[pic] | EUROPOS BENDRIJŲ KOMISIJA | Briuselis, 28.2.2007 KOM(2007) 72 galutinis KOMISIJOS KOMUNIKATAS TARYBAI IR EUROPOS PARLAMENTUI ES darbo pasidalijimo vystymosi politikos srityje elgesio kodeksas KOMISIJOS KOMUNIKATAS TARYBAI IR EUROPOS PARLAMENTUI ES darbo pasidalijimo vystymosi politikos srityje elgesio kodeksas Įvadas 3 1. Išskirtinė galimybė 4 1.1. Uždaviniai 4 1.2. Galimybės 5 2. Susijusių koncepcijų rinkinys 5 2.1. Įvairūs papildomumo aspektai 5 2.2. Įgyvendinimo principai 6 3. Tolesni veiksmai: veiksmingesnis darbo pasidalijimas 8 3.1. Pragmatinis ir pagrįstas žiniomis būdas 8 3.2. Metodas: elgesio kodeksas 8 3.2.1. Pobūdis 9 3.2.2. Taikymo sritis 9 3.2.3. Principai 10 3.2.4. Tolesni veiksmai 12 Išvada 12 ĮVADAS Europos piliečiai pageidauja stipresnės Europos, gebančios pagerinti pasaulio skurdžiausių gyventojų gyvenimo sąlygas. Europos, kuri aktyviau, geriau ir sparčiau kovotų su skurdu pasaulyje. Tvirtesnį balsą turinčios Europos, kurios žodis politinėje arenoje atitiktų jos finansinį dosnumą. Europos piliečiai taip pat pageidauja veiksmingesnės ir našesnės Europos. Per pastarąjį dešimtmetį dėl gerokai padidėjusio pagalbos vystymuisi veiklos ir struktūrų masto pagalbos pramonė tapo sudėtingesnė ir brangesnė. Kiekvienoje besivystančioje šalyje kasmet įvykdoma vidutiniškai 350 donorų misijų. Tose pačiose šalyse ir tuose pačiuose sektoriuose yra per didelė donorų koncentracija. Pavyzdžiui, Mozambike yra ne mažiau nei 27 su ŽIV kovojantys donorai. Dėl to besivystančios šalys dažnai sunkiai susitvarko su daug misijų, nereikalingomis administracinėmis išlaidomis, iš dalies sutampančiais arba vienas kitą dubliuojančiais darbais, skirtingais donorų reikalavimais, taisyklėmis ir sąlygomis. Dėl tokios situacijos mažėja skaidrumas ir didėja korupcijos galimybės. Kitos šalys, pavyzdžiui, Pietų Afrikos Respublika arba Somalis, priešingai, kenčia dėl vadinamųjų pavargusiųjų donorų, beveik palikusių šias šalis tvarkytis pačioms. Vis labiau sutariama, kad tokia neaiški ir sudėtinga padėtis negali ilgiau trukti ir kad Europos Sąjunga (ES) turėtų imtis vadovaujančio vaidmens sprendžiant šią problemą. Dėl atsiradusių naujų ES donorų ir įsipareigojimo padvigubinti ES pagalbą dar labiau išaugo poreikis iš esmės gerinti padėtį. ES, 2005 m. priėmusi Europos konsensusą dėl vystymosi[1], davė naują impulsą. Pirmą kartą Taryba, Parlamentas ir Komisija sutarė dėl ES vystymosi politikos bendrų vertybių, principų ir tikslų – dėl to ES tapo pasauline lydere vystymosi srityje. Praėjus keletui mėnesių, 2006 m. balandžio mėn. ES sutarė dėl priemonių, skirtų teikti didesnę, geresnę ir greitesnę pagalbą, paketo. Atėjo laikas imtis darbų. ES, norėdama padaryti pažangą įgyvendindama ES naująją vystymosi politiką, turi atsakyti į pagrindinį klausimą: kas ką daro ? Todėl šiuo komunikatu siekiama pristatyti konkrečių priemonių, skirtų stiprinti ES donorų papildomumą ir darbo pasidalijimą , rinkinį. Kad pasiektų šį tikslą, ES privalo išanalizuoti pagrindinius uždavinius ir galimybes (1 dalis) ir iš naujo apibrėžti ES veiklos koncepcijas bei principus (2 dalis). Tuo remdamasi ES turėtų apibrėžti tolesnius veiksmus (3 dalis). 1. IšSKIRTINė GALIMYBė Papildomumas nėra naujas politinis klausimas. Tarptautinių donorų ir organizacijų, pvz., Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos, Jungtinių Tautų ir Pasaulio banko patirtis bandant tobulinti papildomumą yra didelė. Europos lygiu ES įsipareigojimą skatinti darbo pasidalijimą rodo 1995 m.[2] ir 1999 m.[3] komunikatai ir Tarybos rezoliucijos, daug ataskaitų ir įvairios bandomosios iniciatyvos. 