[pic] | EUROPOS BENDRIJŲ KOMISIJA |

Briuselis, 2.7.2008

KOM(2008) 422 galutinis

Pasiūlymas

TARYBOS DIREKTYVA

kuria įgyvendinamas Europos bendrijos laivų savininkų asociacijos (ECSA) ir Europos transporto darbuotojų federacijos (ETF) susitarimas dėl 2006 m. darbo jūroje konvencijos ir iš dalies keičiama Direktyva 1999/63/EB

(pateikta Komisijos)

AI ŠKINAMASIS MEMORANDUMAS

1) PASIūLYMO APLINKYBėS |

Pasiūlymo pagrindas ir tikslai Šio pasiūlymo tikslas – įgyvendinti Susitarimą dėl 2006 m. darbo jūroje konvencijos, kurį 2008 m. gegužės 19 d. sudarė organizacijos, atstovaujančios jūrų transporto sektoriaus administracijai ir darbuotojams (Europos bendrijos laivų savininkų asociacija, toliau – ECSA, ir Europos transporto darbuotojų federacija, toliau – ETF). Komisija mano, kad jeigu 2006 m. darbo jūroje konvencijos nuostatos būtų įtrauktos į Bendrijos teisę, jos padidintų darbo jūrų sektoriuje patrauklumą Europos jūrininkams ir taip padėtų sukurti daugiau ir geresnių darbo vietų, taip pat vienodesnes sąlygas pasaulio mastu, atsižvelgiant į visų suinteresuotųjų šalių interesus. |

Bendrosios aplinkybės Jūrų laivybos sektorius yra visame pasaulyje veikianti pramonės šaka. Todėl labai svarbu apibrėžti ir vykdyti bendrus būtinuosius užimtumo standartus ir sveikatos bei saugos sąlygas jūrininkams, įdarbintiems ar dirbantiems jūrų laive. 2006 m. vasario 23 d. Tarptautinė darbo organizacija priėmė 2006 m. darbo jūroje konvenciją, kuria siekiama sukurti bendrą darnią priemonę, apimančią visus naujausius standartus, taikytinus tarptautiniam darbo jūroje sektoriui. Taigi šioje Konvencijoje visos konvencijos ir rekomendacijos dėl darbo jūroje, kurias TDO priėmė nuo 1919 m., sujungiamos į bendrą suvestinį tekstą, kuris taptų pirmojo visuotinio Darbo jūroje kodekso pagrindu. Komisija iš pat pradžių aktyviai dalyvavo rengiant Darbo jūroje konvenciją. 2007 m. liepos 7 d. Taryba priėmė sprendimą, įgaliojantį valstybes nares Europos bendrijos interesų labui ratifikuoti TDO 2006 m. darbo jūroje konvenciją, pageidautina iki 2010 m. gruodžio 31 d.[1] Kalbant apie socialinę politika, Sutartyje specifines ir pagrindines funkcijas Bendrijos lygmeniu patikėta atlikti socialiniams partneriams. 138 straipsnyje numatyta, kad prieš pateikiant bet kokius pasiūlymus šioje srityje, su socialiniais partneriais turi būti konsultuojamasi dėl galimos veikimo linkmės, o vėliau ir dėl numatomo pasiūlymo turinio. Atsižvelgdama į tai, Komisija konsultavosi su administracija ir darbuotojais dėl tikslingumo keisti galiojantį Bendrijos teisyną jį pritaikant, sujungiant ar papildant pagal 2006 m. darbo jūroje konvenciją[2]. Socialiniai partneriai nusprendė dalyvauti derybose pagal Sutarties 139 straipsnio 1 dalį, o 2008 m. gegužės 19 d. (pirmosios Europos jūros dienos proga) jos pasirašė jungtinį susitarimą dėl 2006 m. darbo jūroje konvencijos. Socialiniai partneriai paprašė Komisijos pateikti Tarybos direktyvos, kuria pagal ES teisę įgyvendinamas jų susitarimas ir jo A priedas, pasiūlymą, atsižvelgiant į Sutarties 139 straipsnį. Šiuo pasiūlymu patenkinamas šis prašymas. |

Pasiūlymo srityje taikomos nuostatos Pasiūlymu aiškiai iš dalies keičiama 1999 m. birželio 21 d. Tarybos direktyva 1999/63/EB dėl Europos bendrijos laivų savininkų asociacijos (ECSA) ir Europos Sąjungos transporto darbuotojų profesinių sąjungų federacijos (FST) susitarimo dėl jūreivių darbo laiko organizavimo[3]. Be to, į jį įtraukiama papildoma su jūrų sektoriumi susijusi 1994 m. birželio 22 d. Tarybos direktyvos dėl dirbančio jaunimo apsaugos taikymo sričiai priklausanti taisyklė. Dauguma Bendrijos nuostatų, susijusių su darbuotojų sveikata ir sauga darbe, priimtų pagal EB sutarties 137 straipsnį, visapusiškai taikomos pasiūlyme numatytoms sritims, ypač 1989 m. birželio 12 d. Tarybos direktyvos 89/391/EEB dėl priemonių darbuotojų saugai ir sveikatos apsaugai darbe gerinti nustatymo nuostatos ir jos atskirų direktyvų, kaip apibrėžta tos direktyvos 16 straipsnio 1 dalyje, nuostatos. Taip pat taikomos ir 1992 m. kovo 31 d. Tarybos direktyvos 92/29/EEB dėl būtiniausių saugos ir sveikatos apsaugos reikalavimų, skirtų gerinti medicininį gydymą laivuose, nuostatos ir 1983 m. rugsėjo 19 d. Tarybos direktyvos 83/477/EEB dėl darbuotojų apsaugos nuo rizikos, susijusios su asbesto poveikiu darbe, pakeistos direktyvomis 91/382/EEB ir 2003/18/EB, nuostatos. Visų pirma pasiūlymo dėl medicininės jūrininkų priežiūros ir dėl sveikatos apsaugos ir saugos bei nelaimingų atsitikimų prevencijos nuostatos pateikiamos atitinkamai Direktyvoje 92/29/EEB ir Direktyvoje 89/391/EEB. |

Derėjimas su kitomis Sąjungos politikos sritimis ir tikslais Šis pasiūlymas atitinka atnaujintos Lisabonos strategijos nuostatas, nes juo siekiama didinti ir augimą, ir užimtumą, visų pirma kuriant daugiau ir geresnių darbo vietų dinamiškesnės ir konkurencingesnės Europos labui. Neperžengdama integruotos jūrų politikos Europos Sąjungai[4] taikymo srities ribų, Komisija taip pat visiškai parėmė „socialinį dialogą dėl TDO konvencijos dėl darbo jūroje standartų integravimo į Bendrijos teisę“. Be to, COM(2007)591 galutiniame dokumente Komisija pabrėžė, kad ji „toliau dės pastangas tarptautinei reglamentavimo tvarkai stiprinti, visų pirma skatindama ratifikuoti ir taikyti tarptautinius standartus bei sudarydama tarptautinius susitarimus su trečiosiomis šalimis, į kuriuos būtų įtrauktos socialinės ir vienodų sąlygų nuostatos“[5]. |

2) Konsultacijos su suinteresuotosiomis šalimis ir poveikio vertinimas |

Konsultacijos su suinteresuotosiomis šalimis |

Sutarties 139 straipsnyje socialiniams partneriams Bendrijos lygmeniu suteikiama galimybė, jei jie to pageidauja, dalyvauti dialoge, kuris gali baigtis sutartiniais santykiais, įskaitant susitarimus. Tokiu atveju Sutartyje nenumatytas joks reikalavimas dėl išankstinių konsultacijų. |

Tiriamųjų duomenų rinkimas ir naudojimas |

Nepriklausomo tyrimo neprireikė. |

Poveikio vertinimas Netaikoma. |

3) Teisiniai pasiūlymo aspektai |

Siūlomų veiksmų santrauka Šis pasiūlymas skirtas Susitarimui dėl 2006 m. darbo jūroje konvencijos, kurį 2008 m. gegužės 19 d. sudarė ECSA ir ETF – organizacijos, atstovaujančios jūrų transporto sektoriaus administracijai ir darbuotojams, įgyvendinti. Pasiūlymu taip pat iš dalies keičiama 1999 m. birželio 21 d. Tarybos direktyva 1999/63/EB, o šie pakeitimai apima tik griežtai tuos klausimus, kurie reglamentuojami 2006 m. darbo jūroje konvencijoje. |

