3.4.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 99/1

—

atsižvelgdamas į Europos centrinio banko (ECB) 2009 m. metinę ataskaitą,

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutarties 284 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Europos centrinių bankų sistemos ir Europos centrinio banko statuto protokolo, pridedamo prie Sutarties, 15 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į savo 1998 m. balandžio 2 d. rezoliuciją dėl demokratinės atskaitomybės trečiuoju Ekonominės ir pinigų sąjungos (EPS) etapu (1),

—

atsižvelgdamas į 2009 m. spalio 7 d. Komisijos komunikatą dėl 2009 m. metinio pranešimo apie euro zoną (COM(2009)0527) ir Komisijos tarnybų darbo dokumentą (SEC(2009)1313/2), pridedamą prie minėtojo komunikato,

—

atsižvelgdamas į aukšto lygio grupės, kuriai pirmininkavo Jacques De Larosière, 2009 m. vasario 25 d. ataskaitą,

—

atsižvelgdamas į Komisijos 2009 m. rugsėjo 23 d. pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl Bendrijos finansų sistemos makrolygio rizikos ribojimo priežiūros ir Europos sisteminės rizikos valdybos steigimo (COM(2009)0499),

—

atsižvelgdamas į Komisijos 2009 m. rugsėjo 23 d. pasiūlymą dėl Tarybos sprendimo, kuriuo Europos centriniam bankui pavedamos konkrečios užduotys, susijusios su Europos sisteminės rizikos valdybos veikla (COM(2009)0500),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. kovo 25 d. rezoliuciją dėl Europos centrinio banko 2008 m. metinės ataskaitos (2),

—

atsižvelgdamas į savo 2008 m. lapkričio 18 d. rezoliuciją „EPS@10: pirmasis Ekonominės ir pinigų sąjungos dešimtmetis ir ateities uždaviniai“ (3),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto pranešimą (A7–0314/2010),

A.

kadangi po finansinio sąmyšio, kuris padidėjo bankrutavus bankui „Lehman Brothers“, realus BVP euro zonoje 2009 m. sumažėjo 4,1 proc. ir kadangi šis bendras skaičius neatskleidžia didelių skirtumų tarp euro zonos valstybių narių,

B.

kadangi bendra metinė infliacija buvo 0,3 proc. ir vidutinės trukmės ir ilgalaikiai infliacijos lūkesčiai liko atitinkantys ECB tikslą išlaikyti infliacijos koeficientą žemesnį kaip 2 proc., tačiau arti šio dydžio,

C.

kadangi bendras euro zonos valdžios sektoriaus deficito vidurkis padidėjo apie 6,3 proc. ir valstybės skolos ir BVP santykis euro zonoje išaugo nuo 69,4 proc. BVP 2008 m. iki 78,7 proc. 2009 m.,

D.

kadangi euro kursas JAV dolerio atžvilgiu krito nuo 1,39 JAV dolerio už eurą 2009 m. sausio 2 d. iki 1,26 JAV dolerio 2009 m. kovo mėn. viduryje, vėl atsigavo ir 2009 m. gruodžio mėn. pradžioje pasiekė 1,51 JAV dolerio maksimumą, o 2010 m. sumažėjo ir 2010 m. birželio 2 d. pasiekė 1,19 JAV dolerio minimumą,

E.

kadangi Kinijos valdžios institucijos 2009 m. neteisingai nustatė ženminbi juanio kursą euro atžvilgiu, pagal dirbtinai sustiprintą eurą Kinijos valiutos atžvilgiu,

F.

kadangi ECB sumažino palūkanų normas iki 1 proc. ir toliau taikė svarbias ir precedento neturinčias nestandartines priemones, kad būtų remiami kreditai; kadangi per visus 2009 m. ECB balansas ženkliai padidėjo,

G.

kadangi antrąjį 2009 m. pusmetį buvo ekonomikos stabilizavimo ženklų euro zonoje ir ketvirčio ekonominio augimo rodikliai, nors vis dar silpni, tapo teigiamais, nors šie bendri skaičiai parodo, kad ši tendencija buvo pastebima ne visose euro zonos valstybėse narėse,

H.

