3.2.2009   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 27/88

a)

Artimiausiu metu būtina spręsti tokius klausimus, kuriems būtini skubūs veiksmai, būtent teisės aktų valstybėse narėse priėmimas, kuriais būtų veiksmingai įgyvendinti Europos Sąjungos prieš diskriminaciją nukreipti teisės aktai, ginantys piliečių teises.

b)

Turi būti inicijuojamas ilgalaikis procesas, kuriam prireiks dešimtmečių, ypač valstybių narių ir (arba) regionų ir vietos lygmenimis, pvz., geresnis romų vaikų ir jaunuolių mokyklinis lavinimas arba romų kalbos ir kultūros puoselėjimas ir kt.

1.

teisinė bazė veiksmams, grindžiama acquis bei atvirojo koordinavimo metodui priskiriamomis sritimis (švietimas, užimtumas, socialinė apsauga ir socialinė integracija),

2.

nuosekli ir ilgalaikė Komisijos visa apimančios politikos strategija,

3.

struktūruotas, skaidrus ir tvarus visų organizuotos pilietinės visuomenės narių bendradarbiavimas, taip pat nevyriausybinių organizacijų gebėjimų ugdymo skatinimas,

4.

aktyvus atsakingas romų atstovų įtraukimas į procesą,

5.

atsakinga institucinė struktūra praktiniam konkrečių veiksmų įgyvendinimui,

6.

sukurtos pozityvių veiksmų programos, skirtos ugdymui, profesiniam mokymui ir užimtumui, įskaitant savarankišką profesinę veiklą.

1.1

Kadangi „2007-ieji buvo Europos lygių galimybių visiems metai“, Komisijos pirmininko pavaduotoja ir už tarpinstitucinius reikalus atsakinga Komisijos narė Margot Wallström 2006 m. spalio 27 d. raštu paprašė Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto parengti tiriamąją nuomonę apie tai, kaip gali būti skatinami suderinti veiksmai, siekiant gauti didžiausią visų specialių priemonių, skirtų kovoti su diskriminacija ir integruoti mažumas, ypač romus, poveikį ir veiksmingumą.

1.2

Kadangi Komitetas jau daugelyje savo nuomonių (2) nagrinėjo mažumų diskriminaciją įvairiose gyvenimo srityse, todėl pirmiausia jis nurodo į jose pateiktus teiginius ir jų svarbą taip pat ir romams, o šioje nuomonėje jis sutelkia dėmesį į ypatingą romų padėtį visose gyvenimo srityse. Savo pasiūlymais Komitetas tikisi padėti nubrėžti pagrindinę šio klausimo sprendimo kryptį ir pabrėžia nuoseklios, visa apimančios strategijos, skirtos įtraukti romus į Europos integracijos procesą, svarbą.

2.1

Romai ir jų istorija. Kadangi tam tikros mažumos atsiradimo istorija daro atitinkamą poveikį jos socialinei ir politinei tapatybei, taip pat su tuo susijusioms konfliktų galimybėms, todėl savo istorijos išmanymas yra ypač svarbus ne tik mažumai, bet ir daugumai.

Romai gyvena Europoje daugiau nei septynis šimtmečius. Nuo XV amžiaus pabaigos beveik visose Europos šalyse įvairių romų grupių buvimas yra taip pat užfiksuotas dokumentuose, kaip ir taikytos diskriminacijos, atskirties ir persekiojimo priemonės. Kai kuriose šalyse romai kentė vergiją, o XX amžiuje buvo pasmerkti ypač negailestingai, valstybės palaikomai persekiojimo formai: laikoma, kad romų aukų skaičius dėl rasizmo ir genocido nacių laikais viršijo pusę milijono.

Apibendrinant būtina pabrėžti, kad romų istorija Europoje paženklinta amžius trukusiais persekiojimais ir nuolatine diskriminacija, todėl suprantamas dažnas daugelio romų traumavimas.

Todėl būtina dėti visas pastangas siekiant padėti romams atsikratyti savo aukos vaidmens, kad jie iš tikrųjų iš pasyvių „objektų“, kuriems rodomas didesnis ar mažesnis nepasitikėjimas, virstų aktyviais dalyviais, kurie yra pasiruošę ir pajėgūs aktyviai ir atsakingai įsilieti į visuomenę, ypač į su romais susijusią veiklą.

