20.7.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 168/10

1.1

Per pastaruosius penkiasdešimt metų Europa smarkiai pasikeitė, o globalizacija paspartino šį procesą, padarydama esminę įtaką Europos traukos centrams, t. y. jos metropolinėms zonoms. (2) Pastarosios užima geresnę poziciją iššūkiams atremti ir geriausiai pasinaudoti pokyčių suteiktomis galimybėmis.

1.2

EESRK mano, kad Taryba ir Komisija turėtų apsvarstyti ir parengti bendras gaires, skirtas metropolinių zonų ir šios srities nacionalinių iniciatyvų vystymui. Tinkamai struktūruotos diskusijos Europos mastu padėtų suderinti tarpusavyje nacionalinius metodus, kurie taip pat galėtų motyvuoti suinteresuotuosius subjektus regionuose.

1.3

EESRK laikosi nuomonės, kad geriau struktūruotos diskusijos apie Europos metropolines zonas ir tarp jų turėtų paskatinti tas sritis pačioms sėkmingai įgyvendinti Lisabonos ir Geteburgo strategijas, ir tai galėtų būti atspindėta nacionalinėse reformų programose.

1.4

EESRK pažymi, kad pastaraisiais metais vyko aktyvios diskusijos. Ryšys tarp didelių metropolinių zonų ir Lisabonos strategijos labiau nei bet kada anksčiau pabrėžia šių didelių metropolinių zonų socialines ir ekonomines pasekmes. Tai yra žingsnis į priekį.

1.5

Daugelyje šalių ir regionų valstybinės institucijos, privatus sektorius ir pilietinė visuomenė bando sukurti metropolinių zonų darniam vystymuisi būtinas sąlygas ir užtikrinti šių zonų konkurencingumą Europoje ir pasaulyje. Ypač vertėtų atkreipti dėmesį į Vokietijoje vyraujančias tendencijas. Prie tokio pobūdžio diskusijų objektyvumo prisideda universitetų ir kiti tyrimai, atliekami federaliniu lygiu. Tarpžinybinėse konferencijose dėl metropolinių zonų dalyvavo nacionalinio ir regionų lygio valdžios institucijos.

1.6

Komisijos miestų politika ir Tarybos teritorinės darbotvarkės projektas rodo daromą pažangą. Tai sudaro pagrindą aukštų tikslų siekiančiai miestų politikai. Darbotvarkėje pabrėžiami tam tikri didelėms metropolinėms zonoms būdingi ypatumai. Vis dėlto EESRK pažymi, kad Teritorinės darbotvarkės projekte šiuo požiūriu vis dar trūksta ryžtingų veiksmų.

1.7

Nors skirtingų šalių struktūros ir požiūris skiriasi, didelių miestų zonų iššūkiai ir siekiai yra labai panašūs.

1.8

Metropolinėms zonoms subalansuotai vystytis trukdo savimonės stoka ir netinkamas valdymas. Veikiančios administracinės institucijos dažniausiai jau gyvuoja seniai. Jos užkerta kelią lanksčiam prisitaikymui.

1.9

Norint, kad metropolinių zonų vystymas būtų sėkmingas, būtina, kad procese dalyvautų keleto lygių — nacionalinio, regiono ir miesto — valdžios institucijos. Tai reiškia, kad privalo teisėtai veikti decentralizuotos valstybinės institucijos ir kad tokiu atveju būtų lengviau vykdyti privačiojo sektoriaus ir nevyriausybinių institucijų iniciatyvas.

1.10

EESRK dar kartą konstatuoja, kad nėra Europos lygiu surinktų lyginamųjų socialinių, ekonominių ir aplinkosauginių duomenų apie metropolines zonas. EESRK mano, kad, renkant duomenis Europos ir nacionaliniu lygiu, būtina kasmet atlikti Europos metropolinių regionų statistinę apžvalgą ekonominiu, socialiniu ir aplinkosauginiu požiūriu siekiant geriau suprasti kiekvieno tokio metropolinio regiono būklę ir padėti sutelkti atitinkamus miestų suinteresuotus subjektus.

