17.2.2011   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 51/69

1.1

Visų pirma Kopenhagos susitarimas – nuviliantis, nes nepasiektas bendras susitarimas dėl kovos su visuotiniu atšilimu tikslų ir priemonių. Geriau susipažinus su tekstu, galima įžvelgti pažangą ne tik dėl jame apibrėžto tikslo siekti, kad temperatūra nepakiltų daugiau negu 2 °C palyginti su priešindustrinio laikotarpio lygiu, bet ir dėl galimybės siekti pažangos sprendžiant technologijų perdavimo ir klimato kaitos švelninimo priemonių finansavimo besivystančiose šalyse klausimus ir sudaryti konkretesnius susitarimus žemės naudojimo ir miškininkystės klausimais. Dabar šias susitarimo išvadas reikia išplėsti kituose derybų raunduose Kankūne ir Pietų Afrikoje.

1.2

Vis dėlto sunku teigti, kad šis susitarimas yra Europos Sąjungos diplomatijos pasiekimas. ES turėtų pamąstyti apie savo diplomatinės strategijos krypčių keitimą. Nauja diplomatinė tarnyba, sukurta priėmus Lisabonos sutartį, galės pakeisti politinę situaciją ir pačioje Komisijoje. Kaip bebūtų, vienašalis įsipareigojimas iki 2020 m. 20 proc. ar netgi 30 proc. sumažinti išmetamųjų teršalų kiekį nedavė lauktų rezultatų ir nepadėjo pasiekti privalomo susitarimo. ES partneriai yra ypač pragmatiški, ir net jei iš principo pavyko susitarti dėl tikslo siekti, kad temperatūra nepakiltų daugiau negu 2 °C, jie visgi labai atsargiai vertina principinius ir plataus užmojo pareiškimus, kadangi už jų slepiasi taisyklės ir galimi apribojimai. Padėtis nesikeičia, net jeigu ir buvo galiausiai iš principo pritarta siekiui apriboti temperatūros kilimą iki 2 °C.

1.3

ES ne itin sekėsi ir ji neturėjo didelės įtakos Kopenhagos derybose iš dalies dėl to, kad jos tikslai šiame etape buvo per aukšti daugeliui kitų šalių, iš dalies dėl to, kad kai kurios kitos šalys abejojo Europos tikslų įgyvendinamumu. Dabar ES turėtų sutelkti dėmesį į konkrečius būdus savo užsibrėžtiems anglies dioksido išmetimo mažinimo tikslams pasiekti kartu atgaivinant ekonomiką (tai turėtų būti ekonomikos atgaivinimo dalis). Aiški šių dvigubų pastangų sėkmė sustiprintų pasitikėjimą Europa ir jos įtaką tarptautinėse derybose.

Laikydamasi savo sprendimų, visų pirma priimtų energetikos ir klimato teisės aktų pakete, Europos Sąjunga turėtų:

1.4

Stiprindama diplomatines pastangas, Europos Sąjunga turėtų įtraukti organizuotą pilietinę visuomenę, kuri padėtų informuoti plačiąją visuomenę apie būtinybę keisti gyvenseną, mažiau eikvoti gamtos išteklius, daugiau naudoti atsinaujinančiųjų energijos išteklių energiją ir laikytis pilietiškesnės pozicijos.

2.1

Kopenhagos susitikimo išvados paskatino įvairias ir prieštaringas nuomones.

2.2

Kai kurių diskusijose dalyvavusių valstybių ir kitų subjektų nuomone, Kopenhagos susitarimas – tai pirmasis vilčių teikiantis žingsnis, kadangi daugelis valstybių, įskaitant Kiniją, Indiją ir JAV, pritarė susitarimui ir tikslui siekti, kad temperatūra nepakiltų daugiau nei 2 °C palyginti su priešindustrinio laikotarpio lygiu. Tačiau kiti labai nusivylė tuo, kad nebuvo aiškiai apibrėžta, kokiomis priemonėmis šio tikslo siekti arba kaip padalyti atsakomybę skirtingoms šalims.

2.3

Susitarime atsispindėjusių nacionalinių tikslų ir įsipareigojimų lygis taip pat nuvylė, nes po Susitarimo pateikti savanoriški nacionaliniai tikslai dėl išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio mažinimo neatitinka to, ką būtina padaryti, kad temperatūra nepakiltų daugiau nei 2 °C , ir to, dėl ko ES ir kiti tikėjosi susitarti.

