 metų asmenų dalis neviršytų 10 % ir kad bent 40 % 30–34 metų ES gyventojų įgytų aukštąjį ar lygiavertį išsilavinimą. Išanalizavus NRP projektus matyti, kad daugiau dėmesio skiriama dabartinėms problemoms analizuoti ir galimiems jų sprendimams ieškoti, o ne rengti konkrečius reformų planus ir priemones. Daugelyje NRP projektų nenurodyta, ar apibūdintos priemonės parengtos pagal strategiją „Europa 2020“ ar bent priderintos prie jos prioritetų.
Visuose NRP projektuose nustatyti nacionaliniai tikslai mažinti mokyklos nebaigusių asmenų skaičių ir didinti aukštąjį išsilavinimą turinčių asmenų skaičių, išskyrus Jungtinę Karalystę, nenustačiusią jokių tikslų, ir Nyderlandus, nustačiusius tik tikslą mažinti mokyklos nebaigusių asmenų skaičių, bet nenustačiusius tikslo dėl aukštojo išsilavinimo.
Nors kai kurios valstybės narės nustatė griežtus tikslus mažinti mokyklos nebaigusių asmenų skaičių, panašu, kad tikslas iki 2020 m. skaičių sumažinti iki 10 % bendromis pastangomis nebus pasiektas. Susumavus NRP projektuose nurodytus tikslus ir neatsižvelgus į šalis, kurios dar nenustatė tikslų (Jungtinė Karalystė nenustatė jokių tikslų, o Nyderlandai nustatė tik tikslą mažinti mokyklos nebaigusių asmenų skaičių, bet nenustatė tikslo dėl aukštojo išsilavinimo), iki 2020 m. mokyklos nebaigusių asmenų skaičius būtų sumažintas iki 10,5 % ir bendras Europos tikslas siekti, kad tokių asmenų skaičius neviršytų 10 % gyventojų skaičiaus, nebūtų įvykdytas. Tai reiškia, kad 2020 m. papildomai apie 200 000 jaunų žmonių Europoje nebūtų baigę mokyklos.
Su aukštuoju išsilavinimu susiję pateikti nacionaliniai tikslai irgi yra nepakankami, kad būtų pasiektas bendras 2020 m. tikslas. Numatoma, kad iki 2020 m. 37,3 % gyventojų turėtų aukštąjį išsilavinimą, vadinasi bendras 40 % tikslas Europos mastu nebus pasiektas. Tai reiškia, kad 2020 m. 30–34 metų aukštąjį išsilavinimą įgijusių asmenų bus 800 000 mažiau, palyginti su skaičiumi, jeigu 40 % lygis būtų pasiektas.
2.5.Socialinė įtrauktis ir kova su skurdu
Tvarų augimą galima užtikrinti tik tuomet, kai jo teikiamais privalumais naudojasi visi visuomenės sluoksniai. Deja, per pastarąjį dešimtmetį nelygybė Europoje plito ir vis daugiau žmonių kenčia nuo skurdo ir socialinės atskirties. Dėl ekonomikos krizės smarkiai padaugėjo žmonių, gyvenančių žemiau skurdo ribos arba susiduriančių su tokiu pavojumi. Pagrindinis strategijos „Europa 2020“ tikslas – sustabdyti šią tendenciją ir užtikrinti glaudų augimo ir socialinės sanglaudos ryšį. ES pagrindinis tikslas – 25 % sumažinti europiečių, gyvenančių žemiau skurdo ribos, skaičių, t. y. bent 20 mln. žmonių išlaisvinti iš skurdo. Šis tikslas grindžiamas trimis rodikliais, kurie atspindi įvairius skurdo ir atskirties Europoje aspektus. Jais išplečiama įprastinio santykinio skurdo dėl nepakankamų pajamų sąvoka ir įtraukiamas su pinigais nesusijęs skurdo matmuo ir atskirties nuo darbo rinkos situacijos. Tai suteikia galimybę labiau atsižvelgti į skirtingą valstybių narių padėtį ir prioritetus.
Remiantis preliminariu vertinimu, santykinis skurdas tebėra svarbiausia daugelio ES šalių problema. Gerinant gyvenimo kokybę šalyse, kurių BVP vienam gyventojui yra mažesnis ir kurių materialinio nepritekliaus rodiklis yra labai aukštas, galima smarkiai sumažinti skurdą ir atskirtį. Kova su atskirtimi nuo darbo rinkos yra laikoma prioritetu visose šalyse, įskaitant tas, kuriose socialinės apsaugos sistema išplėtota taip, kad žmonės būtų apsaugoti nuo santykinio skurdo dėl nepakankamų pajamų, tačiau trūksta paskatų arba paramos skatinant darbo rinkoje aktyviau dalyvauti tuos asmenis, kurie labiausiai nuo jos nutolę.
Dauguma šalių NRP projektuose nustatė tikslus, tačiau jie kol kas neatitinka Europos Vadovų Tarybos sutartų siekių. Dauguma valstybių narių rėmėsi trimis sutartais rodikliais ES tikslui nustatyti ir pripažino, kad siekiant visapusiškai išspręsti skurdo problemą būtinos plataus masto strategijos. Vis dėlto būtina nustatyti platesnius užmojus, kad būtų atsižvelgta į tikslų tarpusavio ryšį, visų pirmą į darbo jėgos aktyvumo ir skurdo ryšį. Kai kurios šalys iki šiol nėra nustačiusios savo tikslų. Jos turi nedelsdamos užbaigti šį procesą.
3.Nacionalinės reformų programos
3.1.Nacionalinių reformų programų projektai
Strategijos „Europa 2020“ tikslai yra pagrindinis nacionalinių reformų programų, kuriose turėtų būti numatytos platesnio masto ir išsamesnės reformų darbotvarkės, elementas. Valstybės narės nacionalines reformų programas turėjo pateikti iki 2010 m. lapkričio 12 d. ir į jas turi būti įtraukti šie keturi elementai:
–vidutinės trukmės makroekonominis scenarijus: visuose NRP projektuose numatytas makroekonominis scenarijus ir daugiausia dėmesio skiriama makrolygio struktūrinėms augimo kliūtims, visų pirma mokesčių srityje, šalinti.
–Pagal strategijos „Europa 2020“ pagrindinius tikslus parengti nacionaliniai tikslai: daugumoje NRP projektų jie nurodyti (žr. pirmiau).
–Nustatytos pagrindinės augimą ir darbo vietų kūrimą stabdančios kliūtys. NRP projektuose nurodytos augimo kliūtys dažniausiai sutapo su 2010 m. birželio mėn. Ekonominės politikos komiteto ir 2010 m. spalio mėn. Užimtumo komiteto nustatytomis kliūtimis. Tam tikrais atvejais įtraukta keletas papildomų uždavinių.
–Pagrindinės priemonės augimą skatinančių iniciatyvų vykdymui paspartinti. Daugumoje NRP projektų apie tvariam augimui vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu skatinti skirtų struktūrinių reformų spartinimą neužsimenama.
NRP projektai parengti nevienodai išsamiai ir atsakingai, kai kurie jų yra visapusiškesni už kitus. Apskritai pastebėta, kad NRP projektuose nepakankamai pabrėžtos potencialaus augimo ir užimtumo kliūtys. Valstybių narių pateikti makroekonominiai scenarijai yra gerokai optimistiškesni, palyginti su Komisijos vertinimu. Priešingai, su užimtumu susiję scenarijai yra pernelyg pesimistiški, nes jiems poveikį daro neigiami trumpalaikiai veiksniai. Atlikus preliminarią NRP projektų peržiūrą galima daryti tokias išvadas:
–didžioji dauguma valstybių narių, mažindamos struktūrinį deficitą, dažnai aukštus skolos koeficientus ir siekdamos padengti su visuomenės senėjimu susijusias išlaidas, patiria sudėtingų su fiskaline politika susijusių sunkumų. Daugumoje šalių griežtesnėmis fiskalinės kontrolės priemonės pagerinus viešųjų finansų kokybę ir sustiprinus institucinį pagrindą būtų užtikrintas tvarumas.
–Dauguma valstybių narių pabrėžė poreikį užtikrinti stabilų ir tinkamai veikiantį finansų sektorių, galintį atlikti finansinį tarpininkavimą be valstybės paramos. Šioje srityje svarbūs uždaviniai yra per didelis namų ūkių įsiskolinimas, veiksmingos teisės aktais nustatytos priežiūros užtikrinimas ir tinkamai veikiantis bankų sektorius.
–Konkurencingumo didinimas ir einamosios sąskaitos disbalanso mažinimas aktualus visoms valstybėms narėms, visų pirma siekiant užtikrinti sklandų EPS veikimą. Euro zonoje šio tikslo siekiama mažinant euro zonos disbalansą, pvz., kuriant geresnes vidaus paklausos sąlygas, atitinkamai koreguojant darbo užmokestį ir kainas, didinant darbo užmokesčio lankstumą, išteklius perkeliant iš užsienio prekybai uždaro sektoriaus į atvirą sektorių.
–Visos valstybės narės taip pat nurodė, kad būtina didinti aktyvumą darbo rinkoje ir (arba) gerinti užimtumo sąlygas, spręsti tokius klausimus, kaip prastai veikiančios darbo rinkos, darbo rinkų segmentacija, nepakankamas profesinis ir geografinis judumas, nepakankamos paskatos dirbti ir skirtingų amžiaus grupių asmenų atskirtis.
–Dauguma valstybių narių pripažino, kad kyla sunkumų, susijusių su našumo didinimu ir palankesnėmis sąlygomis pereiti prie didesnės papildomos vertės prekių gamybos ir eksporto; šiems sunkumams spręsti reikalingos didesnės kapitalo investicijos, veiksmingiau reglamentuojama verslo aplinka, administravimo veiksmingumas ir didesnės konkurencijos skatinimas.
–Galiausiai valstybės narės pripažįsta, kad būtina skatinti inovacinius gebėjimus ir didinti investicijas į žmogiškąjį kapitalą, kad būtų didinimas augimo potencialas ir darbo jėga labiau atitiktų darbo rinkos poreikius.
Tačiau šiuo metu NRP projektuose nurodytos politikos kryptys nėra veiksmingas būdas svarbiems makroekonominiams sunkumams spręsti ir augimo kliūtims šalinti. Politikos veiksmai dažniausiai reiškia ne konkrečias priemonės, o tik galimybes sunkumams spręsti. Nors fiskalinio konsolidavimo priemonės apibūdintos išsamiau, mažai dėmesio skirta struktūrinėms reformoms, kurios galėtų paskatinti augimą vidutinės trukmės ir ilguoju laikotarpiu. Daugumoje NRP projektų apžvelgiamos planuojamos priemonės, kurias taikydamos valstybės narės pasiektų nacionalinių tikslų. Į priemonių rinkinius dažnai buvo įtrauktos jau įgyvendintos priemonės arba jau kurį laiką taikomos priemonės. Planuojami politikos veiksmai dažnai apibūdinti labai abstrakčiai, mažai informacijos pateikta apie priemonių pobūdį, įgyvendinimo tvarkaraštį, tikėtiną poveikį, dalinio arba nesėkmingo įgyvendinimo riziką, biudžeto išlaidas ir ES struktūrinių fondų lėšų panaudojimą. Valstybių narių, gaunančių finansinę paramą, pateiktose programose priemonės apibūdintos išsamiau.
3.2.Bendradarbiavimas rengiant galutines nacionalines reformų programas
Laikotarpiu nuo NRP projektų pateikimo iki galutinių programų parengimo Komisija ir valstybės narės keisis nuomonėmis, Taryboje vyks programų tarpusavio vertinimas. 2010 m. lapkričio mėn. Užimtumo komitetas peržiūrėjo NRP projektų su užimtumu susijusius elementus, o gruodžio mėn. Ekonominės politikos komitetas atliko horizontaliąją makroekonomikos elementų peržiūrą.
Priėmus šią metinę augimo apžvalgą, kurioje valstybėms narėms pateikiamos bendros gairės dėl NRP galutinio parengimo, Komisija ir valstybės narės dar kartą dvišaliu pagrindu aptars NRP užbaigimą atsižvelgdamos į šias gaires ir konkrečias aplinkybes šalyje.
Kartu turėtų būti užbaigtos nacionalinės konsultacijos, kad būtų prisiimta griežta atsakomybė už NRP. Šiose konsultacijose turėtų dalyvauti politikos veikėjai (nacionaliniai parlamentai, regioninės ir vietos valdžios institucijos), socialiniai partneriai ir kiti suinteresuotieji subjektai. Vos keletą kartu surengtos skirtingų lygmenų konsultacijos dėl NRP projektų. Nors kai kurios valstybės narės nurodė, kad prieš galutinai užbaigdamos NRP jos surengtų konsultacijas, dauguma šalių informacijos apie konsultacijų procesą nepateikė.
Susirūpinimą kelia tai, kad nepakankamai dėmesio skiriama struktūrinėms reformoms, kurios galėtų paskatinti augimą vidutinės trukmės ir ilguoju laikotarpiu. Jeigu nebus parengta augimą skatinanti politika, konsolidavimo strategijų nebus įmanoma įgyvendinti.
Siekiama, kad į galutines NRP būtų įtrauktos tikslinės reformų programos, už kurias atsakomybė tektų valstybėms narėms ir skirtingiems jų dalyviams, ir kad kartu būtų laikomasi tam tikrų bendrų kriterijų, kad būtų užtikrinta sinergija ir geresnis stebėjimas. Visų pirma tikimasi, kad galutinėse NRP bus nurodyti šie elementai:
–galimi ir realūs vidutinės trukmės gamybos augimo įverčiai (bent) ketverių metų laikotarpiui. Todėl 2011 m. programose pateikti makroekonominiai scenarijai turėtų aprėpti laikotarpį iki 2014 m.;
–plačių užmojų ir realistiški tikslai, apimantys visus penkis pagrindinius ES tikslus, iki 2020 m. vykdytinų reformų, kad tikslai būtų įgyvendinti, kryptys ir laikotarpio vidurio peržiūra 2014 m.;
–išsamesnė informacija apie ilgalaikes priemones, nesusijusias su jau rengiamomis priemonėmis, taip pat išsamus mokslinių tyrimų ir inovacijų sistemų reformų planas, pagrįstas kiekvienos valstybės narės privalumų ir trūkumų analize;
–reformų poveikis biudžetui, įskaitant prireikus aiškesnę informaciją apie ketinimus pasinaudoti struktūriniais fondais augimą skatinančioms investicijoms remti ir apie šioje srityje nacionaliniu lygmeniu padarytą pažangą;
–priemonės augimo kliūtims šalinti, įskaitant išsamią informaciją apie įgyvendinimo tvarkaraštį, numatomus rezultatus ir poveikį biudžetui. Šios priemonės turi būti susijusios su augimą skatinančiais veiksniais arba pagrindinėmis augimui palankiomis sąlygomis, pvz., priemonės vidaus rinkai remti, verslo aplinkai gerinti, MVĮ plėtrai ir internacionalizavimui skatinti, struktūrinėms reformoms paslaugų rinkose vykdyti (pvz., Paslaugų direktyva), skaitmeninei visuomenei ir ekonomikai kurti, geresnėms sąlygoms vartotojams užtikrinti ir pan. Aktyvesnio informacinių ir ryšių technologijų diegimo nauda, ypač išaugęs našumas, yra gerai suprantama, todėl tam turėtų būti skirtos tikslinės politikos priemonės;
–informacija apie skirtingų suinteresuotųjų subjektų dalyvavimą ir įnašą. Turėtų būti nurodyta, kokiais būdais reformų programas stengiamasi priartinti prie suinteresuotųjų subjektų ir piliečių, taip pat kokias priemones valstybės narės naudoja reformų įgyvendinimui stebėti.
4.Išvados
Sudėtingas šios metinės augimo apžvalgos uždavinys yra stebėti ir vertinti pažangą, nes strategija „Europa 2020“ priimta visai neseniai. Priėmus strategiją ir Europos Vadovų Tarybai ją patvirtinus 2010 m. birželio mėn., bendrais ES veiksmais siekta parengti būtiną pagrindą ir septynias pavyzdines iniciatyvas. Valstybės narės savo ruožtu ėmėsi veiksmų reformų programoms rengti. Atsižvelgdamos į pirmąjį naujovišką strategijos „Europa 2020“ įgyvendinimo ciklą, valstybės narės pateikė nacionalinių reformų programų projektus, kurių pagrindu iki 2011 m. balandžio mėn. bus parengti galutiniai dokumentai.
Remiantis atlikta temine peržiūra matyti, kad bendrai suvokiama būtinybė nedelsiant vykdyti fiskalinį konsolidavimą ir atkurti tvarką finansų ir bankų sektoriuose, daug mažiau dėmesio skirta nustatant reformas, kuriomis būtų mažinamas disbalansas ir suteiktas naujas stimulas augimui ir darbo vietų kūrimui. Tas pats pasakytina apie preliminarius nacionalinius tikslus, kurie rodo, kad ES tikriausiai nepasieks ES lygmeniu sutartų pagrindinių tikslų. Tačiau remiantis preliminariais duomenimis, atotrūkis nėra toks didelis ir jį būtų galima įveikti ateityje imantis ryžtingų veiksmų. Ateinančiais metais svarbiausia sukurti akstiną siekti tikslų sutelkiant visų valstybių narių išteklius, neatsižvelgiant į jų pradinę padėtį. Ateinančių mėnesių prioritetas turėtų būti struktūrinių reformų vykdymo nacionaliniu lygmeniu pažanga ir spartesnis augimą skatinančių priemonių pagal pavyzdines iniciatyvas taikymas, kartu atsižvelgiant į šioje metinėje augimo apžvalgoje pateiktus nurodymus.
Pagrindinės Europos semestro temos – fiskalinės disciplinos atkūrimas ir makroekonominis stabilumas bei vykdomos struktūrinės reformos. Atsižvelgdama į kovo mėn. posėdžiausiančios Europos Vadovų Tarybos išvadas, Komisija iki 2011 m. birželio mėn. įvertins NRP ir Stabilumo ir (arba) konvergencijos programas ir valstybėms narėms teiks konkrečiai šaliai skirtas rekomendacijas, pagrįstas strategijos „Europa 2020“ integruotomis gairėmis, ir pagal Stabilumo ir augimo paktą teiks rekomendacijas dėl biudžeto politikos. Rekomendacijas ir Tarybos nuomones dėl stabilumo ir konvergencijos programų Taryba priims 2011 m. liepos mėn. Antrąjį metų pusmetį ES ir valstybės narės, atsižvelgdamos į šias rekomendacijas ir nuomones, priims konkrečius sprendimus dėl 2012 m. nacionalinių biudžetų.
Priedas.
