21.10.2010   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 285/69

A.

kadangi Europos Sąjunga labiausiai pasaulyje prisideda prie vystymosi ir humanitarinės pagalbos teikimo, bet kadangi nuo 1980 m. tarptautiniu mastu teikiamos žemės ūkiui skirtos oficialios vystymosi pagalbos (ODA), visų pirma, skiriamos iš Europos Sąjungos, dalis sumažėjo nuo 17 % (1980 m.) iki 3,8 % (2006 m.); kadangi mažėjant gamtiniams ištekliams tikimasi, kad maisto paklausa iki 2050 m. padidės dvigubai ir turės padidėti pasaulinė maisto gamyba;

B.

kadangi galutinėje 2009 m. Pasaulio aukščiausiojo lygio susitikimo aprūpinimo maistu klausimais deklaracijoje nepakankamai nagrinėjamos priežastys, dėl kurių nepavyksta išnaikinti bado, ir nepateikiama jokių konkrečių pasiūlymų, kaip pagerinti kovą su badu; kadangi, atsižvelgiant į tai, kad, FAO nuomone, pakaktų investuoti 30 mlrd. eurų per metus siekiant užtikrinti pasaulio gyventojų, kurių skaičius 2050 m. pasieks 9 mlrd., aprūpinimą maistu;

C.

kadangi Europos Sąjunga išlieka pagrindinis maisto gamintojas, taip pat importuoja daug žemės ūkio produktų ir negali savarankiškai apsirūpinti daugeliu pagrindinių žemės ūkio produktų; kadangi pašarų kainų augimas didina gamybos išlaidas ir todėl kyla pavojus, kad sumažės gyvulininkystės produktų gamyba;

D.

kadangi dideli pagrindinių prekių kainų svyravimai gali dar labiau išryškėti ir tapti įprastu pasaulinės rinkos bruožu; kadangi didesnės maisto kainos savaime nereiškia, kad ūkiuose bus gautos didesnės pajamos, nes gana sparčiai didėja ūkių išlaios, taip pat vis labiau didėja atotrūkis tarp gamybos išlaidų ir vartotojų kainų;

E.

kadangi pasaulinės maisto atsargos sumažėjo iki kritiškai žemo lygio: nuo po Antrojo pasaulinio karo turėtų vienerių metų maisto atsargų iki 2007 m. turėtų 57 dienų maisto atsargų, o 2008 m. – tik 40 dienų;

F.

kadangi net ES atsargos išseko taip, kad vykdant neatidėliotinos pagalbos maisto tiekimo programą šiuo metu yra vis mažiau maisto, kurį būtų galima paskirstyti; kadangi dėl šios problemos ir dėl maisto kainų krizės nedelsiant kilo sunkių pasekmių ir, remiantis FAO duomenimis, 2009 m. padidėjo badaujančių žmonių skaičius pasaulyje, kurių dabar yra 1 mlrd., o tai reiškia, kad vienas iš šešių žmonių šiuo metu maitinasi nepakankamai ir nuolat badauja;

G.

kadangi daugiau kaip 40 mln. žmonių kasmet miršta nuo bado ir skurdo, įskaitant kas šešias sekundes mirštantį vieną vaiką; kadangi dėl šių pokyčių visame pasaulyje kyla riaušių ir neramumų ir viso pasaulio valstybėse bei regionuose padėtis tampa nestabili; kadangi 1996 m. Pasaulio aukščiausiojo lygio susitikime aprūpinimo maistu klausimais 185 valstybių atstovai įsipareigojo iki 2015 m. perpus sumažinti badaujančių žmonių skaičių; kadangi ūkininkaujančios šeimos, piemenys ir kaime dirbantys asmenys sudaro daugiau nei pusę pasaulio gyventojų ir visų pirma būtent jie kenčia nuo bado;

H.

kadangi klimato kaita daro didelį poveikį ūkininkavimui, pvz., dėl vandens trūkumo vykdant žemės ūkio veiklą, ypač vargingiausiose valstybėse, mažėja pasėlių derlius;

I.

kadangi žemės ūkyje dirba ir pajamas gauna daugiau kaip 70 % besivystančių valstybių ir daugiau kaip 80 % daugelyje Afrikos valstybių dirbančių žmonių, todėl siekiant veiksmingai išspręsti skurdo ir bado problemas labai svarbi kaimo plėtros politika; kadangi remiantis Pasaulio Banko apskaičiavimais du kartus veiksmingiau mažinti skurdą padeda augimas žemės ūkio sektoriuje, negu augimas kituose sektoriuose;

