23.12.2009   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 318/52

1.1

Europos projekto pagrindiniu tikslu paskelbti kokybiškų darbo vietų visiems kūrimą.

1.2

Skurstančių dirbančiųjų klausimą reguliariai svarstyti Europos socialinio dialogo diskusijose.

1.3

Kuo skubiau baigti derinti tyrimo priemones, kurios leistų kaip galima atidžiau įvertinti esamą padėtį, atskleidžiant skirtumus ir panašumus Europoje.

1.4

Tirti ir kurti naujus būdus derinti socialinę apsaugą ir užimtumą siekiant užtikrinti tinkamas pajamas visiems dirbantiesiems ir taip sudaryti sąlygas patenkinti svarbiausius (būsto, sveikatos priežiūros, švietimo dirbančiajam ir jo vaikams ir pan.) poreikius.

1.5

Užtikrinti veiksmingą pradinį ir tęstinį profesinį mokymą, būtiną kokybiškoms darbo vietoms užimti. Įgyvendinti įvairių lygių (nacionalinio, regioninio) priemones, kad būtų sukurta aplinka, kurioje siekiama išvengti, kad jaunimas iš mokymosi proceso nepasitrauktų per anksti.

1.6

Toliau siekti darbo rinkos lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyros užtikrinimo ir tęsti diskusijas šiuo klausimu, kad būtų rasta nauja lankstumo (būtino įmonėms) ir tikrų didesnį saugumą (būtiną darbuotojų apsaugai) užtikrinančių priemonių pusiausvyra, kuri neleistų plisti dirbančiųjų skurdui ir padėtų jį panaikinti.

1.7

2010 m., Europos Komisijos paskelbtais Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metais, Europos Sąjungos ir valstybių narių lygiu numatyti teikti informaciją šiais klausimais ir sutelkti jėgas šiai problemai spręsti.

2.1

Europos Sąjungos lygiu skurstančių dirbančiųjų klausimu vykdyti moksliniai tyrimai, pateikti pasiūlymai ir naujovės rodo, kad darbas ne visuomet apsaugo nuo skurdo, ypač esant dabartinei socialinei ir ekonominei padėčiai.

2.2

„2009 m. bendrosios socialinės apsaugos ir socialinės įtraukties ataskaitos pasiūlyme“ (1), kuriame remiamasi naujosiomis nacionalinių strategijų ataskaitomis, Komisija pabrėžė skurstančių darbuotojų ir kokybiškų darbo vietų klausimų svarbą. Šis klausimas ir konkrečios su juo susijusios problemos visiškai atitinka Bendrijos aktyvios įtraukties srityje vykdomus veiksmus. Šioje srityje svarbūs du siekiai: kova su skurdu ir skatinimas kurti kokybiškas darbo vietas visiems.

2.3

Šis klausimas tampa dar aktualesnis dabartinės krizės aplinkybėmis: labai išaugo nedarbas ir stiprėja spaudimas viešiesiems finansams. Vis dėlto svarbu atsiriboti nuo susidariusios padėties ir spręsti šią problemą ne tik atsižvelgiant į šiuo metu susiklosčiusias ypatingas aplinkybes, tačiau kartu ją nagrinėti kaip struktūrinį klausimą, svarbų siekiant pozityvių socialinės apsaugos ir užimtumo politikos permainų tiek vidutinės trukmės, tiek ilgalaikiu laikotarpiu.

2.4

Komisija, šiuo metu rengianti dokumentą dėl darbo ir skurdo, 2010 m. paskelbė Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metais. Skurdas tiesiogiai yra palietęs per 80 milijonų, t.y. 16 proc., ES piliečių. Didelę jų dalį sudaro „skurstantys dirbantieji“. 8 proc. dirbančiųjų gyvena žemiau skurdo ribos (2).

2.5

Savo nuomonėje dėl Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metų (2010 m.) (3) Komitetas pabrėžė, kad, siekiant visapusiškai įvertinti skurdo reiškinį, be įprastinio santykinio pinigais išreikšto skurdo rodiklio, būtina atsižvelgti ir į kitus nuolatinį skurdą ir akivaizdų nepriteklių rodančius rodiklius. Ne tik techninės detalės, bet ir palyginimai, kurie tapo įmanomi Europos lygiu sutarus dėl reiškinio apibrėžties, atskleidžia aiškias dabartines tendencijas.