kadangi ECB tikėjosi nuo 0,1 proc. iki 1,5 proc. grynojo BVP augimo euro zonoje 2010 m. prieš valstybės garantuojamą skolos krizę keliose euro zonos šalyse,

1.

džiaugiasi, kad 2009 m. gruodžio 1 d. įsigaliojo Lisabonos sutartis ir pagal ją ECB įgauna ES institucijos statusą ir dėl to padidėja Parlamento, kaip svarbiausios institucijos, per kurią ECB atskaitingas Europos piliečiams, atsakomybė;

2.

džiaugiasi, kad atnaujintas dialogas pinigų politikos klausimu su naujuoju Europos Parlamentu po 2009 m. birželio mėn. rinkimų;

3.

pritaria tam, kad Estija 2011 m. sausio 1 d. įsivestų eurą;

4.

nurodo, kad pinigų politikos priemonės yra tik vienas iš realių kainų pokyčių veiksnių ir kad pastaraisiais metais spekuliacinės tendencijos pavienėse rinkose ir ryškėjantis numatomas gamtinių išteklių stygius atliko ypatingą vaidmenį didinant kainas;

5.

nurodo, kad dėl šio disbalanso kyla nemažų sunkumų vykdyti tinkamą pinigų politiką euro zonoje; taigi ragina vyriausybes derinti savo ekonominę politiką;

6.

yra labai susirūpinęs, kad tebėra didelis makroekonominis disbalansas tarp euro zonos ekonominių sistemų;

7.

mano, kad finansų krizė kai kuriose kitose euro zonos šalyse yra labai svarbi visos euro zonos problema ir atspindi euro zonos veikimo sutrikimus; tai įrodo, kad būtina atlikti reformas ir glaudžiau koordinuoti euro zonos ekonomikos politiką;

8.

ragina Komisiją ir ECB, vadovaujantis Bazelio komiteto pasiūlymu dėl susitarimo „Bazelis III“ parengti pasiūlymus, kuriuose išdėstomos privalomos taisyklės dėl anticiklinių atsargų sukūrimo; ragina Tarybą, Komisiją ir ECB dėti pastangas siekiant nuoseklaus ir skubaus šių pasiūlymų įgyvendinimo, kai Bazelio komiteto pasiūlymai bus ratifikuoti G20 lygmeniu;

9.

nurodo, kad praeityje ne visada buvo visapusiškai laikomasi Stabilumo ir augimo pakto principų; dar kartą primena, kad, nors būtina siekti vėl subalansuoti viešuosius finansus ir sumažinti įsiskolinimą, per daug įsiskolinusiose valstybėse vien tai nepadės išspręsti ekonominio disbalanso tarp euro zonos ar net visos ES šalių; todėl ragina neribotai ir nuosekliau taikyti Stabilumo ir augimo paktą; todėl ragina atlikti plataus užmojo Stabilumo ir augimo paktas būtų papildytas sukuriant ankstyvo įspėjimo sistemą galimam deficitui nustatyti, pvz., „Europos semestro“ pavidalu, siekiant tobulinti priežiūrą ir stiprinti ekonominės politikos derinimą ne tik biudžeto klausimais, kad būtų galima ištaisyti kitokį makroekonominį disbalansą ir stiprinti vykdymo procedūras;

10.

mano, kad veiksmų reikia imtis dabar, kad palaipsniui pradėti mažinti fiskalinį deficitą ir atkurti pasitikėjimą Europos viešaisiais finansais;

11.

pažymi, kad pinigų sąjungai reikia energingai ir geriau taikyti griežtą ekonominės politikos derinimą; apgailestauja, kad Ekonominės ir pinigų sąjungos sampratoje didžiausias dėmesys buvo skiriamas pinigų sąjungai;

12.

mano, kad toms valstybės narėms, kurios nesilaiko euro zonos taisyklių dėl viešųjų finansų ir prieigos prie patikimos statistikos, turėtų būti taikomos išplėstinės ir plataus spektro priemonės, kurios padėtų užtikrinti taisyklių paisymą;

13.

mano, kad dėl to, jog nebuvo iš anksto nustatyto krizių valdymo mechanizmo ir dėl kai kurių vyriausybių elgesio, buvo sunku greitai išspręsti kai kurių euro zonos valstybių narių valstybės garantuojamos skolos krizės problemą ir dėl to susilpnės EPS galimybės greitai reaguoti į galimas panašias situacijas ateityje; todėl ragina sukurti nuolatinę krizės valdymo sistemą;

