3.2.2009   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 27/129

1.1

Kaip Komitetas jau yra rekomendavęs, „Statistiniai duomenys apie darbo užmokestį (arba pajamas) turėtų būti nurodomi kvantiliu, kad būtų galima geriau įvertinti atlyginimų politikos poveikį kainų stabilumui“ (1). 4.3.3 dalyje nurodytas vartojimo profilių skirtumus pagal pajamų lygį. Tai rodo faktas, kad ribinis polinkis vartoti taip pat kinta, todėl svarbu gebėti nustatyti, kurios pajamų kategorijos atstovai pasinaudoja šiuo atlyginimų kilimu (procentais). Be to, pinigų politika gali būti netinkamai reaguojama į atlyginimų ir pajamų augimą.

1.1.1

Be to, būtų protinga, jei Europos Komisija ir (arba) Europos centrinis bankas, sekdami Belgijos nacionalinio banko (2) pavyzdžiu, bent kartą per metus skelbtų duomenis apie infliacijos poveikį namų ūkių perkamajai galiai pagal jų pajamų lygį.

1.1.2

Visoms Europos saloms būtina vietos lygiu turėti statistikos tarnybas ir kainų indeksą, kad būtų galima objektyviai įvertinti salų regionams tenkančias papildomas išlaidas. Šiuo tikslu salų statistikos tarnybos turėtų susikurti bendrą vertinimo metodiką.

1.2

Taip pat reikėtų paraginti valstybes nares ir Eurostatą geriau panaudoti kainų duomenis siekiant parengti išsamius kainų kitimo rodiklius skirtingose platinimo grandinėse ir pagal gaminių kategoriją (gaminiai gali būti žemiausios, vidutinės, aukščiausios kategorijos). Iš tiesų galima nuogąstauti, kad „žemiausios kategorijos“ gaminių, ypač maisto produktų, kainos gali dar kilti. Be to, kainų duomenų, kuriuos kaupia už infliacijos apskaičiavimą atsakingos institucijos, palyginimas tarptautiniu mastu galėtų padėti atsakyti į 1.4 punkte keliamus klausimus. EESRK taip pat kelia klausimą, ar nederėtų pasvarstyti apie atskirą kainų indeksą vyresnio amžiaus žmonėms.

1.3

Komitetas nori, kad šiandien Eurostatui vadovaujant pradėti svarstymai, kokius griežtus metodus reikėtų pasiūlyti siekiant į infliacijos apskaičiavimą įtraukti būsto kaštų kitimą, būtų skubiai baigti ir kad būtų parengta veiklos pasiūlymų, kuriuos būtų galima pateikti suinteresuotiems socialiniams ir ekonominiams partneriams. Taigi, Komitetas pageidautų dalyvauti Eurostat persvarstant SVKI metodologinius klausimus.

1.4

Europos Komisija turėtų išnagrinėti lygiagretų vartojimo, gamybos ir importo kainų indeksų kitimą, kadangi stebina tai, kad kai kurių pagrindinių prekių importo kaina gerokai sumažėjo, tačiau galutinis vartotojas to nepajuto. Būtų nepriimtina, jeigu minėti kainų indeksai liktų per aukšti, kadangi juos nustatant neatsižvelgiama į tam tikrą esminę informaciją. Tai turėtų įtakos bendrajai valiutai: ji būtų diskredituota ir padėties nebūtų galima ištaisyti.

1.5

Suprasdamas, su kokiais sunkumais Eurostatas susiduria rinkdamas duomenis, Komitetas vis dėlto kelia klausimą, ar nebūtų galima greičiau paskelbti privačių namų ūkių vartojimo išlaidų duomenis. Dabar jų skelbimo terminas yra treji metai (t. y. 2005 m. duomenys paskelbti tik 2008-aisiais!). Tam tikri duomenys (būtent susiję su pajamų pasiskirstymu) neatnaujinami jau nuo 2001 m. Todėl gali kilti klausimas, ar atsižvelgiant į socialinius pokyčius nederėtų sumažinti tyrimų intervalo (dabar jie atliekami kas šešerius metus).