2000 m. lapkričio mėn. Bendras pareiškimas dėl EB vystymosi politikos[4] buvo pirmasis bandymas siekti Komisijos ir valstybių narių veiklos papildomumo apibrėžiant Bendrijos paramos pridėtinės vertės sritis. Vis dėlto dauguma šių politinių iniciatyvų netapo realybe dėl šio bandymo politinių ir veiklos sunkumų. 1.1. Uždaviniai Politika ir matomumas. Vystomasis bendradarbiavimas yra viena iš valstybių donorių užsienio politikos priemonių. Valstybės donorės gali nenorėti atsisakyti bendradarbiavimo atitinkamame sektoriuje arba šalyje, nes dėl to gali sumažėti jų veiklos matomumas. Tačiau matomumą galima vertinti ir vidaus mastu. Šalių parlamentai ir visuomenė nenoriai remia priemones, nepriklausančias tiesiogiai su skurdo mažinimu (pvz., švietimu, vaikų sveikata) susijusiems sektoriams. Veiklos uždaviniai. Optimalus darbo pasidalijimas, net jei jo donorai pageidauja politiniu lygiu, vis dar nepasiektas. Yra žinoma, kad valstybės partnerės prisiėmė įsipareigojimus, o vyriausybės skatino derinimo procesą ir donorų darbo pasidalijimą. 2006 m. pradžioje apie 15 šalių buvo plėtojami vietos procesai, įskaitant tuos, kurie dažnai nurodomi kaip bendros pagalbos strategijos. Vis dėlto šių pagirtinų iniciatyvų rezultatas dėl veiklos sunkumų nebūtinai yra didelė praktinė pažanga. Patirties pritaikymas. Bet kurioje darbo pasidalijimo strategijoje privalu atsižvelgti į ryškius ES donorų skirtumus. Kai kurios šalys jau ilgą laiką teikia didelę oficialią vystymosi pagalbą (OVP). Kitos išlaikė tvirtus kultūrinius ir politinius ryšius nuo kolonijų laikų. Dar kitos šalys visai neseniai pradėjo vystomąjį bendradarbiavimą. Kiekvienas ES donoras turi skirtingos patirties ir gali aktyviai dalyvauti darbo pasidalijimo procese. Negalima neatsižvelgti į tokią patirtį, itin svarbu skirti jai kuo didesnį dėmesį. Darbo pasidalijimas neturėtų tapti biurokratine našta, bet palikti erdvės lankstumui. 1.2. Galimybės Naujo pasaulinio ir Europos konsensuso kūrimas 2005 m. visi donorai pasirašė Paryžiaus deklaraciją, kurioje pabrėžiama papildomumo svarba ir poreikis visapusiškai išnaudoti kitų lyginamuosius pranašumus, atsižvelgiant į valstybių partnerių savarankiškumą. ES žengė žingsnį toliau. Prisidėdama prie Paryžiaus deklaracijos, kuri buvo paremta ad hoc darbo grupės harmonizavimo klausimais ataskaita[5], ES sutiko sukurti veiklos strategiją siekiant papildomumo. Todėl šis įsipareigojimas buvo įtrauktas į 2005 m. Europos konsensusą dėl vystymosi ir yra pagrindinis 2006 m. pristatyto ES pagalbos veiksmingumo veiksmų plano elementas. Remdamiesi tokiu pasiūlymu, ES ministrai sutarė kurti veiklos principus, kuriais vadovaujantis būtų geriau organizuojamas darbo pasidalijimas valstybėje partnerėje ar tarp šalių. Dabartinį komunikatą, laipsniškai rengtą nuo 2004 m. dalyvaujant valstybių narių ekspertams ir pirmininkaujant septynioms šalims, reikėtų vertinti į tai atsižvelgiant. ES: galimas lyderės vaidmuo, būtina atsakomybė. Didesnis Europos informuotumas yra susijęs su specialia jos atsakomybe: jos pagalba sudaro 52 % pasaulinės OVP ir 80 % numatyto pagalbos didinimo. Visi ES donorai turi bendrus vystymosi tikslus, bendrą viziją, vertybes ir principus. Ši vizija, numatyta Europos konsensuse dėl vystymosi, yra pagrindas plėtoti bendrą atsakomybę. Be to, šalių lygiu jau vyksta Komisijos ir valstybių narių koordinavimas ir nuolatinis dialogas. Kuriama ES bendra programa. Europos konsensuse parama biudžetui ir sektoriams laikoma svarbiausia pagalbos priemone, suteikiančia papildomą galimybę toliau skatinti koordinavimą, derinimą ir darbo pasidalijimą. Veiklos rezultatų gerinimas. ES donorų „žemėlapyje“ nustatytas donorų trūkumas, susidvejinimas ir nereikalingos administracinės išlaidos, dėl kurių mažėja ES donorų suteiktos pagalbos poveikis ir didėja našta valstybėms partnerėms. ES donorų veiklos papildomumo didinimas yra pagrindinis veiksnys gerinant Europos kaip donorės veiklos rezultatus. 