2.2

Romai ir romų demografija. Kadangi nebuvo patikimos statistikos, patikimų demografinių duomenų apie romus nėra. Taigi manoma, jog Europoje gyvenančių romų skaičius svyruoja nuo 10 iki 12 mln. žmonių (iš jų 7–9 mln. gyvena ES). Iš jų apytikriais skaičiavimais apie 60 proc. gyvena itin skurdžiai ir yra labiausiai socialiai atskirti (3). Atskirties pobūdis ir mastas visose valstybėse narėse yra panašus, tačiau yra istoriškai, socialiai ir politiškai pagrįstų skirtumų.

Demografinės romų vystimosi tendencijos skiriasi nuo daugumą sudarančių gyventojų demografinių tendencijų: ilgalaikėje perspektyvoje didėsianti romų dalis — nepaisant didelio kūdikių mirštamumo ir trumpos gyvenimo trukmės — bendrame Europos gyventojų skaičiuje yra didelis iššūkis visoms socialinės ir švietimo politikos sritims. Jeigu nepavyks žymiai pagerinti romų bendrojo išsilavinimo ir profesinės kompetencijos lygio, valstybėse narėse padidės žemo išsilavinimo ir žemos kvalifikacijos asmenų, kurie stabdo ekonomikos vystymąsi ir alina socialinę sistemą. Taigi reikalingos tokios švietimo ir užimtumo politikos strategijos, kuriose atsižvelgiama į romų tradicijas ir socialines bei ekonomines gyvenimo sąlygas. Romai galės aktyviai dalyvauti visuomenės, kuriai jie priklauso gyvenime, ko iš jų pagrįstai tikimasi, tik jei jiems bus sudarytos galimybes mokytis ir jie tomis galimybėmis pasinaudos.

2.2.1

Romai ir jų kalba. Romani yra indoeuropiečių kalba, kurios įvairiais variantais (arba) dialektais kalbama skirtingose romų bendruomenėse Europoje; nors didelis bendras žodynas yra suprantamas daugumai romų visoje Europoje. Daugelyje bendruomenių romani yra netgi gimtoji kalba. Išimtis yra tos šalys, kuriose kalba iš dalies nustojo gyvuoti, nes ji, pvz., Ispanijoje, buvo uždrausta. Romani svarbos pripažinimas, jos standartizavimas ir mokymas yra labai svarbūs socialinės sanglaudos mažumos viduje ir už jos ribų požiūriu. Be Paryžiaus Rytų kalbų ir civilizacijų instituto (Institut des langues et des civilisations orientales), taip pat paskaitos skaitomos tik Bukarešto universiteto užsienio kalbų fakultete. Dar yra Prahos Karlo universiteto darbų, susijusių su vietos romų dialektu, ir Budapešto Eötvös universiteto iniciatyva, susijusi su kalbos kursais pagal Europos regioninių ir mažumų kalbų chartiją. Mokslo tiriamasis darbas vykdomas ir Mančesterio universitete.

Bendra kalba kuria bendrą tapatybę. Todėl romų socialiniam pripažinimui ir kultūrinei tapatybei yra labai svarbus jų kalbos propagavimas.

Todėl Komitetas ragina steigti Jean Monnet romų kabos ir kultūros katedrą.

3.1

Romai — gyvenimas patiriant diskriminaciją. Tai, kad šiandien romai patiria visuomenės ir institucijų diskriminaciją, įskaitant beveik kasdien patiriamą priešiškumą — apie tai dažnai informuoja žiniasklaida — yra nepriimtina pagal Europos teisės aktus. Romai yra išsiplėtusios ES gyventojai ir jų teisės yra numatytos ratifikuota Sutartimi, ypač jos 13 straipsniu. Jei šios teisės nepripažįstamos, tai jau diskriminacija (tam tikrais atvejais netgi institucinė).

