[pic] | EUROPOS BENDRIJŲ KOMISIJA |

Briuselis, 21.9.2007

KOM(2007) 546 galutinis

2002/0222 (COD)

KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI

remiantis EB sutarties 251 straipsnio 2 dalies antra pastraipa dėl Tarybos priimtos bendrosios pozicijos siekiant priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl vartojimo kredito sutarčių

2002/0222 (COD)

KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI

remiantis EB sutarties 251 straipsnio 2 dalies antra pastraipa dėl Tarybos priimtos bendrosios pozicijos siekiant priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl vartojimo kredito sutarčių

1. PAGRINDINIAI FAKTAI

Pasiūlymo pateikimo Europos Parlamentui ir Tarybai data (dokumentas COM(2002) 443 galutinis – 2002/0222 COD): | 2002 m. rugsėjo 12 d. |

Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonės pateikimo data: | 2003 m. liepos 17 d. |

Europos Parlamento nuomonės pateikimo data (pirmasis svarstymas) | 2004 m. balandžio 20 d. |

Pirmojo iš dalies pakeisto pasiūlymo pateikimo data | 2004 m. spalio 29 d. |

Antrojo iš dalies pakeisto pasiūlymo pateikimo data | 2005 m. spalio 7 d. |

Politinio susitarimo konkurencingumo Taryboje data: | 2007 m. gegužės 21 d. |

Bendrosios pozicijos priėmimo data: | 20.9.2007 |

2. KOMISIJOS PASIŪLYMO TIKSLAS

Naujos direktyvos dėl vartojimo kredito pasiūlymo tikslas yra dvejopas: užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį ir pradėti tikros vartojimo kredito vidaus rinkos sąlygų nustatymo procesą.

1987 m. direktyva buvo grindžiama minimaliu derinimu. Beveik visos valstybės narės skirtingose srityse priėmė aukštesnius standartus, o tai sutrukdė sukurti bendrą ir rinką. Visišku penkių pagrindinių direktyvos modulių (ikisutartinė ir sutartinė informacija, metinė procentinė palūkanų norma (MPPN), atsisakymo teisė ir teisė anksčiau grąžinti kreditą) suderinimu siekiama prisidėti prie bendros vartojimo kredito rinkos kūrimo, nes kreditoriams nereikės pritaikyti savo produktų prie skirtingų valstybių narių nacionalinių teisės aktų.

Dabartinė direktyva dėl vartojimo kredito (87/102/EB) buvo priimta 1987 m. ir joje nustatytos tik pagrindinės vartotojų apsaugos priemonės. Atsižvelgiant į naujausius rinkos pokyčius šias taisyklės reikia atnaujinti.

3. BENDROSIOS POZICIJOS KOMENTARAI

3.1 Bendrosios pastabos

Komisijos nuomone, svarbiausia suderinti šias sritis: ikisutartinės ir sutartinės informacijos reikalavimus, MPPN apskaičiavimą, teisę anksčiau grąžinti kreditą ir teisę atsisakyti.

Komisija remia standartinės formos įvedimą, kuri padės kreditoriams įvykdyti pareigą dėl ikisutartinės informacijos.

3.2 Pirmojo svarstymo metu Europos Parlamento padaryti daliniai pakeitimai

Į bendrąją poziciją įtraukti pakeitimai

Kabant apie direktyvos taikymo sritį EP pasiūlė išbraukti keletą elementų, kurie buvo priimti iš karto arba su pakeitimais.

Laidavimo sutarčių išbraukimas iš direktyvos taikymo srities buvo pateiktas iš dalies pakeistame pasiūlyme ir įtrauktas į bendrąją poziciją [2 straipsnio 1 dalis].

Pasiūlymas išbraukti ne tik hipotekinius kreditus, bet ir kreditus, už kuriuos laiduoja kitas panašus laiduotojas, taip pat yra įtrauktas į bendrąją poziciją [2 straipsnio 2 dalies a punktas], o Taryba pridėjo (kreditų srityje) naujas išimtis dėl nekilnojamojo turto įsigijimo finansavimo (žr. toliau 3.3 punktą).