Preliminarūs strategijos „Europa 2020“ tikslai
|
Negalutiniai valstybių narių tikslai
|
Užimtumo lygis (%)
|
Išlaidos MTTP kaip BVP dalis (%)
|
Išmetamų teršalų mažinimo tikslai (palyginti su 2005 m. lygmeniu)
|
Atsinaujinančiųjų išteklių energija
|
Energijos vartojimo efektyvumas – energijos vartojimo sumažinimas Mtne
|
Mokyklos nebaigusių asmenų skaičiaus mažinimas (%)
|
Aukštąjį išsilavinimą turinčių asmenų dalis
(%)
|
Skurstančių asmenų skaičiaus mažinimas
|
|
AT
|
77–78 %
|
3,76 %
|
-16 %
|
34 %
|
7,2
|
9,5 %
|
38 % (įskaitant ISCED 4a, kurio dalis šiuo metu yra 12 %)
|
235 000
|
|
BE
|
71–74 %
|
2,6–3,0 %
|
-15 %
|
13 %
|
NRP tikslas nenustatytas
|
9,5–10 %
|
46–48 %
|
330 000-380 000
|
|
BG
|
76 %
|
1,5 %
|
20 %
|
16 %
|
3,2
|
11 %
|
36 %
|
260 000 (500 000)
|
|
CY
|
75–77 %
|
0,5 %
|
-5 %
|
13 %
|
0,46
|
10 %
|
46 %
|
18 000
|
|
CZ
|
75 %
|
2,70
|
9 %
|
13 %
|
NRP tikslas nenustatytas
|
5,5 %
|
32 %
|
30 000
|
|
DE
|
75 %
|
3 %
|
-14 %
|
18 %
|
37,7
|
mažiau nei 10 %
|
42 % (įskaitant ISCED4, kurio dalis šiuo metu yra 11,4 %)
|
330 000
(660 000)
|
|
DK
|
78,5 %
|
3 %
|
-20 %
|
30 %
|
NRP tikslas nenustatytas
|
mažiau nei 10 %
|
40 %
|
22 000
|
|
EE
|
76 %
|
3 %
|
11 %
|
25 %
|
0,49 (tik galutinis vartojimas)
|
9,5 %
|
40 %
|
49 500
|
|
EL
|
70 %
|
2 %
|
-4 %
|
18 %
|
5,4
|
10 %
|
32 %
|
450 000
|
|
ES
|
74 %
|
3 %
|
-10 %
|
20 %
|
25,2
|
15 %
|
44 %
|
NRP tikslas nenustatytas
|
|
FI
|
78 %
|
4 %
|
-16 %
|
38 %
|
4,21
|
8 %
|
42 %
|
150 000
|
|
FR
|
75 %
|
3 %
|
-14 %
|
23 %
|
43
|
9,5 %
|
50 %
|
1 600 000 iki 2015 m.
|
|
HU
|
75 %
|
1,8 %
|
10 %
|
13 %
|
NRP tikslas nenustatytas
|
10 %
|
30,3 %
|
450 000–500 000
|
|
IE
|
NRP tikslas nenustatytas
|
NRP tikslas nenustatytas
|
-20 %
|
16 %
|
2,75
|
8 %
|
60 %
|
186,000
|
|
IT
|
67–69 %
|
1,53 %
|
-13 %
|
17 %
|
27,9
|
15–16 %
|
26–27 %
|
2 200 000
|
|
LT
|
72,8 %
|
1,9 %
|
17 %
|
23 %
|
0,74 (tik galutinis vartojimas)
|
9 %
|
40 %
|
170 000
|
|
LU
|
73 %
|
2,6 %
|
5 %
|
11 %
|
0,19 (tik galutinis vartojimas)
|
mažiau nei 10 %
|
40 %
|
3 000
|
|
LV
|
73 %
|
1,5 %
|
-16 %
|
40 %
|
0,67
|
13,4 %
|
34–36 %
|
121 000
|
|
MT
|
62,9 %
|
0,67 %
|
14 %
|
10 %
|
0,24
|
29 %
|
33 %
|
6 560
|
|
NL
|
NRP tikslas nenustatytas
|
NRP tikslas nenustatytas
|
1 %
|
14 %
|
NRP tikslas nenustatytas
|
sumažinti mokyklos nebaigusių asmenų skaičių iki 25 000
(= sumažinti iki 9 %)
|
NRP tikslas nenustatytas
|
NRP tikslas nenustatytas
|
|
PL
|
71 %
|
1,7 %
|
19 %
|
15 %
|
13,6
|
4,5 %
|
45 %
|
1 500 000-2 000 000
|
|
PT
|
75 %
|
2,7–3,3 %
|
-17 %
|
31 %
|
NRP tikslas nenustatytas
|
10 %
|
40 %
|
200 000
|
|
RO
|
70 %
|
2 %
|
4 %
|
24 %
|
10
|
11,3 %
|
26,7 %
|
580 000
|
|
SE
|
80 %
|
4 %
|
13 %
|
49 %
|
NRP tikslas nenustatytas
|
10 %
|
40–45 %
|
NRP tikslas nenustatytas
|
|
SI
|
75 %
|
3 %
|
17 %
|
25 %
|
NRP tikslas nenustatytas
|
5,1 %
|
40 %
|
40 000
|
|
SK
|
71–73 %
|
0,9–1,1 %
|
5 %
|
14 %
|
1,08 (tik galutinis vartojimas)
|
6 %
|
30 %
|
170 000
|
|
UK
|
NRP tikslas nenustatytas
|
NRP tikslas nenustatytas
|
-16 %
|
15 %
|
NRP tikslas nenustatytas
|
NRP tikslas nenustatytas
|
NRP tikslas nenustatytas
|
Dabartinis vaikų skurdo mažinimo tikslas
|
|
Numatomas ES tikslas
|
72,4–72,8 %
|
2,7–2,8 %
|
-20 %
(palyginti su dešimtojo dešimtmečio lygmeniu)
|
20 %
|
mažiau nei 10 %
|
10,5 %
|
37,3 %
|
|
|
ES pagrindinis tikslas
|
75 %
|
3 %
|
-20 %
(palyginti su dešimtojo dešimtmečio lygmeniu)
|
20 %
|
20 % padidinti energijos vartojimo efektyvumą
|
10 %
|
40 %
|
20 000 000
|
LT
|
|
EUROPOS KOMISIJA
|
Briuselis, 2011.1.12
KOM(2011) 11 galutinis
Metinė augimo apžvalga
2 priedas
MAKROEKONOMINĖ ATASKAITA
Metinė augimo apžvalga
2 priedas
MAKROEKONOMINĖ ATASKAITA
2011–2012 m. valstybių narių veiksmai bus labai svarbūs, siekiant išvengti „prarastojo dešimtmečio“ scenarijaus. Politikos prioritetai, laikas ir turinys turės būti nustatyti, atsižvelgiant į nacionalines aplinkybes ir, be kita ko, į fiskalinio tvarumo riziką bei poreikį koreguoti perviršinį disbalansą. Skubiausia užduotis – ištrūkti iš kai kuriose valstybėse narėse egzistuojančio netvarios skolos, finansų rinkos sukrėtimo ir mažo ekonomikos augimo užburto rato. Nors lapkričio mėn. pateiktose nacionalinėse reformų programose pripažįstama, kad makroekonomines problemas reikia skubiai spręsti kompleksiškai, jose dažnai nepasiūloma tinkamų politinių sprendimų.
Todėl šiame dokumente siekiama tiksliai nurodyti priemones, kuriomis būtų galima geriausiai pasiekti teigiamų makroekonominių rezultatų ir kurias valstybės narės galėtų įgyvendinti per ateinančius dvejus metus. Pirmoje dalyje apibūdinama padėtis: vertinamas iki krizės atsiradęs disbalansas ir trūkumai, taip pat didžiausios ekonomikos krizės (po ketvirtojo dešimtmečio Didžiosios depresijos) padariniai. Antroje dalyje daugiausia kalbama apie poreikį stabilizuoti viešuosius finansus. Trečioje dalyje pateikiami greito finansų sektoriaus sureguliavimo argumentai. Paskutinėje dalyje pabrėžiama, kad būtina skubiai vykdyti struktūrines reformas, siekiant panaikinti makroekonominį disbalansą ir pagerinti prastus augimo veiksnius.
1.Europa išgyvena ypač didelį sunkmetį
Europos ekonomika lėtai atsigauna po didžiausio per pastaruosius dešimtmečius buvusio nuosmukio. Dėl ekonomikos krizės ES ekonominė veikla labai susilpnėjo, milijonai žmonių prarado darbą, žmonėms dėl to teko didžiulė našta. Struktūriniai trūkumai, kurie nebuvo tinkamai pašalinti iki krizės, tapo akivaizdūs.
Iki krizės ES buvo struktūrinių trūkumų
Nors ES yra turtingas regionas (žr. 1 diagramą), pagal tarptautinius standartus jos ekonomikos augimas per pastarąjį dešimtmetį buvo silpnas. Kalbant apie vienam gyventojui tenkantį BVP, ES-27 yra daug turtingesnė nei vidutinė G20 šalis, tačiau gerokai atsilieka nuo daugelio ES nepriklausančių OECD šalių ir visos OECD. Be to, nuo 2000 m. ES-27 augimo rezultatai buvo labai prasti, t. y. blogesni už visų išsivysčiusios ekonomikos šalių, išskyrus Japoniją, ir aiškiai atsiliko nuo daugelio besiformuojančios ekonomikos šalių. Tai reiškia, kad didėja atotrūkis nuo kitų išsivysčiusios ekonomikos šalių. Kadangi skirtumo negalima paaiškinti pasivijimo problema, menki ES augimo rezultatai turi būti susiję su struktūriniais trūkumais. Kai nagrinėjami ne tik BVP tipo rodikliai, matosi, kad šis bendras niūrus vaizdas slepia ir teigiamų dalykų pragyvenimo lygio prasme, pavyzdžiui, palyginti nedidelis pajamų skirtumas, didelė gyvenimo trukmė ir palyginti geri aplinkosaugos rezultatai (pavyzdžiui, pagal išmetamas CO2 dujas pagal gamybos vienetą).
Per pastarąjį dešimtmetį augimui ES trukdė įvairios kliūtys. Remiantis standartinio augimo apskaita, akivaizdu, kad iki krizės (2001–2007 m.) darbo našumas buvo pagrindinė augimo varomoji jėga, o darbo jėgos panaudojimas ir darbingo amžiaus gyventojų padidėjimas sudarė tik apie vieną ketvirtąją viso augimo; visų pirma mažėjantis jaunimo ir darbingiausio amžiaus vyrų dalyvavimas darbo rinkoje ir asmens išdirbtų valandų sumažėjimas lėmė augimo ES-27 mažėjimą (žr. 2 diagramą). Krizė dar labiau pablogino padėtį. Dėl jos sumažėjo BVP, smarkiai išaugo nedarbas ir labai sumažėjo bendras gamybos veiksnių produktyvumas (BGVP), daugiausia tai galima paaiškinti labai sumažėjusiu pajėgumų panaudojimu. ES ir euro zona aiškiai atsilieka nuo JAV ir Japonijos tiek BGVP, tiek darbo jėgos panaudojimo prasme; kiek tai susiję su pastaruoju rodikliu, skirtumas ypač didelis abiejose amžiaus spektro pusėse – tai matyti iš didelio užimtumo lygių skirtumo (žr. 3 diagramą).
|
1 diagrama. BVP lygis ir augimas
BVP vienam gyventojui (% diferencialas ES-27, išreikštas perkamosios galios standartu (PGS))
|
|
|
|
Vidutinis ekonomikos augimas 2000–2010 m.
|
|
|
|
2 diagrama. BVP augimo išskaidymas
|
3 diagrama. Užimtumo lygis
|
|
|
Bendras 20–64 m. darbingo amžiaus gyventojų užimtumas
|
|
|
|
4 diagrama. Realios pirminės išlaidos realaus BVP augimo atžvilgiu
Vidutinis augimo tempas 2003–2007 m.
Pastaba. Valstybės narės nurodytos pagal tai, kokiu dydžiu realių pirminių išlaidų vidutinis augimas viršija realaus BVP vidutinį augimą.
Per keletą metų iki krizės kelios ES valstybės narės nukrypo nuo pagrindinių atsargios fiskalinės politikos formavimo principų. Netikėtai gautos didžiulės pajamos dėl 2003–2007 m. ekonomikos plėtros tik iš dalies panaudotos fiskaliniam koregavimui paspartinti. Didelė jų dalis panaudota papildomoms išlaidoms: iki krizės (2003–2007 m.) dvylikoje ES valstybių narių pirminių išlaidų augimo tempas viršijo vidutinį ekonomikos augimo tempą, kai kuriais atvejais dideliu skirtumu (žr. 4 diagramą). Tai, kad šis politinis pasirinkimas buvo netinkamas, tapo akivaizdu krizės pradžioje, kai išsekus valstybės pajamoms greitai paaiškėjo, kad pagrindiniai biudžeto punktai yra silpni ir daugeliu atvejų beveik arba visai nebėra fiskalinių galimybių imtis priemonių smukus ekonomikai.
Per dešimtmetį iki krizės makroekonominis disbalansas ES taip pat smarkiai padidėjo. Kai kuriose valstybėse narėse susidarė didelis vidaus disbalansas. Tą parodė labai skirtingas einamosios sąskaitos ir konkurencingumo kitimas – žr. 5 diagramoje pavaizduotą padėtį euro zonoje. Be to, kai kurios euro zonos valstybės narės prarado dideles eksporto rinkos dalis. Užsienio sąskaitos disbalansą lėmė netinkami su darbo užmokesčiu susiję veiksmai našumo kitimo atžvilgiu, pernelyg didelis kreditų augimas privačiame sektoriuje, būsto kainų burbulai ir vidaus paklausos struktūriniai trūkumai.
5 diagrama. Kainų konkurencingumo kitimas likusioje euro zonos dalyje
(indeksai; 1998 = 100, padidėjimas rodo konkurencingumo praradimą)
Krizės poveikis realiajai ekonomikai ir užimtumui
6 diagrama. BVP ir užimtumas
(2008 m. 1 ketvirtis = 100)
Šaltiniai: Eurostatas; ECFIN rudens prognozė
Pastaba. Užimtumo prognozės duomenys, pateikiami tik kartą per metus, interpoliuoti linijiniu būdu, siekiant nustatyti ketvirčio duomenis.
Smarkiai sumažėjus BVP, prarasti vidutiniškai ketveri augimo metai. Dėl 2008 ir 2009 m. prarastos gamybos apimties ES BVP lygis tapo kaip 2006 m. Remiantis Komisijos 2010 m. rudens ekonomine prognoze (6 diagrama), tikimasi, kad ES gamybos apimtis sugrįš į 2008 m. pirmojo ketvirčio lygį (kol krizė nebuvo paveikusi realiosios ekonomikos) tik 2012 m. antrąjį ketvirtį. Prognozuojama, kad iki 2011 m. pabaigos tik dešimt valstybių narių bus grįžusios prie savo 2008 m. arba didesnių gamybos apimties lygių. Vis dar manoma, kad iki 2012 m. pabaigos vienuolikoje valstybių narių gamybos apimties lygiai liks mažesni nei iki krizės. Prognozuojama, kad 2012 m. pabaigoje (daugiau nei 1 %) užimtumas dar nepasieks tokio lygio, kuris buvo iki krizės.
Krizė labai pakenkė Europos visuomenei, nes labai smarkiai išaugo nedarbas. 2008 m. bedarbiai sudarė 7 % ES-27 darbo jėgos. 2010 m. jie sudarė beveik 10 %, ir prognozuojama, kad 2012 m. nedarbo lygis bus didesnis kaip 9 %, kaip parodyta 7 diagramoje. Nedarbo lygis ypač didelis (viršija 12 %) Estijoje, Airijoje, Graikijoje, Slovakijoje, Latvijoje, Lietuvoje ir Ispanijoje. Ilgalaikis nedarbas, kai bedarbiai nedirba ilgiau kaip vienerius metus, labai smarkiai išaugo ir šiuo metu sudaro apie 40 % viso nedarbo ES. Tai rodo, kad gresia ilgalaikis žmonių išstūmimas iš darbo rinkos. Itin didelis žemos kvalifikacijos darbuotojų, migrantų ir jaunimo nedarbo lygis. Daugiau nei pusėje ES valstybių narių jaunimo nedarbas viršija 20 %, o vienoje šalyje (Ispanijoje) siekia 42 %.
7 diagrama. Faktinio ir struktūrinio nedarbo lygiai ES-27
(2008 m. 1 ketvirtis = 100)
Dėl krizės potencialus augimas dar labiau sumažėjo smarkiai išaugus struktūriniam nedarbui ir labai sumažėjus investavimo lygiui. Manoma, kad prognozuojamu laikotarpiu (2010–2012 m.) potencialus gamybos apimties augimas ES-27 bus itin mažas (1,1 %) dėl mažo našumo augimo ir mažo darbo jėgos panaudojimo. Taip pat manoma, kad euro zonoje padėtis bus dar prastesnė, problemos bus maždaug panašios, bet aštresnės. Mažesnis darbo jėgos panaudojimas susijęs su reikšmingu darbo užmokesčio augimo neskatinančio nedarbo lygio (NAWRU) padidėjimu (žr. 7 diagramą) ir su toliau trumpinamomis vidutinėmis vieno darbuotojo išdirbtomis valandomis, taip pat su darbingo amžiaus gyventojų skaičiaus sumažėjimu. Potencialų augimą paveiks ir lėtesnis kapitalo kaupimas, kurį lėmė dėl krizės istoriškai mažas investavimo lygis, ir lėtas bendro gamybos veiksnių produktyvumo augimas, kuris palaipsniui atsigauna, bet tik iki silpno augimo lygio, kuris buvo iki krizės.
Didesnis fiskalinis disbalansas ir menkas makroekonominio disbalanso sumažėjimas
8 diagrama. 2008 m. valstybės skolos lygis ir jos prognozuojamas padidėjimas 2008–2012 m.
(BVP %)
Šaltinis: ECFIN rudens prognozė
Krizė labai smarkiai paveikė euro zonos ir ES viešuosius finansus. Per neilgą laiką beveik visose valstybėse narėse valstybės skolos ir BVP santykis labai išaugo ir panaikino iki krizės padarytą nedidelę pažangą (žr. 8 diagramą). Manoma, kad 2010 m. pabaigoje bendroji valstybės skola euro zonoje bus pasiekusi apie 84 % BVP, o ES – apie 79 %, t. y. maždaug 20 procentinių punktų daugiau nei 2007 m. Dabartinėse politikos gairėse nustatyta, kad didėjanti tendencija išliks.
Šiuo metu labai pablogėjusią viešųjų finansų padėtį lėmė sumažėjusios pajamos ir padidėjęs spaudimas didinti išlaidas, taip pat diskrecinės fiskalinės paskatos. Kai kuriose valstybėse narėse valstybės finansai tapo priklausomi nuo labai cikliškų ar laikinų pajamų šaltinių. Dėl to, smarkiai sulėtėjus ekonominei veiklai, labai sumažėjo valstybės pajamos, nors valstybės išlaidų lygis apskritai išliko toks, kaip planuota anksčiau. Valstybės narės visiškai pasinaudojo savo automatiniais stabilizatoriais, kurie padėjo sušvelninti pasaulinės krizės poveikį realiajai ekonomikai. Vis dėlto to nepakako, kad būtų sustabdytas paklausos sumažėjimas ir išvengta finansų sistemų kracho rizikos, todėl dauguma ES valstybių vyriausybių taip pat įgyvendino diskrecines fiskalines priemones pagal 2008 m. gruodžio mėn. Europos Komisijos pradėtą Europos ekonomikos atkūrimo programą.
Ši pastaruoju metu atsiradusi papildoma našta viešiesiems finansams prisidėjo prie neigiamo visuomenės senėjimo poveikio viešiesiems finansams. Šis procesas vyksta jau ilgą laiką ir jeigu greitai nebus imtasi reformų, ilguoju laikotarpiu biudžetui neišvengiamai teks didelė našta ir tai dar labiau apsunkins jau ir taip sudėtingą fiskalinę padėtį. Nepasikeitus politikai, prognozuojama, kad per ateinančius 50 metų ES valstybės parama vyresnio amžiaus žmonėms, t. y. pensijos ir kitos senatvės išmokos (sveikatos ir ilgalaikės priežiūros), padidės apie 4½ procentinius punktus BVP. Maždaug trečdalyje valstybių narių su senėjančia visuomene susijusių valstybės išlaidų padidėjimas greičiausiai viršys 7 procentinius punktus BVP.
Krizė tik iš dalies laikinai pakoregavo didelį makroekonominį disbalansą, kuris daugelyje valstybių narių buvo iki krizės pradžios. Kadangi dėl dabartinio nuosmukio sumažėjo pernelyg didelė paklausa ir išnyko arba sumažėjo kai kurie nukrypimo nuo normos veiksniai (t. y. būsto rinkos burbulai ir kreditų plėtra), einamosios sąskaitos deficitas sumažėjo. Vis dėlto einamosios sąskaitos disbalansas lieka didelis, ypač euro zonoje, ir manoma, kad greitai padėtis nepasikeis, kaip nurodyta 9 diagramoje. 10 diagramoje parodyta, kad tose ES valstybėse narėse, kuriose buvo didelis prekių ir paslaugų balanso deficitas (perteklius) prasidėjus krizei, po dvejų metų pagerėjus ekonomikai, paprastai deficitas (perteklius) vis dar išlieka. Tai iš dalies rodo, kad yra tokių struktūrinių trūkumų, kaip vidaus paklausos trūkumai (šalyse, kuriose yra perteklius) ir mažas kainų ir išlaidų konkurencingumas, dažnai susijęs su dideliu skolos lygiu (šalyse, kuriose yra deficitas).
|
9 diagrama. Einamosios sąskaitos euro zonoje išskaidymas
|
10 diagrama. Prekių ir paslaugų balansas ir jo prognozuojamas kitimas iki 2010 m.
