29.5.2010   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 141/37

—

sutinka, kad reikia struktūruoti bendrosios žuvininkystės politikos sprendimų priėmimo procesą perduodant valstybėms narėms, regionams ir pačiam sektoriui reguliuoti ir (arba) valdyti tam tikrą žuvininkystės veiklą pagal ES teisės aktus,

—

imantis reikiamų atsargumo priemonių rekomenduoja atidžiau išanalizuoti perleidžiamų žvejybos teisių įvedimo privalumus ir trūkumus tiek kolektyvinių, tiek individualių žvejybos teisių požiūriu. Laikosi nuomonės, kad būtų verta pamąstyti apie individualias administruojamas kvotas, tuo tarpu individualios perleidžiamos kvotos yra pavojingos sektoriaus pusiausvyrai,

—

pritaria iniciatyvai nustatyti atskirą žvejybos režimą valdyti smulkiąją žvejybą ir vėžiagyvių žvejybą, palankiai vertina pasiūlymą tokio pobūdžio veiklai užtikrinti galimybę ir toliau gauti valstybės finansinę paramą bei sudaryti sąlygas regionų lygiu priimti konkrečius sprendimus dėl laivyno. Apibrėžiant verslinės ar smulkios priekrantės žuvininkystės sąvoką reikėtų remtis ne vien tik laivų ilgiu, bet ir atsižvelgti į kitus, papildomus kriterijus,

—

rekomenduoja kiekvienai žvejybos zonai parinkti žuvininkystės valdymo sistemą, kuri jai tiktų geriausiai, atsižvelgiant į zonos pobūdį, žvejojamų žuvų rūšį ir naudojamo laivyno tipą. Ragina skubiai tolia nagrinėti kvotomis pagrįstą valdymo sistemą,

—

rekomenduoja, kad reguliuojant valstybės pagalbos teikimą būtų taikoma panaši tvarka kaip BŽŪP, t. y. taikyti kompleksinio pagalbos susiejimo koncepciją,

—

mano, kad ES turi sudaryti palankesnes sąlygas didinti akvakultūros sektoriaus konkurencingumą, parengti gaires 2010 m., kuriose būtų nustatytos akvakultūros augimo ribos kiekvienam konkrečiam regionui, skatinti ekologišką žuvininkystę ir remti Europos akvakultūros technologijų ir inovacijų platformą (angl. EATIP). Pabrėžia jūrų erdvės planavimo, gyvūnų sveikatos gerinimui skirtų programų, ženklinimo standartų ir administracinio paprastinimo procedūrų svarbą akvakultūros sektoriui.

Pranešėjas

:

Ramón Luis Valcárcel Siso (ES/ELP), Mursijos regiono autonominės bendruomenės pirmininkas

1.

mano, kad Komisijos turima Europos žuvininkystės vizija iki 2020 m. yra reali ir norėtų visapusiškai prisidėti prie diskusijos apie tai, kokių reformų reikėtų imtis šiai vizijai įgyvendinti, kad kuo mažiau nukentėtų darbo vietos ir kuo mažiau būtų iškreipta rinka. Bendrosios žuvininkystės politikos peržiūra ir reforma suteikia unikalią progą ne tik ištaisyti praeityje buvusius trūkumus, bet ir suteikti pasitikėjimo ir garantijų ateičiai. Visapusiškai įtraukus žvejų bendruomenes bus geriau tvarkomi žuvų ištekliai, laivyno darbas labiau atitiks turimus resursus, žvejyba bus geriau reguliuojama, o ekonominė nauda suteiks laukiamo ilgalaikio saugumo;

2.

laikosi nuomonės, kad daugelyje Europos regionų žuvininkystė yra pragyvenimo ir nuo žuvininkystės labai priklausomos perdirbimo pramonės apsirūpinimo žaliavomis šaltinis. Nepaisant to, kad bendroji žuvininkystės politika (BŽP) įgyvendinama seniai ir vis yra pertvarkoma, nepavyko įveikti vis didėjančių šio sektoriaus, susiduriančio su keletu rimtų uždavinių, problemų: tai išteklių pereikvojimas, žvejybos pajėgumų neatitikimas esamiems ištekliams ir socialiniams, ekonominiams bei aplinkos tvarumo tikslams, būtinybė pereiti prie kitų laivuose vartojamos energijos šaltinių, pavojinga daugelio rūšių žuvų išteklių padėtis ir didelė priklausomybė nuo subsidijų, dėl kurios šio sektoriaus ekonominė padėtis tapo labai nestabili. Be to, žuvininkystės partnerystės susitarimai su besivystančiomis šalimis dažnai pastarosioms kelia nepakankamo apsirūpinimo maistu grėsmę, prisideda prie išteklių pereikvojimo ir trukdo vietos žuvininkystės pramonės vystymuisi;

3.