3.1.1

Iki ir po gimimo: Dėl socialinėse sistemose užprogramuotos diskriminacijos daugelis romų mergaičių yra neturtingos, nusilpusios dėl prastos mitybos, neišsilavinusios, užauga neturtingomis, nusilpusiomis motinomis, kurios gimdo mažo svorio kūdikius. Kadangi mažumų bendruomenėse ikigimdyminės priežiūros paprastai nėra, tiek motina, tiek kūdikis yra nepakankamos mitybos. Galimybės naudotis gimdymo priežiūros paslaugomis yra ribotos, namuose lankančių medikų, akušerijos paslaugų prieinamumas ribotas, o galimybė patekti į ligoninę priklauso nuo transporto paslaugų prieinamumo ar finansinių galimybių. Dėl šių priežasčių kūdikiai teisiškai neužregistruojami ir nėra skiepijami pirmaisiais gyvenimo metais. Siekiant kovoti su šiomis neigiamomis tendencijomis sveikatos priežiūros srityje nepakanka vien tik įtraukti romus į esamą sveikatos apsaugos sistemą. Būtinos skubios, kultūros požiūriu jautrios priemonės, būtent rūpinimosi savo sveikata ugdymas, šeimos planavimas, masiškas pakartotinis skiepijimas bei ištisų bendruomenių rentgenologinė patikra dėl TBC. Šiose priemonėse turėtų aktyviai dalyvauti romų tautybės moterys (jas mokant) ir romų sveikatos priežiūros tarpininkai, turėtų būti panaudojami mobilūs sveikatos įrenginiai, romams turėtų būti sudarytos galimybės gauti informacijos ir ji turėtų būti suprantama romų bendruomenėms. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad visi romų tautybės kūdikiai būtų įtraukti į gimusiųjų kūdikių registrą ir turėtų gimimo liudijimą.

3.1.2

Ankstyvasis vaiko vystymasis vaidina lemiamą vaidmenį sėkmingam mokymuisi mokykloje ir jo integracijai, kadangi, kaip sakoma, „pirmieji metai tęsiasi amžinai“. Šiuo požiūriu motinos ir vaiko programos, žaidimų grupės, kartu ir tėvų ugdymo programos, ne tik padeda ugdyti motinas, bet ir yra kompleksinė priemonė visomis prasmėmis ir yra grindžiama šeimų poreikiais. Užtikrintos pradžios programa, įdiegta JK ir sėkmingai plintanti daugelyje kitų ES šalių, yra geras motinų ir mažamečių vaikų integracijos pavyzdys, kartu teikiamos dieninės vaikų priežiūros paslaugos. Beveik visose ES šalyse trūksta geros kokybės dieninės vaikų priežiūros paslaugų (tai atsispindi ir Barselonos planiniuose rodikliuose) ir šias paslaugas dažnai atsisakoma teikti romų tautybės vaikams.

3.1.3

Mokyklinis amžius (6–14 metų). Prastas romų tautybės vaikų mokyklos lankymas. Vaikų neužregistravimas ir tėvų nenoras leisti vaikus (ypač mergaites) į mokyklą, izoliacija ir žemo lygio mokymas sudaro papildomus veiksnius, pripažįstamus daugelyje pranešimų (4). Geresnis mokyklos lankymas, izoliacijos panaikinimas yra svarbiausios priemonės siekiant nutraukti ištisų neišsilavinusių romų kartų ciklą. CCT (sąlyginis pinigų pervedimas), taikomas kai kurios šalyse, yra viena iš galimybių skatinti lankyti mokyklą, kadangi norint ja pasinaudoti, reikia pateikti įrodymą, kad vaikas yra teisiškai užregistruotas ir turi gimimo liudijimą. Galima tikėtis geresnio mokyklos lankymo tuo atveju, jei vaikai nepatirs izoliacijos, jiems bus teikiamos visos būtinos paslaugos bei mokomi pagal tokius mokymo metodus, kurie padėtų jiems įvykdyti reikalavimus (kalba, spragų užpildymas ir pan.). Pradinių klasių moksleiviams vėl turėtų būti suteikiamas nemokamas maitinimas (atsižvelgiant į pajamas) ir nemokami vadovėliai. Jei siekiama, kad švietimas būtų ilgalaikis prioritetas, vyriausybės tai turėtų iš naujo svarstyti.