1.6

Galiausiai, EESRK rekomenduoja remti valstybines institucijas ir nevyriausybines organizacijas, prisidedančias prie vartotojų švietimo, ir padėti joms priimti sprendimus, kuriuos vis sunkiau suprasti dėl vis sudėtingėjančių rinkodaros mechanizmų ir pasiūlymų grupavimo.

2.1

Nuo pat įvedimo (paritetai nustatyti 1999 m., monetos ir banknotai pirmosiose EPS narėse į apyvartą išleisti 2002 m.) bendroji valiuta buvo dažnai kritikuojama: nors iš pradžių euro nuvertėjimas, palyginti su didžiosiomis tarptautinėmis valiutomis, kėlė tam tikrą pašaipą, spartus jo kurso augimas pastaruosius trejus metus sužadino būgštavimus dėl Europos įmonių išorės konkurencingumo. Beje, kai kurios vyriausybės skatino šiuos būgštavimus taip norėdamos nuslėpti savo ekonominės politikos klaidas. Nedidelė dalis netgi prikaišiojo, kad bendroji valiuta yra veiksnys, bent jau iš dalies paaiškinantis realaus euro zonos šalių suartėjimo nebuvimą, galėjusį jas paskatinti svarstyti galimybę pasitraukti iš euro zonos.

2.2

Statistika, susijusi su suderintu vartotojų kainų indeksu (SVKI), rodo, kad trečiuoju EPS pasirengimo etapu infliacija gerokai sumažėjo ir kad nuo to laiko jos lygis išliko istoriškai žemas galbūt dėl to, kad didesnės galimybės palyginti kainas paskatino konkurenciją ir apribojo kainų kilimą. Tačiau dauguma europiečių mano, kad euras kaltas dėl sunkumų, su kuriais susiduria jų ekonomika ir kad perėjimas prie bendros valiutos sukėlė infliacinį spaudimą, sumažinusį jų perkamąją galią. Beje, kai kas pritartų dvejopam kainų skelbimui, o Europos integracijos šalininkams tai reikštų žlugdantį grįžimą atgal. Tai lemia nepasitikėjimą euru, o kartu ir Ekonomine ir pinigų sąjunga. Taigi 2002 m. rugsėjo mėn. 59 % europiečių manė, kad bendroji valiuta yra „apskritai naudinga“, o skeptikų buvo 29 % (Eurobarometro tyrimas, 2006 m.). Po ketverių metų entuziazmas, sukeltas vieno didžiausių pastarojo dvidešimtmečio Europos politinių projektų, tiesiog išseko, kadangi 81,4 % piliečių mano, kad euras sukėlė kainų augimą.

2.3

Iki euro įvedimo vartotojų įsivaizduojamos infliacijos raida iš esmės atitiko SVKI. Nuo 2002 m. padėtis jau buvo kitokia, 2003 m. atotrūkis buvo didžiausias, o vėliau iš dalies sumažėjo. Nuo 2006 m. atotrūkis vėl ėmė didėti. Nuo 2004 m. pabaigos įsivaizduojama infliacija stabilizavosi aukštesniu negu 2001 m. lygiu.

2.4

Daugumoje šalių, į ES įstojusių 2004 m., reali infliacija išaugo stojimo momentu — ar net nuo 2003-ųjų, — padidinus netiesioginius mokesčius ir administruojamas kainas, visų pirma žemės ūkio produktų kainas. Vėliau daugelyje šalių ji vėl krito. Tačiau įsivaizduojama infliacija didėjo greičiau. Remiantis 2008 m. pradžios duomenimis, vienintelė šalis, kurioje įsivaizduojama infliacija mažesnė už faktinę, yra Čekija.

2.5

Jei panagrinėsime Slovėnijos, kuri pirmoji iš šių šalių įsivedė bendrą valiutą, atvejį, taip pat pastebėsime, kad įsivaizduojama infliacija šoktelėjo 2007 m. pereinant prie popierinio euro ir kad šiam „šuoliui“ buvo rengiamasi dvejus metus prieš tai iš anksto didinant kainas.