2. Susijusių koncepcijų rinkinys Papildomumas apima įvairius principus ir koncepcijas. ES privalo visus šiuos aspektus nuodugniai įvertinti ir paaiškinti. Iš tikrųjų prieš imantis bendrų veiksmų būtina susitarti dėl koncepcijos. Šiuo etapu nėra aiškaus tarptautiniu mastu suderinto papildomumo apibrėžimo, apie papildomumą trumpai užsiminta Paryžiaus deklaracijoje. Todėl ES svarbu pateikti tarptautinei bendruomenei pagrindinių koncepcijų ir principų apibrėžimą. 2.1. Įvairūs papildomumo aspektai Papildomumas yra organizacinio pobūdžio koncepcija. Jį reikia suprasti kaip bendrą ir subalansuotą donorų veikimą, o ne tik kaip papildomos planavimo užduoties buvimą. Papildomumas prasideda nuo koordinavimo, bet apima daug daugiau: jis reiškia, kad kiekvienas subjektas savo teikiamą pagalbą sutelkia į tas sritis, kuriose, palyginti su kitų veikla, jo pridėtinė vertė gali būti didžiausia. Taigi papildomumas yra optimalus darbo pasidalijimas tarp įvairių subjektų siekiant optimalaus žmogiškųjų ir finansinių išteklių panaudojimo. Skiriami penki papildomumo aspektai, kurie yra tarpusavy susiję ir turi būti traktuojami kaip visuma. Papildomumas šalyje: kaip minėta pirmiau, dėl pagalbos suskaidymo didėja valstybių partnerių administracinė našta ir sandorių išlaidos, silpnėja politinis dialogas ir gali būti neteisingai paskirstytos lėšos. Kai kuriems, dažnai politiškai patrauklesniems sektoriams, gali būti skiriama daugiau lėšų, o kiti, ne mažiau svarbūs, gali būti finansuojami nepakankamai. Vaistų įsigijimo procesas Kenijoje, į kurį įtraukta 20 donorų ir 13 viešųjų pirkimų įstaigų, puikus neracionalumo pavyzdys (žr. 7 priedą). Tarptautinis papildomumas: dažnai per daug donorų skiria didžiausią dėmesį kai kurioms sėkmingai besivystančioms šalims, palikdamos nuošalyje kitas, neretai lengvai pažeidžiamas šalis. Dėl tokios tendencijos didėja skirtumai tarp „pagalbos numylėtinių“ ir „pagalbos našlaičių“. Įdomios patirties įgyjama siekiant užtikrinti tarptautinę paramą šalyse, kuriose partnerystė sunkiai vykdoma, o vidaus gebėjimai riboti. ES šiuo atžvilgiu tenka ypatingas vaidmuo. EK yra pasaulinio lygio veikėja, ES valstybės narės palaiko glaudžius ryšius su visomis besivystančiomis šalimis, o ES yra sudariusi oficialius susitarimus su beveik visomis iš jų. Sektorių papildomumas: ne visiems donorams reikia kurti gebėjimus visuose sektoriuose. Kai kurie donorai įgijo specifinės patirties, kurią reikėtų visapusiškai panaudoti. Pavyzdžiui, Europos konsensuse dėl vystymosi nustatyti sektoriai ir temos, kurioms Europos Komisija savo darbe turėtų skirti didžiausią dėmesį pasauliniu mastu. Kiti donorai visapusiškai išnaudojo savo lyginamuosius pranašumus agentūrų lygiu ir nustatė prioritetines sritis. ES kaip visuma, remdamasi atskirų donorų konkrečia patirtimi, turėtų sugebėti apimti visas temines ir sektorių veiksmų priemones. Vertikalusis papildomumas: atsiradus pasaulinės pagalbos iniciatyvoms ir regioninėms organizacijoms tapus svarbiais dalyviais susiformavo daugiasluoksnė paramos vystymuisi sistema. Yra kelios sritys, kuriose tuo pačiu metu panašios priemonės vykdomos šalies (įskaitant šalies regionų), regioniniu arba tarptautiniu lygiu. Būtina apsvarstyti naujas sinergijas. Pavyzdžiui, tarptautinės priemonės, didelio masto projektai arba gebėjimų kūrimo projektai dažnai planuojami tiek nacionaliniu, tiek regioniniu lygiu. Horizontaliųjų būdų ir priemonių papildomumas: vykdant kai kurias iniciatyvas derinami įvairūs būdai arba priemonės, kurių sinergiją reikia stiprinti. Pavyzdžiui, dažnai reikia pasirinkti, kaip papildyti subsidijas paskolomis arba privataus kapitalo srautais. Kai kurie donorai specializuojasi tam tikruose būduose ar priemonėse (pvz., parama biudžetui, projektams, techninė parama arba NVO parama) arba juos taiko dažniausiai. 