Kalbant apie išbraukimus, Parlamentas pasiūlė išbraukti kredito susitarimus, kurių suma yra iki 500 eurų ir daugiau kaip 100 000 eurų. Iš dalies pakeistame Komisijos pasiūlyme numatyta supaprastinta sistema kreditams iki 300 eurų. Taryba sutiko visiškai išbraukti kreditus iki 200 eurų ir, pritardama Parlamento nuomonei, nustatyti viršutinę 100 000 eurų ribą [2 straipsnio 2 dalies c punktas]. Šis sprendimas yra priimtinas, nes mažus kreditus imančius vartotojus visoje ES gali apsaugoti jų valstybė narė, jei ji mano, kad reikalingos apsaugos taisyklės. Be to, tokie maži kreditai retai imami užsienyje. 100 000 eurų sumą viršijantys kreditai nėra tipiški vartojimo kreditai, todėl jiems nereikalingi direktyvoje nustatyti apsaugos mechanizmai.

Pereikvojimo ir viršijimo srityje Komisija ir Taryba pritarė Parlamento nuomonei, jog reikia taikyti supaprastintas sistemas (t. y. sumažinti pareigų sąrašą), kad šie produktai išliktų lankstūs [2 straipsnio 3 ir 4 dalys]. Tačiau derybos Taryboje galiausiai baigėsi nustatant ilgesnį sąrašą nei tas, kurį siūlė Parlamentas ir Komisija.

Remdamasi iš dalies pakeistu Komisijos pasiūlymu, Taryba įvedė supaprastintas sistemas kitoms konkrečioms kredito sutartims (saviskolos bendrijų teikiamiems kreditams [2 straipsnio 5 dalis]) bei kreditorių ir vartotojų susitarimams dėl mokėjimų atidėjimo, kai vartotojas jau nebevykdo įsipareigojimų [2 straipsnio 6 dalis]. Parlamento pakeitimuose siūloma visiškai išbraukti šiuos atvejus.

Kalbant apie apibrėžtis , pradiniame Komisijos pasiūlyme Komisija pateikė plačią bendrų išlaidų už kreditą (visos išlaidos, kurias vartotojas turi sumokėti už kreditą) apibrėžtį. Parlamentas pasiūlė siauresnę apibrėžtį, apimančią tik kreditoriui žinomas išlaidas, susijusias su kredito sutarties administravimu, neskaitant išlaidų, mokamų tretiesiems asmenims (notarams, mokesčių institucijoms). Komisija pritarė pakeitimui įtraukdama su kredito sutartimi susijusias išlaidas, apie kurias kreditoriui žinoma, ir išbraukdama tretiesiems asmenims mokamas išlaidas. Tačiau ji pasiūlė įtraukti išlaidas, mokamas už papildomas paslaugas, susijusias su kredito sutartimi (visų pirma draudimo įmokas), jei paslauga yra privaloma siekiant gauti kreditą ar skelbiamą palūkanų normą ir jei sutartis sudaroma su kreditoriumi arba, esant tam tikroms aplinkybėms, su trečiąja šalimi. Bendroji pozicija atitinka pakeistą Komisijos pasiūlymą, išskyrus mokesčius, kurie nebuvo išbraukti [3 straipsnio g punktas]. Nors buvo pageidautina išbraukti mokesčius, Komisija gali priimti šį sprendimą kaip kompromisą.

Taryba pritarė Parlamento pateiktai susijusių kredito sutarčių apibrėžčiai, kuri buvo šiek tiek pakeista [3 straipsnio n punktas].