Izoliacija švietimo srityje visų pirma yra romų ir daugumos bendruomenės gyvenviečių geografinio atskyrimo padarinys. Be to, būtina pastebėti, kad ne romų kilmės asmenys dažnai nebeleidžia savo vaikams lankyti mokyklos, jei klasėje romų vaikų dalis labai padidėja, dėl to atsiranda atskiros romų vaikų klasės arba mokyklos. Dėl įvairių priežasčių šios mokyklos neatitinka reikalaujamų standartų, todėl pakankamai gabūs romų vaikai patenka į specialiąsias mokyklas ir dėl to dažniausiai praranda galimybę tęsti mokslą.

Ypač didele problema tapo romų vaikų nukreipimas į specialiąsias mokyklas, skirtas vaikams, turintiems mokymosi sunkumų. Dažnai taip atsitinka dėl diskriminuojančių stojamųjų testų mokyklose, o iš dalies ir dėl žalingų paskatų (nemokamo transporto arba maitinimo mokykloje). Nepateisinamo skyrimo į specialiąsias mokyklas praktika yra akivaizdus pagrindinių teisių pažeidimas ir turi būti nutraukta imantis visų teisinių ir administracinių priemonių.

Be to, negalima nepaminėti, kad skurdas yra priežastis atsisakyti mokyklos, kadangi tėvai negali arba nenori padengti su mokyklos lankymu susijusių išlaidų arba nori savo vaikus įdarbinti, kad šie prisidėtų prie šeimos išlaikymo arba rūpintųsi savo jaunesniais broliais ir seserimis. Pastaroji problema visų pirma liečia mergaites.

3.1.4.1

Būstas pasižymi prastomis gyvenimo sąlygomis ir nuolatine segregacija. Lūšnynuose, kuriuose prasta infrastruktūra ar priežiūra, trūksta komunalinių paslaugų ir yra didelis užterštumas bei blogos sanitarinės sąlygos, gyventojai neturi jokios nuosavybės teisės ir negali pateikti duomenų apie nuolatinę gyvenamąją vietą, kai kreipiasi dėl socialinės paramos, siekia įsidarbinti arba nori pasinaudoti savo teisėmis į švietimą, užimtumą ir sveikatos priežiūrą. Daugelio šių problemų priežastis yra visuomenės diskriminacija ir priešiškas nusistatymas čigonų atžvilgiu. Verta paminėti, kad klajokliškas gyvenimo būdas buvo greičiau jų atskirties padarinys, o ne priežastis. Nors didžioji dauguma romų šiandien yra sėslūs, nuoroda į jų klajoklišką gyvenimo būdą, kaip į pačių pasirinktą gyvenimo būdą, vis dėlto dažnai pateikiama kaip bandymas pateisinti jų atskirtį.

3.1.4.2

Švietimas yra viena iš svarbiausių investicijų į ateitį. Aukštas neraštingumo lygis ir žemas bendras romų išsilavinimo lygis lemia niūrias ateities prognozes. Valstybės narės privalo užtikrinti, kad jų švietimo sistemos nediskriminuotų romų, o be to sudarytų galimybes suaugusiems asmenims siekti raštingumo, aritmetinių žinių ir sudarytų jiems sąlygas mokytis visą gyvenimą.

Romams ypač sunku įgyti aukštesnį bendrąjį išsilavinimą ir gerą profesinį išsilavinimą. Kartu su pastangomis integruoti romus į įprastą švietimo ir mokymo sistemą, valstybės narės taip pat turėtų pasinaudoti neformaliai įgytų įgūdžių pripažinimo modeliais ir rodyti didesnį kilniaširdiškumą pripažįstant už šalies ribų įgytas kvalifikacijas.

Integracijai palengvinti skirta Komisijos kalbų mokymo politika, kuria skatinama mokytis mažumų kalbų, turėtų būti naudinga ir romams.

3.1.4.3

Ekonominė integracija. Mažumų atstovai, siekiantys įsidarbinti, turi nugalėti daugybę kliūčių, kurios dažnai viena kitą sustiprina (5). Šie asmenys taip pat automatiškai diskriminuojami dėl neįgyto arba žemo pagrindinio arba profesinio išsilavinimo arba dėl nepakankamos arba nepripažįstamos kvalifikacijos, o šią kliūtį dar labiau sustiprina priešiškas nusistatymas romų atžvilgiu. Daugybė dokumentais įrodytų atvejų patvirtina, kad dažnai romų nedarbo priežastis yra rasinė diskriminacija. Praktiškai mažumų bendruomenių atstovai neturi jokių galimybių naudotis visą gyvenimą trunkančio mokymosi priemonėmis.