J.

kadangi Europos Sąjunga teikia daugiau kaip 50 % visos pasaulio paramos vystymuisi, įskaitant valstybių narių įnašus; tą patvirtinta šiuo metu taikant EB priemones gaunamos lėšos (maždaug 1,8 mlrd. eurų: 1 mlrd. EUR pagal naująją greito reagavimo į sparčiai didėjančias maisto kainas besivystančiose valstybėse priemonę ir likusi suma pagal esamas plėtros ir humanitarinės pagalbos priemones);

K.

kadangi padidėjo iškirstų miškų žemės ir žemės ūkio išteklių, naudojamų gyvulių pašarui, mėsai ir žemės ūkio degalams skirtai biomasei gaminti, dalis, tai labai paskatino pagrindinėms žemės ūkio prekėms poveikį darantį pasaulinio masto spekuliavimą;

1.

pabrėžia, kad nuo bado ir skurdo kenčiančių žmonių skaičius šiuo metu viršija 1 mlrd. ir kad ši problema nepateisinamai nusineša šeštadalį pasaulio gyventojų gyvybių; pabrėžia, kad nepakankamų investicijų į aprūpinimą maistu, žemės ūkį ir kaimo plėtrą pasekmes pastaruoju metu, be kitų veiksnių, dar labiau apsunkina maisto, finansų ir ekonomikos krizės ir kad bendromis pastangomis iki šiol nepavyko pasiekti Tūkstantmečio vystymosi tikslų (TVT); pabrėžia, kad siekiant pakeisti šią tendenciją ir palaipsniui teisę į tinkamą maistą paversti realybe pagal nacionalinę aprūpinimo maistu užtikrinimo programą, reikia imtis bendrų veiksmų;

2.

pabrėžia, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti saugaus ir maistingo maisto, kurio turėtų pakakti; skatina siekti, kad pasaulyje nebūtų bado, ir pažymi, kad tikrai kovai su badu reikia parengti visapusišką politiką, pagal kurią būtų stiprinamos tausaus ūkininkavimo ir maisto gamybos sistemos siekiant pagerinti besivystančių valstybių gebėjimą išmaitinti savo gyventojus; skatina valstybes įgyvendinti FAO „Savanoriškas gaires, skirtas laipsniškam teisės į tinkamą maistą įgyvendinimui pagal nacionalinę aprūpinimo maistu užtikrinimo programą“ ir pritaria praktiniam gairių taikymui vadovaujantis dalyvavimo, skaidrumo ir atskaitomybės principais; džiaugiasi tuo, kad per Romos aukščiausiojo lygio susitikimą buvo prisiimta esminių įsipareigojimų, tačiau reiškia nusivylimą tuo, kad neprisiimta specialių finansinių įsipareigojimų ir kad buvo negausus Didžiojo aštuoneto (G8) valstybių aukščiausiojo lygio atstovų dalyvavimas; atsižvelgdamas į tai, ragina visas valstybes nares padvigubinti savo įsipareigojimus siekti pirmojo Tūkstantmečio vystymosi tikslo (perpus sumažinti badą iki 2015 m.) ir pritarti pasauliniam tikslui iki 2025 m. ar kaip įmanoma anksčiau panaikinti badą ir prastą mitybą;

3.

pabrėžia Bendrosios žemės ūkio politikos (toliau - BŽŪP), kaip maisto gamybos Europos Sąjungoje užtikrinimo priemonės, svarbą; mano, kad nuo pat 1962 m., kai ji buvo nustatyta, BŽŪP užtikrino ES piliečiams maisto tiekimą, be to, apsaugojo ir gerino kaimo aplinką ir ES maisto gamybos standartus, kurie yra aukščiausi pasaulyje; pabrėžia būtinybę, kad Bendrijos žemės ūkis ir ateityje atliktų tokį vaidmenį;

4.