Teisinis pagrindas Sutarties 139 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad „Bendrijos lygmeniu sudaryti susitarimai yra įgyvendinami <...> dėl tų reikalų, kuriems taikomas 137 straipsnis, juos pasirašiusioms šalims bendrai paprašius remiantis Komisijos pasiūlymu priimtu sprendimu“. ECSA ir ETF sudarytame susitarime dėl 2006 m. darbo jūroje konvencijos nurodytos darbo sąlygos ir išdėstytos nuostatos dėl darbuotojų sveikatos ir saugos – ši sritis reglamentuojama pagal Sutarties 137 straipsnio 1 dalį. Tai viena iš sričių, kurioje Taryba gali spręsti kvalifikuota balsų dauguma. Taigi 139 straipsnio 2 dalyje nustatytas tinkamas Komisijos pasiūlymų teisinis pagrindas. Komisija savo komunikate „Socialinio dialogo derinimas ir skatinimas Bendrijos lygmeniu“[6] pabrėžė, kad „prieš pateikdama pasiūlymą dėl teisės akto Tarybai, Komisija atlieka vertinimą, kurio metu apsvarstomas atstovaujamasis susitariančiųjų šalių statusas, jų įgaliojimai ir kiekvieno kolektyvinio susitarimo punkto teisėtumas Bendrijos teisės atžvilgiu, taip pat nuostatos, susijusios su mažosiomis ir vidutinėmis įmonėmis“. Šis vertinimas atliekamas toliau. 1. Susitariančiųjų šalių atstovaujamumas ir jų įgaliojimai. Socialinių partnerių, su kuriais reikia konsultuotis ir kuriems ketinama suteikti teisę dalyvauti derybose dėl susitarimų, kurie gali būti įgyvendinti Tarybos sprendimu ar direktyva, teisėtumas pagrįstas jų atstovaujamumu. Atsižvelgiant į Komisijos 2006 m. tyrimą dėl jūrų ir pakrančių vandens transporto socialinių partnerių atstovaujamumo, ETF ir ECSA atitinka 1998 m. gegužės 20 d. Komunikate COM(1998)322 galutinis išdėstytus kriterijus, taigi yra patvirtintos kaip šio sektoriaus Europos socialiniai partneriai. a) ETF Tyrime teigiama, kad kiekvienoje nagrinėjamoje šalyje yra bent po vieną filialą. Daugeliui šalių būdinga daugialypė narystė. Iš viso ETF turi 54 tiesioginius filialus nagrinėjamose šalyse. 70,7 % ištirtų susivienijimų tiesiogiai ar netiesiogiai (per aukštesnės pakopos grupes) priklauso ETF. Atsižvelgiant į tai, kad iš duomenų apie nacionalinių susivienijimų narystę sektoriuje gaunama pakankamai informacijos apie jų santykinį pajėgumą, galima daryti išvadą, kad ETF priklauso svarbiausi sektoriaus darbuotojų atstovai. Išimtiniai atvejai, kai pagrindiniai susivienijimai nedalyvauja ETF veikloje – Kipras ir Švedija. Tačiau netgi šiais atvejais ETF veikloje dalyvauja kiti svarbūs susivienijimai. Visos su šiuo sektoriumi susijusios ETF narės, išskyrus dvi, kurios gali naudotis visa susijusia informacija (t. y. Lietuvos LJS ir Portugalijos OFICIAISMAR-FSM), dalyvauja kolektyvinėse derybose. Europos organizacijos, išskyrus ETF, atstovauja tik nedideliam su šiuo sektoriumi susijusių susivienijimų ir šalių skaičiui. Jos yra šios: UNI Europa, turinti 6 filialus 3 šalyse; Šiaurės šalių transporto darbuotojų federacija (NTF), turinti 5 filialus 3 šalyse; Europos viešųjų paslaugų sąjungų federacija (EPSU), turinti 4 filialus 3 šalyse; Europos prekybos sąjungų, veikiančių maisto, žemės ūkio ir turizmo sektoriuose, ir jų filialų federacija (EFFAT) ir Europos kasybos ir naudingųjų iškasenų gavybos, chemijos ir energetikos pramonės šakų darbuotojų federacija (EMCEF), turinčios po 3 filialus 3 šalyse; Europos metalo apdirbėjų federacija (EMF), turinti 3 filialus 2 šalyse; Šiaurės šalių laivų kapitonų kongresas (NFBK), turintis 2 filialus 2 šalyse; Europos statybininkų ir medienos apdirbėjų federacija (EFBWW) ir Europos į pensiją išėjusių ir vyresnio amžiaus asmenų asociacija (FERPA), turinčios po 2 filialus vienoje šalyje; taip pat Europos prekybos komitetas tekstilės, aprangos ir odos gaminių pramonės šakų klausimams nagrinėti (ETUF TCL), EURO-WEA, NordIng, EMPA ir Fédération des Cadres de l'Energie et de la Recherche, turinčios po vieną filialą. Šioje apžvalgoje pabrėžiamas ETF, kaip sektoriaus darbuotojų atstovo, statusas, kurį dar labiau sustiprina tai, kad dauguma paminėtų kitų Europos organizacijų filialų atstovauja sutampančioms sritims, užuot buvę faktiškai susiję su jūrų ir pakrančių vandenų transporto sektoriumi. b) ECSA Iš 24 ištirtų šalių Europos bendrijos laivų savininkų asociacijai priklauso 21 šalis – joms atstovauja šių šalių asociacijos. ECSA nepriklauso Čekija, Latvija ir Rumunija. Dėl šio filialų trūkumo trijose valstybėse narėse gali kilti abejonių, ar laikomasi atstovaujamumo reikalavimų, atsižvelgiant į minėtus Komisijos kriterijus dėl pakankamo valstybių narių skaičiaus atstovavimo. Kipre, Danijoje, Suomijoje, Graikijoje, Airijoje, Italijoje ir Švedijoje kartu veikia ECSA priklausančios ir nepriklausančios asociacijos. Dėl palyginamųjų duomenų apie narystę trūkumo sunkiau išskirti ECSA priklausančių ir nepriklausančių asociacijų santykinę svarbą šiose šalyse. Taip pat atsižvelgiant į asociacijų vaidmenį kolektyvinėse derybose kaip jos svarbos rodiklį, aišku, kad svarbiausios Kipro, Danijos, Suomijos ir Italijos asociacijos priklauso ECSA. Graikijoje, Airijoje ir Suomijoje ECSA nepriklauso kelios svarbios darbdavių asociacijos (t. y. EEA ir Vidaus keltų sąjunga, IBEC ir SARF), kurios dalyvauja derybose. Taip pat keliose šalyse (t. y. Estijoje, Airijoje, Lietuvoje, Maltoje, Lenkijoje, Portugalijoje, Švedijoje, Slovėnijoje ir JK) ECSA priklausančios organizacijos derybose nedalyvauja. Išskyrus Airiją ir Švediją, šiose šalyse nėra jokios kitos asociacijos, kuri dalyvautų derybose. Taip yra dėl to, kad šioje šalių grupėje (išskyrus Švediją) nevyksta jungtinės darbdavių derybos – pačios įmonės veda kolektyvines derybas. Airijoje (individualių įmonių vardu) ir Švedijoje (jungtinių darbdavių derybų forma) kolektyvines derybas veda ECSA nepriklausanti darbdavių asociacija. Palyginti su ETF, derybose nedalyvauja daugiau ECSA priklausančių asociacijų narių. Vadinasi darbo santykiai nėra pagrindinis šių asociacijų rūpestis. Kai kurios ECSA narės gali atlikti tam tikrą funkciją darbo santykių srityje tik dalyvaudamos konsultavimosi procedūrose ir trišalėse institucijose. Iš tikrųjų jos gali laikyti save prekybos asociacijomis, o ne darbo santykių subjektais. Tačiau ECSA narės veda kolektyvines derybas 10 šalių (t. y. Austrijoje, Belgijoje, Kipre, Vokietijoje, Danijoje, Ispanijoje, Suomijoje, Prancūzijoje, Italijoje ir Nyderlanduose). Narysčių darbdavių asociacijose apžvalga rodo, kad nėra organizacinių ryšių tarp darbdavių asociacijų ir Europos federacijų, išskyrus ECSA, susijusių su šiuo sektoriumi. Užregistruotos tik tarptautiniu lygmeniu veikiančioms federacijoms priklausančios organizacijos, pavyzdžiui, Tarptautiniai laivybos rūmai (ICS), Tarptautinė laivybos federacija (ISF), Baltijos ir tarptautinė jūrų taryba (BIMCO), INTERTANKO ir INTERCARGO. Tai pabrėžia ECSA, kaip Europos socialinių partnerių atstovės, svarbą darbdaviams šiame sektoriuje. c) Įgaliojimas dalyvauti derybose Ir ETF, ir ECSA turi įgaliojimą dalyvauti derybose, susijusiose su Europos socialiniu dialogu. Tačiau ETF įgaliojimas šiuo atžvilgiu nėra nuolatinis. Ji turi įgaliojimą laikinai dalyvauti derybose savo narių vardu kiekvienu konkrečiu atveju. 2. Susitarimo punktų teisėtumas. Komisija atidžiai išnagrinėjo visus susitarimo punktus ir nustatė, kad nė vienas iš jų neprieštarauja Bendrijos teisei. Valstybėms narėms numatytos prievolės kyla ne tiesiogiai iš socialinių partnerių susitarimo, o iš priemonių, skirtų susitarimui įgyvendinti taikant direktyvą. Susitarimo turinys neperžengia Sutarties 137 straipsnio taikymo srities ribų. Atsižvelgiant į tai, kad tam tikrose susitarimo dalyse reikalaujama iš dalies keisti šiuo metu galiojančius ES teisės aktus, šie pakeitimai yra nurodyti pasiūlyme. Atsižvelgiant į tai, kiek tam tikrose susitarimo dalyse nagrinėjami klausimai, kuriems jau taikomos galiojančios Bendrijos teisės aktų nuostatos, susitarimo baigiamosiose nuostatose nustatyta, kad jis neturi įtakos jokiam įstatymui, papročiui ar susitarimui, kuriuo nustatytos palankesnės sąlygos atitinkamiems jūrininkams. Be to, pasiūlyme nustatytos reikalingos teisyno apsaugos priemonės, visų pirma palankesnių sąlygų taikymo išlyga. Todėl Komisija mano, kad visos sąlygos dėl šio Tarybos sprendimu įgyvendinamo susitarimo pasiūlymo pateikimo yra įvykdytos. 3. Nuostatos, susijusios su mažosiomis ir vidutinėmis įmonėmis. Pagal Sutarties 137 straipsnio 2 dalį teisės aktuose, susijusiuose su socialiniais klausimais, turi būti vengiama nustatyti administracinius, finansinius ir teisinius apribojimus, galinčius varžyti mažųjų ir vidutinių įmonių (MVĮ) kūrimą ir plėtojimą. Atsižvelgiant į tai, susitarime neatskiriami MVĮ darbuotojai ir kiti darbuotojai, taip pat jame nenustatyti papildomi administraciniai, finansiniai ar teisiniai apribojimai, viršijantys šiuo metu galiojančią Bendrijos teisę. Todėl Komisija daro išvadą, kad susitarimas atitinka nuostatas dėl mažųjų ir vidutinių įmonių. 139 straipsnio 2 dalyje nenumatytos konsultacijos su Europos Parlamentu dėl socialinių partnerių Komisijai pateiktų prašymų. Tačiau Komisija perdavė savo pasiūlymą, kad Parlamentas galėtų, jei pageidauja, pateikti savo nuomonę Komisijai ir Tarybai. Ta pati procedūra taikoma ir Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui bei Regionų komitetui. |

320 | Subsidiarumo principas Subsidiarumo principas taikomas tik tais atvejais, kai pasiūlymas nepriklauso išimtinei Bendrijos kompetencijai. |

Valstybės narės negali tinkamai siekti pasiūlymo tikslų dėl toliau nurodytos (-ų) priežasties (-čių). |

Būtinybė imtis veiksmų Bendrijos lygmeniu grindžiama ne tik tuo, kad socialiniai partneriai, atsižvelgdami į 139 straipsnio 1 dalį, yra įsitikinę, jog šiuo klausimu reikia imtis veiksmų Bendrijos lygmeniu, ir sėkmingai sudarė susitarimą Bendrijos lygmeniu bei paprašė įgyvendinti šį susitarimą Komisijos pasiūlymu priimtu Tarybos sprendimu pagal Sutarties 139 straipsnio 2 dalį, bet taip pat ir tuo, kad jūrų sektoriui reikia nustatyti standartus, tinkamus pagal jo veiklos sąlygas pasaulio mastu. Pasiūlymas dėl direktyvos taip pat papildo valstybių narių teisės aktų sistemą, nustatant jame būtinuosius standartus, siekiant pagerinti jūrininkų darbo sąlygas. Ši sistema suteikia aiškumo ir skaidrumo šiame sektoriuje veikiančioms įmonėms, sudaro sąlygas sąžiningai konkurencijai vidaus rinkoje ir padės panaikinti tokį reiškinį kaip socialinis dempingas. |

Bendrijos veiksmai leis geriau pasiekti pasiūlymo tikslų dėl toliau nurodytos (-ų) priežasties (-čių). |

Pasiūlyme pateikiami aiškūs galiojančių ES teisės aktų pakeitimai, siekiant atnaujinti juos pagal 2006 m. darbo jūroje konvenciją. Šio tikslo negalima pasiekti taikant nacionalinės teisės aktus. |

Pasiūlymas paskatins jame minimos 2006 m. darbo jūroje konvencijos standartų įsigaliojimą visose valstybėse narėse tuo pačiu metu ir tolygų jų perkėlimą į visų valstybių narių nacionalinę teisę. |

Galiausiai šiuo pasiūlymu susitarimui bus suteiktos konkrečios vykdymo priemonės pagal ES teisę. |

Todėl pasiūlymas atitinka subsidiarumo principą. |

Proporcingumo principas |

331 | Tarybos direktyva atitinka proporcingumo reikalavimus – joje tik nustatomi siektini tikslai. |

Taigi pasiūlymas suteikia lankstumo galimybę, kiek tai susiję su konkrečių įgyvendinimo priemonių pasirinkimu. Be to, jis griežtai apsiriboja atnaujintų standartų, išdėstytų 2006 m. darbo jūroje konvencijoje, perkėlimu į ES teisę. |

Pasirinkta priemonė |

Siūlomos priemonės: direktyva. |

Kitos priemonės nebūtų tinkamos dėl šios (-ių) priežasties (-čių). Pasiūlymu iš dalies keičiami šiuo metu galiojantys ES teisės aktai, o tam reikia priimti teisės aktą. Be to, terminas „sprendimas“ Sutarties 139 straipsnio 2 dalyje vartojamas bendrąja prasme, kad būtų galima pasirinkti teisinę priemonę pagal Sutarties 249 straipsnį. Komisija privalo pasiūlyti Tarybai, kuri iš trijų minėtame straipsnyje paminėtų įpareigojančių priemonių (reglamentas, direktyva ar sprendimas) būtų tinkamiausia. Šiuo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į socialinių partnerių susitarimo rūšį ir turinį, aišku, kad jį geriausia taikyti netiesiogiai, taikant nuostatas, kurias valstybės narės ir (arba) socialiniai partneriai turi perkelti į valstybių narių nacionalinę teisę. Todėl tinkamiausia priemonė yra Tarybos direktyva. Komisija, vykdydama prisiimtus įsipareigojimus, taip pat mano, kad susitarimas turėtų būti ne įtrauktas į susitarimą, bet prie jo pridėtas. |

4) Poveikis biudžetui |

Pasiūlymas neturi jokio poveikio Bendrijos biudžetui. |

5) Papildoma informacija |

Atitikties lentelė Valstybės narės privalo pateikti Komisijai šią direktyvą į nacionalinę teisę perkeliančių nacionalinių nuostatų tekstą bei tų nuostatų ir šios direktyvos atitikties lentelę. |

Europos ekonominė erdvė Siūlomas teisės aktas susijęs su EEE, todėl turėtų būti taikomas visai Europos ekonominei erdvei. |

Išsamus pasiūlymo paaiškinimas Pasiūlymo struktūra tokia: 1 straipsnis Šiame straipsnyje tik numatoma, kad socialinių partnerių susitarimas tampa privalomu – tai yra Tarybos direktyvos, priimtos pagal Sutarties 139 straipsnio 2 dalį, tikslas. 2 straipsnis Pagal socialinių partnerių susitarimą iš dalies keičiama Tarybos direktyva 1999/63/EB. 3 straipsnis 3 straipsnyje teigiama, kad direktyvoje numatyti tik būtinieji reikalavimai, o valstybėms narėms paliekama teisė priimti priemones, kurios būtų palankesnės darbuotojams, dirbantiems susijusioje srityje. Jo tikslas – aiškiai garantuoti jau pasiektą darbuotojų apsaugos lygį ir užtikrinti, kad būtų taikomi palankesni apsaugos darbe standartai. Kartu pasiūlymo 3 straipsnio 4 dalies tikslas – užtikrinti, kad susitarimo A4.2 standarto 5 dalies b punktas, pagal kurį leidžiama tam tikromis aplinkybėmis taikyti laivų savininkų atsakomybės išlygas, nedaro poveikio bendram darbdavio atsakomybės principui, kaip numatyta Pagrindų direktyvos 89/391/EEB 5 straipsnyje. 4–7 straipsniai 4–7 straipsniuose pateikiamos įprastos nuostatos dėl pasiūlymo perkėlimo į nacionalinę teisę, įskaitant įpareigojimą skirti veiksmingas, proporcingas ir atgrasančias nuobaudas. Visų pirma 6 straipsnyje nurodoma direktyvos įsigaliojimo data. Socialinių partnerių susitarimas neįsigalioja tol, kol neįsigalioja 2006 m. darbo jūroje konvencija. Siekiant įvykdyti šį socialinių partnerių pageidavimą, direktyvos įsigaliojimo data, minima šiame pasiūlyme, turėtų būti tokia pati kaip 2006 m. darbo jūroje konvencijos įsigaliojimo data. Kadangi ši data dar bus nustatyta, pasiūlyme jai palikta tuščia vieta su trumpu paaiškinimu. |

Pasiūlymas

TARYBOS DIREKTYVA

kuria įgyvendinamas Europos bendrijos laivų savininkų asociacijos (ECSA) ir Europos transporto darbuotojų federacijos (ETF) susitarimas dėl 2006 m. darbo jūroje konvencijos ir iš dalies keičiama Direktyva 1999/63/EB (Tekstas svarbus EEE)

EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA,

atsižvelgdama į Europos bendrijos steigimo sutartį, ypač į jos 139 straipsnio 2 dalį,

atsižvelgdama į Komisijos pasiūlymą,

kadangi:

(1) Atsižvelgiant į Sutarties 139 straipsnio 2 dalį, administracija ir darbuotojai (toliau – socialiniai partneriai) gali bendrai paprašyti, kad Bendrijos lygmeniu sudaryti susitarimai būtų įgyvendinami Komisijos pasiūlymu priimtu Tarybos sprendimu.