(teigiamos vertės = perteklius; neigiamos vertės = deficitas; BVP %)
|
|
|
|
|
Šaltinis: ECFIN rudens prognozė.
|
Pastaba. Euro zonos valstybės narės nurodytos kaip pertekliaus ar deficito šalys, remiantis jų 2006 m. einamosios sąskaitos duomenimis.
|
Poreikis valstybėse narėse imtis skirtingų politikos priemonių
11 diagrama. Skirtingos pradinės sąlygos 2010 m.
Valstybės deficitas / grynasis prekių ir paslaugų importas**
Valstybės skola / užsienio sąskaitos deficitas*
Šaltinis: ECFIN rudens prognozė
* Užsienio sąskaitos deficitas reiškia grynąjį skolinimąsi likusių pasaulio šalių atžvilgiu (einamoji sąskaita plius kapitalo operacijos). Ši sąvoka rodo metinį užsienio skolos pokytį.
** Grynasis prekių ir paslaugų importas taip pat vadinamas prekių ir paslaugų balanso deficitu ir yra tiesiogiai priklausomas nuo kainų konkurencingumo. Perteklius Liuksemburge viršija 30 % BVP, t. y. nepatenka į šios diagramos ribas.
Fiskalinės ir išorės sąlygos ES valstybėse narėse yra labai skirtingos, todėl reikia konkrečiai šaliai pritaikytos politikos. 11 diagramoje tik kaip pavyzdys ir naudojant skirtingus rodiklius parodyta, kad kai kuriose valstybėse narėse būtina itin skubiai koreguoti netvarius viešuosius finansus ir užsienio sąskaitos disbalansą. Nebus galima taikyti vieną visiems tinkantį metodą ir 2011–2012 m. valstybių narių prioritetai turėtų būti tiksliai nustatyti, atsižvelgiant, be kita ko, į fiskalinio tvarumo riziką ir poreikį koreguoti disbalansą. Valstybės narės, kuriose yra didelis fiskalinis ir (arba) makroekonominis disbalansas, turi labai ribotas politines galimybes ir pirmiausia turėtų koreguoti dabartinį disbalansą. Valstybės narės, kuriose nėra didelių makroekonominių problemų arba akivaizdžios rizikos, turėtų stengtis pagerinti ilgalaikio augimo veiksnius ir užkirsti kelią disbalanso atsiradimui ateityje.
2.Valstybės skolos valdymas pasitelkiant griežtą ilgalaikį fiskalinį konsolidavimą
Konsolidavimo reikia dabar
12 diagrama. Struktūrinis deficitas ir vidutinės trukmės tikslai
(BVP %)
Nors krizė neigiamai paveikė valstybių biudžetus visose ES valstybėse narėse, faktinė viešųjų finansų padėtis valstybėse narėse labai skiriasi. Kaip parodyta 12 diagramoje, dvylikoje valstybių narių atstumas nuo deficito – pakoreguoto, atsižvelgiant į verslo ciklą ir vienkartines priemones, t. y. struktūrinio deficito – iki vidutinės trukmės biudžeto tikslo yra gana didelis (daugiau nei penki procentiniai punktai BVP). Valstybių narių, kurios laikėsi atsargesnės fiskalinės politikos iki precedento neturinčio ekonomikos nuosmukio, padėtis yra palyginti geresnė. Jos turėjo daugiau fiskalinių galimybių atsilaikyti prieš nuosmukį ir todėl per krizę jų fiskalinis disbalansas buvo mažesnis .
Siekiant atkurti ilgalaikį viešųjų finansų tvarumą, neužteks atsisakyti per krizę įgyvendintų diskrecinių fiskalinių priemonių. Skolos ir BVP santykiui pakenks ne tik susikaupęs valstybės deficitas, bet ir numanomi įsipareigojimai, susiję su senėjančia visuomene, ir numatomas lėtas vidutinės trukmės augimas euro zonoje ir ES. Be to, valstybės skolos santykiai ES šiuo metu pasiekė tokį lygį, kad papildomas valstybės skolinimasis jau smukdo ekonominį augimą užuot jį skatinęs. Norint padengti didelę valstybės skolą, reikia arba nustatyti didesnius mokesčius, kuriuos taikant gali atsirasti iškraipantis poveikis, arba dėl didesnių palūkanų išlaidų mažinti veiksmingas valstybės išlaidas, arba taikyti abu būdus. Be to, didėjant skolai greičiausiai dar padidės ir rizikos priedai už vyriausybės obligacijas, taip skolos padengimo našta dar labiau išaugs. Tai lems netvarius pokyčius ir galiausiai finansų rinkose bus pradėta abejoti valstybės mokumu.
Siekiant sugrąžinti tvarią viešųjų finansų padėtį, reikia labai didelių koregavimo pastangų, jas turėtų papildyti augimo politikos priemonės. Iš paprasto modeliavimo matyti, kad struktūrinio biudžeto balansui per metus pagerėjus 0,5 % BVP (sutartinis standartas pagal Stabilumo ir augimo pakto (SGP) nuostatas), daugelyje ES valstybių narių to aiškiai nepakaktų, kad artimoje ateityje skolos ir BVP santykis priartėtų prie Sutartyje nustatytos 60 % BVP ribos (žr. 13 diagramą). Per ateinančius du dešimtmečius skolos lygiai, apskaičiuoti kaip BVP procentinė dalis, pradėtų stabiliai mažėti tik tuomet, jeigu fiskalinės korekcijos būtų 1 % BVP per metus arba didesnės. Tačiau fiskalinio konsolidavimo, nors jis ir absoliučiai būtinas, gali ne visada pakakti, siekiant greitai ir ilgam laikui panaikinti neigiamus su skola susijusius pokyčius. Būtina didinti gamybos apimties augimą, kad padidėtų fiskalinės pajamos ir sumažėtų su nedarbu susijusios išlaidos ir kad automatiškai sumažėtų skolos, kaip BVP dalies, lygis.
13 diagrama. Valstybės skolos prognozė ES
BVP procentinė dalis
Pastaba. Prognozėse pateikiama nurodyta konsolidavimo norma kiekvienai valstybei narei iki tol, kol ji pasieks savo vidutinės trukmės biudžeto tikslą (VTT).
Todėl fiskalinės politikos formuotojams ES tenka sunki dvejopa užduotis: sugrąžinti tvarią fiskalinės politikos padėtį ir apsaugoti arba paremti trumpalaikį ekonominį augimą ir užimtumą. Dabartinėmis aplinkybėmis yra pagrindo tikėtis, kad viešųjų finansų sutvarkymas teigiamai paveiks ekonomikos augimą vidutinės trukmės laikotarpiu. Fiskalinio koregavimo vilkinimas tik išstumtų ir apsunkintų problemą. Tai labai pakenktų mūsų gebėjimui aktyviai kurti savo ateitį ir užkrautų didžiulius įsipareigojimus būsimoms kartoms.
Nors skubumo laipsnis visose valstybėse narėse yra nevienodas, konsolidavimas visoms joms lieka pagrindinis politinis prioritetas. 2010 m. fiskaline politika buvo toliau remiama bendra paklausa ES ir euro zonoje. Kadangi manoma, jog ateinančiais metais ekonomikos atkūrimas palaipsniui įgaus pagreitį, laikas pakeisti politinę padėtį. Valstybės narės, kuriose yra labai didelis struktūrinio biudžeto deficitas arba labai didelis valstybės skolos ir BVP santykis, turėtų paspartinti koregavimą ir jį atlikti 2011–2012 m. Visų pirma tai turėtų daryti didelių finansinių sunkumų patiriančios valstybės narės: kai kurios valstybės narės, pvz., Graikija ir Airija spartins koregavimą tiek vienais, tiek kitais metais, o Ispanija ir Portugalija tai darys tik 2012 m.
Pagrindiniai ilgalaikio augimą skatinančio konsolidavimo elementai
Iš ankstesnės patirties galima rasti daug pavyzdžių, kaip sėkmingai atlikti fiskalinį konsolidavimą, kad ilgainiui jis turėtų ilgalaikį poveikį viešiesiems finansams ir paveiktų ekonominį augimą. Yra sukaupta ankstesnės penkių tarpusavyje susijusių fiskalinės politikos formavimo aspektų: fiskalinio koregavimo struktūros, politinės strategijos patikimumo, institucijų aplinkos, papildomų politinių iniciatyvų ir naštos dalijimosi visuomenėje patirties.
(1)Fiskalinio koregavimo struktūra. Vienintelis svarbiausias veiksnys, pagal kurį atskiriamas sėkmingas ir nesėkmingas fiskalinis konsolidavimas – tai koregavimo struktūra. Labiau tikėtina, kad ne pajamomis grindžiamas koregavimas, o išlaidomis grindžiamas koregavimas, ypač einamųjų pirminių išlaidų koregavimas, ilgam laikui pagerins viešųjų finansų padėtį ir turės nedidelės, tam tikromis aplinkybėmis net teigiamos, įtakos trumpalaikiam ekonomikos augimui. Išlaidų apribojimas turi mažesnį iškraipantį poveikį augimui nei mokesčių padidinimas, mokesčiai ES ir taip dideli, nors ir labai skiriasi įvairiose valstybėse narėse. Kiek tai susiję su patikimumu, išlaidų mažinimas rodo didesnį valstybių įsipareigojimą toliau vykdyti konsolidavimą. Sprendimus padidinti pajamas ir sumažinti investicijų išlaidas gali būti politiškai lengviau įgyvendinti, tačiau jie neigiamai paveikia vidutinės trukmės ir ilgalaikes ekonomikos augimo perspektyvas ir ilgainiui dažnai atšaukiami. Daugelyje valstybių narių išlaidų kontrolę turės papildyti pajamų didinimo priemonės. Taip pat reikėtų skirti reikiamą dėmesį mokesčių kokybei, veiksmingai surenkant pajamas ir mažinant neigiamą poveikį ekonomikos augimui, kartu atsižvelgiant į teisingumo aspektus. Mokesčių bazės išplėtimas, pavyzdžiui, panaikinant atleidimą nuo mokesčio už aplinkai daromą žalą arba mokesčių lengvatas, yra tinkamesnis nei mokesčių tarifų padidinimas. Kai kurios dabartinės mokesčių išlaidos gali neturėti pagrįsto ekonominio pagrindo arba sudaryti paskatas, neatitinkančias pradinių tikslų. Nekilnojamojo turto mokesčių kartu su vartojimo mokesčiais, įskaitant su aplinka susijusius mokesčius, poveikis yra mažiausiai iškraipantis padėtį, o gyventojų pajamų mokesčiai ir bendrovių pelno mokesčiai galėtų labiau pakenkti augimui.
(2)Politinės strategijos patikimumas. Remiantis įtikinamais ir patikimais planais, galima tikėtis mažesnių realių palūkanų normų ir mažesnių būsimų mokestinių įsipareigojimų, vadinasi, yra galimybių privatiems namų ūkiams padidinti vartojimo išlaidas, o bendrovėms – investicines išlaidas. Praktiškai daugiamečio koregavimo plano patikimumą galima sustiprinti greitai priimant teisės aktus, kuriuose būtų teisiškai privalomai nurodytas nuoseklių priemonių, kuriomis prisidedama prie planuojamo daugiamečio koregavimo, tvarkaraštis.
(3)Finansų įstaigos. Finansinio konsolidavimo sėkmė priklauso ir nuo valstybės gebėjimo atitinkamomis nacionalinėmis fiskalinėmis programomis veiksmingai įgyvendinti sutartas politines priemones. Institucinių ir procedūrinių susitarimų (pvz., fiskalinių taisyklių ir daugiamečių fiskalinių programų), kuriais reglamentuojama biudžeto politika, kokybė turi įtakos valstybių gebėjimui parengti ir veiksmingai praktiškai įgyvendinti fiskalinio konsolidavimo programas, nesukeliant pernelyg didelių politinių ir ekonominių nesutarimų.
(4)Susijusi politika. Biudžeto politika paprastai yra susijusi su kitomis ekonomikos politikos formavimo priemonėmis. Taip yra ir fiskalinio konsolidavimo atveju. Papildomai įgyvendinamos struktūrinės reformos padidins galimybes atlikti ilgalaikį fiskalinį koregavimą – tai taip pat užtikrins ekonomikos augimą trumpalaikiu laikotarpiu. Pasitelkus struktūrines reformas galima dvejopai padėti atlikti fiskalinį koregavimą: tiesiogiai, kai apribojamos arba sumažinamos esamos išlaidų tendencijos, ir netiesiogiai, kai pagerinamas rinkų veikimas, dėl ko galiausiai sustiprėja ekonominė veikla. Iš esmės, būtent pasitelkus struktūrines reformas, užtikrinamas ilgalaikis fiskalinis koregavimas. Pasitelkus kai kurias struktūrines reformas, visų pirma pensijų sistemų reformas, ribojant išlaidas ir didinant darbo pasiūlą, būtų galima teigiamai paveikti viešuosius finansus jau vidutinės trukmės laikotarpiu.
(5)Socialiniu požiūriu subalansuotas fiskalinis koregavimas. Užtikrinti patikimą valstybės biudžetą – būtina sąlyga, siekiant išvengti situacijos, kai dėl nekontroliuojamos valstybės skolos ateityje gali iškilti grėsmė mūsų socialinės apsaugos sistemoms. Siekiant būtino politinio pritarimo, koregavimo našta turi būti teisingai paskirstyta visiems visuomenės sluoksniams. Jeigu koregavimas palankesnis tam tikriems visuomenės sluoksniams, egzistuoja tikimybė, kad pasikeitus politinei vyriausybės sudėčiai, jis bus panaikintas ir taip iškils grėsmė fiskalinio koregavimo tvarumui.
Politikos prioritetai
Siekiant spręsti pirmiau nurodytas problemas, 2011–2012 m. visų pirma reikia imtis veiksmų šiose srityse:
ES lygmeniu pasiūlymai dėl įstatymo galią turinčių aktų, kuriais siekiama stiprinti ekonomikos valdymą, turėtų būti priimami pagal paspartintą teisės aktų leidėjų susitarimą.
Konsolidavimas visose ES valstybėse narėse turėtų būtinai prasidėti – arba būti toliau vykdomas – 2011 m. Planuojama fiskalinio konsolidavimo sparta turėtų būti didelė ir daugumoje valstybių narių struktūriniu požiūriu turės gerokai viršyti 0,5 % BVP per metus. Valstybės narės, kuriose yra labai didelis struktūrinio biudžeto deficitas, labai didelis valstybės skolos lygis arba kurios patiria didelių finansinių sunkumų, turi sparčiai imtis veiksmų 2011 m. Kai ekonomikos augimas arba pajamos yra didesni, nei tikėtasi, reikėtų paspartinti fiskalinį koregavimą.
Valstybės narės, vykdančios perviršinio deficito procedūrą, turėtų numatyti išlaidų pokyčius ir nustatyti pagrindines priemones, kurių ketina imtis, kad panaikintų perviršinį deficitą.
Visos valstybės narės pirmiausia turėtų koreguoti valstybės išlaidas, kartu išlaikydamos augimą skatinančias išlaidas, pvz., viešosios infrastruktūros, švietimo ir mokslinių tyrimų bei inovacijų srityse. Visos valstybės narės, ypač tos, kurios įgyvendina perviršinio deficito procedūrą, turėtų toliau vykdyti atsargią fiskalinę politiką ir griežtai stebėti, kad valstybės išlaidų augimas neviršytų vidutinės trukmės BVP augimo tendencijos. Papildomai reikėtų stengtis padidinti valstybės išlaidų rentabilumą. Kai koregavimą reikia atlikti itin skubiai, išlaidas reikėtų sumažinti. Visos valstybės narės turi įrodyti, kad jų Stabilumo ir konvergencijos programos paremtos pagrįstomis augimo ir pajamų prognozėmis.
Kai reikia mokestinio įnašo, turėtų būti kuo labiau sumažinti ekonomikos iškraipymai. Kad ir koks būtų bendras mokesčių naštos lygis, reikėtų peržiūrėti mokesčių sistemas, kad jomis būtų labiau skatinamas užimtumas, augimas ir kad jos būtų palankesnės aplinkai, pavyzdžiui, vykdyti aplinkosaugos mokesčio reformas, kuriomis didinami aplinkosaugos mokesčiai ir mažinami kiti labiau iškraipančio poveikio mokesčiai. Mokesčių bazės išplėtimas yra tinkamesnis siekiant padidinti mokesčių tarifus.
Reikėtų nedelsiant vykdyti pensijų reformas, kuriomis, be kita ko, siekiama pailginti faktinį pensinį amžių. Tai užtikrins viešųjų finansų tvarumą ir padidins dirbančių asmenų skaičių. Sveikatos priežiūros sistemas reikia griežtai stebėti ir prireikus reformuoti, kad būtų užtikrintas didesnis rentabilumas ir tvarumas, ypač atsižvelgiant įsenėjančią visuomenę.
Valstybės narės raginamos tobulinti vidaus fiskalines programas, susijusias su nacionalinėmis viešosios apskaitos ir statistikos sistemomis, makroekonominėmis ir biudžeto prognozėmis, skaitinėmis fiskalinėmis taisyklėmis, vidutinės trukmės biudžeto programomis, bendrųjų valstybės finansų skaidrumu ir išsamiomis biudžeto programomis.
3.Greitas finansų sektoriaus sureguliavimas, siekiant rasti būdą ekonomikai atkurti
14 diagrama. Bankų paskolos ES
Šaltinis: ECB
Teigiama kreditų plėtra ir tvarus ekonomikos vystymasis yra glaudžiai susiję. Prasidėjus finansų krizei kreditų, ypač skirtų įmonėms, augimas susilpnėjo, nes bankai sugriežtino kredito standartus, o esant blogai ekonominei perspektyvai, nedaug bendrovių prašo finansavimo. Nuo 2010 m. pradžios pastebimas paskolų išdavimo suaktyvėjimas, jis sutampa su nedideliu ekonomikos atsigavimu (žr. 14 diagramą). 2010 m. spalio mėn. ECB parengtas bankų paskolų tyrimas rodo, kad bankai nebegriežtina paskolų išdavimo sąlygų įmonėms ir kad tikimasi, jog bus sumažinti standartai namų ūkiams. Vis dėlto paskolų išdavimo sąlygos neatitinka didelio ekonomikos atkūrimo, ypač kiek tai susiję su ne finansų bendrovėms skirtomis paskolomis.
Balanso pagerinimas bankų sektoriuje yra esminis dalykas, siekiant pagerinti rentabilumą, atkurti konkurencingumą ir grįžti prie įprastos paskolų išdavimo veiklos. Vis dėlto bankų pelningumo perspektyva yra neaiški dėl lėto ekonomikos atkūrimo, didelių paskolų nekilnojamojo turto sektoriui ir įtampos valstybės garantuotos skolos rinkoje. Neigiamas realiosios ekonomikos grįžtamasis poveikis finansų sektoriui kai kuriose valstybėse narėse sustiprėjo dėl namų ūkių ir ne finansų bendrovių sektorių įsiskolinimo. Todėl neveiksnių paskolų lygis labai padidėjo ir artimiausiu metu gali dar didėti (15 diagrama). Pastaruoju metu bankų sektoriuje bendrai matyti nedidelis pagerėjimas, didesnis pelnas ir kapitalo rezervų sustiprėjimas, nors kai kuriais atvejais matyti ir valstybės kapitalo injekcijos.
