Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Tvarios ekonomikos kūrimo keičiant mūsų vartojimo modelį (nuomonė savo iniciatyva)

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, vadovaudamasis Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 2 dalimi, 2009 m. liepos 16 d. nusprendė parengti nuomonę savo iniciatyva dėl

Bendrosios rinkos, gamybos ir vartojimo skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2010 m. birželio 15 d. priėmė savo nuomonę.

464-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2010 m. liepos 14–15 d. (liepos 15 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 98 nariams balsavus už, 7 – prieš ir 8 susilaikius.

Per krizę, kurią vis dar išgyvena Europa, daugelio europiečių kasdienybė – stengtis neprarasti darbo arba užsitikrinti pajamų šaltinį, o MVĮ kovoja už išlikimą, todėl tausūs modeliai joms gali atrodyti prabanga. Tačiau tvarumo politika turėtų apimti kriterijus šioms Europos realijoms spręsti. Šioje nuomonėje bus nagrinėjama tik nedidelė tvarumo koncepcijos dalis t. y. vartojimas. Kadangi tai esminis principas, EESRK mano, kad vienas iš ilgalaikių tausaus vartojimo klausimo sprendimo būdų yra stiprinti Europiečių pilietiškumą. Tai daryti reikėtų ne tik perduodant vartotojų teises, kaip nustatyta Lisabonos sutartyje, bet ir sustiprinant pilietybės vertę, kad piliečiai ne tik turėtų teises, bet ir moralinę atsakomybę tinkamai elgtis.

1.1 Tvarioje ekonomikoje gamybos ir vartojimo būdai remtų nuolatinį asmenų, bendruomenių ir gamtos klestėjimą. Daugumai visuomenės narių reikėtų vadovautis keletu bendrų vertybių. EESRK, kaip ir ankstesnėse nuomonėse, pabrėžia, kad sprendžiant ar vyriausybės politika yra sėkminga kartu su BVP reikėtų taikyti aplinkos ir socialinius rodiklius.

1.2 Esama Europos gamybos ir vartojimo sistema yra laikoma netausia aplinkos požiūriu, ypač dėl priklausomybės nuo energijos, medžiagų, žemės ir vandens ir jos poveikio pasaulio klimatui ir biologinei įvairovei. Jei visi pasaulio gyventojai gyventų kaip europiečiai, reikėtų 2,5 planetų.

1.3 ES Taryba pritarė nuostatai, kad iki 2050 m. pramoninės šalys savo šiltnamio efektą sukeliančių dujų išlakas turėtų sumažinti 80–95 proc. Todėl EESRK rekomenduoja, kad „Europa 2020“ strategijoje būtų atsižvelgta į tausios gamybos ir tausaus vartojimo priemones. Jos yra glaudžiai susijusios ir jų reikia imtis, jei norime sumažinti poveikį planetai.

1.4 Norint per 40 metų pasiekti 80–95 proc. išlakų sumažinimo tikslą kartu išlaikant 2–3 proc. metinį ekonomikos augimą, reikia per metus 6–10 proc. sumažinti taršos anglies dioksidu intensyvumą dėl ekonominės veiklos. Tokie technologijų pokyčiai neturi precedento tvarios ekonomikos sąlygomis. Todėl būtų tikslinga pradėti rimtą dialogą apie galimybes keisti vartojimo modelius ir visą ekonomikos ir socialinį modelį, kuris priklauso nuo gamybos ir vartojimo didinimo, ir bandyti kaip įmanoma greičiau patobulinti gamybos ir tiekimo grandines.

1.5 Vien tik pokyčiai „iš viršaus į apačią“ vargu ar bus veiksmingi. Socialiniai pokyčiai neretai prasideda nuo mažų visuomenės grupių ir informacija pasklinda įvairiomis ryšio priemonėmis. ES, nacionalinės, regioninės ir vietos valdžios vaidmuo gali būti nustatyti, skatinti ir remti esamas grupes, kurios siekia gyventi tausiai.