2.6

Šie svarstymai euro sveikatos klausimu labai skiriasi nuo šalių, įskaitant ir ne Europos šalis, vertinimo: pasak TVF, euro dalis tarptautiniuose rezervuose 1999 m. padidėjo apie 18 %, o 2004 m. — apie 25 %. Besivystančiose šalyse susilaukta dar didesnės sėkmės. Šią sėkmę patvirtina ir faktas, kad 37 % visų pasaulio valiutų keitimo sandorių ir 41–63 % importo ir (arba) eksporto operacijų reiškiami eurais.

2.7

Šia nuomone savo iniciatyva siekiama geriau paaiškinti infliacijos raidą ir priežastis, dėl kurių plačiosios visuomenės įsivaizduojama infliacija ir faktinė infliacija skiriasi, bei galbūt pateikti keletą rekomendacijų.

3.1

Daugelio europiečių nuomone, euras paskatino kainų kilimą. Tačiau jei taip nutiktų, infliacija euro zonos ir kitose šalyse būtų skirtinga. Vis dėlto kainų kitimas euro zonoje buvo panašus kaip trijose šalyse (Danijoje, Jungtinėje Karalystėje, Švedijoje), kurios tuo metu nebuvo įsivedusios bendros valiutos.

3.1.1

Koreliacinė matrica rodo, koks panašus yra kainų kitimas euro zonoje ir trijose kitose šalyse bei kiekvienoje iš jų. Kiekviename langelyje pateikiami skaičiai nuo 0 (koreliacijos nėra) iki 1 (tobula koreliacija).

3.1.2

Koreliacija tarp infliacijos euro zonoje ir Jungtinėje Karalystėje bei Švedijoje sustiprėjo įsigaliojus eurui. Danijoje pastebima priešinga padėtis. Tačiau reikia pažymėti, kad koreliacija tarp daniškų ir angliškų kainų silpsta, o koreliacija su švediškomis kainomis lieka stabili, tik silpnesnė.

3.1.3

Sukrečia tai, kad tenka konstatuoti, jog, išskyrus Daniją ir Jungtinę Karalystę, šių trijų euro neįsivedusių šalių koreliacija su euro zona yra stipresnė negu tarp jų pačių!

3.2

Tai įrodo, kad kainų kitimo euro zonoje negalima priskirti eurui, kadangi šalyse, neįsivedusiose bendros valiutos, jos buvo panašios.

3.3

Toliau pateikiamoje lentelėje vaizduojama 12 didelių prekių ir paslaugų kategorijų (namų ūkių individualaus vartojimo funkcijos), kuriomis remiamasi skaičiuojant SVKI, atitinkamas jų statistinis svoris ir kainų didėjimo tempas dvejus metus iki euro įvedimo ir po jo. Tenka konstatuoti, kad šiuo lygmeniu aiškiai padidėjo tik trijų kategorijų kainos (alkoholinių gėrimų ir tabako, kurių kainų kilimą galima paaiškinti didesniais akcizais, bei sveikatos ir transporto). Be to, tenka pastebėti, kad atskirais etapais tam tikruose sektoriuose užfiksuotas kainų augimas (pvz., nuomos kaina 2002–2002 m. padidėjo 1,5 %, o 2002–2004 m. — 2 %).

4.1.1

Euras buvo įvestas kaip tik po rugsėjo 11-osios, kai vyravo visuotinio nesaugumo, taip pat ir ekonominio, atmosfera. Tai sustiprino bendras padėties blogėjimas: šis laikotarpis labai skyrėsi nuo 1999 ir 2000 metų, kuriems buvo būdingas ypač spartus augimas.

4.1.2

Vienas iš pagrindinių faktorių, paaiškinančių nuolatinį atotrūkį tarp įsivaizduojamos ir faktinės infliacijos, yra kelių veiksnių kombinacija: įvairių prekių ir paslaugų, įeinančių į SVKI skaičiavimo kategorijas, pirkimo dažnumas, atitinkamų jų kainų augimas, vartotojų joms teikiama svarba.

