[pic] | EUROPOS KOMISIJA | Briuselis, 2010.10.27 KOM(2010) 605 galutinis KOMISIJOS ATASKAITA Europos Parlamento narių rinkimai (1976 m. Aktas su pakeitimais, padarytais Sprendimu 2002/772/EB, Euratomas) ir Europos Sąjungos piliečių dalyvavimas Europos Parlamento rinkimuose gyvenamosios vietos valstybėje narėje (Direktyva 93/109/EB) {KOM(2010) 603 galutinis} KOMISIJOS ATASKAITA Europos Parlamento narių rinkimai (1976 m. Aktas su pakeitimais, padarytais Sprendimu 2002/772/EB, Euratomas) ir Europos Sąjungos piliečių dalyvavimas Europos Parlamento rinkimuose gyvenamosios vietos valstybėje narėje (Direktyva 93/109/EB) 1. Įvadas ES piliečiams suteiktos politinės teisės įtvirtina jų europinę tapatybę. ES piliečių teisė balsuoti savivaldybių ir Europos Parlamento rinkimuose bet kurioje valstybėje narėje, kurioje jie pasirenka gyventi, yra būtina jų dalyvavimo demokratiniame Sąjungos gyvenime sąlyga. Europos Parlamento rinkimai reglamentuojami 1976 m. Aktu[1] dėl atstovų į Europos Parlamentą rinkimų remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise su pakeitimais, padarytais Tarybos sprendimu 2002/772/EB, Euratomas[2], kuriuo nustatomi visoms valstybėms narėms bendri tam tikri principai, kaip antai įpareigojimas taikyti proporcingo atstovavimo sistemą ir užtikrinti, kad rinkimai vyktų tuo pačiu laikotarpiu, prasidėtų ketvirtadienį ir baigtųsi sekmadienį. Išsami ES piliečių dalyvavimo Europos Parlamento rinkimuose valstybėje narėje, kurioje jie pasirenka gyventi[3], tvarka nustatyta Direktyva 93/109/EB[4]. Be registravimo į rinkėjų sąrašus ir dvigubo balsavimo bei kandidatavimo prevencinio tikrinimo taisyklių, direktyvoje numatoma išimtis, teikiama valstybėms narėms, kuriose gyvenančių kitų valstybių piliečių skaičius viršija 20 % bendro ten gyvenančių ir balsavimo amžiaus sulaukusių ES piliečių skaičiaus[5]. Likus aštuoniolikai mėnesių iki kiekvienų Europos Parlamento rinkimų Komisija praneša, ar taikomos išimtys. Paskutinę ataskaitą Komisija priėmė 2007 m. gruodžio 20 d.[6] Paskutiniai Europos Parlamento rinkimai buvo surengti 2009 m. birželį – tuomet, remiantis Nicos sutarties nuostatomis, Europos Parlamente buvo 736 vietos. Taigi, per 2009 m. rinkimus į Europos Parlamentą buvo išrinkti 736 nariai. 2009 m. gruodžio 1 d. įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, vietų padaugės iki 751. 2010 m. birželio 23 d. Taryba ėmėsi būtinų parengiamųjų priemonių šioms nuostatoms įgyvendinti[7]. Lisabonos sutartimi taip pat pakeista Europos Parlamento sudėties apibrėžtis. Joje nustatyta, kad Europos Parlamentą sudaro „Sąjungos piliečių atstovai“[8], o ne „į Bendriją susibūrusių valstybių tautų atstovai“[9]. Ši 2009 m. Europos Parlamento rinkimų ataskaita teikiama kartu su „2010 m. ES pilietybės ataskaita. ES piliečių teisių įgyvendinimo kliūčių šalinimas“, kurioje daugiausia nagrinėjamos problemos, kurių piliečiai vis dar patiria, ypač bandydami nustatyti prekių bei paslaugų iš kitų valstybių narių kilmę, ir jų sprendimo būdai, ir teikia jai medžiagos. Ataskaitos tikslas – įvertinti ES piliečių rinkimų teisių įgyvendinimą per 2009 m. Europos Parlamento rinkimus. Pirma, joje vertinamas informuotumo apie rinkimus ir susijusias teises lygmuo, šiuo tikslu valstybių narių ir ES institucijų priimtos priemonės ir faktinis dalyvavimas rinkimuose. Antra, nagrinėjama, kaip valstybės narės perkėlė į nacionalinę teisę ir įgyvendino šios srities ES teisę. Pagaliau ataskaitoje apžvelgiamos priemonės, kurių reikėtų imtis siekiant pagerinti ES piliečių dalyvavimą rinkimuose ir užtikrinti jų rinkimų teisių įgyvendinimą. Ši ataskaita remiasi pastarojo meto „Eurabarometro“ apklausomis, 2010 m. birželio 15 d. baigtų viešųjų konsultacijų rezultatais, 2010 m. liepos 1–2 d. vykusia konferencija „ES piliečių teisių ateitis“, valstybių narių rinkimų ekspertų pateikta informacija ir Komisijos atliktu 1976 m. Akto bei Direktyvos 93/109/EB perkėlimo į nacionalinę teisę ir įgyvendinimo vertinimu. 