27.3.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 70/1

(1)

Sutarties 16 straipsnyje patvirtinama, kad bendrus ekonominius interesus tenkinančios paslaugos yra viena iš Sąjungos bendrųjų vertybių.

(2)

Sutarties 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įmonėms, kurioms yra patikėta teikti bendros ekonominės svarbos paslaugas, šioje Sutartyje nustatytos taisyklės, ypač konkurencijos taisyklės, yra taikomos, jei jų taikymas nei teisiškai, nei faktiškai netrukdo atlikti joms patikėtų specialių uždavinių.

(3)

Sutarties 73 straipsnis yra lex specialis 86 straipsnio 2 dalies atžvilgiu. Jame nustatytos taisyklės, taikomos kompensavimui už viešųjų paslaugų įsipareigojimus vidaus transporto srityje.

(4)

2001 m. rugsėjo 12 d. Komisijos Baltojoje knygoje „Europos transporto politika 2010: laikas spręsti“ nurodyti pagrindiniai tikslai yra užtikrinti saugias, veiksmingas, kokybiškas keleivinio transporto paslaugas reguliuojant konkurenciją ir taip užtikrinant keleivinio transporto viešųjų paslaugų skaidrumą ir teikimą, atsižvelgiant į socialinius, aplinkosaugos ir regionų vystymosi veiksnius, arba nustatyti konkrečias tarifines sąlygas tam tikrų kategorijų keleiviams, pavyzdžiui, pensininkams, bei panaikinti įvairių valstybių narių transporto įmonių skirtumus, galinčius iš esmės iškreipti konkurenciją.

(5)

Šiuo metu daug vidaus keleivinio transporto paslaugų, kurios yra būtinos norint patenkinti bendrus ekonominius interesus, negali būti teikiamos kaip komercinės paslaugos. Valstybių narių kompetentingoms institucijoms turi būti sudaryta galimybė imtis veiksmų, užtikrinančių tokių paslaugų teikimą. Siekdamos užtikrinti keleivinio transporto viešųjų paslaugų teikimą, jos gali naudoti tokius mechanizmus: išimtinių teisių suteikimą viešųjų paslaugų operatoriams, finansinių kompensacijų mokėjimą viešųjų paslaugų operatoriams, visiems operatoriams taikomų viešųjų transporto paslaugų teikimo bendrųjų taisyklių nustatymą. Jei valstybės narės pagal šį reglamentą nusprendžia šio reglamento netaikyti tam tikroms bendrosioms taisyklėms, valstybės pagalbai turėtų būti taikomas bendras režimas.

(6)

Daugelis valstybių narių yra priėmusios teisės aktus, kuriuose numatomas išimtinių teisių suteikimas ir viešųjų paslaugų sutarčių sudarymas bent daliai jų viešojo transporto rinkos, laikantis skaidrių ir sąžiningų konkurso procedūrų. Todėl valstybių narių tarpusavio prekyba paslaugomis labai išaugo, ir keletas viešųjų paslaugų operatorių keleivinio transporto viešąsias paslaugas teikia daugiau nei vienoje valstybėje narėje. Tačiau dėl nacionalinės teisės aktų pokyčių taikomos skirtingos procedūros ir dėl to atsirado teisinio netikrumo dėl viešųjų paslaugų operatorių teisių ir kompetentingų institucijų pareigų. 1969 m. birželio 26 d. Tarybos reglamente (EEB) Nr. 1191/69 dėl valstybių narių veiksmų, susijusių įsipareigojimais, neatskiriamais nuo viešosios paslaugos geležinkelio, kelių ir vidaus vandenų transporto srityje sąvokos (4) nėra nustatyta, kaip Bendrijoje turi būti sudaromos viešųjų paslaugų sutartys, visų pirma nenurodomos aplinkybės, kuriomis šios sutartys turėtų būti sudaromos konkurso tvarka. Todėl reikia atnaujinti Bendrijos teisinę sistemą.