mano, kad nustatant naująją BŽP turi būti pasirinktas globalesnis požiūris, atitinkantis jūrų ir aplinkos apsaugos politiką ir numatantis naujas priemones, leidžiančias nedidelėmis sąnaudomis išspręsti pernelyg įsisenėjusią laivynų perteklinio pajėgumo problemą. Todėl reikia sukurti politinį pagrindą vidutinės trukmės ir ilgalaikiams sprendimams priimti, decentralizuoti tam tikrus aspektus ir nustatyti aiškius tikslus. Be to, reikia tobulinti sektoriaus valdymą, nustatyti mechanizmus, kurie leistų užtikrinti geresnį teisės aktų įgyvendinimą ir skatinti sektorių prisiimti didesnius įsipareigojimus bei atsakomybę valdant ir vystant BŽP priemones;

4.

laikosi nuomonės, kad akvakultūros sektorius yra pajėgus tiekti sveikus, saugius, tvarius, aukštos kokybės produktus, kuriuos privaloma gaminti griežtai laikantis aplinkosaugos reikalavimų. Be to, ši veikla – vienas užimtumą stabilizuojančių veiksnių daugelyje Europos regionų, kurie yra daugiau ar mažiau priklausomi nuo žuvininkystės. ES ėmėsi įgyvendinti žuvininkystės skatinimo iniciatyvas taikydama finansines struktūrinio pobūdžio priemones (ŽOFP, EŽF), taip pat parėmė strategijas, kurių tikslas – tvarus žuvininkystės vystymas, ir padėjo jas įgyvendinti. Padaryta didelė pažanga, tačiau ES akvakultūros sektoriaus augimas yra gerokai mažesnis už pasaulio vidurkį ir šiuo metu jam iškilo uždavinys integruoti akvakultūrą į jūrų ir aplinkos apsaugos politiką, taikyti ekologiškus metodus, skatinti sektoriaus konkurencingumą ir integruotą priekrančių zonų valdymą, tobulinti sektoriaus valdymą ir užtikrinti gyvūnų sveikatos apsaugos ir gerovės garantijas, kaip tai pavyko padaryti kitose gyvulininkystės srityse, kartu užtikrinant griežtą vartotojų apsaugą;

5.

yra įsitikinęs, kad pasaulio gyventojų skaičiaus didėjimas, būsimi ES plėtros etapai, vidaus ir jūrų vandenų tarša, jos poveikis pakarančių ekosistemoms bei klimato kaita yra veiksniai, į kuriuos būtina atsižvelgti nustatant vidutinės trukmės laikotarpio BŽP, kadangi dėl jų kis žuvininkystės ir akvakultūros sektorių produkcijos valdymo tendencijos;

6.

džiaugiasi savalaike Komisijos iniciatyva pateikti žaliąją knygą dėl Bendrosios žuvininkystės politikos reformos (COM(2009) 163 galutinis), kuria pradedama konsultacijų procedūra, tuo pačiu pritaria Komisijos savikritikai dėl nepavykusių įgyvendinti kai kurių BŽP aspektų, jos pasiūlymams iki 2012 m. patobulinti dabartinę BŽP ir jos mintims apie naujos BŽP taikymą po 2013 m.;

7.

pripažįsta, kad nepavyko išspręsti laivynų pajėgumų neatitikimo klausimo, kuris ypač akivaizdus kai kuriuose sektoriuose, ir reiškia pritarimą ketinimui sukurti mechanizmus, kurie leistų Europos žvejybos laivynų pajėgumą suderinti su turimų išteklių apimtimis ir tvaresniu socialiniu ir ekonominiu požiūriu, tačiau šiems mechanizmams turėtų būti skirti optimalaus dydžio viešieji finansiniai ištekliai; Komitetas mano, kad tai yra esminis veiksnys norint visiškai įgyvendinti kitus BŽP aspektus;

8.

pabrėžia, kad vietos ir regionų valdžios institucijoms tenka svarbiausias vaidmuo, nes be jų neįmanoma sėkmingai įgyvendinti BŽP; ypač siūlo stiprinti regioninių patariamųjų tarybų vaidmenį;

9.

pabrėžia, kad norint BŽP veiksmingai susieti su ES Integruota jūrų politika (IJP), vietos ir regionų žuvininkystės valdymo institucijos privalo būti pasirengusios prisiimti įsipareigojimus ir padėti tai padaryti;

10.

pritaria valstybių narių priekrančių apsaugos tarnybų glaudesnio bendradarbiavimo skatinimui ir sprendimui parengti priemones, kurios leistų įdiegti labiau integruotą kontrolės sistemą;

11.

rekomenduoja atidžiau išanalizuoti perleidžiamų žvejybos teisių įvedimo, imantis reikiamų atsargumo priemonių, privalumus ir trūkumus tiek kolektyvinių, tiek individualių žvejybos teisių požiūriu;

12.