2. Informuotumas apie rinkimus ir dalyvavimas juose 2.1. Bendras dalyvavimo lygmuo ir dalyvavimo skatinimo veiksmai Nuo pirmųjų 1979 m. surengtų Europos Parlamento rinkimų balsuotojų nuolat mažėjo. „Eurobarometro“ duomenimis, 2009 m. pradžioje tik 34% ES piliečių buvo tikri, kad balsuos per Europos Parlamento rinkimus. Kadangi rinkimuose dalyvauja vis mažiau piliečių, Europos Parlamentas, Europos Vadovų Taryba ir Komisija pripažino rinkimus pagrindiniu 2009 m. institucijų tarpusavio komunikacijos prioritetu ir nusprendė bendromis jėgomis didinti piliečių informuotumą apie Europos Parlamento rinkimus, atsižvelgdami į politinį susitarimą dėl Europos komunikacinės partnerystės[10]. Komisija aktyviai dalyvavo atkreipiant dėmesį į 2009 m. Europos Parlamento rinkimų svarbą[11]. Ji papildė Europos Parlamento kampaniją daugiau nei tūkstančiu veiksmų ir renginių, sutelkusių visus potencialius komunikacijos forumus. Išskirtinės pastangos skirtos moterims, jaunimui ir pirmąkart balsuojantiesiems, nes, remiantis per kampaniją atliktomis viešosios nuomonės apklausomis, tikimybė, kad šių grupių atstovai balsuos per Europos Parlamento rinkimus, buvo mažiausia. Per kampaniją Komisija naudojo vaizdo bei garso technologijas ir naujas žiniasklaidos priemones, įskaitant „MTV kampaniją“ ir „TH!NK ABOUT IT“ tinklaraščių projektą. Išplatinti kelių rūšių lankstinukai, kaip antai „Europa moterims“, kuriuose aiškinta, kaip ES veikia srityse, susijusiose su kasdieniu piliečių gyvenimu, ir specialus leidinys „Kodėl balsuoti per Europos Parlamento rinkimus“. Kampanijos veikla taip pat rėmėsi egzistuojančiais viešaisiais renginiais ir buvo skirta jau veikiantiems tiksliniams tinklams, pvz., Europos parlamentų rūmų narių moterų tinklams. Šie veiksmai ir kartu Europos Komisijos atstovybių surengti plačiajai visuomenei skirti debatai bei viešieji renginiai turėjo teigiamos įtakos tam, kaip žmonės įsivaizduoja ES. Nors informuotumas apie ES pradėtą kampaniją, skirtą paskatinti žmonėms dalyvauti rinkimuose, nemažas (67 %), panašu, kad jos poveikis dalyvavimo lygmeniui menkas. Iš viso dalyvavo 43 % piliečių, o 2004 m. 45 % – tai patvirtina mažėjančio dalyvavimo tendenciją. Tačiau 2009 m. rinkimų dalyvių sumažėjo palyginti nedaug. [pic] Šaltinis – www.europarl.europa.eu. Komisija taip pat atliko viešosios nuomonės tyrimą po rinkimų[12], kuriame nagrinėjo dalyvavimo lygmens didinimo alternatyvas. Nustatytos trys pagrindinės priemonės piliečių motyvacijai balsuoti padidinti: suteikti daugiau informacijos apie Europos Sąjungos poveikį jų kasdieniam gyvenimui (84 %), suteikti daugiau informacijos apie kandidatų į Europos Parlamento narius ir partijų programas bei tikslus (83 %) ir suteikti daugiau informacijos apie pačius Europos Parlamento rinkimus (80 %). Šias tris populiariausias rekomendacijas palaikė dauguma kiekvienos valstybės narės respondentų. 61% jų sutiko, kad galbūt aktyviau dalyvautų, jei rinkimai vyktų tą pačią dieną visoje Sąjungoje. 2.2. ES piliečių informuotumas ir dalyvavimo lygmuo gyvenamosios vietos valstybėje narėje Remiantis statistiniais duomenimis, vis daugiau balsavimo amžiaus sulaukusių ES piliečių gyvena valstybėse narėse, kurių pilietybės neturi. Antai Ispanijoje balsavimo amžiaus sulaukusių ES piliečių, neturinčių Ispanijos pilietybės, padaugėjo nuo 700 000 2004 m. iki beveik 2 mln. 2009 m., o Kipre – nuo 45 000 iki 77 000 . Atsižvelgiant į šiuos duomenis, galima daryti išvadą, kad vis didėja ES piliečių politinių teisių svarba ir kartu vis dažniau naudojamasi teise laisvai judėti ir apsigyventi kitoje valstybėje narėje. Iš užsiregistravusiųjų į rinkėjų sąrašus gyvenamosios vietos valstybėse narėse taip pat matyti, kad padaugėjo rinkėjų. 2009 m. beveik visur užregistruota daugiau ES piliečių balsuoti gyvenamosios vietos valstybėje narėje, nei per ankstesnius rinkimus. Antai Prancūzijoje tokių piliečių padaugėjo nuo 145 000 2004 m. iki daugiau kaip 200 000 2009 m., Ispanijoje nuo 130 000 iki 284 000 , o Čekijoje – nuo 99 iki 703 2009 m. Remiantis valstybių narių pateiktais duomenimis, visoje ES piliečių, gyvenančioje kitoje valstybėje narėje ir užsiregistravusių joje balsuoti per 2009 m. Europos Parlamento rinkimus, pasiekė 11,6%[13], o 1994 m, kai direktyva taikyta pirmą kartą, buvo 5,9%. [pic] Nors kartu kai kuriose valstybėse narėse padaugėjo jų teritorijoje gyvenančių balsavimo amžiaus sulaukusių piliečių, neturinčių jų pilietybės, užsiregistravusiųjų dalis 2009 m. nebuvo didesnė, nei 2004 m. Antai Danijoje gyvenančių balsavimo amžiaus sulaukusių ES piliečių, neturinčių jos pilietybės, padaugėjo nuo 58 148 2004 m. iki 96 783 2009 m. (66%). Tačiau užsiregistravusiųjų balsuoti padaugėjo tik nuo 15 572 iki16 776 (7%). 