2.1

EESRK ragina Komisiją parengti žaliąją knygą dėl metropolinių zonų, papildančią Teritorinę darbotvarkę ir Sanglaudos politikos strategines gaires, siekiant paskatinti Europos lygio objektyvia analize pagrįstas diskusijas.

2.2

EESRK mano, kad didelių metropolinių zonų iššūkius, siekius, valstybių narių sukauptą patirtį ir žinias reikia sutelkti bendriems europiniams tikslams ir skleisti pažangiausią praktiką.

2.3

EESRK yra įsitikinęs, kad Komisija turi priimti sprendimą, įpareigojantį Eurostatą kaupti patikimus ir palyginamus duomenis apie ES metropolines zonas kiekvienais metais, ir šiam tikslui Eurostatui skirti papildomą finansavimą.

2.4

Kad Eurostatas galėtų kuo greičiau atlikti šią užduotį, EESRK siūlo pavesti Europos teritorijų planavimo stebėjimo tinklui (angl. — ESPON) ar kitai kompetentingai organizacijai atlikti bandomąjį tyrimą siekiant išbandyti galimus skirtingus metropolinių zonų ribų nustatymo pagal bendrus kriterijus metodus ir pasiūlyti sudaryti duomenų, kuriuos būtų galima rinkti nedelsiant, siauram naudojimui skirtą sąrašą, taikomą metropolinėms zonoms, kurios 1995-2005 m. laikotarpiu turėjo daugiau nei vieną milijoną gyventojų, pasinaudojant išsamiais duomenimis, kurie buvo surinkti atliekant Europos tyrimus dėl darbo jėgos (3).

3.1

Savo 2004 m. nuomonėje EESRK atkreipė dėmesį į metropolinių zonų socialines ir ekonomines pasekmes (4), kuri, jo pastebėjimu, buvo nepakankamai įvertinta.

3.2

Šia nuomone buvo siekiama atkreipti ES institucijų dėmesį į vykstančią — kartais įspūdingą — gyventojų ir ekonominės veiklos koncentraciją Europos ir pasaulio metropolinėse zonose.

3.3

Savo 2004 m. nuomonėje EESRK pasiūlė metropolinių zonų vystymosi klausimą įtraukti į ES darbotvarkę. EESRK pirmasis pabrėžė tiesioginį ryšį tarp metropolinių zonų vaidmens ir Lisabonos strategijos įgyvendinimo. Metropolinės zonos yra pasaulinės ekonomikos laboratorijos. Jos yra ekonomikos svarbiausioji jėga ir kūrybingumo bei naujovių diegimo centrai.

3.4

Be to, pagrindiniai iššūkiai, kuriuos Europa turės priimti artimiausiais metais, bus susitelkę metropolinėse zonose. Jose susiduriama su skurdo, socialinės atskirties ir erdvinės segregacijos reiškiniais, kurie turi poveikio užimtumui ir (tarptautiniam) nusikalstamumui (5).

3.5

Metropolinių zonų įtaką didina jų įvairialypė tarpusavio sąveika Europos ir tarptautiniu lygiu. Metropolinių zonų sudaryti tinklai prisideda prie Europos integracijos stiprinimo.

3.6

Savo 2004 m. nuomonėje EESRK pažymėjo, kad trūksta lyginamųjų tyrimų, kuriuose būtų pateikti pakankami duomenys apie tokių zonų privalumus ir trūkumus, suvaržymus ir galimybes.

3.7

Būtent dėl to 2004 m. EESRK primygtinai ragino apibrėžti Europos metropolines zonas ir pateikti atitinkamus lyginamuosius duomenis, įskaitant Lisabonos strategijos pagrindinių rodiklių įvertinimą kiekvienoje tokioje zonoje.