2.2. Įgyvendinimo principai Savarankiškumas. Pasidalijant darbą šalies mastu, vadovauti ir užtikrinti savarankiškumą visų pirma turėtų valstybių partnerių vyriausybės. Jei nėra tokio vadovavimo ir savarankiškumo, ES turėtų tai paskatinti. Abiem atvejais ES turėtų aktyviai skatinti papildomumą ir darbo pasidalijimą. Visose iniciatyvose visais įmanomais atvejais turėtų būti remiamasi vykstančiais procesais ir jas prireikus turėtų būti galima perduoti vykdyti vyriausybei. ES turėtų teikti paramą valstybių partnerių gebėjimų stiprinimui, kad jos galėtų imtis atsakomybės[6]. Poveikis pagalbos srautams. Svarbu, kad darbo pasidalijimo veiklos įgyvendinimas neturėtų neigiamos įtakos bendram pagalbos dydžiui arba galimybei numatyti pagalbą. Dėl didelio kaitumo gali kilti rimtų sunkumų šalies gavėjos ekonomikai. Numatytas pagalbos didinimas šiuo atžvilgiu yra galimybė, tačiau ES donorai turėtų vengti netikėtų pagalbos trikdžių. Politiniai pokyčiai turėtų būti derinami su valstybėmis partnerėmis. ES ir donorų aspektai. Kaip minėta pirmiau, ES, kaip daugiau nei 50 % pasaulinės OVP teikėjos, atsakomybė yra ypatinga. Be to, ES bendra vizija ir vystymosi tikslai bei bendri politiniai siekiai yra idealus pagrindas geresnei darbo pasidalijimo veiklai. Todėl ES visų pirma reikia sutvarkyti darbo pasidalijimą ES viduje. Tvirtesnis ES vadovavimas ir didesnis papildomumas taip pat bus geresnio tarptautinio darbo pasidalijimo pagrindas. Europos konsensuse dėl vystymosi nustatyti principai, kaip užtikrinti optimalią šių dviejų vienas kitą stiprinančių aspektų sąveiką. Lyginamasis pranašumas ir pridėtinė vertė. Papildomumas turėtų būti grindžiamas donorų, remiančių partnerių vyriausybes, lyginamuoju pranašumu (žr. 2 priede pateiktą apibrėžimą). ES donorai turėtų visiškai išnaudoti savo lyginamuosius pranašumus (i) stiprinti darbo pasidalijimą, (ii) didinti veiklos sutelkimą ir (iii) plėtoti atstovaujamąjį bendradarbiavimą. Lyginamųjų pranašumų taip pat galima rasti sektorių dalyse arba potemėse. Pavyzdys galėtų būti visuotinis švietimas švietimo sektoriuje, žuvininkystė gamtinių išteklių valdyme, vietos administravimas vykdant viešojo sektoriaus reformą ir t. t. Europos konsensuse apibrėžiamos funkcijos, kurias vykdydama Komisija sieks suteikti pridėtinę vertę (46–55 punktai). Komisija yra ne tik donorė – jos pridėtinė vertė pripažįstama plėtojant strategines politikos sritis, skatinant gerosios patirties kūrimą, supaprastinant koordinavimą ir derinimą (50 ir 51 punktai) Pagrindinis donoras ir atstovaujamasis bendradarbiavimas. Atstovaujamasis bendradarbiavimas yra praktinis susitarimas, pagal kurį vienas donoras (pagrindinis donoras) yra įgaliotas veikti vieno ar kelių kitų donorų (atstovaujamųjų donorų arba „tyliųjų partnerių“) vardu. Reikia apibrėžti, kaip pagrindiniai ir atstovaujamieji donorai tai įgyvendins, įskaitant matomumo klausimą. Atstovavimo lygis ir forma priklauso nuo atsakomybės už vieną projekto ciklo elementą (pvz., specialus patikrinimas) iki atsakomybės už visą sektoriaus arba net šalies programą[7]. Europos kaimynystės ir partnerystės politika (EKP). EKP siekiama