2004–2009 m. Lietuvoje balsavimo amžiaus sulaukusių ES piliečių, neturinčių jos pilietybės, tačiau joje gyvenančių, padaugėjo beveik 80 %, nors taip pat užsiregistravusiųjų balsuoti – vos 10%. Yra keletas priežasčių, dėl kurių vis daugiau ES piliečių gyvena kitoje valstybėje narėje, tačiau, kaip rodo tendencija, negali tinkamiau pasinaudoti teise balsuoti per Europos Parlamento rinkimus. Visų pirma, apskritai rinkimuose dalyvauja mažiau žmonių, įskaitant kilmės valstybėje narėje gyvenančius ES piliečius – šiai tendencijai būdingos savos priežastys. Kitas veiksnys yra žmonių informuotumo apie politines teises, būtinos jų dalyvavimo valstybės narės, kurioje jie gyvena, politiniame gyvenime sąlygos, lygmuo. 2010 m. atlikta „Eurobarometro“ apklausa rodo, kad palyginti su ankstesniais metais[14], informuotumas gerokai išaugo, tačiau jį didinti vis dar reikia. 2007 m. tik 54 % dalyvių žinojo, kad ES piliečiai, neturintys valstybės narės, kurioje gyvena, pilietybės, turi teisę balsuoti per Europos Parlamento rinkimus gyvenamosios vietos valstybėje narėje, o 2010 m. informuotumas apie šią teisę išaugo iki 69 %. Kalbant apie konkrečias valstybes nares, apie šią teisę žinojo 79 % Airijos, 76 % Ispanijos ir 75% Latvijos piliečių – daugiau nei kitose valstybėse narėse. Dalyvavimo gyvenamosios vietos valstybėje narėje rengiamuose Europos Parlamento rinkimuose lygmeniui įtakos gali turėti ir tai, kad dėl dvigubo balsavimo draudimo ES piliečiai turi pasirinkti, kurioje valstybėje narėje balsuoti – iš kurios jie kilę ar į kurią jie persikėlė (turimos omenyje skirtingos kandidatų grupės). „Eurobarometro“ apklausa parodė, kad žmonių nuomonė apie kandidatus ir sąrašus, dėl kurių jie labiau pageidauja balsuoti per Europos Parlamento rinkimus, nepaprastai skiriasi. Maždaug 44 % jų teigė, kad jei gyventų valstybėje narėje, kurios pilietybės neturi, labiau pageidautų balsuoti dėl šios valstybės narės sąrašo, o kiti (kurių dalis panaši – 46 %) nurodė, kad vis dar labiau pageidautų pasinaudoti teise balsuoti valstybėje narėje, iš kurios kilę. Turima orientacinė dalyvavimo 2009 m. Europos Parlamento rinkimuose statistika, regis, patvirtina viešosios nuomonės tyrimo išvadas. Kai kuriais atvejais dauguma tam tikros valstybės narės piliečių, gyvenančių kitose valstybėse narėse, labiau pageidavo balsuoti dėl valstybės narės, kurios turi pilietybę, sąrašų. 36 294 Ispanijos piliečiai užsiregistravo balsuoti kitose valstybėse narėse, tačiau 68 008 kitose valstybėse narėse gyvenantys Ispanijos piliečiai nusprendė balsuoti dėl Ispanijos sąrašų. Kitais atvejais dauguma tokių piliečių labiau pageidavo užsiregistruoti balsuoti dėl gyvenamosios vietos valstybės narės sąrašų. Antai 51 344 užsiregistravo balsuoti dėl gyvenamosios vietos valstybės narės sąrašų ir tik 10 093 pasirinko balsuoti dėl Lenkijos sąrašų. Pagal ES teisę valstybės narės, kurioje gyvena, pilietybės neturintys ES piliečiai turi teisę ne tik balsuoti per Europos Parlamento rinkimus, bet ir būti kandidatu per šiuos rinkimus tokiomis pat sąlygomis, kaip ir tos valstybės narės piliečiai. Panašu, kad šia teise pasinaudojo nedaug piliečių, nes per 2009 m. rinkimus tik 81 pilietis buvo kandidatas gyvenamosios vietos valstybėse narėse (1999 m. 62, o 2004 m. – 57). Kai kurios naudojimosi šia teise kliūtys vertinamos ataskaitos 3.2 skyriuje. 2.3. Informavimo veiksmai, kuriais siekiama paskatinti ES piliečius dalyvauti gyvenamosios vietos valstybėje narėje rengiamuose rinkimuose Direktyva nustatyta, kad valstybės narės privalo ES piliečiams iš kitų valstybių narių teikti informaciją apie tai, kaip naudotis teise balsuoti ir būti kandidatu per Europos Parlamento rinkimus. ES piliečiams iš kitų valstybių narių informuoti valstybių narių priimtų priemonių apžvalga iškelia aikštėn skirtingus požiūrius. Vienose valstybėse narėse informacija reikiamai nukreipiama ir atitinka konkrečius ES piliečių iš kitų valstybių narių poreikius, o kitose vykdomos tik bendros visiems rinkėjams skirtos informavimo apie Europos Parlamento rinkimus kampanijos. Vienas iš gerosios praktikos pavyzdžių – individualių laiškų siuntimas valstybės narės, kurioje gyvena, pilietybės neturintiems ES piliečiams, kuriuose jie informuojami apie naudojimosi rinkimų teisėmis tvarką. Nuo paskutinių rinkimų tokios praktikos laikėsi vis daugiau valstybių narių, šiuo metu – dešimt[15]. Valstybės narės plačiai naudoja ir kitas priemones, kaip antai reklamą laikraščiuose, televiziją, radiją, taip pat teikia informaciją apie nacionalinių valdžios institucijų interneto svetaines. Komisija teikia reikšmę ES piliečių informavimui apie jų teises ir priemones, kurių imtasi jų dalyvavimui rinkimuose