Greitai nutraukus didelę valstybės paramą bankams, finansų sektoriuje nebeliks galimo konkurencijos iškraipymo. Daugiau nei pusėje valstybių narių valstybės parama viršijo 5 % BVP ir ją sudarė tokios priemonės, kaip kapitalo injekcijos, likvidumo intervencinės priemonės, turtui skirta parama ir garantijos (žr. 16 diagramą). Valstybės paramos nutraukimo bankams strategijos inicijuotos išlaikant lankstumo galimybę, kad būtų galima spręsti galimas makroekonominio stabilumo problemas. Dėl didelės finansinės integracijos į Europos Sąjungą, kaip matyti iš bankų sektoriaus turto užsienyje lygio, kuris daugelyje valstybių narių siekia 50 % BVP (žr. 14 diagramą), reikia atsižvelgti į valstybės intervencijų tarpvalstybinį poveikį.
|
15 diagrama. Neveiksnios paskolos ES
Visų paskolų procentinė dalis
|
16 diagrama. Valstybės intervencijos į ES bankų sektorių
|
|
|
|
|
Šaltinis: ECB, TVF
|
Šaltinis: Komisijos tarnybos (2010 m. sausio mėn.)
|
Būtina finansinio stabilumo palaikymo sąlyga – pasitikėjimas bankų sektoriumi. Viena iš priemonių išlaikyti pasitikėjimą valstybės paramos nutraukimo strategijų sparta yra testavimas nepalankiausiomis sąlygomis. Šio testavimo tikslas – įvertinti bankų sektoriaus sugebėjimą greitai atsigauti po mažai tikėtinų, bet didelį poveikį turinčių įvykių. Tikrinamas kapitalo rezervo jautrumas nepalankiomis ekonominėmis ir finansinėmis sąlygomis. Remiantis griežtomis prielaidomis, kitas ES lygmens testavimas nepalankiausiomis sąlygomis bus atliktas 2011 m. Kito testavimo rezultatai bus paskelbti 2011 m. birželio mėn. Šioje srityje labai svarbus geras nacionalinių priežiūros pareigūnų ir ES institucijų atstovų bendradarbiavimas, taip pat svarbu, kad būtų aiškiai ir skaidriai pranešama apie rezultatus ir jų poveikį.
|
17 diagrama. Bankų sektoriaus turtas užsienyje
BVP procentinė dalis
|
18 diagrama. Bendras bankų sektoriaus turtas
BVP procentinė dalis
|
|
|
|
|
Šaltinis: Tarptautinių atsiskaitymų bankas (BIS), Eurostatas
|
Šaltinis: ECB
|
Dabartinės krizės sąlygomis paaiškėjo, kad egzistuoja aiški ES bankų sektoriaus reguliavimo sistemos spraga, ir reikia skubiai imtis ES lygmens priemonių. Kadangi bankai ir finansų įstaigos ES valstybėse narėse ir ES nepriklausančiose šalyse tarpusavyje susijusios, pabrėžiama, kaip svarbu stebėti finansų sektoriaus pokyčius tarptautiniu mastu. Bankų sektoriaus turto dydis, apskaičiuotas kaip BVP procentiniai punktai, rodo, kad kai kurios valstybės narės yra itin pažeidžiamos sisteminės krizės atveju ir kad aiškiai nepakanka fiskalinių priemonių atlaikyti didelį finansų žlugimą (18 diagrama). Todėl ES lygiu reguliavimo ir priežiūros sistema sustiprinta ir turėtų būti greitai užbaigta. 2010 m. spalio mėn. Komisija nustatė finansų sektoriaus krizės valdymo teisinės sistemos tikslus, kurie bus pasiūlyti 2011 m. pavasarį Pagrindinis tikslas – leisti bankui žlugti – nepriklausomai nuo jo dydžio, – užtikrinant pagrindinių banko paslaugų tęstinumą, kuo labiau sumažinant to žlugimo poveikį finansų sistemai ir išvengiant mokesčių mokėtojams tenkančių išlaidų. Svarbu išvengti moralinės žalos rizikos, kuri atsiranda iš suvokimo, kad kai kurie bankai yra per dideli, kad galėtų žlugti. Be to, kad valdžios institucijoms suteikiamos bendros veiksmingos priemonės ir įgaliojimai įveikti bankų krizę, taip pat svarbu užtikrinti sklandų valstybių narių ir ES institucijų bendradarbiavimą iki krizės ir jos sąlygomis.
Euro zonos valstybės narės sukurs nuolatinį Europos stabilumo mechanizmą, kad užtikrintų visos euro zonos finansinį stabilumą. Šis mechanizmas pakeis dabartinį Europos stabilizavimo mechanizmą, kurį sudaro Europos finansinio stabilumo fondas (EFSF) ir Europos finansinės padėties stabilizavimo priemonė (EFSM) ir kuris galios iki 2013 m. birželio mėn.
„Bazelis III“ taisyklėmis bankams nustatomi griežtesni reikalavimai, kurie padidins makrofinansinį stabilumą. 2010 m. rugsėjo mėn. Bazelio bankų priežiūros komitetas iš esmės sugriežtino dabartines kapitalo apibrėžtis. Apskritai pagal naują apibrėžtį bankų kapitalas bus mažesnis, dėl to padidėja atotrūkis nuo reguliavimo reikalavimų. Be griežtesnių apibrėžčių, bus palaipsniui padidinti ir minimalūs kapitalo reikalavimai.
Politikos prioritetai
Siekiant išspręsti pirmiau išvardytas problemas, 2011–2012 m. reikia imtis veiksmų, visų pirma toliau nurodytose srityse. Juos vykdant itin svarbu užtikrinti ES lygmens koordinavimą.
Siekiant atkurti ilgalaikį bankų gyvybingumą ir užtikrinti tinkamą kreditų teikimo kanalo veikimą, būtina restruktūrizuoti bankus, visų pirma gavusius didelę valstybės pagalbą. Restruktūrizavus bankus bus užtikrintas finansinis stabilumas ir palaikomas kreditų teikimas realiajai ekonomikai. Atsižvelgiant į poreikį užtikrinti finansinį stabilumą, reikėtų palaipsniui panaikinti visą viešąją finansinę paramą bankų sektoriui.
Būtina pažanga kuriant nuolatinį atsako į valstybės garantuotų skolų krizes mechanizmą, siekiant finansinių rinkų tikrumo ir stabilumo. 2013 m. naujas Europos stabilumo mechanizmas suteiks rinkoms stabilumo ir papildys naująją tvirtesnio ekonomikos valdymo sistemą, kuria siekiama užtikrinti veiksmingą ir griežtą ekonominę priežiūrą, įskaitant dabartinių finansinės paramos priemonių veiksmingumo peržiūrą.
Būtina toliau įgyvendinti finansų reformas, be kita ko, stiprinti reguliavimo ir priežiūros sistemą ir šalinti dėl krizės atsiradusio rinkos nepakankamumo atvejus. Būtina ES lygmeniu dar labiau stiprinti reguliavimo sistemą, o nuo 2011 m. pradžios veikiančios Europos sisteminės rizikos valdyba (ESRV) ir Europos priežiūros institucijos turėtų didinti priežiūros kokybę.
Bankai palaipsniui turės stiprinti savo kapitalo bazę, kad galėtų geriau atlaikyti sukrėtimus. Tai atitinka sistemą „Bazelis III“, dėl kurios neseniai susitarta. Be to, 2011 m. bus atliktas dar vienas platesnio užmojo ir griežtesnis testavimas nepalankiausiomis sąlygomis ES mastu, siekiant įvertinti bankų sektoriaus atsparumą.
4.Struktūrinės reformos ekonomikos augimui paremti ir makroekonominiam disbalansui panaikinti
Struktūrinės reformos gali būti vykdomos dviem tikslais: atkurti pagrindinius augimą skatinančius veiksnius ir išvengti disbalanso arba jį panaikinti – tai pagrindinė augimo sąlyga. Šiomis reformomis galima padidinti darbo jėgos panaudojimą ir darbo našumą. Struktūrinėmis reformomis taip pat galima padėti artimiausioje ateityje atkurti konkurencingumą ir sumažinti išorės disbalansą susilpninant kainų ir atlyginimų suvaržymus. Siekiant užtikrinti ekonomikos augimą ir sumažinti išorės disbalansą labai svarbu sudaryti sąlygas reikalingam darbo jėgos ir kapitalo perskirstymui sektoriuose ir bendrovėse. Kai kuriomis struktūrinėmis priemonėmis būtų galima paremti ir ekonomikos augimą, ir makroekonominį koregavimą, tačiau daliai jų, kaip antai švietimo politikos priemonėms, reikia daugiau laiko, kad jos atsipirktų, ir jomis galima geriau pašalinti ilgalaikį ekonomikos augimą skatinančių veiksnių suvaržymus. Vis dėlto tai nereiškia, kad reikėtų atidėti šiai politikai stiprinti skirtus veiksmus.
Ekonomikos augimą ir darbo vietų kūrimą skatinančių reformų spartinimas
Nesant tvirtos politikos, tikėtina, kad augimas ateinantį dešimtmetį tebebus silpnas. Kaip nurodyta 19 diagramoje, 2011–2020 m. laikotarpiu ES-27 numatomas vidutinis potencialus 1½ % ekonomikos augimas. Tai gerokai mažiau, palyginti su ES ekonomikos augimo tempais per praėjusius du dešimtmečius, kurie, be kita ko, buvo gerokai mažesni, nei JAV. Priežastis – ryškus nepakankamas darbo jėgos panaudojimas kilus krizei, taip pat laikotarpio pabaigoje darbo jėgos sumažėjimas dėl senėjančios visuomenės ir palyginti lėtai augantis našumas ES-27. Dauguma valstybių narių stipriai nukentėjo nuo krizės atsižvelgiant tiek į kapitalo kaupimą, tiek į darbo jėgos panaudojimą, ir numatoma, kad dešimtmečio pabaigoje darbo jėgos ištekliai sumažės dėl senėjančios visuomenės.
19 diagrama. Potencialus gamybos apimties augimas ES-27 iki 2020 m.
Makroekonominis scenarijus, pagrįstas gamybos funkcijos metodu
Šaltinis: ECFIN rudens prognozė
Pasitvirtinus ankstesnėms tendencijoms, euro zonoje prognozuojamas dar prastesnis ekonomikos augimas. 2001–2010 m. laikotarpiu vidutinis potencialus euro zonos ekonomikos augimas buvo 1,6 %, palyginti su 1,8 % augimu visoje ES-27 (žr. 20 diagramą). Ateinantį dešimtmetį euro zonos laukia itin menkas gamybos apimties ir našumo augimas – numatoma, kad abu šie rodikliai vidutiniškai sieks 1¼ % Tačiau prognozuojamas darbo jėgos panaudojimas – labai panašus į numatomą visos ES rodiklį.
20 diagrama. Potencialus gamybos apimties augimas euro zonoje iki 2020 m.
Makroekonominis scenarijus, pagrįstas gamybos funkcijos metodu
Šaltinis: ECFIN rudens prognozė
Atsižvelgiant į ankstesnes ekonomikos ir finansų krizes, matyti, kad labai svarbu imtis politinių priemonių. Pavyzdžiui, 1991 m. Švedijoje ir Suomijoje prasidėjęs didelis ekonomikos nuosmukis buvo palyginti trumpas ir nesumažino potencialaus gamybos apimties augimo. Tai, be kita ko, lėmė esminis šių šalių ekonomikos restruktūrizavimas. Tačiau Japonijoje paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį nepakankamai politiniu lygmeniu reagavus į finansų krizę ir padidėjus konkurenciniam besiformuojančios ekonomikos šalių spaudimui, šalies ilgalaikis potencialus ekonomikos augimas sumažėjo.
Reikia imtis skubių nacionalinio ir ES lygmens veiksmų. ES lygmens politika padės didinti ekonomikos augimą, pavyzdžiui, stiprinant bendrąją rinką ir lengvinant sąlygas investicijoms. Kad visose valstybėse narėse būtų panaikintos pagrindinės augimą vidutinės trukmės laikotarpiu stabdančios kliūtys, reikėtų paspartinti struktūrines reformas (daugiau informacijos žr., prie metinės augimo apžvalgos pridedamą strategijos „Europa 2020“ įgyvendinimo pažangos ataskaitą).
Makroekonominio disbalanso panaikinimas ir pagrindinės augimo sąlygos atkūrimas
Labai svarbu, kad euro zona panaikintų išorės disbalansą, o tam reikės visapusiškų struktūrinių reformų, skirtų koregavimui paspartinti ir pagerinti. ES, ypač euro zona, kaip pinigų sąjunga, turi panaikinti disbalansą. Dėl disbalanso kai kuriose euro zonos valstybėse narėse taip pat gali sumažėti pasitikėjimas bendra valiuta. Reikės imtis ekonominės politikos veiksmų daugelyje skirtingų sričių, įskaitant darbo jėgos, produktų ir paslaugų rinkas. Skirtingos valstybės narės turės imtis labai skirtingų politinių priemonių, kurios turės būti kruopščiai parengtos konkretiems atitinkamos valstybės trūkumams šalinti ir poreikiams tenkinti, atsižvelgiant į galimą poveikį visai ES. Apskritai vykdant struktūrinę politiką, turėtų būti siekiama padaryti ekonomiką lankstesnę ir patenkinti koregavimo poreikius ES.
|
21 diagrama. Grynieji išorės finansiniai įsipareigojimai; euro zonos valstybės narės
BVP %
|
22 diagrama. Grynieji išorės finansiniai įsipareigojimai; ne euro zonos valstybės narės
BVP % (skirtingas mastelis nei 23 diagramoje)
|
|
|
|
Pastaba. Kipro, Jungtinės Karalystės, Maltos ir Liuksemburgo duomenų nėra
Valstybės narės, turinčios didelį einamosios sąskaitos deficitą, silpną konkurencingumą ir menkus koregavimo gebėjimus, turės labai pakoreguoti kainas ir sąnaudas, kad atkurtų vidaus ir išorės konkurencingumą. Svarbus einamosios sąskaitos deficito tvarumo rodiklis yra bendra grynojo užsienio turto pozicija, pagal kurią įvertinamas išorės skolos lygis (21 ir 22 diagramos). Nors po krizės einamosios sąskaitos deficitas sumažėjo, didelį deficitą turinčių valstybių narių skola toliau didėjo palyginti su kitomis pasaulio šalimis. Nors tokį koregavimą galėtų lemti rinkos mechanizmai sumažėjus vidaus paklausai ir išaugus nedarbui, tačiau greitesnis ir mažiau skausmingas koregavimas galėtų būti padarytas imantis tinkamos darbo užmokesčio politikos. Tai reikštų darbo užmokesčio indeksavimo taisyklių pakeitimus, tinkamus viešojo sektoriaus darbuotojų darbo užmokesčio signalus ir veiksmingesnius darbo užmokesčio nustatymo mechanizmus. Produktų rinkos reformos bus būtinos siekiant pašalinti nominalius suvaržymus ir sumažinti galutines prekių kainas sumažinant nustatytą rentą (t. y. mažesnį kainų palyginti su sąnaudomis pelno dydį). Politiniu lygmeniu labai svarbu visiškai įgyvendinti paslaugų direktyvą, kuria bus padidintas reguliuojamų paslaugų konkurencingumas. Atsižvelgiant į tai, taip pat labai svarbu vykdyti ne kainomis grindžiamos konkurencijos didinimo politiką.
Kovos su nominaliais suvaržymais priemones reikės papildyti struktūrinėmis priemonėmis, skirtomis darbo jėgai bendrovėse ir sektoriuose perskirstyti. Kad ekonomika vystytųsi tvariau, reikės panaikinti visus anksčiau susikaupusius perviršius, taigi ne tik pagerinti eksporto sektoriaus kainų konkurencingumą ir sumažinti užsienio prekybai uždaro sektoriaus santykines kainas. Naujas kainų subalansavimas bus siejamas su kapitalo ir darbo jėgos išteklių perkėlimu iš užsienio prekybai uždaro į atvirą sektorių, kuris tiesiogiai atviras užsienio konkurencijai. Perskirstant darbo jėgą reikės pritaikyti užimtumo apsaugos teisės aktus ir suteikti geresnes finansines paskatas žmonėms vietoj nedarbo rinktis darbą. Šis perskirstymas bus vykdomas kartu santykinai pakoreguojant darbo užmokestį užsienio prekybai atvirame ir uždarame sektoriuose. Aktyvi darbo rinkos politika turės remiamąją funkciją: bus stiprinamos įdarbinimo agentūros, rengiami mokymai ir darbo rinkos politika bus geriau orientuota į pažeidžiamiausias grupes. Patobulinus verslo aplinką, pavyzdžiui, padidinus reguliuojamų paslaugų konkurenciją ir dar labiau sumažinus administracinę naštą, gali būti paremtas kapitalo judėjimas į našiausius sektorius.
Didelį einamosios sąskaitos perteklių turinčios valstybės narės turėtų nustatyti pastoviai menkos vidaus paklausos šaltinius. Neseniai paskelbti duomenys teikia vilčių ir iš jų matyti, kad koregavimas daromas, vidaus paklausa vis didėja, o ankstesnis (įmonių) balanso koregavimo procesas eina į pabaigą. Tačiau tais atvejais, kai dėl politikos ar rinkos nepakankamumo vidaus paklausa tebėra šiek tiek silpna, reiktų imtis tinkamos politikos. Tokia politika, be kita ko, galėtų aprėpti tolesnį paslaugų sektoriaus liberalizavimą ir geresnes sąlygas investicijoms.
Reikia nustatyti politiką, kad ateityje būtų išvengta disbalanso. Reikės peržiūrėti sąlygas, lėmusias per didelį kreditų augimą ir turto kainų burbulus. Todėl pagrindinis politikos kūrėjų uždavinys bus sukurti ir įgyvendinti struktūrines reformas, kuriomis būtų sumažinta per didelių kreditų ir turto kainų atvejų, ir sukurti specialias paklausos mažinimo atitinkamais atvejais priemones. Atrodo, kad šiomis aplinkybėmis reguliavimo priemonės, kuriomis mažinamas kreditų teikimo procikliškumas, yra itin reikšmingos ir reikia imtis daugiau veiksmų. Nedarant poveikio vidaus rinkai, tai galėtų reikšti užtikrinimą, kad nustatant bankų kapitalo reikalavimus būtų tinkamai atsižvelgiama į regioninius turto kainų pervertinimo skirtumus. Reikia peržiūrėti būsto rinkos kainos struktūrines ypatybes, įskaitant būsto paskolų mokesčių paskatas, dėl kurių padidėja burbulo susidarymo tikimybė. Be to, dėl produktų rinkų pertvarkymo ekonomika taps lankstesnė ir atsiras daugiau koregavimo gebėjimų, taigi bus atsparesnė, o kilus dideliems sukrėtimams bus lengviau atlikti būtinus koregavimus.
Politikos prioritetai
Siekiant išspręsti pirmiau išvardytas problemas, 2011–2012 m. reikia imtis veiksmų, visų pirma toliau nurodytose srityse.
Reikia sutelkti ekonomikos augimą skatinančius ES lygmens veiksnius. Reikėtų susitarti dėl pagrindinių teisės aktų pasiūlymų atsižvelgiant į Bendrosios rinkos aktą (daugiau informacijos žr., strategijos „Europa 2020“ įgyvendinimo pažangos ataskaitą).
Svarbu, kad didelį einamosios sąskaitos deficitą turinčios arba labai įsiskolinusios valstybės narės vykdytų su darbo užmokesčio nustatymu ir paslaugų rinkomis susijusias reformas, siekdamos pagerinti su kainomis ir darbo užmokesčiu susijusias atsakomąsias priemones. Šioje srityje taip pat bus naudinga tobulinti verslo aplinką didinant konkurenciją (pvz., įgyvendinant Paslaugų direktyvą) ir mažinant administracinę naštą.
Labai reikalingos išteklių perskirstymo bendrovėse ir sektoriuose priemonės. Tai – užimtumo apsaugos teisės aktai, kuriais neužkertamas kelias perskirstyti išteklius sektoriuose, geresnės finansinės paskatos dirbti ir aktyvi darbo rinkos politika, labiau orientuota į pažeidžiamiausias grupes. Siekiant sudaryti geresnes sąlygas sektoriams pereiti prie naudingesnės ir didesnį augimą skatinančios veiklos taip pat bus svarbios priemonės, kuriomis panaikinamos kliūtys patekti į rinką ir išeiti iš jos (įsisteigimo sąlygos) ir kliūtys investicijoms (pvz., įmonių pelno mokesčio bazių suderinimas).
Didelį einamosios sąskaitos perteklių turinčios valstybės narės turi nustatyti silpnos vidaus paklausos šaltinius ir juos pašalinti. Tokia politika, be kita ko, galėtų aprėpti tolesnį paslaugų sektoriaus liberalizavimą ir geresnes sąlygas investicijoms.
Visos valstybės narės turėtų paspartinti struktūrines reformas ir panaikinti pagrindines ekonomikos augimo vidutinės trukmės laikotarpiu kliūtis. Pagal valstybių narių pateiktus nacionalinių reformų programų projektus, atrodo, kad numatytos priemonės yra nepakankamai plataus užmojo, taigi tikriausiai vidutinės trukmės laikotarpiu neturės reikšmingo poveikio ekonomikos augimui ir darbo vietų kūrimui. Valstybės narės galutinėse nacionalinėse reformų programose turi pateikti gerokai tikslesnius reformų planus, paspartinti pagrindinius veiksmus ir užsibrėžti platesnio užmojo tikslus.
