Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl energetikos ir klimato kaitos – sudėtinės atnaujintos Lisabonos strategijos dalies

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, vadovaudamasis savo Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 2 dalimi, 2008 m. birželio 17 d. nusprendė parengti nuomonę savo iniciatyva

Energetika ir klimato kaita – sudėtinė atnaujintos Lisabonos strategijos dalis

Komiteto biuras pavedė Ekonominės ir pinigų sąjungos, ekonominės ir socialinės sanglaudos skyriui organizuoti Komiteto darbą šiuo klausimu.

Kadangi darbas skubus, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas savo 457-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2009 m. lapkričio 4–5 d. (lapkričio 4 d. posėdis), pagrindine pranešėja paskyrė Ulla Sirkeinen ir priėmė šią nuomonę 164 nariams balsavus už, 6 – prieš ir 12 susilaikius.

1.1. Klimato kaita ir energijos tiekimo saugumas – vieni iš didžiausių šio šimtmečio iššūkių. Kad į aplinką būtų išmetama mažiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų, o energija būtų vartojama tausiau, reikia keisti vartojimo ir gamybos modelius. Kai kurių gamybos rūšių nebeliks, kitos vystysis ir plėsis. Neliks kai kurių darbo vietų, tačiau bus sukurta naujų. Reikės paramos priemonių. Atsiras naujų įgūdžių ir žinių poreikių. Būtina imtis mokslinių tyrimų ir labai daug lėšų skirti investicijoms.

1.2. Pagaliau atėjo laikas nuo politinių pareiškimų pereiti prie realių darbų, kurių reikia imtis nedelsiant, tačiau tai padaryti bus nelengva. Mūsų politiniai lyderiai turi labai aiškiai įvardyti šiuos iššūkius, išaiškinti piliečiams, kokios įtakos šie iššūkiai turės, ir kruopščiai apgalvoti, kokių priemonių reikės imtis. Jei prie šių veiksmų neprisidės piliečiai ir pilietinė visuomenė, niekas nepasikeis. Nemažai klausimų, susijusių su ES politinių sprendimų pasekmėmis, lieka neatsakyti – Komisijai dar reikėtų juos nuodugniau išnagrinėti ir suteikti informacijos.

1.3. Kad ir koks gilus yra dabartinis ekonominis nuosmukis, jokiu būdu negalima atidėlioti konkrečių žingsnių link mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančios visuomenės. Krizę galima ir reikėtų vertinti ir kaip galimybę viską pradėti iš naujo ir augimo siekti kitais būdais. EESRK ypač svarbus atrodo tarptautinis susitarimas, kurį numatoma priimti Kopenhagoje.

1.4. Atnaujintoje Lisabonos strategijoje reikėtų numatyti mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančių technologijų ekonomikos veiksmų planą. Šio tikslo turi būti siekiama laikantis visų trijų tvaraus vystymosi principų (ekonominio, aplinkosauginio ir socialinio), tačiau nepamirštant bendro konkurencingumo, ekonomikos augimo ir darbų vietų kūrimo tikslo. Su klimato kaita ir energetika susijusiems tikslams pasiekti būtinos konkurencingos ekonominės sąlygos, o pasirinkus teisingą taktiką klimato ir energetikos politika gali prisidėti prie ekonomikos augimo ir padėti sukurti darbo vietų.

1.5. Veiksmų labiausiai reikėtų imtis šiose srityse: technologijų tobulinimo ir investicijų, sąmoningumo ir įpročių, visuomenės ir švietimo bei tarptautiniu mastu. Realiems ilgalaikiams rezultatams pasiekti reikės nemažai laiko ir lėšų.

2.1. ES energetikos politikai yra iškelti trys lygiagretūs tikslai: tiekimo saugumas, konkurencingumas ir aplinkos apsauga, kartu ir klimato kaitos švelninimas. Jei reikėtų rinktis, pirmenybė turėtų būti teikiama tiekimo saugumui. Vis dažniau, o ypač ekonomikos atsigavimo laikotarpiu, kaip realus pavojus įvardijama energijos trūkumo (įskaitant nepakankamą elektros gamybą) problema.