paskatinti. Pagal Stokholmo programą[16] ES institucijos turi nuodugniai apsvarstyti, kaip paskatinti piliečius balsuoti per 2014 m. vyksiančius Europos Parlamento rinkimus. Būtent tokiomis aplinkybėmis Komisija, pasitelkdama Pagrindinių teisių ir pilietybės specialiosios programą, NVO ir kitoms organizacijoms teikia galimybę gauti lėšų informuotumo didinimo šioje srityje projektams finansuoti. Komisija ketina viešinti informaciją apie finansavimo galimybes ir vykdyti veiklą, kurios tikslas – paskatinti moteris kelti savo kandidatūras per rinkimus. Pagaliau 2010–2015 m. lyčių lygybės strategijoje nustatyta, kokių veiksmų imtis siekiant paskatinti moteris iškelti savo kandidatūrą per Europos Parlamento rinkimus ir taip pagerinti lyčių pusiausvyrą šioje institucijoje. 3. ES 2009 m. rinkimų teisės perkėlimas į nacionalinę teisę ir įgyvendinimas valstybėse narėse 3.1. ES piliečių teisių įgyvendinimo apžvalga. Direktyvos 93/109/EB perkėlimas į nacionalinę teisę Direktyvoje 93/109/EB nustatyta, kad ES pilietis, norėdamas pasinaudoti teise balsuoti ir būti kandidatu per gyvenamosios vietos valstybėje narėje rengiamus Europos Parlamento rinkimus, turi prašyti, kad būtų užregistruotas į šios valstybės narės rinkėjų sąrašus. Kadangi neleidžiama vienu metu balsuoti ir būti kandidatu kilmės bei gyvenamosios vietos valstybėse narėse, ES piliečiai, neturintys valstybės narės, kurioje gyvena, pilietybės, privalo deklaruoti, kad balsuos arba iškels kandidatūrą tik gyvenamosios vietos valstybėje narėje. Siekdamos užkirsti kelią dvigubam balsavimui ir kandidatavimui, valstybės narės keičiasi duomenimis, kad nustatytų tiek gyvenamosios, tiek kilmės valstybėje narėje užsiregistravusius kandidatus ir balsuotojus. Kandidatai taip pat turi pateikti kilmės valstybės narės valdžios institucijų išduotą pažymą, kad iš jų neatimta teisė būti kandidatu. Valstybės narės privalo pateikti jų teritorijoje gyvenantiems ES piliečiams iš kitų valstybių narių konkrečią informaciją apie išsamią naudojimosi teise balsuoti ir būti kandidatu per rinkimus tvarką, taip pat apie veiksmus, kurių imtasi nagrinėjant jų prašymus užregistruoti į rinkėjų sąrašus ir būti kandidatu. Komisija jau įvertino valstybių, kurios buvo Sąjungos narės 2004 m. gegužės 1 d., teisės aktų suderinamumą su direktyva ir, direktyvai įsigaliojus 1994 m., ėmėsi reikiamų priemonių. Ankstesnėse 1998[17] ir 2000 m.[18] paskelbtose direktyvos įgyvendinimo ataskaitose apžvelgta padėtis ir siekiant užtikrinti jos perkėlimą į nacionalinę teisę bei įgyvendinimą pradėtos pažeidimo procedūros. Šios procedūros lėmė tinkamą direktyvos perkėlimą į nacionalinę ir įgyvendinimą atitinkamose valstybėse narėse[19]. Iš paskutinįkart Komisijos atlikto direktyvos perkėlimo į 2004 m. gegužės 1 d. Sąjungos narėmis tapusių valstybių teisę vertinimo matyti, kad apskritai teisinės ES piliečių naudojimosi teise balsuoti ir būti kandidatu gyvenamosios vietos valstybėje narėje sąlygos vykdomos. Dešimtyje valstybių narių nebuvo tiesioginių ES piliečių dalyvavimo 2009 m. Europos Parlamento rinkimuose kliūčių. Tačiau panašu, kad dviejose valstybėse narėse – Slovėnijoje ir Maltoje – ES piliečiams nustatytos sąlygos iš esmės kliudė pasinaudoti šia teise. Slovėnijoje ES piliečiams iš kitų valstybių narių teisė balsuoti ir būti kandidatu per Europos Parlamento rinkimus suteikta tik po bent penkerių gyvenimo šioje valstybėje narėje metų. Maltos teisės aktuose vis dar nustatyta, kad norėdami užsiregistruoti į rinkėjų sąrašus, ES piliečiai iš kitų valstybių narių turi pateikti Maltos tapatybės kortelę[20]. Be to, rinkimų komisija „prireikus“ gali reikalauti, kad ES piliečiai atnaujintų per registraciją į rinkėjų sąrašus pateiktą pareiškimą. Todėl ES piliečiai iš kitų valstybių narių gali netekti galimybės dalyvauti Maltoje rengiamuose rinkimuose, net jei jau yra užregistruoti į rinkėjų sąrašus. Be to, kai kurių valstybių narių[21] įstatymais ES piliečiams, siekiantiems užsiregistruoti balsuoti arba būti kandidatu, nustatyti papildomi reikalavimai, kaip antai pateikti registracijos dokumentą gyvenimui valstybėje narėje įrodyti arba atnaujinti registraciją per kiekvienus Europos Parlamento rinkimus. Tokie reikalavimai prieštarauja direktyvai. Pagaliau, panašu, kad kai kurios valstybės netinkamai perkėlė į nacionalinę teisę privalomą nuostatą dėl informacijos apie išsamią naudojimosi teise balsuoti ir būti kandidatu per rinkimus tvarką suteikimo piliečiams[22]. Nepakankamos informacijos suteikimas piliečiams yra viena iš menko dalyvavimo rinkimuose priežasčių. 