(2) 2006 m. vasario 23 d. Tarptautinė darbo organizacija priėmė 2006 m. darbo jūroje konvenciją, norėdama sukurti bendrą darnią priemonę, apimančią kiek įmanoma visus naujausius galiojančiose tarptautinėse darbo jūroje konvencijose ir rekomendacijose išdėstytus standartus, taip pat pagrindinius principus, išdėstytus kitose tarptautinėse darbo konvencijose.

(3) Atsižvelgdama į 138 straipsnio 2 dalį, Komisija konsultavosi su administracija ir darbuotojais dėl tikslingumo keisti galiojantį Bendrijos teisyną jį pritaikant, sujungiant ar papildant pagal 2006 m. darbo jūroje konvenciją[7].

(4) Europos bendrijos laivų savininkų asociacija (ECSA) ir Europos transporto darbuotojų federacija (ETF) 2006 m. rugsėjo 29 d. pranešė Komisijai apie savo pageidavimą pradėti derybas pagal Sutarties 138 straipsnio 4 dalį.

(5) 2008 m. gegužės 19 d. minėtos organizacijos, norėdamos padėti sukurti visiems vienodas sąlygas visoje jūrų pramonėje, sudarė Susitarimą dėl 2006 m. darbo jūroje konvencijos; šiame susitarime ir jo priede pateikiamas bendras prašymas Komisijai įgyvendinti juos Komisijos pasiūlymu priimtu Tarybos sprendimu, atsižvelgiant į Sutarties 139 straipsnio 2 dalį.

(6) Susitarimas taikomas jūrininkams, dirbantiems valstybėje narėje registruotuose ir (arba) su valstybės narės vėliava plaukiojančiuose laivuose.

(7) Susitarimu iš dalies keičiamas Europos susitarimas dėl jūreivių darbo laiko organizavimo, kurį 1998 m. rugsėjo 30 d. sudarė Europos bendrijos laivų savininkų asociacija (ECSA) ir Europos Sąjungos transporto darbuotojų profesinių sąjungų federacija (FST).

(8) Todėl reikėtų atitinkamai iš dalies pakeisti 1999 m. birželio 21 d. Tarybos direktyvą, kurioje pateikiamas Europos susitarimas dėl jūreivių darbo laiko organizavimo[8], ir jos priedą.

(9) Taikant Sutarties 249 straipsnį, tinkama priemonė susitarimui įgyvendinti yra direktyva.

(10) Susitarimas įsigalios tuo pačiu metu kaip ir 2006 m. darbo jūroje konvencija, taip pat socialiniai partneriai pageidauja, kad šią direktyvą įgyvendinančios nacionalinės priemonės įsigaliotų ne anksčiau kaip 2006 m. darbo jūroje konvencijos įsigaliojimo dieną.

(11) Dėl bet kokių terminų, vartojamų susitarime, kurie nėra jame konkrečiai apibrėžti, šioje direktyvoje valstybėms narėms leidžiama nevaržomai juos apibrėžti pagal nacionalinę teisę ir praktiką, kaip ir kitų socialinės politikos direktyvų, kuriose vartojami panašūs terminai, atveju, su sąlyga, kad tos apibrėžtys atitinka susitarimo turinį.

(12) Tuo atveju, jei valstybės narės negali deramai pasiekti siūlomo veiksmo tikslų, o Bendrijos lygmeniu dėl veiksmo masto ar poveikio jų būtų pasiekta geriau, Bendrija gali priimti priemones pagal subsidiarumo principą, kaip išdėstyta Sutarties 5 straipsnyje; atsižvelgiant į proporcingumo principą, kaip išdėstyta tame straipsnyje, šioje direktyvoje nenumatyti jokie veiksmai, kurie nėra būtini siekiant tų tikslų.

(13) Komisija parengė savo pasiūlymą dėl direktyvos pagal savo 1998 m. gegužės 20 d. Komunikatą dėl socialinio dialogo derinimo ir skatinimo Bendrijos lygmeniu, atsižvelgdama į pasirašiusiųjų šalių atstovaujamumo statusą ir kiekvieno susitarimo punkto teisėtumą.

(14) Atsižvelgiant į Tarpinstitucinio susitarimo dėl geresnės teisėkūros 34 punktą, valstybės narės bus raginamos savo pačių ir Bendrijos interesų labui parengti savo lenteles, kuriose kiek įmanoma būtų parodoma šios direktyvos ir jos perkėlimo į nacionalinę teisę priemonių atitiktis, ir jas viešai paskelbti.

(15) Valstybės narės gali pavesti administracijai ir darbuotojams, jiems bendrai paprašius, įgyvendinti šią direktyvą, tik jeigu valstybės narės imasi visų būtinų priemonių, kad užtikrintų, kad jos bet kuriuo metu galėtų garantuoti pagal šią direktyvą siektinus rezultatus.

(16) Šios direktyvos nuostatos taikomos nepažeidžiant galiojančių konkretesnių ir (arba) didesnę apsaugą jūrininkams suteikiančių Bendrijos nuostatų, o ypač tų, kurios pateikiamos Bendrijos teisės aktuose.

(17) Turėtų būti užtikrinta atitiktis bendram darbdavio atsakomybės principui, kaip numatyta Pagrindų direktyvos 89/391/EEB[9] 5 straipsnyje, ypač jo 1 ir 3 dalyse.

(18) Ši direktyva negali būti naudojama bendro darbuotojų apsaugos lygio sumažinimui srityse, kurioms taikomas prie jos pridedamas susitarimas, pagrįsti.

(19) Šioje direktyvoje ir susitarime nustatyti būtinieji standartai; valstybėms narėms ir (arba) socialiniams partneriams turėtų būti suteikta galimybė toliau taikyti ar priimti palankesnes nuostatas.

(20) Komisija informavo Europos Parlamentą ir Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetą, atsižvelgdama į savo 1993 m. gruodžio 14 d. Komunikatą dėl susitarimo dėl socialinės politikos taikymo, nusiųsdama jiems šio pasiūlymo dėl direktyvos, kuriame pateikiamas susitarimas, tekstą.

(21) Ši priemonė atitinka pagrindines teises ir principus, išdėstytus Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, ypač jos 31 straipsnį, kuriame numatyta, kad visi darbuotojai turi teisę į tokias darbo sąlygas, kurios atitinka jo ar jos sveikatą, saugą ir orumą, turi teisę į didžiausio darbo valandų skaičiaus apribojimą, poilsiui per savaitę ir kasdien skirtą laiką, taip pat į metines apmokamas atostogas.

(22) Susitarimo įgyvendinimas padeda siekti Sutarties 136 straipsnyje numatytų tikslų,

PRIĖMĖ ŠIĄ DIREKTYVĄ:

1 straipsnis

Šia direktyva įgyvendinamas Susitarimas dėl Darbo jūroje konvencijos, kurį 2008 m. gegužės 19 d. sudarė organizacijos, atstovaujančios jūrų transporto sektoriaus administracijai ir darbuotojams (ECSA ir ETF), pateiktas priede.

2 straipsnis

Tarybos direktyvos 1999/63/EB priedas iš dalies keičiamas taip:

1. 1 punktas papildomas šia 3 dalimi:

„3. Iškilus abejonių, ar kurios nors kategorijos asmenys turi būti laikomi jūrininkais pagal šį susitarimą, klausimą sprendžia kiekvienos valstybės narės kompetentinga institucija, pasitarusi su laivų savininkų ir jūrininkų organizacijomis, kurioms šis klausimas aktualus. Tokiomis aplinkybėmis būtina tinkamai atsižvelgti į Tarptautinės darbo organizacijos generalinės konferencijos 94 (jūrų) sesijos rezoliuciją dėl informacijos apie profesines grupes.“

2. 2 punkto c ir d papunkčiai pakeičiami taip:

„c) jūrininkas – bet koks asmuo, įdarbintas, pasamdytas atlikti ar einantis bet kokias pareigas laive, kuriam taikomas šis susitarimas;

d) laivo savininkas – tai asmuo, kuriam priklauso laivas, arba bet kuri kita organizacija ar asmuo, pvz., valdytojas, atstovas ar laivo be įgulos frachtuotojas, kuris iš laivo savininko perėmė atsakomybę už laivo eksploatavimą ir kuris, prisiimdamas tokią atsakomybę, sutiko perimti visas laivo savininkams tenkančias pareigas bei atsakomybę pagal šį susitarimą, nepaisant to, ar kurios nors laivo savininko pareigos ar atsakomybė tenka kokiai kitai organizacijai ar asmenims.“

3. 6 punktas pakeičiamas taip:

„1. Jūrininkams iki 18 metų draudžiama dirbti naktį. Šiame standarte „naktis“ apibrėžiama pagal nacionalinę teisę ir praktiką. Ji apima bent devynių valandų laikotarpį, kuris prasideda ne vėliau kaip vidurnaktį ir baigiasi ne anksčiau kaip 5 val. ryto.

2. Kompetentinga institucija gali nustatyti griežto reikalavimo laikytis naktinio darbo apribojimo išimtį , jeigu:

a) tai pakenktų veiksmingam jūrininkų mokymui pagal nustatytas programas ir grafikus, arba

b) pagal konkretų pareigų ar pripažintos mokymo programos pobūdį būtina, kad jūrininkai, kuriems taikoma išimtis, atliktų pareigas naktį, o institucija, pasitarusi su atitinkamomis laivų savininkų ir jūrininkų organizacijomis, nustato, kad darbas nepakenks jų sveikatai ar gerovei.

3. Jūrininkų iki 18 metų įdarbinimas, samda ar darbas draudžiamas, jei darbas gali pakenkti jų sveikatai ar saugai. Tokias darbo rūšis nustato nacionaliniai įstatymai ar kiti teisės aktai arba kompetentinga institucija, pasitarusi su atitinkamomis laivų savininkų ir jūrininkų organizacijomis, laikantis atitinkamų tarptautinių standartų.“

4. 13 punktas pakeičiamas taip:

„1. Jūrininkai gali dirbti laive tik jei jiems išduodama tinkamumą eiti pareigas patvirtinanti medicinos pažyma.

2. Gali būti leidžiamos tik šiame susitarime numatytos išimtys.

3. Kompetentinga institucija reikalauja, kad jūrininkai, prieš pradėdami dirbti laive, turėtų galiojančią medicin os pažymą, liudijančią, kad jie gali atlikti pareigas, kurias jiems priklauso atlikti jūroje.

4. Kompetentinga institucija, siekdama užtikrinti, kad medicininės pažymos rodytų tikrąją jūrininkų sveikatos būklę, atsižvelgiant į jų atliekamas pareigas, pasitarusi su atitinkamomis laivų savininkų ir jūrininkų organizacijomis ir tinkamai atsižvelgdama į galiojančias tarptautines gaires, nustato medicininės apžiūros ir medicininės pažymos pobūdį.

5. Šis susitarimas nepažeidžia 1978 m. Tarptautinės konvencijos dėl jūrininkų mokymo, sertifikavimo ir budėjimo sargyboje standartų su pakeitimais (toliau – STCW). Kompetentinga institucija pripažįsta pagal STCW reikalavimus šio punkto 1 ir 2 dalies tikslu išduotą medicininę pažymą. Jei jūrininkams netaikoma STCW, vienodai pripažįstama tų reikalavimų esmę atitinkanti medicininė pažyma.

6. Medicinines pažymas išduoda tinkamai kvalifikuotas praktikuojantis gydytojas arba, jei pažyma išduodama tik dėl regėjimo, ją išduoda asmuo, pripažintas kompetentingos institucijos kvalifikuotu išduoti tokią pažymą. Praktikuojantys gydytojai, atlikdami medicininę apžiūrą ir darydami medicininę išvadą, profesiniu požiūriu turi būti visiškai nepriklausomi.

7. Jūrininkams, kuriems buvo atsisakyta išduoti medicininę pažymą arba buvo apribota jų galimybė dirbti, ypač laiko, darbo srities ar veiklos vietos atžvilgiu, suteikiama kito nepriklausomo praktikuojančio gydytojo ar nepriklausomo medicinos eksperto atliekamos papildomos sveikatos patikros galimybė.

8. Kiekvienoje medicin os pažymoje visų pirma nurodoma:

a) jūrininko klausa ir rega, taip pat spalvinė rega, jei jūrininkas dirbs tokį darbą, kurį atliekant netinkama spalvinė rega gali turėti įtakos darbo kokybei, yra patenkinamos būklės; ir

b) jūrininkas nėra tokios medicininės būklės, kuri gali pablogėti jam tarnaujant jūroje ar dėl jos jūrininkas gali tapti netinkamas tokiai tarnybai arba ji keltų pavojų kitų laive esančių asmenų sveikatai.