Vidutinių gabumų romas puikiai sugeba mąstyti ir užsiimti verslu; Todėl reikia rasti būdų ir galimybių išvesti romus iš šešėlinės ekonomikos ir sudaryti jiems galimybę dalyvauti legalioje ūkinėje veikloje, pvz., teikiant jiems mikrokreditus ar kreditus verslui pradėti, bei sukurti mechanizmus, kurie padėtų priimti iššūkius ir įveikti kliūtis.

Daugelis romų namų ūkių finansiškai labai priklauso nuo socialinių pašalpų ir kitų valstybės teikiamų paramos priemonių (pvz., pensijų arba vaiko pašalpų), o dalyvavimas oficialiojoje ekonomikoje yra palyginti nedidelis. Todėl romų dalyvavimas socialinės apsaugos sistemoje yra asimetriškas (t. y. kaip grupė jie gauna daugiau nei sumoka įmokų). Ši asimetrija yra svarbi socialinės įtampos ir neigiamos išankstinės nuomonės, o galiausiai ir atskirties priežastis.

Vadovaujantis principu „pozityvios išmokos už pozityvias pastangas“ galėtų būti suteikiamos papildomos lėšos, kad taip padidėtų oficialaus darbo patrauklumas. Priešingu atveju išliks vienas svarbiausių atskirties dėl rasės šaltinių. Socialinės gerovės ir darbo programos galėtų būti diegiamos dalyvaujant viešajam ir privačiam sektoriui.

Diskriminavimas darbo vietoje ir darbo paieškos metu yra užfiksuotas dokumentais, ir todėl šiai praktikai panaikinti būtinos įstatyminės priemonės. Tačiau galimybė įgyti profesinę kvalifikaciją, kad romai galėtų iš nekvalifikuotos arba pusiau kvalifikuotos darbo jėgos tapti kvalifikuota, turi būti pripažinta kaip priemonė, galinti visiškai pakeisti kultūrą.

3.1.4.4

Sveikatos priežiūra. Žemas gyvenimo lygis (nepakankamos pajamos) ir blogos gyvenimo sąlygos (nešvara, blogos sanitarinės sąlygos, nepakankamas aprūpinimas švariu vandeniu) kelia didelį pavojų sveikatai. Galimybė naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis romų gyvenvietėse yra ribota, ypač dėl to, kad dauguma asmenų po gimimo nebuvo užregistruoti ir todėl neįtraukti į sveikatos priežiūros sistemą. Gydymo įstaigose jiems dažnai skiriamos izoliuotos palatos ir tai yra diskriminacija. Pagrindinę teisę į kokybiškas paslaugas turi visi ES piliečiai.

3.1.4.5

Romų moterys paprastai užima žemą padėtį šeimos hierarchijoje, turi prastą bendrąjį išsilavinimą arba jo iš viso neturi ir todėl turi menkas įsidarbinimo galimybes. Jos dažnai išteka būdamos jaunos ir patiria daug nėštumų. Šeiminiui smurtui, kuris dažnai neužregistruojamas, taip pat turėtų būti skiriamas deramas dėmesys. Ypač kelia susirūpinimą tai, kad prie jo prisideda prostitucija ir prekyba žmonėmis.

Tačiau svarbu pripažinti, kad nors tai ne visada akivaizdu ne romų tautybės žmonėms, jog romų moterys taip pat yra permainų bendruomenėje variklis, ypač gebėjimų ugdymo ir kultūrinių pokyčių požiūriu, ir jos suvokia savo vaikų, ypač mergaičių, išsilavinimo svarbą. Motinų įtraukimas į tėvų asociacijų veiklą ir atsakomybės prisiėmimas daro labai teigiamą poveikį vaikų mokyklos lankomumui.