2.4

Ši konferencija Europos Sąjungai ir ypač Komisijai – akivaizdi diplomatinė nesėkmė. Visų pirma ES paskelbtas vienašalis įsipareigojimas iki 2020 m. išmetamą CO2 kiekį sumažinti 20 ar net 30 proc. nedavė lauktų diplomatinių rezultatų paskatinti kitas išsivysčiusias šalis prisiimti panašius įsipareigojimus, taip pat nepavyko pasiekti, kad besivystančios šalys prisiimtų konkretesnius įsipareigojimus. Todėl turime išanalizuoti, kodėl Europos Sąjungos strategija žlugo ir kaip ją būtų galima perorientuoti, kad ji būtų veiksmingesnė.

3.1

Nepaisant sudėtingų JAV ir Kinijos santykių, galima manyti, kad Kopenhagos susitarimas iš tiesų yra labai panašus į susitarimą, kurį JAV sudarė su BASIC grupės šalims (Brazilija, Pietų Afrika, Indija ir Kinija).

3.2

Galimos įvairios išvados:

Pavyzdžiu siekusiai būti Europos Sąjungai nepavyko įtikinti likusio pasaulio savo pasirinktos strategijos pagrįstumu, nes ji pernelyg pasikliovė abstrakčiais siekiamo mažinimo, kurio turėtų siekti visi, skaičiavimais ir savo vis dar netobula prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistema ir nepakankamai nuveikė praktiniu požiūriu investuodama į mokslinius tyrimus, inovacijas ir transformacines technologijas, leidžiančias formuotis mažai CO2 išskiriančiai ir efektyviai energiją naudojančiai savo ar kitų ekonomikai, kad įrodytų tokių tikslų realumą. Lieka tikėtis, kad strategija „Europa 2020“ bus naudinga šioje srityje. Turime įrodyti, kad spartus perėjimas prie mažai anglies dioksido išskiriančių technologijų ekonomikos Europoje yra praktiškai sėkmingas. Tai suteiktų nemažą konkurencinį privalumą, jei kitos šalys nepasielgtų taip pat. Tai daug labiau įkvėptų pasaulį nei niūrios kalbos apie akivaizdžiai pernelyg aukštus tikslus, naštą jų siekiant ir naštos dalijimosi moralinę svarbą.

3.3

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nereikėtų visų vilčių tarptautiniu mastu dėti į galutinį susitarimą visais klausimais iki 2011 m. pabaigos. Geriau nepriimti jokio galutinio susitarimo nei į jį įtraukti neadekvačius tikslus, kurie paskatintų nusiraminimą didėjant klimato kaitos grėsmei. Tokie neadekvatūs tikslai galėtų būti laikina arba tarpinė priemonė, tai būtų geresnis sprendimas nei jokio sprendimo laukiant, kol vėliau, kai keletas pirmaujančiųjų šalių arba šalių grupių bus padariusios pažangą siekdamos mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančių technologijų ekonomikos ir galės tvirtai pasiryžti imtis plataus masto ir tinkamų tikslų ir daryti spaudimą kitoms valstybėms imtis tokių pat veiksmų, bus priimtas atitinkamas susitarimas, kuriame bus nustatyti griežtesni tikslai.

3.4

Tuo tarpu tikimybė, kad ir toliau nebus priimtas bendras susitarimas neturėtų trukdyti tarptautinei bendruomenei po truputį toliau siekti pažangos derybose konkrečiais klausimais ir skatinti sudaryti sektorinius susitarimus: dėl miškų, energijos vartojimo efektyvumo, technologijų perdavimo, finansinės paramos arba bendradarbiavimo elektrinių transporto priemonių gamybos srityje. Oslo susitarimas dėl tropinių miškų, sudarytas gegužės mėn. tarptautinėje konferencijoje dėl klimato kaitos ir miškų išsaugojimo, yra puikus sėkmingos iniciatyvos pavyzdys. Konferencijoje pavyko sudaryti devynių šalių paramos teikėjų – Norvegijos, JAV, Prancūzijos, Vokietijos, Švedijos, Jungtinės Karalystės, Danijos, Japonijos, Austrijos – partnerystę su Europos Sąjunga ir keturiasdešimčia valstybių, turinčių didelius miško plotus. Šios naujosios partnerystės tikslas – skubiai sukurti finansinį mechanizmą dėl paramos miškus saugančioms valstybėms. Įsipareigota 2010–2012 m. skirti 4 milijardus JAV dolerių. Taigi, dėl miškų naikinimo ir alinimo susidarančio išmetamųjų teršalų kiekio mažinimo ir miškų išsaugojimo mechanizmui suteiktas naujas postūmis.