Kalbant apie informacijos ir reklamos reikalavimus , bendrojoje pozicijoje atsižvelgiama į pakeistą Komisijos pasiūlymą, kuriame pateikiamas svarbios informacijos (MPPN, kredito trukmė, mėnesio mokėjimų skaičius bei suma ir bendros išlaidos už kreditą), kuri turi būti pateikta, jei reklamoje nepateiktas konkretus kredito pasiūlymas [4 straipsnis], sąrašas. Tačiau bendrojoje pozicijoje privalomos informacijos sąrašas priklauso nuo to, kaip reklamoje nurodoma palūkanų norma ar kiti skaičiai. Atsižvelgiama į tai, kad vartotojams reikia daugiau informacijos (pvz., apie MPPN), kai reklamoje pateiktas skaičius, kad vartotojai būtų apsaugoti ir nebūtų suklaidinti vienintelio skaičiaus. Taryba nusprendė, kad tokios nuostatos nereikėtų taikyti tais atvejais, kai valstybių narių teisės aktais reikalaujama nurodyti MPPN reklamoje, kai joje nenurodomas skaičius [4 straipsnio 1 dalies antras sakinys]. Komisija su tuo sutinka (ši išimtis taikoma tik tais atvejais, kuriems netaikoma direktyva, ir taip atitinkamoms valstybėms narėms užtikrinama galimybė toliau taikyti savo teisės aktus).

Privalomos pateikti informacijos sąrašas buvo pakeistas ir Taryba įvedė galimybę valstybėms narėms nereikalauti nurodyti MPPN pereikvojimų atvejais [4 straipsnio 2 dalies c punktas]. Ši veiksmų laisvė valstybėms narėms yra priimtina, nes pereikvojimai šiuo metu beveik neturi tarpvalstybinio poveikio.

Kalbant apie ikisutartinės informacijos reikalavimus , Komisija, priėmusi visus EP pasiūlymus arba jų dalį, pakeistame pasiūlyme pasiūlė reikalavimus, kuriuos savo ruožtu Taryba priėmė visus ar dalį. Taryba įvedė naujus elementus (pvz., standartinę ikisutartinės informacijos formą, žr. toliau 3.3 punktą).

Nustatydama bendrąsias kreditoriaus pareigas prieš pasirašant kredito sutartį, Taryba pritarė pakeistam Komisijos pasiūlymui, kuriame siūloma reikalauti įvertinti vartotojo kreditingumą. Kreditorius privalės įvertinti vartotojo kreditingumą remdamasis pakankama informacija, kurią, jei įmanoma, pateikia vartotojas ir, jei reikia, tikrindamas informaciją duomenų bazėje [8 straipsnio 1 dalis]. Tačiau Taryba atsisakė atsakingo skolinimo principo. Tai priimtina, nes Taryba pritarė valstybių narių pareigai užtikrinti, kad kreditoriai teiktų tinkamus paaiškinimus, kad vartotojas galėtų įvertinti, ar siūlomas kreditas atitinka jo poreikius ir jo finansinę padėtį [5 straipsnio 6 dalis].

Pradinį trumpesnį privalomos ikisutartinės informacijos sąrašą Parlamentas ir Taryba papildė kita informacija. Iš visų Parlamento pateiktų papildymų (papildomos išlaidos, jei kreditoriui apie jas žinoma; konkrečiai svarstomai paskolai specialiai nustatytos išlaidos už sąskaitą; mokesčiai už mokėjimo priemonių naudojimą; mokėjimų pavedimų išlaidos; visos vartotojo išlaidos už kreditą; teisės atsisakyti tvarka; grąžinimo būdai; vėluojančių mokėjimų atveju – palūkanos ir mokesčiai, susitarimai kaip juos padengti ir mokesčiai už įsipareigojimų nevykdymą) Taryba atsižvelgė į mokesčius už vienos ar kelių sąskaitų laikymą [5 straipsnio 1 dalies i punktas], į mokesčius už mokėjimo priemonių naudojimą bei visus kitus mokesčius [5 straipsnio 1 dalies i punktas] ir į informaciją apie vėluojančius mokėjimus [5 straipsnio 1 dalies l punktas]. Remdamasi pakeistu Komisijos pasiūlymu, Taryba sąraše pridėjo nuorodą į išlaidas notarui [5 straipsnio 1 dalies j punktas], prievolę imti papildomą paslaugą, susijusią su kredito sutartimi [5 straipsnio 1 dalies k punktas], teisės atsisakyti buvimą ar nebuvimą [5 straipsnio 1 dalies o punktas], teisę anksčiau grąžinti [5 straipsnio 1 dalies p punktas], teisę gauti informacijos apie patikrinimo duomenų bazėje rezultatus [5 straipsnio 1 dalies q punktas] ir į vartotojo atliktus mokėjimus, kurie nesudaro galimybės greitai amortizuoti visą kredito sumą [5 straipsnio 5 dalis]. Be to, Taryba savo iniciatyva pridėjo informaciją apie kredito rūšį [5 straipsnio 1 dalies a punktas], kreditoriaus tapatybę ir adresą [5 straipsnio 1 dalies b punktas], įspėjimą apie pasekmes praleidus mokėjimus [5 straipsnio 1 dalies m punktas], teisę pateikus prašymą gauti kredito sutarties projekto kopiją [5 straipsnio 1 dalies r punktas] ir, jei taikoma, laikotarpį, kuriuo kreditorius yra įpareigotas ikisutartinės informacijos [5 straipsnio 1 dalies s punktas].