sukurti ypatingą partnerystę su kaimyninėmis šalimis, taikant tinkamas priemones, įskaitant vystymosi, skirtas veiksmingam valdymui ir įgyvendinimui skatinti. Todėl EKP ir susijusiose finansavimo priemonėse yra konkrečių nuostatų dėl ES paramos programavimo apskritai ir šalies bei regionų lygiu, dėl politinio ir sektorių dialogo, valstybių narių politinių privalumų sutelkimo (pvz., vykdant dvynių programas) ir Komisijos koordinavimo. Pritaikant kodeksą prie šių nuostatų ir pagal Europos konsensuso 62 punktą, bus deramai atsižvelgta į EKP platesnį politinį pagrindą ir techninį pobūdį (suderinimas su ES acquis ). 3. TOLESNI VEIKSMAI: VEIKSMINGESNIS DARBO PASIDALIJIMAS Siekiant padidinti papildomumą reikia keisti tiek donorų, tiek šalių gavėjų požiūrį. Tai daro didelį poveikį planavimo procesui ir ilgalaikėms partnerystėms šalyse ir sektoriuose. Pokytis neįvyks staiga. Todėl būtina ilgalaikė perspektyva ir daugiapakopis metodas. 3.1. Pragmatinis ir pagrįstas žiniomis būdas Analizuoti ir remtis sukaupta patirtimi. Geresnis papildomumas ir darbo pasidalijimas – daugelio šalių vystymosi politikos tikslas, kuris yra įgyvendinamas. Pasimokyti galima ne tik iš geros patirties, bet ir iš iniciatyvų, kurių rezultatas nebuvo toks, kokio tikėtasi (žr. 3 priedą). Nustatyti politinį mandatą. Vystomasis bendradarbiavimas grindžiamas politiniais sprendimais, o pagalbos biudžetą tikrina parlamentas. Todėl pokyčiai yra griežtai politiniai sprendimai ir darbas turėtų vykti vadovaujantis aiškiu aukščiausio lygio politiniu mandatu. Sukurti tinkamus veiklos būdus . Papildomumas yra glaudžiai susijęs su tuo, kaip donorai organizuoja politikos planavimą, programavimą ir kaip įgyvendina vystomąjį bendradarbiavimą. Temos, aptariamos nagrinėjant pagalbos teikimo metodus, apima pagrindinių ir aktyvių donorų bei atstovaujamųjų partnerių funkcijas, bendrą programavimą ir bendrą finansavimo susitarimą. Pragmatiškas požiūris į įgyvendinimą. Papildomumas turėtų būti skatinamas vadovaujantis pragmatišku požiūriu siekiant konkrečių ir akivaizdžių rezultatų. Dėl plataus masto diskusijų pastaraisiais metais apie papildomumą šalyje, šioje srityje galimas ankstyvas įgyvendinimas. Tarptautinio ir sektorių papildomumo klausimu dar reikia tolesnių diskusijų siekiant sukurti pagrindą įgyvendinimui. Darbo metodai visais etapais turi likti racionalūs, skaidrūs ir subalansuoti. Sukurti veiksmingas stebėsenos sistemas. Paryžiaus deklaraciją pasirašiusiosioms šalims Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos Pagalbos vystymuisi komiteto (PVK) stebėsenos sistemos yra geras pagrindas nuolat stebėti pažangą. Kitose šalyse turėtų būti naudojamos jau esančios nacionalinės sistemos ir kuo mažiau kuriama naujų sistemų. ES donorų „žemėlapyje“ ir metinėje įgyvendinimo ataskaitoje pateikiama apžvalga Europos lygiu. 3.2. Metodas: elgesio kodeksas Siūloma priimti elgesio kodeksą, kuriame būtų nustatyti veiklos principai, užtikrinantys geresnį ES donorų darbo pasidalijimą. Remiantis atitinkamos srities gerąja patirtimi ir glaudžiai bendradarbiaujant su valstybių narių ekspertais, buvo parengtas elgesio kodekso projektas. Kodeksas grindžiamas Paryžiaus deklaracijoje įtvirtintais savarankiškumo, pritaikymo, derinimo ir į rezultatus orientuoto valdymo principais bei Europos konsensuse išdėstytais papildomais tikslais ir vertybėmis. Europos Komisija šį kodeksą taikys remdamasi vystymosi ir išorės pagalbos politiką, būtent Vystymosi ir bendradarbiavimo priemonę ir Europos plėtros fondą, reglamentuojančioje teisinėje bazėje nustatytais tikslais ir principais. 