[pic] | EUROPOS BENDRIJŲ KOMISIJA |

Briuselis, 17.9.2008

KOM(2008) 560 galutinis

KOMISIJOS ATASKAITA TARYBAI IR EUROPOS PARLAMENTUI

dėl Reglamento (EB) Nr. 1830/2003 dėl genetiškai modifikuotų organizmų ir iš jų pagamintų maisto produktų ir pašarų susekamumo ir ženklinimo, iš dalies pakeičiančio Direktyvą 2001/18/EB, įgyvendinimo

KOMISIJOS ATASKAITA TARYBAI IR EUROPOS PARLAMENTUI

dėl Reglamento (EB) Nr. 1830/2003 dėl genetiškai modifikuotų organizmų ir iš jų pagamintų maisto produktų ir pašarų susekamumo ir ženklinimo, iš dalies pakeičiančio Direktyvą 2001/18/EB, įgyvendinimo

Reglamentas (EB) Nr. 1830/2003[1] (toliau – reglamentas) priimtas 2003 m. rugsėjo 22 d. ir, paskelbus Komisijos reglamentą (EB) Nr. 65/2004, nustatantį genetiškai modifikuotų organizmų unikalių identifikatorių sudarymo ir priskyrimo sistemą, visiškai taikomas nuo 2004 m. balandžio 16 d.

2006 m. gegužės 10 d. Komisija pagal reglamento 12 straipsnį pateikė Europos Parlamentui ir Tarybai ataskaitą apie reglamento įgyvendinimą. Tačiau, kadangi valstybės narės turėjo nedaug informacijos ir patirties, kad prisidėtų prie tos ataskaitos (2005 m.), Komisija parengė šią ataskaitą, siekdama pateikti išsamesnį reglamento įgyvendinimo vaizdą. Informaciją pateikė 23 valstybės narės ir dvi pramonės asociacijos (priedas). Buvo tartasi ir su kitais suinteresuotaisiais subjektais, bet jie informacijos nepateikė.

Informacija iš valstybių narių buvo surinkta pateikus 10 dalių klausimyną: atsekamumo taisyklių aiškinimas, atsekamumo taisyklių įgyvendinimas ir poveikis, GMO mišinių atsekamumas, ženklinimo taisyklių aiškinimas, ženklinimo taisyklių įgyvendinimas ir poveikis, atsekamumo ir ženklinimo reikalavimų išimtys, kai nesiekiamos slenkstinės ribos, unikalūs identifikatoriai, tikrinimo ir kontrolės priemonės, sprendimas dėl Kartachenos protokole numatytų reikalavimų dokumentams ir kiti klausimai.

1. PREKYBA GMO EUROPOS SąJUNGOJE

Nuo naujosios ataskaitos paskelbimo naujų naudojimo būdų neatsirado. Kadangi Europos maisto pramonės ir mažmeninės prekybos sektoriai nesiima prekiauti genetiškai modifikuotu (GM) maistu ir maisto produktais, daugelis į Europos rinką pateiktų GM produktų yra skirti pašarams ir yra kilę iš importuotų prekių, daugiausia sojų pupelių bei kukurūzų. Daugelis valstybių narių pranešė, kad auginimui skirti gyvi GMO neįvežami. 2006 m. MON810 buvo vienintelis GMO auginamas šešiose valstybėse narėse, bendrame maždaug 60 000 ha plote (daugiausia Ispanijoje, tačiau taip pat Prancūzijoje, Vokietijoje, Čekijoje, Slovakijoje ir Portugalijoje). 2007 m. šis plotas išaugo iki maždaug 110 000 ha.

Daugelis valstybių narių ir dabar praneša turinčios nedaug arba visai neturinčios patirties GMO atsekamumo ir ženklinimo srityje, todėl naujos informacijos jos nepateikė. Komisija (Eurostatas) nagrinėja galimybę gauti oficialių statistinių duomenų apie papildomą GM produktų importą į ES iš trečiųjų šalių ir jų skverbimąsi į pašarų rinką.

