[pic] | EUROPOS BENDRIJŲ KOMISIJA |

Briuselis, 24.4.2007

KOM(2007) 210 galutinis

KOMISIJOS KOMUNIKATAS TARYBAI IR EUROPOS PARLAMENTUI

dėl 1999 m. gegužės 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 1999/44/EB dėl vartojimo prekių pardavimo ir susijusių garantijų tam tikrų aspektų įgyvendinimo, įskaitant tiesioginės gamintojo atsakomybės priskyrimo klausimo nagrinėjimą

ĮVADAS

Komunikato I dalyje nagrinėjamas 1999 m. gegužės 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 1999/44/EB dėl vartojimo prekių pardavimo ir susijusių garantijų tam tikrų aspektų įgyvendinimas.

II dalyje nagrinėjamas tiesioginės gamintojo atsakomybės priskyrimo ES teisės aktuose klausimas.

TURINYS

ĮVADAS 2

I dalis – Įgyvendinimo ataskaita 4

1. Įvadas 4

2. Taikymo sritis ir apibrėžtys – 1 straipsnis 4

3. Atitiktis sutarčiai – 2 straipsnis 5

4. Vartotojo teisės – 3 straipsnis 6

5. Žalos atlyginimo teisė – 4 straipsnis 8

6. Terminai – 5 straipsnio 1 dalis 8

7. Pareiga pranešti apie neatitikimą – 5 straipsnio 2 dalis 8

8. Įrodymo pareiga – 5 straipsnio 3 dalis 9

9. Garantijos vartotojui – 6 straipsnis 9

10. Privalomasis nuostatų pobūdis – 7 straipsnio 1 ir 2 dalys 9

11. Padėvėtos prekės – 7 straipsnio 1 dalis 10

12. Išvados 10

II dalis – Tiesioginė gamintojo atsakomybė 10

13. Taikomas nacionalinis reglamentavimas 10

14. Galimas poveikis 11

15. Išvados 11

I PRIEDAS 13

II PRIEDAS 16

I DALIS – ĮGYVENDINIMO ATASKAITA

1. ĮVADAS

Visos valstybės narės perkėlė 1999 m. gegužės 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 1999/44/EB dėl vartojimo prekių pardavimo ir susijusių garantijų tam tikrų aspektų[1] (toliau – Direktyva) į nacionalinę teisę (žr. I priedą). Šiame dokumente (toliau – Ataskaita) Komisija nagrinėja direktyvos įgyvendinimo ir tiesioginės gamintojo atsakomybės priskyrimo klausimą, kaip numatyta 12 straipsnyje.

Ataskaitoje nenagrinėjamas direktyvos perkėlimas į Bulgarijos ir Rumunijos nacionalinę teisę. Tačiau direktyvos perkėlimo priemonės, apie kurias šios valstybės narės pranešė, kaip numatyta Stojimo sutartyje[2], yra nurodytos I priede.

Ataskaitoje taip pat nagrinėjama, kaip valstybės narės pasinaudojo galimybe nustatyti terminą, per kurį bet kokį defektą pastebėjęs vartotojas turi pranešti apie jį pardavėjui, kaip numatyta 5 straipsnio 2 dalyje. Be to, Komisija paskelbė Žaliąją knygą dėl Vartotojų acquis persvarstymo (Žalioji knyga)[3]. Joje Komisija viešai diskusijai pateikia įvairius kompleksinius klausimus. Tarp jų yra klausimai, susiję su spragomis ir reglamentavimo trūkumais, kuriuos Komisija nustatė persvarstydama Vartotojų acquis [4], įskaitant su direktyva susijusias spragas ir trūkumus. Komisija kviečia visas suinteresuotąsias šalis pateikti savo nuomonę.

Svarstydama direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę klausimą, Komisija dažnai naudojasi verstais dokumentais. Kai kurie šioje ataskaitoje nurodyti sunkumai gali būti susiję su verstais dokumentais.

2. TAIKYMO SRITIS IR APIBRėžTYS – 1 STRAIPSNIS

Apibrėžtys „vartotojas“ ir „pardavėjas“ yra pateikiamos ne tik direktyvoje, bet ir kituose Bendrijos vartotojų apsaugos srities teisės aktuose. Žaliojoje knygoje nagrinėjami dėl skirtingų šių apibrėžčių kylantys sunkumai.

Dėl 1 straipsnio 2 dalies d punkte vartojamos „gamintojo“ sąvokos apibrėžties nebuvo jokių didelių sunkumų. Dauguma valstybių narių iš esmės tiksliai vartojo direktyvos formuluotę. Tačiau Čekijos ir Lenkijos teisės aktus būtina patikslinti. Danija, Graikija ir Švedija nepranešė Komisijai apie šios apibrėžties perkėlimą. Latvijoje ši apibrėžtis buvo išplėsta į ją įtraukiant asmenis, kurie atnaujina parduoti skirtas prekes.

Direktyvos taikymo sritį apibūdina 1 straipsnio 2 dalies b punkte pateikta apibrėžtis „vartojimo prekės“. Šiame straipsnyje yra numatytos išimtys prekėms, kurios parduodamos vykdant teismo sprendimą arba kitais įstatymuose numatytais atvejais, vandeniui ir dujoms, jeigu jie nėra paruošti parduoti riboto tūrio arba nustatyto kiekio, ir elektrai. Valstybės narės perkėlė šią apibrėžtį skirtingais būdais. Kai kurios valstybės narės laikėsi direktyvos nuostatų, o kitos šalys nepasinaudojo išimtimi ir taiko atitinkamus teisės aktus visoms kilnojamoms prekėms. Be to, parduodant vartotojams nekilnojamąjį turtą, Austrijoje ir Portugalijoje taip pat taikomi atitinkami teisės aktai. Graikija ir Slovėnija nepranešė apie šios apibrėžties perkėlimą.

