30.4.2009

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 100/22

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Kovos su sukčiavimu ir negrynųjų mokėjimo priemonių klastojimu

2009/C 100/04

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, vadovaudamasi savo darbo taisyklių 29 straipsnio 2 dalimi, 2008 m. sausio 17 d. nusprendė parengti nuomonę savo iniciatyva dėl

Kovos su sukčiavimu ir negrynųjų mokėjimo priemonių klastojimu.

Bendrosios rinkos, gamybos ir vartojimo skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2008 m. spalio 1 d. priėmė savo nuomonę. Pranešėjas Edgardo Maria IOZIA.

448-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2008 m. spalio 21, 22 ir 23 d. (2008 m. spalio 23 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę vieningai.

1. Išvados ir rekomendacijos

1.1. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas apgailestauja, kad iniciatyvų, kurių buvo imtasi užkirsti kelią ir kovoti su sukčiavimu ir negrynųjų mokėjimo priemonių klastojimu, nepakako šio reiškinio plitimui sustabdyti. Komisija 2004–2007 m. veiksmų plane jau yra pabrėžusi, kad, nors Bendrijos teisinė sistema buvo išplėsta ir sustiprinta, viešieji ir privatieji subjektai vis dar per mažai keičiasi informacija, o atitinkamos valstybių narių institucijos nepakankamai veiksmingai bendradarbiauja.

1.2. Komisija nurodė, kad veiksmingai įgyvendinti sukčiavimo prevencijos sistemą sudėtinga visų pirma todėl, kad ES nelengva keistis duomenimis apie sukčiautojus ir apie tuos, kuriems gresia pavojus. Veiksmingoms prevencijos priemonėms užtikrinti būtina išplėsti keitimosi informacija apie sukčiautojus sistemas stiprinant valstybių narių kompetentingų institucijų bendradarbiavimą.

1.3. ES sudėtinga veiksmingai kovoti su sukčiavimu ir dėl nesuderintų valstybių narių teisės aktų, nustatančių skirtingus nacionalinių administracijų tyrimo institucijų įgaliojimus ir baudžiamųjų priemonių griežtumo lygį. Nacionalinių teisės aktų suderinimas – tai pirmas žingsnis, kurį reikėtų žengti siekiant veiksmingai kovoti su šiuo specifiniu tarptautinio pobūdžio reiškiniu.

1.4. ES turėtų įvairiomis priemonėmis tobulinti savo kovos su sukčiavimu ir negrynųjų mokėjimo priemonių klastojimu strategiją. Šiuo tikslu būtina:

—	skatinti viešojo ir privataus sektoriaus dalyvius keistis informacija,

—	stiprinti valstybių narių kompetentingų institucijų bendradarbiavimą,

—	suderinti nacionalinius teisės aktus siekiant prevencinio ir baudžiamojo poveikio, visų pirma nuostatas, reglamentuojančias duomenų apsaugą ES, kad būtų sudarytos sąlygos valstybėms keistis informacija,

—	kiekvienoje nacionalinėje kompetentingoje institucijoje sukurti kompiuterizuotą duomenų bazę, kurioje būtų pateikta informacija apie galimą sukčiavimo riziką,

—	pavesti Europol prevencijos ir kovos su sukčiavimu priemonių įgyvendinimo kontrolę bei esamų duomenų bazių koordinavimą,

—	vykdyti tikslines informacijos kampanijas pasitelkiant vartotojų asociacijas, kad naudotojai būtų įspėjami apie galimus pavojus, iškylančius naudojant negrynąsias mokėjimo priemones, kad jie sąmoningai dalyvautų taikant veiksmingesnes ir greitesnes kovos su sukčiavimu priemones.

2. Negrynųjų mokėjimo priemonių ir su jomis susijusio sukčiavimo plitimas

2.1. Pastaruoju metu ekonomikai, be kita ko, būdinga tai, kad vis dažniau atsiskaitoma mokėjimo negrynaisiais pinigais priemonėmis, pavyzdžiui, kreditinėmis, debeto kortelėmis ar atliekami mokėjimai internetu. Elektroninėmis mokėjimo priemonėmis įvykdomi sandoriai sudaro vis didesnę valstybinių ir tarpvalstybinių mokėjimų dalį ir vertę; atrodo, kad tokių sandorių bus sudaroma vis daugiau, kadangi rinkos ir elektroninio mokėjimo technologijos nuolat plėtojamos.