2.2. Energijos gamybos ir plataus vartojimo poveikio aplinkai ir klimatui klausimas sprendžiamas ES teisės aktais. Europos Sąjunga yra patvirtinusi naujas leistinas viršutines ribas, kurios taikytinos apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemoje ir apima energijos gamybą, energijai imlias pramonės šakas ir oro transportą. Buvo atlikti bendri poveikio vertinimai, tačiau realus šių pasiūlymų poveikis kol kas nežinomas.

2.3. Jei norime užtikrinti energijos tiekimo saugumą ir sumažinti taršą, reikia visuose sektoriuose, kuriuose vartojama energija, įskaitant ir energijos gamybos sektorių, veiksmingai vartoti energiją ir ją taupyti – būtent šios priemonės yra reikalingiausios ir realiausios. ES šiam klausimui yra numačiusi keletą politinių priemonių, bet rengiamos ir kitos. Vis dėlto valstybėse narėse dar labai trūksta praktinių priemonių.

2.4. Reikia didinti Europos energijos tiekimo šaltinių ir kanalų įvairovę, o energijos šaltinius reikėtų derinti taip, kad būtų pasirenkamos mažai anglies ir teršalų išskiriančios alternatyvos, tokios kaip atsinaujinančiųjų išteklių ir branduolinė energija. Sprendimus dėl energijos šaltinių derinio priima valstybės narės, jų rankose ir optimalesnio energijos šaltinių derinio paieškos, tačiau pasirinkimą diktuoja ES atsinaujinančiųjų energijos išteklių politika ir aplinkosaugos bei klimato kaitos teisės aktai.

2.5. Europai reikia imtis aktyvesnio vaidmens tarptautiniuose energetiniuose santykiuose ir tarptautinėse energetikos rinkose. Po to, kai 2009 m. buvo vėl sutrikęs dujų tiekimas, galbūt pagaliau, nors ir labai pavėluotai, bus imtasi veiksmų ir bus suvienytos pajėgos.

2.6. 2008 m. priimtame energetikos ir klimato kaitos pakete visuose sektoriuose numatytos priemonės gerai žinomiems tikslams (20-20-20) pasiekti iki 2020 m. Pagrindinis išmetamoms šiltnamio efektą sukeliančioms dujoms keliamas tikslas, atsižvelgiant į pakankamai plataus užmojo ir visuotinį tarptautinį susitarimą, būtų padidintas iki 30 proc.

2.7. Nemažai priemonių taršai sumažinti turės įgyvendinti valstybės narės. ES lygmeniu dar turi būti priimti sprendimai dėl daugelio teisės aktų niuansų, ypač dėl apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos ir „anglies dioksido nutekėjimo“ problemos.

2.8. Dar neaišku, kaip visa sistema iš tikrųjų veiks. Ypač aktualūs, pavyzdžiui, tokie klausimai: ar laikantis atsinaujinančiųjų energijos išteklių politikos didės anglies dioksido, energijos kaina ir kiek namų ūkiams atsieis veikla, kurios bus imamasi apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemai nepriklausančiuose sektoriuose. Komisija turėtų atlikti daugiau tyrimų ir pateikti daugiau informacijos.

2.9. Derybas dėl tarptautinio susitarimo dėl klimato vainikuos 2009 m. gruodžio mėn. Kopenhagoje įvyksiantis susitikimas. EESRK savo požiūrį šiuo klausimu pateikia atskiroje nuomonėje. Europos Vadovų Taryba sutarė dėl pagrindinių parengiamųjų darbų, kurie turi būti atlikti prieš Kopenhagos susitikimą, tarp kurių numatytas ir naštos pasidalijimas tarp valstybių narių skurdžiausioms šalims paremti.

3. Energetikos ir klimato politikos klausimai, kuriuos reikėtų įtraukti į atnaujintą Lisabonos strategiją

3.1. Norint sukurti mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančių technologijų ekonomiką, reikalingos didelės pramonės permainos. Būtina mažinti išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, o energijos bei gamtinių išteklių naudojimą atsieti nuo ekonomikos augimo. Reikia pakeisti ir vartojimo bei gamybos modelius. Kai kurių gamybos rūšių nebeliks, kitos vystysis ir plėsis, nebereikės vienų darbo vietų, tačiau bus kuriamos kitos. Atsiras naujų įgūdžių ir žinių poreikių. Reikės milžiniškų investicijų ir socialinės paramos priemonių.

