Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto Nuomonė dėl „Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl pacientų teisių į sveikatos priežiūros paslaugas kitose valstybėse narėse“

Taryba, vadovaudamasi Europos bendrijos steigimo sutarties 262 straipsniu, 2008 m. liepos 23 d. nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl

Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl pacientų teisių į sveikatos priežiūros paslaugas kitose valstybėse narėse įgyvendinimo pasiūlymo

Užimtumo, socialinių reikalų ir pilietybės skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2008 m. lapkričio 4 d. priėmė savo nuomonę. Pranešėjas Lucien BOUIS.

449-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2008 m. gruodžio 3–4 d. (2008 m. gruodžio 4 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 80 narių balsavus už ir 3 – prieš.

1.1 EESRK, įvairiose nuomonėse svarstęs sveikatos priežiūros ir pacientų teisių problematiką, nagrinėja šį pasiūlymą priimti direktyvą, ypač dėl to, kad šiuo dokumentu ne tik atsakoma į Europos Teisingumo Teismo sprendimus, bet ir remiamasi pacientų teisėmis bei formuojamas valstybių narių sveikatos priežiūros politikos koordinavimas.

1.2 Šiame dokumente dar kartą teigiama, kad sveikatos apsaugos sistemos priklauso valstybių narių kompetencijai ir nekeičia esamos gydymo išlaidų kompensavimo praktikos. Tačiau ilguoju laikotarpiu siūlomos nuostatos turės poveikio solidarumu grindžiamoms sveikatos apsaugos sistemoms ir jų finansiniam stabilumui. Todėl EESRK kelia klausimą dėl konkrečios taikymo tvarkos atsižvelgiant į subsidiarumo principą sveikatos politikoje ir formuluoja keletą pastabų ir rekomendacijų.

1.3 Nerimauja dėl pavojaus, kad teikiant sveikatos priežiūros paslaugas gali padidėti skirtumai tarp įvairių gyventojų grupių. Komitetas prašo į direktyvą įtraukti nuostatas, pagal kurias teikiant sveikatos priežiūros paslaugas visi žmonės būtų vienodai vertinami ir pirmenybė teikiama tiems asmenims, kuriems jos labiausiai reikalingos ir (arba) kuriems užtikrinama nedidelė socialinė apsauga.

1.4 Pagrindinė kiekvieno naudotojo teisė gauti būtinas kokybės ir saugos garantijas sukuria materialinių ir žmogiškųjų gebėjimų bei sveikatos priežiūros standartizavimo, sertifikavimo ir vertinimo įsipareigojimus.

1.5 Siekiant sudaryti sąlygas naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis kitose valstybėse narėse reikia, kad įvairių valstybių sveikatos priežiūros organizacijos papildytų viena kitos veiklą ir būtų suderintos techninių ir žmogiškųjų išteklių, medicinos įrangos bei paslaugų teikėjų atsakomybės požiūriu. Tam reikia Europos politikos, kuri remtų specialistų mokymus ir medicinos įrangos įsigijimą. Ypatingą dėmesį reikėtų skirti tam tikrai medicininei rizikai, susijusiai su didesniu pacientų judumu.

1.6 EESRK nuomone, šiuo dokumentu turėtų būti siekiama ne apskritai plėtoti pacientų judumą, o sukurti sistemą, kuri leistų šia teise naudotis, neužmirštant arčiausiai paciento esančių kokybiškų sveikatos priežiūros paslaugų svarbos. Įdiegti mechanizmai turėtų būti proporcingi sveikatos priežiūros paslaugų apimčiai kitose valstybėse narėse.

1.7 EESRK susirūpinimą kelia direktyvoje pabrėžiamas stacionariosios ir nestacionariosios sveikatos priežiūros atskyrimas, labiau grindžiamas finansiniais aspektais, negu sveikatos priežiūros organizavimo realijomis kiekvienoje šalyje. Todėl Komitetas rekomenduoja pagal subsidiarumo principą ir Sutarties 86 straipsnio 2 punktą kiekvienai valstybei narei apibrėžti stacionariąją ir nestacionariąją sveikatos priežiūrą.