1 straipsnio 4 dalyje yra išplėsta direktyvos taikymo sritis, įtraukiant vartojimo prekių, kurios bus pagamintos ar pateiktos, tiekimo sutartis. Daugelis valstybių narių teisingai perkėlė šią nuostatą. Vis dėlto Graikijos ir Čekijos perkeltos nuostatos neatitinka 1 straipsnio 4 dalies ir turi būti patikslintos. Vengrija ir Lietuva neperkėlė nuostatos dėl išplėstos taikymo srities. Bet pagal šių šalių nacionalinės teisės aktus tiekimo sutarties sąvoka gali būti aiškinama kaip apimanti prekes, kurios bus pagamintos ar pateiktos. Latvijos ir Slovėnijos perkeltos nuostatos taikomos paslaugoms, dėl kurių nebūtina tiesiogiai perkelti šio straipsnio. Panašu, kad Estija, perkeldama į savo teisės aktus sąlygas dėl prekių, kurios bus pagamintos, direktyvos 1 straipsnio 4 dalį perkėlė siauresne apimtimi.

Pagal 1 straipsnio 3 dalį valstybės narės gali numatyti, kad vartojimo prekių apibrėžtis netaikoma „ viešajame aukcione parduodamoms padėvėtoms prekėms, kai vartotojai turi galimybę patys dalyvauti pardavime“. Suomija, Prancūzija, Vokietija, Vengrija ir Jungtinė Karalystė (JK) pasinaudojo tokia galimybe. Ispanija labiau apribojo išimtį, nurodydama tik „administracinius aukcionus“. Danija, Italija ir Švedija nepasinaudojo tokia galimybe, tačiau įtvirtino ribotą pardavėjo atsakomybę už tokias viešuosiuose aukcionuose parduodamas prekes.

Čekija, Danija, Prancūzija, Graikija, Vengrija, Slovėnija, Ispanija ir Švedija nepranešė Komisijai apie 1 straipsnio 2 dalies e punkte esančios garantijos apibrėžties perkėlimą. Panašu, kad Suomija, Latvija ir Lenkija ne visai tiksliai apibrėžė šią sąvoką ir turi ją patikslinti. Vokietija ir Portugalija išplėtė šią apibrėžtį, įtraukdamos kitas vartotojams teikiamas garantijas.

3. ATITIKTIS SUTARčIAI – 2 STRAIPSNIS

2 straipsnis suderina nacionalinės teisės aktus dėl sutarties reikalavimų neatitinkančių prekių. Pardavėjas privalo tiekti vartotojui prekes, kurios atitinka pardavimo sutartį (2 straipsnio 1 dalis). 2 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta atitikties prielaida, jeigu prekės atitinka a–d punktuose nustatytus reikalavimus. Tikrinant direktyvos perkėlimą buvo nustatyta, kad dėl šio straipsnio iš esmės kilo tam tikrų sunkumų. Buvo nustatyti tam tikri direktyvos ir teisės aktų, į kuriuos ji buvo perkelta, skirtumai. Graikija, Latvija, Malta, Nyderlandai, Portugalija, Slovėnija ir JK į šiuos reikalavimus įtraukė neigiamą aspektą (t. y. laikoma, kad prekės neatitinka sutarties, jei jos neatitinka tam tikrų standartų); kitos valstybės narės (pvz., Austrija) savo nacionalinėse taisyklėse nenustatė atitikties prielaidos. Abiem atvejais nacionalinės teisės aktai teisingai atspindi direktyvoje nustatytus reikalavimus. Panašu, kad pagal Vokietijos teisės aktus atitikties kriterijai nelaikomi suvestiniais, bet jie nustatomi pagal tam tikrus prioritetus, kuriuos būtina patikslinti. Patikslinimo taip pat laukiama iš Slovėnijos, kuri, atrodo, nevartoja sutartį atitinkančių prekių sąvokos.

Dėl 2 straipsnio 2 dalies a–d punktų perkėlimo nebuvo jokių didelių sunkumų. Tačiau kai kurių valstybių narių teisės aktus būtina toliau tikslinti. Slovėnija nustatė atitikties prielaidos apribojimą dėl a punkte nurodytų pavyzdžių ir modelių, o Čekija tiesiogiai nenurodo pavyzdžių ar modelių. Kalbant apie 2 dalies b punktą, pagal Italijos, Latvijos, Maltos, Slovėnijos ir Švedijos teisės aktus pardavėją įpareigoja konkreti prekių paskirtis, kuriai jos turi būti tinkamos, net jeigu pardavėjas aiškiai nepritarė šiai paskirčiai. Priešingai, Vokietija, Nyderlandai ir Ispanija nustatė, kad sutartyje turi būti aiškiai patvirtina konkreti prekės paskirtis.

Kalbant apie 2 straipsnio 2 dalies c ir d punktus, kai kurių valstybių narių teisės aktai nėra labai aiškūs, todėl juos aiškinant kartais galimi prieštaravimai direktyvai. Pavyzdžiui, Nyderlandų perkeltose nuostatose nėra aiškiai nustatyta, kad, vertinant pagrįstus vartotojo lūkesčius, turėtų būti atsižvelgiama į gamintojo ir jo atstovų pareiškimus, o Slovėnijos teisės aktuose nėra nurodyti gamintojo atstovai. Galiausiai kai kurios valstybės narės nustatė papildomus reikalavimus, kokiais atvejais prekės laikomos atitinkančiomis sutartį, pvz., Kipras reikalauja užtikrinti galimybę gauti atsargines dalis, priedus ir technikos specialistų paslaugas.