3.5

„Mažiau kalbų, daugiau darbų“ – taip būtų galima apibendrintai įvertinti šią iniciatyvą. Taigi, pasirinktas nuosaikesnis metodas, tačiau tai taikytina tik iniciatyvos pateikimo formai, ir anaiptol ne jos tikslams.

3.6

Turime įgyvendinti Kopenhagos susitarimą tokį, koks jis yra, kad būtų sukurtas bendras pagrindas tolesnei veiklai nepaisant ideologinių pozicijų skirtumų. Turime pasiūlyti konkrečius projektus ir suburti šalis, pasirengusias dalyvauti tokio pobūdžio projektuose; tokia pozicija galėtume pabandyti nepaversti Kioto susitarimų mitu, tačiau turėtume gerbti daugelio besivystančių šalių norą išlaikyti pagrindinius Kioto protokolo elementus.

3.7

Greta sparčiai augančios ekonomikos šalių klausimo neatidėliotinai būtina spręsti skurdžių šalių problemą. Negalime savo veiksmais joms rodyti, kad kova su klimato kaita vykdoma iš globėjiškų paskatų. Turi būti toliau laikomasi „Klimato teisingumo plano“ krypčių, kad įrodytume turtingų šalių gerą valią ir įsipareigojimų laikymąsi.

3.8

Turi būti laikomasi Kopenhagos finansinio susitarimo nedelsiant skiriant naujų lėšų. Nustatytas ES indėlis – 2,4 milijardo eurų kiekvienais 2010–2012 m. laikotarpio metais. Reikėtų šį finansinį įsipareigojimą nedelsiant vykdyti. Akivaizdu, kad Jungtinės Amerikos Valstijos savo finansinius įsipareigojimus įvykdys tik tuo atveju, jeigu Kinija ir Indija imsis veiksmų, visų pirma susijusių su vertinimo, stebėsenos ir tikrinimo sistema.

4.1

Pastaruosius 20 metų tarptautinės diskusijos dėl klimato kaitos buvo paremtos Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos (TKKK) moksliniu darbu. Ši komisija sutelkė žymiausius viso pasaulio atitinkamų sričių mokslininkus apsvarstyti ir įvertinti žmogaus sukeltos klimato kaitos padarinius ir jos poveikį. Laikui bėgant TKKK įvertinimai tapo moksliškai patikimesni ir susilaukė pritarimo dėl žmogaus sukeltos klimato kaitos priežasčių ir jos poveikio realumo.

4.2

Deja, kai kuriuose pastarojo meto TKKK darbuose pasitaikė procedūrinių klaidų, kuriomis netruko pasinaudoti žiniasklaida ir specialistai skeptikai, siekdami Kopenhagos konferencijos metu paskleisti abejonių dėl duomenų apie realią klimato kaitos padėtį ir būtinybę nedelsiant imtis priemonių. Akivaizdu, kad TKKK turi tobulinti savo procedūras, kad būtų užtikrintas visiškas jos atliekamo darbo skaidrumas, o duomenys ir išvados patikrintos tarpusavio vertinimo būdu, kaip siūloma naujausioje Tarpakademinės tarybos komisijos ataskaitoje.

4.3

Tačiau nė viename TKKK darbo įvertinime nebuvo suabejota jo bazinėmis išvadomis. Nepaisant jo procedūrinių klaidų, pasaulio mokslininkai sutaria, kad klimato kaita reali, o jos priežasčių tik daugėja. Viso pasaulio vyriausybės iki šiol tvirtai tiki, kad klimato kaita tikrai vyksta, ir Kopenhagos susitarimu įsipareigojo užtikrinti, kad pasaulio temperatūra nepakiltų daugiau kaip 2 °C. EESRK tvirtai remia tokią nuostatą ir politinės valios pareiškimą.