1.8 Visiems piliečiams siūlomos sveikatos priežiūros paslaugos kitoje valstybėje narėje turi būti teikiamos nediskriminuojant, kaip nustatyta Sutarties 13 straipsnyje, ir gerbiant paciento teises, kaip teigė EESRK (1), visų pirma remiantis tinkamai pildoma Europos paciento sveikatos byla ir medicininiais dokumentais, prieinamais medicinos darbuotojams ir pacientui.

1.9 Veiksminga informacijos apie sveikatos priežiūros paslaugas kitose valstybėse narėse politika yra dar svarbesnė dėl to, kad tik ji gali sukonkretinti lygybės gauti sveikatos priežiūros paslaugas principą ir leisti naudotojui rinktis laisvai bei sąmoningai. Kiekviena valstybė narė turi būti atsakinga už šios politikos formavimą.

1.10 Informavimas apima ir ieškinių teikimo sistemą žalos atveju ir ginčų sprendimo tvarką. Šiuo požiūriu būtų naudinga įvesti vieno langelio sistemą bei priimti nuostatą, leidžiančią pateikti ieškinį teismui paciento gyvenamojoje vietoje. Be to, EESRK rekomenduoja įtraukti visus medicinos darbuotojus į privalomojo draudimo sistemą.

1.11 Siekiant sumažinti galimybių gauti sveikatos priežiūros paslaugas skirtumus taikant kompensavimo gavus paslaugas sistemą, reikia atidžiai stebėti, kokie yra kompensavimo terminai, gydymo praktika, vaistų skyrimo ar įrangos skirtumai gydymo šalyje, ir šalyje, kurioje pacientas yra apdraustas.

1.12 Kompensuojant reikia atsižvelgti į nelygybės ir net ginčų riziką dėl to, kad sveikatos draudimo sistemos yra nevienodos ir turi nacionalinių bruožų, pavyzdžiui, pacientas apmoka tik nekompensuojamas gydymo išlaidas arba neprivalo pats iš anksto apmokėti privalomojo draudimo kompensuojamų gydymo išlaidų, jas apmoka draudimas (pranc. tiers-payant sistema), pacientas apmoka privalomojo draudimo nekompensuojamas gydymo išlaidas (pranc. ticket modérateur sistema), diferencijuoti mokesčiai, nustatytą mokestį taikantis gydantis gydytojas, sveikatos priežiūros paslaugų kodifikavimas, t.t.

1.13 Visos informacijos teikimo sistemos turi ne tik užtikrinti teikiamos informacijos saugumą ir kokybę, bet ir leisti asmenims laisvai rinktis bei padėti suderinti ekonominį konkurencingumą, sanglaudą, socialinį teisingumą ir kolektyvinį solidarumą.

1.14 Nacionaliniai ryšių centrai turi palaikyti ryšius su įvairiomis darbuotojų, šeimų ir sveikatos priežiūros paslaugų naudotojų asociacijomis ir būti formuojami glaudžiai bendradarbiaujant su sveikatos draudimo įstaigomis, kad galėtų skleisti gaunamą informaciją. Informacijos centrai taip pat turi plėtoti gydytojams, pagalbiniam medicinos personalui ir socialiniams darbuotojams skirtą šviečiamąją bei mokomąją veiklą siekiant supažindinti su galimybėmis gauti sveikatos priežiūros paslaugas kitose valstybėse narėse.

1.15 Reikia skirti ypatingą dėmesį gydymo tęstinumui, pacientų stebėjimui, medicinos įrangos pritaikymui ir vaistų vartojimui. Būtina, kad sveikatos priežiūros darbuotojai ir įstaigos koordinuotų savo veiklą pagal savo specializaciją ir rengdami ilgalaikio pacientų stebėjimo bylas.

1.16 Steigiant Europos pavyzdinių centrų tinklus, turi būti vystomos visiškai sąveikios informacijos technologijos, kad kiekvienas pacientas, nepaisant jo gyvenamosios vietos, galėtų šiais centrais pasinaudoti. Keitimasis patirtimi turėtų padėti gerinti valstybių narių sistemų kokybę suteikti naudos suinteresuotiems subjektams, t.y. įstaigoms, medicinos darbuotojams, pacientams, t.t.