2 straipsnio 3 dalyje nurodytos sąlygos, kuriomis pardavėjas gali būti atleistas nuo atsakomybės už tai, kad prekės neatitinka sutarties reikalavimų. Dauguma valstybių narių tinkamai perkėlė šią nuostatą. Kai kurios šalys (pvz., Austrija ir Graikija) nusprendė pakeisti šią nuostatą taip, kad ji netaptų mažiau naudinga vartotojams. Švedija nepranešė apie šio straipsnio perkėlimą.

Kai kurių valstybių narių nustatytas terminas, per kurį vartotojas turi pamatyti, kad prekės neatitinka sutarties reikalavimų, kad pardavėjas prisiimtų atsakomybę, skiriasi nuo nustatytojo direktyvoje vartotojo nenaudai. Nei Austrijos, nei Lenkijos teisės aktuose toks momentas visiškai nepaminėtas, todėl šis terminas gali būti aiškinamas vartotojo nenaudai. Liuksemburge vartotojas negali pateikti pretenzijų dėl defektų, apie kuriuos jis žinojo arba turėjo žinoti prekių pateikimo metu. Todėl vartotojas gali netekti visų teisių dėl akivaizdžių defektų, kuriuos jis turėjo pastebėti, išskyrus atvejus, kai jis iškart atsisako šių prekių.

Daugelis valstybių narių tiksliai perkėlė 2 straipsnio 4 dalį dėl pardavėjo neįpareigojančių viešų pareiškimų. Kai kurios jų (pvz., Čekija, Graikija ir Slovėnija) pasinaudojo minimalaus suderinimo nuostata ir perkėlė tik kai kuriuos nuo atsakomybės atleidžiančius kriterijus arba visai jų neperkėlė. Portugalijos teisės aktus būtina toliau tikslinti, nes jie suteikia galimybę sutarties šalims apriboti pardavėjo atsakomybę sutarties straipsniu.

Dėl 2 straipsnio 5 dalies, pagal kurią neteisingas instaliavimas ir instaliavimo instrukcijos trūkumai prilyginami prekių neatitikimui, nebuvo jokių didelių aiškinimo sunkumų ir ją pažodžiui perkėlė daugelis valstybių narių. Kitos valstybės narės (pvz., Danija ir JK) šią nuostatą perkėlė netiesiogiai, todėl kyla klausimas, ar direktyva buvo tinkamai įgyvendinta. Lietuva ir Slovėnija nepranešė Komisijai apie savo perkėlimo priemones.

4. VARTOTOJO TEISėS – 3 STRAIPSNIS

Pagal 3 straipsnį vartotojai turi tam tikras teises pareikšti pardavėjui reikalavimus dėl prekių neatitikimo („teisinė garantija“), ir nustatoma sutartinė pardavėjo atsakomybė vartotojui už bet kokį neatitikimą pateikiant prekes. Direktyvoje nėra prekių pateikimo apibrėžties ir nenagrinėjamas rizikos perdavimo klausimas. Visos valstybės narės nustatė tokią atsakomybę. Tačiau kai kurių šalių teisės aktuose, apibrėžiant terminą, kuris svarbus vertinant neatitikimą, nukrypstama nuo direktyvos. Pavyzdžiui, Latvijos teisės aktuose nustatyta, kad prekės turi atitikti sutarties reikalavimus „pardavimo“ metu, o Vengrijos teisės aktuose vartojama sąvoka „atlikimo laikas“. Būtina nustatyti, ar šios sąvokos atitinka direktyvą. Pagal Suomijos teisės aktus atitiktis turėtų būti vertinama rizikos, kuri kai kada gali atsirasti iki prekių pateikimo, perkėlimo metu (t. y. jei pirkėjas vėluoja atsiimti arba pristatyti prekę vėluojama dėl jo kaltės). Švedija nepranešė apie šios nuostatos perkėlimo priemones. Žaliojoje knygoje nagrinėjama galimybė apibrėžti prekės pateikimo sąvoką.

Dėl 3 straipsnio 2 ir 5 dalių iš esmės nebuvo jokių didelių sunkumų; dauguma valstybių narių tiksliai perkėlė direktyvoje numatytas teisės gynimo priemones. Kita vertus, kai kurios valstybės narės pasinaudojo minimalaus suderinimo nuostata ir nustatė skirtingas vartotojams naudingas nuostatas. Graikijoje, Lietuvoje, Portugalijoje ir Slovėnijoje[5] vartotojai gali laisvai rinktis bet kurią iš teisės gynimo priemonių. Kai kuriose kitose šalyse vartotojams nustatyta mažesnė pasirinkimo laisvė, bet vis dėlto ji yra didesnė nei numatytoji direktyvoje (žr. toliau). Suomija vartotojams nustatė papildomas teises: vartotojas gali pats pataisyti neatitikimą ir sustabdyti mokėjimą. Tokia pat teisė nustatyta ir Švedijos teisės aktuose. Ir atvirkščiai, panašu, kad Lietuva nustatė tik dvi su maisto produktais susijusias teisės gynimo priemones.

Panašu, kad Čekijos perkeltos nuostatos nesuteikia vartotojui teisės gauti nuolaidą arba nutraukti sutartį, jei pardavėjas nepataisė arba nepakeitė prekės, nesukeldamas didelių nepatogumų vartotojui. Slovakijoje vartotojams nesuteikiama tiesioginių teisių, jeigu pardavėjas per pagrįstą laikotarpį neįvykdo teisės gynimo priemonės.