9. Išskyrus atvejus, kai dėl konkrečių atitinkamo jūrininko pareigų ar pagal STCW reikalaujama trumpesnio laikotarpio:

a) medicin os pažyma galioja ilgiausiai dvejus metus, nebent jūrininkui dar nėra 18 metų, tokiu atveju ilgiausias pažymos galiojimo laikotarpis yra vieneri metai;

b) pažyma dėl spalvinės regos galioja ilgiausiai šešerius metus.

10. Skubiais atvejais kompetentinga institucija gali leisti jūrininkui dirbti be galiojančios medicininės pažymos iki kito sustojimo uoste, kur jūrininkas gali gauti kvalifikuoto praktikuojančio gydytojo medicininę pažymą, su sąlyga, kad:

a) tokio leidimo laikotarpis neviršija trijų mėnesių; ir

b) jūrininkas turi medicin os pažymą, kurios galiojimas neseniai pasibaigė.

11. Jei pažymos galiojimas pasibaigia kelionės metu, pažyma toliau galioja iki kito sustojimo uoste, kur jūrininkas gali gauti kvalifikuoto praktikuojančio gydytojo medicininę pažymą, su sąlyga, kad tas laikotarpis neviršija trijų mėnesių.

12. Jūrininkų, dirbančių laivuose, kurie paprastai vyksta į tarptautines keliones, medicininės pažymos turi būti pateikiamos bent anglų kalba.

13. Atliktino sveikatos patikrinimo pobūdis bei duomenys, kurie turi būti nurodyti medicininėje pažymoje, nustatomi pasitarus su atitinkamomis laivų savininkų ir jūrininkų organizacijomis.

14. Visų jūrininkų sveikata reguliariai tikrinama. Budintys darbuotojai, turintys sveikatos problemų, gydytojo patvirtinimu atsiradusių dėl jų atliekamo naktinio darbo, jei įmanoma, perkeliami į dieninį darbą, kurį dirbti jie yra tinkami.

15. 13 ir 14 dalyse nurodytas sveikatos patikrinimas yra nemokamas ir atitinkama informacija apie paciento sveikatos būklę yra slapta. Tokie sveikatos patikrinimai gali būti atliekami pagal nacionalinę sveikatos priežiūros sistemą.“

5. 16 punktas pakeičiamas taip:

„Kiekvienas jūrininkas turi teisę į mokamas kasmetines atostogas. Kasmetinės atostogos su teise į užmokestį apskaičiuojamos pagal trumpiausią 2,5 kalendorinių dienų skaičių už darbo mėnesį ir proporcingai už ne visus dirbtus mėnesius.

Minimalus mokamų kasmetinių atostogų laikotarpis negali būti pakeistas kompensacija, išskyrus atvejus, kai nutraukiami darbo santykiai.“

3 straipsnis

1. Valstybės narės gali toliau taikyti arba priimti palankesnes nuostatas, nei nustatytos šioje direktyvoje.

2. Šios direktyvos įgyvendinimas jokiu būdu nesuteikia pakankamo pagrindo mažinti bendrąjį darbuotojų apsaugos lygį tose srityse, kuriose taikoma ši direktyva. Tai nepažeidžia valstybių narių ir (arba) administracijos ir darbuotojų teisės keičiantis aplinkybėms nustatyti kitokias nei šios direktyvos priėmimo metu galiojusias teisines, normines ar sutartines priemones, su sąlyga, kad visada laikomasi šioje direktyvoje nustatytų būtinųjų reikalavimų.

3. Šios direktyvos taikymas ir (arba) aiškinimas nepažeidžia jokių Bendrijos ar nacionalinių nuostatų, papročių ar praktikos, numatančių palankesnes sąlygas atitinkamiems jūrininkams.

4. A4.2 standarto 5 dalies b punkto nuostatos neturi įtakos darbdavio atsakomybės principui, kaip numatyta Direktyvos 89/391/EEB 5 straipsnyje.

4 straipsnis

Valstybės narės nustato, kokios nuobaudos taikomos pažeidus nacionalines nuostatas, priimtas pagal šią direktyvą. Nuobaudos turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios. Valstybės narės praneša apie šias nuostatas Komisijai iki 5 straipsnio 1 dalyje nustatytos datos, taip pat laiku praneša apie bet kokius tolesnius jų pakeitimus.

5 straipsnis

1. Valstybės narės ne vėliau kaip per dvylikos mėnesių nuo šios direktyvos įsigaliojimo datos priima įstatymus ir kitus teisės aktus, kuriems įsigaliojus įgyvendinama ši direktyva, arba užtikrina, kad administracija ir darbuotojai susitarimu būtų ėmęsi reikiamų priemonių.

2. Valstybės narės, priimdamos nuostatas, daro jose nuorodą į šią direktyvą, arba tokia nuoroda daroma jas oficialiai skelbiant. Nuorodos darymo tvarką nustato valstybės narės. Jos nedelsdamos pateikia Komisijai tų nuostatų tekstus ir tų nuostatų ir šios direktyvos atitikties lentelę.

3. Valstybės narės pateikia Komisijai pagrindinių nacionalinės teisės nuostatų, kurias jie priima šios direktyvos taikymo srityje, tekstą.

6 straipsnis

Ši direktyva įsigalioja [*] [„*“ – 2006 m. darbo jūroje konvencijos įsigaliojimo data].

7 straipsnis

Ši direktyva skirta valstybėms narėms.

Priimta Briuselyje […]

Tarybos vardu

Pirmininkas […]

PRIEDAS: Europos bendrijos laivų savininkų asociacijos (ECSA) IR Europos transporto darbuotojų federacijos (ETF) susitarimas dėl 2006 m. darbo jūroje konvencijos

PREAMBULĖ

Susitarimą pasirašančiosios šalys

Kadangi pagal Tarptautinės darbo organizacijos (toliau – TDO) 2006 m. Darbo jūroje konvenciją (toliau – Konvencija) reikalaujama, kad kiekviena šalis įsitikintų, jog jos įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatos pagal Konvenciją atitinka pagrindines teises į laisvę jungtis į asociacijas ir veiksmingą teisės į kolektyvines derybas pripažinimą, bet kokio priverčiamojo ar privalomojo darbo draudimą, veiksmingą vaikų darbo ir diskriminavimo darbe bei profesinėje srityje panaikinimą;

kadangi Konvencijoje nustatyta, kad kiekvienas jūrininkas turi teisę į saugią ir patikimą darbo vietą, atitinkančią saugos standartus, teisę į sąžiningas užimtumo sąlygas, tinkamas darbo ir gyvenimo sąlygas ir sveikatos apsaugą, medicininę priežiūrą, socialinės paramos priemones bei kitokius socialinės apsaugos būdus;

kadangi pagal Konvenciją reikalaujama, kad šalys pagal savo jurisdikciją užtikrintų, jog pirmesnėje šios preambulės pastraipoje nurodytos jūrininkų darbo ir socialinės teisės būtų įgyvendintos visiškai ir laikantis Konvencijos reikalavimų. Jas įgyvendinti galima nacionaliniais įstatymais ar kitais teisės aktais, taikant galiojančias kolektyvines sutartis ar kitokias priemones, arba praktinėmis priemonėmis, nebent Konvencijoje būtų nustatyta kitaip;

kadangi susitarimą pasirašiusios šalys nori atkreipti ypatingą dėmesį į „Darbo jūroje konvencijos taisyklių ir kodekso paaiškinimus“, kuriuose nurodomos Konvencijos forma ir struktūra;

atsižvelgdamos į Europos bendrijos steigimo sutartį (toliau – Sutartis) ir ypač į jos 137, 138 ir 139 straipsnius;

kadangi Sutarties 139 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Bendrijos lygmeniu sudaryti susitarimai gali būti įgyvendinami juos pasirašiusioms šalims bendrai paprašius, remiantis Komisijos siūlymu priimtu Tarybos sprendimu;

kadangi pasirašiusios šalys to prašo;

kadangi tinkama Susitarimo įgyvendinimo priemonė yra direktyva, kaip apibrėžta Sutarties 249 straipsnyje, privaloma valstybėms narėms rezultato, kurį reikia pasiekti, atžvilgiu, bet nacionalinės valdžios institucijos pasirenka jos įgyvendinimo būdus; pagal Konvencijos VI straipsnį TDO narės gali įgyvendinti priemones, kurios, jų manymu, yra iš esmės lygiavertės Konvencijos standartams ir skirtos visiškai pasiekti bendrą Konvencijos tikslą ir įgyvendinti paskirtį bei minėtas Konvencijos nuostatas; todėl įgyvendinant Susitarimą direktyva ir Konvencijos „esminio lygiavertiškumo“ principu siekiama leisti valstybėms narėms įgyvendinti teises ir principus taip, kaip numatyta Konvencijos VI straipsnio 3 ir 4 dalyse,

Susitarė:

APIBRĖŽTYS IR TAIKYMO SRITIS

1. Šiame susitarime, nebent konkrečiose nuostatose būtų nustatyta kitaip, sąvoka:

a) kompetentinga institucija – tai ministras, vyriausybės departamentas ar kita valstybės narės paskirta institucija, turinti įgaliojimus leisti ir įgyvendinti taisykles, įsakymus ar kitokias instrukcijas, turinčias įstatymo galią atitinkamos nuostatos dalyko atžvilgiu;

b) bendrasis tonažas – tai bendrasis tonažas, apskaičiuotas pagal 1969 m. Tarptautinės konvencijos dėl laivų matmenų nustatymo I priede esančias tonažo nustatymo taisykles ar bet kurią kitą ją pakeičiančią konvenciją; laivų, kuriems taikoma Tarptautinės jūrų organizacijos patvirtinta laikinoji tonažo nustatymo schema, bendrasis tonažas yra tas, kuris įtrauktas į Tarptautinio tonažo pažymėjimo (1969) PASTABŲ skiltį;

c) jūrininkas – bet koks asmuo, įdarbintas, pasamdytas atlikti ar einantis bet kokias pareigas laive, kuriam taikomas šis susitarimas;

d) jūrininko darbo sutartis apima tiek darbo sutartį, tiek samdos sutarties straipsnius;

e) laivas – tai laivas, išskyrus tik vidaus vandenimis arba uždarais ar greta esančiais vandenimis ar vandens plotais, kuriems taikomos uosto taisyklės, plaukiojančius laivus;

f) laivo savininkas – tai asmuo, kuriam priklauso laivas, arba bet kuri kita organizacija ar asmuo, pvz., valdytojas, atstovas ar laivo be įgulos frachtuotojas, kuris iš laivo savininko perėmė atsakomybę už laivo eksploatavimą ir kuris, prisiimdamas tokią atsakomybę, sutiko perimti visas laivo savininkams tenkančias pareigas bei atsakomybę pagal šį susitarimą, nepaisant to, ar kurios nors laivo savininko pareigos ar atsakomybė tenka kokiai kitai organizacijai ar asmenims.

2. Išskyrus atvejus, kai aiškiai nustatyta kitaip, šis susitarimas taikomas visiems jūrininkams.

3. Iškilus abejonių, ar kurios nors kategorijos asmenys turi būti laikomi jūrininkais pagal šį susitarimą, klausimą sprendžia kiekvienos valstybės narės kompetentinga institucija, pasitarusi su laivų savininkų ir jūrininkų organizacijomis, kurioms šis klausimas aktualus. Tokiomis aplinkybėmis būtina tinkamai atsižvelgti į Tarptautinės darbo organizacijos generalinės konferencijos 94 (jūrų) sesijos rezoliuciją dėl informacijos apie profesines grupes.

4. Išskyrus atvejus, kai aiškiai nustatyta kitaip, šis susitarimas taikomas visiems laivams, nepaisant to, ar jų savininkas yra valstybė, ar privatus asmuo, naudojamiems įprastai komercinei veiklai, išskyrus laivus, naudojamus žvejybai ar panašiai veiklai, ir tradicinės konstrukcijos laivus, pavyzdžiui, vienstiebius kabotažinius laivus ir džonkas. Šis susitarimas netaikomas karo ar pagalbiniams laivams.

5. Jei kyla abejonių, ar šis susitarimas taikomas konkrečiam laivui ar laivų kategorijai, klausimą sprendžia kiekvienos valstybės narės kompetentinga institucija, pasitarusi su atitinkamomis laivų savininkų ir jūrininkų organizacijomis.

TAISYKLĖS IR STANDARTAI

1 ANTRAŠTINĖ DALIS. BŪTINIEJI JŪRININKŲ DARBO LAIVE REIKALAVIMAI

1.1 taisyklė – minimalus amžius

1. Laive negali dirbti, būti įdarbintas ar pasamdytas asmuo, kuriam nėra suėjęs minimalus nustatytas amžius.

2. Šiame susitarime nustatytomis aplinkybėmis reikalaujama didesnio minimalaus amžiaus.

1.1 standartas – minimalus amžius

Minimalų amžių reglamentuoja 1999 m. birželio 21 d. Tarybos direktyva 1999/63/EB (bus iš dalies keičiama) dėl europinio susitarimo dėl jūreivių darbo laiko organizavimo (bus iš dalies keičiamas pagal šio susitarimo A priedą).

1.2 taisyklė – medicininė pažyma

Medicinines pažymas reglamentuoja 1999 m. birželio 21 d. Tarybos direktyva 1999/63/EB (bus iš dalies keičiama) dėl europinio susitarimo dėl jūreivių darbo laiko organizavimo (bus iš dalies keičiamas pagal šio susitarimo A priedą).

