12.8.2011   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 236/99


2010 m. birželio 17 d., ketvirtadienis
Dėl sporto, ypač dėl žaidėjų agentų

P7_TA(2010)0233

2010 m. birželio 17 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl sporto žaidėjų agentų

2011/C 236 E/14

Europos Parlamentas,

atsižvelgdamas į savo 2007 m. kovo 29 d. rezoliuciją dėl profesionalaus futbolo ateities Europoje (1),

atsižvelgdamas į savo 2008 m. gegužės 8 d. rezoliuciją dėl Europos Komisijos Baltosios knygos dėl sporto (2),

atsižvelgdamas į Baltąją knygą dėl sporto (COM(2007)0391),

atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 165 straipsnį,

atsižvelgdamas į Europos Bendrijų pirmosios instancijos teismo 2005 m. sausio 26 d. sprendimą (3),

atsižvelgdamas į 2010 m. kovo 10 d. klausimą Komisijai dėl sporto, ir ypač dėl žaidėjų agentų (O-0032/2010 – B7–0308/2010),

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 115 straipsnio 5 dalį ir 110 straipsnio 2 dalį,

1.

primena, kad Parlamentas savo 2007 m. kovo 29 d. rezoliucijoje dėl profesionalaus futbolo ateities Europoje ragina Komisiją remti futbolo valdymo organų pastangas reguliuoti žaidėjų agentų veiklą, jeigu reikia, pateikiant pasiūlymą dėl direktyvos dėl tokių agentų;

2.

džiaugiasi „Sportininkų agentų Europos Sąjungoje tyrimu“, kurį užsakė Europos Komisija ir kurio rezultatai jau yra prieinami;

3.

yra itin susirūpinęs dėl tyrimo išvadų, kuriose kalbama apie nusikalstamą veiklą sporto renginių metu, kai sportas buvo paveiktas organizuoto nusikalstamumo susijusio su žaidėjų agentų; mano, kad tokia raida kenkia sporto įvaizdžiui, sąžiningumui ir galiausiai jo vaidmeniui visuomenėje;

4.

atkreipia dėmesį į tyrimo duomenis, kad sportininkų agentai vaidina svarbiausią vaidmenį, kai kalbama apie finansinius srautus, kurie dažnai yra neskaidrūs ir skatina juos imtis neteisėtų veiklų; palankiai vertina kai kurių klubų ir valdymo organų iniciatyvas didinti finansinių sandorių skaidrumą;

5.

pastebi, kad tyrime nurodoma, jog pervedimo sistemoms, ypač komandiniame sporte, būdingas neskaidrumas, vedantis prie nelegalių veiklų, kuriose dalyvauja agentai, klubai ir žaidėjai;

6.

pabrėžia, kad jauni žaidėjai yra ypatingai pažeidžiami ir kad jiems kyla grėsmė tapti prekybos žmonėmis aukomis;

7.

pabrėžia, kad žaidėjų agentams ir klubams tenka ypatinga atsakomybė, o ypač jaunų žaidėjų atžvilgiu, ir todėl ragina abi šalis šią atsakomybę prisiimti visų pirma švietimo ir profesinio jaunųjų žaidėjų mokymo srityje;

8.

akcentuoja tyrimo išvadą, kuria remiantis sporto federacijų patvirtintų agentų nuostatų vienas pagrindinių tikslų yra kontroliuoti patekimą į profesiją ir reglamentuoti jos veiklą, tačiau šios organizacijos turi ribotas priežiūros ir sankcijų galias, kadangi neturi jokių kontrolės ar tiesioginio poveikio priemonių prie jų neregistruotiems sportininkų agentams ir neturi teisės taikyti civilinių ar baudžiamųjų sankcijų;

9.

pritaria sporto valdymo institucijoms ir sporto srities suinteresuotoms organizacijoms, kad reikia imtis priemonių siekiant spręsti problemas susijusias su sporto ir sporto srities veikėjų sąžiningumu ir patikimumu;

10.

mano, kad galiojančios FIFA licencijų išdavimo žaidėjų agentams sistemos atsisakymas nenustačius patikimos alternatyvios sistemos nebūtų tinkamas būdas spręsti problemas susijusias su futbolo žaidėjų agentais;

11.

sveikina sporto valdymo institucijų pastangas siekiant didesnio finansinių srautų skaidrumo ir geresnės jų priežiūros;

12.

prašo Tarybos sustiprinti pastangas kovojant su nusikalstama veikla susijusia su agentų veikla, įskaitant pinigų plovimą, susitarimus dėl varžybų baigties ir prekybą žmonėmis;

13.

primena žemiau minimą sprendimą byloje T-193/02, kai Teismas nusprendė, kad žaidėjų agentų veiklos, kuri kontroliuojama kaip ekonominė veikla ir siejasi su pagrindinėmis laisvėmis, reglamentavimas iš principo patenka į valdžios institucijų kompetenciją;

14.

primena, kad tame pačiame sprendime Teismas pripažino, jog tokios federacijos kaip FIFA turi teisę reglamentuoti agentų profesiją, jei jų reglamentavimo tikslas yra gerinti profesinius ir etinius agentų veiklos standartus siekiant apsaugoti žaidėjus ir jei pats reglamentavimas nėra antikonkurencinis; primena, kad profesiniu lygmeniu agentai nėra kolektyviai organizuoti ir kad jų profesija yra labai menkai reglamentuojama valstybių narių lygmeniu;

15.

yra įsitikinęs, kad tarpvalstybinės veiklos ir įvairių nacionalinių reglamentų taikomų sportui sąlygomis kontrolės veiksmingumas ir sankcijų taikymas gali būti išspręsti tik bendromis sporto valdymo institucijų ir valdžios institucijų pastangomis;

16.

pastebi, kad nors agentų veikla už sportą atsakingų organizacijų yra įvairiapusiškai reglamentuojama tarptautiniu ir nacionaliniu lygmeniu tam tikrose disciplinose, tik kelios valstybės narės yra priėmusios konkrečius įstatymus skirtus sportininkų agentams;

17.

mano, kad atsižvelgiant į painiavą keliančią taisyklių, taikomų sportininkų agentų veiklai, įvairovę, reikia nuoseklaus visos ES požiūrio, siekiant išvengti spragų, atsirandančių dėl neaiškių taisyklių, ir užtikrinti tinkamą agentų veiklos stebėseną bei kontrolę;

18.

dar kartą ragina imtis ES iniciatyvos dėl žaidėjų agentų veiklos, kuria būtų siekiama nustatyti:

griežtus standartus ir patikrinimo kriterijus, kuriuos turėtų atitikti visi asmenys, norintys tapti žaidėjų agentais,

sandoriams su agentais taikomas skaidrumo normas,

draudimą atlyginti žaidėjų agentus už nepilnamečių pervedimą,

minimalius suderintus sutartims su agentais taikomus reikalavimus,

veiksmingą stebėsenos ir drausmės palaikymo sistemą,

„agentų licencijavimo sistemą“ ir agentų registro visoje ES įvedimą,

„dvigubo atstovavimo“ pabaigą,

laipsnišką atlyginimą priklausomai nuo sutarties vykdymo;

19.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Europos Komisijai.


(1)  OL C 27 E, 2008 1 31, p. 232.

(2)  OL C 271 E, 2009 11 12, p. 51.

(3)  Byla Laurent Piau prieš Komisiją, T-193/02, [2005], Rink. p. I-00209.