2. SUSEKAMUMO TAISYKLIų AIšKINIMAS, įGYVENDINIMAS IR POVEIKIS

Nepaisant tam tikro susirūpinimo teisės aktų sudėtingumu ir reglamento bei Reglamento (EB) Nr. 1829/2003[2] reikalavimų sutapimo, daugelis valstybių narių nepranešė apie jokius sunkumus, susijusius su atsekamumo taisyklių aiškinimu. Jos pažymėjo, kad apskritai sistema tobulėja. Kaip įprasta verslo praktikoje, operatoriai prašo tiekėjų pateikti būtinus dokumentus ir vis daugiau operatorių lydraščiuose deklaruoja, kad yra GM organizmų. Tačiau nemaža patirtis rodo, kad taip daugiausia yra pašarų pramonėje[3].

Daugelis valstybių narių nustatė, kad atsekamumo taisyklių poveikis ženklinimui ir informuotam pasirinkimui yra teigiamas, nes padeda atlikti oficialią kontrolę, įvertinti riziką ir palengvina visos sistemos veikimą. Manoma, kad poveikis importui priklauso nuo produkto ir yra ypač svarbus, jei trečiųjų šalių eksportuotojai pateikia mažai informacijos apie GMO buvimo faktą. Tačiau reikėtų pažymėti, kad reglamento atsekamumo taisyklėse nedaroma skirtumo tarp ES produktų ir importo iš trečiųjų šalių. Taigi ir ES, ir trečiųjų šalių operatoriams tenka tie patys uždaviniai, susiję su dokumentų prieinamumu[4].

Atsekamumo taisyklės turi bendro teigiamo poveikio visuomenės nuomonei apie produktų saugą ir palankų poveikį genetiškai nemodifikuotų produktų pardavimui dėl vis dar neigiamo vartotojų požiūrio į GM produktus[5]. Be to, viena valstybė narė pranešė, kad šios taisyklės dėl patobulintų kontrolės nuostatų daro teigiamą poveikį mažosioms įmonėms, todėl ekonominė žala yra mažesnė. Kita valstybė narė pranešė, kad mažosios įmonės vengia pirkti gal GM sudedamąsias dalis, dėl administracinės ir finansinės naštos, susijusios su ES atsekamumo taisyklėmis[6].

Nurodytos dar kelios problemos. Viena valstybė narė pranešė, kad tik didelės įmonės turi garantijų ir sertifikatų reikalavimo sistemas bei tikrinimo sistemas, pagal kurias, pavyzdžiui, reikalaujama parengti analitines ataskaitas arba imti mėginius (nors reikėtų pažymėti, kad reglamente nereikalaujama pateikti analitines ataskaitas ir (arba) imti mėginius). Pagal reglamento 4 straipsnio 1 dalį ūkinės veiklos vykdytojai (operatoriai) yra atsakingi vien tik už raštišką unikalaus identifikatoriaus ir informacijos apie tai, ar produkte yra arba jis sudarytas iš GMO, perdavimą.

Dar viena valstybė narė pranešė, kad ne visi operatoriai žino, jog jie privalo penkerius metus saugoti atitinkamus dokumentus, ir tik keliais atvejais tai daroma. Kai kurios valstybės narės paminėjo praktinius atsekamumo taisyklių taikymo sunkumus, pavyzdžiui, kai neįmanoma įrodyti GMO kilmės arba kai produktai gamybos grandinės pradžioje nėra tinkamai paženklinti .