Pagal 3 straipsnio 3 dalį proporcingumo patikrinimas taikomas siekiant nustatyti, ar pardavėjas privalo pripažinti tam tikrą teisės gynimo priemonę, kurios reikalauja vartotojas. Dėl to kilo sunkumų aiškinant teisės aktus. Nėra aišku, ar šis proporcingumo patikrinimas taikomas tik renkantis tarp prekės „pataisymo“ ir „pakeitimo“, taip pat neaišku, ar galima taikyti ir kitas teisės gynimo priemones (t. y. sumažinti kainą ir nutraukti sutartį). Kai kurios valstybės narės nusprendė patikslinti patikrinimo taikymo sritį arba nustatė skirtingas nuostatas. Pavyzdžiui, pagal Vokietijos perkeltas nuostatas patikrinimas taikomas tik renkantis tarp prekės „pataisymo“ ir „pakeitimo“; Airijos ir JK teisės aktuose yra aiškiai nustatyta, kad gali būti atsižvelgiama į visas teisės gynimo priemones. Liuksemburgas ir Čekija neperkėlė direktyvoje numatytų specialių proporcingumo patikrinimo elementų.

Dauguma valstybių narių pažodžiui perkėlė paskutiniąją 3 straipsnio 3 dalies pastraipą, kuri nustato, kad prekės pataisymas arba pakeitimas turėtų būti atliktas per pagrįstą laikotarpį, nesukeliant didelių nepatogumų vartotojui. Tačiau Slovėnija numatė didesnę apsaugą, nustatydama tam tikrą terminą (ne daugiau kaip aštuonias dienas), per kurį pardavėjas privalo įvykdyti bet kurią teisės gynimo priemonę. Lenkijos ir Lietuvos teisės aktuose nenurodytas reikalavimas nesukelti nepatogumų vartotojui, todėl šie teisės aktai turi būti toliau tikslinami. Vokietija nepranešė apie šią nuostatą perkeliančią priemonę.

Teisės gynimo priemonė turi būti vykdoma nemokamai, pardavėjas turi apmokėti pašto išlaidas ir išlaidas už darbą ir medžiagas (3 straipsnio 4 dalis). Daugelis valstybių narių tinkamai perkėlė šį reikalavimą ir su juo vartojamą sąvoką „nemokamai“. Tačiau kai kurios šalys (pvz., Čekija ir Švedija) nusprendė neperkelti šios konkrečios apibrėžties ir nustatė tik bendrą pareigą nemokamai vykdyti teisės gynimo priemones. Vokietijos teisės aktuose nustatyta, kad, jeigu vartojimo prekių atitiktis sutarčiai užtikrinama pakeičiant prekes, pardavėjas gali reikalauti, kad vartotojas atlygintų už naudojimąsi pirmiau pristatytomis prekėmis, kurios turėjo defektų. Panašu, kad šie teisės aktai neatitinka direktyvos[6].

Pagal 3 straipsnio 6 dalį vartotojas neturi teisės nutraukti sutarties, jei neatitikimas yra nedidelis. Dauguma valstybių narių perkėlė šį apribojimą. Tik Čekija, Estija, Portugalija ir JK pasinaudojo minimalaus suderinimo nuostata ir nusprendė suteikti vartotojui teisę nutraukti sutartį net esant nedideliems neatitikimams.

5. ŽALOS ATLYGINIMO TEISė – 4 STRAIPSNIS

4 straipsnyje nustatyta, kad galutinis pardavėjas, kuris atsakingas vartotojui už neatitikimą, turi teisę imtis teisės gynimo priemonių prieš pirmesnį sutarčių grandinės pardavėją arba gamintoją. Kai kurios valstybės narės tiksliai perkėlė šią nuostatą; dauguma jų (pvz., Austrija ir Portugalija) nurodo, kad tikslios tokios pretenzijos pateikimo sąlygos ir reikalavimai yra nustatyti bendrojoje sutarčių teisėje, nors kitos šalys (pvz., Vengrija ir Italija) nusprendė tiesiogiai reglamentuoti tokias pretenzijas perkeltoje priemonėje. Kita vertus, daugelis valstybių narių (pvz., Danija ir JK) nusprendė vadovautis tik bendraisiais sutarčių principais ir neperkėlė šios nuostatos. Abu šie perkėlimo metodai yra pakankami, jeigu jie neapriboja direktyvoje nustatytų galutinio pardavėjo teisių. Slovėnija nepranešė apie perkėlimo priemonę.

6. TERMINAI – 5 STRAIPSNIO 1 DALIS

Jei neatitikimas nustatomas per dvejus metus nuo prekės pateikimo dienos (5 straipsnio 1 dalis), pardavėjas yra atsakingas pagal 3 straipsnį. Dauguma valstybių narių šią nuostatą perkėlė pažodžiui. Kitos šalys nusprendė taikyti ieškininės senaties terminą, kuris paprastai taikomas jų sutarčių teisėje: Suomija (treji metai nuo prekių pateikimo), Airija ir JK (abiejose šalyse po šešerius metus). Nyderlandai perkėlė dvejų metų ieškininės senaties terminą, kuris pradedamas skaičiuoti nuo pranešimo apie defektą dienos. Atsižvelgdama į parduodamų prekių rūšį, Čekija taiko įvairius terminus (vartojimo prekėms – dveji metai, maisto produktams – trys savaitės, bakalėjos prekėms – aštuonios dienos), kuriuos būtina patikslinti. Panašu, kad Portugalijos teisės aktai nustato trumpesnį apsaugos terminą, nei numatyta direktyvoje, nes pagal šiuos teisės aktus pretenzija turi būti pateikta per šešis mėnesius nuo to laiko, kai vartotojas praneša pardavėjui apie defektą.

Kaip nustatyta 18 konstatuojamojoje dalyje, kai kurios valstybės narės (pvz., Belgija, Čekija) nustatė specialias taisykles dėl laikotarpio, per kurį pardavėjas yra atsakingas už defekto pataisymą, pratęsimo.