1.6 Reikia dialogo, kuriame dalyvautų ES institucijos, nacionalinės ir vietos valdžios institucijos ir visi socialiniai partneriai. Vienas būdų siekiant tikslo būtų Komisijos bendradarbiavimas su EESRK kuriant tausaus vartojimo forumą, kuris analizuotų:

1.7 Dialogas turi būti susijęs su veiksmais, įskaitant paramą grupių, siekiančių tausaus gyvenimo būdo, eksperimentams ir informavimui apie jų patirtį, prisitaikymą, jei reikia, politikos stiprinimą ir praktinius veiksmus ES institucijose siekiant užimti lyderio padėtį ir parodyti tausesnės praktikos galimybes. Be to, reikėtų paviešinti geriausios praktikos pavyzdžius siekiant parodyti vartojimo modelių pokyčių galimybes.

1.8 Tausus vartojimas neturi būti laikomas vien tik aplinkos politikos sritimi. Iniciatyvų būtina imtis daugelyje politikos sričių, įskaitant sveikatą, švietimą, užimtumą, prekybą, vartotojų reikalus, transportą, žemės ūkį ir energetiką.

2.1 Tvarios ekonomikos pobūdis aptarinėjamas jau pusę amžiaus (1). Tokioje ekonomikoje gamybos ir vartojimo būdai remtų nuolatinį asmenų, bendruomenių ir gamtos klestėjimą.

2.2 Kad ekonomikos modelis būtų savarankiškas, dauguma visuomenės narių turi vadovautis keletu bendrų vertybių, kaip šiuo metu yra ES valstybėse narėse. Šiuo metu vyriausybės propaguoja keletą ekonominių vertybių pabrėždamos BVP ir kitus rodiklius politikai orientuoti. BVP kaip žmonių, socialinio ir ekologinio klestėjimo mato trūkumai plačiai pripažįstami. Norėdamas įvertinti pažangą siekiant tvarios ekonomikos, EESRK pasiūlė (2), kad kartu su BVP būtų naudojami ir ekologinio pėdsako bei gyvenimo kokybės rodikliai. Ekologinis pėdsakas parodo, kokio derlingos žemės ploto reikia žmogaus, grupės, institucijos ar regiono gyvenimo būdui palaikyti. Gyvenimo kokybės rodiklis turėtų atspindėti sveikatą, materialinę gerovę, galimybes naudotis viešosiomis paslaugomis, visuomenės dalyvavimą ir atvykėlių integravimą, laisvalaikį ir aplinkos kokybę.

2.3 Taikant daugiau rodiklių vyriausybės politikos sėkmei vertinti, būtų galima tikėtis, kad daugiau dėmesio būtų skiriama ne politikos BVP augimo tikslui, o žmonių, socialinės ir ekonominės gerovės aspektui.

3.1 Savo būsimoje „Aplinkos būklės ir 2010 m. apžvalgos ataskaitoje. Klimatas ir energetika“ (3) Europos aplinkos agentūra atkreipia dėmesį į dvi pagrindines klausimų grupes. Pagrindinė Europos visuomenės tvarumo problema yra ją palaikančių ekosistemų nykimas ir jos išteklių sekimas, įskaitant energiją, dirvožemį ir vandenį. Paskaičiuota, kad 2003 m. vidutinis ES ekologinis pėdsakas buvo beveik 5 hektarai vienam žmogui ir dar daugiau, o pasauliniu lygiu vienam žmogui tenka tik 1,8 hektaro žemės ir dar mažiau (4). Todėl, jei visi pasaulio gyventojai gyventų kaip europiečiai, reikėtų 2,5 planetų.

3.2 Klimato kaita yra itin svarbi, nes be jos tiesioginio poveikio žmonių gyvenimui, ji gali pabloginti visuomenės įtaką biologinės įvairovės, gėlo vandens ir kitoms sistemoms. Prie Europos ekologinio pėdsako labiausiai prisideda iškastinio kuro naudojimas ir šiltnamio efektą sukeliančios dujos. Kiti svarbūs veiksniai – žemės ūkio paskirties žemė, transportas ir pastatai. Ekologinis pėdsakas nepakankamai gerai atspindi kitą svarbų Europos ekonomikos poveikį, įskaitant vandens naudojimą (daugiausia žemės ūkyje) ir menkus mineralų išteklius.

3.3 ES Taryba pritarė, kad iki 2050 m. pramoninės šalys savo šiltnamio efektą sukeliančių dujų išlakas turėtų sumažinti 80–90 proc. – 4–7 proc. per metus. Ji įsipareigojo iki 2020 m. Europos išlakas sumažinti 20 proc., palyginti su 1990 m. lygiu arba 30 proc., jei kitos šalys prisiims panašius įsipareigojimus. EESRK pasiūlė (5) siekti 30 proc. tikslo be išlygų.