2.2. Poreikis plėtoti Europos Sąjungoje mokėjimo negrynaisiais pinigais priemones kaip alternatyvą atsiskaitymui grynaisiais pinigais susijęs su kapitalo judėjimo liberalizavimu ir ekonominės ir pinigų sąjungos įgyvendinimu. Šiuolaikiškoje technika pagrįstoje ekonomikoje negalima išsiversti be veiksmingos mokėjimo sistemos, kadangi taikant tokią sistemą tiesiogiai didinamas finansų sektoriaus konkurencingumas ir apskritai skatinamas ekonomikos veiksmingumas. Iš tiesų įrodyta, kad naudojant elektronines mokėjimo sistemas skatinamos vartojimo išlaidos ir ekonominis augimas, kadangi sudaromos palankesnės prekių ir paslaugų įsigijimo sąlygos. Manoma, kad kasmet Europos Sąjungoje sudaroma apie 231 mlrd. (piniginių ir nepiniginių) sandorių, kurių bendra vertė – 52 000 mlrd. EUR.

2.2.1. Pastaraisiais metais visame pasaulyje vis dažniau atsiskaitoma negrynosiomis mokėjimo priemonėmis. Pavyzdžiui, 2004 m. 25 ES valstybių vienas gyventojas vidutiniškai sudarė 142 nepiniginius sandorius (iš jų 32,3 sandorio mokėjimo kortelėmis), euro zonos valstybėse narėse – 150 (mokėjimo kortelėmis – 28,3), o JAV – 298 (mokėjimo kortelėmis – 47,5). Atitinkamai 2006 m. 25 ES valstybių vienas gyventojas vidutiniškai sudarė 158 nepiniginius sandorius (iš jų mokėjimo kortelėmis – 55,2), euro zonos valstybėse narėse – 166 (mokėjimo kortelėmis – 50,5), o JAV – 300 (mokėjimo kortelėmis –145,1). 2006 m. ES nepiniginių sandorių kiekvienas gyventojas daugiausia sudarė Suomijoje (294 sandoriai, iš kurių 153,9 – mokėjimo kortelėmis), šiek tiek mažiau – Nyderlanduose (257 sandoriai, iš jų mokėjimo kortelėmis – 103,2) ir Jungtinėje Karalystėje (239, iš kurių 111,4 – mokėjimo kortelėmis) (1).

2.2.2. Nustatyta, kad 2006 m. daugiausia kompiuterinių prekybos vietų (angl. Point of sale) terminalų buvo Ispanijoje – 1 291 000; šioje valstybėje kiekviename terminale sudaryta 1 276 vidutiniškai 52 EUR vertės sandorių. Šiek tiek mažiau terminalų buvo Prancūzijoje – 1 142 000 (kiekviename terminale sudaryta apie 4 938 sandorius, kurių kiekvieno vidutiniška vertė 51 EUR) ir Italijoje – 1 117 000 terminalų, kiekviename terminale sudaryta 690 sandorių, kurių kiekvieno vidutiniška vertė 93 EUR. ES daugiausia sandorių sudaryta Suomijos terminaluose – 7 799 vidutiniškai 35 EUR vertės sandoriai, nors terminalų šioje šalyje buvo tik 105 000. Priešingai Airijoje sudaryta vidutiniškai daugiausia pavienių kreditinių ir debito kortelių sandorių (94 EUR vertės), tik 53 000 prekybos vietų terminaluose (2).

2.2.3. Suderinus teisinę sistemą visoje ES, paslaugų teikėjai galėtų patobulinti mokėjimo infrastruktūrą ir paslaugas, o vartotojai turėtų didesnį pasirinkimą ir būtų galima užtikrinti aukštą jų apsaugos lygį.

2.3. Tam, kad šiomis mokėjimo priemonėmis būtų galima naudotis bet kurioje pasaulio šalyje, jos turėtų būti veiksmingos, lengvai naudojamos, plačiai priimamos, patikimos ir prieinamos už sąlyginai mažą kainą. Kadangi veiksmingumą lemia priemonių saugumas, reikėtų užtikrinti kuo aukštesnį ekonomiškai patikimą techninio saugumo lygį. Siekiant vertinti, kaip gerinamas saugumas, reikėtų stebėti statistinius duomenis apie sukčiavimą ir nustatyti konkrečias saugumo normas.