3.8

Žiniomis paremta ekonomika ir glaudūs visuomenės tinklai didina miestų patrauklumą žmonėms ir ūkinei veiklai. Kai kuriose valstybėse narėse vyksta aktyvios nacionalinės ir regioninės diskusijos dėl politikos, taikytinos didelėms metropolinėms zonoms, ir dėl jų valdymo. Kartais tokias diskusijas lydi konkretūs veiksmai, kurie kyla tiek pagal principą „iš apačios į viršų“, tiek ir pagal principą „iš viršaus į apačią“.

4.1

2004 m. EESRK ragino Komisiją vykdyti integruotus mokslinius tyrimus, kuriuose dalyvautų atitinkami Komisijos nariai, ir teikti reguliarius pranešimus dėl metropolinių zonų socialinės ir ekonominės būklės ir dėl jų vietos Europos mastu. Tokiu būdu būtų galima geriau įvertinti didelių miestų privalumus ir trūkumus siekiant geriau suformuluoti geresnę politiką ir sudaryti palankesnes sąlygas pažangiosios praktikos skleidimui.

4.2

Atsakydama į EESRK rekomendacijas Komisija pranešė, kad ji sutinka su dviem EESRK teiginiais dėl svarbaus metropolinių zonų vaidmens siekiant Lisabonos strategijos tikslų ir dėl to, kad nėra patikimų lyginamųjų duomenų apie šiuos teritorinius vienetus Europos mastu (6).

4.3

Nepaisant šio bendro požiūrio, Komisija nepradėjo taikyti tikslingesnių ir labiau integruotų metodų metropolinių zonų klausimu. Miestų politika yra nuosekliai įgyvendinama, tačiau joje nedaromas skirtumas tarp „miestų“ ir „metropolinių zonų“. Statistikos įstaigų teikiami duomenys yra nepakankami ir rengiami pagal nacionalines nuostatas. Jų vis dar negalima palyginti Europos mastu.

5.1

Pastaruoju metu buvo imtasi keleto nacionalinių ir regioninių iniciatyvų, kuriose pabrėžiamas metropolinių zonų raida. Dažnai šios iniciatyvos apima įvairias priemones, kurias naudojant remiamas geriau suderintas infrastruktūros vystymas, erdvinis planavimas, ekonominiai ir socialiniai aspektai, taip pat transporto ir telekomunikacijų infrastruktūros tarp pačių metropolinių zonų, vystymas. Toliau pateikiama keletas konkrečiose valstybėse įgyvendinamų iniciatyvų pavyzdžių. Ši apžvalga, be abejonės, nėra baigtinė.

5.1.1

Nuo 1993 m. Vokietijoje vyksta išsami diskusija dėl metropolinių zonų. Siekiant tinkamai ir objektyviai parengti didelių metropolinių zonų atliekamų funkcijų sąrašą ir suskirstyti tokias zonas pagal šį sąrašą, buvo atliekami universitetiniai tyrimai ir rengiamos diskusijos.

5.1.1.1

Šie Vokietijoje atliekami moksliniai tyrimai sudarė prielaidas pakeisti tradicinį požiūrį, kai nacionaliniame žemėlapyje vaizduojami miestai, savivaldybės ir žemės (vok. — Länder), į alternatyvų požiūrį, pagal kurį pateikiamas naujai pavaizduotas Vokietijos žemėlapis (vok. — Leitbilder). Remiantis gairėmis ir veiksmų programomis, numatytomis teritorijų planavimo politikoje (1992 ir 1995 m.), kurioje pabrėžiama metropolinių zonų svarba ir paskirtis, 2006 m. birželio 30 d. buvo priimtas tarpžinybinės konferencijos, kuriai priklauso federacijos ir žemių teritorijų planavimo ministrai, sprendimas, pagal kurį Vokietijoje yra 11 metropolinių regionų. Pirmoji tarpžinybinė konferencija šiuo klausimu įvyko 2003 m.