pabrėžia, kad nuo 2007 m. pagrindinių žemės ūkio prekių kainos labai keitėsi ir nuo antrojo 2007 m. pusmečio iki antrojo 2008 m. pusmečio labai išaugo, dėl ko vėliau labai padidėjo plataus vartojimo prekių kainos; pažymi, kad po šio staigaus pagrindinių prekių kainų padidėjimo vartojimo prekių kainos staiga nukrito iki neleistinai mažo lygio; vis dar yra susirūpinęs tuo, kad atsigavus pasaulio ekonomikai maisto kainos gali vėl padidėti, nes vis dar esama struktūrinių problemų, įskaitant besitęsiantį investicijų trūkumą ir didelę paklausą kai kuriuose regionuose;

5.

susirūpinęs pažymi, kad labai didėja ūkių išlaidos (pvz. didesnės trąšų ir sėklų kainos) ir dėl to didėja išlaidos, kurios ne visiems ūkininkams (visų pirma gyvulininkystės sektoriuje) vienodai kompensuojamos ir tai labai mažina galimybę didinti ūkių pajamas didinant pagrindinių prekių ir maisto kainas, taigi gali sumažėti akstinas didinti tvarią žemės ūkio gamybą; reiškia susirūpinimą tuo, kad dėl labai didėjančių išteklių kainų galėtų sumažėti naudojimas ir netgi gamybos apimtis, o tai dar padidintų maisto krizę Europoje ir pasaulyje;

6.

pažymi, kad pastaraisiais metais dėl kainų nepastovumo – ir dėl aukštų, ir dėl žemų kainų – tapo itin sunku užtikrinti aprūpinimą maistu; pabrėžia, kad jeigu ūkininkams nebus užtikrintos teisingos kainos už jų gaminius, jie nutrauks gamybą; dar kartą pažymi, kad ES ūkiuose pagaminama nuo 17–30 % pasaulio kviečių, pieno ir jautienos; pabrėžia, kad ateinančiais metais siekiant užtikrinti maisto tiekimą ES ir pasaulio mastu bus nepaprastai svarbu išlaikyti gyvybingus ES ūkius;

7.

atkreipia dėmesį į ilgesnio laikotarpio struktūrines priežastis, susijusias su dabartiniu pagrindinių žemės ūkio prekių kainų didėjimu, įskaitant nuolat didėjančią pasaulinę paklausą ir nuolat mažėjančias investicijas į žemės ūkio gamybą; pažymi, kad tarp šių veiksnių energijos kainos, visų pirma naftos kainos, didėjimas turėjo didelį poveikį pasaulio žemės ūkio gamybai (dėl ūkių produkcijos ir maisto paskirstymo išlaidų padidėjimo) ir tam, kad skurdžiose valstybėse dažnai kilo maisto krizės (dėl maisto produktų transporto išlaidų tų valstybių viduje);

8.

pažymi, kad norint aprūpinti maistu pasaulio gyventojus, kurių skaičius 2050 m. viršys 9 mlrd., žemės ūkio gamybos apimtis, palyginti su dabartine gamybos apimtimi, turi padidėti 70 %; pažymi, kad daugiau nei 860 mln. žmonių pasaulyje kenčia chronišką badą; pažymi, kad Pasaulio Bankas prognozuoja, jog maisto kainų didėjimas ir dabartinės kuro ir maisto krizės gali pastūmėti dar 130–150 mln. žmonių į didesnį, palyginti su 2008 m., skurdą;

9.

mano, kad BŽŪP turėtų ir toliau likti ES aprūpinimo maistu politikos pagrindu ir kad ši politika turėtų būti patikslinta siekiant, kad ja būtų galima išspręsti aprūpinimo maistu Europos ir pasaulio lygiais klausimus; atsižvelgdamas į svyruojančias prekių kainas, taigi ir į svyruojančias ūkių pajamas, nepritaria rinkos paramos priemonių naikinimui ir paramos išmokų ūkininkams mažinimui;

10.

pabrėžia tarptautinio bendradarbiavimo ir solidarumo svarbą, taip pat būtinybę susilaikyti nuo ėmimosi tarptautinių teisės aktų ir Jungtinių Tautų chartijos neatitinkančių vienašališkų priemonių, keliančių grėsmę aprūpinimui maistu; ragina sudaryti subalansuotus prekybos susitarimus, nes jie sudaro pasaulinio aprūpinimo maistu problemos sprendimų esmę;

11.