(7)

Atlikti tyrimai ir valstybių narių, kurių viešojo transporto sektoriuje jau keletą metų taikomas konkurencijos principas, patirtis rodo, kad taikant tinkamas apsaugos priemones, reguliuojamos operatorių konkurencijos įvedimas suteikia galimybę mažesne kaina gauti patrauklesnes ir naujoviškesnes paslaugas, ir mažai tikėtina, kad tai kliudytų viešųjų paslaugų operatoriams vykdyti jiems patikėtus specialius uždavinius. Tokį metodą pagal 2000 m. kovo 28 d. vadinamąjį Lisabonos procesą patvirtino Europos Vadovų Taryba, kuri paragino Komisiją, Tarybą ir valstybes nares, atsižvelgiant į atitinkamą jų kompetenciją, „pagreitinti tam tikrų sričių, pavyzdžiui, … transporto, liberalizavimą“.

(8)

Keleivinio transporto rinkų, kuriose buvo panaikintas reguliavimas ir kuriose nesuteikiamos išimtinės teisės, ypatumai ir veikimo pobūdis turėtų likti tie patys, jei jie atitinka Sutarties reikalavimus.

(9)

Kad galėtų organizuoti viešojo keleivinio transporto paslaugų teikimą, geriausiai atitinkantį visuomenės poreikius, visoms kompetentingoms institucijoms turi būti suteikta galimybė laisvai pasirinkti viešųjų paslaugų operatorius, atsižvelgiant į mažų ir vidutinių įmonių interesus, laikantis šiame reglamente nustatytų reikalavimų. Siekiant užtikrinti skaidrumo, vienodų sąlygų taikymo konkurse dalyvaujantiems operatoriams ir proporcingumo principų taikymą suteikiant kompensacijas arba išimtines teises, kompetentingos institucijos ir pasirinkto viešųjų paslaugų operatoriaus sudaromose viešųjų paslaugų sutartyse būtina nustatyti viešųjų paslaugų įsipareigojimų pobūdį ir sutartą atlygį. Tokios sutarties forma ar pavadinimas įvairiose valstybės narėse gali būti skirtingi, atsižvelgiant į jų teisines sistemas.

(10)

Priešingai nei nustatyta Reglamente (EEB) Nr. 1191/69, kurio taikymo sritis apima keleivinio vidaus vandenų transporto viešąsias paslaugas, laikoma netikslinga šį reglamentą taikyti viešųjų paslaugų sutarčių sudarymui šiame konkrečiame sektoriuje. Todėl keleivinio vidaus vandenų transporto viešųjų paslaugų organizavimui taikomi bendrieji Sutarties principai, išskyrus atvejus, kai valstybės narės nusprendžia taikyti šį reglamentą tam konkrečiam sektoriui. Šio reglamento nuostatos nedraudžia vidaus vandenų transporto paslaugas integruoti į platesnį miesto, priemiestinio ar regioninio viešojo keleivinio transporto tinklą.

(11)

Priešingai nei nustatyta Reglamente (EEB) Nr. 1191/69, kurio taikymo sritis apima krovinių vežimo paslaugas, laikoma netikslinga šį reglamentą taikyti viešųjų paslaugų sutarčių sudarymui šiame konkrečiame sektoriuje. Todėl praėjus trejiems metams nuo šio reglamento įsigaliojimo krovinių vežimo paslaugų organizavimui turėtų būti taikomi bendrieji Sutarties principai.

(12)

Bendrijos teisės požiūriu nėra svarbu, ar keleivinio transporto viešąsias paslaugas teikia valstybės ar privačios įmonės. Nuosavybės sistemos, minimos Sutarties 295 straipsnyje, atžvilgiu šis reglamentas grindžiamas neutralumo principais, valstybių narių pasirinkimo laisvės apibrėžti bendrus ekonominius interesus tenkinančias paslaugas principu, nurodytu Sutarties 16 straipsnyje, ir subsidiarumo bei proporcingumo principais, nurodytais Sutarties 5 straipsnyje.

(13)

Kai kurios paslaugos — dažnai susijusios su konkrečia infrastruktūra — teikiamos daugiausia dėl jų istorinės reikšmės arba dėl turizmo poreikių. Kadangi tokios paslaugos akivaizdžiai teikiamos ne viešojo keleivinio transporto tikslais, joms neturi būti taikomos viešųjų paslaugų reikalavimams taikomos taisyklės ir procedūros.

(14)

Kai kompetentingos institucijos yra atsakingos už viešojo transporto tinklo organizavimą, ši veikla gali apimti ne tik faktinį transporto paslaugų teikimą, bet ir kitas veiklos rūšis bei pareigas, kurias kompetentingos institucijos gali nuspręsti vykdyti pačios arba jas visas ar jų dalį patikėti trečiajai šaliai.