Priedas. 1 lentelė. Tam tikri konkrečių šalių rodikliai, susiję su ekonomikos augimu ir darbo vietų kūrimu, fiskaline būkle, finansų rinkos sąlygomis ir makroekonominiu disbalansu
LT
|
|
EUROPOS KOMISIJA
|
Briuselis, 2011.1.12
KOM(2011) 11 galutinis
METINĖ AUGIMO APŽVALGA
3 PRIEDAS
BENDROSIOS UŽIMTUMO ATASKAITOS PROJEKTAS
METINĖ AUGIMO APŽVALGA
3 PRIEDAS
BENDROSIOS UŽIMTUMO ATASKAITOS PROJEKTAS
Šių metų Bendroji užimtumo ataskaita, kurią reikalaujama rengti pagal SESV 148 straipsnį, rengiama kaip Komisijos priemonių dalis Europos semestrui pradėti. Bendroji užimtumo ataskaita – tai iš esmės į ateitį orientuota analizė, kuri grindžiama pagrindiniais metinėje augimo apžvalgoje pateiktais su užimtumu susijusiais nurodymais ir kuria stiprinamos ekonominės politikos gairės. Ataskaitos analizė ir nurodymai grindžiami užimtumo padėtimi Europoje, užimtumo politikos gairių įgyvendinimu bei Užimtumo komiteto atlikto šalių nacionalinių reformų programų nagrinėjimo rezultatais.
1.Veiklos užimtumo srityje rezultatai daro poveikį pagrindinėms makroekonominėms sąlygoms
Padėtis darbo rinkoje pagerėjo, tačiau vis dar yra nestabili
ES darbo rinka toliau stabilizavosi ir kai kuriose valstybėse narėse jau yra jos atsigavimo požymių. Užimtumo padėtis ES nustojo blogėti antrąjį 2010 m. ketvirtį – tuomet užimtumo lygis pirmą kartą per beveik dvejus metus padidėjo 0,2 %. Vis dėlto darbą tuo metu turėjo 221,3 mln. žmonių – 5,6 mln. žmonių mažiau nei antrąjį 2008 m. ketvirtį, kai darbą turėjo rekordiškai daug žmonių – tai rodo, jog smarkiai sumažėjo užimtumas gamybos ir statybos sektoriuose. 208,4 mln. 20–64 metų amžiaus grupės žmonių turėjo darbą – tai atitinka 68,8 % užimtumo lygį.
Nedarbo lygis, kuris šiuo metu siekia 9,6 %, nepasikeitė nuo 2010 m. vasario mėn. ir iš esmės stabilizavosi. Šiuo metu darbo neturi 23,1 mln. žmonių. Didėja, nors ir skirtingu mastu, visų gyventojų grupių ilgalaikis nedarbas. Iš visų darbo neturinčių žmonių beveik 5 mln. žmonių neturėjo darbo 6–11 mėnesių. Krizė padidino nedarbo riziką žemos kvalifikacijos darbuotojams ir migrantams ne iš ES šalių. Jaunimo nedarbas siekia 5,2 mln. žmonių, t. y. 1,2 mln. daugiau nei 2008 m. pavasarį, kai jaunimo nedarbas buvo mažiausias (beveik 30 % padidėjimas). Nepaisant to, jaunų žmonių patekimas į darbo rinką ES gerėjo nuo praėjusių metų rudens – iš esmės jaunimo nedarbas mažėjo nuo 2009 m. rugsėjo. Jaunimo nedarbas ES šiuo metu siekia 20,4 % ir yra 0,1 procentinio punkto mažesnis nei pernai.
Toliau didėjant nedarbui, nuo 2009 m. birželio iki 2010 m. birželio daugelyje valstybių narių toliau daugėjo bedarbio pašalpas gaunančių asmenų. Daugelyje valstybių narių taip pat gerokai padaugėjo išmokų pagal socialinės paramos programas, nesusijusias su įmokomis, gavėjų, o kai kuriose šalyse šios programos sušvelnino didžiąją krizės socialinio poveikio dalį. Neužfiksuota didelio spaudimo invalidumo draudimo programoms, tačiau keliose šalyse padaugėjo asmenų, pasinaudojusių ankstyvo išėjimo į pensiją programų teikiama galimybe išeiti į pensiją.
Neatitikimai trumpuoju laikotarpiu
Pastaruoju metu darbo jėgos paklausa toliau šiek tiek didėjo – palyginti su padėtimi prieš metus, užfiksuota daugiau laisvų darbo vietų, daugiau laisvų darbo vietų skelbimų internete ir daugiau žmonių įdarbina laikiną darbą siūlančios agentūros.
Vis dėlto susirūpinimą kelia didėjantis darbo pasiūlos ir darbo jėgos paklausos neatitikimas. Per praėjusius metus užfiksuotas tiek nedarbo lygio, tiek laisvų darbo vietų skaičiaus didėjimas. Tai gali reikšti, kad darbo ieškančių žmonių įgūdžiai neatitinka laisvoms darbo vietoms užimti reikalingų įgūdžių. Per ateinančius ketvirčius reikia atidžiai stebėti, ar per praėjusius metus pastebėta neatitikimo didėjimo tendencija yra laikina, ar yra pavojus, kad šis neatitikimas taps struktūriniu. Iš tiesų greičiausiai atsigauna ne tie sektoriai, kuriuose atleista daugiausiai darbuotojų prasidėjus krizei – tai rodo, jog per krizę pasikeitė įgūdžių ir sektorių poreikiai.
Susirūpinimą kelia konkurencingumas
Reaguodamos į ekonomikos krizę dauguma valstybių narių taikė sutrumpinto darbo laiko tvarką, kad įmonės galėtų spręsti sumažėjusios gamybos problemą nepatirdamos neatidėliotinos būtinybės atleisti darbuotojus. Neigiamas sutrumpintos darbo laiko tvarkos taikymo aspektas – išlaikomas darbuotojų rezervas; to rezultatas – mažėja vieno darbuotojo našumas. Pasibaigus ankstesniems ekonomikos nuosmukio laikotarpiams, kai buvo siekiama išlaikyti darbo jėgos rezervą, paprastai prasidėdavo augimo nekuriant naujų darbo vietų laikotarpiai, nes gamybos didėjimą lemdavo našumo didėjimas ir darbo laiko ilginimas, o ne papildomų darbo vietų kūrimas. Darbo jėgos našumo augimas buvo neigiamas nuo 2008 m. vidurio iki 2009 m. pirmojo ketvirčio, tačiau po to tapo teigiamu ir siekė maždaug 2 % per metus.
Ekonomikos krizės sąlygomis valstybės narės dėjo didesnes pastangas konkurencingumui išlaikyti ir darbo jėgos paklausai paremti, šiuo tikslu mažindamos bendrąsias darbo sąnaudas. Duomenys rodo, kad nors ir su tam tikru vėlavimu dėl ilgiau galiojusių kolektyvinių sutarčių, darbo užmokestis gana gerai buvo priderintas prie mažos paklausos euro zonoje aplinkybių – derybų pagrindu nustatytas darbo užmokestis euro zonoje padidėjo 3,5 % per metus trečiąjį 2008 m. ketvirtį, tačiau tik 2,1 % antrąjį 2010 m. ketvirtį.
Realiosios vieneto sąnaudos ES smarkiai didėjo nuo trečiojo 2008 m. ketvirčio iki 2009 m. vidurio, tačiau tada lygiai taip pat greitai sumažėjo ir antrąjį 2010 m. ketvirtį sąnaudų augimas siekė -2 % per metus – tai leidžia daryti išvadą, kad sąnaudų augimas neturėtų kelti grėsmės visos ES konkurencingumui. Vis dėlto kai kuriose šalyse gali reikėti dar sumažinti bendrąsias vieno darbuotojo darbo sąnaudas, kad būtų atkurtas ES konkurencingumas iki lygio prieš krizę.
Būtinybė imtis veiksmų darbo jėgos apmokestinimo ir socialinio draudimo įmokų srityse
Valstybės narės taip pat ėmėsi pastangų sumažinti su darbo užmokesčiu nesusijusias darbo sąnaudas – tą rodo mokesčių pleištas. Per krizę keliose valstybėse narėse socialinio draudimo įmokų lengvatos darbo jėgos paklausai padidinti paprastai teiktos su sąlyga, kad bus sukurta naujų darbo vietų, t. y. iš esmės jos buvo teikiamos tik naujai įdarbintų darbuotojų atžvilgiu. Kai kurios šalys taip pat nusprendė apskritai sumažinti darbdavio mokamas socialinio draudimo įmokas, dažniausiai visam laikui. Iš esmės su darbo užmokesčiu nesusijusių sąnaudų mažinimo priemonės taikytos asmenų, kuriuos sunku įdarbinti, kaip antai žemos kvalifikacijos darbuotojų, jaunų bedarbių, ilgalaikių bedarbių ir vyresnio amžiaus darbuotojų, atžvilgiu.
2.Prioritetinių sričių vykdant augimą skatinančias reformas nustatymas
Siekiant sutartų pagrindinių tikslų užimtumo, švietimo ir socialinės įtraukties srityse reikia įgyvendinti įvairius integruotus veiksmus lankstesnėms, saugesnėms ir įtraukesnėms darbo rinkoms sukurti. Geriausia priemonė siekiant šio tikslo – darbo rinkos lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyros politika. Vis dėlto būtina sustiprinti keturis šios politikos komponentus (t. y. lanksčios ir patikimos sutarčių sąlygos, aktyvi darbo rinkos politika, mokymasis visą gyvenimą ir šiuolaikiškos socialinės apsaugos sistemos), kad daugiau dėmesio būtų skirta ekonomiškai veiksmingiausioms reformoms, kartu užtikrinant didesnį lankstumą ir saugumą.
Tai visų pirma reiškia, kad turi būti pašalintos institucinės kliūtys deramam valstybių narių darbo rinkų veikimui. Šios kliūtys gali smarkiai neigiamai veikti užimtumo augimą ir darbo rinkos rezultatus ir tam tikra apimtimi taip pat gali kliudyti siekti socialinės įtraukties ir skurdo mažinimo tikslų. Ši analizė parengta pagal Užimtumo komiteto ir Socialinės apsaugos komiteto nustatytas politikos sritis, kurios yra svarbios gairių įgyvendinimo stebėjimui.
2.1.Siekiant visiško užimtumo
Siekiant visiško užimtumo būtina įgyvendinti integruotus veiksmus, kaip nustatyta 7-oje užimtumo gairėje.
Dalyvavimas darbo rinkoje
Vyresnių darbuotojų (55–64 metų amžiaus) užimtumo lygis siekia tik 46,4 %. Mažą užimtumo lygį lemia darbo rinkose ir darbo vietose vykdomos amžiaus valdymo priemonės, tačiau tai taip pat iš dalies yra įvairių ankstyvo išėjimo į pensiją ir (arba) išėjimo į pensiją dėl invalidumo programų rezultatas. Prastai vyresnio amžiaus žmonių atžvilgiu veikiančios darbo rinkos (maža darbdavių paklausa, nepakankamos kvalifikacijos kėlimo galimybės, pagalbos ieškant darbo trūkumas, ankstyvo išėjimo į pensiją galimybės, nepakankama reintegracija ir perkvalifikavimas po atleidimo iš darbo) gali lemti ankstyvą pasitraukimą iš darbo rinkos. Be to, kai kuriose šalyse ribotas arba nepakankamai aiškus sumokėtų įnašų, darbo stažo ir pensijų teisių ryšys.
Būtina skatinti didesnį moterų dalyvavimą darbo rinkoje. Bendras 20–64 m. amžiaus moterų užimtumo lygis Europoje vis dar siekia tik 62,4 %. Kai kuriose šalyse netinkamas antrojo pajamas gaunančio šeimos nario apmokestinimas (taikomi didesni mokesčiai ištekėjusioms moterims nei vienišiems darbuotojams) yra kliūtis moterų dalyvavimui darbo rinkoje arba grįžimui į ją. Šeimos apmokestinimu grindžiamas aukštas ribinis efektyvusis mokesčių tarifas, materialine padėtimi arba pajamomis grindžiamų išmokų (tokių kaip išmokų vaikui arba išmokų būstui) nutraukimas, taip pat nepakankamai taikomos lengvatos dirbantiems žmonėms kai kuriose valstybėse narėse yra potencialios kliūtys moterų grįžimui į darbo rinką.
Per mažai jaunų žmonių patenka į darbo rinką. Jaunų žmonių patekimui į darbo rinką kliudo tai, kad nepakanka jauniems žmonėms skirtų karjeros orientavimo paslaugų, kvalifikacijos kėlimo ir kokybiškų gamybinės praktikos bei stažuočių prieš darbą galimybių. Darbdaviams trūksta aiškios informacijos apie naujus darbo rinkos dalyvius – dėl to darbdaviai delsia užpildyti laisvas darbo vietas, nes iš anksto gali būti neaišku, kokie būtų darbo siekiančių asmenų įgūdžiai ir našumas ir ar jų gebėjimai atitiktų darbo reikalavimus. Daugelyje valstybių narių būtina gerinti jaunų žmonių įgūdžius, kad jie atitiktų darbo rinkos poreikius.
Darbo rinkos veikimas ir segmentacija
Daugelyje darbo rinkų dėl didelių užimtumo apsaugos teisės aktų skirtumų darbuotojai yra padalyti į gerai apsaugotus darbuotojus, dirbančius pagal neterminuotas sutartis, ir mažiau apsaugotus darbuotojus, dirbančius pagal netipines, daugiausia laikinas, sutartis. Krizė išryškino šią problemą – darbo neteko keturis kartus daugiau pagal laikinas sutartis dirbančių nei nuolatinį darbą turinčių darbuotojų. Nors laikinas darbas savaime nėra neigiamas reiškinys, tai, kad laikinas darbas nedaug padeda siekti pastovesnių darbo santykių, neigiamai veikia našumą ir karjeros bei uždarbio galimybes, ypač jaunų žmonių.
Tuo pat metu daugelyje valstybių narių nepakankamas arba mažas darbuotojų judėjimas darbo rinkoje – darbo rinkai būdingas nelankstumas arba palyginti maža darbuotojų kaita, kad būtų galima prisitaikyti prie kintančių poreikių. Be netinkamų užimtumo apsaugos teisės aktų, tą taip pat lemia nelanksti darbo laiko tvarka, t. y. nepakankamas vidaus lankstumas. Šie veiksniai daro neigiamą poveikį ekonominei veiklai, nes kliudoma veiksmingai paskirstyti darbo išteklius.
Kliūtys geografiniam darbo jėgos judumui taip pat gali neigiamai veikti deramą darbo rinkos veikimą. Nepakankamas pensijų ir kitų socialinės apsaugos teisių perkeliamumas, taip pat su būstu ir transportu susijusios kliūtys, mažina veiksmingą darbo jėgos paskirstymą arba perskirstymą, nes apsunkinamas žmonių persikėlimas į vietas, kur yra darbo, arba reguliarus važinėjimas į darbą tose vietose.
Kai kuriose valstybėse narėse nelegalus darbas sudaro didelę darbo rinkos dalį – didelė darbuotojų dalis dėl prasto galiojančių taisyklių vykdymo arba užimtumo neskatinančių mokesčių ir socialinio draudimo išmokų sistemų dirba nelegaliai. To rezultatas – dirbtinai mažas oficialus užimtumo arba darbo valandų lygis ir dviguba arba paraleli darbo rinka, kurios vienai daliai taikomos labai prastos normos ir sąlygos – dėl to mažėja našumas ir mokesčių pajamos ir didėja atskirties rizika.
Kokybiški stiprių socialinių partnerių dialogu ir pasitikėjimu grindžiami darbo santykiai padeda rasti sprendimus segmentacijai mažinti ir darbo rinkos veikimui gerinti. Socialinių partnerių dialogo veiksmingumas pasiteisino per krizę. Apsisprendžiant dėl taupymo priemonių svarbu pasiekti bendrą sutarimą, nes tik teisingai paskirstyta našta gali užtikrinti reformų socialinį priimtinumą ir sėkmę. Vis dėlto socialinių partnerių organizacijų veiklos gebėjimai ir darbo santykių kokybė valstybėse narėse skiriasi. Todėl keliose valstybėse narėse reikia geriau išnaudoti visas bendra analize ir socialinių partnerių derybomis grindžiamas nepriklausomų derybų būdu pasiektų sprendimų galimybes.
Darbo vietų kūrimas
Reaguodamos į krizę daugelis valstybių narių laikinai sumažino su atlyginimu nesusijusias darbo sąnaudas. Užimtumas galėtų būti paskatintas jei daugiau ir visam laikui būtų sumažintos tokios sąnaudos, ypač jei toks sumažinimas būtų specialiai taikomas žemos kvalifikacijos asmenims, ypač šalyse, kur tokių darbuotojų darbo potencialas yra didelis. Fiskalinis neutralumas gali būti užtikrintas darbo jėgos apmokestinimą pakeičiant energijos ir (arba) turto mokesčiais. Daugelyje valstybių narių jau vyksta diskusijos dėl dabartinio darbo jėgos ir kitų išteklių apmokestinimo.
Po krizės atsigaunančios darbo rinkos keičiasi ir daug valstybių narių siekia sukurti didelės pridėtinės vertės ir tvarią ekologiškesnę ekonomiką. Tai yra būtina siekiant sukurti daugiau darbo vietų ir siekiant klimato ir energetikos sričių tikslų. Tuo pat metu būtina remti darbo jėgos gebėjimą prisitaikyti. Dar nevisiškai užtikrinama įvairių politikos krypčių sąveika, siekiant visoms sritims – ekonomikai, aplinkai ir užimtumui – palankių sprendimų. Sektoriuose, kuriuose prarandama daugiausiai darbo vietų, daugiausia dirba vyrai (dujų, elektros, anglių, naftos). Kai kurios darbo vietos šiuose sektoriuose išnyks, tačiau kitoms darbo vietoms reikės naujų įgūdžių – dėl to darbo vietos bus perskirstytos tame pačiame sektoriuje arba į kitus sektorius. Naujų įgūdžių taip pat reikia tokiuose sektoriuose, kaip sveikatos apsaugos (vadinamosioms „baltoms“ darbo vietoms), kuriuose, atsižvelgiant į senėjančią visuomenę, darbo jėgos paklausa nuolat didėja ir yra darbo jėgos trūkumas.
Valstybėse narėse mažai žmonių pradeda dirbti savarankiškai ir imasi verslo ir mažiau nei pusė tokių įmonių išsilaiko ilgiau nei trejus metus. Įprasta manyti, kad savarankiško darbo nauda nėra pakankamai didesnė, palyginti su kitomis darbo galimybėmis, kad tai būtų patraukli karjeros galimybė sumaniausiems asmenims. Galiojančios priemonės neskatina savarankiško darbo ir trūksta ekonominę ir darbo rinkos politiką apimančių iniciatyvų verslumą skatinančiai aplinkai sukurti.
Aktyvi darbo rinkos politika (ADRP)
Daugelyje valstybių narių nėra tikslinių ADRP priemonių, kuriomis būtų siekiama spręsti ilgalaikių bedarbių, pažeidžiamų ir palankių sąlygų neturinčių grupių problemas. Kai kuriose valstybėse narėse ADRP poveikis nedidelis, nes nors ir yra gana daug laisvų darbo vietų, tuo pat metu egzistuoja didelis ilgalaikis nedarbas. Iš dalies tokią padėtį lemia prastas skirtingų už ADRP valdymą atsakingų įvairių lygmenų valdžios institucijų bendradarbiavimas ir tai, kad atsakomybe dalijamasi keliais regioniniais lygmenimis. Kitose valstybėse narėse nedidelį šios politikos poveikį lemia valstybinių užimtumo tarnybų neveiksmingumas – joms dėl klientų antplūdžio tenka per didelis darbo krūvis, mažinamas šių tarnybų biudžetas arba mažinamos pačios tarnybos, joms trūksta kvalifikuotų darbuotojų, nepakankami darbuotojų mokymai, ADRP dengiamos netinkamų rūšių išlaidos arba nepakankamai dėmesio skiriama ekonomiškai naudingoms priemonėms. Vis dar nepakankamai modernizuojamas valstybinių užimtumo tarnybų veiklos ir paslaugų teikimo modelis siekiant užtikrinti individualią paramą asmenims, kuriems tokios paramos reikia.