2.3.1. Vis labiau plintantis sukčiavimas gali sumažinti vartotojų pasitikėjimą šiomis mokėjimo sistemomis ir yra laikomas viena iš pagrindinių elektroninės prekybos plėtros kliūčių. Šis plintantis reiškinys taip pat turi neigiamos įtakos prekiautojų reputacijai ir vartotojų nuomonei apie šių mokėjimų sistemų saugumą.

2.4. Tarpvalstybiniu lygmeniu sukčiaujama daugiau nei atskirose šalyse, daugiausia tai susiję su nuotoliniais mokėjimo sandoriais, ypač, kai sandoriai atliekami internetu. Komisijos duomenimis (3), 2000 m. dėl sukčiavimo naudojantis mokėjimo kortelėmis padaryta 600 mln. EUR žala, o tai sudaro apie 0,07 proc. tų metų mokėjimo kortelių sektoriaus apyvartos, ir pranešta, kad daugiau nei anksčiau nuostolių patirta atliekant nuotolinius mokėjimus (telefonu, paštu ar internetu). Naujausių tyrimų duomenimis, 2006 m. su sukčiavimu mokėjimo negrynaisiais pinigais srityje susidūrė 500 000 įmonių, sudaryta 10 mln. apgaulingų sandorių, dėl kurių prarasta apie 1 mlrd. EUR – beveik dvigubai daugiau nei 2005 m. Paaiškėjo, kad labiausiai nuo šios rūšies sukčiavimo nukentėjo Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Italija, Ispanija ir Vokietija.

2.5. Kadangi sukčiavimas yra didėjanti tarpvalstybinė problema, reikėtų darnios prevencinės visos Europos strategijos; nors valstybių narių taikomos pavienės priemonės gali būti veiksmingos, jų nepakanka su mokėjimu susijusio sukčiavimo problemai spręsti.

2.6. Siekiant patenkinti rinkos poreikius ir įgyti naudotojų pasitikėjimą naujosiomis technologijomis, būtina, įgyvendinant iniciatyvas, numatytas 1999 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 99/93/EB, dėti daugiau pastangų kuriant patikimą elektroninį parašą. Beje, elektroninis parašas taip pat labai svarbus siekiant pradėti e. vyriausybės projektą. STORK projekte, kurį remia ES, siekiama spręsti sistemų sąveikos problemas.

2.7. Komisija atkreipė dėmesį į tai, kad pavogtas ar suklastotas nepinigines mokėjimo priemones dažniausiai sukčiaudamos naudoja nusikalstamos organizacijos, kurios paprastai turi labai sudėtingą ir tarpvalstybiniu lygmeniu veikiančią darbuotojų, įrangos ir logistinės pagalbos struktūrą. Šios organizacijos taiko sudėtingus metodus, kad galėtų sukčiauti mokėdamos internetu ir klastoti mokėjimo korteles. Jos sugeba greitai keisti savo veikimo būdą, kad išvengtų kovos priemonių, kurių prieš jas imamasi.

2.7.1. Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad vykdydamos sudėtingesnes sukčiavimo operacijas nusikalstamos organizacijos paprastai taiko konkrečius bei patikrintus metodus ir taiko tokią veiklos schemą:

—

nustatomos įmonės, kurias būtų galima apgauti, į jas gaujų nariai įsilaužia naktį arba pasislepia jose, kol baigiasi darbo valandos, kad galėtų įtaisyti šiuolaikiškus elektroninius prietaisus su kasomis sujungtose kompiuterinių prekybos vietų sistemose ir užfiksuoti mokėjimo kortelių magnetinių juostelių kodus ir atitinkamus PIN numerius,

—	tada minėtuose elektroniniuose prietaisuose išsaugoti duomenys gaunami arba fiziškai, arba elektroniniu būdu – naudojant GSM ar „Bluetooth“ technologiją – ir vėliau naudojami iššifruotoms plastikinėms PIN numerį turinčioms mokėjimo kortelių kopijoms gaminti,

—	tuomet neteisėtai padirbtos kreditinės ir debito kortelės naudojamos prekėms pirkti ir pinigams išgryninti bankomatuose – ne tik šalyse, kuriuose šie kodai buvo nukopijuoti.