3.1

Prieš vartojant sąvoką „skurstantis dirbantysis“ visų pirma būtina aiškiau apibrėžti šiuos du terminus: „dirbantysis“ ir „skurstantis“. Dirbančiojo skurdo lygis priklauso, pirma, nuo asmeninių pajamų, kurias jis gavo per savo darbo sutarties galiojimo laikotarpį (darbo užmokesčio) ir, antra, nuo jo šeimos bendrųjų materialinių išteklių. Darbas – tai individuali profesinė veikla. Skurdas – tai padėtis, kai namų ūkio išteklių nepakanka poreikiams patenkinti. Taigi kai kuriais atvejais neskurstantys (arba manantys, kad neskursta) žmonės gali labai greitai tapti skurstančiais.

3.2

Skurdas nustatomas namų ūkio lygiu, tuo tarpu darbas siejamas su atskiru asmeniu. Taigi sumaišomi du analizės lygiai. Dirbančiųjų skurdas visų pirma priklauso nuo asmens užimtumo ir nuo jo darbo sąlygų bei nuo to asmens namų ūkio gyvenimo lygio. Šių dviejų aspektų požiūriu vertinti sunku. Darbo užmokestis gali būti labai mažas, tačiau galima nepatirti skurdo (kadangi yra kitų, didesnių šeimos išteklių). Ir priešingai, galima gauti vidutiniam tam tikros šalies mėnesiniam atlyginimui artimą darbo užmokestį, laikomą pakankamu visuomenėje, kurios nariu yra dirbantysis, tačiau gyventi skurdžiai. Galima būti bedarbiu ir gauti skurdo ribą gerokai viršijančias išmokas. Ir priešingai, galima intensyviai dirbti, tačiau gauti mažą darbo užmokestį, išlaikyti keletą asmenų ir dėl to gyventi žemiau skurdo ribos.

3.3

Taigi galima teigti, kad skurstančių dirbančiųjų klausimo svarstymas politiniu lygiu sietinas ir su užimtumo, ir su socialinės paramos ir apsaugos bei šeimos politika.

3.4

Pagal Europos užimtumo strategiją, kuri yra Lisabonos strategijos dalis, skurstančių dirbančiųjų skaičiaus mažinimas tapo ES prioritetu. Todėl nuo 2003 m. iškilo būtinybė nustatyti vertinimo ir palyginimo rodiklį. 2003 m. liepos mėn. Europos Sąjungos socialinės apsaugos komitetas, įgyvendindamas su Bendrijos socialinės įtraukties procesu susijusius veiksmus, patvirtino bendrą rodiklį, skirtą skurstančių dirbančiųjų santykinei daliai Europos Sąjungoje įvertinti, ir apibrėžė kai kuriuos svarbiausius socialinius ir demografinius tokių dirbančiųjų skiriamąsias ypatybes.

3.5

Remiantis Socialinės apsaugos komiteto apibrėžtimi, „skurstantis dirbantysis“ – tai asmuo, kuris nurodytais metais „iš esmės dirbo“ (kaip samdomas arba savarankiškai dirbantis darbuotojas) ir kurio namų ūkio pajamos yra mažesnės nei 60 proc. nacionalinių pajamų vidurkis. Jis turi būti dirbęs daugiau kaip pusę metų. Patikslinsime, kad remiantis dirbančių asmenų skurdo rizikos rodiklio apibrėžtimi dirbančiuoju laikomas bet kuris asmuo, kuris per nurodytų metų dvylikos mėnesių laikotarpį dirbo ne trumpiau nei septynis mėnesius (4).

4.1

2008 m. pabaigoje Komisija paskelbė metinę ataskaitą apie socialines tendencijas valstybėse narėse įgyvendinant Europos Sąjungos socialinės apsaugos ir integracijos strategijos bendrus tikslus (žr. priedą) (5). Šios ataskaitos duomenimis, 2006 m. pabaigoje 16 proc. ES piliečių grėsė skurdas. 8 proc. ES gyventojų gyveno žemiau skurdo ribos. Skaičiai svyruoja nuo 4 proc. arba mažiau (Čekijos Respublika, Belgija, Danija, Nyderlandai ir Suomija) iki 13 ar 14 proc. (atitinkamai Lenkija ir Graikija) (6). Dirbančiųjų skurdą lemia žemas darbo užmokestis (mažesnis nei 60 proc. vidutinio darbo užmokesčio), žemas kvalifikacijos lygis, nepastovus darbas, mažas kai kurių savarankiškai dirbančių asmenų darbo užmokestis ir darbas ne visą darbo dieną dažnai ne savo noru. Tokio pobūdžio skurdui įtakos turi ir kitų namų ūkio narių ekonominė padėtis. Komisija teigia, kad vaikų turinčių šeimų atveju šeimos modelio, kai pajamas gauna tik vienas asmuo, nebepakanka apsaugoti šeimas nuo skurdo.