Nors Komisija teigė, kad ikisutartinės informacijos sąrašo reikalavimai neturėtų būti platesni nei nustatyta pakeistame pasiūlyme siekiant išvengti perteklinės informacijos, ji sutiko su dabartiniu informacijos sąrašu atsižvelgdama į tai, kad tam tikra papildoma informacija reikalinga tik konkrečiais atvejais ir tik tokiais atvejais ji bus pateikiama privaloma forma (žr. 3.3 punktą).

Kalbant apie ikisutartinę informaciją konkrečiais atvejais, pvz., pereikvojimų, Parlamento pasiūlyta supaprastinta sistema buvo įtraukta į bendrąją poziciją, tačiau informacijos sąrašas buvo išplėstas [6 straipsnio 1, 2, 3 dalys]. Kadangi šie konkretūs atvejai neturi reikšmingo tarpvalstybinio poveikio, Komisija neprieštarauja tokiam sąrašui. Ši pozicija taip pat taikoma valstybėms narėms suteiktai veiksmų laisvei nustatant MPPN pereikvojimų atvejais [6 straipsnio 2 dalis].

Naudojimosi duomenų bazėmis srityje Parlamentas pasiūlė atsisakyti valstybių narių pareigos užtikrinti centrinės duomenų bazės veikimą. Komisija ir Taryba pritarė šiam pakeitimui [9 straipsnis]. Parlamentas pasiūlė nekeisti reikalavimo, kad kitų valstybių narių kreditoriai turi turėti galimybę naudotis esamomis duomenų bazėmis tokiomis pat sąlygomis kaip ir tos valstybės narės kreditoriai. Komisija papildė, kad naudojimasis turi būti nediskriminacinis, ir Taryba su tuo sutiko [9 straipsnio 1 dalis]. Antra nuostata, kurią Parlamentas siūlė palikti, yra susijusi su vartotojo informavimu apie tikrinimo bet kurioje duomenų bazėje rezultatus nedelsiant ir neimant mokesčio. Pakeistame Komisijos pasiūlyme šis pakeitimas įtrauktas, tačiau taikomas tik tais atvejais, kai vartotojas paprašo informacijos. Vėliau Taryba susiaurino pareigą informuoti vartotoją iki atvejų, kai kredito prašymas atmetamas remiantis duomenų bazės duomenimis [9 straipsnio 2 dalis]. Tai yra priimtina, nes nuostata taikoma tais atvejais, kai vartotojams svarbiausia žinoti apie tikrinimą duomenų bazėje.

Sutartinės informacijos srityje buvo priimtas Parlamento siūlymas įtraukti informaciją apie tvarką, kurios reikia laikytis naudojantis teise nutraukti kredito sutartį [10 straipsnio 2 dalies r punktas].

Kalbant apie MKNM , Parlamentas pasiūlė, kad draudimo išlaidos turėtų atsispindėti MKNM tik tais atvejais, kai jos yra privalomos siekiant gauti kreditą. Komisija ir Taryba pritarė šiai nuostatai, tačiau siekiant aiškumo ji buvo įtraukta į visų kredito išlaidų apibrėžtį (3 straipsnio g punktas). Parlamentas taip pat pasiūlė dvi prielaidas, kuriomis reikėtų naudotis tais atvejais, kai palūkanų norma gali kisti sutarties galiojimo laikotarpiu arba kai reklamoje skelbta norma siūloma tik kredito sutarties pradžioje. Komisija ir Taryba visiškai sutiko su šiuo pasiūlymu ir dabar jis įtrauktas į I priedo II skyriaus i ir j punktus.