3. Bendrijos teisinė sistema

3.1. Kadangi vienas iš svarbiausių ES tikslų yra užtikrinti, kad vidaus rinka, kurios viena esminių dalių – mokėjimo sistemos, veiktų visapusiškai, per daugelį metų priimtos konkrečios priemonės, kurių tikslas – parengti bendrą kovos su sukčiavimu mokėjimo kortelėmis strategiją laikantis dviejų pagrindinių krypčių:

—	derinti sutarčių sąlygas, kuriomis apibrėžiami kortelių turėtojų ir jų išdavėjų santykiai ir kuriomis nustatoma mokėjimų tvarka,

—	visoms valstybėms narėms nustatyti nusikalstama veika pripažįstamus sukčiavimo mokėjimo kortelėmis atvejus ir numatyti veiksmingas bei atgrasančias priemones.

3.2. Su pirmąja kryptimi susijusios priemonės:

—

1978 m. Komisijos rekomendacija 87/598/EEB dėl finansų įstaigų, prekybininkų bei paslaugų įstaigų ir vartotojų santykių, pagal kurią nustatytas Europos elgesio kodeksas, susijęs su elektroniniu būdu atliekamais mokėjimais, kuria siekiama užtikrinti, kad būtų pradėtos taikyti vartotojų apsaugos sistemos,

—

1988 m. lapkričio 17 d. Komisijos rekomendacija 88/590/EEB dėl kortelių turėtojų ir jų išdavėjų santykių, kurioje kortelių išdavėjai raginami priimti bendras sutarčių sąlygas mokėjimo prietaisų saugumo ir su jais susijusių duomenų apsaugos srityje ir dėl kortelių turėtojų įsipareigojimų praradus mokėjimo priemonę, jei ji pavogta ar neteisėtai padaryta jos kopija,

—

1997 m. liepos 30 d. Komisijos rekomendacija 97/489/EB, kuria siekiama užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį elektroninių mokėjimo priemonių srityje. Šioje rekomendacijoje nurodyta, kokią minimalią informaciją būtina įtraukti į sąlygas, pagal kurias išduodamos ir naudojamos elektroninės mokėjimo priemonės,

—	2005 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/60/EB dėl finansų sistemos apsaugos nuo jos panaudojimo pinigų plovimui ir teroristų finansavimui; šia direktyva sustiprinama kovos su pinigų plovimu sistema apibrėžiant nuostatas, kuriomis ribojamas grynųjų pinigų naudojimas,

—

2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2007/64/EB dėl mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje, kuria siekiama užtikrinti nacionalinių teisės nuostatų dėl riziką ribojančių reikalavimų derinimą, galimybę į rinką patekti naujiems mokėjimo paslaugų teikėjams, informavimo reikalavimus ir atitinkamas mokėjimo paslaugų vartotojų ir teikėjų teises bei pareigas.

3.3. Kadangi sukčiavimo atvejų daugėja, o prevencijos priemonės buvo priimtos iš esmės tik nacionaliniu lygmeniu, imtasi šių su antrąja kryptimi susijusių priemonių:

—	Komisijos komunikatas COM(1998) 395 dėl kovos su sukčiavimu negrynosiomis mokėjimo priemonėmis ir jų klastojimu veiksmų pagrindo, kuriame Komisija siūlo priemonių rinkinį, skirtą mokėjimo priemonių ir su jomis susijusių sistemų saugumo aplinkai skatinti,

—	2000 m. spalio 17 d. Tarybos sprendimas 2000/642/TVR dėl valstybių narių finansinės žvalgybos padalinių bendradarbiavimo susitarimų dėl keitimosi informacija, kuriuo nustatomi minimalūs ES valstybių narių finansinės žvalgybos padalinių bendradarbiavimo reikalavimai,

—

2001 m. vasario 9 d. Komisijos komunikatas COM(2001) 11 dėl sukčiavimo nepiniginėmis mokėjimo priemonėmis ir jų klastojimo prevencijos, kuriame Komisija nustatė ES 2001–2003 m. sukčiavimo prevencijos veiksmų planą. Šiame plane nurodoma, kad prevencija grindžiama atitinkamų valdžios institucijų ir mokėjimo sistemų operatorių bendradarbiavimu. Jame atkreipiamas dėmesys į tai, kad gerinant padėtį svarbiausia tobulinti mokėjimų saugumą užtikrinančią techninę įrangą, pavyzdžiui, reikėtų pradėti naudoti lustines korteles, skubaus perspėjimo apie prarastas ar pavogtas mokėjimo priemones mechanizmus ir taikyti priemones (PIN ir kitus kodus), kad būtų galima išvengti sukčiavimo arba sudaryti jam kuo nepalankesnes sąlygas,

