[pic] | EUROPOS BENDRIJŲ KOMISIJA | Briuselis, 27.6.2007 KOM(2007) 360 galutinis KOMISIJOS ATASKAITA TARYBAI apie pieno produktų ir su jais konkuruojančių produktų rinkos vystymąsi KOMISIJOS ATASKAITA TARYBAI apie pieno produktų ir su jais konkuruojančių produktų rinkos vystymąsi ĮVADAS Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1898/87 dėl pavadinimų, naudojamų prekiaujant pienu ir pieno produktais, apsaugos[1] 4 straipsnio 3 dalimi valstybės narės įpareigojamos kasmet ne vėliau kaip iki spalio 1 d. pranešti Komisijai apie pieno produktų ir su jais konkuruojančių produktų rinkos vystymąsi. Tuomet Komisija iki kitų metų kovo 1 d. pateikia ataskaitą Tarybai. Tačiau ilgus metus Komisijai tokia informacija nebuvo siunčiama ir todėl per tą laiką Tarybai ataskaitų nebuvo pateikta. 2006 m. Komisija valstybių narių vėl paprašė pateikti informaciją tokiai ataskaitai, tačiau tik 10 valstybių narių pateikė šiek tiek informacijos, daugelis – pasibaigus 4 straipsnio 3 dalyje nurodytam terminui, t. y. po spalio 1 d. Nė viena valstybė narė nesugebėjo pateikti statistikos apie su pienu ir pieno produktais konkuruojančių produktų rinką, tačiau iš kitos pateiktos informacijos akivaizdu, kad valstybės narės mano, jog gana dažnai kai kurie pavadinimai gali klaidinti vartotojus. Mažmeninės prekybos parduotuvėse pieno produktai ir su jais konkuruojantys produktai dažnai laikomi tose pačiose lentynose, jie gali būti supakuoti į panašias pakuotes, o konkuruojantis produktas gali klaidinti vartotoją, jei nėra aiškiai nurodyta, jog tai pakaitinis ne pieno produktas. Šioje ataskaitoje pateikiama informacija apie pieno produktų rinkas, kurios skirtingus pieno produktus gaminančiose arba pirmenybę konkrečiai geriamojo pieno kategorijai teikiančiose valstybėse narėse yra skirtingos. Beveik nėra duomenų apie konkuruojančius produktus, tačiau apskritai manoma, kad tokių produktų poveikis tebėra nežymus. Vis dėlto mažesnė tų produktų kaina suteikia jiems pranašumą. Atrodo, jog gamintojai teisingai ženklina konkuruojančius produktus, tačiau mažmeninės prekybos lygmenyje ne visuomet laikomasi reglamento, todėl kyla vartotojų klaidinimo grėsmė. Reglamentas (EEB) Nr. 1898/87 tebelaikomas pagrįstu, kadangi užtikrina teisingą pieno ir pieno produktų ženklinimą bei vienodas pieno produktų ir su jais konkuruojančių produktų prekybos sąlygas. Tačiau reikalavimas kasmet pateikti ataskaitą nebėra pagrįstas. PIENO PRODUKTŲ RINKOS VYSTYMASIS Gerai žinoma, jog visuomenei pradėjus labiau rūpintis sveikata ir pakeitus vartojimo įpročius (pavyzdžiui, mažos šeimos mažiau gamina maistą namuose) riebaus pieno vartojama vis mažiau, o baltymingo pieno, ypač maisto sudedamųjų dalių forma, – vis daugiau. Vietoje tokių pagrindinių produktų , kaip sviestas ir skystas pienas, imta vartoti sudėtingesnius, vartotojų skonį atitinkančius produktus. Dabar vaikai vietoje paprasto pieno renkasi aromatintą pieną, ir ši tendencija aiškiai pastebima pieno vaikams programoje. Pienas kaip atskiras produktas tapo mažiau patrauklus, tačiau labai populiarus maistas ir gėrimai, į kurių sudėtį jis įeina: vaisių sulčių ir pieno ar pieno produktų mišiniai, cappuccino ir panašūs karšti ar šalti gėrimai dabar gausiai siūlomi ir vartojami. Dėl rūpinimosi sveikata atsirado liesesnių produktų, tačiau kai kuriuose vietoje pagrindinių