pritaria, kad priemonės ir įsipareigojimai pagal BŽP, kurie bus taikomi ateityje siekiant išvengti arba sušvelninti ekonomines ir socialines žvejybos galimybių sumažinimo pasekmes, visuomet privalo derėti su ilgalaikiu ekologiniu tvarumu;

13.

ragina išsaugoti ir netgi plėsti dabartines saugomas žvejybos teritorijas;

14.

sutinka, kad reikia struktūruoti BŽP sprendimų priėmimo procesą tam tikrais atvejais pasirenkant komitologijos procedūrą ir perduodant valstybėms narėms, regionams ir pačiam sektoriui reguliuoti ir (arba) valdyti tam tikrą žuvininkystės veiklą pagal ES teisės aktus. Todėl reikalauja taikyti valdymo sistemą atsižvelgiant į priekrantės liniją, upės žiotis ir žūklavietę (ekosistemomis pagrįstas požiūris);

15.

pritaria Komisijos nuomonei, kad sektorius turėtų prisiimti didesnę atsakomybę už BŽP įgyvendinimą. Galimybė naudotis žuvų ištekliais turi būti suteikiama tik tiems žvejams, kurie tinkamai vykdo savo įsipareigojimus. Reikia neužmiršti, kad šie ištekliai yra valstybės nuosavybė ir kad didžiąją jų valdymo sąnaudų dalį padengia mokesčių mokėtojai;

16.

pritaria, kad reikia ugdyti taisyklių laikymosi kultūrą. Jei valstybės narės nesilaiko išteklių kontrolės ir apsaugos įsipareigojimų, reikia apriboti jų galimybes gauti ES finansavimą;

17.

palankiai vertina pasiūlymą diegti duomenų rinkimo realiuoju laiku sistemas, kurios leistų kaupti techninę nuolat atnaujinamą informaciją apie sugavimus;

18.

ragina Komisiją vykdant BŽP reformą atsižvelgti į konkrečius atokiausių regionų poreikius, turint omenyje jų struktūrines ir socialines bei ekonomines sąlygas, ir šią reformą derinti su Europos strategija atokiausiems regionams;

19.

ragina Komisiją prisiimti pasaulinio lyderio vaidmenį plėtojant sistemas, kurios padėtų žuvininkystės ir jūrų priekrančių politiką derinti su klimato kaita;

20.

pritaria iniciatyvai nustatyti atskirą žvejybos režimą valdyti smulkiąją žvejybą ir vėžiagyvių žvejybą, kurios yra neatskiriama daugelio Europos regionų kultūrinio identiteto dalis ir įdarbina nemažai labai mažoms įmonėms priklausančių darbuotojų. Komitetas palankiai vertina pasiūlymą tokio pobūdžio veiklai užtikrinti galimybę ir toliau gauti valstybės finansinę paramą;

21.

visiškai pritaria Komisijos ketinimui laikantis ekosistemomis pagrįsto požiūrio ir vadovaujantis ES taisyklėmis ir bendraisiais principais sudaryti sąlygas regionų lygiu priimti konkrečius sprendimus dėl minėto laivyno;

22.

mano, kad bendruomenės dalyvavimas vietos partnerystės struktūrose leistų maksimaliai išnaudoti vietinį indėlį nustatant konkrečios vietovės potencialą ir trūkumus bei užtikrinant vietos sąlygas atitinkantį įgyvendinimą;

23.

rekomenduoja atidžiau išanalizuoti verslinės ar smulkios priekrantės žuvininkystės sąvoką, kad ją apibrėžiant būtų remiamasi ne vien tik laivų ilgiu, bet ir atsižvelgiama į kitus, papildomus kriterijus, pavyzdžiui, šios veiklos ekonominį ir socialinį ryšį su savivaldybėmis, žvejybos operacijų trukmę, sugavimų tipą, įtraukimą arba neįtraukimą į konkretų žvejybos planą ir kt.;

24.

mano, kad „mėlynųjų dėžių“ priežiūros sąnaudos pernelyg didelės mažiems laivams, skirtiems smulkiajai priekrantės žvejybai, todėl Komisija turėtų leistų taikyti mažiau kainuojančias alternatyvias sistemas;

25.

pabrėžia, kad šis nepramoninio pobūdžio laivynas tiesiogiai susiduria su globalizuotos rinkos sukeliamais rinkos iškraipymais. Todėl reikėtų dar kartą apsvarstyti galimybę skirti pagalbą naujų laivų statybai, suderintai su prisitaikymo programomis ir vykdomai dedant didesnes pastangas diegti patobulintas technologijas, kad būtų sukurtas konkurencingas laivynas, atitinkantis kiekvieno laivo žvejybos pajėgumus ir užtikrinantis žvejų saugumą, turint omenyje sunkumus, su kuriais susiduriama pakeliui į žūklavietes; be to, būtų labai naudinga įvesti reikalavimą ženklinant išskirti šio laivyno produktus nurodant jų kilmę, kad vartotojui būtų lengviau suprasti;

26.