Lyčių lygybė bei darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyra
Dėl nepakankamų vaiko priežiūros paslaugų darbo valandomis arba pasibaigus pamokoms, taip pat dėl paslaugų vaikams ir kitiems priklausomiems asmenims trūkumo kai kurios valstybės narės ir toliau susiduria su moterų darbo ne visą darbo dieną ne savo noru problema.Be to, atsižvelgiant į visuomenė senėjimą, rūpinimasis pagyvenusiais ir neįgaliais žmonėmis tampa vis didesne problema tiek visuomenei, tiek moterims. Kai kuriose valstybėse narėse moterų reintegraciją į darbo rinką dar labiau apsunkina tai, kad darbo rinkoje nepalankiai vertinamas pertrauktas darbo stažas ir nesubalansuotas vyrų ir moterų vaiko priežiūros pareigų prisiėmimas. Kai kuriose šalyse nepalankiai tobulėjimą profesinėje srityje veikia ilgos (apmokamos) tėvystės atostogos, kurios taip pat yra didelė finansinė našta valstybės biudžetui bei našumui dėl įgūdžių praradimo.
Socialinio draudimo sistemos
Dėl krizės daugelyje valstybių narių ilgalaikis ir struktūrinis nedarbas tapo problema, kurią spręsti būtina neatidėliojant. Nedarbo socialinio draudimo išmokų sistemomis ir kitomis išmokų sistemomis turėtų būti suteiktos reikiamos paskatos dirbti, kad nebūtų sukurta priklausomybė nuo išmokų, tačiau tuo pat metu jomis turėtų būti užtikrinta labai reikalinga parama pajamoms ir prisitaikymas prie verslo ciklo. Daugelis valstybių narių dar nėra parengusios reikiamų atitikimo kriterijų, pagal kuriuos dirbti pasirengusiems išmokų gavėjams būtų numatytos laikinos ir dalinės sankcijos už reikalavimų nesilaikymą. Kai kuriose valstybėse narėse taip pat nėra sistemos, pagal kurią būtų galima nustatyti dirbti nepasirengusius asmenis, taip pat nėra tinkamų jiems skirtų politikos priemonių.
Darbo užmokesčio nustatymas ir darbo sąnaudos
Darbo užmokestis turi kisti taip, kad būtų pasiekta darbo jėgos paklausos ir pasiūlos pusiausvyra, būtų užtikrintas veiksmingas darbo jėgos panaudojimas ir būtų teikiamas atlygis, kuris atitiktų pridėtinę vertę. Todėl svarbu, kad vidutiniu laikotarpiu visų profesijų ir ekonominės veiklos sričių realusis darbo užmokestis didėtų lygiagrečiai darbo našumo didėjimui.
Makroekonominiu požiūriu darbo užmokesčio dinamika taip pat svarbi vidinio ir išorinio disbalanso koregavimui. Konkrečiai kai kuriose euro zonos šalyse siekiant ilgam laikui ištaisyti susikaupusį didelį einamosios sąskaitos deficitą ir sumažinti didelį nedarbą būtina, kad nominalių darbo sąnaudų pokyčiai vidutiniu laikotarpiu lemtų reikiamą kainų konkurencingumo koregavimą. Todėl tinkamas pagrindas palyginimui yra nominalių darbo sąnaudų raida kitose euro zonos šalyse.
Atsižvelgiant į šias aplinkybes, kelioms valstybėms narėms sunku pasiekti reikiamą kolektyvinių susitarimų dėl atlyginimo pusiausvyrą – viena vertus užtikrinti lankstumą, kad darbo rinkos galėtų prisitaikyti prie kintančių sąlygų, o kita vertus sutartimis nustatomą atlyginimo lygį, siekiant apsaugoti ir skatinti investicijas, kurių reikia darbo vietų vertei padidinti.
2.2.Aukštos kvalifikacijos ir išsilavinusi darbo jėga
Stipri žmogiškojo kapitalo bazė yra būtina sąlyga tvariai plėtrai, užimtumui ir tarptautiniam konkurencingumui užtikrinti. 2020 m. 85 % darbų bus reikalingi aukštos arba vidutinės kvalifikacijos įgūdžiai, o žemos kvalifikacijos darbų dalis sumažės iki 15 %. Todėl itin svarbu, kad valstybės narės, atsižvelgdamos į integruotų gairių 8-ą ir 9-ą gairę ir Europos bendradarbiavimo švietimo ir mokymo srityje strateginę programą (ET2020), toliau reformuotų švietimo ir mokymo sistemas ir suteiktų žmonėms geresnių ir reikalingesnių įgūdžių bei bendrųjų kompetencijų.
Nepakankama švietimo ir mokymo kokybė sunkina judėjimą darbo rinkoje, nes daug visų amžių ir kvalifikacijos lygių žmonių neturi reikiamo įgūdžių ir kompetencijų derinio. Mokymo sistemos nepakankamai greitai reaguoja į poreikį darbuotojams ir darbo ieškantiems asmenims suteikti pagrindinių įgūdžių ir skirtingose srityse pritaikomų gebėjimų. Tai rodo, kad nepakankamai bendradarbiaujama rengiant mokymo programas ir nepakankamai į šį darbą įtraukiami socialiniai partneriai ir valstybinės užimtumo tarnybos.
Reikia toliau rengti priemones (rengiant įgūdžių prognozes, darbdavių apklausas, sektorių tyrimus, gerinant statistinių duomenų kokybę), kuriomis siekiama numatyti būsimas įgūdžių spragas ir su tuo susijusius poreikius valstybių narių, regioniniu ir sektoriniu lygmeniu. Svarbu tiek kaip šios priemonės vykdomos, tiek kaip jų rezultatai perduodami visiems pagrindiniams susijusiems subjektams, tokiems kaip profesinio orientavimo tarnybos, statistikos biurai, NVO, sektorių organizacijos, ir kaip jais pasinaudojama rengiant mokymo programas.
Dažnai per mažai suaugusiųjų dalyvauja mokymosi visą gyvenimą programose. Taip yra visų pirma dėl to, kad nėra paskatų įmonėms mokyti darbuotojus, nepakankama parama darbuotojams dalyvauti mokyme ir nepakankama konkrečioms grupėms pritaikyta pasiūla.
Be to, dėl sudėtingos finansavimo struktūros ir didelio mokymo teikėjų skaičiaus yra sunku įgyvendinti darnias strategijas visuomenei, įmonėms ir privatiems asmenims skirtai mokymo veiklai nustatyti ir koordinuoti. Sistemos valdymą silpnina tai, kad yra daug atsakomybės sričių, sutampančių finansavimo šaltinių ir trūksta tikro vadovavimo. Didelė problema yra tai, kad tebėra nelygios galimybės dalyvauti mokymosi visą gyvenimą programose – kadangi didelę dalį tęstinio mokymo programų teikia darbdaviai, pagal nuolatines sutartis dirbantys darbuotojai mokymosi visą gyvenimą galimybėmis gali pasinaudoti geriau nei pagal laikinas sutartis dirbantys darbuotojai arba bedarbiai. Suaugusiųjų mokymo programose dalyvauja penkis kartus mažiau žemos kvalifikacijos žmonių nei aukštą kvalifikaciją turinčių žmonių. Nepakankamai išplėtoti lankstesni mokymosi būdai, pavyzdžiui, įteisinant neformalųjį mokymąsi ir savišvietą, ir tikslinės priemonės, tokios kaip mokymas darbo vietoje ir partnerystė su įmonėmis ir socialinio sektoriaus organizacijomis, skirtos žemos kvalifikacijos žmonėms, bedarbiams suaugusiesiems, migrantams, etninėms mažumoms ir neįgaliesiems. Taip pat būtų naudingos nykstančių sektorių darbuotojams skirtos specialios susijusios priemonės.
Pagrindinių įgūdžių ir gebėjimų didinimas sprendžiant mokyklos nebaigimo problemą
Mokyklos nebaigimas yra sudėtingas reiškinys, kurį lemia įvairūs socialiniai ekonominiai, švietimo ir individualūs veiksniai. Daugelis valstybių narių šią problemą sprendžia gerindamos teikiamo švietimo ir mokymo kokybę, be kita ko taikydamos naujoviškus mokymosi ir mokymo metodus ir teikdamos tikslingesnę paramą rizikos grupių mokiniams. Kai kurios šalys taip pat planuoja įgyvendinti struktūrinius pakeitimus mokymosi būdų lankstumui padidinti ir programoms, pagal kurias mokymasis derinamas su darbu, pasiūlyti. Vis dėlto tokių priemonių poveikis dažnai yra nedidelis, nes kartu su jomis ne visada vykdomos ankstyvos intervencijos priemonės, visų pirma priemonės, kuriomis gerinamos galimybės gauti ikimokyklinį ugdymą, ir kompensuojamosios priemonės, kuriomis lengvinamas grįžimas į mokyklą iš jos pasitraukusiems asmenims. Dažnai trūksta visapusiško požiūrio ir glaudaus koordinavimo su kitomis politikos sritimis, kad būtų atsižvelgiama į visus susijusius veiksnius.
Daugiau žmonių turi įgyti aukščiausią kvalifikaciją
Daugelyje valstybių narių per mažai investuojama į aukštąjį mokslą, o kai kur dėl ekonomikos krizės investicijos netgi smarkiai sumažėjo. Žinioms imlioje ekonomikoje minimalios investicijos į modernią ir gerai veikiančią aukštojo mokslo sistemą turi siekti bent 2 % BVP (skaičiuojant bendrai valstybės ir privačias lėšas). Būtina sparčiau modernizuoti aukštojo mokslo sistemas, parengiant specializuotas mokymo programas, praktika ir rezultatais grindžiamas mokymosi formas ir užtikrinant geresnį valdymą ir finansavimą. Vis dar nepakanka paskatų aukštojo mokslo įstaigoms bendradarbiavimui su verslo įmonėmis ir platesniu pasauliu užmegzti, taip pat paskatų aukštojo mokslo įstaigoms atsižvelgti į visuomenės, ypač aukštosiose mokyklose nepakankamai atstovaujamų grupių, poreikius.
Taip pat nepakankama profesinio rengimo ir mokymo visais lygmenimis kokybė ir patrauklumas.
2.3Integracinis augimas. kova su skurdu ir atskirtimi
Pagrindiniai skurdą lemiantys veiksniai – išstūmimas iš darbo rinkos, blogos darbo sąlygos ir nepakankamos galimybės išlikti ir tobulėti segmentuotoje darbo rinkoje. Šioje dalyje nagrinėjami 10-oje užimtumo gairėje nustatyti politikos prioritetai.
Skurdo prevencija ir kova su juo skatinant įtraukias darbo rinkas
Darbas geriausiai apsaugo nuo skurdo. Bedarbiai ir neaktyvūs gyventojai (į pensiją neišėję suaugę asmenys) atitinkamai sudaro 10 % ir 21 % gyventojų, kuriems gresia skurdas arba atskirtis (didžiausias skurdo arba atskirties pavojus tenka bedarbiams (58 % visų bedarbių), palyginti su 13,5 % pavojum dirbantiesiems). Vis dėlto skurstantys darbuotojai sudaro 24 % skurdo arba atskirties pavojų ES patiriančių asmenų. Todėl svarbu, kad darbo rinkos politika būtų siekiama užtikrinti pragyventi pakankamą darbo užmokestį dirbantiems asmenims; tam turi būti sprendžiama darbo rinkos segmentacijos, mažų įgūdžių ir nepakankamo užimtumo (įskaitant darbo ne visą darbo dieną ne savo noru) problema ir kuriamos palankesnės sąlygos patekti į darbo rinką vienišiems tėvams ir antrajam pajamas gaunančiam šeimos nariui.
Skurdo prevencija kuriant tinkamas ir tvarias socialinės apsaugos sistemas ir užtikrinant galimybę gauti aukštos kokybės paslaugas
Daugelis valstybių narių pranešė, kad fiskalinio konsolidavimo priemonės paveiks socialinės apsaugos sistemas. Poveikį jų kokybei gali daryti priemonės, kuriomis griežtinamos taikymo sąlygos, trumpinama trukmė, mažinamos išmokos ir keičiamos išmokų sistemų indeksavimo taisyklės. Kalbant apie socialinės apsaugos sistemų finansavimą, jų tvarumą gali mažinti priemonės, kuriomis atleidžiama nuo socialinio draudimo ir kitų socialinės apsaugos įmokų mokėjimo; kita vertus jų tvarumą galėtų sustiprinti socialinio draudimo bazę išplečiančios priemonės. Šiomis sąlygomis socialinių išlaidų veiksmingumas galėtų būti padidintas, jei būtų užtikrintas geresnis įgyvendinimas (pvz., supaprastinant taisykles, mažinant administracines išlaidas, nustatant įgyvendinimo rezultatų rodiklius, tiriant sukčiavimo ir klaidų atvejus), tačiau taip pat reikalingos visapusiškesnės strategijos visų socialinės apsaugos sričių veiksmingumui padidinti, didesnį dėmesį skiriant prevencijai, integruotam paslaugų teikimui ir intervencinių priemonių kokybės gerinimui.
Investavimas į aktyvios įtraukties strategijas
Prastos ekonominės sąlygos ir didelis nedarbas kelia ilgalaikės atskirties pavojų, veikia darbo jėgos įsidarbinimo galimybes bei įgūdžius ir kenkia visuomenės psichikos ir fizinei sveikatai. Dėl silpnų socialinės apsaugos tinklų ir nepakankamų aktyvumą skatinančių priemonių labiausiai pažeidžiamiems gyventojams kyla nuolatinės socialinės atskirties ir išstūmimo iš darbo rinkos pavojus. Konkrečiais atvejais šiuos tinklus reikia stiprinti didinant jų aprėptį ir veiksmingumą.
Siekiant užkirsti kelią ilgalaikei atskirčiai ir padidinti socialinių išlaidų veiksmingumą būtina parengti aktyvios įtraukties strategijas, kurios apimtų tinkamą paramą pajamoms, galimybę patekti į darbo rinką ir naudotis socialinėmis paslaugomis. Pavyzdžiui, tai gali būti daroma susiejant socialinę pagalbą su aktyvumą skatinančiomis priemonėmis ir galimybe naudotis įgalinančiomis ir individualizuotomis paslaugomis.
Dėl fiskalinio konsolidavimo ir nepakankamo viešojo finansavimo kyla pavojus, kad gali nukentėti socialinių paslaugų, kurios būtinos darbo jėgos įsidarbinimo galimybėms didinti ir labiausiai atskirtų visuomenės narių reintegravimui į visuomenę ir darbo rinkas, finansavimas ir jų kokybė. Daugelyje valstybių narių dar kyla sunkumų siekiant užtikrinti socialinių paslaugų finansavimą ir intervencinių priemonių kokybę.
Daugelis valstybių narių turi priimti tikslingesnes priemones konkrečioms grupėms (jaunimui, neįgaliesiems, migrantams) paremti arba priemones, kuriomis būtų siekiama spręsti per didelio įsiskolinimo, benamystės ir būsto atskirties problemas. Keletas šalių ketina skatinti socialines inovacijas bei viešojo ir privačiojo sektorių partnerystę ir išnaudoti socialinės ekonomikos teikiamas galimybes.
Gerinant darbo galimybes tėvams galima užkirsti kelią skurdo perdavimui iš kartos į kartą
Skurdo ar atskirties pavojus gresia dvidešimt penkiems milijonams vaikų. Vaikų skurdo problemos sprendimui skirtos politikos įgyvendinimas labai skiriasi ir labai skirtingi jos įgyvendinimo rezultatai. Jei vaikas jauname amžiuje patiria skurdą ir nepriteklius, tai veikia jo gerovę ir gali turėti ilgalaikį neigiamą poveikį jo mokslo rezultatams ir tolesnio gyvenimo galimybėms.
Kovojant su vaikų skurdu būtina remti vienišų tėvų ir antrojo pajamas gaunančio šeimos nario dalyvavimą darbo rinkoje. Vis dėlto tokie veiksmai turi būti vykdomi pagal visapusiškesnes vaikus ir šeimas remiančias strategijas, kurios apimtų investicijas vaikų priežiūros kokybei gerinti (nustatant kokybės standartus, didinant darbuotojų profesionalumą ir pan.) ir vaikams skirtas ankstyvos intervencijos priemones sveikatos ir švietimo srityse, taip pat išlaikant, tikslinant ir geriau parengiant šeimoms skirtas paramos pajamoms priemones bei derinant tikslines ir bendras išmokas. Vis dėlto kai kurios valstybės narės pranešė, kad fiskalinio konsolidavimo priemonės taip pat neigiamai paveiks vaiko ir šeimos išmokas bei kitas šeimoms svarbias (būsto) išmokas.
Siekiant finansinio konsolidavimo laikotarpiu 20 milijonų žmonių išlaisvinti nuo skurdo, socialinės paramos sistemose turi būti nustatyti prioritetai derinant veiksmingumą ir teisingumą. Atsižvelgiant į atsigavimo perspektyvą, aktyvios įtraukties strategijos gali padėti užtikrinti, kad kuo daugiau žmonių galėtų pasinaudoti augimo ir užimtumo teikiamais privalumais. Didžiausi prioritetai – užkirsti kelią skurdo perdavimui iš kartos į kartą, visų pirma pradedant nuo vaikų, ir užtikrinti lygias galimybes visiems.
3.Tolesni veiksmai. Pastangos kurti daugiau darbo vietų
Dauguma valstybių narių nuo krizės valdymo pereina prie struktūrinių reformų
Remiantis Komisijos rudenį atlikta ekonomine prognoze, ES ekonomika, nors dar pažeidžiama, atsigauna sparčiau nei anksčiau manyta, ir, žvelgiant į ateitį, šiais metais užimtumo rodikliai gali būti geresni, nei anksčiau tikėtasi. Tikėtina, kad, atsižvelgdamos į šias aplinkybes, dauguma valstybių narių pereis nuo ciklinio paklausos valdymo priemonių prie struktūrinių reformų.
Kaip pažymėta metinėje augimo apžvalgoje, struktūrinių darbo rinkos reformų srityje neatidėliotinas dėmesys turi būti skiriamas toliau nurodytiems prioritetams įgyvendinti.
Tikslingai ir ribotą laiką sumažinus darbdavių socialinio draudimo įmokas, ypač naujai įdarbintų jaunų žmonių, į darbą grįžtančių moterų arba tėvų, vyresnių darbo neturinčių darbuotojų ar mažas pajamas gaunančių asmenų atveju, būtų palengvintas šių asmenų įsitraukimas į darbo rinką, patiriant mažesnes išlaidas, palyginti su išlaidomis, kurios būtų, jei jie neturėtų darbo ir jiems būtų mokamos socialinės išmokos.
Didelio dabartinio jaunimo nedarbo lygio problemą būtų galima spręsti priemonėmis, pagal kurias lanksčiau nustatomas ir tikslinamas darbo užmokestis ir numatomos lankstesnės įdarbinimo sąlygos (tačiau užtikrinamas deramas darbo užmokestis), be kita ko numatant diferencijuotą patirtimi grindžiamą pradinį darbo užmokestį, taip pat antrines paskatas ir galimybę gauti įdarbinimo paslaugas ir mokymą. Taip pat būtina kartu su socialiniais partneriais didinti darbo užmokesčio nustatymo sistemos gebėjimą reaguoti į rinkos pokyčius, kad darbo užmokestis teisingai ir iš karto atspindėtų darbo našumo kitimą ir būtų užtikrintas ES konkurencingumas pasaulio, ES ir valstybių narių lygmeniu.
Didelį poveikį mažinant nedarbą ir siekiant išvengti neveiklumo grėsmės gali turėti vykdomos mokesčių reformos, numatant didesnes galimybes naudotis paslaugomis, ir plačiau taikomos lengvatos dirbantiems žmonėms. Jaunų žmonių įsitraukimą į darbo rinką gali paskatinti veiksmingesnės lengvatos dirbantiems žmonėms ir mokesčių lengvatos, taip pat priemonės, kuriomis darbo neturintys jauni žmonės galėtų pasinaudoti tinkamomis mokymo programomis arba stažuočių programomis. Moterų užimtumas galėtų būti padidintas, jei būtų teikiama daugiau pagalbos natūra ir kartu mažinamas antrojo pajamas gaunančio šeimos nario ribinis efektyvusis mokesčių tarifas, taip pat panaikinant šeimos apmokestinimu grindžiamus mokesčius ir nedarbo arba materialine padėtimi grindžiamas išmokas. Apskritai neaktyvių žmonių paskatas dirbti galima padidinti susiejus mokesčius ir išmokas, kad tiems, kas turi teisę gauti bedarbio pašalpą, būtų suteikta uždirbtų pajamų mokesčių lengvata.