Kalbant apie palūkanų normą , Parlamentas pasiūlė papildomas sąlygas kintamoms palūkanų normoms. Į šiuos papildymus buvo atsižvelgta ir jie dabar įtraukti į „fiksuotų palūkanų normos“ (t. y. nekintančios) apibrėžtį, pateiktą 3 straipsnio k punkte.

Kalbant apie kredito grąžinimą anksčiau laiko , Parlamentas pasiūlė redakcinio pobūdžio pakeitimus, kurie buvo įtraukti į bendrąją poziciją: vartotojas gali grąžinti kreditą bet kuriuo momentu [16 straipsnis].

Kalbant apie teisių perleidimą , Parlamentas pasiūlė, kad vartotojas turėtų būti informuotas apie tai, jog sutartis buvo perleista trečiajai šaliai. Ši nuostata buvo įtraukta į bendrąją poziciją, tačiau ji netaikoma, kai pradinis kreditorius, susitaręs su teisių perėmėju, toliau administruoja kreditą vartotojo atžvilgiu [17 straipsnis].

Kalbant apie susijusius sandorius ir teisės atsisakyti tokių sandorių poveikį, Komisija ir Taryba patvirtino, kad jei vartotojas atsisako sudaryti sutartį pagal Bendrijos teisę, susijusios kredito sutartys jo nebeįpareigoja (15 straipsnis). Be to, Parlamentas pasiūlė, kad valstybėms narėms turėtų būti leista išsaugoti arba įvesti solidariosios atsakomybės sistemas. Tai yra įtraukta į bendrąją poziciją (15 straipsnio 2 dalis).

Taryba ir Komisija pritarė parlamento minčiai, kad kiekviena šalis gali nutraukti neterminuotą kredito sutartį paprasčiausiai apie tai pranešusios. Be to, kaip vartotojų apsaugos priemonę, bendrojoje pozicijoje siūloma kreditoriams nustatyti prievolę apie tai pranešti ne mažiau kaip prieš du mėnesius (13 straipsnis).

Kalbant apie viršijimą , dalis Parlamento pasiūlyto pakeitimo dėl vartotojų informavimo (baudos ir palūkanos už įsiskolinimą) buvo priimta ir įtraukta į bendrąją poziciją (18 straipsnis).

Kalbant apie kreditorių ir tarpininkų kontrolę , į bendrąją poziciją (20 straipsnis) buvo įtrauktas Parlamento pakeitimas, kuriame siūloma, kad juos kontroliuoti ar prižiūrėti turėtų nepriklausoma įstaiga ar institucija. Tačiau apie tarpininkus šiame straipsnyje nebekalbama.

Į bendrąją poziciją neįtraukti pakeitimai, kuriems Komisija vis dėlto buvo pritarusi

Parlamentas pasiūlė, kad kreditorius galėtų vykdyti ikisutartinės informacijos reikalavimus pateikdamas kredito sutarties projektą, kuriame yra visa reikalinga sutartinė informacija. Taryba nesutiko su šiuo pasiūlymu. Atsižvelgdama į tai, kad kredito sutarties sąlygos yra labai sunkiai suprantamos vidutiniam vartotojui ir kad privaloma forma (žr. 3.3 punktą) yra geras sprendimas siekiant pateikti vartotojui suprantamą ikisutartinę informaciją, Komisija sutinka, kad kreditoriai turėtų būti įpareigoti visada naudoti tokią formą.

Nuostatoje dėl susijusių sandorių Parlamentas pasiūlė įtraukti išankstinį kreditoriaus ir tiekėjo susitarimą, kuris būtų reikalinga sąlyga vartotojui siekiant apginti savo teises tuo atveju, jei kreditorius nevykdo, vykdo iš dalies arba netinkamai savo pareigas. Komisija tam pritarė, tačiau Taryba nepalaikė šios minties. Tačiau Parlamento pasiūlymu bendrojoje pozicijoje paliekama valstybėms narėms nustatyti, kokia apimtimi ir kokiomis sąlygomis tokių teisių gynyba yra vykdoma.