3.2. Kliūtys, kurias ES piliečiai turi įveikti, norėdami įsteigti politines partijas arba tapti jų nariais valstybėje narėje, kurioje jie gyvena, tačiau iš kurios nėra kilę Kita ES piliečių naudojimosi teise dalyvauti Europos Parlamento rinkimuose kliūtis susijusi su jų narystei politinėse partijose ir šių steigimo sąlygoms taikomais apribojimais. Naudojimasis teise būti kandidatu per rinkimus tvirtai susijęs su naryste politinėse partijose. Daugeliu atvejų kandidatai įtraukiami į politinių partijų pasiūlytus ir iš jų narių sudarytus sąrašus. Valstybės narės įstatymai, kuriais apribojama jos pačios piliečių narystė politinėse partijose, neleidžia kitiems ES piliečiams iškelti savo, kaip politinių partijų narių, kandidatūros per Europos Parlamento rinkimus. Todėl ES piliečiai, neturintys valstybės narės, kurioje gyvena, pilietybės, gali iškelti savo kandidatūrą per rinkimus tik kaip jokiai partijai nepriklausantys asmenys arba kaip kitų, nei politinės partijos, organizacijų pasiūlyti kandidatai laikantis galiojančios nacionalinės tvarkos. Tokie teisės aktai lemia, kad piliečiai, neturintys valstybės narės, kurioje gyvena, pilietybės, negali naudotis šia teise tokiomis pat sąlygomis kaip šios valstybės narės piliečiai. Be to, jei ES piliečiai, neturintys valstybės narės, kurioje gyvena, pilietybės, turi teisę ne steigti politines partijas, o tik įstoti į jau įsteigtas, jie netenka galimybės atstovauti programoms, kurioms neatstovauja jau įsteigtos partijos. Nacionalinių įstatymų vertinimas rodo, kad Čekijoje, Lietuvoje ir Lenkijoje ES piliečiai iš kitų valstybių narių neturi teisės steigti politinių partijų ar tapti jau įsteigtų partijų nariais. Reikėtų pažymėti, kad nepaisant šio apribojimo, ES piliečiams iš kitų valstybių narių užvertos ne visos kandidatūrų iškėlimo per rinkimus durys. Čekijoje ir Lietuvoje politinės partijos į savo sąrašus gali įtraukti ir jokiai partijai nepriklausančius kandidatus. Lenkijoje, be politinių partijų, siūlyti kandidatus turi teisę ir balsuotojų grupė. Vis dėlto, tokie teisės aktai neleidžia ES piliečiams iš kitų valstybių narių naudotis teise būti kandidatu tokiomis pat sąlygomis kaip valstybės narės piliečiams. Bulgarijoje, Graikijoje, Latvijoje, Ispanijoje ir Slovakijoje ES piliečiai iš kitų valstybių narių turi teisę tapti jau įsteigtų partijų nariais, tačiau neturi teisės steigti partijos. Vokietijoje ir Suomijoje nustatyta politinę partiją galinčių steigti jų piliečių kvota, taigi, ES piliečiai, neturintys šių valstybių narių pilietybės, gali steigti naujas politines partijas tik kartu su šių valstybių narių piliečiais. 3.3. Rinkimų rezultatų skelbimas. 1976 m. Akto perkėlimas į nacionalinę teisę ir įgyvendinimas Paskutinįkart 1976 m. Aktas dėl atstovų į Europos Parlamentą rinkimų buvo iš dalies pakeistas Sprendimu 2002/772/EEB, kuriuo nustatyti dabar taikomi bendri rinkimų organizavimo principai. Nuo šio akto keitimo 2002 m. jo įgyvendinimo ataskaitos neteikta. Iš Komisijos vertinimo matyti, kad bendras akto perkėlimas į nacionalinę teisę netoli pabaigos daugelyje valstybių narių. Vienintelė didesnė problema yra nepakankamas 10 straipsnio 2 dalies, kuria draudžiama pirma laiko, t. y. iki balsavimo pabaigos visose valstybėse narėse, paskelbti rinkimų rezultatus, įgyvendinimas. Panašu, kad šią nuostatą netinkamai į nacionalinę teisę perkėlė dvylika valstybių narių[23]. Išskyrus Nyderlandus, nė viena iš šių valstybių narių nepaskelbė rezultatų pirma laiko. Vis dėlto, nėra teisinės garantijos, kad jos neskelbs rezultatų pirma laiko per būsimus rinkimus. Šio straipsnio tikslas – užtikrinti, kad pirmalaikis rezultatų paskelbimas vienoje valstybėje narėje jokiu būdu nepaveiktų balsavimo kitoje valstybėje narėje, kur tebevyksta rinkimai, rezultatų. Taip siekiama garantuoti laisvus rinkimus – esminį demokratinį principą, kurio turi būti paisoma per Europos Parlamento rinkimus pagal 1976 m. Akto 1 straipsnio 3 dalį. 3.4. ES Teismo praktikos plėtotė Dviejuose pastarojo meto sprendimuose, susijusiuose su Europos Parlamento rinkimais – Gibraltar (C-145/04, Ispanija prieš JK ) ir Aruba (C-300/04, Eman en Sevinger ) – Europos Teisingumo Teismas padarė svarbią išvadą, kad nors valstybės narės gali savo nuožiūra reglamentuoti ES lygmeniu nesuderintus Europos Parlamento (EP) rinkimų procedūros aspektus, jos privalo paisyti, kontroliuojant Teisingumo Teismui, bendrųjų ES teisės principų. Gibraltar sprendime Teismas išaiškino, kad ES teisė netrukdo valstybei narei suteikti teisę balsuoti ne tik jos piliečiams bei jos teritorijoje gyvenantiems ES piliečiams, bet ir kitų apibrėžtų kategorijų asmenims, turintiems su ja glaudžių ryšių. Aruba sprendime Teismas taip pat nurodė, kad ES teisė netrukdo valstybei narei nesuteikti teisės balsuoti per EP rinkimus jos piliečiams, kurie negyvena jos teritorijoje. Tačiau valstybės narės privalo paisyti ES teisės, įskaitant jos bendruosius principus. Iš bendrųjų principų visų pirma reikėtų išskirti vienodų sąlygų taikymą ir nediskriminavimą. 