3.4 Sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išlakas ES siekia pirmiausia technologinėmis priemonėmis ir išlaikydama ekonomikos augimą. Nors yra technologijų, kurios padėtų pasiekti šių tikslų iki 2020 m., jos įgyvendinamos vangiai. Nors 1997 m. ES 15 įsipareigojo iki 2008–2012 m. išlakas sumažinti 8 proc., palyginti su 1990 lygiu, 2006 m. išlakos sumažėjo tik 2,2 proc. Šiuo laikotarpiu ES 27 išlakos sumažėjo 7,7 proc., bet išaugo 1,5 proc., palyginti su 2000 m. (6). Nuo praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio ES energijos vartojimo efektyvumas pagerėjo tik 0,5 proc. per metus (7).

3.5 Norint per 40 metų pasiekti 80–95 proc. išlakų sumažinimo tikslą kartu išlaikant 2–3 proc. metinį ekonomikos augimą, reikia per metus 6–10 proc. sumažinti taršos anglies dioksidu intensyvumą dėl ekonominės veiklos. Tokie technologijų pokyčiai neturi precedento tvarios ekonomikos sąlygomis. Todėl būtų tikslinga pradėti rimtą dialogą apie galimybes keisti vartojimo modelius ir visą ekonomikos ir socialinį modelį, kuris priklauso nuo gamybos ir vartojimo didinimo, ir bandyti kaip įmanoma greičiau patobulinti gamybos ir tiekimo grandines.

4.1 1992 m. Rio de Žaneire įvykusiame „Žemės“ aukščiausiojo lygio susitikime Europos vyriausybės įsipareigojo pašalinti netausaus vartojimo ir gamybos modelius. Be to, Marakešo procese jie įsipareigojo iki 2010 m. parengti tausaus vartojimo ir gamybos veiksmų planus, kuriuos 2011 m. apsvarstytų JT tvaraus vystymosi komisija.

4.2 Atliekama vis daugiau mokslinių tyrimų apie tausų vartojimą ir jam pasiekti skirtas priemones (8). Dauguma vartotojų jaučiasi savo gyvenimo būdo įkaitais – pavyzdžiui, net ir panorėję rečiau naudotis automobiliu, neįsivaizduoja, kaip tai padaryti. Vartojimą formuoja ir varžo daugybė veiksnių, įskaitant fiziologinius poreikius, asmenybę, socialinę aplinką, kultūros veiksnius, alternatyvių prekių ir paslaugų prieinamumą bei kainas. Vartotojų visuomenėje pasirinkimo galimybės atlieka pagrindinį vaidmenį tenkinant socialinius ir psichologinius poreikius, pavyzdžiui, poreikį priklausyti grupei, savigarbos ir asmens tapatumo poreikį. Dėl šių priežasčių asmenims sudėtinga svarstyti galimybę ką nors keisti, o vyriausybėms sunku įgyvendinti vartojimo keitimo politikos priemones. Iki šiol įgyvendintų tokių politikos priemonių rezultatai buvo nuviliančiai menki arba vangūs, nepadėję atsispirti asmeninio suinteresuotumo pagundai.

4.3 Žmonių vartojimo motyvai, modeliai ir galima jų reakcija į konkrečias politikos priemones yra be galo įvairūs, be to, jie gali keistis kintant aplinkybėms. Todėl neįmanoma surasti paprastą politinį sprendimą tausaus vartojimo klausimu. Poveikį veikiau daro daug politikos sričių – nuo žemės ūkio ir užimtumo iki švietimo ir sveikatos – apimančios priemonės. Gali prireikti atskirų strategijų, remiančių tausesnius konkrečių grupių, pavyzdžiui, vyresnio amžiaus žmonių ir jaunimo, pasirinkimus.