Visuotinai priimta, kad ES maisto pramonėje nenorima naudoti GM produktų. Kai kuriose valstybėse narėse daugelis maisto ir pašarų operatorių pradžioje atsisakė GM produktų, kad išvengtų privalomojo ženklinimo , nes tai, jų nuomone, sudarytų papildomų išlaidų. Tačiau pašarų operatoriai vėliau nusileido, nes beveik visi į ES importuoti sojų miltai buvo genetiškai modifikuoti. Viena užjūrio asociacija išreiškė susirūpinimą dėl to, kad ES maisto perdirbėjai ir mažmenininkai nustojo naudoti sojų pupelių aliejų iš JAV, nes iš jų pagaminti maisto ir pašarų produktai būtų paženklinti kaip GM, net jeigu tame aliejuje ir nebūtų modifikuotos DNR, ir pasmerkė faktą, kad tokius produktus reikia ženklinti.

3. ŽENKLINIMO TAISYKLIų AIšKINIMAS, įGYVENDINIMAS IR POVEIKIS

Daugelis valstybių narių pranešė, kad nėra sunkumų dėl to, kaip ženklinimo taisykles aiškina pareigūnai. Kelios valstybės narės paminėjo, kad nelabai aišku, kuo tiksliai skiriasi reglamento ir Reglamento (EB) Nr. 1829/2003 dėl genetiškai modifikuoto maisto ir pašarų taikymo sritys. Dar vienai valstybei narei buvo neaišku, kaip ženklinti iš GMO pagamintą kai kurių rūšių maistą ir pašarus, naudojamus tik pramoniniams tikslams (pvz., aliejų, kuris naudojamas keptuvėms valyti), ir kaip tiksliai aiškinti sąvoką „maistas ir pašarai, pagaminti iš GMO“. Dar viena valstybė narė pranešė, kad pramonės atstovai pasigenda aiškumo dėl būtinybės ženklinti konkrečius produktus (pvz., fermentacijos produktai palyginti su sojų aliejumi)[7].

Iš esmės valstybės narės mano, kad ženklinimo taisyklės taikomos sklandžiai. Įvardyti sunkumai susiję su netinkamu ženklinimu (pvz., etiketėse nurodyta, kad produktas „gali turėti“ GMO), neigiamu ženklinimu pažeidžiant nacionalinius teisės aktus (pvz., „genetiškai nemodifikuotas“ arba „neturintys genetiškai modifikuotų organizmų“), dokumentų, kuriuose būtų nurodyta, kad nefasuotuose produktuose yra GMO, nebuvimu, nepaženklinimu , nors viršyta 0,9 proc. slenkstinė riba. Viena valstybė narė manė, kad operatoriams suteikta galimybė pasirinkti, ar etiketėje nurodyti, kad „Šio produkto sudėtyje yra GMO“, ar kad „Šiame produkte yra (pavadinimas) modifikuoto (-ų) organizmo (-ų)“ (reglamento 4 straipsnio 6 dalis), gali sutrukdyti galutiniam gavėjui tiksliai sužinoti, kiek tame produkte yra GMO.

Daugelis valstybių narių pranešė, kad ženklinimo taisyklės turėjo poveikio rinkai ir vartotojams, pavyzdžiui, jų pasirinkimas tapo labiau pagrįstas informacija, apgaulingų veiksmų prevencija tapo veiksmingesnė ir padidėjo vartotojų poreikis genetiškai nemodifikuotoms maisto grandinės sudedamosioms dalims. Tačiau (ir dėl 0,9 proc. slenkstinės ribos) kai kurios valstybės narės nurodė, kad, neturint informacijos apie atsitiktinį arba techniškai neišvengiamą 0,9 proc. slenkstinės ribos neperžengiantį GMO kiekį, pavyzdžiui, pašaruose, neįmanoma įsigyti produktų, kurių sudėtyje visiškai nebūtų GMO.

4. ŽENKLINIMO SLENKSTINėS RIBOS IR ATSITIKTINIS GMO BUVIMAS

Daugelis valstybių narių nenurodė, kad kyla sunkumų, susijusių su tinkamo slenkstinės ribos (0,9 proc.) taikymo atleidžiant nuo maisto ir pašarų produktų ženklinimo reikalavimo. Atsitiktinė mėginių atranka ir laboratorinės analizės yra įprasta praktika; pastebėta keletas pažeidimų (pvz., netinkamas ženklinimas). Valstybės narės paprastai tikrina tiekėjų sertifikatus, techninių duomenų lapus ir produkto tapatumo išsaugojimą.