1.3 taisyklė – mokymas ir kvalifikacija

1. Jūrininkams leidžiama dirbti laive tik jei jie yra išmokyti ar turi patvirtinimą, kad yra kompetentingi ar kitaip kvalifikuoti atlikti savo pareigas.

2. Jūrininkams leidžiama dirbti laive tik jei jie sėkmingai baigė asmens saugos laive mokymus.

3. Mokymas ir sertifikavimas pagal Tarptautinės jūrų organizacijos patvirtintus privalomuosius dokumentus laikomas atitinkančiu šios taisyklės 1 ir 2 dalių reikalavimus.

2 ANTRAŠTINĖ DALIS. ĮDARBINIMO SĄLYGOS

2.1 taisyklė – jūrininkų darbo sutartys

1. Jūrininko įdarbinimo sąlygos nustatomos ar nurodomos aiškioje rašytinėje teisiškai galiojančioje ir vykdytinoje sutartyje ir atitinka šiame susitarime nustatytus standartus.

2. Dėl jūrininko darbo sutarties jūrininkas susitaria tokiomis sąlygomis, kurios užtikrina jūrininkui galimybę persvarstyti sutarties sąlygas, konsultuotis dėl jų ir laisva valia sutikti su tokiomis sąlygomis prieš pasirašant darbo sutartį.

3. Kiek tai yra suderinama su valstybių narių nacionaline teise ir praktika, jūrininkų darbo sutartys laikomos apimančiomis visas galiojančias kolektyvines sutartis.

A2.1 standartas – jūrininkų darbo sutartys

1. Kiekviena valstybė narė priima įstatymus ar kitus teisės aktus, pagal kuriuos reikalaujama, kad su jos vėliava plaukiojantys laivai atitiktų tokius reikalavimus:

a) jūrininkai, dirbantys su valstybės narės vėliava plaukiojančiuose laivuose, turi jūrininko ir laivo savininko ar jo atstovo pasirašytą jūrininko darbo sutartį (arba, jei jie nėra pagal darbo sutartį dirbantys darbuotojai, sutartinių ar panašių santykių įrodymą), kurioje būtų nustatytos tinkamos darbo ir gyvenimo laive sąlygos, kaip to reikalaujama pagal šį susitarimą;

b) jūrininko darbo sutartį pasirašantiems jūrininkams suteikiama galimybė išnagrinėti darbo sutartį ir konsultuotis dėl jos prieš pasirašant, taip pat taikomos kitos priemonės, būtinos užtikrinti, kad jie sudarytų sutartį laisva valia, gerai suprasdami savo teises ir įsipareigojimus;

c) laivo savininkas ir jūrininkas turi po vieną pasirašytą jūrininko darbo sutarties originalą;

d) imamasi priemonių užtikrinti, kad jūrininkai galėtų laive nesunkiai gauti aiškią informaciją apie savo įdarbinimo sąlygas, įskaitant laivo kapitoną, ir kad su tokia informacija, įskaitant jūrininko darbo sutarties kopiją, galėtų susipažinti kompetentingos institucijos pareigūnai, įskaitant tos valstybės, į kurias plauks laivas, uosto pareigūnus; ir

e) jūrininkams pateikiamas dokumentas, kuriame nurodyti įdarbinimo laive duomenys.

2. Jei kolektyvinė sutartis sudaro visą jūrininko darbo sutartį ar jos dalį, vienas tos sutarties egzempliorius saugomas laive. Jei jūrininko darbo sutarties ir galiojančios kolektyvinės sutarties kalba nėra anglų, laive anglų kalba (išskyrus laivus, plaukiojančius tik šalies viduje) saugoma:

a) tipinės sutarties kopija ir

b) tos kolektyvinės sutarties dalys, kurioms taikoma uosto valstybės patikra.

3. Šio standarto 1 dalies e punkte nurodytame dokumente nepateikiama jokios informacijos apie jūrininko darbo kokybę ar darbo užmokestį. Dokumento formą, jame pateiktinus duomenis ir tokių duomenų įrašymo būdą nustato nacionalinė teisė.

4. Kiekviena valstybė narė priima įstatymus ir kitus teisės aktus, kuriuose nurodomi klausimai, kurie turi būti įtraukti į jūrininkų darbo sutartis, reglamentuojamas jos nacionalinės teisės. Jūrininkų darbo sutartyse visais atvejais yra tokie duomenys:

a) jūrininko visas vardas, pavardė, gimimo data arba amžius ir gimimo vieta;

b) laivo savininko pavadinimas (vardas, pavardė) ir adresas;

c) jūrininko darbo sutarties sudarymo vieta ir data;

d) jūrininko pareigos, kurioms jis priimamas į darbą;

e) jūrininko darbo užmokesčio dydis arba, jei taikytina, jo apskaičiavimo formulė;

f) mokamų kasmetinių atostogų trukmė arba, jei taikytina, jų apskaičiavimo formulė;

g) sutarties nutraukimas ir nutraukimo sąlygos, taip pat:

i) jei sutartis neterminuota, sąlygos, suteikiančios bet kuriai šaliai teisę ją nutraukti, taip pat būtinas įspėjimo laikotarpis, kuris laivo savininkui negali būti trumpesnis nei jūrininkui;

ii) jei sutartis terminuota, jos pabaigos data; ir

iii) jei sutartis sudaryta vienam reisui, paskirties uostas ir laikas, kuris turi praeiti nuo atvykimo iki jūrininko atleidimo;

h) sveikatos ir socialinio draudimo išmokos, kurias jūrininkui turi mokėti laivo savininkas;

i) jūrininko repatriacijos teisė;

j) nuoroda į kolektyvinę sutartį, jei taikytina; ir

k) kiti duomenys, kurių gali būti reikalaujama pagal nacionalinę teisę.

5. Kiekviena valstybė narė priima įstatymus ar kitus teisės aktus, nustatančius trumpiausius terminus jūrininkams ir laivų savininkams įspėti apie jūrininko darbo sutarties nutraukimą prieš terminą. Šie trumpiausi terminai nustatomi pasitarus su atitinkamomis laivų savininkų ir jūrininkų organizacijomis, tačiau toks laikotarpis negali būti trumpesnis nei septynios dienos.

6. Trumpesnis už minimalų įspėjimo terminas gali būti leidžiamas aplinkybėmis, kurios pagal nacionalinius įstatymus ar kitus teisės aktus ar galiojančias kolektyvines sutartis pripažįstamos pateisinančiomis darbo sutarties nutraukimą taikant trumpesnį įspėjimo terminą arba be įspėjimo. Nustatydama tokias aplinkybes, kiekviena valstybė narė užtikrina, kad būtų atsižvelgiama į jūrininko būtinybę nutraukti darbo sutartį dėl šeiminių ar kitų neatidėliotinų priežasčių, taikant trumpesnį įspėjimo terminą arba be įspėjimo, nenustatant už tai sankcijų.

2.3 taisyklė – darbo ir poilsio laikas

Jūrininkų darbo ir poilsio laiką reglamentuoja 1999 m. birželio 21 d. Tarybos direktyva 1999/63/EB (bus iš dalies keičiama) dėl europinio susitarimo dėl jūreivių darbo laiko organizavimo (bus iš dalies keičiamas pagal šio susitarimo A priedą).

2.4 taisyklė – teisė į atostogas

1. Kiekviena valstybė narė reikalauja, kad laivuose, plaukiojančiuose su jos vėliava, dirbantiems jūrininkams būtų suteikiamos mokamos kasmetinės atostogos atitinkamomis sąlygomis pagal šį susitarimą ir 1999 m. birželio 21 d. Tarybos direktyvą 1999/63/EB (bus iš dalies keičiama) dėl europinio susitarimo dėl jūreivių darbo laiko organizavimo (bus iš dalies keičiamas pagal šio susitarimo A priedą).

2. Jūrininkams suteikiama teisė išlipti į krantą dėl jų sveikatos, gerovės ir atsižvelgiant į jų einamų pareigų reikalavimus, susijusius su darbu.

2.5 taisyklė – repatriacija

1. Jūrininkai turi teisę būti repatrijuoti, nenaudodami tam savo lėšų.

2. Kiekviena valstybė narė reikalauja, kad su jos vėliava plaukiojantys laivai užtikrintų finansinį saugumą, siekdami garantuoti tinkamą jūrininkų repatriaciją.

A2.5 standartas – repatriacija

1. Kiekviena valstybė narė užtikrina, kad su jos vėliava plaukiojančių laivų jūrininkai turėtų teisę į repatriaciją tokiomis aplinkybėmis:

a) jei jūrininko darbo sutartis baigiasi jam būnant užsienyje;

b) jei jūrininko darbo sutartį nutraukia:

i) laivo savininkas arba

ii) jūrininkas dėl pateisinamų priežasčių; taip pat

c) jei jūrininkas nebegali eiti savo pareigų pagal darbo sutartį arba jei konkrečiomis aplinkybėmis iš jūrininko negalima tikėtis, kad jis eis savo pareigas.

2. Kiekviena valstybė narė užtikrina, kad jos įstatymuose, kituose teisės aktuose arba kitose priemonėse ar kolektyvinėse sutartyse būtų atitinkamos nuostatos, reglamentuojančios:

a) aplinkybes, kuriomis jūrininkai turi teisę į repatriaciją pagal šio standarto 1 dalies b ir c punktus;

b) ilgiausią tarnybos laive laiką, kuriam pasibaigus jūrininkas turi teisę į repatriaciją (toks laikotarpis negali būti trumpesnis nei 12 mėnesių); ir

c) konkrečias teises, kurias laivų savininkai suteikia repatriacijos atveju, įskaitant tas, kurios susijusios su repatriacijos paskirties vietomis, transporto rūšimis, padengiamomis išlaidomis ir kitomis priemonėmis, kurių turi imtis laivų savininkai.

3. Kiekviena valstybė narė draudžia laivų savininkams reikalauti iš jūrininkų iš anksto apmokėti repatriacijos išlaidas tik įsidarbinus ar išskaičiuoti repatriacijos išlaidas iš jūrininko darbo užmokesčio ar kitokių jam priklausančių išmokų, nebent jei jūrininkas pagal nacionalinius įstatymus, kitus teisės aktus arba priemones ar galiojančias kolektyvines sutartis būtų pripažintas šiurkščiai pažeidusiu jūrininko darbo įsipareigojimus.

4. Nacionaliniai įstatymai ir kiti teisės aktai neapriboja jokios laivo savininko teisės susigrąžinti repatriacijos išlaidas pagal sutartis su trečiaisiais asmenimis.

5. Jei laivo savininkas nepasirūpina į repatriaciją teisę turinčių jūrininkų repatriacija ar nepadengia repatriacijos išlaidų:

a) kompetentinga valstybės narės, su kurios vėliava plaukioja laivas, institucija pasirūpina atitinkamų jūrininkų repatriacija; jei ji to nepadaro, valstybė, iš kurios jūrininkai turi būti repatrijuoti, ar valstybė, kurios piliečiai jie yra, gali pasirūpinti jų repatriacija ir susigrąžinti išlaidas iš tos valstybės, su kurios vėliava plaukioja laivas;

b) valstybė narė, su kurios vėliava plaukioja laivas, iš laivo savininko susigrąžina dėl jūrininkų repatriacijos patirtas išlaidas;

c) repatriacijos išlaidos jokiu atveju netenka jūrininkams, išskyrus šio standarto 3 dalyje numatytą atvejį.

6. Atsižvelgdama į galiojančius tarptautinius dokumentus, įskaitant 1999 m. Tarptautinę laivų arešto konvenciją, repatriacijos išlaidas sumokėjusi valstybė narė gali sulaikyti arba prašyti sulaikyti atitinkamo laivo savininko laivus, kol bus grąžintos išlaidos pagal šio standarto 5 dalį.

7. Kiekviena valstybė narė palengvina į jos uostus atplaukiančiuose ar pro jos teritorinius ar vidaus vandenis praplaukiančiuose laivuose tarnaujančių jūrininkų repatriaciją ir jų pakeitimą laive.

8. Valstybė narė neatsisako įgyvendinti jūrininko teisės į repatriaciją dėl laivo savininko finansinių aplinkybių ar dėl jo negalėjimo ar nenoro pakeisti jūrininką.

9. Kiekviena valstybė narė reikalauja, kad su jos vėliava plaukiojančiuose laivuose būtų galiojančių nacionalinių nuostatų, reglamentuojančių repatriaciją, kopija atitinkama kalba ir kad jūrininkai galėtų su ja susipažinti.

2.6 taisyklė – kompensacija jūrininkui dėl laivo praradimo ar jam nuskendus

Jūrininkai turi teisę gauti tinkamą kompensaciją dėl traumos, nuostolių ar nedarbo dėl laivo praradimo arba jam nuskendus.

A2.6 standartas – kompensacija jūrininkui dėl laivo praradimo ar jam nuskendus

1. Kiekviena valstybė narė nustato taisykles, užtikrinančias, kad kiekvieną kartą praradus laivą ar jam nuskendus laivo savininkas išmokėtų kiekvienam laivo jūrininkui kompensaciją dėl nedarbo, mokamą praradus laivą ar jam nuskendus.

2. Šio standarto 1 dalyje nurodytos taisyklės neapriboja jokių kitų jūrininko teisių, kurias jis gali turėti pagal atitinkamos valstybės narės nacionalinę teisę dėl nuostolių ar sužalojimų, patirtų praradus laivą ar jam nuskendus.