4.2

Santykinio pinigais išreikšto skurdo rodiklis dažnai kritikuojamas, kadangi jis tinkamai neatspindi skurdo situacijų įvairovės. Su pajamomis susijęs skurdas, žinoma, yra tik vienas šio reiškinio aspektų. Europos Sąjungoje rengiami ir kiti rodikliai, padedantys nustatyti kitokius ir papildomus skurdo reiškinio aspektus.

4.3

Be finansinio skurdo aspekto vertinimo priemonių kuriamos ir kitos, t. y. gyvenimo sąlygų skurdo vertinimo priemonės. Europos mastu tokiu būdu yra matuojamas materialinis nepriteklius (žr. priedą). Taikant šį rodiklį atsižvelgiama į proporciją, kurią sudaro asmenys, gyvenantys namų ūkiuose, negalinčiuose patenkinti mažiausiai trijų iš šių devynių kriterijų: 1) gebėti padengti nenumatytas išlaidas, 2) atostogauti vieną savaitę per metus, 3) gebėti grąžinti kreditus, 4) bent jau kas antrą dieną pirkti mėsą, vištieną arba žuvį, turėti: 5) tinkamai šildomą būstą, 6) skalbimo mašiną, 7) spalvotą televizorių, 8) telefoną, 9) nuosavą automobilį. Žinoma, visi šie materialinių sąlygų komponentai yra diskutuotini rodikliai. Būtent jų visuma leidžia susidaryti įdomų vaizdą. Nepritekliaus lygis labai skiriasi: 3 proc. Liuksemburge ir 50 proc. Latvijoje. Šie skirtumai yra kur kas didesni nei pinigais išreikšto skurdo skirtumai (nuo 10 proc. iki 21 proc.).

4.4

Vertinant skurdą materialinio nepritekliaus požiūriu, iš esmės pasikeičia valstybių narių išsidėstymas. Tačiau šiuo atveju kalbama apskritai apie skurdą, o ne apie skurstančius dirbančiuosius. Netrukus reikės pateikti duomenis apie skurstančių dirbančiųjų padėtį materialinio nepritekliaus požiūriu kiekvienoje šalyje. Kadangi iš esmės dirbančiųjų skurdas yra ne tik su mažomis pajamomis, bet ir su profesinio, šeiminio ir socialinio gyvenimo kokybe susijusi problema.

5.1

Vienas iš pagrindinių dirbančiųjų skurdo veiksnių yra neužtikrinta darbuotojų padėtis. Daugeliui subjektų, įskaitant Europos profesinių sąjungų konfederaciją ir Europos profesines sąjungas, nerimą kelia vis didėjantis neužtikrintumas dėl darbo. Šiuo metu daugiau nei 19,1 milijonų asmenų dirba pagal terminuotas darbo sutartis (7) ir apie 29 milijonai žmonių yra vadinamieji fiktyviai savarankiškai dirbantys asmenys (daugiausia statybų ir viešųjų darbų sektoriuje), t. y. beveik 48,1 milijonų dirbančiųjų padėtis yra nestabili. Suprantama, šie žmonės vienos šalies ir juo labiau šalių mastu sudaro labai nevienalytę grupę, tačiau su šia problema susiduria dešimtys milijonų dirbančiųjų, patiriančių vienokios ar kitokios formos neužtikrintumą, kuris gali tapti dirbančiųjų skurdo priežastimi.

5.2

Darbdaviai pabrėžia, kad dirbančiųjų skurdas sudėtinga problema, ir pirmiausia atkreipia dėmesį į skurdo rizikos ir išsilavinimo lygio sąsają. Švietimo ir lavinimo sistemos turėtų būti veiksmingesnės ir suteikiančios visiems vienodas galimybes. Be to, labai svarbu siekti, kad „dirbti apsimokėtų“ (8), t. y. užtikrinti veiksmingą mokesčių ir socialinės apsaugos sistemų pusiausvyrą.