4.4 Žmonės linkę save labai riboti nacionalinės nepaprastosios padėties ir karo atveju, tačiau ekologinė krizė apskritai nėra laikoma tokio masto nepaprastąja padėtimi. Tačiau pastaruoju metu vis daugiau žmonių pasirenka paprastesnį gyvenimo būdą, norėdama sumažinti savo ekologinį poveikį. Sėkmingiausi bandymai keisti vartojimą buvo pagrįsti bendruomenių grupių iniciatyvomis, pavyzdžiui, pagal Visuotinį veiksmų planą kelete šalių veikia ekologiškos grupės – tai mažos žmonių grupelės, susibūrusios tarp bendruomenių, bendradarbių ar bendramokslių. Jos stebi savo atliekas, energijos bei vandens suvartojimą ir sprendžia, kokių veiksmų turėtų imtis, kad gyventų tausiau.

4.5 Mėginimai daryti pokyčius tik principu „iš viršaus į apačią“, regis, nepasiteisina, visų pirma, kai itin daug vartojantys politikai bando daryti įtaką plačiajai visuomenei. Daugumai žmonių tausus vartojimas nėra svarbiausias prioritetas. Tačiau socialinius pokyčius dažnai paskatina mažos visuomenės grupės, o žinia apie juos skleidžiama įvairiais ryšių kanalais, pavyzdžiui, pagrindinėmis žiniasklaidos ir meno priemonėmis, taip pat per neoficialius draugų tinklus ir tikėjimo organizacijas. Politikos kūrėjams veikiau derėtų įvardyti ir skatinti tausios gyvensenos siekiančias grupes, o ne piršti savo nuomonę apie tai, ko reikia plačiajai visuomenei.

4.6 Sprendimas pasirinkti tausų gyvenimo būdą neturėtų būti suvokiamas ir apibrėžiamas, kaip žmonių, galinčių sau tai finansiškai leisti, prabanga. EESRK pabrėžė, kad produkcija, pagaminta taikant tausius gamybos metodus, neturėtų būti brangesnė (9), o prieinama visiems. Labai svarbu vengti, kad aplinką tausojantis vartojimas netaptų brangesniu vartotojams, nes tokiu atveju pasirinkimą turėtų tik dalis visuomenės, į šalį nustumiant skurdžiau gyvenančius ir nedideles pajamas gaunančius žmones.

4.7 EESRK pabrėžia, kad norint sudaryti galimybę rinktis aplinką tausojantį vartojimą, reikėtų imtis spręsti problemas kitose esminėse gerovės srityse, kai kurias jų laikant svarbesnėmis, pavyzdžiui, užimtumo galimybės, tinkamas atlygis už atliktą darbą, priimtinos darbo vietos ir MVĮ galimybės gauti kreditą.

5.1 Taip jau susiklostė, kad ES institucijos kuria vizijas ir vadovauja radikalioms permainoms kuriant vieningą Europą. Jos dažniausiai dirba pagal pliuralistinį modelį, padėdamos lengviau susitarti vyriausybėms, o ne orientuoja permainas konkrečiose srityse. ES užėmė lyderio poziciją, pavyzdžiui, įgyvendinant sveikatos priežiūros ir aplinkos standartus, Ši patirtis gali praversti kuriant tvarią ekonomiką. Vadovavimas ir įkvėpimas gali būti taip pat svarbu kaip techninė kompetencija ir biurokratiniai įgūdžiai.

5.2 Komitetas palankiai įvertino Komisijos parengtą tausaus vartojimo ir gamybos veiksmų planą (10). Su tausiu vartojimu susiję ir daugelis kitų dabartinių ES politikos priemonių, įskaitant šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemą, Automobilių degalų naudojimo efektyvumo ženklinimo direktyvą, Reglamentą, nustatančio naujų lengvųjų automobilių išmetamųjų teršalų normas pagal Bendrijos integruotą principą mažinti lengvųjų transporto priemonių išmetamo CO2 kiekį, Biokuro direktyvą, Direktyvą dėl pastatų energinio naudingumo, Direktyvą dėl energijos galutinio vartojimo efektyvumo ir energetikos paslaugų ir bendrosios žemės ūkio politikos aplinkosaugos nuostatas. Tačiau ES politikoje daugiausia dėmesio skiriama rinkos priemonėms ir technologijų ir (arba) produktų standartams. Tik šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemoje nustatomi absoliutūs šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo dydžiai. Jaučiama įtampa vertinant iš kitų politikos tikslų perspektyvos, pavyzdžiui, didėjančio judumo. Labai nedaug priemonių skirta vartojimo ir gyvenimo būdo klausimams; šių priemonių akivaizdžiai nepakanka norint pasiekti užsibrėžtus tikslus sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį ir tapti nepriklausomais nuo netausių mineralinių žaliavų išteklių.