1.17 Valstybių narių surinktų statistinių duomenų apibendrinimas turėtų leisti įvertinti direktyvos taikymą. Duomenų apibendrinimas taip pat leistų nustatyti rodiklius, kuriais remiantis būtų galima įvertinti sveikatos priežiūros sistemų privalumus ir trūkumus bei gyventojų poreikius ir pageidavimus. Šį įvertinimą reikėtų pateikti ir EESRK, kuris savo ruožtu įsipareigoja vykdyti stebėseną ir, jei prireiks, parengti naujų nuomonių savo iniciatyva.

1.18 Siekiant taikyti realias pacientų teises į sveikatos priežiūros paslaugas kitose valstybėse narėse, reikia tam tikro prisitaikymo laikotarpio, kad iš esmės pasikeistų praktika, mąstysena ir sveikatos priežiūros darbuotojų mokymas. Tam būtina į nacionalines taisykles įtraukti Europos įvairių sveikatos apsaugos srities subjektų abipusių teisių ir pareigų chartijos principus.

1.19 EESRK nuomone, akivaizdu, kad pasiūlyme nepavyko visiškai suderinti sveikatos priežiūros subsidiarumo klausimo ir nuoseklaus modus operandi teikiant sveikatos priežiūros paslaugas kitose valstybėse narėse būtinybės. Palikta galimybė skirtingai interpretuoti direktyvą, o dėl to kyla teisinio pobūdžio sunkumų pacientams ir sveikatos priežiūros paslaugų teikėjams.

2.1.1 Atsižvelgiant į ETT teisminę praktiką, 2003 m. Komisijos buvo paprašyta apsvarstyti, kaip būtų galima padidinti teisių į sveikatos priežiūros paslaugas kitose valstybėse narėse teisinį tikrumą.

2.1.2 2004 m. pateiktoje direktyvoje dėl paslaugų vidaus rinkoje buvo įtrauktos su šia sritimi susijusios nuostatos. Europos Parlamentas ir Taryba nepritarė šioms nuostatoms, manydami, kad buvo nepakankamai atsižvelgta į labai skirtingus valstybių narių sveikatos priežiūros politikos ypatumus, sudėtingus techninius aspektus ir finansavimo sunkumus. Be to, reikia atsižvelgti į jautrią visuomenės reakciją šių paslaugų atžvilgiu.

2008 m. Komisija nusprendė pateikti komunikatą ir direktyvą, kuriais siekiama sukurti aiškią ir skaidrią sveikatos priežiūros paslaugų kitose valstybėse narėse teikimo sistemą. „Sveikatos priežiūros paslaugų kitose valstybėse narėse“ sąvoka reiškia pacientų vykimą gydytis pas sveikatos priežiūros paslaugų teikėją kitoje valstybėje narėje. Šiuo tikslu Komisija siūlo stacionariosios ir nestacionariosios sveikatos priežiūros apibrėžtis.

2.2.1 Pasiūlymas priimti direktyvą remiasi Sutarties 95 straipsniu dėl sveikatos paslaugų vidaus rinkos kūrimo ir veikimo, 152 straipsniu dėl visuomenės sveikatos ir bendrais pagrindinių teisių chartijos principais, kaip nustatyta Reformų sutarties nuostatose.

2.2.2 Siekiant šių tikslų, teisinės apibrėžtys ir bendrosios nuostatos apima šias tris pagrindines sritis: visų ES sveikatos sistemų bendruosius principus, konkrečią sveikatos priežiūros paslaugų kitose valstybėse narėse sistemą, europinio lygio bendradarbiavimo sistemą sveikatos priežiūros paslaugų srityje. Direktyvoje pateikiami kitose valstybėse narėse suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų kompensavimo principai ir naudojimosi pacientų teisėmis tvarka atskiriant stacionariąją ir nestacionariąją sveikatos priežiūrą.