produktų vartojamuose perdirbtuose produktuose riebalų ir cukraus gali būti bent jau tiek pat, kiek ir „senuosiuose“ pagrindiniuose produktuose. Pagrindiniai pieno produktai taip pat gali būti pakeisti baltymingo pieno turinčiu maistu. Išrūgų produktai, anksčiau laikyti šalutiniais aplinkosaugos problemas keliančiais produktais, dabar patenka į „sveiko maisto“ kategoriją arba pristatomi kaip svarbūs dietiniai produktai. Iki 2007 m. pradžios užregistruotos aukščiausios išrūgų rinkos kainos. Geriamojo pieno rinkos vystymasis aiškiai rodo, kad vartotojai vis labiau domisi pusriebiu ar nugriebtu pienu, o kai kurioms valstybėms narėms suteiktos išlygos, leidžiančios prekiauti geriamuoju pienu[2], kurio riebumas neatitinka įprastoms kategorijoms nustatytų ribų (nenugriebtas pienas, kurio riebumas svyruoja nuo 2,8 iki 3,2% vietoje mažiausio 3,5 % riebumo, ir pusriebis pienas, kurio riebumas svyruoja nuo 1,0 iki 2,5 % vietoje 1,5-1,8 %). Dėl šių išlygų toks pienas gaminamas ir parduodamas tik toje valstybėje narėje. 2007 m. vasario mėn. Tarybai buvo pateiktas pasiūlymas liberalizuoti geriamojo pieno riebumui nustatytus reikalavimus ES, atveriant vidaus rinką bet kurioje valstybėje narėje pagamintam pienui ir siūlant platesnį asortimentą vartotojams. Valstybėse narėse geriamojo pieno vartojimo įpročiai yra skirtingi. Iš 25 valstybėse narėse pagaminamo geriamojo pieno nenugriebtas pienas sudaro daugiau kaip 1/3 kiekio, pusriebis pienas – daugiau kaip 50 %, o nugriebtas pienas – 10 %. Tačiau nacionaliniai duomenys atskleidžia didelius skirtumus: kai kuriose valstybėse narėse nugriebto pieno suvartojama mažiau nei 3 %, o Danijoje – 49 % geriamojo pieno kiekio. Geriamasis pienas | 100 % | Nenugriebtas pienas | 36 % | Pusriebis pienas | 54 % | Nugriebtas pienas | 10 % | Tepiesiems riebalams buvo nustatyti konkretūs standartai[3], kadangi margarinas ir mišiniai, o taip pat pieno pastos, kuriuose riebalų kiekis mažesnis (paprastai 40 % arba 60 %), yra sviesto (80 % arba 82 % riebalų) pakaitalai. Vartojimo duomenys rodo, kad vartotojo pasirinkimą lemia riebumas, o ne sviesto pavadinimas. Vis dėlto sviestas tebėra kokybės rodiklis, ir tai iliustruoja tokie vartojami prekybai skirti pavadinimai kaip „sviesto skonio ledai“, kurių sudėtyje nėra sviesto, arba „sviestiniai sausainiai“, kuriuos pirkdamas vartotojas nežino, ar jie pagaminti naudojant sviestą ar kitus riebalus. Verta pažymėti, jog Lenkija pranešė apie tai, kad daugiau sviesto parduodama prieš tradicines šventes, o kiti riebalai daugiausiai naudojami kitomis progomis. Tai, ar vartotojas pasirinks sviestą, taip pat lemia ekonominės priežastys. Tas pats pasakytina apie daugelį pieno produktų, kadangi turtingesni vartotojai linkę rinktis aromatingus ir skanius produktus. Jogurtas – sėkmingai parduodamas produktas, kurio pagaminama vis daugiau. Kai kurie pagrindiniai, paprasti nesaldinti ar saldinti produktai užleido vietą aromatintam jogurtui arba produktams su vaisiais, riešutais ar grūdais. Keičiasi ir raugintų gėrimų rūšys, kai kuriuose jų naudojami probiotikai. „Sveiko maisto“ sektoriuje kaina nėra pagrindinis rodiklis, kadangi produktai, pristatomi kaip lengvas arba sveikas maistas, yra žymiai brangesni nei naujos savybės neturintys produktai. Sūris – dar vienas sėkmingai parduodamas produktas, kurio pagaminama vis