Kalbant apie neterminuotas kredito sutartis , Komisija nesipriešino pareigai gauti aiškų išankstinį skolininko sutikimą sutarčiai pratęsti, bet ši nuostata į bendrąją poziciją nebuvo įtraukta.

Parlamento pasiūlytas pakeitimas dėl straipsnio, kuriame kalbama apie laidavimo sutarčių vykdymą buvo netaikomas, nes visi laidavimo klausimai buvo išbraukti iš direktyvos taikymo srities. Tas pat taikoma ir straipsniui, kuriame kalbama apie oficialų pranešimą ir įvykdomumą.

Pakeitimai, kuriems nepritarta

Parlamento pasiūlymas nustatyti, kad kredito sutartys turi būti rengiamos raštu, nebuvo įtrauktas į bendrąją poziciją, nes, Komisijos ir Tarybos nuomone, oficialūs reikalavimai turi atitikti visas nuotolinės prekybos taisykles. Tačiau Taryba įtraukė galimybę valstybėms narėms palikti galioti arba įvesti nacionalines taisykles dėl sutarties sudarymo galiojimo [10 straipsnio 1 dalies 3 sakinys].

Kalbant apie MPNM (19 straipsnis), Parlamentas pasiūlė išsamiau paaiškinti apskaičiavimo formulę atitinkamame straipsnyje. Taryba ir Komisija nusprendė, kad formulę pakanka pateikti priede, kuris yra ne tik orientacinio pobūdžio, bet ir teisės akto dalis.

Parlamento siūlyta prielaida, kad MPPN apskaičiavimui neterminuotų kredito sutarčių atveju reikia taikyti fiksuotą grąžintiną sumą, nebuvo priimta, nes tai neatspindi neterminuotos kredito sutarties realios vertės.

Susijusių sandorių atveju Parlamentas pasiūlė, kad kredito sutarties nutraukimo atveju vartotojas nebeturėtų būti įpareigotas susijusios pirkimo sutarties. Komisija ir Taryba tam nepritarė, nes šioje direktyvoje kalbama apie kredito sutartis, o ne apie pardavimo sutartis. Kita vertus, dėl to tiekėjai gali vilkinti prekių ar paslaugų teikimą iki atsisakymo laikotarpio pabaigos. Tačiau valstybės narės nacionaliniu lygmeniu gali ir toliau įvedinėti arba nekeisti tokios sistemos.

Kalbant apie viršijimą , Parlamento siūlyta „neleistino viršijimo“ formuluotė nebuvo įtraukta, nes ji siejasi su kažkuo, ką kreditorius leido ir todėl iš esmės jis nėra „neleistinas“ [18 straipsnis].

Kalbant apie derinimą , Parlamentas pasiūlė direktyvoje nustatyti minimalaus suderinimo išlygą. Ji nebuvo įtraukta į bendrąją poziciją. Komisija mano, kad dabartinėje direktyvoje dėl vartotojų kreditų esanti minimalaus suderinimo išlyga lėmė labai skirtingų teisės aktų valstybėse narėse priėmimą, o tai savo ruožtu sudarė kliūtis patekti į rinką ir sudarė sąlygas rinkai išsiskaidyti. Kadangi vienas iš pagrindinių direktyvos tikslų yra pradėti tikros vartotojų kreditų rinkos kūrimo procesą, Komisijos nuomone būtinai reikalingas visiškas suderinimas, kaip numatyta bendrojoje pozicijoje (22 straipsnis), ir ne tik MPPN klausimu, kaip siūloma Parlamento pakeitimuose, bet ir kitais pagrindiniais direktyvoje aptariamais klausimais.

3.3 Tarybos įrašytos naujos nuostatos

Pereikvojimus, kuriuos reikia grąžinti per vieną mėnesį, Taryba įtraukė į elementų, išbraukiamų iš direktyvos taikymo srities, sąrašą [2 straipsnio 2 dalies e punktas]. Tačiau trumpasis informacijos sąrašas turi būti pateiktas ikisutartiniame etape [6 straipsnio 5 dalis]. Kadangi šie kreditai suteikiami labai trumpam laikotarpiui ir dėl jų neatsiranda didelių išlaidų, šis išbraukimas yra priimtinas.