3.1.4.6

Visuomenės vykdoma diskriminacija ir priešiškas nusistatymas romų atžvilgiu pasireiškiantys stereotipų kūrimu ir išankstine neigiama nuomone, yra giliai įsišakniję ir rodo žinių stoką ir kultūrinius skirtumus. Išankstinė nuomonė, kad visuomenės požiūriu ši bendruomenė yra menkavertė, tik gilina izoliaciją, skurdą, smurtą ir galiausiai, romų atskirtį.

3.2.1

Integracija — tai ne vienos judėjimo krypties gatvė, o procesas, vykstantis dviem kryptimis ir reikalaujantis ne tik mažumų, bet ir daugumos pastangų. Daugelis romų bijodami, kad integracijos kelyje privalės atsisakyti savo principų, tradicijų ir savo tapatybės, labai nepatikliai žiūri į integracijos priemones. Lygiai taip pat ne romų tautybės atstovams sunku keisti savo požiūrį ir priimti romų kultūrą, turint omenyje, kad romus diskriminavo ištisos kartos.

3.2.2

Kita vertus, 40 proc. romų gyvena ne skurde, o gerovėje, nors kartais ir kuklioje. Šie nebūtinai priklauso labiausiai pastebimų romų grupei, bet parodo, jog iš esmės jie gali integruotis į visuomenę, kurioje jie gyvena, neatsisakydami savo, kaip romų, tapatybės.

3.2.3

Didelis skaičius romų organizacijų pateikiamų dokumentų kalba apie jų siekį būti geriau matomiems, aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime ir skleisti informaciją ir yra pažangus kelias į priekį (6). Daugiau galima nuveikti investuojant į bendruomenes, kai tai grindžiama įsipareigojimais ir atsakomybės prisiėmimu. Tradiciškai verslui skirti mikrokreditai galėtų būti naudojami infrastruktūros ar mokymo sistemų finansavimui. Finansavimas galėtų būti skiriamas mažomis apimtimis mainais už gerbiamus įsipareigojimus, pvz., leisti vaikus į mokyklą ar reguliariai tikrintis sveikatą (7).

3.2.4

Mažumų dalyvavimas visuomenės gyvenime lygiomis teisėmis reikalauja imtis veiksmingų, ilgalaikių ir poreikius atitinkančių priemonių. Jos turi būti tikslingos, bet neišskiriančios kitų grupių. Joms įgyvendinti būtina politikų, verslo ir visuomenės kaip visumos valia įgyvendinti nediskriminavimo principą, veiksmingai skatinti lygias galimybes ir valdyti įvairovę. Šiam tikslui gali būti panaudoti Europos struktūriniai fondai.

Būtina dėti visas pastangas, kad būtų panaikintas priešiškas nusistatymas ir išankstinė neigiama nuomonė ne tik romų, bet ir ne romų kilmės asmenų atžvilgiu; šio proceso metu turi būti ne tik įgyvendinami būtini pragmatiški veiksmai, bet ir, padedant abiejų šalių vadams bei tarpininkams, turi būti kuriama bendra ateities strategija. Ypatingas vaidmuo turi tekti pavyzdinėms romų bendruomenėms.

4.1.1

Komisija jau seniai stengiasi prisidėti prie integracijos problemų sprendimo. Prieš keletą metų įsteigus atskiras tarnybas jungiančią grupę romų klausimams spręsti pagerėjo keitimasis informacija tarp atskirų Komisijos tarnybų ir buvo pasiektas tam tikras daugelio veiklos sričių koordinavimo lygis.

4.1.2

2006 m. sausio mėn. Komisijos įsteigta aukšto lygio grupė etninių mažumų integracijos klausimais 2007 m. gruodžio mėn. paskelbė savo kritišką ataskaitą (8), kurioje pateiktos „veiksmų, skirtų pagerinti romų padėtį švietimo, užimtumo, sveikatos priežiūros ir aprūpinimo gyvenamuoju būstu srityse“ rekomendacijos. Be to, ekspertų grupė savo ataskaitoje aiškiai pabrėžė, kad tik atitinkamos politinės priemonės, susietos su pragmatišku požiūriu, gali padėti rasti ilgalaikius sprendimus.