7. PAREIGA PRANEšTI APIE NEATITIKIMą – 5 STRAIPSNIO 2 DALIS

Direktyva leidžia valstybėms narėms nustatyti, kad, siekdamas pasinaudoti savo teise, vartotojas privalo informuoti pardavėją apie neatitikimą per tam tikrą laikotarpį (ne mažiau kaip per du mėnesius nuo tos dienos, kai pastebėjo neatitikimą – 5 straipsnio 2 dalis).

Visos valstybės narės pranešė apie priimtas šios nuostatos perkėlimo priemones. Šešiolika šalių nusprendė nustatyti reikalavimą pranešti apie neatitikimą. Kai kurios iš šių valstybių narių tam tikromis aplinkybėmis netaiko minėto reikalavimo (pvz., Danija, Suomija jo netaiko tuo atveju, kai pardavėjas pažeidė sąžiningos veiklos reikalavimą arba elgėsi aplaidžiai, Italija – kai pardavėjas žinojo apie defektą). Belgijos teisės aktuose nustatyta nuostata, pagal kurią sutarties šalys gali nurodyti, kad reikalaujama pranešti apie neatitikimą, nustatyti pranešimo terminą (bet ne trumpesnį kaip du mėnesiai) ir pranešimo nepateikimo padarinius. Slovakijos teisės aktuose nustatyta, kad vartotojai privalo apie defektą pranešti „nedelsdami“, taigi galima suprasti, kad greičiau kaip per du mėnesius. Nepasinaudoti tokia galimybe nusprendė šios valstybės narės: Austrija, Čekija, Prancūzija, Vokietija, Graikija, Airija, Latvija, Liuksemburgas ir JK.

8. ĮRODYMO PAREIGA – 5 STRAIPSNIO 3 DALIS

Bet koks neatitikimas, išaiškėjęs per šešis mėnesius nuo prekių pateikimo, laikomas buvusiu pateikimo metu, išskyrus atvejus, kai ši prielaida yra nesuderinama su prekių pobūdžiu arba su neatitikimo pobūdžiu (5 straipsnio 3 dalis). Daugelis valstybių narių teisingai perkėlė šią nuostatą. Kai kurios šalys pasinaudojo minimalaus suderinimo nuostata ir vartotojų naudai nustatė kitokias nuostatas. Portugalija prielaidos paneigimo laikotarpį pailgino nuo šešių mėnesių iki dvejų metų; Liuksemburge, Lenkijoje ir Slovėnijoje tokia prielaida taikoma tokiais atvejais, kai ji yra nesuderinama su prekių pobūdžiu arba su neatitikimo pobūdžiu. Lietuva nepranešė apie perkėlimo priemonę.

9. GARANTIJOS VARTOTOJUI – 6 STRAIPSNIS

Be nustatyto teisinės garantijos standarto, pardavėjas arba gamintojas gali savanoriškai suteikti vartotojui komercinę garantiją. Tokia garantija atitinka pagrindinius 6 straipsnyje nustatytus standartus. Ji turi būti teisiškai įpareigojanti (6 straipsnio 1 dalis) ir suteikti vartotojui tam tikrą informaciją (6 straipsnio 2 dalis). Vartotojo reikalavimu garantija jam turi būti pateikta raštu arba kitoje ilgalaikėje laikmenoje. Vartotojas visada gali remtis komercine garantija, net jeigu ji neatitinka direktyvos taisyklių.

Iš esmės visos valstybės narės šias nuostatas perkėlė pažodžiui arba labai panašia forma. Kai kurios šalys nusprendė papildyti direktyvos taisykles vartotojų naudai. Pavyzdžiui, Malta nustatė daugiau esminių taisyklių dėl komercinių garantijų, o Estija nustatė implicitines taisykles dėl garantijos turinio. Vengrija ir Slovėnija toliau taiko privalomąsias garantijas ir tik iš dalies perkėlė nuostatas dėl komercinių garantijų. Neaišku, ar šios nuostatos atitinka direktyvą. Panašu, kad Čekija nuostatas perkėlė tik iš dalies ir nepakankamai. Lietuva nepranešė apie 6 straipsnį perkeliančias priemones.

Pagal 6 straipsnio 4 dalį valstybės narės gali reikalauti, kad garantijos būtų suteikiamos tam tikra kalba. Šia galimybe pasinaudojo Kipras, Danija, Estija, Graikija, Vengrija (dėl privalomųjų garantijų), Italija, Liuksemburgas, Malta, Lenkija, Portugalija, Slovėnija, Ispanija ir JK. Belgija remiasi teisės aktais, pagal kuriuos turi būti vartojama regiono, kuriame prekės parduodamos, kalba.

10. PRIVALOMASIS NUOSTATų POBūDIS – 7 STRAIPSNIO 1 IR 2 DALYS

Remiantis 7 straipsnio 1 dalimi, jokia sutarties sąlyga, kuri panaikina arba apriboja vartotojo teises, nustatyta iki pranešimo pardavėjui apie neatitikimą, neįpareigoja vartotojo. Dauguma valstybių narių tiksliai perkėlė šią nuostatą. Latvija nepranešė apie perkėlimo priemonę.

Be to, pagal 7 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai sutarčiai taikytina teise pasirenkama ne valstybės narės teisė, iš vartotojų neatimama šios direktyvos suteikta apsauga. Daugelis valstybių narių perkėlė šią nuostatą. Kai kurios jų nustatė skirtingas sąvokos „sutartis, glaudžiai susijusi su ES teritorija“ apibrėžtis. Pavyzdžiui, Prancūzija ir Vokietija pasinaudojo Romos konvencijos 5 straipsnio nuostatomis dėl sutarties įsipareigojimams taikytinos teisės. Nyderlandų teisės aktuose nustatyta, kad susijęs veiksnys yra nuolatinė vartotojo gyvenamoji vieta. Čekija, Latvija ir Slovėnija nepranešė apie perkėlimo priemones.