4.1.2.1

Toliau pateikiamoje lentelėje bandoma šiuos veiksnius objektyvizuoti visus SVKI veiksnius suskirstant į penkias „šeimas“: reguliariai (bent kartą per mėnesį) įsigyjamas prekes ir paslaugas, rečiau įsigyjamas prekes ir paslaugas ir tas prekes ir paslaugas, kurių įsigijimo dažnumas skirtingas ir priklauso nuo individų bei aplinkybių. Dvi pirmąsias kategorijas dar galima skirstyti pagal tai, ar atitinkamų prekių ir paslaugų srityje veikia stipri nacionalinė ar tarptautinė konkurencija.

4.1.2.2

Aiškiai matyti, kad apskritai silpnai konkurencijos veikiamos svarbiausių prekių ir paslaugų kainos augo daug sparčiau negu vidutinė infliacija 2000–2007 m. (+ 2,12 %). Be to, lentelė patvirtina, kad rečiau įsigyjamų ir stiprios konkurencijos veikiamų prekių kainos daug prisidėjo prie infliacijos pristabdymo (+ 0,37 %), juo labiau, kad jomis paaiškinama didelė infliacijos dalis (jų įtaka sudaro 27 % ir užima antrą vietą po „reguliariai perkamų ir mažos konkurencijos produktų“ šeimos, sudarančios 34 %).

4.1.2.3

Nereguliaraus ir stiprios konkurencijos veikiamo pirkimo vaidmuo atspindi tarptautinės prekybos ir jos struktūrinių pokyčių tendencijas. 1995 m. du trečdaliai importuojamų gaminių iš šalių, nepriklausančių euro zonai, buvo atvežami iš šalių, kuriose kainos aukštos. 2005 m. jų dalis sumažėjo iki 50 %. Taip atsitiko Jungtinės Karalystės, Japonijos ir Jungtinių Valstijų gaminiams, o besivystančių šalių ir šiek tiek mažiau naujųjų valstybių narių gaminių dalis išaugo. Be to, keitimo kurso kitimas gali skatinti arba stabdyti prekybos ryšius su euro zonos prekybos partneriais.

Šalių (jų grupių) dalis euro zonos importe

4.1.3

Kainų nepastovumas pastebimas nuo 2002 m., ir jis kur kas didesnis negu metais prieš popierinio euro įvedimą.

4.1.4

Namų ūkių pajamų lygis padeda paaiškinti kainų kitimo suvokimą. Be to, skirtingą gyventojų suvokimą gali sustiprinti po vieną gyvenančių asmenų, kuriems tenka visas išlaidas apmokėti iš vieno atlyginimo (vienų pajamų), skaičiaus didėjimas. Ypač sunki padėtis asmenų, turinčių vaikų, gaunančių mažas pajamas, turinčių žemą kvalifikaciją, moterų, kurios vis dar diskriminuojamos darbo užmokesčio ir užimtumo požiūriu, asmenų, dirbančių pagal lanksčias darbo sutartis.

4.1.5

Reikia pažymėti, kad SVKI sudarančių prekių ir paslaugų savybės kasmet gali keistis atspindėdamos jų kokybės gerėjimą, o kaina gali ir nekisti. Tačiau, kadangi nustatant indeksą į tokius pakitimus neatsižvelgiama, jie fiksuojami kaip kainų mažėjimas (gali būti ir taip, kad ankstesnio pavyzdžio prekės ar paslaugos rinkoje jau nebėra. Tokiu atveju kainos kritimas yra tik „popierinis“ ir visiškai neatitinka tikrovės). Pasak ECB, „išlaidų prekėms, kurių kokybė labai ir sparčiai gerėja, dalis sudaro apie 8–9 % viso SVKI“ (automobiliai, kompiuteriai, judriojo ryšio telefonai ir kt.).

4.1.6

Reikia paminėti, kad kai kurie mažmenininkai ir įmonės, įsivesdami popierinį eurą, neleistinai suapvalino kainas jas padidindami (nuomos mokestis). Tam tikras papildomas išlaidas galima pateisinti etikečių perklijavimo ir panašiais darbais arba tuo, kad išlaidų didėjimas tiesiogiai neatsispindėjo kainose, kadangi verslininkai buvo linkę „vienu šūviu nušauti du zuikius“ kainų didinimą atidėdami iki perėjimo prie euro. Eurostato vertinimu, perėjimas prie popierinio euro 2002 m. sudarė nuo 0,12 iki 0,29 viso euro zonos SVKI procentinio punkto.