2.2.3 Šiuo pasiūlymu nekeičiama esama socialinės apsaugos sistemų koordinavimo tvarka.

2.2.4 Direktyvoje aiškia nustatoma tvarka, kurios reikia laikytis ir numatoma įdiegti atitinkamus mechanizmus pacientams informuoti ir padėti jiems naudojantis nacionaliniais kontaktiniais centrais. Visi pacientai, per priimtiną laikotarpį negalintys gauti sveikatos priežiūros paslaugų savo šalyje, gali jas gauti kitoje valstybėje narėje.

2.2.5 Direktyva skatina aktyvesnį bendradarbiavimą Europoje įsteigiant Europos pavyzdinių centrų tinklus, vertinant sveikatos srities technologijas, vystant informacijos ir interneto ryšių technologijas.

3.1 EESRK, daugelyje nuomonių svarstęs sveikatos priežiūros ir pacientų teisių problematiką, vertina Europos Komisijos ketinimą skirti dėmesį sveikatos priežiūros paslaugų teikimui kitose valstybėse narėse.

3.2 EESRK mano, kad nereikėtų siekti didesnio pacientų judumo apskritai, o veikiau sukurti sistemą, kuri leistų šia teise naudotis. Įdiegti mechanizmai turėtų būti proporcingi savo apimtimi ir išlaidomis sveikatos priežiūros paslaugų kitose valstybėse narėse atžvilgiu.

3.3 Šis dokumentas įkūnija Europos Sąjungos ir Talino chartijos (2) vertybes, kuriomis siekiama užtikrinti visoje Europoje aukšto lygio visiems prieinamas sveikatos priežiūros paslaugas.

Šiuo metu siūloma direktyva nepakankamai atsižvelgia į sudėtingą, įvairialypį ir skirtingą 27 valstybių narių sveikatos priežiūros sistemų pobūdį. Beveik aišku, kad įvairiose valstybėse narėse skirtingos sveikatos priežiūros sistemos ją interpretuos skirtingai. Todėl EESRK kelia klausimą dėl konkrečios direktyvos taikymo tvarkos ir pageidauja, kad būtų pateiktos aiškios stacionariosios ir nestacionariosios sveikatos priežiūros apibrėžtys siekiant sustiprinti pacientų ir sveikatos priežiūros paslaugų teisiną tikrumą.

3.4.1 Dokumente teigiama, kad valstybės narės yra atsakingos už sveikatos sistemas, ir atsižvelgiama į valstybėms narėms tenkančią atsakomybę už sveikatos paslaugų ir medicinos pagalbos organizavimą, teikimą bei gydymo išlaidų kompensavimą. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje siūlomos nuostatos turės poveikio sveikatos apsaugos sistemoms ir su jomis susijusioms teisėms.

3.4.2 Atsižvelgiant į smarkiai besiskiriančias sveikatos priežiūros paslaugas ir jų kainas, dėl kompensavimo pacientui sumokėjus už gautas paslaugas sistemos kyla nelygybės, net ginčų rizika, kadangi sveikatos draudimo sistemos yra nevienodos ir turi nacionalinių bruožų. EESRK abejoja, kad ši direktyva – tai galimybė atverti sveikatos priežiūros rinką konkurencijai, ir, tiesą sakant, nuogąstauja, kad įsigaliojus paslaugų direktyvai nenukentėtų visa Europos sveikatos apsaugos sistema.

3.4.3 Veiksmingam ir tinkamam naudojimuisi sveikatos priežiūros paslaugomis kitose valstybėse narėse reikia, kad įvairių valstybių sveikatos priežiūros organizacijos papildytų viena kitos veiklą ir būtų suderintos techninių ir žmogiškųjų išteklių, medicinos įrangos bei paslaugų teikėjų atsakomybės nustatymo požiūriu.

3.4.4 Bet kuriuo atveju, kai pacientai gauna sveikatos priežiūros paslaugas kitose valstybėse narėse, jie turi būti tikri dėl jų kokybės ir saugumo. Ši pagrindinė teisė kelia sertifikavimo procedūrų suderinimo, darbo praktikos įvertinimo, medicinos įrangos pajėgumo ir kompensavimo padarytos žalos atveju sistemos organizavimo klausimus.