(15)

Sudarius ilgalaikes sutartis, rinka gali tapti uždara ilgiau nei būtina, taip sumažinant teigiamą konkurencinio spaudimo poveikį. Siekiant kuo labiau sumažinti konkurencijos iškraipymus ir tuo pačiu apsaugoti paslaugų kokybę, viešųjų paslaugų sutarčių trukmė turėtų būti ribojama. Tačiau reikia numatyti galimybę pratęsti viešųjų paslaugų sutartis ne daugiau kaip pusei jų pirminės trukmės tais atvejais, kai viešųjų paslaugų operatorius turi investuoti į turtą, kurio amortizacijos laikotarpis ypač ilgas, ir — atsižvelgiant į jų konkrečius ypatumus bei apribojimus — atokiausių regionų, nurodytų Sutarties 299 straipsnyje, atveju. Be to, tais atvejais, kai viešųjų paslaugų operatorius investuoja į infrastruktūrą ar riedmenis ir transporto priemones, kurioms reikia didelių lėšų, ir tik kai sutartis buvo sudaryta sąžininga konkurso tvarka, sutartį turėtų būti galima pratęsti dar ilgesniam laikui.

(16)

Jei sudarius viešųjų paslaugų sutartį gali pasikeisti viešųjų paslaugų operatorius, kompetentingos institucijos turėtų turėti galimybę paprašyti pasirinktą viešųjų paslaugų operatorių taikyti 2001 m. kovo 12 d. Tarybos direktyvos 2001/23/EB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo arba įmonių ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo (5) nuostatas. Ši direktyva nekliudo valstybėms narėms garantuoti darbuotojų teisių perdavimo sąlygų, išskyrus tas, kurioms taikoma Direktyva 2001/23/EB, ir tokiu būdu, prireikus, atsižvelgti į nacionaliniuose įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytus socialinius standartus, kolektyvines sutartis ar socialinių partnerių sudarytus susitarimus.

(17)

Laikantis subsidiarumo principo, kompetentingos institucijos gali nustatyti viešųjų paslaugų įsipareigojimų kokybės standartus, pavyzdžiui, susijusius su būtiniausiomis darbo sąlygomis, keleivių teisėmis, riboto judrumo asmenų poreikiais ar aplinkos apsauga.

(18)

Atsižvelgdama į atitinkamas nacionalinės teisės nuostatas, vietos valdžios institucija arba jeigu tokios nėra — nacionalinė institucija — gali nuspręsti keleivinio transporto viešąsias paslaugas savo administruojamoje teritorijoje teikti pati arba jų teikimą patikėti vidaus operatoriui neskelbiant konkurso. Tačiau, siekiant užtikrinti vienodas konkurencijos sąlygas, tokia savarankiško paslaugų teikimo galimybė turi būti griežtai kontroliuojama. Integruotas keleivinio transporto viešąsias paslaugas teikianti kompetentinga institucija ar institucijų grupė kolektyviai ar per savo narius turėtų vykdyti nustatytą kontrolę. Be to, kompetentingai institucijai, kuri pati teikia transporto paslaugas, ar vidaus operatoriui turėtų būti draudžiama dalyvauti konkurse, vykstančiame už tai institucijai pavaldžios teritorijos ribų. Vidaus operatorių kontroliuojančiai institucijai taip pat turėtų būti leidžiama uždrausti šiam operatoriui dalyvauti konkursuose, organizuojamuose jai pavaldžioje teritorijoje. Vidaus operatoriaus veiklai taikomi apribojimai nepanaikina galimybės tiesiogiai sudaryti viešųjų paslaugų sutartis, kai jos susijusios su geležinkelių transportu, išskyrus kitas bėgines transporto rūšis, pavyzdžiui, metro ar tramvajus. Be to, sunkiasvorių geležinkelių viešųjų paslaugų sutarčių sudarymas nepanaikina galimybės kompetentingoms institucijoms su vidaus operatoriumi sudaryti viešųjų paslaugų sutartis dėl kitų bėginių transporto rūšių, pavyzdžiui, metro ar tramvajaus, keleivinio transporto viešųjų paslaugų.