14.

ragina, kad finansinė parama ES šalims, kuriose kilo skolos krizė, būtų nustatoma tokiu būdu, kad būtų skatinamas paskolų grąžinimas, biudžeto balansas ir ekonomikos reformos, taip pat pabrėžia, kad pavojinga paskolas paversti finansiniais įnašais skatinant skolintis ir kurti skolą;

15.

todėl ragina Komisiją pateikti pasiūlymų sustiprinti Stabilumo ir augimo paktą, nustatant konkrečius Europos ekonominių sistemų konkurencingumo skirtumų mažinimo tikslus, siekiant skatinti naujų darbo vietų kūrimo augimą;

16.

taip pat susirūpinęs dėl galimų hipotezių prieš eurą;

17.

mano, kad kredito augimas ir turto kainų raida ES ir valstybėse narėse yra esminiai rodikliai veiksmingai finansinio stabilumo EPS ir visoje ES kontrolei;

18.

yra susirūpinęs dėl nuolatinės įtampos euro zonos valstybinių obligacijų rinkose, atsispindinčios didėjančiuose palūkanų normų skirtumuose; mano, kad saugumo siekis, kurį sukėlė šios finansų krizės metu patirtos panikos bangos, labai iškraipė rinką ir sukėlė brangiai kainuojantį išorinį poveikį;

19.

prašo laiku įgyvendinti Reglamentą dėl reitingų agentūrų ((EB) Nr. 1060/2009) ir pritaria Komisijos 2010 m. birželio 2 d. pasiūlymui dėl Reglamento (EB) Nr. 1060/2009 dėl kredito reitingų agentūrų dalinio pakeitimo, bet kartu ragina Komisiją tuo neapsiriboti ir pateikti pasiūlymų dėl griežtesnės šių agentūrų veiklos priežiūros, didinti Europos reitingų agentūrų atsakomybę ir įvertinti galimybę sukurti Europos reitingų agentūrą; pabrėžia, kad per krizę buvo sudėtinga reitinguoti euro zonos valstybės garantuojamą skolą;

20.

pabrėžia ECB nepriklausomybę;

21.

rekomenduoja ECB didinti jo veiklos skaidrumą siekiant padidinti jo teisėtumą ir nuspėjamumą. Tokio skaidrumo taip pat reikėtų kalbant apie vidaus modelius, taikomus vertinant nelikvidų įkeistą turtą, taip pat apie įkeitimui siūlomų konkrečių vertybinių popierių įvertinimą;

22.

mano, kad atsižvelgiant į naują ECB teisinį statusą pagal Lisabonos sutartį, Tarybos siūlomi kandidatai į Vykdomąją valdybą turėtų dalyvauti specialiuose atitinkamo Parlamento komiteto klausymuose, o po to dėl jų turėtų balsuoti Europos Parlamentas; pastebi, kad prasidėjus krizei ECB vaidmuo tapo esminiu, ir mano, kad tokiam vaidmeniui reikalingas didesnis skaidrumas ir atskaitomybė;

23.

teigiamai vertina tai, kad Lisabonos sutartimi Euro grupei buvo suteiktas juridinio asmens statusas ir kad ECB atstovai dalyvauja jos posėdžiuose;

24.

atkreipia dėmesį į Europos Parlamento ryžtą tęsti dialogą pinigų politikos klausimu, kaip svarbų ECB demokratinės priežiūros elementą;

25.

pritaria pasiūlymui įsteigti Europos sisteminės rizikos valdybą (ESRV), nes tai panaikintų dabartinę makrolygio rizikos ribojimo priežiūros spragą; ragina ECB nustatyti aiškius modelius ir apibrėžtis siekiant užtikrinti veiksmingą ESRV veikimą ir jos atskaitomybę; be to, mano, kad dėl bet kokių naujų ECB pavestų užduočių, susijusių su Europos sisteminės rizikos valdyba, nebus kaip nors pažeidžiama ECB nepriklausomybė;

26.