3.4.5 Įsipareigojimas teikti kokybiškas sveikatos priežiūros kitose valstybėse narėse paslaugas ir prisiimti atsakomybę už priimančiose šalyse teikiamas sveikatos priežiūros paslaugas taip pat reiškia sudaryti tam tikras sąlygas sveikatos priežiūros tęstinumui užtikrinti:

Visoms šioms sąlygoms reikia naujų technologijų ir kompiuterinių sistemų sąveikumo.

3.4.6 Kad taip pakeistume sistemos organizavimą ir profesionalią praktiką, reikia keisti mąstyseną ir medicinos darbuotojų mokymą; taip pat būtina teisinė kiekvienos šalies sveikatos institucijų kompetencijos, vaidmens ir atsakomybės apibrėžimų raida, o tam reikalingas tam tikras prisitaikymo laikotarpis.

Kiekvieno paciento teisė gauti sveikatos priežiūros paslaugas kitose valstybėse narėse sudaro dalį teisės gauti visas ir visų medicinos darbuotojų suteikiamas sveikatos paslaugas, kai nediskriminuojama dėl lyties, rasinės ar etninės kilmės, religijos ar tikėjimo, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos. Todėl, be kita ko, reikia ir veiksmingos dviejų lygmenų informavimo politikos.

3.4.7.1 Pirma, informacija apie teikiamas sveikatos priežiūros paslaugas turi būti prieinama visiems piliečiams, kad jie galėtų nuspręsti, ar pasinaudoti šiomis paslaugomis kitose valstybėse narėse. Už jos skelbimą turi būti atsakingos sveikatos apsaugos institucijos, turėsiančios užtikrinti, kad ši informacija būtų prieinama tam tikroms pažeidžiamoms gyventojų grupėms, socialinę atskirtį ir finansinį nesaugumą patiriantiems žmonėms.

3.4.7.2 Antra, reikia teikti informaciją apie ligą, galimus gydymo būdus, jų naudą ir riziką bei apie gydymą teikiančias struktūras ar specialistus.

3.4.7.3 Kadangi ši informacija teikiama bendradarbiaujant su sveikatos priežiūros specialistu, jis turi atnaujinti savo žinias dėl gydymo galimybių Europoje. Todėl būtina užmegzti sveikatos priežiūros specialistų ir nacionalinių ryšių centrų ryšius ir skirti tam finansinių išteklių. Be to, reikia įveikti kalbos barjerą.

3.4.8 Informacija turi būti išsami ir tinkama, kad pacientas galėtų rinktis laisvai ir sąmoningai, o ne būti klientų medžiojimo ir komercinės praktikos auka.

3.4.9 Vien tokie įsipareigojimai teikti informaciją gali sukonkretinti direktyvos skelbiamą vienodai prieinamų sveikatos priežiūros paslaugų principą, nepriklausomą nuo poreikio naudotis šiomis paslaugomis kitose valstybėse narėse.

4.1.1 EESRK mano, kad siūloma direktyva turi būti taikoma nepažeidžiant anksčiau nustatytų Bendrijos nuostatų, o ypač Reglamentų Nr. 1408/71 ir Nr. 883/2004.

4.2.1 EESRK mano, kad sveikatos priežiūros specialistų sąrašas nėra išsamus ir nori jį papildyti pagalbiniu medicinos personalu, pavyzdžiui, logopedais, ortoptistai, t. t.

4.3.1 EESRK skiria ypatingą dėmesį šiam straipsniui ir pažymi, kad iškyla uždavinys užtikrinti piliečių poreikius ir lūkesčius atitinkančias sveikatos priežiūros paslaugas ir suteikti jiems ne tik teises, bet ir pareigas siekiant skleisti gerovę ir derinti ekonominį konkurencingumą, sanglaudą, socialinį teisingumą ir kolektyvinį solidarumą. EESRK labai atidžiai stebės, kad kokybės ir saugos standartai nedarytų jokios neigiamos įtakos valstybių narių sveikatos sistemų įvairovei (152 straipsnis 5 dalis).