3.2. Mūsų politiniai lyderiai turi labai aiškiai apie tai kalbėti ir aiškinti, kokią įtaką tai turės mūsų kasdieniam gyvenimui. Vyriausybės turi aiškiai pasakyti, ko reikės – pavyzdžiui, kokį iškastinių energijos išteklių kiekį reikės pakeisti kitais ištekliais, ir įvardyti kokiais būdais arba kiek energijos kiekvienas iš mūsų turi sutaupyti. Jei prie šių veiksmų neprisidės ir savo indėlio neįneš piliečiai, permainų nebus. Taigi pilietinės visuomenės vaidmuo yra labai svarbus.

3.3. Priemonės, skirtos kovai su klimato kaita ir saugiam energijos tiekimui Europoje, turi būti įgyvendinamos nedelsiant, nepaisant dabartinio ekonomikos nuosmukio. Ekonomikos krizės slopinimo politikos priemonėmis turėtų būti atsižvelgta ir į mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančių technologijų ekonomikos tikslus ir atvirkščiai. Krizę galima ir reikėtų vertinti ir kaip galimybę viską pradėti iš naujo ir augimo siekti kitais būdais.

3.4. Didžioji energetikai ir klimato klausimams skirtų politinių priemonių ir teisės aktų dalis, apimanti keleto artimiausių metų laikotarpį, jau yra priimta, trūksta tik vieno labai svarbaus dalyko – tarptautinio susitarimo. Dabar laukia didelis darbas nacionaliniu lygiu – kokie bus rezultatai, dar nežinome. Tam, kad visi subjektai galėtų numatyti ir vykdyti į tolimą ateitį orientuotas ir patikimas priemones, nederėtų dabar keisti tikslų ar teisės aktų. Visas pastangas dabar reikia skirti praktiniam įgyvendinimui.

3.5. Į atnaujintą Lisabonos strategiją reikia įtraukti mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančių technologijų ekonomikos veiksmų planą. Šio tikslo reikia siekti laikantis visų trijų tvaraus vystymosi principų (ekonominio, aplinkosauginio ir socialinio), tačiau nepamirštant bendro konkurencingumo, ekonomikos augimo ir darbų vietų kūrimo tikslo.

3.6. Pagal integruotas gaires parengtoje struktūrinėje politikoje, konkrečioms šalims skirtose rekomendacijose ir nacionaliniuose reformų planuose reikėtų numatyti atitinkamas gerai apgalvotas ir įvertintas kuo rentabilesnes ir realiai įgyvendintinas priemones. Komisija turi griežčiau kontroliuoti įgyvendinimą. Vertinant permainas tvaraus vystymosi aspektu, reikėtų remtis ne tik BVP, bet ir kitais rodikliais.

3.7. Prielaidas pokyčiams sukuria ne tik tobulėjančios technologijos, bet ir kintantis žmonių požiūris bei įpročiai. Abiem atvejais, norint sulaukti patikimų rezultatų, reikia laiko. Tarp kitų aktualių problemų paminėtinos investicijos, socialiniai ir švietimo aspektai ir tarptautiniai klausimai.

3.8. Konkurencija technologijų srityje visame pasaulyje yra didžiulė. Jungtinės Amerikos Valstijos nemažai lėšų skiria moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai, kuriais siekiama sušvelninti klimato kaitos poveikį. Ši tendencija išryškės ir kitose išsivysčiusios ekonomikos šalyse ir yra vis dažnesnė didelėse, sparčiai besivystančios ekonomikos šalyse.

3.9. Pirmaudama „švariųjų“ atsinaujinančiųjų energijos išteklių ir klimato kaitos technologijų srityje Europa turi pasinaudoti savo potencialu. Šio itin atsakingo uždavinio būtina kuo skubiau imtis, nes, pavyzdžiui, Japonija jau lenkia mus hibridinių ir elektra varomų automobilių srityje, Kinija netrukus aplenks Europos Sąjungą vėjo jėgainių technologijų srityje, o JAV savo ruožtu – saulės fotovoltų energijos srityje. Negalima tikėtis, kad technologines permainas bus galima paskatinti vien nustačius anglies dioksido kainą.