pabrėžia, kad samprata, pagal kurią ESRV tik teikia perspėjimus ir rekomendacijas ir nesiima faktinių užtikrinimo veiksmų, nepatenkinama veiksmingo įgyvendinimo ir atsakomybės požiūriais; apgailestauja dėl to, kad ESRV pati negali paskelbti kritinės padėties;

27.

teigiamai vertina pasiūlymą ESRV pirmininkui dalyvauti klausymuose Europos Parlamente, skirtingoje aplinkoje, nei rengiant dialogą pinigų politikos klausimais;

28.

mano, kad ekonominės veiklos atsigavimą 2009 m. antrojoje pusėje lėmė ypatingosios priemonės, kurių ėmėsi vyriausybės ir centriniai bankai visame pasaulyje 2008 m. pabaigoje, teikdami garantijas bankų įsipareigojimams, kapitalo injekcijas ir taikydami turto paramos programas;

29.

pastebi, kad euro zonoje finansų krizė – mokumo krizė, kuri pradžioje pasireiškė kaip likvidumo krizė; mano, kad tokia padėtis ilgalaikėje perspektyvoje negali būti ištaisyta vien kuriant naujas skolas ir likvidumą labai įsiskolinusiose ekonominėse sistemose, kartu spartinant fiskalinės konsolidacijos planų įgyvendinimą;

30.

mano, kad krizė atskleidė pastarųjų metų ekonominės politikos tendenciją, dėl kurios liko aukšto lygio valstybės skola, kuriai sumažinti prireiks daugelio metų; mano, kad kai kuriose Europos dalyse bus daug sunkiau įveikti krizės padarinius ir pasekmes ir pasiekti tvarų ekonomikos augimą, naujas inovacijas ir sukurti naujas darbo vietas; pabrėžia, kad visoje Europoje būtina vykdyti reformas;

31.

primena, kad prieš prasidedant finansų krizei euro zonos ir visos ES bei daugumos valstybių narių valstybės skolos santykis su BVP 1999–2007 m. mažėjo, tačiau tuo pačiu laikotarpiu namų ūkių, įmonių įsiskolinimas ir sverto naudojimas finansų sektoriuje ženkliai išaugo;

32.

primena, kad po 2008 m. milžinišką valstybės skolos padidėjimą kai kuriose valstybėse narėse paskatino tai, kad šioms šalims teko spręsti neracionalaus vystymosi, kurį anksčiau sukėlė netvarus privataus sektoriaus skolos augimas ir milžiniški finansiniai burbulai, problemą; taigi mano, jog ši krizė akivaizdžiai parodė, kad fiskalinė politika netvari, jei netvarus privataus sektoriaus finansavimas;

33.

pažymi, kad dėl krizės ir vėlesnių sanavimo priemonių bei ekonomikos skatinimo paketų kai kurios valstybės narės ėmėsi plataus masto taupymo priemonių, kurios dažnai yra pavėluotos ir kartu labai sumažina vyriausybių veikimo laisvę;

34.

perspėja, kad dėl šių taupymo paketų neturėtų būti taikomos priemonės, kurios galėtų stipriai stabdyti ekonomikos atsigavimą, kuriam reikalingas pusiausvyrą tarp fiskalinės konsolidacijos ir investicijų į darbo vietas bei tvaraus vystymosi poreikių įgyvendinimo užtikrinsiantis naujas ekonomikos valdymo modelis su atitinkamomis priemonėmis ir tvarkaraščiu;

35.

pabrėžia, kad realųjį ekonomikos sektorių, ypač MVĮ, pasiekiančio kredito trūkumai atsirado dėl mažesnės paklausos, susidariusios sumažėjus veiklai realiajame ekonomikos sektoriuje, ir dėl bankų nenoro teikti paskolas;

36.

pabrėžia, kad keleto valstybių narių bankai per daug priklausomi nuo ECB užtikrinamo likvidumo;

37.

pastebi, kad nestandartinės priemonės, kurias kreditui paremti ECB pradėjo taikyti nuo 2008 m. spalio mėn., buvo sėkmingos užkertant kelią didesnei recesijai ir naujam finansiniam sąmyšiui; pakartoja, kad nustoti taikyti šias priemones reikia tinkamu laiku ir atidžiai tai suderinus su nacionalinėmis vyriausybėmis ir jų veikla, ypač atsižvelgiant į daugelyje valstybių narių vienu metu kolektyviai taikomas taupymo priemones;