daugiau. Sūris tampa svarbiu įprastoje mityboje vartojamu produktu, ypač dėl didesnės produktų su mažesniu riebalų kiekiu įvairovės. Taip pat daugiau suvartojama naujų firminių sūrių, sumuštiniams ar salotoms naudojamo sūrio, tarkuoto ar miltelių pavidalo maisto gaminimui skirto arba lydyto sūrio; sūris taip pat buvo mėsos produktų pakaitalas, kuomet vartotojų pasitikėjimą paveikė galvijų ligų sukelta krizė.Be to, kai kurie sūrio produktai tapo prieinamesni didesniam vartotojų ratui dėl trumpesnio brandinimo laiko ir pigesnių sūrio rūšių. Maistinės vertės nuorodos, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje naudojamos „šviesoforo“ spalvos, taip pat gali veikti tokių produktų kaip sūris vartojimą. Daugelis jų žymimi raudona spalva, reiškiančia didelį riebalų kiekį. Tačiau taip ženklinant atsižvelgiama ne į įprastų porcijų dydį, bet į bendrą produkte esančių riebalų kiekį. KONKURUOJANTYS PRODUKTAI Rengdamos šią ataskaitą, Komisijos tarnybos aptiko Reglamento (EEB) Nr. 1898/87 nuostatų neatitinkančių produktų, būtent pastebėti šie pavadinimai: - sojos „sūris“, - pienas su bičių pieneliu (pastebėta internete), - pienas su sojos izoflavonais, - pienas su daržovių steroliais. Kai kurios valstybės narės skirtingai interpretuoja Reglamentą (EEB) Nr. 1898/87. Vienos jų neleidžia naudoti tų pavadinimų, tuo tarpu kitos nesiima jokių veiksmų, kad būtų išvengta tokio piktnaudžiavimo pavadinimais. Valstybės narės nepateikė konkrečių atvejų pavyzdžių, tačiau galima manyti, jog produktų, kurių didžiąją dalį sudaro soja, ryžiai ar avižos, gamintojai teisingai ženklina produktus kaip sojos, ryžių ar avižų gėrimus ar produktus, net jei kai kuriais atvejais nurodo tokių produktų privalumus, lygindami juos su pieno produktais (be laktozės ar cholesterolio). Pranešta, kad Reglamento (EEB) Nr. 1898/87 labiau nesilaikoma platinimo ir maitinimo sektoriuose. Kai kurie mažmenininkai reklaminiuose aplankuose arba parduotuvėse esančiuose plakatuose reklamuoja produktus, susiedami saugomus pieno produktų pavadinimus su ne pieno produktais. Vartotojus gali klaidinti produktai, kurie atrodo panašiai kaip pieno produktai, yra išdėlioti netoli pieno produktų arba ant kurių nėra aiškiai nurodytos jų sudedamosios dalys. Taip pat buvo pastebėta ledų su sojos arba ryžių „pienu“. Net ir tradiciniai pieno produktų gamintojai sukūrė su pieno produktais konkuruojančių produktų, o vartotojus gali suklaidinti jų pasitikėjimas su pieno produktais susijusiu prekės ženklu, ir jie nebūtinai žino, kokia yra jų perkamo produkto sudėtis. Buvo pranešta, kad kai kurie maisto gamintojai nenaudoja pavadinimų ant produktų, o susieja prekės ženklą su kokiomis nors kokybės garantijomis. Tai rodo vartotojo pasitikėjimą prekės ženklu, o ne produktu. Ne namuose besimaitinantiems vartotojams labai svarbu restoranuose ir panašiose įstaigose gauti patikimą informaciją, kadangi jie negali žinoti, ar jiems patiekiami pieno ar kiti produktai. Nenurodoma, iš kokių produktų pagaminti kremai, padažai ir desertai, ir net grietinėlės, tiek pilstomos, tiek supakuotos į atskirus pakelius, atveju nėra aiškiai nurodyta, ar tai pieno produktas, ar konkuruojantis produktas. Pagaliau žurnalai ar sveikatos temomis rašantys leidiniai ne visada teisingai naudoja saugomus pavadinimus, pavyzdžiui, aprašymuose ar rekomendacijose