2.7 taisyklė – laivo įgulos komplektavimo normos

Nuostatos dėl pakankamo, saugaus ir veiksmingo laivo įgulos komplektavimo įtvirtintos 1999 m. birželio 21 d. Tarybos direktyvoje 1999/63/EB (bus iš dalies keičiama) dėl europinio susitarimo dėl jūreivių darbo laiko organizavimo (bus iš dalies keičiamas pagal šio susitarimo A priedą).

2.8 taisyklė – jūrininkų karjeros raida, kvalifikacijos kėlimas ir užimtumo galimybės

Kiekviena valstybė narė nustato nacionalinę politiką, skatinančią užimtumą jūrų sektoriuje, taip pat jos teritorijoje gyvenančių jūrininkų karjeros raidą ir kvalifikacijos kėlimą bei didesnes užimtumo galimybes.

A2.8 standartas – jūrininkų karjeros raida, kvalifikacijos kėlimas ir užimtumo galimybės

1. Kiekviena valstybė narė nustato nacionalinę politiką, skatinančią jūrininkų karjeros raidą, kvalifikacijos kėlimą ir užimtumo galimybes, siekiant aprūpinti jūrų sektorių nuolatine ir kompetentinga darbo jėga.

2. Šio standarto 1 dalyje nurodytos politikos tikslas – padėti jūrininkams didinti savo kompetenciją, kvalifikaciją ir užimtumo galimybes.

3. Kiekviena valstybė narė, pasitarusi su atitinkamomis laivų savininkų ir jūrininkų organizacijomis, nustato aiškius jūrininkų, kurių pareigos laive visų pirma susijusios su saugiu laivo eksploatavimu ir navigacija, profesinio orientavimo, švietimo ir mokymo tikslus, įskaitant nuolatinį mokymą.

3 ANTRAŠTINĖ DALIS. APGYVENDINIMAS, POILSIO SĄLYGOS, MAISTAS IR MAITINIMAS

A3.1 standartas – apgyvendinimas ir poilsio sąlygos

1. Laivuose, reguliariai įplaukiančiuose į uostus, kuriuose gausu uodų, įrengiami atitinkami įrenginiai pagal kompetentingos institucijos reikalavimus.

2. Atitinkamos jūrininkų poilsio sąlygos, patogumai ir paslaugos, pritaikytos prie jūrininkų, privalančių gyventi ir dirbti laivuose, specialių poreikių, užtikrinamos laive visiems jūrininkams, atsižvelgiant į sveikatą ir saugą bei nelaimingų atsitikimų prevenciją reglamentuojančias nuostatas.

3. Kompetentinga institucija reikalauja, kad laivo kapitonas laive dažnai atliktų patikras arba jos būtų atliekamos pagal laivo kapitono įgaliojimą, siekiant užtikrinti, kad jūrininko gyvenamosios patalpos būtų švarios, tinkamos gyventi ir geros būklės. Kiekvienos tokios patikros rezultatai fiksuojami ir sudaromos sąlygos juos peržiūrėti.

4. Laivuose, kuriuose nediskriminuojant būtina atsižvelgti į skirtingus religinius ir socialinius įpročius turinčių jūrininkų interesus, kompetentinga institucija, pasitarusi su atitinkamomis laivų savininkų ir jūrininkų organizacijomis, gali leisti sąžiningai taikomus nukrypimus nuo šio standarto, su sąlyga, kad dėl tokių nukrypimų bendros sąlygos netaps mažiau palankios, nei tos, kurios būtų užtikrinamos taikant šį standartą.

3.2 taisyklė – maistas ir maitinimas

1. Kiekviena valstybė narė užtikrina, kad su jos vėliava plaukiojančiuose laivuose būtų tiek tinkamos kokybės ir maistinės vertės maisto ir geriamojo vandens, kad adekvačiai atitiktų laivo poreikius ir skirtingas kultūrines bei religines aplinkybes.

2. Kol jūrininkai dirba laive, maistas jiems tiekiamas nemokamai.

3. Už maisto ruošimą atsakingi laivo virėjais dirbantys jūrininkai yra išmokyti ir kvalifikuoti atlikti savo pareigas laive.

A3.2 standartas – maistas ir maitinimas

1. Kiekviena valstybė narė priima įstatymus ir kitus teisės aktus ar imasi kitų priemonių, kad užtikrintų būtinuosius maisto ir geriamojo vandens kiekio ir kokybės standartus bei maitinimo standartus, taikomus su jos vėliava plaukiojančių laivų jūrininkams pateikiamam maistui ir imasi šviečiamosios veiklos, siekdama didinti informuotumą apie šioje dalyje nurodytus standartus ir skatinti jų įgyvendinimą.

2. Kiekviena valstybė narė užtikrina, kad su jos vėliava plaukiojantys laivai atitiktų šiuos būtinuosius standartus:

a) maisto ir geriamojo vandens atsargos, atsižvelgiant į jūrininkų skaičių laive, jų religinius ir kultūrinius įpročius, susijusius su maistu, kelionės trukmę ir pobūdį, yra tinkamos kiekio, maistinės vertės, kokybės ir įvairovės požiūriu;

b) maitinimo skyrius yra organizuotas ir įrengtas taip, kad jūrininkams galima būtų tiekti tinkamą, įvairų ir maistingą, higieniškai paruoštą ir patiekiamą maistą; ir

c) maitinimo srityje dirbantys darbuotojai yra tinkamai išmokyti ar instruktuoti pagal pareigas.

3. Laivų savininkai užtikrina, kad laivo virėjais dirbantys jūrininkai būtų išmokyti, kvalifikuoti ir pripažinti kompetentingais atlikti savo pareigas pagal atitinkamos valstybės narės įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytus reikalavimus.

4. Šio standarto 3 dalyje nustatyti reikalavimai apima kompetentingos institucijos patvirtintų ar pripažintų mokymo kursų baigimo reikalavimą. Tokie kursai apima praktinį maisto ruošimą, maisto ir asmens higieną, maisto saugojimą, atsargų kontrolę, aplinkos apsaugą bei maitinimo saugą ir sveikatą.

5. Laivuose, kuriuose nustatytas laivo įgulos narių skaičius yra mažesnis nei dešimt asmenų ir kompetentinga institucija dėl įgulos dydžio ar specialių eksploatavimo ypatybių negali reikalauti įdarbinti reikiamą kvalifikaciją turintį virėją, bet kuris laivo virtuvėje maistą ruošiantis asmuo išmokomas ar instruktuojamas, įskaitant tokias sritis, kaip maistas ir asmens higiena, taip pat maisto tvarkymas ir saugojimas laive.

6. Išimtinio būtinumo aplinkybėmis kompetentinga institucija gali išduoti lengvatinį leidimą neturinčiam reikiamos kvalifikacijos virėjui dirbti virėju konkrečiame laive konkretų ribotą laikotarpį, kol laivas įplauks į kitą jam patogų uostą arba ne ilgiau kaip vienam mėnesiui, su sąlyga, kad asmuo, kuriam išduodamas toks leidimas, yra išmokomas ar instruktuojamas, įskaitant tokias sritis, kaip maisto ir asmens higiena, taip pat maisto tvarkymas ir saugojimas laive.

7. Kompetentinga institucija reikalauja, kad laivuose laivų kapitonai dažnai atliktų patikrą arba tai būtų daroma pagal kapitono įgaliojimą, o patikra fiksuojama dokumentuose. Tokios patikros metu tikrinama:

a) maisto ir geriamojo vandens atsargos;

b) visos vietos ir įranga, naudojama maisto ir geriamojo vandens saugojimui; ir

c) laivo virtuvė ir kita maisto ruošimo ir tiekimo įranga.

8. Laivo virėju negali būti įdarbintas, pasamdytas ar dirbti jaunesnis kaip 18 metų jūrininkas.

4 ANTRAŠTINĖ DALIS. SVEIKATOS APSAUGA, MEDICININĖ PRIEŽIŪRA IR APRŪPINIMAS

4.1 taisyklė – medicininė priežiūra laive ir krante

1. Kiekviena valstybė narė užtikrina, kad visiems su jos valstybės vėliava plaukiojančių laivų jūrininkams būtų taikomos tinkamos jų sveikatos apsaugos priemonės ir kad jie, dirbdami laive, galėtų pasinaudoti greita ir tinkama medicinine priežiūra.

2. Kiekviena valstybė narė užtikrina, kad jos teritorijoje esančių laivų jūrininkai, kuriems būtina skubi medicininė priežiūra, galėtų pasinaudoti tos valstybės narės krante esančių medicinos įstaigų paslaugomis .

3. Sveikatos apsaugos ir medicininės priežiūros laive reikalavimai apima priemonių, skirtų užtikrinti jūrininkams tokią sveikatos apsaugą ir medicininę priežiūrą, kuri kuo labiau atitiktų medicininę priežiūrą, paprastai teikiamą krante dirbantiems darbuotojams, standartus.

A4.1 standartas – medicininė priežiūra laive ir krante

1. Kiekviena valstybė narė užtikrina, kad būtų patvirtintos sveikatos apsaugos ir medicininės priežiūros priemonės su jos vėliava plaukiojančiame laive dirbantiems jūrininkams, įskaitant pagrindinę dantų priežiūrą, ir kad tos priemonės:

a) užtikrintų, kad jūrininkams būtų taikomos jų pareigas atitinkančios bendrosios nuostatos dėl profesinės sveikatos apsaugos ir medicininės priežiūros, taip pat specialiosios nuostatos, reglamentuojančios darbą laive;

b) užtikrintų jūrininkams tokią sveikatos apsaugą ir medicininę priežiūrą, kuri kuo labiau atitiktų krante dirbantiems darbuotojams paprastai prieinamą sveikatos apsaugą ir medicininę priežiūrą, įskaitant greitą galimybę gauti būtinus vaistus, pasinaudoti medicinine įranga ir įstaigomis susirgimo diagnozės ir gydymo tikslu bei galimybę gauti medicininės informacijos ir ekspertizę;

c) suteiktų jūrininkams teisę sustojimo uostuose nedelsiant apsilankyti pas kvalifikuotą gydytoją ar odontologą, jei tai praktiškai įmanoma padaryti;

d) neapsiribotų tik sergančių ar sužeistų jūrininkų gydymu ir apimtų prevencinio pobūdžio priemones, tokias kaip sveikatinimo ir sveikatos švietimo programos.

2. Kompetentinga institucija patvirtina tipinę medicininės kortelės formą, kurią turi naudoti laivų kapitonai bei tam tikri sausumoje ir laive dirbantys medicinos darbuotojai. Užpildytos kortelės turinys yra konfidencialus ir naudojamas tik jūrininkų gydymui palengvinti.

3. Kiekviena valstybė narė priima įstatymus ir kitus teisės aktus, nustatančius reikalavimus, taikomus laivo ligoninėms, medicininės priežiūros priemonėms ir įrangai bei mokymui su jos vėliava plaukiojančiuose laivuose.

4. Nacionaliniuose įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatomi bent tokie reikalavimai:

a) visuose laivuose yra vaistinėlė, medicininė įranga ir medicinos vadovas, kurių konkrečius reikalavimus nustato ir kuriuos reguliariai tikrina kompetentinga institucija; nustatant nacionalinius reikalavimus atsižvelgiama į laivo rūšį, asmenų laive skaičių ir kelionių pobūdį, paskirties vietą bei trukmę, taip pat atitinkamus rekomenduojamus nacionalinius ir tarptautinius medicinos standartus;

b) 100 ar daugiau asmenų plukdančiuose laivuose, paprastai vykstančiuose į tarptautines keliones, kurios trunka ilgiau nei 72 valandas, dirba kvalifikuotas gydytojas, atsakingas už medicininę priežiūrą; nacionaliniuose įstatymuose ar kituose teisės aktuose taip pat nustatoma, kokiuose kituose laivuose turi būti gydytojas, atsižvelgiant į, inter alia , tokius veiksnius, kaip kelionės trukmė, pobūdis, sąlygos ir jūrininkų laive skaičius;

c) laivuose, kuriuose nėra gydytojo, bent vieno jūrininko viena iš nuolatinių funkcijų yra atsakomybė už medicininę priežiūrą ir vaistų tvarkymą arba bent vienas jūrininkas kompetentingas teikti pirmąją medicinos pagalbą; už medicininę priežiūrą laive atsakingi asmenys, kurie nėra gydytojai, turi būti sėkmingai baigę medicininės priežiūros mokymo kursą, atitinkantį 1978 m. Tarptautinės konvencijos dėl jūrininkų mokymo, sertifikavimo ir budėjimo sargyboje standartų (su pakeitimais) (toliau – STCW) reikalavimus; pirmąją medicinos pagalbą įgalioti teikti jūrininkai turi būti sėkmingai baigę pirmosios medicinos pagalbos mokymo kursą, atitinkantį STCW reikalavimus; nacionaliniuose įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatomas patvirtinto būtinojo mokymo lygis, atsižvelgiant, inter alia , į tokius veiksnius, kaip kelionės trukmė, pobūdis, sąlygos bei jūrininkų laive skaičius; ir

d) kompetentinga institucija pagal iš anksto nustatytą sistemą užtikrina jūroje esantiems laivams galimybę visą parą radijo ar palydoviniu ryšiu gauti medicinines konsultacijas, įskaitant specialisto konsultacijas; medicininės konsultacijos, įskaitant laivo ir krante konsultuojančių asmenų medicininių pranešimų perdavimą radijo ar palydoviniu ryšiu, teikiamos nemokamai visiems laivams, nesvarbu, su kokia vėliava jie plaukioja.