—

plane nurodoma, kad siekiant veiksmingos sukčiavimo prevencijos strategijos labai svarbus keitimasis informacija, ypač bankų ir valdžios institucijų, valstybių narių ir tarpvalstybiniu lygmeniu. Todėl plane raginama pradėti taikyti mechanizmą nuolatiniam su sukčiavimu kovojančių suinteresuotų subjektų (kreditinių kortelių išdavėjų, bankų asociacijų, tinklo operatorių, Europolo, nacionalinių policijos pajėgų ir pan.) dialogui užmegzti. Komisija taip pat pasiūlė rengti tarptautines konferencijas, kuriose dalyvautų policijos pajėgų ir teismo pareigūnai, kad būtų galima informuoti apie problemas, kurios kyla dėl sukčiavimo atliekant mokėjimus, ir apie jo poveikį finansų sistemoms,

—

2001 m. gegužės 28 d. Tarybos pamatinis sprendimas 2001/413/TVR, skirtas kovai su sukčiavimu negrynosiomis mokėjimo priemonėmis ir jų klastojimu. Šiame pamatiniame sprendime valstybės narės raginamos nustatyti veiksmingas, proporcingas ir atgrasančias baudžiamąsias sankcijas, taip pat ir tokias sankcijas, kaip laisvės atėmimas ir ekstradicija, taikomas sukčiavimo naudojant mokėjimo kortelės, IT, elektroninę įrangą ar kitus konkrečiai pritaikytus prietaisus atvejais, t. y.:

—	mokėjimo priemonės vagystė ar kitoks neteisėtas pasisavinimas,

—	mokėjimo priemonės klastojimas ar padirbinėjimas siekiant ją naudoti neteisėtai,

—	neteisėtai pasisavintos, padirbtos ar suklastotos priemonės gavimas, įgijimas, gabenimas, pardavimas ar perleidimas kitam asmeniui arba jos turėjimas siekiant ja pasinaudoti neteisėtai,

—	neteisėtas kompiuteriuose esančių duomenų įvedimas, keitimas ar panaikinimas arba kompiuterių programų arba sistemų trikdymas,

—	neteisėtas dokumentų, kompiuterių programų ir bet kokių kitų specialiai šiems nusikaltimams pritaikytų priemonių gaminimas, gavimas, pardavimas ar kūrimas,

—

šiame sprendime taip pat numatyta tarptautinio bendradarbiavimo sistema, kurią taikydamos valstybės narės privalo teikti tarpusavio pagalbą šiame sprendime nurodytų nusikaltimų tyrimams atlikti. Šiuo tikslu pamatiniame sprendime numatyta, kad valstybės narės nustato operatyvinius susisiekimo punktus arba gali naudotis esamomis operatyvinėmis struktūromis, skirtomis keistis informacija ir kitokiems ryšiams tarp valstybių narių palaikyti,

—

2004 m. spalio 20 d. Komisijos komunikatas COM(2004) 679 „Naujas 2004–2007 m. ES veiksmų planas dėl sukčiavimo negrynosiomis mokėjimo priemonėmis prevencijos“. Šiuo veiksmų planu Komisija ketino toliau stiprinti esamas sukčiavimo prevencijos iniciatyvas ir taip, atsižvelgiant į vis dažnesnes duomenų ir tapatybės vagystes, padėti išlaikyti ir didinti pasitikėjimą mokėjimo priemonėmis. Komisija pirmenybę teikia mokėjimo produktų ir sistemų saugumui bei glaudesniam valdžios institucijų ir privataus sektoriaus bendradarbiavimui, kartu nurodo, kad siekiant šių tikslų reikėtų:

—	stiprinti ir pertvarkyti ES sukčiavimo prevencijos ekspertų grupės veiklą,

—	sukurti darnią mokėjimo priemonių gamintojų, mokėjimo paslaugų teikėjų ir atitinkamų institucijų strategiją siekiant užtikrinti kuo aukštesnį ekonomiškai įgyvendinamą elektroninio mokėjimo saugumo lygį vartotojams,

—	suinteresuoti subjektai turėtų keistis informacija, kad būtų galima anksti išaiškinti mėginimo sukčiauti atvejus ir perspėti apie juos,

—	ES administracinės institucijos turėtų gaudžiau bendradarbiauti siekdamos užkirsti kelią sukčiavimui atliekant mokėjimus ir plėtoti nacionalinių teisėsaugos įstaigų gebėjimus tirti sukčiavimo atvejus,

—	taikyti naujas perspėjimo apie ES prarastas ir pavogtas korteles priemones.