4. Pastangos užtikrinti ES piliečių teisę dalyvauti demokratiniame Sąjungos gyvenime 4.1. Direktyvos 93/109/EB ir 1976 m. Akto perkėlimas į nacionalinę teisę Komisija dėjo dar daugiau pastangų, siekdama užtikrinti Direktyvos 93/109/EB perkėlimą į nacionalinę teisę ir tinkamą įgyvendinimą. Remdamasi valstybių narių teisės aktų vertinimo išvadomis, Komisija imasi reikiamų priemonių naudojimosi rinkimų teisėmis kliūtims pašalinti ir užtikrinti, kad visose valstybėse narėse būtų laikomasi įpareigojimo informuoti piliečius apie jų teises. Be to, Komisija pirmiausia šalino kliūtis, kurios neleidžia piliečiams visapusiškai pasinaudoti teise būti kandidatu per Europos Parlamento rinkimus gyvenamosios vietos valstybėje narėje, ir imasi reikiamų priemonių, kad šie piliečiai galėtų laisvai įstoti į gyvenamosios vietos valstybės narės politines partijas. Komisija imasi reikiamų priemonių 1976 m. Akto 10 straipsnio 2 dalies nuostatų perkėlimui į nacionalinę teisę užtikrinti. 4.2. Dvigubo balsavimo prevencija. Pastangos patobulinti dabartinį mechanizmą Kadangi dabartinis dvigubo balsavimo ir kandidatavimo prevencijos mechanizmas[24] laikytas netobulu, 2006 m. Komisija priėmė direktyvos keitimo pasiūlymą. Pasiūlymu siekta sistemą supaprastinti ir padaryti ją veiksmingesnę: pvz., dabartinį balsavimo biuletenių ex-ante tikrinimo mechanizmą pakeisti ex-post tikrinimo sistema ir taikyti griežtesnes nuobaudas. Pasiūlymas vis dar Taryboje, nes 2008 m. diskusijos laikinai nutrauktos. Todėl dabartinis mechanizmas vėl buvo taikomas per 2009 m. rinkimus. Nepaisant viso šių rinkimų parengiamojo darbo, didelės pažangos nepadaryta. Mechanizmo taikymo problemos buvo tokios pat kaip ir per ankstesnius rinkimus. Dėl nesuderintų rinkimų tvarkaraščių ir balsuotojų tapatybei nustatyti valstybių narių naudojamų skirtingų duomenų itin dažnai informacija, gyvenamosios valstybės narės išsiųsta kilmės valstybei narei, negali būti panaudota. Taigi, mechanizmo tikslas – iš kilmės valstybės narės sąrašų pašalinti gyvenamosios vietos valstybėje narėje užsiregistravusius balsuotojus – negali būti visiškai pasiektas. Dėl šių sunkumų daugybės ES piliečių, neturinčių valstybės narės, kurioje gyvena, pilietybės, tapatybės nebuvo įmanoma nustatyti pagal keitimosi informacija mechanizmą. Antai Čekijos valdžios institucijos nustatė tik 2 500 iš 3 800 Čekijos piliečių, apie kuriuos pranešė kitos valstybės narės, tapatybę, nes trūko duomenų; Airijoje nustatyta tik 208 iš 4 795 piliečių, apie kuriuos pranešta, tapatybė; Portugalija nustatė tik 38 619 iš 83 556 piliečių, apie kuriuos pranešta, tapatybę. Remiantis direktyva, į rinkėjų sąrašus registruojant ES piliečius, neturinčius valstybės narės, kurioje gyvena, pilietybės, nereikia daug duomenų[25]. Direktyva nereikalaujama nurodyti gimimo datos, kuri, regis, daugeliui valstybių narių būtina į rinkėjų sąrašus įtrauktų piliečių tapatybei nustatyti. Galima daryti išvadą, kad dabartinio direktyvoje pateikto rinktinų duomenų sąrašo nepakanka, kad mechanizmas veiktų tinkamai. Kalbant apie terminų problemą, direktyvoje tik nustatyta, kad duomenys turi būti siunčiami „pakankamai iš anksto prieš rinkimų dieną“. Vis dėlto, iš padėties apžvalgos matyti, kad daugeliu atvejų vienos valstybės narės išsiųsta informacija kitą valstybę narę pasiekia per vėlai, kad ši galėtų ją apdoroti[26]. Antai Graikijos valdžios institucijos neapdorojo jokios kitų valstybių narių, kuriose gyvena Graikijos piliečiai, išsiųstos informacijos, nes visa informacija buvo gauta po 2009 m. kovo 3 d., kurią registracija į rinkėjų sąrašus šioje valstybėje narėje buvo baigta ir sąrašai negalėjo būti keičiami. Tai, kad nėra bendro balsuotojų registravimo ir duomenų siuntimo tvarkaraščio, gali būti laikoma mechanizmo veikimo kliūtimi. Iš valstybių narių nustatytų