ragina Komisiją skatinti tinkamą jūrų sektoriuje dirbančių asmenų mokymą, padedant jiems įgyti verslo vadybos, jūrininkystės, aplinkosaugos ir tinkamos higienos praktikos žinių, kadangi tokios žinios padeda išsaugoti regionų, kuriuose vyrauja žuvininkystė, žmogiškuosius išteklius ir kartu sudaro sąlygas plėtoti veiklą kituose pilietinės visuomenės požiūriu svarbiuose sektoriuose, pavyzdžiui, kovos su jūrų teršimu arba gelbėjimo jūroje paslaugų sektoriuose;

27.

ragina Komisiją propaguoti kompleksinę infrastruktūros vystymo ir gerinimo iniciatyvą salų ir atokiuose regionuose, kurie priklauso nuo smulkios priekrančių žvejybos;

28.

pritaria tikslui, kurį užsibrėžė Pasaulio aukščiausiojo lygio susitikimo dėl tvaraus vystymosi dalyviai: valstybės narės pritarė didžiausio tausojamąją žvejybą užtikrinančio sužvejotų žuvų kiekio principui, kurį jos įsipareigojo įgyvendinti iki 2015 m. Šis tikslas turi tapti pagrindiniu BŽP principu. Taip pat palankiai vertina žuvų išmetimo į jūrą praktikos nutraukimo politiką; siūlo įvertinti pramoninės žvejybos, naudojamos ūkiuose auginamų žuvų pašarų gamybai, poveikį ekosistemai;

29.

siūlo valstybėms narėms suteikti įgaliojimus geriau reguliuoti laivybą specialiose saugomose teritorijose siekiant atkurti ir išlaikyti gerą saugomos teritorijos būklę;

30.

ragina rimčiau pasvarstyti apie kvotomis pagrįstą valdymo sistemą, kuri remiasi žvejų turimais patikrinamais dokumentais;

31.

džiaugiasi Komisijos iniciatyva, kurios tikslas – pakeisti žvejybos valdymo sistemą nustatant dienų, kuriomis laivas gali žvejoti jūroje, skaičiaus apribojimus arba taikyti esamą vienos rūšies žuvų sugavimų kiekio ribojimo sistemą;

32.

rekomenduoja kiekvienai žvejybos zonai parinkti žuvininkystės valdymo sistemą, kuri jai tiktų geriausiai, atsižvelgiant į zonos pobūdį, žvejojamų žuvų rūšį ir naudojamo laivyno tipą. Šios sistemos pagrindiniu vienetu reikėtų laikyti žvejybos zoną kartu su joje žvejojamomis rūšimis, išskyrus migruojančias rūšis;

33.

primena, kad tam tikroms problemoms spręsti būtina sukurti atskiriems žvejams bei žvejų asociacijoms, veikiančioms bendro valdymo principu, skirtas paskatas, kurios taptų svaria priežastimi plėtoti atsakingą žvejybą;

34.

siūlo sukurti išorės įstaigos kontroliuojamą „žuvininkystės meistriškumo sertifikatą“, kuriuo, kaip ir jūrų politikos atveju, būtų sudaryta galimybė užtikrinti, kad žvejyba vyksta vadovaujantis taisyklėmis, įpareigojančiomis griežtai laikytis teisės aktų;

35.

mano, kad reikia plėtoti vienodą žvejybos taisyklių laikymosi ir šios veiklos kontrolės sistemą sukuriant ISO standartus, pavyzdžiui standartą ISO 17020;

36.

rekomenduoja žvejybos valdyme atsižvelgti į didėjančią sportinės ir pramoginės žūklės svarbą. Žvejybinės veiklos įvairinimas plėtojant žūklės turizmą turėtų tapti papildoma galimybe žvejams, turintiems kapitono licenciją, leidžiančią užsiimti tokia veikla, ir sudaryti sąlygas pritraukti darbuotojų bei sumažinti žvejybos pastangas;

37.

pabrėžia, kad taikant plačiau, negu mokslininkų rekomenduojama, sąlyginio stabilumo principą daugeliu atvejų padidėjo bendri leidžiami sugauti kiekiai, padaugėjo išmetamų žuvų ir sumažėjo galimybių racionaliai naudoti žuvininkystės išteklius;

38.

pritaria Komisijos nuomonei, kad sąlyginio stabilumo principas nepadeda užtikrinti, kad žvejybos teisėmis naudojamasi kuo veiksmingiau ir efektyviau. Skiriasi valstybėms narėms suteikiamos kvotos, nacionalinių laivynų poreikiai ir realus minėtų kvotų panaudojimas, todėl rekomenduoja persvarstyti sąlyginio stabilumo principą ir atsižvelgiant į turimas žvejybos teises pakoreguoti kvotas, kurių pageidauja nacionaliniai laivynai;

39.