5.1.1.2

Vokietijos metropolinių zonų žemėlapis atskleidžia esantį nesuderinamumą tarp dabartinio administracinio suskirstymo ir geografinių metropolinių zonų ribų. Pavyzdžiui, Niurnbergo metropolinis regionas apima Niurnbergo miestą ir visas aplinkines miesto tipo gyvenvietes ir kaimo bendruomenes. Kiti regionai, pavyzdžiui, Frankfurtas/Reinas/Mainas ir Hamburgas, iš dalies apima kelių žemių teritoriją. Dar kiti, pavyzdžiui, Miunchenas ir Rūro sritis, priklauso tai pačiai žemei. Daugeliu atveju į regionus skirstoma pagal temas, pavyzdžiui, kultūros, sporto, tvarumo ir kraštovaizdžio srityse. Visais atvejais teritorija apima didesnius ar mažesnius miestus ir kaimo vietoves. Taip galima aiškiai nustatyti aptariamų metropolinių zonų teritorijų ribas.

5.1.1.3

(Kol kas) nėra numatytų jokių specialių nacionalinių priemonių. Buvo paprašyta, kad metropolinių zonų atstovai apibūdintų ir pademonstruotų savo specifinius aspektus. Siekiama Vokietijos metropolines zonas vystyti kaip autonominius vienetus Europos ir tarptautinėje aplinkoje. Akivaizdu, kad nacionalinė politika, pavyzdžiui, geležinkelių ar aviacijos, galėtų būti naudojama šiems aukštiems zonų tikslams pasiekti.

5.1.1.4

Siekiant paremti šio naujo požiūrio teisėtumą, metropolinių zonų buvo paprašyta sukurti demokratinę atstovavimo sistemą, atsižvelgiant į kiekvienos jų ypatybes ir siekiamus tikslus. Jos gali laisvai apsispręsti dėl procedūrų tiesioginiu balsavimu kaip Štutgarte arba netiesioginiu atstovavimu kaip Niurnbergo regiono miestuose ir savivaldybėse.

5.1.1.5

Tokių metropolinių zonų — nors jų ypatumai ir skiriasi — atveju reikia aptarti šiuos politikos tikslus: konkurencingumui reikalingos kritinės masės užtikrinimas, veiksmingo valdymo sąlygų sukūrimas, atsakomybės sričių pasidalijimo išaiškinimas, policentrinės erdvinės organizacijos sukūrimas, tinkamos pusiausvyros tarp miestų plėtros ir kaimo vietovių apsaugos suradimas, transporto infrastruktūros vystymas ir mobilumo užtikrinimas, naujovių diegimo ir verslo centrų rėmimas, technologinių „pavojų“ ir stichinių grėsmių valdymas, būtinų viešųjų investicijų gavimas, tarptautinės prieigos gerinimas, regiono populiarinimo užtikrinimas.

5.1.2

Jungtinėje Karalystėje susidomėjimas aktyvesniu metropolinių zonų vystymu atsirado amžiaus pradžioje. 2004 m. buvo paskelbtas vyriausybės memorandumas dėl metropolinių zonų, išskyrus Londoną, konkurencingumo (7). Buvo siekiama sudaryti sąlygas „miestų-regionų“ autonomijai tarptautinėje aplinkoje stiprinti. Tačiau procesas nutrūko iš esmės dėl neigiamų referendumo rezultatų dėl Niukastlio regiono regioninės asamblėjos įsteigimo.

5.1.2.1

Šiuo metu JK daugiausiai diskutuojama dėl dviejų aspektų: atsakomybės sričių padalijimo tarp nacionalinio ir regioninio lygmens bei tankiausiai apgyvendintų miestų ir municipalitetų pripažinimo būsimomis metropolinėmis zonomis. Tačiau kol kas neatsisakoma minties kurti miestus-regionus. Nepaisant dviprasmiškumo vykstančiose diskusijose, šiuo klausimu netrukus bus išleista baltoji knyga ir rengiama nauja, pripažintais kriterijais pagrįsta, į Vokietijos modelį panaši erdvinės organizacijos forma.