naudodami pavadinimą „sojos pienas“ arba kitus saugomus pavadinimus. NAUJOVĖS Atrodo, jog pieno produktai nebelaikomi reikalingais, kad vaikai „augtų sveiki”, ir jie vis dažniau pristatomi ir parduodami kaip su skaniu maistu susijusio malonumo šaltinis, taip pat teikiantis tokias svarbias maisto medžiagas kaip kalcis. Dabar mažmeninės prekybos parduotuvėse galima rasti daug ženklu „bio” pažymėtų produktų, nors prieš kelerius metus jie buvo brangūs naują nišą užėmę produktai. Jie parduodami aukštesne kaina ir pieno gamintojams gali suteikti didesnes pajamas. Kaip vieną pieno produktų sektoriuje neseniai atsiradusių naujovių vertėtų paminėti produktą, pavadintą „Labam“ (rauginto pieno gėrimas), atitinkantį iš Afrikos šiaurinės dalies kilusių žmonių mitybos įpročius. IŠVADOS Teigiamai vertintina tai, kad vartotojai rinkoje randa savo poreikius ar skonį atitinkančius produktus. Tačiau svarbu, kad kiekvienas vartotojas tiksliai žinotų, ką perka, ir išvengtų bet kokios painiavos. Reglamento (EEB) Nr. 1898/87 nuostatomis vartotojams ir pieno gamintojams garantuojama, kad nurodomi teisingi pieno produktų pavadinimai ir vengiama naudoti saugomus pavadinimus kitiems produktams, galintiems atsidurti tose pačiose lentynose, pavadinti. Turi vyrauti sąžininga konkurencija, o vartotojai turi turėti išsamia ir patikima informacija pagrįsto pasirinkimo galimybę. Pieno produktų gamintojai turėtų turėti galimybę parduoti savo produktus sąžiningos konkurencijos su konkuruojančiais produktais sąlygomis. Atrodo, jog gamintojai teisingai ženklina konkuruojančius produktus, tačiau mažmeninės prekybos įmonės ne visuomet to laikosi, todėl atsiranda vartotojo klaidinimo grėsmė. Kai kurių valstybių narių rinkose yra Reglamento (EEB) Nr. 1898/87 neatitinkančių produktų. Komisija atidžiai seks šio reglamento taikymą, o valstybėms narėms primenama, kad jos turi imtis veiksmų ES teisės aktams vykdyti ir užkirsti kelią piktnaudžiavimui. Be to, kai kurių valstybių narių rinkose gali būti Reglamento (EEB) Nr. 1898/87 3 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nurodytų produktų. Tokie produktai išvardyti Sprendime 88/566/EEB. Prireikus valstybių narių prašoma pateikti Komisijai atitinkamus komentarus, kad tie pavadinimai būtų išnagrinėti, o jei tai pagrįsta, Komisija pateikia pasiūlymą dėl minėto sprendimo pakeitimo. Yra nedaug duomenų apie konkuruojančius produktus, tačiau manoma, kad tokių produktų poveikis tebėra nežymus. Vis dėlto mažesnė tų produktų kaina suteikia jiems pranašumą. Galiausiai reikėtų peržiūrėti ataskaitos apie su pieno produktais konkuruojančius produktus pateikimo dažnumą, kadangi galima abejoti, ar tikslinga kasmet pateikti ataskaitą apie šių rinkų vystymąsi. Atrodo, jog šių produktų vartojimo tendencijų analizei pakaktų pateikti ataskaitą kas trejus – penkerius metus. Todėl Komisija apsvarstys atitinkamo pasiūlymo dėl Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1898/87 pakeitimo galimybę. [1] OL L 182, 1987 7 3, p. 36. [2] Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 2597/97, nustatantis papildomas taisykles dėl bendro geriamam pienui skirto pieno ir pieno produktų rinkos organizavimo (OL L 351, 1997 12 23, p. 13). [3] Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2991/94, nustatantis tepiųjų riebalų standartus (OL L 316, 1994 12 9, p. 2).