4.4

Kopenhagos susitarime taip pat nustatoma nacionalinių įsipareigojimų mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį registravimo sistema ir planai šiems tikslams pasiekti. Po Kopenhagos susitikimo daugelis šalių pateikė išsamią informaciją apie savo dabartinius planus ir įsipareigojimus. Tai naudinga, nes leidžia sužinoti, kokie veiksmai vykdomi ar numatomi vykdyti įvairiose pasaulio šalyse. Vis tik iki šiol prisiimtų įsipareigojimų nepakanka norint užtikrinti, kad temperatūra nepakiltų daugiau kaip 2 °C. Net ir geriausiu atveju dabartiniai išsivysčiusių šalių įsipareigojimai iki 2020 m. išmetamųjų teršalų kiekį leis sumažinti tik 18 proc., o tai nesiekia net ir minimalaus Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos, teigiančios, kad išmetamųjų teršalų kiekį iki atitinkamos datos būtina sumažinti 25–40 proc., nurodyto kiekio. EESRK mano, kad ES tarptautines derybas turėtų vesti vadovaudamasi principu, kad dabartiniai nacionaliniai įsipareigojimai yra tik išeities taškas, ir dėti pastangas, kad tie įsipareigojimai taptų kuo aiškesni ir tvirtesni.

4.5

Atrodo, kad iki šiol vykdytas JTO derybų procesas gali tiesiog nepajudėti iš vietos. Žinoma, pradiniu laikotarpiu gali būti svarbūs ir kiti daugiašalių derybų forumai ir mechanizmai, pavyzdžiui, Didžiojo dvidešimtuko susitikimai, daugiašaliai susitarimai ir kt., kurie gali suteikti naują postūmį JTO deryboms pasiūlydami tvirtesnį ir realistiškesnį derybų pagrindą. Šie mechanizmai neturėtų pakeisti JTO procedūrų, o veikiau padėti parengti šios organizacijos susitarimus. Taigi, būtini konkretūs susitarimai, kurie būtų įgyvendinami praktiniais ir politiniais veiksmais, net ir tais atvejais, jei šie susitarimai apimtų tik kokį nors vieną aspektą, susijusį su klimato kaita arba inovacijomis ekologiškos ir mažai CO2 į aplinką išskiriančios energijos srityje. Sprendžiant šiuos klausimus, Europos Sąjunga galėtų atlikti pagrindinį vaidmenį užtikrindama derybų skaidrumą ir palaikydama aktyvius diplomatinius ryšius su besivystančiomis ir mažomis šalimis.

4.6

Todėl reikėtų atidžiai stebėti, kaip valstybės narės praktiškai įgyvendina Kopenhagos susitarimo įsipareigojimus, kaip Kinija laikosi savo penkiamečio plano ir kaip JAV priimami atitinkami teisės aktai.

4.7

Pasirinkusi tokią kryptį, ES turėtų pakeisti savo poziciją, visų pirma, nesudaryti įspūdžio, kad ji nori primesti susitarimą, pagal kurį privaloma vykdyti įsipareigojimus, savo griežtumu prilygstančius ES prisiimtiems įsipareigojimams. Tokiu susitarimu, beje, būtų galima pagrįstai suabejoti. Privalomas susitarimas reiškia ir galimybę reikalauti pagal jį numatytų įsipareigojimų vykdymo, tačiau akivaizdu, kad ES negali to daryti ir jos partneriai to nenori. Todėl būtų tikslinga diskutuoti dėl susitarimo, kuriame būtų nurodyti konkretūs įsipareigojimai, kurių vykdymą būtų galima kontroliuoti.

4.8

Dalis didžiųjų valstybių dar nėra pasirengusios pasirašyti teisiškai bendrų tikslų siekiančio privalomo susitarimo. Atrodo, kad šioms šalims priimtinesnė strategija „žingsnis po žingsnio“, t. y. konkrečių įsipareigojimų, kurių vykdymą būtų galima kontroliuoti, nustatymas.

4.9

Žinoma, kad tokiu atveju reikėtų sudaryti konkretesnius ir labiau techniškus susitarimus kiekviename sektoriuje. Sudarant mokslinio bendradarbiavimo ir mokslinių tyrimų susitarimus, taip pat technologijų perdavimo ir paramos susitarimus su mažiausiai išsivysčiusiomis šalimis reikėtų gerbti jų suverenitetą, tačiau kartu siekti, kad bus užtikrintas teisingas lėšų ir paramos panaudojimas.