(19)

Subrangos sutarčių sudarymas gali padėti veiksmingiau teikti keleivinio transporto viešąsias paslaugas ir sudaryti sąlygas ne tik viešųjų paslaugų operatoriaus, su kuriuo buvo sudaryta viešųjų paslaugų sutartis, bet ir kitų įmonių dalyvavimui. Tačiau siekiant kuo geriau panaudoti viešąsias lėšas, kompetentingoms institucijoms turėtų būti suteikta teisė nustatyti subrangos sutarčių dėl keleivinio transporto viešųjų paslaugų sudarymo sąlygas, visų pirma, kai paslaugas teikia vidaus operatorius. Be to, subrangovui turėtų būti leista dalyvauti konkursuose, vykstančiuose bet kuriai kompetentingai institucijai pavaldžioje teritorijoje. Kompetentinga institucija arba jos vidaus operatorius turi pasirinkti subrangovą laikydamasis Bendrijos teisės.

(20)

Jei valdžios institucija nusprendžia bendrus ekonominius interesus tenkinančios paslaugos teikimą patikėti trečiajai šaliai, ji turi pasirinkti viešųjų paslaugų operatorių laikydamasi Bendrijos viešųjų pirkimų ir koncesijų teisės nuostatų, kaip nustatyta Sutarties 43-49 straipsniuose, ir skaidrumo bei vienodų sąlygų taikymo principų. Šio reglamento nuostatos visų pirma turi nepažeisti pagal direktyvas dėl viešųjų paslaugų sutarčių sudarymo valdžios institucijoms taikomų reikalavimų, kai tos direktyvos yra taikomos sudaromoms viešųjų paslaugų sutartims.

(21)

Kai kuriuose kvietimuose dalyvauti konkurse kompetentingos institucijos privalo apibrėžti ir apibūdinti sudėtingas sistemas. Šioms institucijoms tokiu atveju turėtų būti suteikti įgaliojimai sudarant sutartis konkrečiais klausimais derėtis su kai kuriais arba visais potencialiais konkurse pasiūlymus pateikusiais viešųjų paslaugų operatoriais.

(22)

Kai sutartyje numatytos sumos arba atstumai nėra dideli, neturėtų būti privaloma organizuoti konkursus viešųjų paslaugų sutartims sudaryti. Šiuo atžvilgiu didesnės sumos ar atstumai turėtų sudaryti sąlygas kompetentingoms institucijoms atsižvelgti į specialius mažų ir vidutinių įmonių interesus. Kompetentingoms institucijoms neturėtų būti leidžiama išskaidyti sutarčių ar tinklų siekiant išvengti konkurso skelbimo.

(23)

Jei kyla pavojus, kad paslaugų teikimas gali būti sutrikdytas, institucijoms turėtų būti suteikti įgaliojimai imtis trumpalaikių nepaprastųjų priemonių, kol nebus sudaryta nauja viešųjų paslaugų sutartis, kuri atitiktų visus šiame reglamente nustatytus sutarčių sudarymo reikalavimus.

(24)

Keleivinio geležinkelių transporto viešųjų paslaugų srityje kyla investicijų ir infrastruktūros sąnaudų naštos klausimas. 2004 m. kovo mėn. Komisija pateikė pasiūlymą dėl 1991 m. liepos 29 d. Tarybos direktyvos 91/440/EEB dėl Bendrijos geležinkelių plėtros (6) pakeitimų, kuriuo siekiama Bendrijos geležinkelių transporto įmonėms suteikti galimybę teikiant tarptautines keleivinio transporto paslaugas naudotis visų valstybių narių infrastruktūromis. Šio reglamento tikslas — ne dar labiau atverti geležinkelių transporto paslaugų rinką, bet nustatyti teisinę sistemą, skirtą kompensavimui ir (arba) išimtinėms teisėms sudaryti viešųjų paslaugų sutartis.

(25)

Viešųjų paslaugų atveju šis reglamentas kiekvienai kompetentingai institucijai suteikia galimybę sudarant viešųjų paslaugų sutartį pasirinkti keleivinio transporto viešųjų paslaugų operatorių. Atsižvelgiant į valstybių narių teritorijos suskirstymo skirtumus šioje srityje, kompetentingoms institucijoms pagrįstai gali būti suteikiama teisė tiesiogiai sudaryti viešųjų paslaugų sutartis geležinkelių transporto pasaugoms teikti.