Hipotekinių kreditų srityje Taryba įtraukė du naujus išbraukimus, kurie taikomi kreditams, skirtiems finansuoti nekilnojamojo turto įsigijimą panašiu būdu kaip hipotekiniai kreditai [2 straipsnio 2 dalies a punktas, antroji galimybė] ir bankų kreditai, grindžiami islamo pasitikėjimo principais JK [2 straipsnio 2 dalies b punktas]. Komisija pritaria tokiems išbraukimams, nes jie taikytini konkretiems teisiniams sprendimams kai kuriose valstybėse narėse, kurie yra panašūs į hipotekinius kreditus.

Atsižvelgdama į supaprastintas sistemas, sukurtas viršijimui ir pereikvojimui, Taryba įtraukė Komisijos pasiūlymu grindžiamas apibrėžtis abiems kredito sutarčių tipams viršijimo atveju [3 straipsnio d ir e punktai].

Kalbant apie ikisutartinę informaciją , Taryba įvedė privalomą standartinę formą, kuri bus vienoda visose valstybėse narėse ir kurią kreditoriai privalo naudoti vartotojui teikdami ikisutartinę informaciją [5 straipsnio 1 dalies antras sakinys, II priedas). Komisija visiškai pritaria tokiai nuostatai, nes naudojant tokią formą bus galima lengviau palyginti pasiūlymus vartotojams, o ikisutartinė informacija vartotojams bus lengviau suprantama.

Supaprastintų sistemų atvejams Taryba parengė specialią standartinę formą (III priedas), kuri nėra privaloma, tačiau jas kreditoriai gali naudoti vykdydami ikisutartinės informacijos pareigas [6 straipsnio 1 dalies ketvirtas ir penktas sakiniai].

Taryba pateikė keletą naujų nuostatų dėl kredito sutarties . Prie informacijos reikalavimų ji pridėjo informaciją apie kitas sutarties sąlygas ir tvarką [10 straipsnio 2 dalies t punktas], prižiūrinčią instituciją [10 straipsnio 2 dalies u punktas] ir bendrą įspėjimą apie pasekmes vėluojant grąžinti [10 straipsnio 2 dalies m punktas]. Viršijimų atvejais numatoma tokia pat valstybių narių veiksmų laisvė dėl MPPN nustatymo [10 straipsnio 2 dalies g punktas]. Nors visiems šiems papildymams Komisija gali pritarti, Tarybos pakeitimas, kad 10 straipsnis turėtų neprieštarauti jokioms nacionalinėms taisyklėms dėl kredito sutarčių sudarymo galiojimo, kelia daugiau problemų. 10 straipsnis turėtų būti visiškai suderintas, todėl valstybės narės negalėtų laisvai nustatyti oficialių reikalavimų (pvz., ranka rašytas parašas sutartyje) nacionaliniu lygmeniu. Tokie nesuderinti oficialūs reikalavimai gali tapti kliūtimi vidaus rinkai.

Kalbant apie informaciją apie palūkanų normą [11 straipsnis], Taryba nustatė, kad informacija apie palūkanų normos pasikeitimą turi būti pateikiama tik periodiškai, jei tai susiję su pagrindinės normos pokyčiu, taip siekiant išvengti nereikalingo biurokratiškumo ir vartotojui teikiamos informacijos pertekliaus.

Taryba pateikė išsamesnį naudojimosi teise atsisakyti tvarkos aprašymą. Ji taip pat pridėjo vieną dalį (14 straipsnio 6 dalis), pagal kurią valstybės narės gali palikti nacionalines nuostatas, pagal kurias nustatomas laikotarpis, per kurį sutarties vykdymas negali būti pradėtas.