5.1

Pirmiausia Europa turi susitvarkyti savo viduje ir parodyti, kaip greitą perėjimą prie tvarios ir mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančios visuomenės galima paversti ekonomine sėkme. Šiuo metu kyla pavojus, kad platesnio atsinaujinančiųjų išteklių energijos naudojimo ir energijos vartojimo efektyvumo skatinimo programų įgyvendinimas visuose sektoriuose lėtėja ir mūsų novatoriškos naujos pramonės šakos šiuose sektoriuose užleis savo pozicijas užsienio konkurentams, kurie yra stipriai skatinami Kinijoje, Pietų Korėjoje ir kitose šalyse. Europai reikia veiksmingesnių priemonių, kurios galėtų suteikti būtiną postūmį ir investicijas pagrindinėms mūsų mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančioms pramonės šakoms, kad jos galėtų išlaikyti savo konkurencinę poziciją pasaulyje. Šį sektorių reikėtų ypač remti įgyvendinant strategiją „Europa 2020“ ir nacionalines ekonomikos atgaivinimo programas.

5.2

Už klimato kaitą atsakingas Europos Komisijos narys ir Vokietijos, Prancūzijos ir JK aplinkos ministrai rekomendavo ES vienašališkai įsipareigoti anksčiau padidinti anglies dioksido sumažinimo tikslus, t. y. iki 2020 m. išmetamą anglies dioksido kiekį sumažinti 30 proc. vietoje dabartinio tikslo šį kiekį sumažinti 20 proc., visų pirma tam, kad būtų pasiektas politinis sutarimas ir įsipareigojimas imtis būtinų priemonių ir vykdyti reikiamas investicijas į atsinaujinančiuosius energijos šaltinius ir energijos vartojimo efektyvumą. Tai, kad dėl ekonomikos krizės ES išmetamų teršalų kiekis labai sumažėjo savaime nėra pakankama priežastis siekti didesnio sumažinimo tikslų, nes atsigaunat ekonomikai išmetamų teršalų kiekis vėl gali padidėti. EESRK pritartų šiai rekomendacijai siekti 30 proc. sumažinimo, jeigu leidžia ekonominės bei socialinės sąlygos ir nedaroma žala konkurencingumui, ir su sąlyga, kad tai iš tiesų būtų susieta su būtinomis priemonėmis ir investicijomis šiems tikslams pasiekti. ES visų pirma turi gebėti įtikinti. Išmetamo anglies dioksido kiekio sumažinimo tikslai turi būti plataus užmojo ir iš tiesų įgyvendinami.

5.3

Tarptautiniu mastu labai svarbu, kad kruopštų parengiamąjį darbą atliktų Didžiojo dvidešimtuko šalys, kurios išmeta 90 proc. visų teršalų. Jos turi iš anksto susitarti dėl susitarimo pagrindų. Vėliau šio diplomatinio darbo rezultatais savo veikloje pasinaudos JTO. Šis procesas turi būti skaidrus ir vykdomas kiek galima daugiau bendradarbiaujant su mažiausiai išsivysčiusiomis šalimis.

5.4

Be to, JTO turėtų pasiūlyti ne tokią sudėtingą derybų procedūrą. Gerai žinoma, kad Kopenhagos derybos buvo itin sudėtingos: vyko šešios sesijos, dažnai vienu metu.

5.5

Būtina supaprastinti derybų tvarką, prireikus, atsisakyti nuorodų į įsipareigojimus pagal Kioto protokolą, kuris bet kuriuo atveju apima tik 30 proc. išmetamųjų teršalų. Be abejonės, tokius žingsnius reikėtų žengti diplomatiškai ir nesudaryti įspūdžio, kad pagrindinės daugiausia teršalų išmetančios šalys ieško galimybių išvengti įsipareigojimų kitų šalių sąskaita.

5.6

Būtina sutelkti dėmesį į šiuos pagrindinius aspektus: nustatyti aiškius išmetamųjų teršalų kiekio apribojimo ir mažinimo tikslus, teikti mokslinę, techninę ir finansinę paramą mažiausiai išsivysčiusioms šalims, vykdyti priimtų susitarimų stebėseną, spręsti konkrečią miškų problemą. Tačiau sprendžiant visus šiuos klausimus būtina neapsiriboti tik painiomis teisinėmis sistemomis, galinčiomis kai kurias šalis atgrasinti ir sužlugdyti derybas.