Tačiau kai kurios valstybės narės nurodė, kad būtina išspręsti slenkstinės ribos klausimą „GMO sankaupų“ atvejais. Kyla praktinių sunkumų, kai reikia ištirti grūdų, miltų ar perdirbto produkto mišinį, nes juose gali būti įvairių iš tos pačios žaliavos gautų sudedamųjų medžiagų, pvz., krakmolo ir miltų, pagamintų iš kukurūzų. Kai kurios valstybės narės ir suinteresuotieji subjektai taip pat nurodė, kad ženklinimo tikslais būtina nustatyti GMO sėklose slenkstines ribas. Komisija, siekdama išnagrinėti šį klausimą, šiuo metu atlieka poveikio vertinimą.

Vienas profesinis susivienijimas pažymi, kad 0,9 proc. slenkstinė riba yra sutartinis pasirinkimas, ir ji turėtų būti pakelta iki pragmatiškesnio lygio. Užjūrio organizacija mano, kad dėl ženklinimo taisyklių importuotojai nustojo importuoti maistui skirtą sojų pupelių aliejų, priversdama pramonės įmones jo vietoje naudoti brangiai kainuojantį tradicinį rapsų aliejų. Jie taip pat pažymi, kad ženklinimo reikalavimai greičiau yra pagrįsti kilme nei GMO aptikimu, t. y. būtinų sertifikatų turėjimu, o ne galimybe nustatyti GMO produktuose. Jų nuomone, taip maisto ir pašarų sektoriaus operatoriai nepelnytai įpareigojami tikrinti rafinuotos medžiagos atitiktį[8].

Kelios valstybės narės pranešė, kokia yra jų nuomonė dėl „atsitiktinio buvimo“ aiškinimo. Ar GMO maiste ir maisto grandinėje yra atsitiktinai ar dėl operatorių aplaidumo, nustatoma kiekvienu konkrečiu atveju, ir valstybės narės, atrodo, taiko įvairius metodus. Operatoriai paprastai turi pateikti įrodymų, kad stengiasi išvengti GMO visuose gamybos etapuose. Šiuos įrodymus sudaro: GMO neturinčių medžiagų užsakymo ir pirkimo sertifikatai, atskirų laikymo vietų naudojimas ir gamybos linijos be GMO. Kai kurios valstybės narės dar tikrina gamybos seką, valymo tvarką ir visas kitas būtinas priemones, leidžiančias daryti išvadą, kad bet koks GM organizmų buvimas yra atsitiktinis ir techniškai neišvengiamas. Kelios valstybės narės pranešė, kad, jei pradinė medžiaga maiste ir maisto grandinėje yra ženklinama kaip GM, galutinis produktas taip pat ženklinamas kaip GM, net jeigu GM medžiagos pėdsakai jame nesiekia 0,9 proc., nes tokiu atveju jų buvimas nelaikomas atsitiktiniu.

5. UNIKALIų IDENTIFIKATORIų NAUDOJIMAS

Daugelis valstybių narių unikalius identifikatorius laiko naudinga genetiškai modifikuotų produktų identifikavimo ir ženklinimo priemone ir apie didelius sunkumus šioje srityje nepraneša. Apskritai jos pranešė, kad patirtis įgyvendinant Reglamentą (EB) Nr. 65/2004 ir naudojant unikalius identifikatorius yra nedidelė, bet teigiama.