(26)

Kompetentingų institucijų sumokėtos kompensacijos išlaidoms, patirtomis vykdant viešųjų paslaugų įsipareigojimus, padengti turėtų būti apskaičiuojamos išvengiant permokos. Jei kompetentinga institucija planuoja sudaryti viešųjų paslaugų sutartį neskelbdama konkurso, ji turėtų laikytis išsamių taisyklių, užtikrinančių tinkamą kompensacijų dydį ir atspindinčių paslaugų veiksmingumo ir kokybės siekį.

(27)

Naudodamiesi priede pateikiama apskaičiavimo schema kompetentinga institucija ir viešųjų paslaugų operatorius gali įrodyti, kad buvo išvengta permokos, deramai išnagrinėjus visas viešųjų paslaugų įsipareigojimų vykdymo pasekmes keleivinio transporto viešųjų paslaugų paklausai.

(28)

Norėdamos sudaryti viešųjų paslaugų sutartis, išskyrus nepaprastąsias priemones ir sutartis, susijusias su nedideliais atstumais teikiamomis paslaugomis, kompetentingos institucijos turėtų imtis būtinų priemonių, kad apie tai, kad jos ketino sudaryti viešųjų paslaugų sutartis, būtų paskelbta ne vėliau kaip prieš metus, kad potencialūs viešųjų paslaugų operatoriai spėtų pateikti pasiūlymus.

(29)

Tiesiogiai sudarytoms viešųjų paslaugų sutartimis turėtų būti taikomi griežtesni skaidrumo principai.

(30)

Atsižvelgiant į tai, kad kompetentingoms institucijoms ir viešųjų paslaugų operatoriams prireiks laiko prisitaikyti prie šio reglamento nuostatų, reikėtų numatyti pereinamojo laikotarpio priemones. Per šešis mėnesius pasibaigus pusei pereinamojo laikotarpio valstybės narės Komisijai turėtų pateikti viešųjų paslaugų sutarčių laipsniško sudarymo laikantis šio reglamento pažangos ataskaitas. Remdamasi šiomis ataskaitomis Komisija gali pasiūlyti atitinkamas priemones.

(31)

Pereinamuoju laikotarpiu kompetentingos institucijos šio reglamento nuostatas gali pradėti taikyti skirtingu laiku. Todėl gali būti, kad tuo laikotarpiu valstybių, kurių rinkai šio reglamento nuostatos dar netaikomos, viešųjų paslaugų operatoriai pateiks pasiūlymus sudaryti viešųjų paslaugų sutartis valstybėse, kurių rinkos buvo greičiau atvertos reguliuojamai konkurencijai. Imantis tinkamu veiksmų siekiant išvengti, kad atveriant viešojo transporto rinką nebūtų sutrikdyta pusiausvyra, kompetentingoms institucijoms turėtų būti suteikta teisė pereinamojo laikotarpio antrojoje pusėje atmesti pasiūlymus, pateiktus įmonių, kurios didesnę viešųjų transporto paslaugų dalį teikia ne pagal šį reglamentą, jei tai daroma nediskriminuojant ir nusprendžiant prieš paskelbiant konkursą.

(32)

Europos Bendrijų Teisingumo Teismas 2003 m. liepos 24 d. sprendimo Altmark Trans GmbH  (7) byloje C-280/00 87-95 punktuose nurodė, kad kompensacijos už viešųjų paslaugų teikimas nelaikomas nauda pagal Sutarties 87 straipsnį, jei tenkinamos visos keturios sąlygos. Jeigu tos sąlygos nėra tenkinamos ir yra įvykdytos Sutarties 87 straipsnio 1 dalies taikymo bendrosios sąlygos, kompensacijos už viešąsias paslaugas yra laikomos valstybės pagalba ir jai taikomi Sutarties 73, 86, 87 ir 88 straipsniai.

(33)

Vidaus keleivinio transporto sektoriuje kompensacijų už viešųjų paslaugų teikimą gali prireikti tam, kad viešąsias paslaugas teikiančios įmonės galėtų veikti laikydamosi principų ir sąlygų, leidžiančių atlikti joms patikėtas užduotis. Tam tikromis sąlygomis šios kompensacijos gali atitikti Sutartį pagal 73 straipsnį. Pirma, jos turi būti skiriamos siekiant užtikrinti paslaugų, kurios pagal Sutartį laikomos bendros ekonominės svarbos paslaugomis, teikimą. Antra, siekiant išvengti nepagrįsto konkurencijos iškraipymo, jos negali viršyti sumos, kuri būtina grynosioms sąnaudoms, patirtoms vykdant viešųjų paslaugų įsipareigojimus, padengti, atsižvelgiant į atitinkamas gautas pajamas bei pagrįstą pelną.