5.7

EESRK pritaria konkretiems Komisijos komunikato 3.2 ir 3.3 punktuose išdėstytiems derybų tikslams sukurti tvirtą ir skaidrią išmetamųjų teršalų kiekio ir rezultatų apskaičiavimo sistemą, sutelkti greito finansavimo šaltinius artimiausiai ateičiai, užtikrinti ilgalaikį finansavimą besivystančioms šalims, išplėsti ir sustiprinti tarptautinę anglies dioksido rinką ir reformuoti švaraus vystymosi mechanizmą, kuris šiuo metu neduoda patenkinamų rezultatų.

5.8

Komunikate dėl tarptautinės kovos su klimato kaita politikos pateikiami kur kas dalykiškesni ir tikroviškesni pasiūlymai. Pagrįstas Komisijos primygtinis raginimas įgyvendinti Kopenhagos susitarimą. Ji pabrėžia, kad pagrindinis strategijos „Europa 2020“ aspektas – tvarumas. Šioje strategijoje tvarus augimas apibrėžtas kaip vienas iš prioritetų įgyvendinant Europos ateities viziją, pagal kurią būtų našiau naudojami ištekliai, kuriamos naujos ekologiškos darbo vietos, didinamas energijos vartojimo efektyvumas ir energetinis saugumas.

5.9

Komisija taip pat pabrėžia, kad svarbu toliau kurti stebėsenos, kontrolės ir tikrinimo sistemą, nepaisant didelių sunkumų, iškilusių derybose sprendžiant šį klausimą, visų pirma dėl Kinijos pozicijos. Reikalinga aiški ir skaidri sistema, kuri neprieštarautų suvereniteto idėjai ir nežeistų nacionalinio orumo. Europos Sąjunga galėtų atlikti tam tikrą vaidmenį pasiūlydama suinteresuotoms trečiosioms šalims vertinimo ir stebėsenos priemonių taikymo būdus.

5.10

Būtina kaip galima greičiau įgyvendinti Kopenhagos susitarimu numatytas skubias finansines nuostatas. Tai būtų geriausias būdas įrodyti išsivysčiusių šalių gerus ketinimus besivystančių šalių atžvilgiu, o tai pagrįsti gali ir jau įgyvendinamos iniciatyvos.

5.11

Komisija mano, kad ilgalaikės trukmės finansavimui lėšų galima gauti iš įvairių šaltinių:

Tokiomis aplinkybėmis – nepaisant sunkumų – laikytis ES finansinių įsipareigojimų ir juos vykdyti reiškia užsitikrinti trečiųjų šalių, visų pirma skurdžiausių, pasitikėjimą. Išlieka labai sudėtingas klausimas, kokiais kriterijais remtis skirstant šias lėšas, vertinant projektų tinkamumą ir užtikrinant jų sėkmingą įgyvendinimą.

5.12

Taip pat daugiau pastangų reikia skirti moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai atsinaujinančiųjų energijos išteklių srityje, taip pat energijos vartojimo efektyvumo skatinimui, jau vien dėl to, kad mažėja iškastinių skystųjų ir dujinių išteklių (naftos ir dujų). Todėl siekiant efektyvesnio energijos vartojimo būtina geriau paskirstyti išteklius ir įrodyti, kad neapsiribojama tik politiniais pareiškimais ir teisinėmis normomis, bet ir skiriama būtinų priemonių konkretiems veiksmams. Didelį nerimą kelia tai, kad tokie svarbūs ateities projektai, kaip Galileo arba ITER (Tarptautinis termobranduolinis eksperimentinis reaktorius), patiria nuolatinių finansavimo sunkumų.

5.13

Stiprindama diplomatines pastangas, Europos Sąjunga turėtų įtraukti organizuotą pilietinę visuomenę, kuri padėtų informuoti plačiąją visuomenę apie būtinybę keisti gyvenseną, mažiau eikvoti gamtos išteklius, daugiau naudoti atsinaujinančiųjų energijos išteklių energiją ir laikytis pilietiškesnės pozicijos.