5.1.2.2

Privalome atskirti decentralizavimo politiką ir paramą metropolinėms zonoms vystyti. Pastarajai sričiai būdingas lankstumas, ir yra sudaryti savivaldybių aljansai, siekiant kuo geriau išnaudoti galimybes ir priimti bendrus iššūkius. Šiaurės keliu vadinama iniciatyva, vystoma Šiaurės Anglijoje (Mančesteris, Liverpulis, Lidsas, Šefildas, Niukaslis ir Jorkas) pagal principą „iš apačios į viršų“, yra tinkamas tokio proceso pavyzdys. Vykstant tokiai plėtrai daugelis susitarimų sudaroma metropolinės zonos viduje.

5.1.2.3

Kaip atsakas į vietines ir regionines iniciatyvas būtinas ir principas „iš viršaus į apačią“, nes daugelis strateginių sprendimų gali būti priimami tik bendru sutarimu. Tokie sprendimai gali būti priimami parengiant tokias tris darbotvarkes: konkurencijos darbotvarkę geriausiems ir prasčiausiems regionams remti, socialinę darbotvarkę, skirtą mažiau palankias sąlygas turintiems gyventojams, ir aplinkosaugos darbotvarkę, kuri apimtų gyvenimo kokybės gerinimo ir gamtos išteklių išsaugojimo priemones. Šiose trijose srityse metropolinės zonos yra laikomos tinkamiausiu geografiniu lygmeniu minėtoms politikos sritims įgyvendinti.

5.1.3

Prancūzijoje tokio pobūdžio diskusijos vyksta nuo 1960 m. Iki dabartinio laikotarpio buvo imtasi labai nedaug konkrečių priemonių, kadangi buvo nepakankamai įvertintas diskusijų politinis aspektas. Kalbant bendriau, toks politinio aspekto stygius pastebimas visoje Europoje.

5.1.3.1

2004 m. DIACT (8) paskelbė metropolinių projektų, kuriuose būtų numatytas bendradarbiavimo tarp didelių miestų skatinimas ir metropolinių regionų ekonominio vystymosi rėmimas, konkursą. Iš atitinkamų ministerijų direktorių ir ekspertų sudaryta taryba atrinko penkiolika vietinės valdžios institucijų parengtų metropolinių projektų. Projektai buvo baigti 2006 m. 2007 m. metropolinių projektų sutartims bus paskirta finansinė valstybės parama, skirta struktūrinių priemonių įgyvendinimui. Šiais veiksmais DIACT pripažįsta svarbų metropolinių regionų vaidmenį regionų konkurencingumo srityje.

5.1.4

Italijoje ir Ispanijoje regionalizacijos srityje daroma pažanga. Ši raida, nors tiesiogiai ir nėra susijusi su metropolinėmis zonomis, sukuria naujas (teisines) metropolinių zonų valdymo galimybes.

5.1.4.1

1990 m. Italijoje išleistame įstatyme taikant metodą „iš viršaus į apačią“ buvo nustatyta 14 metropolinių zonų. Įstatymas nebuvo įgyvendintas. 1999 m. nauju įstatymu įteisintos „iš apačios į viršų“ iniciatyvos siekiant sukurti metropolines zonas. Bolonijos regione buvo sukurta viena asamblėja, kuri apima 20 savivaldybių ir turi bendrą biudžetą. Galiausiai, 2001 m. po konstitucinės reformos buvo įteisintas trijų metropolinių zonų aplink Romą, Neapolį ir Milaną sukūrimas. Šios reformos įgyvendinimas neseniai buvo atnaujintas.