5.3 Reikia dialogo, kuriame dalyvautų ES institucijos, nacionalinė ir vietos valdžia ir visi socialiniai partneriai. Vienas būdų siekiant tikslo būtų Komisijos bendradarbiavimas su EESRK ir kitais subjektais sukurti tausaus vartojimo forumą, kuris analizuotų:

5.4 Formuojant politiką reikėtų numatyti neatidėliotinus ir ilgalaikius vartojimą keičiančius veiksmus. Daug galima pasimokyti iš patirties, pavyzdžiui, rūkymo atveju, kai rinkodaros, reguliavimo, ženklinimo ir švietimo sričių derinys labai pakeitė požiūrį ir elgesį.

5.4.1 Patrauklios kainos yra labai svarbi politikos priemonių paketo dalis, tačiau jaučiama įtampa tarp Komisijos siekio mažinti energijos kainas (11) ir poreikio mažinti vartojimą. Anglies dioksido mokesčius arba prekybą reikia papildyti kitomis priemonėmis. Pavyzdžiui, jei nebus teikiama didelė parama būsto izoliavimui ir alternatyviems energijos šaltiniams, didelės kuro ar anglies kainos gali pagilinti energetinį skurdą.

5.4.2 EESRK jau ne kartą pabrėžė švietimo programų svarbą užtikrinant veiksmingą tausojamąją elgseną. EESRK pakartoja, kad tokios mokymo programos turėtų būti skirtos ne tik mokykloms ir jaunimui (tai, žinoma, svarbu), o įvairaus amžiaus žmonėms. Vyresnio amžiaus žmonėms turėtų būti siūloma pasinaudoti profesinio lavinimo, visą gyvenimą trunkančio mokymo galimybėmis ir jiems skirtomis programomis. Būtina užtikrinti, kad tausios praktikos nedidintų atskirties, pavyzdžiui, bedarbių.

5.5 Dialogas turi būti susijęs su veiksmais, įskaitant paramą grupių, siekiančių tausaus gyvenimo būdo, eksperimentams ir informavimui apie jų patirtį. Kad ši patirtis būtų naudinga, ES institucijos turi ją vertinti rimtai ir, jei reikia, užtikrinti politikos priemonių pakoregavimą ir stiprinimą ir praktinius veiksmus šiose institucijose, siekiant užimti lyderio poziciją ir parodyti tausesnės praktikos galimybes.

5.6 Tausus vartojimas neturi būti laikomas vien tik aplinkos politikos sritimi. Iniciatyvų būtina imtis daugelyje politikos sričių, įskaitant sveikatą, švietimą, užimtumą, prekybą, konkurenciją, vartotojų reikalus, transportą, žemės ūkį ir energetiką.

5.7 EESRK primygtinai ragina Komisiją atidžiai apsvarstyti tausaus vartojimo veiksmus pagal 2010 m. Komisijos darbo programą „Laikas veikti“ (12) ir pagal strategiją „Europa 2020“.

2010 m. liepos 15 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas

Mario SEPI

(1) Boulding, K. „The economics of the coming spaceship earth“, in Environmental Quality in a Growing Society, (Baltimore: Johns Hopkins University Press, 1966) p. 253 ff.

(4) Global Footprint Network and WWF, Europe 2007: Gross Domestic Product and Ecological Footprint.

(6) EEA, Annual European Community greenhouse gas inventory 1990–2006 and inventory report 2008: Submission to the UNFCCC Secretariat, (Copenhagen: EEA, 2008).

(7) Tipping, P. et al., Impact Assessment on the Future Action Plan for Energy Efficiency, carried out by ECN (NL) and WS Atkins (UK) for DGTREN. Contractor: ECORYS, NL (2006).

(8) Jackson, T. Motivating Sustainable Consumption: A Review of Evidence on Consumer Behaviour and Behavioural Change, a report to the Sustainable Development Research Network, 2005, galima rasti šiuo adresu http://www.sd-research.org.uk/.

(11) M. Monti ataskaita Europos Komisijos pirmininkui „Nauja strategija bendrajai rinkai“, 2010 m. gegužės mėn.