4. Pastabos ir pasiūlymai

4.1. Nors Bendrijos teisinė sistema išplėsta ir sustiprinta, vis dar reikia siekti, kad viešieji ir privatieji subjektai visapusiškai keistųsi informacija, o atitinkamos valstybių narių institucijos veiksmingai bendradarbiautų. Siekiant šių tikslų ir atsižvelgiant į tai, kad į ES neseniai įstojo naujos valstybės narės, pamatinio sprendimo ir rekomendacijų nuostatas reikėtų perkelti į visų ES šalių nacionalinius teisės aktus.

4.1.1. Komisija nurodė, kad veiksmingai įgyvendinti sukčiavimo prevencijos sistemą visų pirma sudėtinga todėl, kad ES nelengva keistis duomenimis ir apie sukčiautojus, ir apie tuos, kuriems gresia pavojus. Todėl jau 2004–2007 m. veiksmų plane pabrėžiama, kad, siekiant sudaryti sąlygas keistis duomenimis tarpvalstybiniu lygmeniu, ES reikėtų derinti duomenų apsaugos nuostatas numatant visų pirma suvienodinti šiuo metu galiojančias ES duomenų apsaugos taisykles.

4.2. Kad būtų galima užtikrinti veiksmingus prevencinius veiksmus, Komitetas norėtų pasiūlyti apsvarstyti, kaip kiekviena kompetentinga nacionalinė institucija galėtų sukurti skaitmeninę duomenų bazę, kuriai mokėjimo kortelių įmonės galėtų teikti šiuos duomenis: informaciją apie prekybos vietas ir sandorius, kurie įtariami esantys susiję su sukčiavimu; atpažinimo duomenis apie prekybos vietas ir juridinius atstovus tų įmonių, kurių sandorių mokėjimo kortelėmis sudarymo sutartys nutrauktos saugumo sumetimais arba dėl sukčiavimo, apie kurį pranešta teisminei institucijai; atpažinimo duomenis apie kortelių turėtojų nepripažintus sandorius arba apie tuos sandorius, apie kuriuos pranešta teisminei institucijai; informaciją apie sukčiavimo tikslais naudotus bankomatus. Deramai atsižvelgiant į nacionalines teisės nuostatas, šia duomenų sistema, be kita ko, būtų galima naudotis siekiant tirti nusikalstamą veiklą ir sudaryti geresnes sąlygas policijai bendradarbiauti, taip pat ir tarptautiniu lygmeniu, ir užkirsti kelią nusikaltimams, vykdomiems naudojant kreditines korteles ir kitas mokėjimo priemones, ir taikyti už juos baudžiamąsias priemones.

4.3. Reikėtų ne tik keistis informacija apie sukčiautojus, bet ir atitinkamoms valstybių narių institucijoms glaudžiau bendradarbiauti numatant naujas iniciatyvas, kurių tikslas – plėsti sukčiavimo prevencijos duomenų rinkimo ir keitimosi mastą tarp suinteresuotų subjektų ir ypatingą dėmesį skirti policijos pajėgoms ir mokėjimo korteles išduodančioms įmonėms.

4.3.1. Šiuo tikslu reikėtų patobulinti jau esamas kovos su euro padirbinėjimu bendradarbiavimo formas ir atitinkamas nacionalines institucijas tiesiogiai įtraukti į sukčiavimo mokėjimo negrynaisiais pinigais priemonėmis prevenciją.

4.3.2. Šiuo atžvilgiu reikėtų apsvarstyti galimybę pavesti Europolui (kurio veiklos sritis, priėmus 1999 m. balandžio 29 d. Tarybos sprendimą, apima ir kovą su grynųjų ir kitų mokėjimo priemonių padirbinėjimu) stebėti tendencijas, kad būtų galima užkirsti kelią sukčiavimui atsiskaitant mokėjimo negrynaisiais priemonėmis siekiant:

—	koordinuoti visų valstybių narių duomenų bazių, kuriose saugoma informacija apie mokėjimo kortelių padirbinėjimą, valdymą, kad kompetentingos kitų valstybių narių institucijos galėtų atlikti deramus tyrimus,

—	skubiai perspėti mokėjimo kortelių bendroves ir išdavėjus apie kitose valstybėse narėse išaiškintus sukčiavimo atvejus,

—	sudaryti geresnes sąlygas valstybių narių policijos pajėgoms ir teisinėms institucijoms keistis 2001 m. gegužės 28 d. pamatiniame sprendime 2001/413/TVR nurodyta informacija.