5.1.4.2

Ispanijoje teritorines diskusijas lemia regioninė autonomija. Šioje srityje autonominės bendruomenės turi išskirtinius įgaliojimus. Dėl to šios bendruomenės yra atsakingos ir už metropolines zonas. Kartu su pagrindinių miestų stiprinimo procesu vyksta ir centrinės valdžios, autonominių bendruomenių ir metropolinių zonų, pavyzdžiui, Madrido, Barselonos ir Valensijos, jėgų išbandymas. Atskiras modelis yra Bilbao, kurio metropolizaciją vainikavo sėkmė, nes jam būdinga vieša ir privati partnerystė.

5.1.4.3

Metropolinės zonos nėra būdingos tik didelėms valstybėms ir jos neapsiriboja tik viena atskira valstybe. Geriausi to pavyzdžiai yra metropolinė zona susidariusi regione „Centrope“, kuriam priklauso Viena, Bratislava, Brno ir Gjör, t. y. keturių valstybių regionai (!), ir Kopenhagos ir Malmės metropolinė zona (Danija ir Švedija). Abi šios zonos plečiasi. Nyderlanduose šiuo metu vyksta išsamios diskusijos dėl tinkamiausio aglomeracijos Randstad valdymo, siekiant panaikinti administracinį susiskaidymą, kuris trukdo infrastruktūriniam, erdviniam, socialiniam ir ekonominiam vystymuisi.

5.1.5

Naujose valstybėse narėse vyksta panaši raida, kaip ir pirmiau minėtose šalyse. Lenkijos vyriausybė nustatė keletą metropolinių zonų ar miestų-regionų. Labai vaizdingas pavyzdys yra Katovicų regionas, kuriam neseniai buvo suteiktas specialus metropolinės zonos statusas. Tačiau dėl tinkamo regioninio valdymo stygiaus miestų ir didmiesčių vystymasis dažniausiai vyksta nekontroliuojamai, todėl padrikai. Dėl šios priežasties tam tikri didmiesčiai stengiasi pasinaudoti decentralizuotos politikos tradiciją puoselėjančių šalių praktika ir patirtimi.

5.1.6

Būdami gerai matomi ir aktyvūs vietos ir regionų lygio verslo atstovai, prekybos ir pramonės rūmai (PPR), ypač esantys sostinėse ir miestuose-regionuose, taip pat dalyvauja metropolizacijos procese. Prekybos rūmai prisideda prie savo regionų patrauklumo ir ekonominės bei kultūrinės įtakos didinimo, taip pat nepalikdami nuošalyje gyvenimo kokybės ir aplinkosaugos klausimų.

6.1

ES lygiu José Manuel Barroso pirmininkaujamos Komisijos prioritetinis tikslas yra Lisabonos strategijos įgyvendinimas. Šiuo procesu suinteresuoti visi Komisijos nariai. Regioninės politikos generalinis direktoratas Lisabonos strategiją laiko „naujos pakraipos“ regioninės politikos, kurios priešakyje yra miestų vystymasis, šerdimi.

6.1.1

Visiems ES programomis besinaudojantiems regionams prioritetais tapo „Lisabona“ ir miestų vystymasis. Šios programos nėra skirtos vien tik metropolinėms zonoms. Joms viena tinkamiausių programų yra programa URBACT. (9)

6.1.2

Be Regioninės politikos generalinio direktorato, specialias dažnai metropolinėms zonoms svarbias programas vykdo ir kiti generaliniai direktoratai, pavyzdžiui, Mokslinių tyrimų generalinis direktoratas ir Transporto generalinis direktoratas, kadangi jiems taip pat labiau nei anksčiau stiprią įtaką daro Lisabonos tikslai. Metropolinės zonos nėra tiesiogiai susijusios, tačiau visos miestų veiklos rezultatų gerinimo programos tinka ir metropolinėms zonoms.

6.1.3

2006 m. birželio mėn. Tarybos darbo grupė paskelbė pirmąjį Teritorinės darbotvarkės projektą (10). Dokumente pateikiamas geras Europos visuomenės urbanizacijos tendencijų aprašymas. Vis dėlto trūksta aiškaus miestų ir metropolinių zonų atskyrimo.