Viena valstybė narė, kurioje auginami GM kukurūzai, pranešė, kad unikalūs identifikatoriai yra įtraukti į dokumentus, kuriuos sėklų tiekėjai perduoda ūkininkams ir perdirbėjams. Viena pramonės įmonių asociacija taip pat mano, kad komerciniams sandoriams ir GM veislių ženklinimui keliami reikalavimai įdiegti kaip standartinė verslo praktika (kai to reikia), bet dėl šių reikalavimų padidėjo administraciniai įsipareigojimai ir išlaidos. Šie unikalūs identifikatoriai, pavyzdžiui, MON-04032-6, lengvai prieinami tinklalapyje:

http://ec.europa.eu/food/dyna/gm_register/index_en.cfm.

Kelios valstybės narės nurodė faktą, kad unikalūs identifikatoriai ne visada įtraukiami į dokumentus, kurie pateikiami su produktais; tokiu atveju atsekamumas nėra patikimas, ir įmonės, norėdamos gauti šiuos kodus, turi prašyti tiekėjų papildomos informacijos.

6. REGLAMENTO TAIKYMAS IR REKOMENDACIJOS 2004/787/EB įGYVENDINIMAS VALSTYBėSE NARėSE

Daugelis valstybių narių pranešė, kad atliekant bendrą kontrolę ir oficialius patikrinimus didelių sunkumų nekyla. Tačiau reikia pažymėti, kad kai kurie jų veiksmai labai skiriasi. Kai kuriose valstybėse narėse daugiausia tikrinami dokumentai, nes dėl finansinių priežasčių mažai imama mėginių ir atliekama tyrimų. Kitos valstybės narės pranešė, kad kontroliuojantys pareigūnai daugiausia tikrina, ar gamintojai, remdamiesi taisyklėmis, atlieka „vidaus“ patikrinimus.

Kelios valstybės narės pranešė apie sunkumus, susijusius su išteklių stoka ir todėl mažesniu patikrinimų skaičiumi arba kontrolės apimtimi. Keliose valstybėse narėse reikia daugiau sezoninių darbuotojų, pavyzdžiui, sėklų įrenginiams tikrinti. Viena valstybė narė pranešė, kad trūksta išteklių maistui tirti pagal Rekomendaciją 2004/787/EB, kurioje reikalaujama atskirai atlikti saugomų taškinių bandinių tyrimą.

Kelios valstybės narės nurodė inspektoriams skirtų mokymo programų, pavyzdžiui, numatytų Jungtinio tyrimų centro (JRC) ir Techninės pagalbos ir keitimosi informacija biuro (TAIEX), naudą ir jų laboratorijų įtraukimo į ENGL tinklą privalumus.

Nacionalinėse nuostatose yra nustatytos sankcijos už atitinkamų Bendrijos ir nacionalinių teisės aktų pažeidimus, tarp jų įspėjimai, produktų konfiskavimas, grąžinimas į kilmės šalį, pakartotinis ženklinimas, baudos ir įkalinimas. Svarbių pažeidimų nenurodyta; daugelis nustatytų teisės pažeidimų yra susiję su nepaženklinimu ir nepakankamomis darbinėmis GM produktų atsekamumo procedūromis. Viena profesinė organizacija pažymi, kad kai kurios bausmės buvo neproporcingos ES patvirtintiems atsitiktinio buvimo atvejams, įskaitant privalomą sunaikinimą ir teisminį persekiojimą baudžiamąja tvarka.

Kelios valstybės narės pranešė, kad yra įgyvendinimo sunkumų, susijusių su produktais, gautais iš GMO, kuriuose GMO medžiagų neaptinkama arba neidentifikuojama, bet kuriuos vis dėlto reikia ženklinti. Pagrindinė problema šioje srityje yra ta, kad kompetentingos institucijos gali atlikti tik dokumentinius prevencijos priemonių patikrinimus, nors dėl to, kad aptinkamų DNR daugeliu atveju nėra, bandinių ėmimas nebūtinai yra tinkama išeitis. Todėl jos kartais susiduria su sunkumais, jei eksportuotojai ir trečiųjų šalių institucijos nenori suteikti importuotojams informacijos, reikalingos kad jos atitiktų teisės aktų dėl atsekamumo ir ženklinimo reikalavimus. Antra vertus, reikėtų pažymėti, kad importuotojai yra priversti reikalauti šios informacijos. Priešingu atveju, importuodami produktus, kurie neatitinka tam tikrų nuostatų, jie pažeistų Bendrijos teisę. Viena pramonės įmonių organizacija mano, kad įsipareigojimas ženklinti minėtus produktus Europos pramonei sukelia konkurencinių nepatogumų. Užjūrio asociacijos teigia, kad privalomas rafinuoto sojų pupelių aliejaus atsekamumas ir ženklinimas neužkerta kelio sukčiavimui, nes to negalima patikrinti jokiais moksliniais tyrimais.