3.2.1. Pobūdis Kodeksas grindžiamas savanoriškumu, lankstumu ir savikontrole. Kodeksas yra teisiškai neprivalomas dokumentas, skirtas padėti valdyti politiką ir veiksmus bei skatinti nuosekliai vykdyti įsipareigojimus. Kodekse pateikiami ES pagalbai vystymuisi taikomi principai ir standartai, bet jis gali būti įtrauktas į bet kurį kitą panašų vietos arba tarptautiniu lygiu suderintą elgesio kodeksą, kai toks būtų sukurtas, ir būti jo dalimi. Kodeksas yra dinamiškas dokumentas. Kodekse nustatomi tikslai, kurių ES donorai palaipsniui sieks. Jis bus reguliariai vertinamas ir peržiūrimas atsižvelgiant į informaciją, sukauptą jį įgyvendinant ir stebint padarytą pažangą. Kodeksas yra bendro pobūdžio ir orientuotas į bendrąsias gaires . Kodekse didžiausias dėmesys skiriamas pageidaujamiems rezultatams, o ne būdams jų siekti. Dėl tokio metodo yra pakankamai laisvės išlaikyti pusiausvyrą tarp greitų rezultatų poreikio ir suvaržymų, kuriuos kai kurie ES donorai patirs įgyvendindami šiuos principus. Kodeksas skirtas visiems, priimantiems sprendimus ES , kurie bet kokia forma gali dalyvauti apibrėžiant pagalbos vystymąsi ir ją įgyvendinant. Jie skatinami laikytis kodekso. Kodeksas yra indėlis į tarptautinę darbotvarkę . Tikimasi, kad donorams visame pasaulyje jis pasirodys naudingas ir jie norės viešai įsipareigoti jo laikytis. Vyriausybės ir donorų organizacijos gali taikyti jį kaip matą agentūrų, su kuriomis bendradarbiaujama, elgesiui vertinti. O valstybės partnerės turi teisę tikėtis, kad tie, kurie siekia joms padėti, šių standartų laikysis. 3.2.2. Taikymo sritis Pilietinės visuomenės veikla ir bendradarbiavimas su privačiais fondais sudaro didelę šaliai suteikiamos pagalbos dalį, tačiau didesnis privačios ir viešos sferos papildomumas yra kitų diskusijų objektas. Todėl, visiškai pripažįstant šio aspekto svarbą, kodekse didžiausias dėmesys skiriamas tik viešosios valdžios institucijų papildomumui. Šiuo etapu, atsižvelgiant į penkis pirmiau apibrėžtus komponentus, siūlomame kodekse didžiausias dėmesys skiriamas trims pirmiems papildomumo aspektams, t. y. ES donorų darbo pasidalijimui ir tam, kaip ES donorai gali papildyti vieni kitų darbą (šalyje, tarptautiniu ir sektorių lygiu). Vis dėlto bus pabrėžtas poreikis atsižvelgti ir į kitus atitinkamų sričių aspektus. Galiausiai šiame kodekse sprendžiamas veiklos papildomumo klausimas. Juo nesiekiama tobulinti institucinės sąrangos. Vis dėlto dėl pažangos darbo pasidalijimo srityje veikla bei darbo metodai kinta ir jie yra perskirstomi, galimi net struktūriniai pokyčiai. Juos reikia skatinti ir palaikyti pagalbinėmis priemonėmis. 3.2.3. Principai Siūloma, kad ES donorai įsipareigotų laikytis šių principų (išsamiau išdėstyta 1 priede): - 1 pagrindinis principas. Veiklą šalyje sutelkti pagrindiniuose sektoriuose ES donorai didžiausią dėmesį skirs dviem pagrindiniams sektoriams pagal atitinkamus lyginamuosius pranašumus. Valstybės partnerės bus skatinamos aktyviai dalyvauti nustatant pagrindinius sektorius. Europos konsensuse apibrėžtos funkcijos, kurias vykdydama Komisija sieks suteikti pridėtinę vertę (46–55 punktai). Jos papildomos Sutartimi, kurioje pripažįstama Bendrijos vidaus politikos sričių išorės aspekto pridėtinė vertė. Be šių dviejų pagrindinių sektorių, kuriems turėtų tekti didžiausia gaunamo finansavimo dalis, donorai gali teikti paramą bendrajam biudžetui, jei tam yra sąlygų, ir finansuoti veiklą kitose srityse, pvz., remti pilietinę visuomenę, mokslinius tyrimus arba universitetų (mokyklų) bendradarbiavimą. 