(34)

Todėl kompetentingų institucijų pagal šio reglamento nuostatas skirtoms kompensacijoms gali būti netaikomas Sutarties 88 straipsnio 3 dalyje numatytas išankstinio pranešimo reikalavimas.

(35)

Šis reglamentas pakeičia Reglamentą (EEB) Nr. 1191/69, todėl tas reglamentas turėtų būti panaikintas. Krovinių vežimo viešųjų paslaugų srityje trejų metų pereinamasis laikotarpis padės palaipsniui atsisakyti kompensacijų, kurių neleidžia Komisija pagal Sutarties 73, 86, 87 ir 88 straipsnius. Už keleivinio transporto viešųjų paslaugų, kurioms netaikomas šis reglamentas, teikimą skirtai kompensacijai, kuri galėtų būti palaikyta valstybės pagalba pagal Sutarties 87 straipsnio 1 dalį, turėtų būti taikomos 73, 86, 87 ir 88 straipsnių nuostatos, įskaitant atitinkamą Europos Bendrijų Teisingumo Teismo išaiškinimą, visų pirma jo sprendimą Altmark Trans GmbH byloje C-280/00. Nagrinėdama tokius atvejus Komisija turėtų taikyti panašius į šiame reglamente ir tam tikrais atvejais — kituose teisės aktuose bendros ekonominės svarbos paslaugų srityje nustatytus principus.

(36)

Šio reglamento taikymo sritis apima 1970 m. birželio 4 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1107/70 dėl pagalbos teikimo geležinkelių, kelių ir vidaus vandenų transportui taikymo sritį (8). Tas reglamentas laikomas pasenusiu, nes juo apribojamas Sutarties 73 straipsnio taikymas, galiojančių investavimo schemų, visų pirma schemų, susijusių su investicijomis į viešojo ir privačiojo sektoriaus partneriams priklausančią transporto infrastruktūrą, patvirtinimui nesuteikiant tinkamo teisinio pagrindo. Todėl jis turėtų būti panaikintas, kad būtų galima tinkamai taikyti Sutarties 73 straipsnį atsižvelgiant į nuolatinę šio sektoriaus raidą, nepažeidžiant šio reglamento ir 1969 m. birželio 26 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1192/69 dėl geležinkelio įmonių bendrųjų apskaitos norminimo taisyklių (9). Siekdama sudaryti dar palankesnes sąlygas atitinkamų Bendrijos taisyklių taikymui, Komisija 2006 m. pasiūlys valstybės pagalbos, skirtos investicijoms į geležinkelių sektorių, įskaitant investicijas į infrastruktūrą, gaires.

(37)

Siekdama įvertinti šio reglamento įgyvendinimą ir keleivinio transporto viešųjų paslaugų teikimo Bendrijoje pokyčius, pirmiausia keleivinio transporto viešųjų paslaugų kokybę ir tiesioginio viešųjų paslaugų sutarčių sudarymo poveikį, Komisija turėtų pateikti pranešimą. Prie šio pranešimo prireikus gali būti pridedami atitinkami pasiūlymai dėl šio reglamento keitimo,

a)

„viešasis keleivinis transportas“ — bendros ekonominės svarbos keleivinio transporto paslaugos, kurios teikiamos visuomenei nuolat ir nediskriminuojant;

b)

„kompetentinga institucija“ — valstybės narės ar valstybių narių valdžios institucija ar valdžios institucijų grupė, turinti teisę įsikišti viešojo keleivinio transporto srityje tam tikroje geografinėje teritorijoje, arba bet kokia įstaiga, kuriai suteikti tokie įgaliojimai;

c)

„vietos kompetentinga institucija“ — kompetentinga institucija, kurios kompetencijos geografinė teritorija nėra nacionalinė;

d)

„viešųjų paslaugų operatorius“ — valstybės arba privati įmonė ar tokių įmonių grupė, teikianti keleivinio transporto viešąsias paslaugas, arba viešoji įstaiga, teikianti keleivinio transporto viešąsias paslaugas;

e)