4.4. Šiuo atžvilgiu Komitetas norėtų pasiūlyti apsvarstyti galimybę sukurti valstybių narių policijos pajėgų ir tyrimo institucijų tinklą kovai su sukčiavimu mokėjimo negrynaisiais pinigais priemonėmis ir jų klastojimu. Tokia struktūra sudarytų sąlygas tiesiogiai keistis informacija naudojant patikrintą elektroninio pašto sistemą ir galimybę naudotis konkrečiomis duomenų bazėmis.

4.4.1. Tokia iniciatyva, kurią pradedant įgyvendinti pirmiausia reikėtų susitarti, kokius duomenis įtraukti į šias duomenų bazes ir suderinti su nacionalinių teisės aktų nuostatomis dėl privatumo bei laikytis 2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2007/64/EB 79 straipsnio nuostatų, būtų didelis kovos su sukčiavimu atsiskaitant mokėjimo negrynaisiais pinigais priemonėmis žingsnis, kadangi reikiama informacija tyrimo institucijoms būtų pateikiama tiesiogiai ir greitai išvengiant pernelyg didelių biurokratinių kliūčių. Bet kokiu atveju būtų naudinga Europos lygiu nustatyti būtiniausius reikalavimus dėl duomenų, kuriais galima keistis, pobūdžio ir taip užtikrinti bendrą informacijos sistemą, kuria būtų galima naudotis kovojant su sukčiavimu pagal Direktyvos 1995/46/EB dėl asmens duomenų apsaugos nuostatas.

4.5. ES sudėtinga veiksmingai kovoti su sukčiavimu taip pat ir dėl nesuderintų valstybių narių teisės aktų, kuriais nacionalinėms institucijoms suteikiami įgaliojimai atlikti tyrimus, ir dėl nevienodo atgrasymo priemonių griežtumo. Todėl daugiausia sukčiaujama tose valstybėse, kur kontroliuojančių tyrimo organų įgaliojimai yra mažesni, arba valstybėse, kur taikomos nuobaudos nepakankamai griežtos, kad atliktų atgrasantį vaidmenį. Nacionalinių teisės aktų suderinimas atrodytų vienintelė veiksmingos kovos su sukčiavimu šiame sektoriuje strategija, kadangi, kaip jau buvo pabrėžta 2004–2007 m. veiksmų plane, ankstesnių iniciatyvų nepakako su mokėjimu susijusio sukčiavimo problemai veiksmingai išspręsti.

4.5.1. Šiuo atžvilgiu (4) reikėtų patikrinti, ar valstybės narės į savo nacionalinę baudžiamąją teisę veiksmingai perkėlė 2001 m. gegužės 28 d. kovai su sukčiavimu negrynosiomis mokėjimo priemonėmis ir jų klastojimu skirto Tarybos pamatinio sprendimo 2001/413/TVR dėl nusikaltimų, susijusių su mokėjimo priemonėmis, kompiuteriais ir specialiai pritaikytomis priemonėmis 2, 3 ir 4 straipsniuose nurodytą nusikalstamą veiklą. Atsižvelgiant į valstybių narių suverenumą, reikėtų tikrinti, ar už šiuos nusikaltimus sankcijos iš tikrųjų yra atgrasančios, taip pat, ar baudžiama pagal įstatymų nuostatas. ES lygmeniu taip pat reikėtų derinti ir sankcijas už panašaus masto sukčiavimą, kaip, pavyzdžiui, numatyta kovojant su pinigų plovimu.

4.6. Priėmus pasiūlytas iniciatyvas, būtų galima veiksmingai kovoti su sukčiavimu ir sudaryti palankesnes sąlygas kurti BMEE (bendra mokėjimo eurais erdvė), kurioje mokėjimo negrynaisiais pinigais priemonėmis būtų galima mokėti visoje euro zonoje naudojant vieną sąskaitą ir taikant vienodas pagrindines sąlygas neatsižvelgiant į naudotojo gyvenamąją vietą ir taip pašalinti visus nacionalinio ir tarpvalstybinio mokėjimo skirtumus.