11. PADėVėTOS PREKėS – 7 STRAIPSNIO 1 DALIS

Pagal 7 straipsnio 1 dalies antrąjį sakinį valstybėms narėms leidžiama numatyti, kad, tardamiesi dėl padėvėtų prekių, pardavėjas ir vartotojas gali susitarti dėl trumpesnio pardavėjo atsakomybės laikotarpio (bet ne trumpesnio kaip vieneri metai). Šia reglamentavimo galimybe pasinaudojo Austrija, Belgija, Kipro Respublika, Čekija, Vokietija, Vengrija, Italija, Liuksemburgas, Lenkija, Portugalija, Slovakija, Slovėnija ir Ispanija.

12. IšVADOS

Valstybėms narėms kyla sunkumų dėl direktyvos perkėlimo. Dauguma jų gali atsirasti dėl direktyvos reglamentavimo spragų, tačiau jau dabar galima teigti, kad kiti sunkumai atsiranda dėl neteisingo direktyvos perkėlimo. Tikrinant, kaip perkelta ši direktyva, buvo nustatyti dideli nacionalinės teisės aktų nukrypimai dėl minimalaus suderinimo nuostatos taikymo ir įvairių direktyvoje numatytų reglamentavimo galimybių. Šiuo metu nėra aišku, kiek šie neatitikimai kenkia tinkamam vidaus rinkos veikimui ir vartotojų pasitikėjimui. Sužinojus Žaliojoje knygoje numatytų konsultacijų rezultatus, bus gauta informacija, kuri padės apsispręsti, ar būtina peržiūrėti direktyvą.

II dalis – Tiesioginė gamintojo atsakomybė

13. TAIKOMAS NACIONALINIS REGLAMENTAVIMAS

Jei prekės neatitinka sutarties reikalavimų, direktyva leidžia vartotojui panaudoti prieš pardavėją teisės gynimo priemones. Direktyvoje nenustatyta tiesioginė gamintojo atsakomybė. Tačiau joje yra reikalavimas, kad Komisija nagrinėtų tiesioginės gamintojo atsakomybės (TGA) priskyrimo klausimą ir, prireikus, pateiktų teisės akto pasiūlymą. Siekdama išsiaiškinti teisinę padėtį Europos Sąjungoje ir padėti valstybėms narėms rengti šios srities teisės aktus, Komisija išsiuntė valstybėms narėms klausimyną. Pateikdama klausimyną, Komisija siekė sužinoti ir valstybių narių nuomonę apie poveikį, kurį TGA gali padaryti vartotojų apsaugos lygiui bei vidaus rinkai. Panašus klausimynas buvo pateiktas rinkos dalyviams.

Iš septyniolikos atsakymus į klausimyne nurodytus klausimus pateikusių valstybių narių įvairias TGA formas įtvirtino Belgija, Suomija, Latvija, Portugalija Ispanija ir Švedija[7]. Labai skiriasi tiesioginių pretenzijų pateikimo gamintojui sąlygos. Suomijoje ir Švedijoje vartotojas gali kreiptis į bet kurį pardavimo grandinės narį, Latvijoje ir Ispanijoje vartotojas gali pateikti pretenziją tik gamintojui ir importuotojui, Portugalijoje galima kreiptis į gamintoją ir jo atstovus. Suomijoje, Latvijoje ir Švedijoje vartotojas gali reikalauti vykdyti bet kurias direktyvoje numatytas teisės gynimo priemones. Portugalijoje ir Ispanijoje vienintelės galimos teisės gynimo priemonės yra prekių pataisymas ir pakeitimas. Be to, Suomijoje ir Prancūzijoje vartotojo pretenzijos turi būti pagrįstos sutartimi, kurią sudarė gamintojas ir jo sutarties partneris iš pardavimo grandinės. Ispanijoje vartotojas gali tiesiogiai reikalauti, kad gamintojas arba importuotojas vykdytų teisės gynimo priemones, kai yra neįmanoma arba neproporcinga reikalauti, kad teisės gynimo priemonę vykdytų pardavėjas, pvz., jei pardavėjas bankrutuoja arba primygtinai atsisako spręsti problemą. Panašiai ir Švedijoje – vartotojas gali reikalauti tiesioginės gamintojo atsakomybės tik tuo atveju, jei pardavėjas bankrutavo, nutraukė savo veiklą arba jo neįmanoma surasti.

Kai kurios TGA neįtvirtinusios valstybės narės svarsto galimybę ją įtvirtinti (pvz., Vengrija) arba nustatė panašaus poveikio taisykles (pvz., Slovėnija).

14. GALIMAS POVEIKIS

Rinkos dalyviai ir valstybės narės turi skirtingas nuomones dėl TGA poveikio vartotojų apsaugos lygiui ir vidaus rinkai. Dauguma valstybių narių ir kai kurie rinkos dalyviai laikosi nuomonės, kad TGA iš tikrųjų arba galimai didina vartotojų apsaugą. Jų nuomone, TGA užtikrina vartotojui teisę į žalos atlyginimą, jei pardavėjas negali (arba nenori) nagrinėti vartotojo skundų. Vartotojui ji yra svarbi „apsaugos garantija“. Kai kurios valstybės narės laikosi nuomonės, kad dažnai gamintojas turi daugiau galimybių užtikrinti prekių atitiktį sutarčiai nei pardavėjas. Tačiau nedaug valstybių narių ir rinkos dalyvių laikosi nuomonės, kad tiesioginė gamintojo atsakomybė ne pagerintų vartotojų apsaugą, bet greičiau sukurtų netikrumą dėl taikomų teisės aktų ir trukdytų nagrinėti vartotojų skundus.