1 langelis: Europos Komisijos šalies strategijos dokumentuose, parengtuose 2001 m. ir peržiūrėtuose 2005 m., apibrėžiamas Komisijos pagalbos paskirstymo visoms besivystančioms šalims strateginis programavimas. Pagrindinis šių strategijos dokumentų principas yra veiklos ir finansinės paramos sutelkimas dviejuose sektoriuose. Dėl šio principo Komisijos bendradarbiavimas tapo žymiai tikslingesnis ir veiksmingesnis. - 2 pagrindinis principas. Perskirstyti kitą veiklą šalyje ES donorai perskirstys pagrindiniams sektoriams nepriklausančią pagalbos veiklą dviem būdais: toliau vykdys įsipareigojimus pagal pagrindinių donorų susitarimus ir atstovaujamąjį bendradarbiavimą (partnerystes), perkeldami paramą bendrajam biudžetui, arba atsakingai pasitrauks iš veiklos. a) 2 a pagalbinis principas. Pagrindinių donorų susitarimas ES donorai sieks sudaryti pagrindinių donorų susitarimą, pagrįstą pagrindiniu mandatu. b) 2 b pagalbinis principas. Atstovaujamasis bendradarbiavimas (partnerystė) Jei atitinkamas sektorius laikomas valstybės partnerės arba donoro strateginiu sektoriumi ir yra nepakankamai finansuojamas, ES donorai gali sudaryti atstovaujamojo bendradarbiavimo (partnerystės) susitarimą su kitu donoru. 2 langelis: Pietų Afrikoje Jungtinės Karalystės tarptautinio vystymo departamentas pavedė savo paramos žemės reformai įgyvendinimą Belgijai. Ruandoje Švedija pavedė lėšų, skirtų remti švietimo sektorių, stebėseną ir auditą JK tarptautinio vystymo departamentui, kuris teikia paramą bendrajam biudžetui. - 3 pagrindinis principas. Užtikrinti tinkamą ES vaidmenį strateginiuose sektoriuose ES donorai turėtų užtikrinti, kad kiekvieno strateginio sektoriaus, laikomo svarbiu skurdui mažinti, veikloje dalyvautų bent vienas ES donoras. Be to, ES donorai sieks iki 2010 m. apriboti aktyvių donorų skaičių iki ne daugiau kaip 3 donorų kiekviename sektoriuje. - 4 pagrindinis principas. Pritaikyti tą pačią praktiką bendradarbiavimui su partnerių regioninėmis institucijomis ES donorai, atsižvelgdami į vis didėjančią (proporcingai didinamą) pagalbos apimtį ir besiplečiančią veiklą regioniniu lygiu, taikys pirmiau išdėstytus darbo pasidalijimo šalyje principus ir darbui su partnerių regioninėmis institucijomis. - 5 pagrindinis principas. Nustatyti prioritetines šalis ES donorai skirs didesnį dėmesį geografiniam aspektui palaikydami dialogą ES lygiu, atsižvelgdami į aktyvesnį donorų dalyvavimą. Kaip nustatyta Europos konsensuse, Bendrijos parama liks visuotinė. 3 langelis: Pavyzdžiui, Nyderlandai drastiškai sumažino pagrindinių (prioritetinių) šalių skaičių (nuo daugiau kaip 70 iki maždaug 20), taikydami tris atrankos kriterijus: (i) skurdo lygį, (ii) makroekonominius rezultatus ir (iii) gero valdymo rezultatus. - 6 pagrindinis principas. Nukreipti pagalbą šalims „našlaitėms“ ES donorai stengsis skirti dalį pagalbos biudžeto nepakankamai finansuojamoms šalims. Dažnai tai yra pažeidžiamos šalys, kurių padėties stabilizavimas paskleistų teigiamą poveikį regiono mastu. 4 langelis: Europos bendrijos humanitarinės pagalbos biuro (ECHO) pagalbos strategijoje ypatingas dėmesys skiriamas pamirštoms krizėms. 2002 m. ECHO nustatė tikslą skirti 10 % savo lėšų pamirštoms krizėms. Šiandien šis tikslas didžiąja dalimi pasiektas. Jau 2004 m. parama pamirštoms krizėms sudarė iš viso 239 mln. EUR (t. y. 42 % visų lėšų). - 7 pagrindinis principas. Nagrinėti ir plėtoti pasaulines sritis, kuriose turima teigiamos patirties ES donorai atliks nuodugnesnį savo lyginamųjų pranašumų vertinimą. Jie turėtų labiau specializuotis, tačiau išlaikyti ES kaip visumos patirties įvairovę. Komisija toliau plėtos savo patirtį ir gebėjimus tose srityse, kuriose turi lyginamųjų pranašumų, ypatingą dėmesį skirdama reikiamų gebėjimų