5.3

Dirbančiųjų skurdą lemia menkas darbo užmokestis (kuris dažnai neatitinka atliekamų užduočių) ir šeimos modelio pokyčiai. Šeimos sandaros pokyčiai skirtingose ES valstybėse įvairūs, tačiau visoms šalims būdingas šeimų nestabilumas, daugiau sutuoktinių gyvena atskirai, daugėja nepilnų šeimų, taigi ir namų ūkių, kuriuose dirba tik vienas asmuo ir kurie susiduria su didesne skurdo grėsme. Komisijos 2007 m. Bendroje ataskaitoje dėl socialinės apsaugos ir socialinės įtraukties (9) nurodoma, kad, nors užimtumas yra geriausia kovos su skurdu priemonė, ji nėra vienintelė. Todėl būtina imtis solidarumu grindžiamų pagalbos šeimoms, moterims, jaunimui, studentams ir neįgaliesiems, vyresnio amžiaus žmonėms, migrantams ir labiausiai pažeidžiamoms grupėms veiksmų arba juos vykdyti aktyviau. Be to, reikėtų įvertinti, kokia dirbančiųjų ir vaikų skurdo sąsaja.

5.4

Didėjančios transporto, būsto, sveikatos priežiūros paslaugų kainos taip pat pablogina dirbančiųjų padėtį. Dėl to visų pirma nukenčia dirbantieji, kurie gauna minimaliam atlyginimui artimą darbo užmokestį, ir žemesnei nei vidutinė klasei priklausantys asmenys, kadangi šios kategorijos dažniausiai gyvena užimtumo regionų periferijoje.

5.5

Dirbančiųjų skurdo priežastimi gali būti žemas asmens kompetencijos arba išsilavinimo lygis, gebėjimų, reikalingų geriau apmokamam darbui gauti, stoka arba netinkamos darbo sąlygos. Pažeidžiamoms grupėms dažniausiai priskiriami vyresnio amžiaus dirbantieji, jaunimas, moterys, gausios šeimos, neįgalieji, vidurinės mokyklos nebaigę darbuotojai ir imigrantai. Todėl labai svarbu užtikrinti visiems neįgaliesiems pritaikytas darbo sąlygas darbo vietoje, o visiems vaikams – tvirtą gyvenimo pagrindą sudarant sąlygas ikimokykliniam ugdymui ir sprendžiant mokyklos nebaigiančių asmenų (šiuo metu Europoje tokių asmenų skaičius vis dar pernelyg didelis, t. y. 15 proc.) problemą.

5.6

Panagrinėjus giliau labai dažnai dirbančiųjų skurdas yra per mažo užimtumo padarinys. Dirbančių asmenų skurdas tiek samdomų darbuotojų, tiek savarankiškai dirbančių asmenų atveju yra sudėtinga, daugelį tarpusavyje susijusių veiksnių apimanti problema, todėl ją reikia spręsti laikantis visa apimančio požiūrio, nes tik taip sukursime veiksmingus mechanizmus, padėsiančius įveikti sunkumus. Nesant bendros augimo ir prisitaikymo prie globalizacijos politikos ir atgaivinimo politikos krizei įveikti, neįmanoma įgyvendinti veiksmingų kovos su skurdu programų.

6.1

Siekiant spręsti dirbančiųjų skurdo problemą, šį klausimą visų pirma reikia nagrinėti makroekonomikos požiūriu. Vienkartinės priemonės krizės sąlygomis nepadės veiksmingai stabdyti šio reiškinio plitimą. Užimtumas ir savarankiškas darbas, o tiksliau kokybiškos darbo vietos, turėtų būti visų Europos Sąjungos institucijų prioritetas.

6.2

Patikimi rodikliai. Sprendžiant skurstančių dirbančiųjų klausimą ypač svarbu nustatyti bendrus ir patikimus rodiklius. Europos investicijos ir taikomas atvirojo koordinavimo metodas leido pasiekti didelės pažangos. Dabar svarbu žengti toliau ir, remiantis išsamesniais duomenimis, įgyti daugiau žinių ir kartu atsižvelgti į skurstančių dirbančiųjų skaičių, šio skurdo lygį, netolygų pajamų paskirstymą tarp skurstančių (vienoje valstybėje ir tarp valstybių).

6.3

Techniniu požiūriu svarbu turėti ne tik valstybių narių statistinius duomenis, grindžiamus nacionaliniu lygiu nustatytomis ribomis, bet ir europinius duomenis, kurie pateikiami taikant Europos lygiu nustatytas ribas. Tai sudarytų galimybę kitaip klasifikuoti ir susidaryti kitokį vaizdą nei tas, kuris pateikiamas šiandien remiantis vieninteliu nustatytu rodikliu.