4.2 taisyklė – laivo savininko atsakomybė

1. Kiekviena valstybė narė užtikrina, kad su jos vėliava plaukiojančiuose laivuose būtų priemonių, kurios suteiktų laivuose dirbantiems jūrininkams teisę į laivo savininko materialinę paramą ir pagalbą, teikiamą kilus finansinėms pasekmėms dėl ligos, traumos ar mirties jūrininkams dirbant pagal jūrininko darbo sutartį arba dėl jų darbo pagal tokią sutartį.

2. Ši taisyklė neturi įtakos jokioms kitoms teisinės gynybos priemonėms, kuriomis gali pasinaudoti jūrininkas.

A4.2 standartas – laivų savininkų atsakomybė

1. Kiekviena valstybė narė priima įstatymus ir kitus teisės aktus, pagal kuriuos reikalaujama, kad su jos vėliava plaukiojančių laivų savininkai būtų atsakingi už visų jų laivuose dirbančių jūrininkų sveikatos apsaugą ir medicininę priežiūrą ir laikytųsi tokių būtinųjų standartų:

a) laivų savininkai padengia jų laivuose dirbančių jūrininkų išlaidas, patirtas dėl jūrininko ligos ar traumos, atsiradusios laikotarpiu nuo tos dienos, kai jūrininkas pradėjo eiti pareigas, iki tos dienos, kai jūrininkas laikomas tinkamai repatrijavusiu, ar atsiradusios dėl jų darbo tuo laikotarpiu;

b) laivų savininkai teikia finansinį užtikrinimą, kad garantuotų kompensaciją jūrininko mirties ar ilgalaikės negalios atveju dėl profesinės traumos, ligos ar pavojaus pagal nacionalinės teisės, jūrininko darbo sutarties arba kolektyvinės sutarties reikalavimus;

c) laivų savininkai padengia medicininės priežiūros išlaidas, įskaitant gydymo ir būtinų vaistų bei terapinių priemonių tiekimo, taip pat maitinimo ir pragyvenimo svetur išlaidas, kol susirgęs ar sužeistas jūrininkas pasveiksta arba kol jo liga ar negalia pripažįstama pastovaus pobūdžio; ir

d) laivų savininkai padengia laidotuvių išlaidas, jei mirštama laive ar krante, darbo santykių laikotarpiu.

2. Nacionaliniai įstatymai ar kiti teisės aktai gali apriboti laikotarpį, per kurį laivo savininkas privalo padengti medicininės priežiūros bei maitinimo ir pragyvenimo išlaidas, tačiau toks laikotarpis negali būti trumpesnis kaip 16 savaičių nuo traumos ar ligos atsiradimo dienos.

3. Jei dėl ligos ar traumos prarandamas darbingumas, laivo savininkas privalo:

a) mokėti visą darbo užmokestį, kol sergantys ar sužeisti jūrininkai yra laive arba kol jūrininkai repatrijuojami pagal šį susitarimą; ir

b) mokėti visą darbo užmokestį ar jo dalį pagal nacionalinius įstatymus ar kitus teisės aktus ar kolektyvines sutartis už laikotarpį nuo tada, kai jūrininkas repatrijuojamas ar iškeliamas į krantą, kol jis pasveiks, arba, jei tai įvyksta anksčiau, kol jis įgis teisę gauti pinigines išmokas pagal atitinkamos valstybės narės teisės aktus.

4. Nacionaliniai įstatymai ar kiti teisės aktai gali apriboti laikotarpį, per kurį laivo savininkas privalo mokėti visą darbo užmokestį ar jo dalį jūrininkui, kuris jau nebe laive, tačiau toks laikotarpis negali būti trumpesnis kaip 16 savaičių nuo traumos ar ligos atsiradimo dienos.

5. Pagal nacionalinius įstatymus ar kitus teisės aktus laivo savininkas gali būti atleistas nuo atsakomybės:

a) dėl traumos, nesusijusios su tarnyba laive;

b) dėl traumos ar ligos, atsiradusios dėl sergančio, sužeisto ar mirusio jūrininko tyčinio neteisėto elgesio; ir

c) dėl įsidarbinant tyčia nuslėptos ligos ar negalios.

6. Laivo savininkas pagal nacionalinius įstatymus ar kitus teisės aktus gali būti atleistas nuo pareigos padengti medicininės priežiūros, maitinimo, apgyvendinimo ir laidojimo išlaidas, jei tokią pareigą prisiima valdžios institucijos.

7. Laivų savininkai ar jų atstovai imasi priemonių apsaugoti laive paliktą sergančio, sužeisto jūrininko turtą ir grąžinti jį jūrininkui ar jo artimiesiems giminaičiams, jei jūrininkas mirtų.

4.3 taisyklė – saugos ir sveikatos apsauga ir nelaimingų atsitikimų prevencija

1. Kiekviena valstybė narė užtikrina su jos vėliava plaukiojančių laivų jūrininkų profesinės sveikatos apsaugą ir kad jie gyventų, dirbtų bei mokytųsi saugioje ir higieniškoje laivo aplinkoje.

2. Kiekviena valstybė narė, pasitarusi su atstovaujamosiomis laivų savininkų ir jūrininkų organizacijomis bei atsižvelgusi į galiojančius kodeksus, gaires ir standartus, kuriuos rekomenduoja tarptautinės organizacijos, nacionalinės administracijos ir jūrų pramonės organizacijos, rengia ir skelbia nacionalines profesinės saugos ir sveikatos valdymo su jos vėliava plaukiojančiuose laivuose gaires.

3. Kiekviena valstybė narė priima įstatymus ir kitus teisės aktus bei imasi kitų priemonių, reguliuojančių šiame susitarime nurodytus klausimus, atsižvelgdama į atitinkamus tarptautinius dokumentus, ir nustato profesinės saugos ir sveikatos apsaugos bei nelaimingų atsitikimų prevencijos standartus su jos vėliava plaukiojančiuose laivuose.

A4.3 standartas – saugos ir sveikatos apsauga ir nelaimingų atsitikimų prevencija

1. Įstatymai, kiti teisės aktai ir kitos priemonės, kurių reikia imtis pagal 4.3 taisyklės 3 dalį, apima tokius dalykus:

a) profesinės saugos ir sveikatos politikos ir programų su valstybės narės vėliava plaukiojančiuose laivuose patvirtinimą, veiksmingą įgyvendinimą ir skatinimą, įskaitant rizikos vertinimą ir jūrininkų mokymą bei instruktažą;

b) laivuose taikomas nelaimingų atsitikimų darbe, profesinių traumų ir ligų prevencijos bei nuolatinio profesinės saugos ir sveikatos apsaugos gerinimo programas, kurias rengiant dalyvauja jūrininkų atstovai ir visi kiti su jų įgyvendinimu susiję asmenys, atsižvelgiant į prevencines priemones, įskaitant inžinerinę ir projektavimo kontrolę, procesų ir procedūrų, taikomų sprendžiant kolektyvines ir individualias užduotis, pakeitimą ir asmeninių apsaugos priemonių naudojimą; ir

c) nesaugių sąlygų patikros, pranešimo apie tokias sąlygas ir jų pašalinimo bei profesinių nelaimingų atsitikimų laive tyrimo ir pranešimo apie tokius atsitikimus reikalavimus.

2. Nustatant šio standarto 1 dalyje nurodytus reikalavimus:

a) atsižvelgiama į atitinkamus tarptautinius dokumentus, reglamentuojančius profesinę saugą ir sveikatos apsaugą apskritai ir specialiais atvejais, ir atkreipiamas dėmesys į visus nelaimingų atsitikimų darbe, profesinių traumų ir ligų prevencijai svarbius klausimus, kurie gali būti taikomi jūrininkų darbui, ypač į tuos, kurie būdingi darbui jūroje;

b) nurodomos konkrečios laivo kapitono ar jo įgalioto asmens ar jų abiejų pareigos, susijusios su konkrečia atsakomybe už profesinės saugos ir sveikatos politikos bei programos įgyvendinimą ir paisymą laive; ir

c) nustatomi konkretūs laivo jūrininkų, paskirtų ar išrinktų atstovais saugos klausimais laivo saugos komiteto susirinkimuose, įgaliojimai; toks komitetas steigiamas laive, kuriame yra penki ar daugiau jūrininkų.

3. 4.3 taisyklės 3 dalyje nurodyti įstatymai ir kiti teisės aktai bei priemonės reguliariai persvarstomi, pasitarus su laivų savininkų ir jūrininkų organizacijų atstovais, ir prireikus pataisomi, atsižvelgiant į technologinius ir mokslinių tyrimų pokyčius, siekiant lengvinti nuolatinį profesinės saugos, sveikatos politikos ir programų gerinimą bei užtikrinti jūrininkams saugią darbo aplinką laivuose, plaukiojančiuose su valstybės narės vėliava.

4. Galiojančių tarptautinių dokumentų, reglamentuojančių leistiną profesinės rizikos dydį laivuose ir laivų profesinės saugos ir sveikatos politikos plėtrą ir įgyvendinimą, reikalavimų paisymas laikomas atitinkančiu šio susitarimo reikalavimus.

5. Kompetentinga institucija užtikrina, kad:

a) apie nelaimingus atsitikimus darbe, profesines traumas ir ligas būtų tinkamai pranešama;

b) būtų renkama, analizuojama ir skelbiama išsami tokių nelaimingų atsitikimų ir ligų statistika ir prireikus jos pagrindu būtų tiriamos bendros tendencijos ir nustatyti pavojai; ir

c) būtų tiriami nelaimingi atsitikimai darbe.

6. Pranešimų apie klausimus, susijusius su profesine sauga ir sveikata, bei tokių klausimų tyrimo tvarka užtikrinama jūrininkų asmens duomenų apsauga.

7. Kompetentinga institucija, bendradarbiaudama su laivų savininkų ir jūrininkų organizacijomis, imasi priemonių teikti informaciją visiems jūrininkams apie konkrečius pavojus laive, pavyzdžiui, skelbdama oficialius pranešimus, kuriuose nurodomos atitinkamos instrukcijos.

8. Kompetentinga institucija reikalauja, kad profesinės saugos ir sveikatos valdymo srities rizikos vertinimą atliekantys laivų savininkai remtųsi atitinkama statistine informacija jų laivuose ir bendra kompetentingos institucijos pateikta statistika.

4.4 taisyklė – galimybė pasinaudoti krante esančiais aprūpinimo objektais

Kiekviena valstybė narė užtikrina, kad krante esančiais aprūpinimo objektais, jei jų apskritai yra, būtų galima nesunkiai pasinaudoti. Valstybės narės taip pat skatina aprūpinimo objektų plėtrą nustatytuose uostuose, kad suteiktų savo uostuose esančių laivų jūrininkams galimybę pasinaudoti tinkamais aprūpinimo objektais ir tarnybomis.

A4.4 standartas – galimybė pasinaudoti krante esančiais aprūpinimo objektais

1. Kiekviena valstybė narė reikalauja, jei jos teritorijoje yra aprūpinimo objektų, kad jais galėtų pasinaudoti visi jūrininkai, nepaisant jų pilietybės, rasės, odos spalvos, lyties, religijos, politinių pažiūrų ar socialinės kilmės ir nepaisant to, su kokios valstybės vėliava plaukioja laivas, kuriame jūrininkai įdarbinti, pasamdyti ar dirba.

2. Kiekviena valstybė narė skatina aprūpinimo objektų plėtrą atitinkamuose šalies uostuose ir, pasitarusi su atitinkamomis laivų savininkų ir jūrininkų organizacijomis, nustato, kurie uostai laikomi tinkamais.

3. Kiekviena valstybė narė skatina aprūpinimo tarybų, kurios reguliariai tikrintų aprūpinimo objektus ir tarnybas, siekdamos užtikrinti, kad jos būtų tinkamos, atsižvelgiant į jūrininkų poreikius, besikeičiančius dėl techninių, veiklos ir kitų pasikeitimų laivų pramonėje, steigimą.

5 ANTRAŠTINĖ DALIS. REIKALAVIMŲ LAIKYMASIS IR VYKDYMO UŽTIKRINIMAS

5.1.5 taisyklė – skundų teikimo laive tvarka

1. Kiekviena valstybė narė reikalauja, kad su jos vėliava plaukiojančiuose laivuose galiotų sąžininga, veiksminga ir greita jūrininkų skundų dėl Konvencijos reikalavimų pažeidimo (įskaitant jūrininkų teises) teikimo laive tvarka.

2. Kiekviena valstybė narė draudžia bet kokį jūrininko, pateikusio skundą, persekiojimą ir už tai baudžia.

3. Šios taisyklės nuostatos neriboja jūrininko teisės reikalauti atlyginti žalą kokiomis nors teisinėmis priemonėmis, kurias jūrininkas laiko tinkamomis.

A5.1.5 standartas – skundų nagrinėjimo laive tvarka

1. Neapribojant jokios platesnės nacionalinių įstatymų ar kitų teisės aktų ar kolektyvinių sutarčių nustatytos taikymo srities, jūrininkai gali nustatyta tvarka laive teikti skundus, susijusius su bet kokiu klausimu, kuris laikomas Konvencijos reikalavimų pažeidimu (įskaitant jūrininkų teises).