Būtina užtikrinti didesnį vidaus lankstumą, be kita ko koreguojant darbo organizavimą arba darbo laiko nustatymą, pavyzdžiui, nustatant sutrumpinto darbo laiko tvarką (kuri taikyta pastaruosius 18 mėnesių). Valdžios institucijos gali veiksmingai padidinti vidaus lankstumą ir taip išsaugoti darbo vietas ir apsaugoti vertingą žmogiškąjį kapitalą, tačiau tai pareikalautų didelių viešųjų išlaidų.
Reikia skatinti sudaryti lanksčius darbo susitarimus (lankstaus darbo laiko, nuotolinio darbo) su iš tėvystės atostogų grįžtančiais darbuotojais – tai taip pat gali prisidėti prie profesinio ir asmeninio gyvenimo derinimo ir ypač paskatinti moterų užimtumą. Siekiant kuo daugiau sumažinti neigiamą tėvystės poveikį užimtumui (ypač moterų), būtina plėsti vaikų (ypač vaikų iki trejų metų) dienos priežiūros centrų veiklą, kad jie teiktų paslaugas visą darbo dieną. Be to, atsižvelgiant į būtinybę trumpinti tėvystės atostogas tose šalyse, kur jų trukmė viršija 12 mėnesių, reikia, kad abu tėvai lygiau imtų tėvystės atostogas.
Reikia toliau siekti panaikinti ankstyvo išėjimo į pensiją schemas ir padidinti teisės aktais nustatytą pensinį amžių, siekiant padidinti vyresnių darbuotojų dalyvavimą darbo rinkoje. Prailginti darbinės veiklos laikotarpį taip pat būtų galima nustatant labiau tiesioginį vėlesnio išėjimo į pensiją ir didesnių teisių į pensiją ryšį bei taikant aktyvų ir sveiką senėjimą skatinančias priemones.
Būtina toliau vykdyti nedarbo socialinio draudimo išmokų sistemų ir kitų išmokų sistemų reformas, siekiant suderinti veiksmingumą ir teisingumą. Konkrečiai reformomis turėtų būti siekiama jas priderinti prie verslo ciklo – didinant trukmę ir aprėptį nuosmukio laikotarpiu ir mažinant pakilimo laikotarpiu, kad socialinės apsaugos tinklai būtų sustiprinti tada, kai jų labiausiai reikia.
Reikia persvarstyti nedarbingumo pašalpų teikimo sistemų veikimą, siekiant užtikrinti paskatas dirbti. Išmokų sistemos turėtų būtų parengtos taip, kad bedarbiams būtų naudinga grįžti į darbą dėl ribotą laiką teikiamos paramos ir sąlygų, kuriomis pašalpų mokėjimas glaudžiau susiejamas su mokymosi ir darbo paieškos reikalavimu. Turėtų būti laikomasi abipusės atsakomybės požiūrio, t. y. reikia palengvinti galimybes gauti bedarbio pašalpą, tačiau kartu dažniau rengti susitikimus, sustiprinti paskesnes priemones ir darbo paieškų pastangų kontrolę bei sankcijų, jei nesilaikoma reikalavimų, taikymą.
Reikia sutelkti dėmesį į darbo rinkos segmentacijos mažinimą, visų pirma keičiant užimtumo apsaugos teisės aktus, pavyzdžiui, išplečiant neterminuotų sutartinių susitarimų taikymą ir palaipsniui didinant apsaugos teises, siekiant sumažinti esamus skirtumus tarp darbuotojų, kurie dirba pagal netipines sutartis ir darbuotojų, kurie dirba pagal nuolatines sutartis.
Nepaisant dabartinių sudėtingų fiskalinių sąlygų, būtina išlaikyti, o kai įmanoma, padidinti tikslines investicijas švietimo ir mokymo sektoriuje ir sustiprinti reformas. Svarbu išvengti pavojaus, kad po krizės restruktūrizuotoje darbo rinkoje, kurioje pasikeitę darbo reikalavimai, darbo galimybes prarastų didelė jaunų ir žemos kvalifikacijos žmonių dalis.
Fiskalinių priemonių galimybės darys poveikį priemonių prioritetų nustatymui
Siekiant stiprinti reformų priemonių vykdymą tuo metu, kai vykdomas plataus užmojo fiskalinis konsolidavimas, būtina atidžiai pasirinkti vykdytinas reformas. Atsigavimo tempas ir galimos fiskalinės priemonės politikos priemonėms finansuoti valstybėse narėse labai skiriasi.
Socialinės išlaidos 2011 m. gali pasiekti 30,7 % BVP, palyginti su 27,5 % 2007 m. Vertinant šį bendrą skaičių, svarbu atsižvelgti į skirtingas aplinkybes valstybėse narėse ir jų gebėjimą valdyti didėjantį socialinės apsaugos poreikį. Be to, kai kurių šalių socialinės apsaugos tinkluose yra didelių spragų, kurias reikia šalinti. Vykdant fiskalinį konsolidavimą taip pat bus būtina geriau valdyti socialines išlaidas.
Be to, artimiausiu metu darbo vietos ES ir toliau greičiausiai bus kuriamos vangiai. Tai be kita ko reiškia, kad paprastai darbo rinkos į ekonominės veiklos pokyčius reaguoja su tam tikru vėlavimu, taip pat tai, kad per krizę buvo išlaikytas didelis darbo jėgos rezervas ir sutrumpintas darbo laikas.
Rinkdamosi reformų prioritetus valstybės narės greičiausiai juos nustatys pagal fiskalinių priemonių teikiamas galimybes ir atsižvelgdamos į verslo ciklo padėtį. Tam gali būti naudinga toliau pateikta lentelė, kurioje sugrupuoti politikos prioritetai pagal reikiamas viešojo sektoriaus investicijas (mažesnes ar didesnes) ir pagal politikos priemonių trukmę.
Pavyzdžiui, ankstyvo išėjimo į pensiją programų mažinimas (viršutinio dešiniojo langelio pirmasis punktas) pareikalaus mažiau viešojo sektoriaus investicijų ir tai turėtų turėti ilgesnės trukmės poveikį užimtumui. Kita vertus, siekiant sumažinti su darbo užmokesčiu nesusijusias darbo sąnaudas (apatinis dešinysis langelis), reikės didesnių viešojo sektoriaus investicijų, o poveikis mažinant nedarbą bus trumpesnės trukmės. Lentelė gali padėti nuspręsti, kokie politikos prioritetai valstybėms narėms yra tinkamiausi, atsižvelgiant į jų viešųjų finansų apribojimus ir darbo rinkos padėtį.
|
|
Nedarbo mažinimo priemonės trumpuoju laikotarpiu
|
Dėmesys užimtumo didinimo priemonėms ilgesniu laikotarpiu
|
|
Reikalingos mažesnės viešojo sektoriaus investicijos
|
–Remti tikslinius mokymus
–Sustiprinti nedarbo socialinio draudimo sistemų įsipareigojimais grindžiamą požiūrį
–Mažinti nedarbo grėsmę numatant lengvatas dirbantiems žmonėms
–Didinti darbo užmokesčio nustatymo lankstumą
|
–Mažinti ankstyvo išėjimo į pensiją programas
–Sustiprinti ryšį tarp pasitraukimo iš darbo rinkos amžiaus ir teisių į pensiją
–Nedarbo socialinio draudimo sistemų išmokas suderinti su verslo ciklo padėtimi
–Peržiūrėti užimtumo apsaugos teisės aktus siekiant sumažinti segmentaciją
–Pagerinti užimtumo tarnybų tarpusavio bendradarbiavimą ir bendradarbiavimą su mokymo teikėjais
|
|
Reikalingos didesnės viešojo sektoriaus investicijos
|
–Didinti vidaus lankstumą, gerinti darbo organizavimą
–Sumažinti su darbo užmokesčiu nesusijusias darbo sąnaudas / teikti įdarbinimo subsidijas
–
|
–Padidinti mokesčių paskatas antrajam pajamas gaunančiam šeimos nariui
–Pagerinti galimybes naudotis vaikų priežiūros paslaugomis
–Modernizuoti švietimo ir mokymo sistemą
|
Bendrąja užimtumo ataskaita pirmą kartą bus remiamasi pavasario Europos Vadovų Tarybos diskusijose. Ataskaitoje bus pateikta rekomendacijų valstybėms narėms, susijusių su nacionalinių reformų programų rengimu. Jose valstybės narės turės išsamiai nurodyti savo pasirinkimus. Prireikus Komisija pasiūlys užimtumo srities rekomendacijų, o Taryba jas priims.
Darbo vietų kūrimas gyvybiškai svarbus. Strategija „Europa 2020“ skatinama užimtumo, inovacijų, MTTP, pramonės ir aplinkos politikos sąveika, siekiant paskatinti darbo vietų kūrimą ir mažinti socialinę atskirtį, ir jos pavyzdinėse iniciatyvose išsamiai nurodoma, kaip to siekti. Užimtumo politikos formuotojai turi priimti tinkamus sprendimus. Didžiausia būtinybė – greitai sumažinti nedarbą ir parengti veiksmingas darbo rinkos reformas, siekiant kurti daugiau ir geresnių darbo vietų.
LT
|
|
EUROPOS KOMISIJA
|
Briuselis, 2011.1.12
KOM(2011) 11 galutinis
KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI, TARYBAI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI IR REGIONŲ KOMITETUI
Metinė augimo apžvalga. Visapusiško ES atsako į krizę spartinimas
KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI, TARYBAI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI IR REGIONŲ KOMITETUI
Metinė augimo apžvalga. Visapusiško ES atsako į krizę spartinimas
Aplinkybės
Pirmąja metine augimo apžvalga pradedamas naujas ekonomikos valdymo ES ciklas ir pirmas Europos ekonominės politikos koordinavimo semestras. ES ėmėsi ryžtingų veiksmų krizei pažaboti, todėl viešųjų finansų būklė blogėjo ir nedarbas didėjo mažiau, nei kitose pasaulio šalyse. Aukšto lygio ES socialinė apsauga padėjo sušvelninti didžiausią krizės poveikį, tačiau dėl lėto našumo augimo Europos ekonomika atsigauna lėčiau.
Pagal naujausias prognozes yra ženklų, kad ekonomika atsigauna, tačiau nevienodai. Nors padėtis finansų rinkose vis dar nepastovi, realiosios ekonomikos rodikliai tam tikrais ketvirčiais buvo geresni, visų pirma dėl atsigavus pasaulinei prekybai išaugusio eksporto. Vis dėlto netikrumo išlieka. Sugrįžusį pasitikėjimą, kad ekonomika vėl pradės augti, vis keičia nusivylimas, kurį, be kita ko, lemia su valstybės skolos rinka susijusi rizika. Europos šalių ekonomika turi būti stipriai koreguojama. Finansų sektorius dar negrįžo į įprastas vėžes, tam tikrais atvejais jis jautriai reaguoja į spaudimą ir kartais prireikia valstybės pagalbos. Kreditavimo sąlygos dar nepasiekė iki krizės buvusio lygio, o daugelyje valstybių narių namų ūkių ir įmonių įsiskolinimai vis dar per dideli.
Krizės poveikis
Nors ES atsakas buvo greitas, krizės poveikis išlieka didelis. Dėl krizės labai sumenko ekonominės veiklos apimtys, itin išaugo nedarbas, stipriai sumažėjo našumas ir labai nukentėjo viešieji finansai. Prognozuojama, kad iki 2012 m. pabaigos vienuolikos valstybių narių gamybos apimtis vis dar bus mažesnė nei iki krizės. 2010 m. ES bendroji valstybės skola išaugo iki maždaug 85 % BVP euro zonoje ir iki 80 % visoje ES. Dėl demografinių pokyčių ir krizės poveikio biudžetui ilguoju laikotarpiu fiskalinė našta turėtų išaugti apie 4,5 % BVP. Dar labiau išryškėjo iki krizės buvę struktūriniai trūkumai, kuriuos būtina kuo skubiau pašalinti.
Nepaisant socialinės gerovės sistemose numatytų apsaugos priemonių, Europos visuomenei krizės padaryta žala yra didelė. Pagrindinė problema – padidėjęs nedarbas. Bendrai darbo neturi 9,6 % darbingo amžiaus gyventojų. Kai kuriose šalyse jaunimo nedarbas gali siekti 40 %. Manoma, kad Europoje apie 80 mln. žmonių gyvena žemiau skurdo ribos.
Ekonomikos krizė buvo pasaulinio masto, tačiau jos poveikis skirtingose pasaulio šalyse labai skiriasi. Nors nedarbas ir valstybės biudžeto deficitas JAV išaugo labiau nei ES, tačiau ES ir JAV darbo našumo atotrūkis per krizę padidėjo. Kainų ir sąnaudų konkurencingumas tebėra problema. Besiformuojančios ekonomikos šalių augimo rodikliai gerėja sparčiau, nors kai kurios iš šių šalių susiduria su dideliais ekonominiais sunkumais. Todėl ES turi pasinaudoti šia krize ir ryžtingai spręsti savo konkurencingumo pasaulyje klausimą.
Perspektyvos
Krizė gali turėti ilgalaikį poveikį augimo potencialui. Prognozuojama, kad vidutiniu laikotarpiu Europos augimo potencialas išliks žemas ir, manoma, kad iki 2020 m. bus apie 1,5 %, jeigu nebus imtasi jokių struktūrinių veiksmų, visų pirma darbo našumo atotrūkiui nuo mūsų pagrindinių konkurentų panaikinti. Atsigavimas, atsižvelgiant į jo cikliškumą, negali būti vienintelė varomoji jėga, kuri padėtų Europos ekonomikai pasiekti iki krizės buvusį lygį ir panaikinti susikaupusį deficitą.
Kad išvengtų sąstingio, netvarių skolų bei didėjančio disbalanso ir užtikrintų savo konkurencingumą, Europa turi sparčiau konsoliduoti biudžetą, vykdyti finansų sektoriaus reformą ir paspartinti struktūrines reformas.
Todėl Europos Vadovų Taryba priėmė strategiją „Europa 2020“, kurioje nustatyti plataus užmojo naujos augimo krypties tikslai. Pagal preliminarius valstybių narių pateiktus duomenis apie nacionalinius tikslus penkiose srityse, dėl kurių susitarta pagal strategiją „Europa 2020“, aiškiai matyti, ką ES turi atlikti, kad įgyvendintų savo plataus užmojo tikslus.
Jeigu strategija bus įgyvendinta visiškai, ES po krizės sustiprės, o jos ekonomika taps pažangi, tvari bei integracinė ir bus užtikrintas aukštas užimtumo lygis, našumas, konkurencingumas ir socialinė sanglauda. Tai leis sukurti konkurencingą dvidešimt pirmojo amžiaus socialinę rinkos ekonomiką ir sustiprinti rinkos dalyvių, įmonių bei piliečių pasitikėjimą.
Metine augimo apžvalga pradedamas Europos semestras
Atsižvelgdama į esamą padėtį, ES taip pat nusprendė keisti savo ekonomikos valdymą. 2011 m. sausio mėn. pateikiant strategijoje „Europa 2020“ numatytą šią metinę augimo apžvalgą pradedamas pirmasis politikos ex ante koordinavimo Europos semestras.
Šioje metinėje augimo apžvalgoje nurodyti įvairūs veiksmai, svarbūs siekiant kuo spartesnio atsigavimo trumpuoju laikotarpiu, taip pat siekiant neatsilikti nuo pagrindinių konkurentų ir padėti ES pasirengti įgyvendinti strategijos „Europa 2020“ tikslus.
Veikti reikia nedelsiant, todėl Komisija nusprendė pristatyti 10 prioritetinių veiksmų. Komisija tęs savo darbą įvairiose kitose politikos srityse, įskaitant prekybą ir daugybę vidaus politikos sričių, kurios šiame komunikate nenagrinėjamos. Šiame komunikate Komisija išsamiausiai nagrinėja integruotą požiūrį į atsigavimą, daugiausia dėmesio skirdama pagrindinėms pagal strategiją „Europa 2020“ nustatytoms priemonėms; šis dokumentas apima tris pagrindines sritis:
–būtinybę vykdyti griežtą fiskalinį konsolidavimą, siekiant didesnio makroekonominio stabilumo;
–darbo rinkos reformų vykdymą, siekiant didesnio užimtumo;
–ir augimą skatinančias priemones.
Ši pirmoji metinė augimo apžvalga taikoma visai ES, tačiau joje turės būti atsižvelgta į konkrečią padėtį kiekvienoje valstybėje narėje. Siūlomi veiksmai pirmiausia svarbūs euro zonai, kurioje šiuo metu kilusi valstybių skolų krizė. Fiskalinis konsolidavimas, struktūrinės reformos ir augimą skatinančios priemonės – tai būtinos visapusiško atsako į krizę priemonės, kurių euro zona privalo imtis krizei įveikti.
Vis dėlto toks visapusiškas atsakas turės apimti ir kitus aspektus, pvz., Europos finansinio stabilumo fondo (EFSF) peržiūrą. Komisija mano, kad turi būti stiprinami EFSF veiksmingo finansavimo pajėgumai ir išplėsta jo veiklos sritis. Metine augimo apžvalga taip pat prisidedama prie visapusiško euro zonos atsako į valstybių skolų krizę.
Be to, reikia siekti pažangos kuriant nuolatinį valstybių krizių įveikimo mechanizmą, kad būtų užtikrintas tikrumas ir stabilumas rinkose. Europos stabilumo mechanizmas 2013 m. turėtų papildyti naują sustiprinto ekonomikos valdymo sistemą, kuria siekiama užtikrinti veiksmingą ir griežtą ekonominę priežiūrą ir, be kita ko, peržiūrėti šiuo metu taikomų finansinių paramos priemonių veiksmingumą.
Išsamesnė analizė, kuria pagrįstas Komisijos vertinimas, išdėstyta trijose prie šio komunikato pridėtose ataskaitose; analizėje pateikiamas pradinio strategijos „Europa 2020“ įgyvendinimo valstybių narių lygmeniu vertinimas.
I.AUGIMUI BŪTINOS IŠANKSTINĖS MAKROEKONOMINĖS SĄLYGOS
1.Griežto fiskalinio konsolidavimo įgyvendinimas
Skubiausia ES užduotis – atkurti pasitikėjimą, ištrūkstant iš netvarios skolos, finansų rinkos sukrėtimo ir mažo ekonomikos augimo užburto rato. Kad ekonomika augtų ateityje, būtina išankstinė sąlyga – viešųjų išlaidų tvarumas. Akivaizdu, kad struktūrinio biudžeto balanso metinių koregavimų, siekiančių 0,5 % BVP, nepakaks, kad skolos santykis priartėtų prie reikalaujamų 60 %. Todėl reikalingas griežtesnis konsolidavimas, kuris turėtų būti įgyvendinamas pagal Komisijos pasiūlytas griežtesnes fiskalines taisykles.
Visos valstybės narės, visų pirma vykdančios perviršinio deficito procedūrą, turėtų siekti, kad viešųjų išlaidų deficitas būtų daug mažesnis už vidutinio laikotarpio BVP augimo rodiklį, ir pirmenybę skirti tvarų augimą skatinančioms išlaidoms tokiose srityse kaip moksliniai tyrimai ir inovacijos, švietimas ir energetika. Visos valstybės narės turėtų įrodyti, kad jų stabilumo arba konvergencijos programos pagrįstos patikimomis augimo ir pajamų prognozėmis.
Perviršinio deficito procedūrą vykdančios valstybės narės turėtų sudaryti išlaidų planus ir nustatyti plataus masto priemones, kurių jos ketina imtis savo perviršiniam deficitui panaikinti.
Valstybės narės, kurių struktūrinio biudžeto deficitas ir valstybės skola yra labai dideli arba kurios patyrė didelį finansinį nuosmukį, turi paspartinti savo pastangas 2011 m. Tos valstybės narės, kuriose ekonomikos augimas didesnis arba kurios gauna daugiau pajamų, nei buvo numatyta, turėtų sparčiau įgyvendinti fiskalinį konsolidavimą.
Kai kurioms valstybėms narėms gali prireikti didinti mokesčius. Netiesioginiai mokesčiai labiau skatina augimą, nei tiesioginiai mokesčiai; pirmenybę reikėtų teikti mokesčių bazės išplėtimui, o ne mokesčių tarifų didinimui. Turėtų būti atsisakoma nepagrįstų subsidijų, pvz., aplinkai žalingų subsidijų.