3.10. Komisija yra pristačiusi keletą iniciatyvų, kuriomis skatinama naudoti švariąsias (atsinaujinančiųjų išteklių) ir klimato technologijas. Šiems tikslams iš ES biudžeto reikėtų skirti daugiau lėšų.

3.11. Veiksmingiausios technologijos gimsta iš įvairovės ir sveikos įvairių nuomonių, naujovių ir metodų konkurencijos. Tai reiškia, kad nederėtų per anksti atsisakyti tokių naudingų technologijų kaip ketvirtos kartos branduolio dalijimosi energijos ir branduolio sintezės technologija – priešingai, jas reikėtų nepaliaujamai tobulinti.

3.12. Reikėtų išnagrinėti ir didžiulių informacinių ir ryšių technologijų kūrimo ir diegimo galimybių klausimą.

3.13. Nederėtų, pasitelkus brangias subsidijas (arba dirbtinai nustatytas pirkimo kainas), anksčiau laiko primesti rinkai tų atsinaujinančiosios energijos technologijų, kurios dar toli gražu nėra ekonominiu požiūriu perspektyvios. Kol minėtos technologijos pakankamai neištobulės, pinigus geriau investuoti į mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą tausių ir CO2 neišskiriančių technologijų sektoriuje.

3.14. Europos Sąjungos įnašas finansuojant mokslinius tyrimus, technologijų plėtrą ir inovacijas yra nedidelis palyginti su valstybių narių skiriamomis lėšomis. Kol kas valstybių narių pastangos šioje srityje labai nevienodos Labai svarbu, kad mokslinių tyrimų ir technologijų plėtrai, ypač švariųjų technologijų sektoriuje, lėšų valstybės narės skirtų daugiau (būtų galima skirti ir pajamas, gautas iš prekybos apyvartiniais taršos leidimais aukcionų). Šias priemones tikrai būtina įtraukti į atnaujintos Lisabonos strategijos gaires ir nacionalinius veiksmų planus.

3.15. Naujas technologijas ir inovacijas pradedama taikyti tik tada, kai investuoti pradeda namų ūkiai, įmonės ir viešasis sektorius. Investicijos reikalingos ekonomikai vystytis ir užimtumui užtikrinti, taip pat klimato ir energetikos tikslams pasiekti.

3.16. Energijos gamybai ir transporto infrastruktūrai skubiai reikia milžiniškų investicijų. Pavyzdžiui, net tuo atveju, jei elektros paklausa nedidėtų, pasenusiems įrenginiams pakeisti per ateinantį dešimtmetį reikės skirti apie 1 000 mlrd. EUR. Reikia iš esmės modernizuoti ir transporto tinklus, ypač tarpvalstybinius ir tuos, kurie prie tinklo prijungia elektrą, gautą naudojant atsinaujinančiuosius energijos išteklius. Investicijų sąstingis šiuo nuosmukio laikotarpiu ir ilgainiui galintys atsirasti šios stagnacijos padariniai kelia rimtą susirūpinimą.

3.17. Investicijoms reikalingos tam tikros bazinės sąlygos. Tarp jų paminėtina sveika ekonominė bazė, paklausa rinkoje ir galimybė patekti į rinkas. Reglamentavimo bazė turi būti stabili ir nuspėjama, įmonėms neturi būti užkraunama sunki administracinė ir finansinė našta. Į technologijų vystymą ir naujų technologijų įsisavinimą pajėgios investuoti tik tos įmonės, kurių veikla yra pelninga.

3.18. Taigi su klimato kaita ir energetika susijusiems tikslams pasiekti būtinos konkurencingos ekonominės sąlygos. Teisingai pasirinkus politines priemones, klimato ir energetikos politika gali prisidėti prie ekonomikos augimo ir padėti sukurti darbo vietų.

3.19. Finansinių išteklių poreikis bus itin juntamas, kai lėšų reikės ne tik moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai bei investicijoms, bet ir klimato kaitai švelninti ir prisitaikyti prie jos besivystančiose šalyse. Valstybės narės disponuos pajamomis iš aukcionuose parduotų apyvartinių taršos leidimų, tačiau visoms reikmėms jų neužteks. Atsakingi asmenys turėtų viską gerai apgalvoti prieš imdamiesi didinti įmonėms naštą, nes tokiu būdu gali užkirsti kelią įmonėms investuoti į naujas technologijas.