38.

vis dėlto yra susirūpinęs dėl galimo ECB skatinimo priemonių pašalinimo strategijos asimetriško poveikio atsižvelgiant į didelius euro zonos valstybių narių verslo ciklų skirtumus;

39.

pritartų Europos centrinio banko sprendimui įprastai priimti euro zonos valstybių vyriausybių obligacijas kaip užstatą įgyvendinant atpirkimo susitarimus ir taip sekti daug kartų išbandyta „Bank of England“ ir „Federal Reserve System“ praktika;

40.

pabrėžia, kad visai euro zonai yra ypač svarbu palaipsniui panaikinti valstybės deficitą ir ilgainiui sustiprinti viešuosius finansus;

41.

atkreipia dėmesį į daugelį pasiūlymų kaip ES papildyti rizikos ribojimo priemones, valdyti krizę ir reguliuoti šešėlinį bankų sektorių;

42.

taip pat susirūpinęs dėl galiojančių reguliavimo, rizikos ribojimo, apskaitos ir apmokestinimo taisyklių prociklinių aspektų, dėl kurių didėja svyravimai, būdingi rinkos ekonomikos veiklai;

43.

pabrėžia, kad reikia labai padidinti bankų lėšų atsargas ir pagerinti kapitalo kokybę, taip pat pritaria Bazelio komiteto pasiūlymams siauriau apibrėžti pagrindinį kapitalą ir nustatyti didesnes kapitalo kvotas, vis dėlto atkreipia dėmesį į finansų ir realiojo ekonomikos sektorių sąsajas ir poveikį, kurį vieno iš jų reguliavimas gali turėti kitam;

44.

mano, kad reikia padidinti pasaulinės finansų sistemos atsparumą, ir kad būtina pasauliniu lygmeniu pasimokyti iš krizės siekiant sumažinti sisteminę riziką, kovoti su finansų burbulais, pagerinti rizikos valdymo kokybę ir padidinti finansų rinkų skaidrumą, patvirtinant, kad jų pagrindinis vaidmuo – finansuoti realųjį ekonomikos sektorių;

45.

pažymi, kad per 2009 m. euras įgijo tarptautinės valiutos statusą, bet 2010 m. jis patyrė didelį spaudimą;

46.

atkreipia dėmesį į tai, kad didelio valiutų kursų nestabilumo laikotarpiu, euro vertė išaugo, ypač palyginus su JAV doleriu ir ženminbi juaniu, ir išreiškia susirūpinimą dėl to, kad tai gali turėti neigiamos įtakos euro zonos konkurencingumui;

47.

pripažįsta, kad euro stiprumą iš dalies lėmė silpna ekonominė veikla JAV, kur einamosios sąskaitos deficitas 2009 m. staiga krito žemiau 3 proc. BVP, o federalinio biudžeto deficitas 2009 fiskaliniais metais padidėjo iki maždaug 10 proc. BVP, o euro vertės kritimas be kita ko buvo susijęs su pasaulinių rinkų nepasitikėjimu kai kuriomis labai įsiskolinusiomis ES valstybėmis narėmis; taip pat yra susirūpinęs dėl pinigų kiekio didėjimo JAV ir, mažesniu mastu, ES;

48.

yra susirūpinęs dėl valiutų kursų nestabilumo ir prekybos pasinaudojant palūkanų normų skirtumais (angl. carry trade) operacijomis, taip pat dėl jų poveikio pasauliniam finansiniam stabilumui ir realiajam ekonomikos sektoriui;

49.

pabrėžia, kad, nepaisant jokių pasaulinės finansinės, ekonominės ir socialinės krizės aplinkybių, euro zona turi būti toliau išplėsta naujomis valstybėmis narėmis, kurios (tai būtina sąlyga) tenkina Mastrichto kriterijus; teigiamai vertina greitą euro įvedimą visose valstybėse narėse, kurios tenkina šiuos kriterijus;

50.

mano, kad tai, jog Estija įveda eurą, rodo euro statusą nepaisant valstybės skolos krizės; mano, kad šis statusas paskatins valstybės nares siekti narystės euro zonoje;

51.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, Euro grupei ir Europos centriniam bankui.