„viešųjų paslaugų įsipareigojimas“ — kompetentingos institucijos apibrėžtas ar nustatytas reikalavimas siekiant užtikrinti bendros ekonominės svarbos viešojo keleivinio transporto paslaugų teikimą, kurio, atsižvelgdamas į savo komercinius interesus, operatorius neprisiimtų arba neprisiimtų tokiu mastu ar tokiomis pačiomis sąlygomis negaudamas atlygio;

f)

„išimtinė teisė“ — teisė, suteikianti galimybę viešųjų paslaugų operatoriui teikti tam tikras keleivinio transporto viešąsias paslaugas tam tikru maršrutu, tam tikrame tinkle arba zonoje, nedalyvaujant bet kuriam kitam tokiam operatoriui;

g)

„kompensacija už viešąsias paslaugas“ — tiesiogiai arba netiesiogiai iš viešųjų lėšų viešųjų paslaugų įsipareigojimo įgyvendinimo laikotarpiu arba su tuo laikotarpiu susiję kompetentingos institucijos skiriami ištekliai, visų pirma finansiniai ištekliai;

h)

„tiesioginis sutarties sudarymas“ — viešųjų paslaugų sutarties sudarymas su tam tikru viešųjų paslaugų operatoriumi neskelbiant išankstinio konkurso;

i)

„viešųjų paslaugų sutartis“ — vienas ar keli teisiškai privalomi dokumentai, kuriais patvirtinamas kompetentingos institucijos ir viešųjų paslaugų operatoriaus susitarimas dėl viešojo keleivinio transporto paslaugų, kurioms taikomi viešųjų paslaugų įsipareigojimai, valdymo ir teikimo patikėjimo tam viešųjų paslaugų operatoriui; atsižvelgiant į valstybės narės teisę, tokia sutartis taip pat gali būti kompetentingos institucijos priimtas sprendimas:

j)

„vertė“ — keleivinio transporto viešosios paslaugos, maršruto, viešųjų paslaugų sutarties ar kompensavimo sistemos vertė, atitinkanti visą viešųjų paslaugų operatoriui ar operatoriams tenkančio atlygio (be PVM) vertę, įskaitant valdžios institucijos sumokėtas bet kokio pobūdžio kompensacijas ir už keleivių bilietus gautas pajamas, kurios nėra grąžinamos atitinkamai kompetentingai institucijai;

k)

„bendroji taisyklė“ — priemonė, nediskriminuojant taikoma visoms tos pačios rūšies keleivinio transporto viešosioms paslaugoms tam tikroje geografinėje teritorijoje, už kurią yra atsakinga kompetentinga institucija;

l)

„integruota keleivinio transporto viešosios paslaugos“ — tarpusavyje sujungtų transporto paslaugų nustatytoje geografinėje teritorijoje, turinčių bendrą informavimo tarnybą, bilietų sistemą ir tvarkaraštį.

i)

aiškiai apibrėžti viešųjų paslaugų įsipareigojimai, kuriuos viešųjų paslaugų operatorius privalo vykdyti, ir atitinkamos geografinės teritorijos;

ii)

iš anksto objektyviai ir skaidriai nustatyti rodikliai, pagal kuriuos turi būti apskaičiuojamos kompensacijos siekiant išvengti permokos. Sudarant viešųjų paslaugų sutartis pagal 5 straipsnio 2, 4, 5 ir 6 dalis, šie rodikliai nustatomi taip, kad kompensacijos neviršytų sumos, kurios reikia norint padengti grynąjį patirtų išlaidų ir gautų pajamų finansinį rezultatą, gautą vykdant viešųjų paslaugų įsipareigojimus, atsižvelgiant į atitinkamas viešųjų paslaugų operatoriaus gautas su tuo susijusias pajamas ir pagrįstą pelną.

iii)

nustatoma su paslaugų teikimu susijusių sąnaudų paskirstymo tvarka. Visų pirma šios sąnaudos gali apimti personalo ir elektros energijos sąnaudas, infrastruktūros mokesčius, viešojo transporto priemonių, riedmenų ir keleivinio transporto paslaugoms teikti būtinų įrenginių techninės priežiūros bei remonto sąnaudas, pagrindines sąnaudas ir deramą kapitalo grąžą.