laikosi nuomonės, kad perleidžiamų žvejybos teisių klausimu būtų verta pamąstyti apie individualias administruojamas kvotas (angl. IAQ), tuo tarpu individualios perleidžiamos kvotos (angl. ITQ) yra pavojingos sektoriaus pusiausvyrai. Pagrindinis jų tikslas – sutelkti sugavimų pajėgumus keliose didžiausiose įmonėse ir paspartinti smulkių žvejų išnykimą. Beje, būtų paradoksalu galvoti apie smulkios žvejybos laivyno diferencijuotą valdymo sistemą žvejybos teises paliekant vien tik rinkos taisyklėms;

40.

pritaria iniciatyvai toliau taikyti žvejybos galimybių apribojimus 12 jūrmylių zonoje;

41.

pritaria pasiūlymui užtikrinti, kad visi žuvininkystės produktai, tiekiami į ES rinką, įskaitant importuojamus produktus, būtų iš tausiai valdomų žvejybos įmonių, kadangi tokiu būdu Europos Sąjungos rinkoje būtų sudarytos vienodos sąlygos; siūlo, kad prieš suteikiant žvejybos leidimą būtų atliekamas preliminarus poveikio aplinkai įvertinimas;

42.

rekomenduoja remti iniciatyvas, kuriomis siekiama suteikti žuvininkystės produktų kilmės garantijas, skatinant šviežių produktų ženklinimą, kuriuo būtų užtikrintas minėtų produktų atsekamumas ir patvirtinta jų kilmė;

43.

mano, kad tiek sugavimo, tiek prekybos etapuose reikia skatinti taikyti žuvininkystės meistriškumo sertifikatus, kurie vartotojams garantuotų, kad ištekliai griežtai saugomi;

44.

sutinka, kad gamintojų organizacijoms reikia suteikti svaresnį vaidmenį valdant žuvininkystę;

45.

ragina skatinti nuolatinį mokymąsi ir ištirti gamintojų organizacijų poreikius šioje srityje, kadangi tai lemiamas veiksnys gerinant žuvininkystės rinkas;

46.

pritaria Komisijos nuomonei, kad būtina sukurti integruotą jūrų politiką, kuri būtų pagrindinė priemonė, užtikrinanti pažangą sprendžiant jūrų klausimus, tiesiogiai susijusius su kitų sektorių politika, visų pirma BŽP, siekiant tvariai plėtoti priekrantės regionus ir ypatingą dėmesį skiriant tvariai žuvininkystei ateityje bei prisitaikymui prie klimato kaitos;

47.

mano, kad laikantis teritorinės sanglaudos principo priekrantės regionų bendruomenių išlikimas ateityje priklausys nuo veiklos įvairinimo ir ekonominio pagrindo tvarumo. Sukūrus šį pagrindą, būtų užtikrinta galimybių įvairovė, kuri ateityje sulaikytų gabius žmones, o ne verstų juos ieškoti geresnio gyvenimo didesniuose miestuose;

48.

rekomenduoja, kad įgyvendinant integruotą jūrų politiką žuvininkystės sektorius dalyvautų planuojant ir plėtojant kitas veiklos rūšis, galinčias tapti papildomomis šio sektoriaus veiklos rūšimis, pavyzdžiui, žvejybinį turizmą (sportinės žūklė arba banginių stebėjimas), kovą su tarša, gelbėjimą ar dugno valymą;

49.

ragina Komisiją bendradarbiaujant su valstybėmis narėmis ir regionais parengti geografinę informacinę sistemą (GIS), kuri sudarytų sąlygas priekrantes naudoti įvairiems tikslams;

50.

mano, kad vietos priekrantės regionų partnerystės, kurias įgyvendina vietos valdžios institucijos ir atitinkami suinteresuotieji subjektai, gali būti nepaprastai svarbios užtikrinant kompleksinio priekrantės zonų valdymo efektyvumą ir jo kryptį „iš apačios į viršų“;

51.

ragina Komisiją paskatinti įvesti daugiafunkcines visoje ES teritorijoje galiojančias žvejybos kapitonų licencijas, kurios sudarytų sąlygas su žuvininkyste susijusios veiklos įvairinimui ir būtų tinkamos kitokiai profesinei veiklai;

52.

palankiai vertina iniciatyvas, kuriomis siekiama gerinti mokslininkų, atsakingų politikų ir suinteresuotųjų subjektų, visų pirma Žuvininkystės ir akvakultūros patariamojo komiteto arba regioninių patariamųjų tarybų, bendradarbiavimą;

53.

pabrėžia, kad sprendimų priėmimo procesai turi būti grindžiami tvirtais ir patikimais duomenimis ir žiniomis. Pritaria Komisijos iniciatyvoms šioje srityje;

54.

rekomenduoja steigti žiniomis pagrįstą žuvininkystės branduolį, kuriuo remiantis būtų sukurta dinamiška, skaidri ir vieša struktūra, galinti kartu tapti ir žinių apie ES žuvininkystę skleidimo priemone;