Valstybės narės ir rinkos dalyviai laikosi skirtingų nuomonių dėl galimo TGA poveikio vartotojų požiūriui į prekių įsigijimą kitoje valstybėje. Kai kurie respondentai teigia, kad TGA paskatintų vartotojus įsigyti prekes kitoje valstybėje narėje, nes vartotojams būtų lengviau kreiptis į savo šalyje įsikūrusį gamintojo atstovą, nei į kitoje šalyje įsikūrusį pardavėją. Vartotojams būtų lengviau nustatyti prekės gamintoją nei pardavėją, nes paprastai ant etiketės nurodomas gamintojas. Tačiau kiti respondentai pabrėžia, kad TGA nepadarys poveikio vartotojų požiūriui į vidaus rinką, nes didžiausią įtaką vartotojams daro ekonominiai veiksniai. Be to, kai kurie respondentai teigia, kad TGA įtvirtinimas gali pakenkti skirtingų pardavimo grandinės narių pusiausvyrai ir paskatinti pardavėjus atsakomybę už defektus perkelti gamintojui (arba kuriam nors kitam grandinės nariui). Be to, tai prieštarautų sutartinių santykių principui.

Nemažai rinkos dalyvių ir kai kurios valstybės narės laikosi nuomonės, kad TGA įmonėms būtų didelė našta, nes gamintojai turėtų parengti skundų nagrinėjimo sistemas ir skirti finansinius išteklius šiai prievolei vykdyti. Tačiau TGA jau įtvirtinusios valstybės narės ir nedaugelis rinkos dalyvių turi kitokią nuomonę – jie pažymi, kad direktyvos 4 straipsnis jau nustato gamintojo atsakomybę. Jie taip pat laikosi nuomonės, kad TGA praktinio taikymo atvejai yra tokie reti, kad įmonėms iš tikrųjų nesudaro naštos.

15. IšVADOS

Skirtingų tiesioginės gamintojo atsakomybės sistemų buvimas gali sukelti sunkumų vidaus rinkai. Antra vertus, Komisija šiuo metu negali padaryti galutinių išvadų. Nėra pakankamai įrodymų, kad būtų galima nustatyti, ar ES taisyklių dėl tiesioginės gamintojo atsakomybės nebuvimas daro neigiamą poveikį vartotojų pasitikėjimui vidaus rinka. Todėl Komisija nusprendė neteikti jokio pasiūlymo ir toliau nagrinėti šį klausimą, atsižvelgdama į Žaliąją knygą.

PRIEDAS I

VALSTYBIų NARIų NACIONALINIų įGYVENDINIMO PRIEMONIų LENTELė

Valstybė narė | 2006 m. balandžio 1 d. Komisijai žinomos įgyvendinimo priemonės | Įstatymo įsigaliojimo data |

Österreich | Allgemeines Bürgerliches Gesetzbuch (ABGB), konsolidiert durch das “Gewährleistungsrecht-Änderungsgesetz” BGBl. Nr. 48/2001, Teil I, 08/05/2001, p. 1019 Konsumentenschutzgesetz (KSchG), BGBl 1979/140 | 1.01.2002 |

Belgique | Loi relative à la protection des consommateurs en cas de vente de biens de consommation, référence de publication du 21/09/2004, page: 68384-68388, num.: Moniteur Belge Entrée en vigueur : 01/01/2005 | 1.05.2005 |

България | Закон за защита на потребителите, публикуван в Държавен вестник бр. 99 от 9.12.2005 г. | 10.06.2006 |

Κypros | Ο περί Ορισµένων Πτυχών της Πώλησης Καταναλωτικών Αγαθών και των Συναφών Εγγυήσεων Νόµος του 2000. ( Ν. 7(Ι)/2000) | 28.01.2000 |

Česká republika | Zákon č. 40/1964 Sb., občanský zákoník ve znění zákona č. 367/2000 Sb., Coll.Laws (CZ) 200 No 99 Zákon č. 22/1997 Sb. o technických požadavcích na výrobky ve znění zákona č. 226/2003 Sb. Zákon o obecné bezpečnosti výrobků č. 102/2001 Sb. | 1.01.2001 |

Danmark | Lovbekendtgørelse nr. 237/2003 om køb | 28.03.2003 |

Eesti | Tarbijakaitseseadus, Riigi Teataja 1994, No.12, p. 13 Võlaõigusseadus, Riigi Teataja 2002, No. 53, p. 336 | 15.04.2004 |

Suomi | Kuluttajansuojalaki 20.1.1978/38 | Nėra informacijos |

France | Code de Consommation, Loi n° 89-421 du 23 juin 1989 relative à l’information et à la protection des consommateurs ainsi qu’à diverses pratiques commerciales Ordonnance n. 2005-136 du 17 février 2005 relative à la garantie de la conformité du bien au contrat due par le vendeur au consommateur. | 18.02.2005 |

Deutschland | Bürgerliches Gesetzbuch (BGB), BGBl. I 2002, 42 Einführungsgesetz zum Bürgerlichen Gesetzbuch, BGBl. I 1994, 2494 Produkthaftungsgesetz (ProdHaftG), BGBl. I 1989, 2198 Zivilprozessordnung (ZPO) BGBl. I 1950, 533 | 1.01.2002 |

Ellás | Nomos 2251/94 Prostasia ton katanaloton, FEK A’ 191/16.11.1994 ΑΣΤΙΚΟΣ ΚΩ∆ΙΚΑΣ, A –151/1946 | 21.08.2001 |