a)

siekiant nustatyti, ar vietos kompetentinga institucija vykdo tokią kontrolę, atsižvelgiama į tokius rodiklius: atstovavimo administraciniuose, valdymo ar priežiūros organuose mastą, su šiuo atstovavimu susijusias atitinkamas įstatų nuostatas, nuosavybę, faktinę įtaką ir kontrolę priimant strateginius sprendimus ir atskirus valdymo sprendimus. Pagal Bendrijos teisę, nuosavybės teisė, 100 % priklausanti kompetentingai valdžios institucijai, ypač viešojo ir privačiojo sektorių partnerystės atveju, nėra privalomas šioje dalyje apibrėžtos kontrolės nustatymo reikalavimas, jei viešasis sektorius dominuoja ir jei tokią kontrolę galima nustatyti remiantis kitais kriterijais;

b)

šis punktas taikomas su sąlyga, kad vidaus operatorius ir subjektas, kuriam šis operatorius daro bent mažiausią poveikį, savo keleivinio transporto viešųjų paslaugų veiklą vykdys vietos kompetentingai institucijai pavaldžioje teritorijoje — neatsižvelgiant į toje veikloje naudojamas linijas ar kitus pagalbinius elementus, patenkančius į kaimyninei vietos kompetentingai institucijai pavaldžią teritoriją — ir nedalyvaus konkursuose dėl viešųjų keleivinio transporto paslaugų teikimo, organizuojamuose už vietos kompetentingai institucijai pavaldžios teritorijos ribų;

c)

nepaisant b punkto, vidaus operatorius gali dalyvauti sąžininguose konkursuose likus dviems metams iki su juo tiesiogiai sudarytos viešųjų paslaugų sutarties termino, jei buvo priimtas galutinis sprendimas vidaus operatoriaus sutartyje numatytoms keleivinio transporto viešosioms paslaugoms taikyti sąžiningą konkurso tvarką ir jei vidaus operatorius nėra tiesiogiai sudaręs kitų viešųjų paslaugų sutarčių;

d)

jei vietos kompetentingos institucijos nėra, a, b ir c punktai taikomi nacionalinei institucijai geografinės teritorijos, kuri nėra nacionalinė, atveju, jei vidaus operatorius nedalyvauja konkursuose dėl keleivinio transporto viešųjų paslaugų teikimo, organizuojamuose už teritorijos, kurios atžvilgiu sudaryta viešųjų paslaugų sutartis, ribų.

a)

kompetentingos institucijos pavadinimas ir adresas;

b)

sudarytinos sutarties rūšis;

c)

paslaugos ir teritorijos, kurioms gali būti taikoma sutartis.

a)

sutartį sudarantį subjektą ir jo nuosavybę;

b)

viešųjų paslaugų sutarties trukmę;

c)

keleivinio transporto paslaugų, kurios bus teikiamos, aprašymą;

d)

finansinės kompensacijos rodiklių aprašymą;

e)

kokybės tikslus;

f)

su pagrindiniu turtu susijusias sąlygas.

a)

iki 2000 m. liepos mėn. 26 d., jei sutartys buvo sudarytos sąžininga konkurso tvarka;

b)

iki 2000 m. liepos mėn. 26 d., jei sudarant sutartis nebuvo taikyta sąžininga konkurso tvarka;

c)

po 2000 m. liepos mėn. 26 d. ir iki … (13), jei tos sutartys buvo sudarytos sąžininga konkurso tvarka;

d)

po 2000 m. liepos mėn. 26 d. ir iki … (13), jei sudarant sutartis nebuvo taikyta sąžininga konkurso tvarka.

a)

iki infrastruktūros išlaidų paskirstymą reglamentuojančių bendrųjų taisyklių įsigaliojimo, kai pagalba teikiama įmonėms, kurios turi padengti su jų naudojama infrastruktūra susijusias išlaidas, kai tuo tarpu kitos įmonės tokios naštos neturi. Nustatant tokiu būdu teikiamos pagalbos dydį atsižvelgiama į infrastruktūros išlaidas, kurių konkuruojančios transporto rūšys nepatiria;

b)

kai pagalbos tikslas skatinti Bendrijai bendrai ekonomiškesnių transporto sistemų ir technologijų mokslinius tyrimus ar kūrimą.