kitų kliūčių galima paminėti daugybės decentralizuotų įstaigų, o ne vieno bendro kontaktinio punkto vykdomą informacijos sklaidą, su elektroniniu būdu siunčiamų ir skirtingomis saugumo priemonėmis saugomų duomenų prieiga susijusias problemas ir daugybės popierinių pranešimų tvarkymą. Atsižvelgdama į mechanizmo taikymo problemas, išlikusias per 2009 m. rinkimus, Komisija svarsto, kaip pagerinti padėtį; viena iš galimybių – panaikinti 2006 m. pasiūlymą ir jį pakeisti pataisytos redakcijos tekstu. Turi būti tenkinami du reikalavimai: būtinybė padidinti dvigubo balsavimo nustatymo veiksmingumą siekiant užtikrinti rinkimų teisėtumą ir būtinybė sukurti lengvą sistemą, kuri nesudarytų dvigubo balsavimo problemos ir masto neatitinkančios administracinės naštos. Panašu, kad veiksmingesniam mechanizmui užtikrinti reikalingos papildomos bendros taisyklės, pvz., dėl rinkimų tvarkaraščių ir rinktinų duomenų. Taip pat reikės imtis papildomų priemonių siekiant atsižvelgti į Europos Parlamento reformos tvarkaraštį – tai gali turėti poveikio Direktyvos 93/109/EB nuostatoms. 4.3. 1976 m. Akto keitimas (inicijuotas EP). Komisijos indėlis į EP iniciatyvą Nuo 2007 m. Europos Parlamentas aktyviai sprendžia menko ES piliečių dalyvavimo jo rinkimuose problemą[27]. Diskusijomis siekta įvesti naujus bendrus rinkimų procedūrų principus ir taip artimiau supažindinti piliečius su sprendimų priėmimo procesu bei sustiprinti šių rinkimų europinę dimensiją. Šį tikslą ketinama pasiekti įvedant naują Europos Parlamento rinkimų tvarką, pvz., sudarant ES masto sąrašą, kuriame visa Sąjungos teritorija sudarytų bendrą rinkimų apygardą, iš kurios į EP būtų renkamas fiksuotas narių skaičius, kuris papildytų dabartinį Sutartimi nustatytą 751 nario kontingentą. Tarpvalstybiniais sąrašais ketinama padidinti politinių partijų įtaką Europos lygmeniu ir paskatinti vykdyti kampanijas, per kurias didžiausias dėmesys būtų skiriamas problemoms, kurios pranoksta nacionalinius interesus ir išryškina europinius klausimus bei debatus. Regioninės apygardos, kurios būtų kuriamos daugiau nei 20 mln. gyventojų turinčiose valstybėse narėse, padėtų rinkėjams artimiau susipažinti su EP narių veikla. Vienos Europos politinės partijos reklamuoja politines programas (platformas), o kitos siūlo skirti savo kandidatą, kuris būtų įtrauktas į atskiros Europos politinės partijos sąrašą, į Europos Komisijos pirmininko postą. Pats Europos Parlamentas turi įgaliojimus inicijuoti visose valstybėse narėse taikytinos rinkimų procedūros keitimus[28]. Nors Komisija neatlieka šioje srityje oficialaus vaidmens, ji ketina prisidėti, 2010 m. pateikdama lyginamąją studiją. Studijoje rinkimų tvarkos aspektai laikomi papildomais potencialiais bendraisiais principais. Iš tokių principų galima išskirti balsavimo už kilmės valstybės narės ribų dėl šios valstybės sąrašų galimybės suteikimą ekspatriantams, dabartinės galimybės taikyti ribą panaikinimą siekiant padidinti mažesnių partijų galimybes pasiekti pakankamą atstovų skaičių, finansinių indėlių, kurių tam tikrose valstybėse narėse reikalaujama iš rinkimuose norinčio dalyvauti politinės partijos arba jokiai partijai nepriklausančio kandidato, panaikinimą ir balsuotojų registracijos galutinės datos pasiūlymą siekiant padėti valstybėms narėms kryžmiškai tikrinti užsiregistravusius balsuotojus. 5. Išvados Vis daugiau ES piliečių naudojasi teise laisvai judėti ir gali taip pat norėti naudotis balsavimo teisėmis gyvenamosios vietos valstybėje narėje. Tačiau, panašu, kad piliečių, užsiregistruojančių balsuoti per Europos Parlamento rinkimus valstybėje narėje, kurioje jie gyvena, yra mažiau, nei potencialių rinkėjų, t. y. balsavimo amžiaus sulaukusių ES piliečių, kurie gyvena kitoje nei savo valstybėje narėje. Tai rodo, kad galima labiau informuoti piliečius apie jų rinkimų teises ir juos paskatinti dalyvauti demokratiniame Sąjungos gyvenime. Tikimybė, kad tinkamai informuoti ES piliečiai įsilies į politinį gyvenimą, gerokai didesnė. Po Europos Parlamento rinkimų Komisija išskyrė gerosios praktikos, kurios turėtų būti laikomasi per 2014 m. rinkimus, pavyzdžius. Komisija siūlys paskelbti 2013-uosius Europos piliečių metais, taip pat siekdama padidinti piliečių informuotumą apie Europos Parlamento rinkimus. Taip tikimasi labiau sutelkti rinkėjus 2014 m. rinkimams. Komisija taip pat ketina toliau finansuoti NVO ir kitų organizacijų veiklą, kuria siekiama informuoti piliečius apie rinkimų teises