3.20. Kad žmonės galėtų pakeisti savo įpročius, jie turi žinoti, ką rizikuojame prarasti ir ką reikia keisti. Žmones būtina šviesti ir daugiau informuoti apie tai, ką jie gali padaryti patys. Šios užduoties turi imtis tiek vyriausybės, tiek ir pilietinės visuomenės organizacijos. Viena iš parankių priemonių galėtų būti Komisijos sudarytas gerosios praktikos pavyzdžių sąrašas.

3.21. Akivaizdu, kad rinkodaros ir vartotojų konsultavimo paslaugų srityje dabar labai daug dėmesio skiriama energijos vartojimui ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimui, tačiau tenka apgailestauti, kad pasitaiko ir klaidinančios informacijos. Atitinkami subjektai turėtų taisyti šią padėtį.

3.22. Vykdydama klimato kaitos politiką ES pagrįstai daugeliu atvejų pasikliauna rinkos priemonėmis. Kainos turėtų keisti ir piliečių, ir įmonių įpročius. Tačiau, jei norima esminių permainų, vien šių priemonių nepakaks. Kai kuriais atvejais (pavyzdžiui, statybos sektoriuje) reikalingos specialios taisyklės, kitiems tikslams – aiški parama.

3.23. Efektyviau vartojant energiją paprastai sutaupoma lėšų. Reikalingos paskatos, ypač tais atvejais, kai atsipirkimo laikotarpis yra palyginti ilgas arba kai išlaidas prisiėmęs asmuo negauna naudos. Komitetas jau yra siūlęs Komisijai išanalizuoti, ar efektyvaus energijos vartojimo tikslų įmanoma pasiekti atskiruose sektoriuose, ypač tokiuose, kurie turi įtakos vidaus rinkai.

3.24. Tam, kad vidaus rinkoje nebūtų iškreipta konkurencija, ES taiko privalomas bendras viešosios paramos taisykles.

3.25. Laikui bėgant keisis vartojimo įpročiai, o atitinkamai ir gamyba. Europos profesinių sąjungų konfederacijos ir Socialinės plėtros agentūros tyrimo (1) duomenimis, jei iki 2030 m. išmetamas šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis bus sumažintas apie 40 proc., tokios priemonės turės šiokios tokios naudos užimtumui; tačiau kai kurių vertintojų duomenimis, šie rezultatai ir toks požiūris yra pernelyg optimistiniai (2). Vis dėlto tyrimo išvadose teigiama, kad didelių permainų laukiama darbo vietų struktūros ir kvalifikacinių reikalavimų srityje. Didesnių pokyčių reikia tikėtis sektorių viduje, o ne tarp sektorių. Pavyzdžiui, manoma, kad darbo vietos iš elektros gamybos bus perkeltos į veiklą, susijusią su energijos vartojimo efektyvumu, o darbo vietos, susijusios su kelių transportu, – į geležinkelių ir vandenų transportą.

3.26. Švietimas ir mokymas nestokoja paklausos – jis reikalingas įmonėms, viešojo sektoriaus paslaugoms ir darbo jėgai prisitaikyti prie permainų. Švietimas ir mokymas, be kita ko, ir mokymasis visą gyvenimą buvo pagrindinė ankstesnės EESRK nuomonės dėl klimato kaitos ir Lisabonos strategijos tema.

3.27. Komisija neseniai pateikė pasiūlymų, kuriuose pageidaujama, kad įgūdžių poreikiai būtų toliaregiškiau prognozuojami, nes be šių prognozių švietimo ir mokymo sistema negalės laiku į šiuos poreikius reaguoti. Toliaregiškesnės prognozės, geresnė įgūdžių pasiūlos ir paklausos pusiausvyra ir geresnės mokymosi visą gyvenimo priemonės yra neatsiejamos nuo atnaujintos Lisabonos strategijos.

3.28. Kadangi permainos turės įtakos beveik visiems darbo rinkos subjektams, švietimas turi būti prieinamas visiems, kad visi galėtų prisitaikyti prie pasikeitusių reikalavimų. Visa apimantys socialinės apsaugos tinklai turi išlikti valstybėse narėse, nes jie bus reikalingi tiems, kurie dar gali susidurti su problemomis.