Kalbant apie kredito grąžinimą anksčiau termino (16 straipsnis), Taryba įvedė galimybę kreditoriams reikalauti, laikantis tam tikrų sąlygų, kompensacijos, jei vartotojas kreditą grąžina anksčiau. Valstybės narės gali nustatyti, kad anksčiau termino grąžinus ne daugiau kaip 10 000 eurų, negali būti reikalaujama jokios kompensacijos; didžiausia kompensacija yra 1 % nuo grąžinamos sumos, jei palūkanų norma yra fiksuota ilgiau nei metus, o kitais atvejais – 0,5 %. Be to, kreditorius neturi teisės į kompensaciją, jei ECB orientacinė palūkanų norma padidėjo laikotarpiu tarp sutarties sudarymo datos ir grąžinimo anksčiau termino datos. Komisija mano, kad kompensacijos apskaičiavimo suderinimas yra naudingas siekiant vidaus rinkos tikslo ir kad Tarybos priimtos sąlygos nesumažina vartotojų apsaugos lygio. Tačiau Komisija pageidautų, kad šis klausimas būti labiau suderintas.

Taryba pridėjo galimybę naudotis komitologijos procedūra (pagal Sprendimo 1999/468/EB 5a straipsnio 1–4 dalis ir atsižvelgiant į 8 straipsnio nuostatas) nustatant, kokiomis prielaidomis būtų naudojamasi apskaičiuojant kai kurių kredito rūšių MPPN [19 straipsnio 5 dalis]. Tai yra įtraukta į bendrąją poziciją 25 straipsnyje, ir Komisija tam pritaria. Labai techninis šio klausimo pobūdis nebuvo priderintas nuodugniai diskusijai Taryboje, kuri nusprendė palikti jį tinkamesnei procedūrai.

Direktyvoje yra nemažai reglamentavimo galimybių valstybėms narėms (galimybė taikyti supaprastintą sistemą tik kai kurioms kredito sutartims [2 straipsnio 5 ir 6 dalys], numatyti, kad reklamoje gali būti nurodyta tik MPPN [4 straipsnio 1 dalis], teisė reklamoje, ikisutartinėje ir sutartinėje informacijoje nebūtinai nurodyti MPPN už viršijimą [4 straipsnio 2 dalies c punktas, 6 straipsnio 2 dalis, 10 straipsnio 2 dalies g punktas], galimybė pagalbą pritaikyti vartotojams [5 straipsnio 6 dalis], nenumatyti teisės atsisakyti notarinių sutarčių atvejais [14 straipsnio 5 dalis], teisė nustatyti teisių gynimo būdus dėl susijusių kredito sutarčių [15 straipsnio 2 dalis], teisė palikti galioti ar įvesti sutarčių galiojimo taisykles [10 straipsnio 1 dalis] ir nustatyti didžiausią 10 000 eurų ribą, kurią grąžinant anksčiau termino nereikėtų mokėti kompensacijos [16 straipsnio 4 dalis]). Taryba nustatė papildomą valstybių narių pareigą informuoti Komisiją , kai jos naudojasi dauguma šių galimybių, kad tokią informaciją būtų galima paskelbti viešai (26 straipsnis). Pastaroji papildyta nuostata, kurioje numatoma Komisijos atliekama šių reglamentavimo galimybių naudojimo poveikio vartotojams ir vidaus rinkai stebėsena [27 straipsnio 2 dalis]. Komisija pritaria šiems papildymams.

4. IšVADOS

Bendroji pozicija yra patenkinama keturiais iš penkių pagrindinių direktyvoje reglamentuojamų klausimų. Ikisutartinė informacija, sutartinė informacija, MPPN ir teisė atsisakyti yra visiškai suderintos ir užtikrintas aukštas vartotojų informavimo lygis bei apsauga bei nustatomos tikros vartotojų kreditų vidaus rinkos sąlygos. Tarybos pasiūlyta standartinė ikisutartinės informacijos forma suteikia vartotojams gerą galimybę pasiūlymams palyginti.

Komisija pritarė tolesniam klausimo dėl kredito grąžinimo anksčiau termino derinimui. Komisija nepritarė valstybių narių galimybei palikti galioti arba priimti nacionalinius teisės aktus dėl kredito sutarties sudarymo galiojimo. Tačiau ji mano galėsianti pritarti Tarybos pasiektam bendram kompromisui atsižvelgiant į pasiektą pažangą kitose pagrindinėse srityse ir į sunkumus pasiekti susitarimą Taryboje.