4.1.7

Galiausiai, su popierinio euro įvedimu sutapo tam tikri atsitiktiniai įvykiai, nesusiję su bendra valiuta, tačiau galėję prisidėti prie įsivaizduojamos infliacijos padidėjimo. Tai nemažas naftos kainų pakilimas (+ 35 % nuo 2001 m. gruodžio iki 2002 m. balandžio mėn.) ir dėl Europą užklupusios itin šaltos žiemos užauginti prasti derliai, paveikę ir euro zonai nepriklausančių šalių ūkius.

4.2.1

Kad ir kokį produktą turėtume omenyje, vartotojai gali būti jautresni kainų augimui negu jų mažėjimui, ir šį jautrumą dar labiau padidino šuolis į nežinomybę įvedant naująją bendrą valiutą, nepasitikėjimas po euro įvedimo skelbtomis keliomis to paties produkto kainomis ir didelės išlaidos, susijusios su prekių ir paslaugų (nuomos, maisto produktų, benzino) kainų pakilimu.

4.2.2

Kadangi būsto savininkų išlaidos būstui šiuo metu į SVKI neįskaičiuojamos, įsivaizduojamos ir faktinės infliacijos skirtumą kai kuriose šalyse galima paaiškinti dideliu nekilnojamojo turto kainų kilimu.

4.2.3

Be to, vartotojai, perkamo gaminio kainą perskaičiuojantys senąja nacionaline valiuta, pagrindu laiko iki euro įvedimo galiojusią kainą. Tai lemia iškreiptą požiūrį, nes dėl infliacijos senoji kaina nebeaktuali (3).

4.2.4

Reikia pažymėti ir tai, kad daugelis vartotojų ir net stebėtojų dažnai painioja perkamosios galios augimą ir vis didėjančius lūkesčius, susijusius su pragyvenimo lygiu. Tačiau daugelis rodiklių rodo, kad vartotojų pragyvenimo lygio lūkesčius labiau negu anksčiau skatina dažni technologijų pasikeitimai, naujų prekių ar paslaugų atsiradimas (jie linkę „papildyti“ įprastą vartoseną), vis sudėtingesnė rinkodara ir labai spartus socialinio spaudimo diktuojamų vartojimo standartų plitimas. Taigi, be kitų vartojamų gaminių įsigyjama, pavyzdžiui, GPS sistema, arba vietoje įprastų daržovių perkamos nuplautos ir paruoštos, todėl susidaro įspūdis, kad šios išlaidos mažina perkamąją galią, nors jos atsiranda dėl sparčiau už pajamas augančių lūkesčių spaudimo namų ūkių biudžetui.

4.3.1

Nereikėtų abejoti SVKI tinkamumu, kadangi jis grindžiamas daugiau kaip 700 tipiškų prekių ir paslaugų stebėjimu, atliekamu nacionalinių statistikos institutų, ir jo mėnesiniais rezultatais, o tai sudaro apie 1,7 mln. stebėjimo seansų, kas mėnesį atliekamų 180 000 pardavimo taškų.

4.3.2

Tačiau dera priminti, kad suderintas vartotojų kainų indeksas grindžiamas tam tikrais susitarimais, visų pirma susijusiais su 1) prekių ir paslaugų, kuriomis remiamasi jį skaičiuojant ir kurios įeina į jo sudėtį, pasirinkimu bei 2) kiekvienos jų statistiniu svoriu.