4.3.2 EESRK pabrėžia sveikatos priežiūros sistemų svarbą gyventojams, ypač mažiausias pajamas turintiems asmenims, bei prieinamesnių sveikatos priežiūros paslaugų poveikį ekonomikos augimui ir pažymi, kad visos investicijos į sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą bus veiksmingesnės, jeigu bus koordinuotos.

4.4.1 EESRK mano, kad sveikatos priežiūros paslaugų kompensavimo atveju būtina užtikrinti, kad dėl gydymo, vaistų skyrimo ar medicinos įrangos naudojimo būtų sprendžiama valstybėje narėje, kurioje teikiamos sveikatos priežiūros paslaugas, o ne valstybėje, kurioje pacientas apdraustas, kuri atsako už kompensavimo kriterijų nustatymą. Tai reiškia, kad būtina sudaryti atitikmenų sąrašus, kad būtų nustatyti kompensavimo tarifai ir būtų laikomasi gydymo tęstinumo įsipareigojimų.

4.4.2 EESRK kelia susirūpinimą papildomos išlaidos, kurias turės prisiimti pacientas, jeigu nenumatytai jo išlaidos nebuvo kompensuotos. Ilgalaikėje perspektyvoje tęstinumui užtikrinti reikės numatyti, kad šias sveikatos priežiūros paslaugas apmokėtų valstybė, kurioje pacientas apdraustas. Tai gali turėti didelį poveikį finansavimo sistemoms.

4.4.3 EESRK siekia, kad nebūtų sudarytos palankios sąlygos dviejų rūšių medicinai tiek pacientų, tiek valstybių požiūriu, ir mano, kad būtina paaiškinti, kaip išlaidas apskaičiuos valstybė, kurioje pacientui suteikiamos sveikatos priežiūros paslaugos, ir kokios bus atsiskaitymo sąlygos. EESRK pabrėžia, kad kalbant apie atsiskaitymą už paslaugas būtina atsižvelgti į jau esamas struktūras.

4.5.1 EESRK reiškia ypatingą susirūpinimą dėl to, kad direktyva atskiria stacionariąją ir nestacionariąją sveikatos priežiūrą. Jis pažymi, kad šis atskyrimas labiau remiasi finansiniais aspektais, negu realiu sveikatos priežiūros organizavimu kiekvienoje šalyje.

4.5.2 Nors Komisija siūlo paskelbti papildomą sąrašą, EESRK rekomenduoja, pagal subsidiarumo principą ir Sutarties 86 straipsnio 2 punktą, kad valstybės narės, išskyrus akivaizdaus piktnaudžiavimo atvejus, turėtų apibrėžti stacionariąją sveikatos priežiūrą. Atitinkamai reikėtų pakeisti 1 ir 2 dalis.

4.6.1 EESRK nuomone, išankstinių leidimų sistemos gali būti naudingos, kai jos padeda pacientui įvertinti ir jį informuoja užmegzdamos paciento ir jo išlaidas kompensuojančios organizacijos dialogą. Be to, jos gali užtikrinti ypatingų paslaugų, pavyzdžiui, transporto išlaidų kompensavimą.

4.6.2 EESRK mano, kad nepaisant to, ar išankstinio leidimo kriterijai buvo paskelbti iš anksto ar ne, atsisakymo priežastys būtų tinkamai pagrįstos ir paaiškintos pacientui.

4.7.1 EESRK mano, kad turi būti imtasi priemonių pacientams informuoti, kad jie galėtų priimti sprendimą gauti sveikatos priežiūros paslaugas užsienyje. Turi būti informuojama apie reikalavimus ir apribojimus, susijusius su teikiamomis paslaugomis, kompensavimo tvarką ir paciento mokamą sumą.

4.7.2 EESRK rekomenduoja, kad visi darbuotojai dalyvautų privalomojo draudimo sistemoje (3) ir kad būtų informuojama apie ginčų sprendimų sistemų kai teikiant sveikatos priežiūros paslaugas buvo padaryta žala dėl aplaidumo ar atsitiktinės klaidos (angl. therapeutic hasard).