kūrimui ir patirties šalies lygiu kaupimui. - 8 pagrindinis principas. Skatinti vertikaliųjų ir horizontaliųjų būdų (priemonių) papildomumo pažangą ES donorai įsipareigoja siekti pažangos kitų papildomumo aspektų atžvilgiu, pirmiausia svarbiuose tarptautiniuose forumuose ir partnerystėse. - 9 pagrindinis principas. Kartu skatinti darbo pasidalijimą ES donorai vis labiau remsis bendrais pareiškimais siekdami aiškiau apibrėžti darbo pasidalijimo tikslą, būdus ir rezultatą bei sieks, kad ES bendrojo indėlio poveikis būtų didesnis. - 10 pagrindinis principas. Tęsti pagalbos sistemų reformas ES donorai pripažįsta, kad darbo pasidalijimas paskatins realius struktūrinius pokyčius, reformas ir turės pasekmių personalui. 3.2.4. Tolesni veiksmai Dėl pirmiau išdėstytų priežasčių siūloma, kad šis elgesio kodeksas pirmiausiai būtų priimtas ES, o antruoju etapu atvertų kelią visiems donorams, pageidaujantiems taip pat taikyti šią gerąją praktiką. Kodekso sėkmingas įgyvendinimas priklausys nuo bendrų valstybių narių ir Komisijos pastangų bei nuo aiškių nurodymų buvimo. Įgyvendinant šį kodeksą svarbiausias vaidmuo teks Komisijos delegacijoms ir valstybių narių biurams sostinėse. Kodekso įgyvendinimą reikėtų aktyviai skatinti ir kontroliuoti. Kodekso įgyvendinimo klausimas turėtų būti įtrauktas į ES vystymosi politikos metinį aptarimą ir grindžiamas trimis elementais: metine šalių pavyzdžių atranka, politiniam naudojimui labiau pritaikytu ES donorų „žemėlapiu“ ir rengiama ES vystymosi ataskaita. Kodeksas turėtų būti peržiūrėtas 2010 m. Išvada Donorų bendri veiksmai nėra pakankamai veiksmingi. ES pareiga – aktyviai spręsti šį uždavinį. Šiandien turime unikalią galimybę palaipsniui vykdyti ilgalaikį įsipareigojimą stiprinti papildomumą ir organizuoti tikrą donorų darbo pasidalijimą. ES donorai raginami priimti pasiūlytą elgesio kodeksą ir nedelsiant pradėti įgyvendinti jo principus, skirtus tiek dabartinei, tiek ateityje plečiamai veiklai. Komisija stebės ir vertins kodekso įgyvendinimą rengdama metines ataskaitas ir nuolat atlikdama šalių pavyzdžių atranką. ES privalo neapsiriboti politiniais pareiškimais, bet žodžius paversti darbais. Susitarimai dėl darbo pasidalijimo padidintų pagalbos veiksmingumą, sustiprintų vystomojo bendradarbiavimo vaidmenį ES išorės santykių srityje ir padėtų kurti Europos tapatybę, pagrįstą Europos konsensuse dėl vystymosi nustatytomis vertybėmis. ES turi potencialo ir atsakomybę būti varomąja jėga plėtojant donorų darbo pasidalijimą. [1] OL C 46, 2006 2 24. [2] Komisijos komunikatas Tarybai ir Europos Parlamentui dėl Bendrijos vystomojo bendradarbiavimo politikos ir valstybių narių politikos papildomumo, Briuselis, 1995 m. gegužės mėn. Tarybos rezoliucija dėl Bendrijos vystomojo bendradarbiavimo ir valstybių narių politikos ir veiksmų papildomumo, Briuselis, 1995 m. birželio mėn. [3] Komisijos komunikatas Tarybai ir Europos Parlamentui dėl Bendrijos ir valstybių narių vystomojo bendradarbiavimo politikos papildomumo, KOM(1999) 218, 1999 5 6. Tarybos rezoliucija dėl Bendrijos ir valstybių narių vystomojo bendradarbiavimo politikos papildomumo, Briuselis, 1999 m. gegužės mėn. [4] Tarybos ir Komisijos bendras pareiškimas dėl EB vystymosi politikos, 2000 m. lapkričio mėn. [5] Tarybos patvirtinta 2004 m. lapkričio mėn. [6] Tarybos ir Taryboje posėdžiavusių valstybių narių vyriausybių atstovų išvados dėl ES pagrindinių principų dėl papildomumo ir darbo pasidalijimo (2006 10 17) – Bendrieji principai. [7] Apibrėžimas iš DAC Guidelines and Reference Series: Harmonising Donor Practices for Effective Aid Delivery, Good Practice Papers.