ragina Komisiją ir valstybes nares į būsimas derybas Kopenhagoje prisitaikymo prie klimato kaitos klausimu įtraukti lygiateisiškumo principais grindžiamus finansavimo mechanizmus ir naštos dalijimosi principą bei ypatingą dėmesį atkreipti į tai, kad būtų teikiama reikiama parama klimatui nekenksmingai žemės ūkio praktikai, kuri naudojama kaip susijusi kovos su badu priemonė, ragina imtis suderintų priemonių siekiant išvengti tolesnio dirvožemio derlingumo ir biologinės įvairovės (dviejų esminių maisto gamybos sistemų dalių) mažėjimo, taip pat ragina didinti bendrą našumą ir mažinti atliekų visuotinėse maisto grandinėse kiekį, taip pat gerinti galimybes patekti į vietos rinką;

12.

pritaria FAO nuomonei, kad didėjančios maisto kainos labiausiai paveiks daugiausia maisto produktų importuojančias valstybes, o didžiąją dalį šių valstybių sudaro mažiausiai išsivysčiusios pasaulio valstybės; dar kartą pažymi, kad skurdas ir priklausomybė nuo importuojamo maisto yra aprūpinimo maistu neužtikrintumą lemiantys veiksniai; atkreipia dėmesį į tai, kad iš tiesų tarptautinėse rinkose parduodama tik nedidelė dalis pasaulinės maisto produkcijos, kurią tiekia labai nedidelis skaičius eksportuojančių valstybių;

13.

yra sunerimęs dėl dabartinės pasaulio finansų krizės, dėl kurios gali sumažėti ūkininkavimui skiriamas finansavimas; ragina Komisiją išanalizuoti finansų krizės poveikį žemės ūkio sektoriui ir apsvarstyti pasiūlymus užtikrinti sektoriaus stabilumą, taip pat įvertinti galimybes gauti paskolas bei kredito garantijas; pažymi, kad maisto krizė yra glaudžiai susijusi su finansų krize, kuriai kilus centriniai bankai, siekdami išvengti bankrotų, padidino likvidumą, todėl galėjo padaugėti spekuliacinio pobūdžio investicijų į pagrindines prekes; ragina Tarptautinį valiutos fondą ir Finansų stabilumo forumą įvertinti minėtąjį šalutinį poveikį ir atkreipti į jį dėmesį siūlant pasaulinio masto sprendimus;

14.

mano, kad šiuo metu ir po 2013 m. BŽŪP yra svarbus ES aprūpinimo maistu užtikrinimo politikos elementas ir kad jai turėtų tekti svarbus vaidmuo vystymosi politikoje, ypač aprūpinimo maistu užtikrinimo išorės politikoje; mano, kad užtikrinti ilgalaikį aprūpinimą maistu reikalingos veikiančios ekosistemos, derlingas dirvožemis, tvarūs vandens ištekliai ir įvairus kaimo ekonomikos ūkis; mano, kad įgyvendinant BŽŪP galima ne tik užtikrinti Europos Sąjungos maisto gamybą, bet ir padėti patenkinti didėjančią maisto paklausą visame pasaulyje neiškraipant rinkos; ragina imtis priemonių siekiant stabilizuoti vietos ir regionų ūkininkavimo sistemas, grindžiamas tausiojo ūkininkavimo patirtimi ir užtikrinančias strategines maisto atsargas;

15.

mano, kad finansavimo priemonių, siekiant greitai reaguoti į didėjančias maisto kainas besivystančiose valstybėse, reikia imtis norint žengti pirmą žingsnį, kad būtų patenkinti neatidėliotini labiausiai nuo maisto krizės nukentėjusių asmenų poreikiai; mano, kad Komisija turėtų atlikti išleidžiamų pinigų auditą bei užtikrinti, kad jie visada būtų naudojami ten, kur jų labiausiai reikia, ir periodiškai teiktų Parlamentui ataskaitas;

16.

ragina Komisiją stiprinti dabartines programas, skirtas užtikrinti aprūpinimą maistu Europoje ir visame pasaulyje; ragina skirti daugiau lėšų įgyvendinti Aprūpinimo maistu teminę programą (2007–2010 m.), kuriai įgyvendinti šiuo metu numatyta 925 mln. eurų visam programos laikotarpiui; ragina Komisiją atlikti išsamų ES politikos ir žemės ūkio, vystymo ir prekybos programų poveikio vertinimą siekiant užtikrinti nuoseklų ir tvarų politikos požiūrį į pasaulinį aprūpinimą maistu;