Kaip ir ankstesniame pranešime, valstybės narės nurodė, kad yra sunkumų, susijusių su Rekomendacijos 2004/787/EB dėl bandinių ėmimo ir aptikimo įgyvendinimu. Daugelis valstybių narių jos įgyvendinimą laiko brangiu ir atimančiu daug laiko, ypač kai siuntos didelės. Jos teigia, kad importuotų nefasuotų siuntų tikrinimas ir bandinių ėmimas pagal minėtos rekomendacijos technines gaires uždeda nemažą naštą kontrolės institucijoms, o rezultatai nepateisina išeikvoto laiko ar finansinės naštos. Jos praneša, kad reikalaujamas per didelis taškinių bandinių skaičius, ypač laivuose, gabenančiuose daugiau kaip 500 tonų. Kelios valstybės narės pranešė taikančios bandinių ėmimo metodus, pagrįstus senąja pašarų mėginių ėmimo Direktyva 76/371/EEB, nustatančia oficialiai pašarų kontrolei taikytinus Bendrijos mėginių ėmimo metodus. Viena valstybė narė taip pat praneša, kad nefasuotų prekių mėginiai imami laikantis ISO standarte 13690 (1999) apibūdintų bendrųjų principų ir metodų. Be to, teigiama, kad rekomendacijos neįmanoma taikyti fasuotam maistui arba mažam sudedamosios medžiagos kiekiui.

Kaip nurodyta pirmojoje ataskaitoje, dar yra sunkumų dėl vienetų, kuriais turėtų būti išreiškiamas GM medžiagų kiekis. Rekomendacijoje 2004/787/EB informuojama, kad „kiekybinės analizės rezultatai turėtų būti išreiškiami procentiniu GM-DNR kopijų skaičiaus ir tiksliniam taksonui būdingų DNR kopijų skaičiaus santykiu, apskaičiuotu haploidinių genomų atžvilgiu.“ Nepaisant to, kai kurios valstybės narės prašo, kad jų laboratorijos leistinų GM medžiagų matavimus verčiau išreikštų svoriu procentais nei haploidinių genomų procentais, nes, jų nuomone, ženklinimo slenkstinė riba turi būti matuojama pagal svorį arba grūdų kiekį, o ne DNR kiekį. Viena valstybė narė pranešė, kad haploidų genomus procentais jos naudoja tik tada, kai yra prieinama plazmidinė pamatinė medžiaga.

Kai kurios kitos valstybės narės pastebėjo, kad metodo patvirtinimas pagal ISO 17025, kaip siūloma rekomendacijoje, priklauso nuo nacionalinės akreditavimo institucijos. Įvairių šalių reikalavimai nemažai skiriasi. Tvirtinta, kad akreditacija pagal ISO 17025 yra biurokratinė priemonė, labiau garantuojanti gerą atsekamumą ir dokumentavimą laboratorijos viduje nei mokslinį suderinamumą. Reikėtų pažymėti, kad ISO 17025 yra kokybės užtikrinimo laboratorijose sistema, o ne kokybinės ir kiekybinės GMO analizės metodas. Visiems leistiniems GMO pagal Reglamentą (EB) Nr. 1829/2003 yra nustatyti Bendrijos etaloninės laboratorijos (BEL) metodai, kurie vėliau, taikant ISO 17025 standarte nustatytas pagrindines kokybės kontrolės taisykles, patvirtinami valstybių narių laboratorijose.