2.Makroekonominio disbalanso panaikinimas
Didelis ir nuolatinis makroekonominis disbalansas yra svarbi pažeidžiamumo, visų pirma euro zonoje, priežastis. Daug valstybių narių turi greičiau didinti savo per mažą konkurencingumą.
Didelį einamosios sąskaitos deficitą turinčios ir labai įsiskolinusios valstybės narės turėtų pristatyti konkrečias taisomąsias priemones (tai galėtų būti griežtas ir ilgalaikis darbo užmokesčio ribojimas, įskaitant derybų dėl darbo užmokesčio sistemose taikomų indeksavimo išlygų patikslinimą).
Didelį einamosios sąskaitos perviršį turinčios valstybės narės turėtų nustatyti vyraujančios mažos vidaus paklausos priežastis ir jas šalinti (įskaitant didesnį paslaugų sektoriaus liberalizavimą ir palankesnes sąlygas investuoti). Tačiau, jeigu vidaus paklausa dėl politikos ar rinkos nepakankamumo išlieka nedidelė, turėtų būti taikomos atitinkamos politikos priemonės.
3.Finansų sektoriaus stabilumo užtikrinimas
ES lygmeniu būtina toliau stiprinti reguliavimo sistemą, be to, priežiūros kokybę turėtų pagerinti 2011 m. pradžioje savo veiklą pradėjusios Europos sisteminės rizikos valdyba (ESRV) ir Europos priežiūros institucijos. Turėtų sparčiau vykti bankų restruktūrizavimas, siekiant užtikrinti finansinį stabilumą ir paremti kreditų teikimą realiajai ekonomikai.
Siekiant atkurti ilgalaikį bankų gyvybingumą ir užtikrinti tinkamą kreditų teikimo kanalo veikimą, būtina restruktūrizuoti bankus, visų pirma gavusius didelę valstybės pagalbą. Visa viešoji finansinė parama bankų sektoriui palaipsniui turėtų būti panaikinta, atsižvelgiant į poreikį užtikrinti finansinį stabilumą.
Remiantis sistema „Bazelis III“, dėl kurios neseniai susitarta, bankams bus taikomas reikalavimas palaipsniui stiprinti savo kapitalo bazę ir taip didinti savo atsparumą sukrėtimams. Komisija taip pat rengia visapusišką bankų krizės įveikimo sistemą. Be to, 2011 m. bus atliktas kitas dar platesnio užmojo ir griežtesnis testavimas nepalankiausiomis sąlygomis ES mastu.
II.DARBO RINKŲ MOBILIZAVIMAS, NAUJŲ DARBO VIETŲ KŪRIMAS
Kyla pavojus, kad atsigavus ekonomikos augimui naujų darbo vietų kūrimas bus nepakankamai dinamiškas. Būtina spręsti nedarbo problemą ir užkirsti kelią ilgalaikiam išstūmimui iš darbo rinkos. Vienas iš penkių strategijos „Europa 2020“ tikslų – iki 2020 m. užimtumo lygį padidinti iki 75 %. Pagal dabar turimus duomenis ES iki nustatyto tikslo pritrūks 2–2,4 % – šį trūkumą galima panaikinti priėmus priemones, skirtas naujoms darbo vietoms kurti ir aktyvesniam dalyvavimui darbo rinkoje skatinti. Atsižvelgiant į ES gyventojų senėjimą ir gana mažą darbo jėgos panaudojimą, palyginti su kitomis pasaulio šalimis, reikia vykdyti reformas, kuriomis būtų skatinami įgūdžiai, ir kurti paskatas dirbti.
4.Darbo patrauklumo didinimas
ES ekonominės veiklos rezultatams neigiamos įtakos turi aukštas nedarbo lygis, žemas dalyvavimo darbo rinkoje lygis ir trumpesnės nei kitose pasaulio šalyse darbo valandos. Mažas pajamas gaunančių asmenų, jaunimo ir papildomas šeimos pajamas uždirbančių asmenų dalyvavimo lygis ypač žemas. Pažeidžiamiausiems gyventojams kyla pavojus būti išstumtiems iš darbo rinkos. Sprendžiant šią problemą, mokymai ir darbo paieškos turėtų būti glaudžiau susieti su išmokomis.
Visų valstybių narių prioritetas turėtų būti mokesčių naštos mažinimas darbo rinkoje, siekiant skatinti darbo jėgos paklausą ir užtikrinti augimą.
Kad papildomas šeimos pajamas uždirbantiems asmenims būtų lengviau dalyvauti darbo rinkoje, turėtų būti aktyviau taikomos mokesčių lengvatų sistemos, nustatomas lankstus darbo grafikas ir užtikrinamos vaikų priežiūros įstaigų paslaugos. Reikia aktyviau siekti mažinti neteisėto darbo mastą tiek stiprinant galiojančių taisyklių įgyvendinimo užtikrinimą, tiek peržiūrint mokesčių lengvatų sistemas.
5.Pensijų sistemų reformavimas
Fiskalinis konsolidavimas turėtų būti paremtas pensijų sistemų reformomis, siekiant, kad šios sistemos taptų tvaresnės.
Valstybės narės, kurios vis dar nėra padidinusios pensinio amžiaus, turėtų tai padaryti, ir pensinį amžių susieti su gyvenimo trukme.
Valstybės narės pirmiausia turėtų apriboti ankstyvo išėjimo į pensiją sistemas, taikyti tikslines paskatas įdarbinti senyvo amžiaus darbuotojus ir skatinti mokymąsi visą gyvenimą.
Siekdamos didinti pensines pajamas, valstybės narės turėtų remti privačių santaupų kaupimo sistemų kūrimą.
Atsižvelgdamos į demografinius pokyčius, valstybės narės turėtų vengti priimti su jų pensijų sistemomis susijusias priemones, kurios turi neigiamą poveikį ilgalaikiam tvarumui ir kurios neproporcingos vešiesiems finansams.
Komisija peržiūrės Direktyvą dėl pensijų fondų ir pateiks naujas priemones, kurios yra tolesni veiksmai 2010 m. paskelbus Žaliąją knygą dėl pensijų.
6.Bedarbių grąžinimas į darbą
Europos socialinės gerovės sistemų veikla siekiama per krizę apsaugoti gyventojus. Tačiau ekonomikai pradėjus atsigauti bedarbių pašalpos turėtų būti peržiūrėtos, siekiant užtikrinti paskatas dirbti, išvengti priklausomybės nuo išmokų ir remti prisitaikymą prie verslo ciklų.
Valstybės narės turėtų nustatyti išmokas už grįžimą į darbą arba skatinti bedarbius imtis savarankiško darbo ir už tai tam tikrą laikotarpį teikti paramą, taip pat nustatyti sąlygas, kuriomis mokymai bei darbo paieškos glaudžiau susiejami su išmokomis.
Valstybės narės, derindamos pajamų mokesčius (visu pirma taikomus mažoms pajamoms) ir bedarbio išmokas, turi užtikrinti, kad dirbti apsimokėtų finansiškai.
Valstybės narės turi pritaikyti savo nedarbo draudimo sistemas prie ekonomikos ciklo, kad ekonomikos nuosmukio laikotarpiu socialinė apsauga būtų didesnė.
7.Darbo rinkos lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyros užtikrinimas
Kai kurių valstybių narių užimtumo apsaugos teisės aktais suvaržoma darbo rinka ir užkertamas kelias aktyvesniam dalyvavimui joje. Tokie užimtumo apsaugos teisės aktai turėtų būti pakeisti sumažinant per didelę nuolatines darbo sutartis turinčių darbuotojų apsaugą ir užtikrinant apsaugą iš darbo rinkos išstumtiems arba į jos pakraštį nustumtiems gyventojams. Be to, siekiant padėti jaunimui patekti į darbo rinką, būtina mažinti mokyklų nebaigusių asmenų skaičių ir gerinti rezultatus švietimo srityje.
Valstybės narės galėtų sudaryti daugiau neterminuotų darbo sutarčių, kuriomis būtų pakeistos galiojančios terminuotos arba mažai garantijų suteikiančios sutartys, siekiant naujiems darbuotojams užtikrinti geresnes užimtumo perspektyvas.
Valstybės narės turėtų supaprastinti profesinės kvalifikacijos pripažinimo tvarką ir taip palengvinti laisvą piliečių, darbuotojų ir mokslininkų judėjimą.
III.SPARTESNIS AUGIMĄ SKATINANČIŲ PRIEMONIŲ TAIKYMAS
Strategijoje „Europa 2020“ nustatytus plataus užmojo tvaraus integracinio augimo tikslus ES įvykdys, tik jei nedelsdama imsis skubių paslaugų ir prekių rinkų struktūrinių reformų verslo aplinkai gerinti. Siekdamos išlikti konkurencingos globalizuotoje ekonomikoje, valstybės narės turi nedelsdamos pradėti išsamias struktūrines reformas, kurios būtinos kompetencijai mokslinių tyrimų srityje gerinti ir gebėjimams kurti inovacijas stiprinti, kad idėjos virstų pirmaujančių rinkų paklausą atitinkančiais produktais bei paslaugomis; siekiant šio tikslo turi būti naudojamasi mūsų pramonės technologiniais pajėgumais ir padedama VMĮ augti ir patekti į tarptautinę rinką. Įgyvendinant ES reformų darbotvarkę taip pat reikės pasinaudoti naujais augimo šaltiniais – tradicinio ištekliais grindžiamo vystymosi ribos turi būti plečiamos didinant išteklių naudojimo efektyvumą ir taip sukuriant naujas ekonomines galimybes. Be to, būtina išnaudoti ES, kaip pradininkės, pranašumus konkurencingų ekologinių prekių ir paslaugų rinkose.
Kaip nurodyta Komunikate dėl bendrosios rinkos akto, bendroji rinka gali būti svarbus augimo šaltinis, jeigu bus priimti skubūs sprendimai pašalinti tebesančias kliūtis. Todėl siekdama stiprinti bendrąją rinką, Komisija 2011–2012 m. pagal Bendrosios rinkos aktą pirmenybę skirs toliau nurodytoms augimą skatinančioms priemonėms.
8.Bendrosios rinkos potencialo išnaudojimas
Kliūtys patekti į rinką ir kliūtys verslumui – tebėra didelės bendrosios rinkos problemos. Tarpvalstybinės paslaugos sudaro tik 5 % BVP, t. y. mažiau nei trečdalį prekybos prekėmis, o dėl tarpvalstybinio pardavimo internetu vystymąsi stabdančių daugybės apribojimų tik 7 % vartotojų apsiperka kitų valstybių elektroninėse parduotuvėse.
Visos valstybės narės turėtų visiškai įgyvendinti Paslaugų direktyvą. Komisija vertina jos įgyvendinimą ir labiau augimą skatinančių priemonių potencialą labiau atverdama paslaugų sektorių.
Valstybės narės turėtų nustatyti ir pašalinti nepagrįstus laisvosioms profesijoms taikomus apribojimus, pavyzdžiui, panaikinti kvotas ir neleisti, kad būtų darbinami tik profesinių sąjungų nariai, taip pat panaikinti mažmeninėje rinkoje taikomus apribojimus, pavyzdžiui, neproporcingus darbo valdų ar zonų ribojimus.
2011 m. Komisija pasiūlys priemones, kuriomis bus užtikrinta, kad bendrojoje rinkoje neliktų geografinio elektroninės prekybos diferencijavimo. Ji taip pat pasiūlys Europos intelektinės nuosavybės sistemą, nes tai itin svarbus veiksnys vystant tiek elektroninę prekybą, tiek skaitmeninių technologijų pramonę.
Komisija ne tik toliau primygtinai reikalaus užbaigti Dohos derybų raundą, bet ir sieks pažangos dėl laisvosios prekybos susitarimų vykstančiose derybose su tokiomis partnerėmis kaip Indija, Kanada ir Pietų Amerikos šalių bendroji rinka (MERCOSUR), taip pat aktyviau bendradarbiaus su svarbiausiais partneriais reguliavimo konvergencijos srityje ir didins patekimo į išsivysčiusių šalių ir didelių besiformuojančios ekonomikos šalių viešojo pirkimo rinkas simetriją.
2011 m. bus pasiūlyti teisės aktai, kuriais remiantis bus galima greitai ir sąveikiai nustatyti standartus, be kita ko, IRT srityje.
Nors su mokesčiais susiję klausimai labai opūs, reikėtų tęsti darbą mokesčių srityje. Čia slypi didelis ekonominis potencialas skatinti augimą bei darbo vietų kūrimą, mažinti administracinę naštą ir šalinti kliūtis bendrajai rinkai. Turėtų būti panaikinta apmokestinimo tvarka, kurią taikant tarpvalstybinei prekybai arba investicijoms sudaromos mažiau palankios sąlygos. 2011 m. Komisija visų pirma siūlys PVM sistemos modernizavimo, bendros konsoliduotos įmonių pelno mokesčio bazės nustatymo ir suderinto Europos požiūrio į finansų sektoriaus apmokestinimą rengimo priemones. Siekiant pažangos mokesčių srityje, taip pat reikia kuo labiau sumažinti darbo jėgos apmokestinimą, o Europos energetikos mokesčių sistemą priderinti prie ES energetikos ir klimato kaitos tikslų.
9.Privataus kapitalo pritraukimas augimui finansuoti
Reikia ieškoti novatoriškų sprendimų, kaip kuo skubiau sutelkti daugiau privačių ES ir užsienio lėšų.
Komisija pateiks pasiūlymus dėl ES projektų obligacijų, kad padėtų pritraukti viešąsias ir privačias lėšas prioritetinėms investicijoms, visų pirma energetikos, transporto ir IRT srityse, finansuoti, ji taip pat įtrauks šias novatoriškas finansavimo priemones į būsimus pasiūlymus dėl kitos daugiametės finansinės programos.
Siekdama pagerinti sąlygas MVĮ ir novatoriškoms veiklą pradedančioms įmonėms gauti finansavimą, Komisija pateiks pasiūlymus sudaryti sąlygas vienoje valstybėje narėje įsteigtiems rizikos kapitalo fondams laisvai veikti visoje ES, taip pat siūlys pašalinti bet likusias tarpvalstybinės veiklos kliūtis.
10.Ekonomiška prieiga prie energijos šaltinių
Energetika yra pagrindinis augimo kintamasis. Įmonėms energijos kainos yra svarbiausias sąnaudų elementas. Vartotojų už energiją gaunamos sąskaitos sudaro svarbią namų ūkio biudžeto dalį, o mažas pajamas gaunantiems namų ūkiams gali rastis didelių su jomis susijusių sunkumų. Jeigu valstybės narės laikysis dabartinių planų, kyla pavojus stipriai atsilikti nuo strategijoje „Europa 2020“ nustatyto bendro 20 % energijos vartojimo efektyvumo tikslo. Dėl to daugelyje sektorių ir regionų būtų prarasta augimo galimybių, taip pat galimybių kurti darbo vietas.
Valstybės narės turėtų skubiai įgyvendinti visą trečiąjį energijos vidaus rinkos teisės aktų paketą.
Valstybės narės turi aktyviau vykdyti savo energijos vartojimo efektyvumo politiką. Tai padės sutaupyti daug lėšų ir sukurti naujų darbo vietų statybų bei paslaugų sektoriuose.
2011 m. Komisija pasiūlys iniciatyvas skatinti transporto, energetikos arba telekomunikacijų infrastruktūros pažangą, kuri būtina iš tikrųjų integruotai bendrajai rinkai.
Komisija rengia efektyviai energiją vartojančių produktų standartus, kurie bus taikomi visoje ES, siekdama padėti vystyti novatoriškų produktų ir technologijų rinkas.
Rezultatų užtikrinimas
Skubiausia užduotis 2011–2012 m. – ištrūkti iš netvarios skolos, finansų rinkos sukrėtimo ir mažo ekonomikos augimo užburto rato. Pirmasis šios metinės augimo apžvalgos prioritetas – vykdant griežtą fiskalinį konsolidavimą nustatyti tvirtą biudžeto politiką ir atkurti normalią finansų sektoriaus veiklą. Antrasis prioritetas – vykdant darbo rinkos reformas sparčiai mažinti nedarbo lygį. Tačiau šių dviejų prioritetų įgyvendinimas nebus veiksmingas, jeigu tuo pat metu nebus dedama daug pastangų spartinti augimą.
Tokia politika taip pat turėtų teigiamą poveikį biudžeto konsolidavimui, nes į biudžetą būtų surenkama daugiau pajamų ir sumažėtų su socialinėmis išmokomis susijusios išlaidos, taip pat sumažėtų pavojus ateityje patirti makroekonominį disbalansą. Teigiami struktūrinių reformų rezultatai bus akivaizdūs jau trumpuoju laikotarpiu. Produktų rinkos ir darbo rinkos reformos skatina gamybos apimties bei užimtumo didėjimą.
Prekyba – stipri augimo varomoji jėga. Tebėra neišnaudotas didelis ES prekių ir paslaugų eksporto potencialas, tačiau Europos eksportas dėl pasaulinės prekybos nuosmukio patyrė stiprų smūgį. Teigiami kai kurių valstybių narių eksporto rezultatai rodo, kad sėkmė pasaulio rinkose priklauso ne tik nuo kainų konkurencingumo, bet ir nuo platesnio masto veiksnių, pavyzdžiui, specializavimosi pagal sektorius, novatoriškumo, taip pat įgūdžių lygio, kurie didina realųjį konkurencingumą.
Pirmojoje metinėje augimo apžvalgoje Komisija nustato 10 strategijoje „Europa 2020“ įtvirtintų veiksmų, kuriuos ES turės įvykdyti 2011–2012 m. Šiuos veiksmus ji siūlo kaip Europos Vadovų Tarybos susitarimo pagrindą, o valstybės narės turėtų įsipareigoti šiuos 10 veiksmų įgyvendinti. Atsižvelgiant į valstybių narių, pirmiausia priklausančių euro zonai, tarpusavio priklausomumą, labai svarbu šiuo Europos semestru vykdyti ex ante koordinavimą Taryboje.
Laikydamosi Europos Vadovų Tarybos gairių, valstybės narės iki balandžio mėn. vidurio turėtų pristatyti vidutinės trukmės biudžeto strategijose, parengtose pagal stabilumo arba konvergencijos programas, nustatytus nacionalinius įsipareigojimus, o nacionalinėse reformų programose nurodyti priemones, kuriomis siekiama visapusiško atsako į krizę, įtvirtinto strategijoje „Europa 2020“. Remdamasi Komisijos rekomendacijomis, Taryba iki vasaros parengs atskiroms šalims pritaikytas politikos gaires, į kurias valstybės narės turėtų atsižvelgti sudarydamos 2012 m. biudžetus ir įgyvendindamos augimo politiką. Laikydamasi integruoto požiūrio į politikos koordinavimą, Taryba bendrai vertins fiskalinę ir augimo strategijas, be kita ko, išnagrinės jų siekius, nuoseklumą ir poveikį ES lygmeniu, įskaitant tarpusavio priklausomumą euro zonoje.
Komisija siūlo Europos Vadovų Tarybai būsimuose susitikimuose reguliariai peržiūrėti strategijų įgyvendinimą, siekiant nustatyti spragas valstybių narių bei ES lygmeniu ir per trumpą laiką susitarti dėl taisomųjų priemonių. Šiame komunikate išdėsčius pasiūlymus, Europos Vadovų Taryba jau kitame susitikime galės imtis konkrečių veiksmų, siekdama paspartinti augimą ir padidinti jo mastą ir susitarti dėl visapusiško atsako į krizę įgyvendinimo grafiko. Kalbant apie pastarąjį, Europos Vadovų Taryba jau susitarė dėl dviejų veiksmų: iki kovo mėn. užbaigti darbus, susijusius su nuolatiniu Europos stabilumo mechanizmu, o iki birželio mėn. parengti teisės aktų, kuriais siekiama stiprinti ekonomikos valdymą ES, paketą. Tuo tarpu paskelbus naujojo testavimo nepalankiausiomis sąlygomis rezultatus bus galima nustatyti, kokios strategijos reikės laikytis užbaigiant bankų sektoriaus atkūrimą.
Pirmoji metinė augimo apžvalga taip pat perduodama Europos Parlamentui ir kitoms institucijoms bei nacionaliniams parlamentams.