4.1.3

Taip pat Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūra nuodugniai nagrinėja šią temą (9); Be to, būtų galima paminėti jos pirmtako, Europos rasizmo ir ksenofobijos kontrolės centro, išsamius tyrimus, pranešimus ir renginius.

4.2.1

Europos Parlamentas jau ilgą laiką visose frakcijose nagrinėja mažumų, įskaitant romų integracijos ir kovos su diskriminacija klausimus. Todėl jau priimta daug su šia tema susijusių pranešimų ir rezoliucijų, naujausia — 2008 m. sausio 31 d. (10).

4.3.1

2007 m. gruodžio 14 d. Europos Vadovų Taryba šią temą paskutinį kartą nagrinėjo ryšium su Europos lygių galimybių metais (11).

4.5

Europos Žmogaus Teisių Teismas priėmė keletą svarbių sprendimų, padėjusių pagrindą romų teisių įgyvendinimui (12).

4.6

Jungtinės Tautos (JT) jau daugelį metų (ypač UNDP, UNICEF ir UNESCO) dirba romų įtraukties skatinimo srityje.

4.7.1

Atviros visuomenės institutas (Open Society Institute, OSI), remiamas Pasaulio banko (WB), yra „Romų įtraukties dešimtmečio (2005–2015 m.)“ iniciatorius (13).

4.7.2

Neseniai įkurta ES romų politikos koalicija ( EU Roma Policy Coalition , ERPC) (14) įsipareigojo vadovautis principu „įtrauktis per dalyvavimą“ ir sieks „skatinti romus dalyvauti visuose svarbiuose procesuose“.

4.7.3

Europos romų ir klajoklių forumas (ERTF)  (15) ypač nusipelnė būti paminėtas: įkurtas Suomijos Prezidentės Tarja Halonen iniciatyva ir, remiantis partnerystės su Europos Taryba susitarimu, turi privilegijuotą statusą joje ir galimybę aktyviai dalyvauti jos veikloje.

4.7.4

Kadangi ypač užimtumas patenka į prioritetinę romų integracijos veiklos sritį, tai socialiniai partneriai taip pat užima svarbią vietą šioje veikloje. Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC), taip pat nacionalinių profesinių sąjungų bei Europos ir nacionalinių darbdavių organizacijų patirtis gali būti svarbi inicijuotino proceso dalis.

5.1

Sprendžiant iš pasiektų rezultatų, visos iki šiol dėtos pastangos integruoti romus ir įgyvendinti jų teises yra nepakankamos.

5.2

Būtinos priemonės priklauso tiek Sąjungos, tiek valstybių narių kompetencijai. Pagal Amsterdamo sutarties 13 straipsnį 2000 m. buvo priimtos direktyvos dėl nediskriminavimo ir jos suteikia svarbų postūmį bei sudaro institucinį pagrindą romų diskriminacijos klausimui spręsti. Komisija turėtų ištirti, kaip galėtų būti išplėsti Bendrijos teisės aktai, kad būtų galima spręsti romų padėties klausimus, pvz., priimant desegregacijos direktyvą. Be to, romų integracija turėtų būti prioritetu panaudojant struktūrinius fondus.

5.3

Tais atvejais, kai romų klausimų sprendimas priklauso valstybių narių komtetencijai, įgyvendinamas ir veiksmingas sprendimo būdas buvo surastas dešimtajame dešimtmetyje įdiegus atvirąjį koordinavimo metodą (AKM)  (16). Todėl Komitetas siūlo pasinaudoti patirtimi taikant AKM ir pradėti jį taikyti sprendžiant mažumų, ypač romų, integracijos klausimus. Kaip pirmąją priemonę mes siūlome išnagrinėti romų padėtį jau vykstančiuose įvairiuose procesuose, kuriuose taikomas AKM (visų pirma užimtumo, socialinės įtraukties ir švietimo). Valstybės narės galėtų pasidalyti AKM ir jo priemonių taikymo patirtimi ir įvertinti geriausios praktikos modelius, tuo pačiu nepamirštant visuotinių modelių arba žemiausiems bendruomenės sluoksniams skirtų projektų. Norint, kad šių projektų įgyvendinimas būtų sėkmingas, o rezultatai tvarūs, jie turi apimti daugelį sektorių ir remtis visų suinteresuotų subjektų, ypač romų organizacijų, veiksmų planais. Tuose veiksmų planuose turi būti numatyti įsipareigojimai, veikla, įvertinimai, grįžtamasis ryšis ir sklaidos mechanizmai, kuriems būtų skirtas tinkamas finansavimas, įskaitant struktūrinius fondus. Komitetas įsitikinęs, kad AKM yra tinkamiausias ir veiksmingiausias daugelio teisinių, socialinių, istoriniu ir emociniu požiūriu jautrių klausimų, susijusių su mažumomis ir ypač romais, sprendimo būdas.