6.4

Teisingas ir tinkamas darbo užmokestis – sustiprinto socialinio dialogo rezultatas. Sprendžiant skurstančių dirbančiųjų problemą taip pat reikia įgyvendinti ryžtingą darbo užmokesčio politiką. Reikėtų įgyvendinti daugiau iniciatyvų ir remti visas iniciatyvas, kuriomis siekiama tokios darbo užmokesčio formulės: infliacija + atitinkamas dalyvavimas didinant našumą. Todėl derybos dėl darbo užmokesčio – svarbiausias socialinio dialogo klausimas – turi atlikti svarbų vaidmenį kovojant su dirbančiųjų skurdu. Kai derybos vyksta sklandžiai, pramonės šakos, nacionaliniu ar Europos lygiais įmonės nepatiria realaus finansinio spaudimo ir dėl to nėra paskatų vykdyti tikrą socialinį dialogą. Užtikrinti deramą darbą padeda socialinis dialogas, socialinių partnerių indėlis, įmonių atsakomybė, valdžios institucijų įgyvendinamos paskatos ir korekcinės priemonės, o šiuo metu ir bankų vaidmuo MVĮ atžvilgiu. Kova su nelegaliu darbu yra viena iš svarbiausių priemonių dirbančiųjų skurdui įveikti. Visų pirma todėl, kad tokį darbą dažniausia atlieka pažeidžiamiausios gyventojų grupės (migrantai, pastovaus darbo neturintys asmenys), o, antra, tokio pobūdžio darbas gali lemti kone vergišką dirbančiųjų padėtį, kas prieštarautų Pagrindinių teisių chartijai.

6.5

Verslumą ir savarankišką darbą skatinantys mechanizmai: daug verslininkų ir savarankiškai dirbančių asmenų kenčia nuo dirbančiųjų skurdo, ypač pradiniu verslo kūrimo etapu. Reikia numatyti paramos mechanizmus, nes daugelis šių MVĮ vėliau tampa darbo vietų kūrėjomis. Nors 80 proc. ekonomikos augimo užtikrina MVĮ sektorius, daugelis verslininkų kurdami verslą sau skiria labai mažą atlyginimą arba visai jokio, taigi jų šeimoms iškyla skurdo grėsmė.

6.6

Pritaikytos profesinio mokymo sistemos. Mokymasis visą gyvenimą, ypač žemesnės kvalifikacijos darbuotojų, yra esminė sąlyga jų kompetencijai gerinti ir sudaryti šiems darbuotojams galimybę gauti deramą darbo užmokestį garantuojantį darbą.

6.7

Tinkama socialinė apsauga. Kova su dirbančiųjų skurdu turi būti vykdoma tobulinant įgyvendinamas priemones. Socialinės paslaugos turi būti veiksmingiau derinamos su naujomis vaikų priežiūros paslaugomis ir judumą skatinančiomis priemonėmis (judumas kaip ir darbas turi apsimokėti), kurios suteikia skurstantiems dirbantiesiems galimybę susirasti geriau apmokamą veiklą.

6.8

Būsto klausimu paaiškėjo, kad kai kuriose šalyse nemažai benamių turi darbą, todėl svarbu sutelkti visus socialinio būsto išteklius suteikiant pirmenybę jį gauti tiems, kurie turi darbą, tačiau rizikuoja jo netekti, ir kurių stabilumui gresia pavojus dėl prastos būsto kokybės arba jo neturėjimo.

6.9

Skirti dėmesį darbo aplinkai ir darbui: konkrečiau kalbant, kadangi dirbančiųjų skurdas didžiąja dalimi susijęs su profesinės veiklos sąlygomis, svarbu naudoti su darbo aplinka susijusius svertus, tokius kaip parama darbuotojų pasirinktam judumui, galimybė maitintis pakoreguotomis finansinėmis sąlygomis, būsto sąlygos, vaikų priežiūros paslaugos. Be to, įmonė, įdarbindama darbuotoją, turėtų nuspręsti, kokiomis priemonėmis sutartyje užtikrinti kuo didesnes užimtumo garantijas ir kokiais būdais darbuotojas galėtų siekti profesinio tobulėjimo ir kelti kvalifikaciją.

6.10

Informuoti ir telkti pastangas. Galiausiai Europos kovos su skurdu metais svarbu sutelkti viešąją nuomonę ir žiniasklaidą. Skurstančių darbuotojų reiškinio analizė, diskusijos apie su tuo susijusią prastėjančią žmonių padėtį ir Europos piliečių sutelkimas galėtų padėti įveikti skurdą, su kuriuo susiduria kai kurie dirbantieji, ir padėti jiems susigrąžinti prarastą orumą. Reikia ne užjausti, o veikiau aktyviai kviesti telkti jėgas kurti kokybiškas darbo vietas visiems ir skatinti etiniu požiūriu geresnį Europos socialinį modelį.