4.3.3

Tačiau, kaip rodo lentelė, namų ūkių išlaidų struktūra kinta atsižvelgiant į gaunamas pajamas. Labiausiai kinta faktinės būsto nuomos kainos: 20 % prasčiausiai apsirūpinusių namų ūkių jos tampa 5–6 kartus didesne našta palyginti su 20 % turtingiausiųjų. Šis faktas paaiškinamas tuo, kad pastarieji kartu yra ir savininkai, ir nuomininkai. Todėl šie namų ūkiai nekilnojamojo turto kainas įsivaizduoja kitaip. Vargingiausi namų ūkiai 81 % daugiau pajamų skiria maisto produktams ir nealkoholiniams gėrimams įsigyti, todėl tampa jautresni šių maisto produktų kainų kilimui pasaulio rinkose. Turtingesni namų ūkiai naujoms transporto priemonėms skiria 67 % daugiau lėšų negu 1-ojo kvantilio namų ūkiai. Kadangi 2000–2008 m. laikotarpiu naujų transporto priemonių kainos kilo kur kas lėčiau negu SVKI, šioje srityje teigiami pokyčiai juntami stipriau.

4.3.3.1

Toliau pateikta lentelė atspindi pagal vartojimo profilį mažiausias ir didžiausias pajamas gaunančių grupių patirtos infliacijos skirtumus ir tarp jų atsiradusį atotrūkį nuo 1996 m. Per pastaruosius 12 metų vargingiausių namų ūkių patirta infliacija 6 kartus viršijo turtingiausiųjų patirtą infliaciją, o priešingas atvejis užfiksuotas 3 kartus. Per pastaruosius 3 metus didelių skirtumų nepastebėta.

4.3.3.2

Be šio struktūrinio padarinio aiškėja, kad ypač spartaus maisto pramonės žaliavų kainų augimo laikotarpiais infliaciją dar aštriau patirs vargingiausi namų ūkiai, kurie renkasi pigius prekių ženklus arba apsiperka pigesnes prekes siūlančiuose dideliuose prekybos centruose (angl. hard discounters), nes maisto pramonės žaliavų dalis maisto prekių mažmeninėje kainoje pati didžiausia (o pakuotės, rinkodaros ir kt. išlaidų dalis mažesnė).

4.3.3.3

Be to, vargingiausi namų ūkiai negali sušvelninti kainų kilimo padarinių savo biudžetui, kadangi jų santaupos yra struktūriniu požiūriu menkos, ir jie susiduria su didesniais sunkumais gauti kreditą, todėl rizikuoja patekti į per didelio įsiskolinimo spąstus.

4.3.3.4

Ši išvada galioja ir valstybių narių lygmeniu, kadangi, kaip matyti iš toliau pateiktos lentelės, namų ūkiai įvairioms prekių ir paslaugų kategorijoms skiria skirtingą savo pajamų dalį. Tai priklauso nuo geografinių ypatumų (salose patiriamos didelės transporto išlaidos), jų socialinio ir ekonominio išsivystymo lygio (Rumunijos ir Bulgarijos namų ūkiai maistui išleidžia beveik 3 kartus daugiau savo pajamų negu kitų šalių namų ūkiai) ir pan. Dvi paskutinės lentelės skiltys rodo kiekvienos šalių grupės arba euro zonos šalių santykinių išlaidų vienodumo lygį (kuo mažesnis variacijos koeficientas, tuo didesnis vienodumas). Tarp euro zonos šalių yra daug panašumų, o tarp kitų šalių grupių — mažiau. Tai rodo SVKI ribotumą: jis grindžiamas svoriniu vidurkiu ir iš esmės negali atspindėti konkrečios šalių padėties. Į euro zoną stojančios šalys turėtų atkreipti dėmesį į šią išvadą dėl galimų padarinių pinigų politikai ir infliacijai.

4.3.4

Taip pat kartais esama didelio skirtumo tarp vidutinės vartojimo išlaidų struktūros ir SVKI sudarančių prekių bei paslaugų statistinio svorio. Pavyzdžiui, euro zonos namų ūkiai vidutiniškai 27,5 % pajamų išleido būstui, vandeniui ir energijai, todėl ši rubrika sudaro vos 16,3 % SVKI. Nepakankamai vertinamos ir sveikatos bei draudimo paslaugos. Kita vertus, SVKI pervertinami maisto produktai, transportas ir punktas „viešbučiai, restoranai ir kavinės“.