5.4

Šių iniciatyvų sėkmę lems tai, ar pavyks sukurti veikiantį tinklą, kuriame bendradarbiautų visi dalyviai. Komitetas jau daug kartų įrodė savo, kaip tilto į organizuotą pilietinę visuomenę (17), pridėtinę vertę ir institucijų lygmeniu ir kartu tvariai bendradarbiaudamas įneš savo įnašą sprendžiant mažumų, ypač romų, integracijos klausimus.

5.5

Komisijos numatyta rugsėjo mėn. vyksianti Aukšto lygio konferencija dėl romų integracijos sudarytų palankias sąlygas viešai aptari Komisijos parengtus pasiūlymus, skirtus gerinti ES ir valstybių narių politikos veiksmingumą, ir žengti pirmuosius konkrečius žingsnius šiame procese.

Šiomis aplinkybėmis Komitetas galėtų pateikti savo konkrečias priemones, numatytas kaip šios nuomonės tąsą. Taip pat būtina nepamiršti bendradarbiavimo su žiniasklaida būdų, kuriais siekiama tvarių tikslų ir neapsiribojama vien pranešimais apie aktualius įvykius.

6.1

Iš pradžių Komitetas savo darbus pradėjo juos siedamas su Lygių galimybių metais, tačiau vėliau, suderinęs su Komisija, juos susiejo su Kultūrų dialogo metais.

Kultūra, Komiteto supratimu, kaip visas gyvenimo sritis apimantis procesas, kaip visuotinių vertybių pripažinimas, kaip bendras „gyvenimo būdas“ yra neišvengiamas savitarpio supratimo veiksnys siekiant geresnės integracijos visose srityse, nes ji sujungia racionalumą ir emocijas, taigi siūlo visapusišką iškilusių problemų sprendimo būdą. Ši socialinė kultūros dimensija prisideda, kad kultūrų dialogas taptų priemone siekiant taikos ir stabilumo tiek viduje, tiek ir išorėje. Kalbant apie mažumas, ypač apie romus, kultūrų dialogas yra tinkamiausia priemonė siekiant laipsniškai panaikinti per šimtmečius sukurtus stereotipus ir atsiradusį nepasitikėjimą, išankstinį nusistatymą, nesupratingumą, siekiant abipusės pagarbos atmosferoje rasti abiem pusėms priimtiną integracijos formą, grindžiamą stipria teisine baze.

6.2

Komitetas tikisi, kad dar Kultūrų dialogo metais bus žengti pirmieji konkretūs žingsniai, skirti įgyvendinti jo pasiūlymus, kurie vėliau iš dalies turėtų būti įgyvendinti 2009-aisiais Europos kūrybiškumo ir naujovių bei 2010-aisiais Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metais.

„Romų padėtis išsiplėtusioje Europoje“, 2004 m. Europos Komisijos pranešimas

(http://ec.europa.eu/employment_social/fundamental_rights/roma/).

„Kaip išvengti priklausomybės pinklių“, UNDP, 2003 m.

(http://roma.undp.sk/).

„Galutinis pranešimas apie romų, sinti ir klajoklių žmogaus teisių padėtį Europoje“, Europos Taryba, 2006 m., pranešimo autorius Alvaro Gil Robles, vyriausiasis žmogaus teisių komisaras

(http://www.coe.int/t/dg3/romatravellers/documentation/default_en.asp).

„Veiksmų planas romų ir sinti padėčiai pagerinti ESBO erdvėje“

(www.osce.org/odihr/).

„Šalių, dalyvaujančių romų integracijos dešimtmečio programoje, antisegregacinės politikos analizė“

(www.romadecade.org).