4.7.3 EESRK mano, kad būtų naudinga įvesti vieno langelio sistemą skundui pateikti ir kitoms procedūroms ir kad visi ginčai būtų sprendžiami paciento gyvenamosios vietos teismuose.

4.7.4 EESRK mano, kad internetu teikiamos paslaugos ir informaciniai tinklalapiai yra pacientų informavimo priemonė, kurią verta vystyti. Tačiau informacijos šaltiniai ir būdai negali apsiriboti tik šia priemone, kadangi daugelis žmonių turi ribotą prieigą prie interneto ar visai jos neturi. Kyla „dviejų greičių“ sveikatos priežiūros sistemos plėtojimo rizika, kai vien pasiturintys ir geriausiai informuoti visuomenės sluoksniai galės pasinaudoti sveikatos priežiūros paslaugomis kitose valstybėse narėse.

4.8.1 Nacionaliniai ryšių centrai turi palaikyti ryšius su įvairiomis darbuotojų, šeimų ir sveikatos priežiūros paslaugų naudotojų asociacijomis ir būti formuojami glaudžiai bendradarbiaujant su sveikatos draudimo įstaigomis ir savarankiškomis sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiomis struktūromis, kad galėtų skleisti gaunamą informaciją. Be to, šie ryšių centrai turi plėtoti gydytojams, pagalbiniam medicinos personalui ir socialiniams darbuotojams skirtą šviečiamąją bei mokomąją veiklą siekiant supažindinti su galimybėmis gauti sveikatos priežiūros paslaugas kitose valstybėse. Kiekviena valstybė narė atsako už savo nacionalinio ryšių centro įsteigimą.

4.9.1 EESRK mano, kad šis straipsnis leidžia užtikrinti gydymo tęstinumą kalbant apie vaistų vartojimą. Tačiau jis norėtų, kad šis straipsnis būtų griežtai taikomas dėl piktnaudžiavimo ar net neteisėto gabenimo rizikos. Komitetas pažymi, kad direktyvoje neatsižvelgiama į vaistų išdavimą pagal gydytojo receptą, kuriam taikomi apribojimai.

4.10.1 EESRK mano, kad šis straipsnis iš dalies atsako į jo susirūpinimą dėl nevienodos sveikatos priežiūros paslaugų kokybės valstybėse narėse. Šių Europos pavyzdinių centrų tinklų įsteigimas turi vykti kartu su informacinių ir ryšių technologijų vystymu, kad visi pacientai, nepaisant jų gyvenamosios vietos, galėtų jais pasinaudoti.

4.10.2 Punktą dėl Europos pavyzdinių centrų tinklų reikėtų papildyti taip:

4.10.3 Be to, nors ir numatyta prisijungimo prie šių tinklų tvarka, EESRK primena įvertinimo ir sertifikavimo procedūros įvedimo svarbą.

4.10.4 Konkrečių kriterijų ir sąlygų, kuriuos turi atitikti tinklai, sąrašą, EESRK norėtų papildyti taip:

4.11.1 Valstybių narių surinktų statistinių duomenų apibendrinimas turėtų leisti įvertinti šios direktyvos taikymą. Kitas teigiamas duomenų apibendrinimo rezultatas būtų rodikliai, leisiantys įvertinti sveikatos priežiūros sistemų privalumus ir trūkumus bei gyventojų poreikius ir pageidavimus.

4.12.1 Išankstinio leidimo tvarką reikėtų paaiškinti ir nusiųsti Komisijai ištirti.

2008 m. gruodžio 4 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas

Mario SEPI

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto generalinis sekretorius

Martin WESTLAKE

(1) EESRK nuomonė savo iniciatyva „Pacientų teisės“, pranešėjas Lucien Bouis, (OL C 10, 2008 1 15).

(2) 2008 m. birželio 27 d. Taline Pasaulio sveikatos organizacijos Europos regiono šalių sveikatos apsaugos ministrų pasirašyta chartija.