Kaip nurodyta ankstesnėje ataskaitoje, dar viena problema yra ta, kad sunku tikrinti neleistinus GMO arba „GMO sankaupų“ atvejus, neturint patvirtintų aptikimo metodų ir sertifikuotos pamatinės medžiagos.

7. IšVADOS

Nuo paskutinės ataskaitos paskelbimo valstybės narės ir suinteresuotieji subjektai įgijo daugiau reglamento įgyvendinimo patirties. Tai ypač pasakytina apie pašarų sektorių, nes jo indėlis daugeliu praktinių klausimų akivaizdus. Tačiau bendra patirtis maisto sektoriuje tebėra kukli, iš esmės dėl to, kad šiuo metu Europoje prekiaujama nedideliu GMO ir jų išvestinių produktų kiekiu.

Kaip minėta paskutinėje ataskaitoje, valstybės narės nurodė, kad reglamento nuostatos buvo teisingai aiškinamos ir įgyvendinamos. Šios nuostatos, jų nuomone, yra žingsniai į labiau informuotą pasirinkimą, veiksmingesnę sukčiavimo prevenciją ir geresnę oficialią kontrolę. Tačiau kelios su verslo praktikos taikymu susijusios problemos kelia nemažus uždavinius formuojant GMO politiką ir ją įgyvendinant Europos Sąjungoje.

Pramonės įmonių asociacijos ir trečiųjų šalių eksportuotojai tebesiginčija dėl to, kad reglamentas užkrauna pernelyg didelę administracinę naštą. Jame ribojamas GMO eksportas į Europos Sąjungą, Europos operatoriai verčiami naudoti brangius tradicinius produktus. Jie teigia, kad ženklinimo slenkstinės ribos nustatytos pasirinktinai ir kad iš GMO pagamintų produktų ženklinimas tuo atveju, kai GM medžiagos neįmanoma aptikti, yra nesąžiningai maisto ir pašarų sektoriaus gamintojams uždėta našta, nes jiems reikia tikrinti rafinuotos medžiagos atitiktį.

Kaip nurodyta pirmojoje ataskaitoje, Komisija mano, kad kur kas didesnį poveikį prekybai GMO turėjo keli veiksniai: vartotojų poreikis genetiškai nemodifikuotiems produktams, didesnės kainos pašarų sektoriuje ir nevienalaikis GMO tvirtinimas skirtingose šalyse Ženklinimo reikalavimu siekiama suteikti laisvą pasirinkimą gamintojams ir vartotojams, ir jis neturėtų būti laikomas prekybos leistinais GM produktais kliūtimi.

Komisija ir toliau dirbs su valstybių narių kompetentingomis institucijomis, kad užtikrintų tinkamą reglamento įgyvendinimą. Kartu ji drauge su suinteresuotaisiais subjektais nagrinės visus galimus GMO atsekamumo bei ženklinimo politikos įgyvendinimo ir galbūt tobulinimo klausimus. Komisija (Eurostatas) ir toliau stengsis gauti oficialių statistinių duomenų apie GMO produktus, visų pirma apie GMO produktų importo į ES iš ne Europos Sąjungos valstybių apimtis, apie jų įsiskverbimą į pašarų rinką ir apie plotą, kuriame auginami GMO.