Magyarország | 1959. évi IV. törvény a Polgári Törvénykönyvről 151/2003. (IX. 22.) Korm. Rendelet az egyes tartós fogyasztási cikkekre vonatkozó kötelező jótállásról, Magyar Közlöny 2003/109 (X. 22.) 1997. évi CLV tv. A fogyasztóvédelemről, Magyar Közlöny 1997/119. (XII. 23.) | 1.07.2003 |

Ireland | European Communities (Certain Aspects of the Sale of Consumer Goods and Associated Guarantees) Regulation 2003, S.I. no. 11 of 2003 | 22.01.2003 |

Italia | Decreto Legislativo 6 settembre 2005, n. 206 "Codice del consumo, a norma dell'articolo 7 della legge 29 luglio 2003, n. 229 ex Decreto Legislativo 2 febbraio 2002, n. 24 "Attuazione della direttiva 1999/44/CE su taluni aspetti della vendita e delle garanzie di consumo" | 23.10.2005 |

Latvija | Patērētāju tiesību aizsardzības likums, Latvijas Vēstnesis 1999 No. 104/105 | Nėra informacijos |

Lietuva | Lietuvos Respublikos Civilinis Kodeksas, Valstybės Zinios 2000, 6d, Nr. 74 Lietuvos Respublikos Vartotojų Teisių Gynimo Įstatymas, Valstybės Zinios 2004 72-2496 | 30.04.2004 |

Luxembourg | Loi du 21 avril 2004 relative à la garantie de conformité due par le vendeur de biens meubles corporels, Mémorial 2004 No. 60 Loi du 25 août 1983 relative à la protection juridique du consommateur, Mémorial 1983, p. 1494 | 1.01.2005 |

Malta | Att dwar l-Affarijiet tal-Konsumatur Kapitlu 378 tal-Ligijiet ta’ Malta, L.M. 2002, 378 | 15.10.2002 |

Nederland | Burgerlijk Wetboek, Boek 7, Titel, Stb (NL) 2004, no. 553 | 1.05.2003 |

Polska | Ustawa z 27 lipca 2002 r. o szczegółowych warunkach sprzedaży konsumenckiej oraz o zmianie Kodeksu cywilnego | 1.01.2003 |

Portugal | Decreto-Lei n.º 67/2003, de 8 de Abril, Diário da República, I Série-A, n.º 83, 2003.04.08, pp. 2280 et ss. Código Civil (aprovado pelo Decreto-Lei n.º 47 344, de 25 de Novembro de 1966) | 9.04.2003 |

Romania | Lege privind vânzarea produselor şi garanţiile asociate acestora no. 449/2003 (O.J. 812/18.11.2003) | 1.01.2007 |

Slovenska republika | Zákon č. 40/1964 Zb. Občiansky zákonník v znení neskorších predpisov Zákon č. 634/1992 Zb. o ochrane spotrebiteľa v znení neskorších predpisov Zákon č. 97/1963 Zb. o medzinárodnom práve súkromnom a procesnom v znení neskorších predpisov | Nėra informacijos |

Slovenija | Zakon o varstvu potrošnikov (ZVPot ), UL RS (Uradni list RS) 20/1998 (25/1998 – popr.), UL RS (Uradni list RS) 23/1999, 110/2002, 51/2004 | Nėra informacijos |

España | Ley 23/2003, de garantías en la venta de bienes de consumo, BOE, No. 165, 11.07.2003, p. 27160 et seqq | 11.09.2003 |

Sverige | Konsumentköplag (1990:932) ändrad genom SFS 2002:587, SFS Lag 1990 No. 932 | 1.07.2002 |

United Kingdom | Sale of Goods Act 1979 Supply of Goods (Implied Terms) Act 1973 Supply of Goods and Services Act 1982 The Sale and Supply of Goods to Consumers Regulations 2002 | 31.03.2003 |

PRIEDAS II

PERSVARSTOMOS VARTOTOJų DIREKTYVOS

1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyva 85/577/EEB dėl vartotojų apsaugos, susijusios su sutartimis, sudarytomis ne prekybai skirtose patalpose, OL L 372, 1985 12 31, p. 31.

1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyva 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų, OL L 158, 1990 6 23, p. 59.

1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyva 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais, OL L 95, 1993 4 21, p. 29.

1994 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 94/47/EB dėl pirkėjų apsaugos, susijusios su teisės tam tikru laiku naudotis nekilnojamaisiais daiktais pirkimo sutarčių tam tikrais aspektais, OL L 280, 1994 10 29, p. 83.

1997 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/7/EB dėl vartotojų apsaugos, susijusios su nuotolinės prekybos sutartimis, OL L 144, 1997 6 4, p. 19.

1998 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 98/6/EB dėl vartotojų apsaugos žymint vartotojams siūlomų prekių kainas, OL L 80, 1998 3 18, p. 27.

1998 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 98/27/EB dėl draudimų ginant vartotojų interesus, OL L 166, 1998 6 11, p. 51.

1999 m. gegužės 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44/EB dėl vartojimo prekių pardavimo ir susijusių garantijų tam tikrų aspektų, OL L 171, 1999 7 7, p. 12.

[1] OL L 171, 1999 7 7, p. 12.

[2] OL L 157, 2005 6 21, p. 11.

[3] COM (2006) 744 galutinis.

[4] II priede pateiktas persvarstomų direktyvų sąrašas.

[5] Slovėnijoje sutartis nenutraukiama, išskyrus tuos atvejus, kai pardavėjas turėjo pagrįstą laikotarpį prekei pataisyti.

[6] Šį klausimą svarsto Europos Teisingumo Teismas, byla C-404/06 (byla nebaigta).

[7] Turimomis žiniomis, Prancūzija nustatė TGA, nors atsakymų į klausimyne nurodytus klausimus nepateikė.