55.

sutinka, kad struktūrinė politika padarė nepageidaujamą šalutinį poveikį žuvininkystės sektoriui ir atskirais atvejais pagilino struktūrines problemas užuot jas išsprendusi. Taip pat pritaria nuomonei, kad vykdant reformą reikia spręsti sektoriaus struktūrinių trūkumų klausimą, kartu taikant apsaugos priemones, kad būtų išvengta nepageidautinų arba su BŽP nesuderinamų pasekmių;

56.

rekomenduoja, kad reguliuojant valstybės pagalbos teikimą būtų taikoma panaši tvarka kaip BŽŪP, t. y. taikyti kompleksinio pagalbos susiejimo koncepciją. Norint gauti finansinę paramą reikėtų siekti tikslų, nustatytų kompleksiniu paramos susiejimu. Tuo pačiu būdu būtų apibrėžtos baudos ir grąžinamosios išmokos;

57.

rekomenduoja diegti selektyvesnius ir labiau aplinką tausojančius žvejybos metodus. Vis dėlto imantis atitinkamų veiksmų būtina atsižvelgti į regionų ypatumus;

58.

laikosi nuomonės, kad pagrindinis su BŽP išorės matmeniu susijęs tikslas turėtų būti nediskriminavimu ir abipuse nauda pagrįstų ekonominių santykių ir bendradarbiavimo su trečiosiomis šalimis užmezgimas;

59.

pritaria Komisijos teiginiui, kad tolesnis Bendrijos laivyno išlaikymas tarptautiniu mastu prarado svarbą;

60.

džiaugiasi Komisijos sprendimu atsisakyti principo „mokėk, žvejok ir vežkis“ ir pereiti prie visapusiškesniu požiūriu paremtų žuvininkystės partnerystės susitarimų, kurie skatina bendradarbiavimą, valdymą bei užtikrina Bendrijos investicijų už ES ribų teisinį tikrumą. Nereikia atsisakyti žuvininkystės susitarimų su ES nepriklausančiomis šalimis, kadangi jie yra priemonė, padedanti žuvininkystės sektoriui prisitaikyti, ir paverčianti akvakultūrą, investicijas ir bendradarbiavimą vystomosiomis priemonėmis;

61.

džiaugiasi pasiūlymu apsvarstyti galimybes įvesti naujas regioninio bendradarbiavimo formas, kadangi šiuo metu regionų integracija yra skatinama kaip viena iš vystomųjų priemonių;

62.

pabrėžia, kad regioninės žuvininkystės valdymo organizacijos yra puiki sektoriaus valdymo priemonė, ir prašo suteikti daugiau galimybių jose atstovauti ir priimti sprendimus, kad būtų galima atitikti tam tikrus kriterijus, pavyzdžiui, gyventojų arba ES šalių skaičiaus;

63.

laikosi nuomonės, kad būtina sudaryti tarptautinius susitarimus dėl žvejybos valdymo ir kontrolės Viduržemio jūroje, Baltijos jūroje ir kituose jūrų regionuose, kuriuose be ES šalių dar yra ir trečiųjų šalių teritoriniai vandenys. Šie susitarimai leistų subalansuotai naudoti didele biologine įvairove pasižyminčios ir kartu labai pažeidžiamos ekosistemos išteklius;

64.

pritaria, kad būtų parengtos priemonės, kurios leistų įdiegti kompleksiškesnę stebėjimo sistemą, apjungiančią jau naudojamas, visų pirma Viduržemio jūros regione, kontrolės ir stebėsenos sistemas. Tuo tikslu ragina Komisiją inicijuoti pirmą bandomąjį projektą šioje zonoje, numatant vėliau jį išplėsti ir vykdyti visoje ES;

65.

ragina plėtoti geresnį valstybių narių ir kaimyninių ES nepriklausančių valstybių kranto apsaugos tarnybų bendradarbiavimą;

66.

teigiamai vertina Komisijos komunikatą „Darnios akvakultūros ateities kūrimas“ (COM(2009) 162 galutinis), kuris suteikia naują postūmį Europos akvakultūros darnaus vystymo strategijai (COM(2002) 511 galutinis) ir padės įveikti iššūkius, visų pirma susijusius su gamybos aplinkosauginiu tvarumu, ir produktų kokybe bei sauga, stengiantis suvaldyti galimą didelį šios veiklos augimą;

67.

laikosi nuomonės, kad ES akvakultūra padeda aprūpinti žuvininkystės produktais Europos rinką, kurioje dėl žuvų gavybos apimčių mažėjimo ir paklausos didėjimo pastebimas vis didėjantis šių produktų trūkumas;

68.

supranta, kad akvakultūra tam tikruose regionuose atlieka svarbų socialinį ir ekonominį vaidmenį, kadangi šis sektorius sukuria maždaug 65 000 darbo vietų, o jo apyvarta viršija 3 milijardus eurų;

69.