PRIEDAS

Institutions which contributed their input

Ministry of Health, Family and Youth, Austria

Federal Public Services Public Health, Food Chain and Environment, Belgium

FAVV / AFSCA: Federal Agency for the Food Chain Safety, Belgium

Department of Agriculture, Cyprus

Ministry of the Environment, Czech Republic

Danish Plant Directorate

Ministry of Trade and Industry, Finland

Ministry of Agriculture and Forestry, Finland

Finnish Food Safety Authority Evira

Customs Laboratory, Finland

Ministry of the Environment, Finland

Federal Office of consumer Protection and Food Safety, Germany

Ministry of Rural Development and Food, Greece

Ministry of Development, Hellenic Food Safety Authority, Greece

Ministry of Economy and Finance, General Chemical State Laboratory, Greece

Ministry for Environment and Water, Hungary

Ministry for the Environment and Territory, Italy

Food and Veterinary Service, Latvia

Ministry of Agriculture, Latvia

Ministry of Environment, Lithuania

State Food and Veterinary Service, Lithuania

Ministry of Health, Luxembourg

Malta Environment and Planning Authority

Malta Standards Authority

Ministry of Housing, Spatial Planning and the Environment, Netherlands

Ministry of the Environment, Department of Nature Conservation, Poland

GPP, Cabinet of Political Planning, Portugal

DGADR, General Directorate of Agriculture and Rural Development, Portugal

National Sanitary Veterinary and Food Safety Authority, Romania

State Veterinary and Food Administration, Slovakia

Central Controling and Testing Institute for Agriculture, Slovakia

Ministry of Agriculture, Forestry and Food, Slovenia

Ministry of Health, Slovenia

Ministry for the Environment and Spatial Planning, Slovenia

Ministry of Environment, Spain

National Food Administration, Sweden

Department for Environment, Food and Rural Affairs, UK

European Association fro Bio-industries (EuropaBio)

American Soybean Association (ASA)

[1] OL L 268, 2003 10 18, p. 24. Komisijos ataskaita Tarybai ir Europos Parlamentui dėl šio reglamento įgyvendinimo paskelbta 2006 10 25, COM(2006) 626 galutinis.

[2] OL L 268, 2003 10 18, p. 1.

[3] Reikėtų pažymėti, kad valstybės narės jau įgijo patirties, įgyvendindamos Reglamento (EB) Nr. 178/2002 18 straipsnį dėl atsekamumo. Komisija paskelbė rekomendacijas, kuriose yra nuoroda į GMO atsekamumo reikalavimus (http://ec.europa.eu/food/food/foodlaw/traceability/factsheet_trace_2007_en.pdf).

[4] Be to, nėra teisinio pagrindo, kuriuo remiantis būtų galima reikalauti, kad trečiosios šalys arba eksportuotojai teiktų informaciją pagal reglamento 5 straipsnį. Tačiau importuotojų pareigos yra apibrėžtos Reglamento (EB) Nr. 178/2002 11 straipsnyje, pagal kurį valstybių narių importuotojai yra visiškai atsakingi už tai, kad importas įvežimo punkte garantuotai atitiktų ES reikalavimus, numatytus konkretesniuose ES teisės aktuose, pavyzdžiui, dėl atsekamumo ir ženklinimo .

[5] Eurobarometer 64.3, Europeans and Biotechnology in 2005: Patterns and Trends (Eurobarometras 64.3. Europiečiai ir biotechnologija 2005 m. Modeliai ir kryptys).

[6] Šiuo klausimu reikėtų pažymėti, kad iš gamintojų reikalaujama įgyvendinti Reglamento (EB) Nr. 178/2002 18 straipsnyje nustatytas atsekamumo taisykles, neatsižvelgiant į tai, ar jų produktuose yra GMO.

[7] Komisija pasiūlė naują reglamentą dėl maisto fermentų, iš dalies pakeičiantį (gal keičiantį?) Tarybos direktyvą 83/417/EEB, Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1493/1999, Direktyvą 2000/13/EB ir Tarybos direktyvą 2001/112/EB, kuriame aiškiai apibrėžiami fermentų GMO (http://ec.europa.eu/food/food/chemicalsafety/additives/prop_leg_en.htm).

[8] Reikėtų pažymėti, kad šioje ataskaitoje kiekvienas „kilmės“ paminėjimas turėtų būti siejamas su gamybos ir perdirbimo būdais, o ne su geografine kilme, kuri nėra svarbi GMO atsekamumui ir ženklinimui.