4.7. ES turėtų stiprinti kovos su sukčiavimu ir mokėjimo priemonių klastojimu strategiją įvairiomis priemonėmis. Šiuo požiūriu, visuomenės informavimas yra esminis aspektas. Informavimo tikslas – suteikti kuo daugiau informacijos kredito ir debito kortelių naudotojams apie galimus pavojus, iškylančius naudojant mokėjimo negrynaisiais pinigais priemones. Pavyzdžiui, neįspėti vartotojai tampa lengvomis duomenų vagysčių (angl. phishing) aukomis. ES institucijos turėtų padėti informuoti visuomenę vykdydamos Komisijos koordinuojamas Europos informavimo kampanijas.

4.8. Todėl lemiamas yra vartotojų ir prekybininkų asociacijų vaidmuo: jei jos glaudžiai bendradarbiautų, būtų galima įdiegti išankstinio įspėjimo sistemą, geriau informuoti visuomenę ir teikti informaciją apie dažniausiai pasitaikančius ir neseniai išaiškintus sukčiavimo atvejus. Šiam tikslui įgyvendinti būtina skatinti tikslines vartotojų informavimo kampanijas, visų pirma suteikti jiems praktinių ir lengvai pritaikomų patarimų, plėsti jų žinias apie mokėjimo kortelių veikimą ir atsargumo priemones, kurių reikėtų nedelsiant imtis kilus įtarimui dėl sukčiavimo.

4.9. Valstybės narės taip pat galėtų įsipareigoti sugriežtinti sankcijas už sukčiavimą ir jas veiksmingai taikyti. Reikėtų plėsti Europos teisminę erdvę ir atitinkamas baudžiamosios teisės nuostatas visuotinai taikyti kitose ES šalyse vykdomiems nusikaltimams, taip pat ir trečiosiose šalyse, ypač sunkių nusikaltimų atvejais. Šie tikslai, kaip ir pasiūlymai bausti už šiuos nusikaltimus ir taikyti sankcijas, įgyvendinami vis plačiau. Kadangi daugelyje valstybių su sukčiavimu atliekant mokėjimus susijusius pažeidimus paprastai vykdo organizuotos grupuotės, veiksmingos kovos su šia veika priemonės yra JTO konvencija ir 2000 m. lapkričio 15 d. bei 2001 m. gegužės 31 d. generalinės asamblėjos priimti ją papildantys protokolai dėl kovos su tarptautiniu organizuotu nusikaltimu, kuriuose numatomos sankcijos už tarptautinius pažeidimus.

Briuselis, 2008 m. spalio 23 d.

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto

pirmininkas

Mario SEPI

(1) Europos Komisija COM(2005) 603 galutinis, 2005 12 1, Pasiūlymas priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje, SEC(2005) 1535.

(2) Metinės 2007 m. Italijos banko ataskaitos priedas. Informacija pateikta remiantis ECB, TAB, Poste Italiane S.p.A. ir Italijos banko duomenimis.

(3) Europos Komisija, COM(2004) 679 galutinis, 2004 10 20, Komisijos komunikatas Tarybai, Europos Parlamentui, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui, Europos centriniam bankui ir Europolui „Naujas 2004–2007 m. ES veiksmų planas dėl sukčiavimo negrynosiomis mokėjimo priemonėmis prevencijos“, SEC(2004) 1264.

(4) 2008 m. balandžio 22 d. Europos Komisijos tarnybų darbo dokumente SEC(2008) 511 2004–2007 m. „ES sukčiavimo negrynosiomis mokėjimo priemonėmis prevencijos 2004–2007 m. veiksmų plano įgyvendinimo ataskaita“ pabrėžiama, kad reikia imtis veiksmingų sankcijų, nes kai kuriose valstybėse narėse taikomos sankcijos nepakankamai atgrasančios, kaip matyti iš dviejų Komisijos 2004 m. balandžio mėn. (COM(2004) 356)ir 2006 m. vasario mėn. (COM(2006) 65)pateiktų ataskaitų apie priemones, kurių valstybės narės ėmėsi siekdamos įgyvendinti 2001 m. gegužės 28 d. Tarybos pamatinį sprendimą 2001/413/TVR.