6.2

Kelete neoficialių teritorijų planavimo ministrų tarybos posėdžių buvo diskutuojama apie (didelių) miestų problemas (11). Pagal šiuo metu galiojančios Sutarties antraštinės dalies „Aplinka“ 175 straipsnio 2 dalį teritorijų planavimas priklauso Sąjungos kompetencijai (12).

6.3

Europos Parlamentas  (13) pabrėžia, kad miestuose ir miestų aglomeracijose arba rajonuose gyvena 78 proc. visų Europos Sąjungos gyventojų ir kad miestams būdingi didžiausi ir dažniausiai pasitaikantys sunkumai bei juose kuriama ateitis. Parlamentas mano, kad miestai yra svarbiausi regionų ir vietos lygio vystymosi bei Lisabonos ir Geteborgo tikslų siekimo veikėjai.

6.3.1

Europos Parlamentas ragina visus tiesiogiai ir netiesiogiai su miesto klausimais susijusius Komisijos generalinius direktoratus derinti savo veiklą, siekiant nustatyti konkrečias miestų problemas visose veiksmų srityse ir bendrai pristatyti teigiamą įgyvendinamų politikos krypčių poveikį. Parlamentas siūlo įsteigti tarpžinybinę darbo grupę ir paskelbti „teritorinį dialogą“.

6.4

Regionų komitetas vis primygtiniau stengiasi atkreipti Europos institucijų dėmesį į problemas, su kuriomis susiduria metropoliniai regionai. Komiteto išvados grindžiamos tais pačiais susirūpinimą keliančiais faktais ir principais, kaip ir Europos Parlamento bei EESRK išvados.

6.4.1

Regionų komitetas pabrėžia „funkcionalių regionų“ realijas ir partnerių bendradarbiavimą peržengiant administracines ribas — nacionalines, regionines ir vietines, — kuris, įgyvendinant ES politikos kryptis, turėtų būti remiamas specialiomis paskatomis, pavyzdžiui, remiant strateginio vystymo projektus, apimančius didelę teritoriją. Labai svarbu kurti naujus ir stiprinti esamus metropolinių zonų ir miestų teritorijų tinklus, ypač vykdant dabartiniu planavimo laikotarpiu Interreg III iniciatyva išvystytą bendradarbiavimą, kuris bus įgyvendintas 2007-2013 m. laikotarpiu siekiant teritorinio bendradarbiavimo tikslo (14).

6.5

2006 m. kovo ir rugsėjo mėn. deklaracijose METREX tinklas (15) pabrėžė, kad reikia apibrėžti metropolines zonas ir jas pripažinti svarbiausiais Europos Sąjungos Teritorinės darbotvarkės elementais. Jis ragina Europos lygiu surinkti lyginamuosius duomenis apie metropolines zonas. Be to, jis prašo Komisijos parengti žaliąją knygą, kuri apimtų tris pagrindinius aspektus: ekonominį konkurencingumą, socialinę sanglaudą ir aplinkos apsaugą. METREX tinklas mano, kad kai kurias svarbias problemas, su kuriomis susiduria Europa, pavyzdžiui, klimato kaita, gyventojų senėjimas ar imigracija, galima veiksmingai ir integruotai išspręsti tik metropoliniu lygmeniu. Be to, jis mano, kad metropolinės zonos gali suvaidinti svarbų vaidmenį įgyvendinant Lisabonos tikslus, ypač susisijusius su Europos konkurencingumo užtikrinimu pasauliniu mastu.

6.6

Per pastaruosius 15 metų smarkiai išaugo Briuselyje atstovaujamų regionų skaičius (16). Jų rengiamose konferencijose dažnai aktyviai diskutuojama apie metropolinių zonų vystymąsi ir rodiklius.

6.7

Buvo įkurta Briuselyje atstovaujamų regionų grupė „Lisabonos regionai“.