2. Kiekviena valstybė narė užtikrina, kad jos įstatymuose ar kituose teisės aktuose būtų reglamentuojama atitinkama skundų nagrinėjimo laivuose tvarka, kad būtų laikomasi 5.1.5 taisyklės reikalavimų. Tokios tvarkos tikslas – išspręsti skundus kuo žemesniu lygmeniu. Tačiau visais atvejais jūrininkai turi teisę skųstis tiesiogiai laivo kapitonui ir, jei jie mano, kad tai būtina, atitinkamoms išorės institucijoms.

3. Skundų nagrinėjimo laive tvarka apima jūrininko teisę būti lydimam ar atstovaujamam per skundo nagrinėjimo procedūrą, taip pat garantijas, kad jūrininkas nebus persekiojamas dėl skundo pateikimo. Sąvoka „persekiojimas“ apima visus neigiamus veiksmus, kurių bet kuris asmuo imasi prieš jūrininką dėl to, kad šis pateikė skundą, kuris nėra akivaizdžiai nesąžiningas ar piktybiškas.

4. Be jūrininko darbo sutarties egzemplioriaus, visiems jūrininkams raštu pateikiama informacija apie laive galiojančią skundų nagrinėjimo tvarką. Tokia informacija apima valstybės, su kurios vėliava plaukioja laivas, kompetentingos institucijos informaciją ryšiams arba jūrininko gyvenamosios valstybės kompetentingos institucijos informaciją ryšiams, jei tai ne ta pati valstybė, bei laive esančio asmens ar asmenų, galinčių teikti jūrininkams nešališkas konfidencialias konsultacijas dėl jų skundo ir kitaip jiems padėti laikytis skundų nagrinėjimo tvarkos, kuria jie gali pasinaudoti laive, vardą ir pavardę.

BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

Pakeitus kurias nors 2006 m. Darbo jūroje konvencijos nuostatas, jei to prašo kuri nors šio susitarimo šalis, šio susitarimo taikymas persvarstomas.

Socialiniai partneriai sudaro šį susitarimą su sąlyga, kad jis įsigalios tik TDO 2006 m. Darbo jūroje konvencijos įsigaliojimo dieną, o ta diena bus praėjus 12 mėnesių nuo dienos, kai Tarptautiniame darbo biure bus įregistruoti bent 30 jos dalyvių ratifikaciniai dokumentai, o šių dalyvių bendra pasaulio laivų tonažo dalis sudarys 33 procentus.

Valstybės narės ir (arba) socialiniai partneriai gali palikti galioti arba nustatyti jūrininkams palankesnes nuostatas už numatytąsias šiame susitarime.

Šis susitarimas neapriboja griežtesnių ir (arba) specialiųjų esamų Bendrijos teisės aktų.

Šis susitarimas neturi įtakos jokiam įstatymui, papročiui ar susitarimui, kuriame nustatytos palankesnės sąlygos atitinkamiems jūrininkams. Pavyzdžiui, šio susitarimo sąlygos nepažeidžia Tarybos direktyvos 1989/391 dėl priemonių darbuotojų saugai ir sveikatos apsaugai darbe gerinti nustatymo, Tarybos direktyvos 92/29 dėl būtiniausių saugos ir sveikatos apsaugos reikalavimų, skirtų gerinti medicininį gydymą laivuose, ir Tarybos direktyvos 1999/63 dėl susitarimo dėl jūreivių darbo laiko organizavimo (kuris bus iš dalies pakeistas pagal šio susitarimo A priedą).

Šio susitarimo įgyvendinimas nėra teisėtas pagrindas mažinti bendrą jūrininkams Susitarimo srityje suteiktos apsaugos lygį.

EUROPOS TRANSPORTO DARBUOTOJų FEDERACIJA (ETF)

EUROPOS BENDRIJOS LAIVų SAVININKų ASOCIACIJA (ECSA)

Jūrų transporto sektorinio dialogo komiteto pirmininkas

Briuselis, 2008 m. gegužės 19 d.

A PRIEDAS

1998 M. RUGSĖJO 30 D. SUSITARIMO DĖL JŪRININKŲ DARBO LAIKO ORGANIZAVIMO PAKEITIMAI

Diskusijose dėl Susitarimo dėl 2006 m. Darbo jūroje konvencijos sudarymo socialiniai partneriai dar kartą persvarstė 1998 m. rugsėjo 30 d. susitarimą dėl jūrininkų darbo laiko organizavimo, kad patikrintų, ar jis atitinka atitinkamas Konvencijos nuostatas, ir susitartų dėl būtinų pakeitimų.

Todėl socialiniai partneriai susitarė dėl tokių Susitarimo dėl jūrininkų darbo laiko organizavimo pakeitimų:

1. 1 punktas

Įterpti naują 3 dalį:

„3. Iškilus abejonių, ar kurios nors kategorijos asmenys turi būti laikomi jūrininkais pagal šį susitarimą, klausimą sprendžia kiekvienos valstybės narės kompetentinga institucija, pasitarusi su laivų savininkų ir jūrininkų organizacijomis, kurioms šis klausimas aktualus. Tokiomis aplinkybėmis būtina tinkamai atsižvelgti į Tarptautinės darbo organizacijos generalinės konferencijos 94 (jūrų) sesijos rezoliuciją dėl informacijos apie profesines grupes.“

2. 2 punkto c papunktis

Pakeisti 2 punkto c papunktį taip:

„c) jūrininkas – bet koks asmuo, įdarbintas, pasamdytas atlikti ar einantis bet kokias pareigas laive, kuriam taikomas šis susitarimas;“

3. 2 punkto d papunktis

Pakeisti 2 punkto d papunktį taip:

„d) laivo savininkas – tai asmuo, kuriam priklauso laivas, arba bet kuri kita organizacija ar asmuo, pvz., valdytojas, atstovas ar laivo be įgulos frachtuotojas, kuris iš laivo savininko perėmė atsakomybę už laivo eksploatavimą ir kuris, prisiimdamas tokią atsakomybę, sutiko perimti visas laivo savininkams tenkančias pareigas bei atsakomybę pagal šį susitarimą, nepaisant to, ar kurios nors laivo savininko pareigos ar atsakomybė tenka kokiai kitai organizacijai ar asmenims.“

4. 6 punktas

Pakeisti 6 punktą taip :

„1. Jūrininkams iki 18 metų draudžiama dirbti naktį. Šiame standarte „naktis“ apibrėžiama pagal nacionalinę teisę ir praktiką. Ji apima bent devynių valandų laikotarpį, kuris prasideda ne vėliau kaip vidurnaktį ir baigiasi ne anksčiau kaip 5 val. ryto.

2. Kompetentinga institucija gali nustatyti griežto reikalavimo laikytis naktinio darbo apribojimo išimtį, jeigu:

a) tai pakenktų veiksmingam jūrininkų mokymui pagal nustatytas programas ir grafikus, arba

b) pagal konkretų pareigų ar pripažintos mokymo programos pobūdį būtina, kad jūrininkai, kuriems taikoma išimtis, atliktų pareigas naktį, o institucija, pasitarusi su atitinkamomis laivų savininkų ir jūrininkų organizacijomis, nustato, kad darbas nepakenks jų sveikatai ar gerovei.

3. Jūrininkų iki 18 metų įdarbinimas, samda ar darbas draudžiamas, jei darbas gali pakenkti jų sveikatai ar saugai. Tokias darbo rūšis nustato nacionaliniai įstatymai ar kiti teisės aktai arba kompetentinga institucija, pasitarusi su atitinkamomis laivų savininkų ir jūrininkų organizacijomis, laikantis atitinkamų tarptautinių standartų.“

5. 13 punktas

Pakeisti 13 punkto 1 dalies pirmąjį sakinį taip :

„1. Jūrininkai gali dirbti laive tik jei jiems išduodama tinkamumą eiti pareigas patvirtinanti medicininė pažyma.

2. Gali būti leidžiamos tik šiame susitarime numatytos išimtys.

3. Kompetentinga institucija reikalauja, kad jūrininkai, prieš pradėdami dirbti laive, turėtų galiojančią medicininę pažymą, liudijančią, kad jie gali atlikti pareigas, kurias jiems priklauso atlikti jūroje.

4. Kompetentinga institucija, siekdama užtikrinti, kad medicininės pažymos rodytų tikrąją jūrininkų sveikatos būklę, atsižvelgiant į jų atliekamas pareigas, pasitarusi su atitinkamomis laivų savininkų ir jūrininkų organizacijomis ir tinkamai atsižvelgdama į galiojančias tarptautines gaires, nustato medicininės apžiūros ir medicininės pažymos pobūdį.

5. Šis susitarimas nepažeidžia 1978 m. Tarptautinės konvencijos dėl jūrininkų mokymo, sertifikavimo ir budėjimo sargyboje standartų su pakeitimais (toliau – STCW). Kompetentinga institucija pripažįsta pagal STCW reikalavimus šio punkto 1 ir 2 dalies tikslu išduotą medicininę pažymą. Jei jūrininkams netaikoma STCW, vienodai pripažįstama tų reikalavimų esmę atitinkanti medicininė pažyma.

6. Medicinines pažymas išduoda tinkamai kvalifikuotas praktikuojantis gydytojas arba, jei pažyma išduodama tik dėl regėjimo, ją išduoda asmuo, pripažintas kompetentingos institucijos kvalifikuotu išduoti tokią pažymą. Praktikuojantys gydytojai, atlikdami medicininę apžiūrą ir darydami medicininę išvadą, profesiniu požiūriu turi būti visiškai nepriklausomi.

7. Jūrininkams, kuriems buvo atsisakyta išduoti medicininę pažymą arba buvo apribota jų galimybė dirbti, ypač laiko, darbo srities ar veiklos vietos atžvilgiu, suteikiama kito nepriklausomo praktikuojančio gydytojo ar nepriklausomo medicinos eksperto atliekamos papildomos sveikatos patikros galimybė.

8. Kiekvienoje medicininėje pažymoje visų pirma nurodoma:

a) jūrininko klausa ir rega, taip pat spalvinė rega, jei jūrininkas dirbs tokį darbą, kurį atliekant netinkama spalvinė rega gali turėti įtakos darbo kokybei, yra patenkinamos būklės; ir

b) jūrininkas nėra tokios medicininės būklės, kuri gali pablogėti jam tarnaujant jūroje ar dėl jos jūrininkas gali tapti netinkamas tokiai tarnybai arba ji keltų pavojų kitų laive esančių asmenų sveikatai.

9. Išskyrus atvejus, kai dėl konkrečių jūrininko pareigų ar pagal STCW reikalaujama trumpesnio laikotarpio:

a) medicininė pažyma galioja ilgiausiai dvejus metus, nebent jūrininkui dar nėra 18 metų, tokiu atveju ilgiausias pažymos galiojimo laikotarpis yra vieneri metai;

b) pažyma dėl spalvinės regos galioja ilgiausiai šešerius metus.

10. Skubiais atvejais kompetentinga institucija gali leisti jūrininkui dirbti be galiojančios medicininės pažymos iki kito sustojimo uoste, kur jūrininkas gali gauti kvalifikuoto praktikuojančio gydytojo medicininę pažymą, su sąlyga, kad:

a) tokio leidimo laikotarpis neviršija trijų mėnesių; ir

b) jūrininkas turi medicininę pažymą, kurios galiojimas neseniai baigėsi.

11. Jei pažymos galiojimas baigiasi kelionės metu, pažyma toliau galioja iki kito sustojimo uoste, kur jūrininkas gali gauti kvalifikuoto praktikuojančio gydytojo medicininę pažymą, su sąlyga, kad tas laikotarpis neviršija trijų mėnesių.

12. Jūrininkų, dirbančių laivuose, kurie paprastai vyksta į tarptautines keliones, medicininės pažymos turi būti pateikiamos bent anglų kalba.“

Tolesnės 13 punkto 1 ir 2 dalies sakiniai tampa 13–15 dalimis.

6. 16 punktas

Pirmas sakinys pakeičiamas taip:

„Kiekvienas jūrininkas turi teisę į mokamas kasmetines atostogas. Kasmetinės atostogos su teise į užmokestį apskaičiuojamos pagal trumpiausią 2,5 kalendorinių dienų skaičių už darbo mėnesį ir proporcingai už ne visus dirbtus mėnesius.“

[1] OL L 161, 2007 6 22.

[2] COM (2006)287 galutinis.

[3] OL L 167, 1999 7 2.

[4] Komisijos komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Integruota jūrų politika Europos Sąjungai“ (COM/2007/0575).

[5] Komisijos komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Socialinių aspektų reglamentavimo sistemos persvarstymas, siekiant daugiau ir geresnių darbo vietų ES jūrų sektoriuje (Bendrijos lygmens socialinių partnerių konsultacijų pirmasis etapas pagal Sutarties 138 straipsnio 2 dalį)“.

[6] Komisijos komunikatas „Socialinio dialogo pritaikymas ir skatinimas Bendrijos lygiu“, 1998 m. gegužės 20 d. dokumentas COM (1998) 322 galutinis. Taip pat žr. Komunikatą dėl Socialinės politikos protokolo taikymo, kurį Komisija pateikė Tarybai ir Europos Parlamentui, 1993 m. gruodžio 14 d. dokumentas COM(93) 600 galutinis.

[7] COM(2006) 287 galutinis.

[8] OL L 167, 1999 7 2.

[9] OL L 183, 1989 6 29.