pritaria tolesniam akvakultūros skatinimui ir džiaugiasi Komisijos, Tarybos ir Europos Parlamento iniciatyvomis, kuriomis siekiama sudaryti palankias sąlygas akvakultūros sektoriaus augimui pasitelkiant BŽP;

70.

pritaria Komisijos nuomonei, kad tolesnį akvakultūros augimą visų pirma stabdo plėtrai būtinos erdvės stoka, leidimų gavimo sunkumai, sektoriaus, kuriam vis dar trūksta organizuotumo, susiskaidymas ir daugybė apribojimų lėšoms gauti, taip pat ir griežti ES teisės aktai, kurie varžo Europos gamintojų pajėgumus konkuruoti su Azijos arba Pietų Amerikos gamintojais;

71.

palankiai vertina ES finansines pastangas, dedamas vykdant struktūrinę politiką, kuria siekiama skatinti darnų akvakultūros vystymą, ir žuvininkystės sektoriui siūlo taikyti „kompleksinio paramos susiejimo principą“, nustatantį konkrečius kriterijus, pavyzdžiui, aplinkosaugos, maisto saugos, gyvūnų gerovės, ir pan., kurių netenkinant valstybės pagalba būtų ribojama ir (arba) draudžiama;

72.

pritaria idėjai, kad ES turi imtis priemonių, kad šis sektorius konkurencingai vystytųsi ir padėtų patenkinti didėjančią žuvies paklausą, kadangi nebepakanka laukinių žuvų išteklių;

73.

palaiko idėją, kad ES būtų mėlynosios revoliucijos lydere, tiek žuvies gamybos, tiek technologijų ir inovacijų srityse, o Europos lygiu būtų sukurtos sertifikavimo įstaigos, kurios užtikrintų aukštą ES akvakultūros gamybos kokybę; laikosi nuomonės, kad ES turėtų pirmauti vystant ekologiškus žuvivaisos metodus ir plėtoti akvakultūrą tik tose vietose, kur ji gali būti vykdoma ekologiškai tvariu būdu ir kur galima užtikrinti, kad jūros aplinka bus išsaugota ateities kartoms;

74.

džiaugiasi Komisijos ketinimu sukurti tinkamą akvakultūros vystymo politikos ir veiksmų sistemą, kuri padėtų panaikinti kliūtis, susidarančias dėl nacionalinių teisės aktų, visų pirma dėl akvakultūros sistemų kūrimo priekrantės teritorijose tomis pačiomis sąlygomis kaip ir plėtojant kitas veiklos rūšis bei leidimų išdavimo tvarkos, ir sudarytų palankias sąlygas šio strateginio sektoriaus pažangai;

75.

ragina Komisiją kartu su valstybėmis narėmis parengti gaires 2010 m., kuriose būtų nustatytos ES akvakultūros augimo ribos kiekvienam konkrečiam regionui, ir skatinti pagal integruotą jūrų politiką teikti technines akvakultūros vystymo zonų ir joms būtinos uostų infrastruktūros ataskaitas;

76.

ragina sudaryti geresnes draudimo galimybes, kurios pagerintų šio dažnai nestabilaus sektoriaus darbuotojų ekonominę padėtį, o ne ją pablogintų;

77.

mano, kad tikslinga sukurti Europos akvakultūros technologijų ir inovacijų platformą (angl. EATIP), kuri padėtų ES akvakultūros sektoriui išsaugoti pasaulinio lyderio poziciją ir nubrėžtų strategines šio sektoriaus mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros gaires, skatinančias ieškoti tvarių žvejybos ir akvakultūros metodų;

78.

prašo remti EATIP kaip forumą, skatinantį mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą stengiantis rasti tvarius žvejybos ir akvakultūros metodus ir jungtis į tinklą, vienijantį įvairias nacionalines akvakultūros, žuvininkystės ir okeanografijos platformas, kurios laikydamosi principo „iš apačios į viršų“ supažindintų su mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros problemomis, o pagal principą „iš viršaus į apačią“ skleistų informaciją apie inovacijas ir naujausias technologijas;

79.

pabrėžia, kad jūrų erdvės planavimas yra labai svarbus siekiant nustatyti akvakultūros plėtojimo zonas ir gaires. Tinkamas šių zonų planavimas leis numatyti akvakultūros augimą, įvertinti jos gamybos potencialą, išvengti konfliktų su kitais priekrantės zonų arba žemyninių zonų naudotojais ir skatinti nuo šio pobūdžio veiklos labiausiai priklausomų vietovių ir jose vykdomos veiklos sinergiją siekiant užtikrinti aplinkos, socialinį, ekonominį ir rinkos darnumą;

80.

pritaria kokybės ir išsamaus ženklinimo standartų nustatymui ir taikymui Europos erdvėje bei tarptautiniam bendradarbiavimui ženklinimo ir sertifikavimo srityse;

81.