6.8

Pastaraisiais metais pagal ESPON programą buvo gauti išsamesni duomenys, informacija, rodikliai ir pranešimai apie Europos regionus. Nepaisant to ir atsižvelgiant į faktą, kad regioninės administracinės ribos labai skiriasi nuo metropolinių zonų ribų, tokio — nors ir kokybiško — darbo rezultatai už metropolinių zonų vystymą, planavimą ir valdymą atsakingiems asmenims nesuteikia informacijos ir tyrimų, kurie tokiems asmenis yra būtini, siekiant nustatyti tinkamiausias politikos sritis tokių zonų galimybėms didinti.

6.9

Regioninės politikos generalinis direktoratas ir Eurostatas, siekdami surinkti patikimus ir palyginamus rodiklius, pradėjo projektą „Miestų auditas“, vykdomą tam tikruose miestuose (17). EESRK teigiamai vertina pastangas surinkti duomenis apie metropolines zonas. Tačiau pateiktos informacijos pobūdis neleidžia jos naudoti plačiu mastu (18).

7.1

EESRK pažymi, kad pastaraisiais metais diskusijos dėl metropolinių zonų itin suaktyvėjo dėl dviejų priežasčių. Viena vertus, didmiesčių skaičiaus didėjimas visame pasaulyje parodė, kad labai sparčiai vystosi nauja metropolinė organizacija (19). Kita vertus, diskusijas skatina pripažįstamas ryšys tarp didelių metropolinių zonų ekonominio, socialinio ir aplinkos vystymosi bei Lisabonos strategijos.

7.2

Politinės ir socialinės diskusijos dėl tinkamiausių metodų vyksta visose valstybėse narėse, nepriklausomai nuo jų dydžio ir vystymosi lygio.

7.3

Visų pirma šios diskusijos vyko atsižvelgiant į nacionalinius aspektus. Tačiau daugeliu atvejų valdžios institucijos pripažįsta, kad tam tikrų metropolinių zonų tikroji teritorija nesutelpa į nacionalines ribas. Jau buvo pateikti Kopenhagos/Malmės ir Vienos/Bratislavos pavyzdžiai, tačiau reikėtų paminėti ir kitas Prancūzijos valdžios institucijų nustatytas metropolines zonas: Mecas/Liuksemburgas/Sarbriukenas ir Lilis/Courtrai. Visoje Sąjungos teritorijoje auga pasienio regionų, galinčių tapti metropolinėmis zonomis, skaičius.

7.4

Nors diskusijos pastaraisiais metais suaktyvėjo, EESRK pažymi, kad šios naujos struktūros dar yra ankstyvos stadijos.

7.5

Didžioji dauguma miestų ir metropolinių zonų, norinčių įtvirtinti savo svarbą Europos ir tarptautiniu lygiu, duomenis apie save pateikia naudodamiesi nacionaliniais ir regioniniais skaičiais ir ne visuomet žino savo pačių teritorijos tikrąjį dydį. Viena to priežasčių yra tarp metropolinių zonų ir administracinio (-ų) regiono (-ų) esantys skirtumai.

7.6

EESRK pažymi, kad, nepaisant skirtingų nacionalinių ir regioninių metodų, yra aiškus sutarimas dėl susijusių problemų. Dažniausiai diskutuojama dėl šių problemų:

7.7

Gyventojai ne visada jaučia, kad jie gyvena metropolinėje zonoje. Europos metropolinėms zonoms trūksta politinio teisėtumo. Anksčiau sukurtos administracinės struktūros nebetenkina reikalavimų (jos priklauso praėjusiems laikmečiams), tačiau nacionalinės vyriausybės yra linkusios taikstytis su suinteresuotų subjektų, ypač dabartinių politinių ir administracinių organų, priešinimusi naujoms struktūroms. Be to, metropolinės zonos susiduria su itin didelėmis problemomis. Kad būtų galima jas įveikti ir tinkamai valdyti šiuos pokyčius, beveik visur būtina sukurti naują valdymo sistemą siekiant bendros strategijos.