ir juos paskatinti jomis naudotis. Be piliečių informavimo apie rinkimų teises, svarbi naudojimosi tokiomis teisėmis prielaida yra tinkamos teisinės sąlygos. Komisija atidžiai stebi, kaip valstybės narės perkelia į nacionalinę teisę ir įgyvendina atitinkamą ES teisę, ir prireikus imsis reikiamų priemonių trūkumams ištaisyti. Dabartinio balsavimo dviejose valstybėse narėse per tuos pačius Europos Parlamento rinkimus draudimo mechanizmo taikymo problemos, kurias Komisija nustatė jau per ankstesnius rinkimus ir išsprendė 2006 m., pateikdama direktyvos keitimo pasiūlymą, išliko ir 2009 m. Komisija svarsto, ar reikia 2006 m. pasiūlymą pakeisti dar vieno Direktyvos 93/109/EB keitimo tekstu. Panašu, kad veiksmingesniam mechanizmui užtikrinti reikalingos papildomos bendros taisyklės. Tačiau nauja tvarka turėtų atitikti dvigubo balsavimo problemą ir mastą. Komisija taip pat seka šiuo metu Europos Parlamente vykstančius svarstymus, kaip labiau sudominti piliečius, ir, neperžengdama savo įgaliojimų ribos, prie jų prisideda. Komisija rems pastangas sustiprinti rinkimų europinę dimensiją ir pertvarkyti Europos Parlamento narių rinkimo tvarką taip, kad politinės partijos ir sprendimų priėmimo procesas taptų artimesnis piliečiams ir sustiprėtų demokratinis jo veikimo pagrindas. [pic] [1] Aktas pridėtas prie 1976 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo 76/787/EEB, Euratomas (OL L 278, 1976 10 8). [2] OL L 283, 2002 10 21. [3] Pagal SESV 22 straipsnį ES piliečiai turi teisę balsuoti ir būti kandidatais Europos Parlamento ir vietos savivaldos rinkimuose valstybėje narėje, kurioje jie gyvena nebūdami jos piliečiai, tomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos valstybės piliečiai. [4] 1993 m. gruodžio 6 d. Direktyva 93/109/EB (OL L 329, 1993 12 30, p. 34). [5] Šios valstybės narės, prieš suteikdamos ES piliečiams iš kitų valstybių narių teisę balsuoti ir būti kandidatu rinkimuose, gali reikalauti, kad jie būtų išgyvenę jų teritorijoje minimalų laiką. [6] Žr. ataskaitą COM (2007) 846. [7] Žr. Europos Sąjungos Tarybos dokumentą 11192/10. [8] Europos Sąjungos sutarties 14 straipsnio 2 dalis. [9] Europos bendrijos steigimo sutarties 189 straipsnis. [10] Politinis susitarimas dėl Europos komunikacinės partnerystės pasirašytas 2008 m. spalio 22 d. [11] Ataskaita „Europos Komisijos vykdoma informuotumo apie 2009 m. Europos Parlamento rinkimus didinimo veikla“ http://www.cc.cec/home/dgserv/comm/european_elections/report_european_elections_2009.html. [12] Greitoji „Eurobarometro“ apklausa Nr. 292. [13] Ši statistika pagrįsta daugumos valstybių narių pateiktais duomenimis. Tačiau Komisijai trūksta informacijos apie Sąjungos piliečių skaičių Bulgarijoje, Italijoje, Jungtinėje Karalystėje, Lenkijoje, Maltoje, Nyderlanduose, Prancūzijoje, Slovakijoje ir Slovėnijoje. [14] Ankstesnė apklausa buvo atlikta 2007 m. (Greitoji „Eurobarometro“ apklausa Nr. 213“). [15] Austrija, Belgija, Danija, Estija, Italija, Latvija, Lietuva, Liuksemburgas, Suomija ir Vengrija. [16] ES Tarybos dokumentas Nr. 17024/09, 2009 12 2. [17] COM(97) 731. [18] COM(2000) 843. [19] Pažeidimo procedūros pradėtos prieš Austriją, Belgiją, Ispaniją, Italiją, Liuksemburgą, Nyderlandus, Švediją ir Vokietiją. [20] Direktyva 2004/38/EB ES piliečiams išduodami leidimai gyventi panaikinti ir pakeisti registracijos sertifikatais. [21] Bulgarijos, Čekijos, Estijos, Kipro, Latvijos, Maltos, Rumunijos, Slovėnijos ir Vengrijos. [22] Šią nuostatą į nacionalinę teisę tinkamai perkėlė tik 4 iš ES-12 valstybių narių: Čekija, Estija, Kipras ir Lietuva. [23] Bulgarija, Čekija, Danija, Graikija, Italija, Jungtinė Karalystė, Kipras, Lenkija, Nyderlandai, Rumunija, Suomija ir Švedija. [24] Pagal mechanizmą valstybės narės viena su kita keičiasi duomenimis apie ES piliečius, užsiregistravusius balsuoti gyvenamosios vietos valstybėje narėje. Remdamasi gyvenamosios vietos valstybės narės atsiųsta informacija, kilmės valstybė narė turi pašalinti iš savo rinkėjų sąrašų atitinkamus piliečius (arba kitais būdais neleisti jiems balsuoti). [25] Pagal 9 straipsnį reikalingi šie duomenys: pavardė, vardas, pilietybė, adresas ir valstybės narės, iš kurios pilietis kilęs, vietovė, kurioje jis paskutinįkart registruotas. [26] Šią problemą nustatė Airija, Čekija, Danija, Estija, Graikija, Lietuva, Prancūzija ir Vengrija. [27] 1976 m. Akto keitimo pasiūlymo ataskaitos projektas (2007/2207(INI). [28] SESV 223 straipsnio 1 dalis.