sutinka, jog reikia plėtoti tarptautinį ES akvakultūros matmenį ir parengti medžiagą ligų kontrolės planams, kurie užtikrins zootechniniu požiūriu saugią produkciją;

82.

ragina dėti finansines pastangas, kurios atitiktų ES akvakultūrai iškylančių problemų mastą ir su šia veikla siejamus lūkesčius;

83.

ragina išnagrinėti jūrų ir žuvininkystės specialistų mokymo programas ir įvertinti poreikius vidutinės trukmės laikotarpiu. Atsižvelgdamas į tai ragina, plėtojant laisvą darbuotojų judėjimą ES, parengti gaires valstybėms narėms, kurios leistų pagerinti su šiuo sektoriumi susijusį mokymą ir supažindintų europiečius su akvakultūra;

84.

pritaria ES ryžtui užtikrinti, kad akvakultūros veikla derėtų su aplinkos apsaugos principais ir taip būtų sudaromos sąlygos gaminti kokybišką, sveiką ir saugų maistą taikant priemones gamybos zonoms apsaugoti ir vadovaujantis Vandens pagrindų direktyva 2000/60/EB, kuri skatina valstybes nares gerinti vandens aplinką ir nustato konkrečius terminus, bei atsižvelgiant į integruotą jūrų politiką. Taip pat reikia imtis priemonių, kurios leistų kontroliuoti paleidimų eigą;

85.

mano, kad akvakultūros produkcijos darniam augimui užtikrinti būtinos investicijos į gyvūnų sveikatą ir gerovę, nauji akvakultūrai skirti veterinariniai vaistai ir aukštos kokybės bei aplinką tausojantys pašarai žuvims;

86.

prašo ištirti, kaip valstybėse narėse įgyvendinama Direktyva 88/2006 dėl gyvūnų sveikatos reikalavimų, taikomų akvakultūros gyvūnams, ir sukurti geografinę informacinę sistemą apie vandens gyvūnų ligas pasaulyje;

87.

ragina parengti teisės aktą dėl akvakultūros įmonių registro, kuris valstybių administracijoms suteiktų naujausios informacijos apie akvakultūros gamybą, leidžiamą organizmų veisimą, jų kilmę ir populiacijų tankį bei vykdomas sveikatinimo programas;

88.

laikosi nuomonės, kad būtina parengti modelius, kaip teikti protokolus dėl prašymų ir leidimų išleisti mailių, ligų deklaracijų, pranešimų apie ištrūkusias žuvis, informacijos apie produkciją, aplinkosauginės stebėsenos planų vertinimo, žuvų judėjimo keliais ir laivais kontrolės bei informacijos apie jų sveikatą dokumentų, kaip tai daroma kitų rūšių gyvūnų atveju;

89.

ragina skirti didesnį finansavimą aplinkosauginei kontrolei akvakultūros ūkiuose, gyvūnų sveikatos gerinimui skirtų programų įgyvendinimui, akvakultūros metodų pritaikymui gyvūnų gerovės reikalavimams, veterinarinių vaistų moksliniams tyrimams ir žaliavų pakaitalų naudojimui žuvų pašarų gamybai;

90.

pritaria tikslui užtikrinti vartotojų sveikatą ir pripažinti iš akvakultūros produktų pagaminto maisto naudą sveikatai;

91.

palankiai vertina akvakultūros sektoriaus valdymo rėmimo iniciatyvą, kuri leistų pagerinti šio sektoriaus įvaizdį ir sukurti visoje ES vienodas sąlygas, kurios padėtų jo darniam vystymui. Tuo tikslu Komisijai siūlo parengti akvakultūros ir žuvininkystės sektorių valdymo gerinimo vadovą;

92.

laiko tinkamu pasiūlymą dėl ES teisės aktų subalansuoto taikymo siekiant supažindinti su esamomis priemonėmis ir užtikrinti pagalbą jas įgyvendinant bei plėtoti administracinio paprastinimo procedūras ir procedūras, skirtas administravimo naštai mažinti;

93.

pritaria Komisijos pastabai dėl būtinybės vykdyti tinkamą akvakultūros sektoriaus veiklos stebėseną naudojantis patikimais statistiniais duomenimis, pasaulio lygiu suderintais rodikliais ir vieša rinkos kainų informacine baze;

94.

siūlo Komisijai Bendrijos žuvininkystės kontrolės agentūroje sukurti skyrių, kuriam būtų pavesta vertinti ir kontroliuoti akvakultūros produkciją;

95.

dar kartą pabrėžia, kad siekiant užtikrinti aukšto lygio valdymą, ypač svarbus vaidmuo tenka profesionalumo didinimui ir mokymui;

96.

galėtų tapti forumu ir užtikrinti, kad visuomenė aktyviai dalyvautų ir būtų informuota apie klausimus, susijusius su akvakultūra, ir taip su Komisija prisidėtų prie akvakultūros sektoriaus valdymo gerinimo.