17.

dar kartą patvirtina, kad už aprūpinimą maistu atsakingos pačios valstybės ir kad bet kokius planus, skirtus išspręsti aprūpinimo maistu problema turi parengti, koordinuoti, valdyti ir vykdyti valstybės nacionaliniu lygiu, atsižvelgdamos į konsultacijas su pagrindinėmis suinteresuotomis šalimis; pabrėžia, kad aprūpinimo maistu užtikrinimas laikomas itin svarbiu prioritetu ir kad jam turi būti skiriamas deramas dėmesys nacionalinėse programose ir biudžetuose; pabrėžia, kad labai svarbu tinkamas valdymas ir kad būtina kovoti su korupcija nacionaliniu lygiu; mano, kad kova su skurdu turi būti pagrįsta teisės į maisto tiekimo nepriklausomumą, kuris apibrėžiamas kaip valstybės ar regiono gebėjimas demokratiškai įgyvendinti savo žemės ūkio ar maisto politiką, prioritetus ir strategijas, pripažinimu;

18.

mano, kad būtina nuolat vykdyti tvarios žemės ūkio gamybos sistemų mokslinius tyrimus; pabrėžia viešosiomis lėšomis finansuojamų mokslinių tyrimų programų, ES ekologinės žemdirbystės mokslinių tyrimų technologijų platformos ir Septintosios bendrosios mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros programos svarbą; ragina, prireikus, įgyvendinti technologijų perdavimo besivystančioms valstybėms programas; ragina FAO šalių narių vyriausybes vadovautis Tarptautinio vystymuisi skirto žemės ūkio žinių, mokslo ir technologijų vertinimo (IAASTD) organizacijos pateiktomis rekomendacijomis pakeisti mokslinių technologijų pritaikymo principą „iš viršaus į apačią“, tikslingai ūkininkams skirtu naujovių kūrimo principu „iš apačios į viršų“;

19.

mano, kad viena svarbi žemės ūkio gamybos apimties besivystančiose valstybėse didinimo kliūtis – tai, kad nėra galimybių smulkiems ūkininkams gauti paskolas ir mikrokreditus investicijoms į sėklas, trąšas ir drėkinimo mechanizmus; be to, pabrėžia paskolų garantijų, kurių daugeliu atvejų negalima gauti, suteikimo klausimą; ragina Europos investicijų banką ieškoti būdų, kaip parengti besivystančių valstybių vietos maisto gamintojų paramos programas, suteikiant paskolų garantijas, kad būtų galima gauti kreditus ir mikrokreditus;

20.

nusprendžia įsteigti nuolatinę aukšto lygio ES indėlio užtikrinant pasaulinį aprūpinimą maistu darbo grupę, kuri spręstų, kokių bendrų veiksmų reikia imtis sprendžiant pagrindinius Komisijos įvardytus tausiojo žemės ūkio, žuvininkystės ir kaimo plėtros sričių iššūkius;

21.

pažymi, kad pasaulinė maisto krizė kelia didelę grėsmę taikai ir saugumui pasaulyje; taigi šiuo atžvilgiu palankiai vertina naujausias Komisijos pastangas išnagrinėti būdus, kaip būtų galima išspręsti pasaulinio aprūpinimo maistu užtikrinimo klausimą; ragina valstybes nares remti tokias iniciatyvas nacionaliniu ir vietos lygiais;

22.

pabrėžia, kad tai, jog užsienio investuotojai Afrikoje įsigytų ūkininkavimui tinkamą žemę, tai turėtų nedaryti neigiamo poveikio vietinio aprūpinimo maistu užtikrinimui ir neturėtų lemti netvaraus žemės naudojimo; pažymi, kad, jei žemė būtų pradėta naudoti, tai galėtų daryti netgi teigiamą poveikį; ragina FAO ir valstybes nares parengti bendras taisykles ir teisėkūros iniciatyvas, pagal kurias būtų pripažįstama visų valstybių vietos gyventojų teisė valdyti ūkininkavimui tinkamą žemę ir kitus gamtos išteklius, gyvybiškai svarbius siekiant užtikrinti jų apsirūpinimą maistu;

23.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.