3.29. Žmonės daro poveikį ir dėl energetikos ir klimato politikos kintanti išlaidų struktūra. Itin atidžiai reikia stebėti, kokios yra kintančių energijos kainų pasekmės. Energijos kainos stipriai svyruoja dėl įvairių priežasčių. Vienas iš ES energetikos politikos tikslų ir yra kaip galima labiau pažaboti šį svyravimą.

3.30. Aplinkosaugos, o ypač klimato politika prisideda prie energijos kainų kilimo, nes šia politika siekiama sumažinti energijos vartojimą. Ši politika turi ir neigiamą pusę – ji smukdo Europos pramonės konkurencingumą ir kelia energetinio skurdo pavojų gyventojams. Pakilus kainoms stengiamasi mažinti suvartojamos energijos kiekį – tam paprastai reikia investuoti į naują įrangą, o tai užtrunka. Norint pasiekti gerų, ilgalaikių rezultatų ir nesukurti ekonominių ir socialinių problemų, reikalinga gerai pasverta energijos kainų politika.

3.31. Jei priemonių klimato kaitai sušvelninti bus imamasi tik Europoje, poveikis bus nedidelis, nes Europoje išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis tesudaro 14 proc. viso pasaulyje išmetamo kiekio, ir ši dalis mažėja. Kol veiksmų nesiims visos labiausiai išsivysčiusią ekonomiką turinčios šalys, išmetimo nepavyks pažaboti ties nustatyta 2 °C atšilimo riba, o Europa praras konkurencingumą, kils pavojus jos piliečių gerovei. Štai kodėl tiek daug reikšmės teikiama Kopenhagos susitarimui ir manoma, kad ES turi ir toliau rodyti pavyzdį.

3.32. Kopenhagos susitikimo tikslas, Komisijos žodžiais tariant, yra „ambicingas ir išsamus tarptautinis susitarimas“, kuris bus pasiektas „jei kitos išsivysčiusios šalys prisiims panašius išmetamųjų teršalų kiekio mažinimo įsipareigojimus ir atitinkamų veiksmų imsis besivystančios šalys.“ Dar vienas labai svarbus dalykas – tarptautinė prekybos sistema ar bent tarpusavyje suderinamos sistemos, kurios užtikrintų veiksmingą išmetamų teršalų kiekio mažinimą ir vienodas konkurencijos sąlygas.

3.33. Akivaizdu, kad skurdžioms besivystančioms šalims reikės ekonominės pagalbos, kad jos pajėgtų sušvelninti klimato kaitą ir prie jos prisitaikyti. Būtinai reikia tobulinti technologijų perdavimą ir nustatyti jam aiškesnes taisykles, įskaitant intelektinės nuosavybės teises, taip pat svarbus švarios plėtros mechanizmas.

3.34. Kad Europa iš tikrųjų pirmautų geresnių klimato ir energijos technologijų srityje, reikalingas ir tarptautinis susitarimas. Kitaip šių technologijų paklausa bus daug mažesnė.

3.35. Kad Europos energijos tiekimas būtų saugus, Europos Sąjunga turi stiprinti savo poziciją ir veiklą tarptautinėje arenoje. Būtų pageidautina užtikrinti platesnį užsienio politikos kontekstą, kurio siekia Europos Sąjunga. Kaip EESRK jau yra pareiškęs ankstesnėse nuomonėse, ES taip pat turi imtis iniciatyvos, kad energija visame pasaulyje būtų vartojama atsakingai ir tausiai.

2009 m. lapkričio 4 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas

Mario SEPI

(1) Klimato kaitos ir užimtumo tyrimą užsakė Europos Komisijos Aplinkos generalinis direktoratas. Jį atliko Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC) ir Socialinės plėtros agentūros (SDA) vadovaujamas konsorciumas, kuriam dar priklauso „Sydex“, Vupertalio institutas ir ISTAS. Su tyrimu galima susipa˛inti šiuo adresu: http://www.etuc.org/a/3676.

(2) Hans Werner Sinn, „Das Grüne Paradoxon“, Econ-Verlag, ISBN 978-3-430-20062-2.